1,720,958 research outputs found
Kalbos planavimo iš viršaus galia: trijų europos regionų lyginamasis tyrimas
No full textThe early research in language planning (LP), focusing on state-sponsored LP, has received justified criticism in the past decades: much of the investigation had presupposed a direct influence of LP decisions on language use, oversimplifying the complex notion of power. Much of the research therefore became oriented to micro-level LP, where researchers could first observe and then explain actual changes in linguistic behaviour. In this paper, I will argue that the state-sponsored LP is still a valuable research object and that, at this stage, it would be relevant to apply the comparative perspective. To abandon this state-sponsored LP without a proper comparative body of research would mean to leave the related fields without a clear picture of their scope and power in different countries. In this paper, this is illustrated with a comparison of the three Baltic, three Scandinavian, and four ex-Yugoslavian countries. The results show huge differences in power of state-sponsored LP, leading to the conclusion that more comparative research is necessary to fully grasp its scope and influence.Pastaraisiais metais pirmieji kalbos planavimo (KP) tyrimai, orientuoti į valstybės remiamą KP, sulaukė nemažai pagrįstos kritikos: dauguma jų iš anksto numato tiesioginį KP sprendimų poveikį ir taip supaprastina kompleksinį KP galios reiškinį. Dėl šios priežasties didelė dalis tyrimų nukreipti į mikrolygmens KP; juose tyrėjai stebi ir aiškina matomus kalbos vartotojų elgsenos pokyčius. Straipsnyje įrodinėjama, kad valstybės remiamas KP vis dar yra įdomus tyrimo objektas ir kad būtų aktualu taikyti lyginamąją perspektyvą. Autorius pateikia argumentų, kad, jeigu valstybės remiamas KP nebus reikšmingai papildytas lyginamaisiais tyrimais, neturėsime aiškaus vaizdo, kokia yra KP galia ir apimtys skirtingose šalyse. Straipsnis grindžiamas trijų Baltijos, trijų Skandinavijos ir keturių buvusios Jugoslavijos šalių KP lyginamąja analize
О концепцији наречја и дијасистема у српској и хрватској дијалектологији и стандардологији
Get PDFThe aim of this paper is to present a historical analysis of the concept of narečje (narječje) and diasystem in dialectology since their beginnings on the territory of contemporary Croatia and Serbia until today. These concepts are normally used to denote a dialectological unit higher than a single dialect, and also play an important role when defining standard languages. Regardless of their uniqueness and importance, there is no historical overview of their development. The historical analysis identified two distinct periods: (1) the comparative-descriptive and (2) the neogrammarian-structuralist. The first is ascribed to Vuk Karadžić and the philological school, who understood narečje as contemporary linguistic forms, while the second was started by Aleksandar Belić, who understood them primarily as homogenous proto-dialects, which split into smaller dialects over time. This understanding of narečje remained dominant even during the times Pavle Ivić introduced structural dialectology, as well as in the research of Dalibor Brozović, who introduced the alternative notion of diasystem in the 1970s. The conclusions invite for a revision of the concept of a narečje and diasystem in dialectology and the studies of standard languages. On a practical level, the author suggests that for contemporary varieties, adjectival forms or forms clearly refering to a hypothetical origin should be used (i.e. Štokavian dialects or dialect of Štokavian origin), while narečje, or noun-forms (i.e. Štokavian narečje, Štokavica, Štokavština) should either be avoided or substituted with reconstructed proto-dialect.Циљ овог чланка је да расветли историју и развој концепата наречја (нарјечја) и дијасистема у дијалектологији од њихових почетака на територијама данашње Србије и Хрватске до данас. У српској и хрватској лингвистици, ови термини се углавном употребљују да означе дијалектолошке јединице хијерархијски више од дијалекта, а поред тога играју и важну улогу у дефиницијама стандардних језика. Без обзира на њихову специфичност и значај, славистичка и дијалектолошка литература досад није дала детаљан историјски преглед концепције наречја. Историјском анализом српске и хрватске дијалектологије идентификована су два главна периода: (1) компаративно-дескриптивни и (2) младограматичарско-структуралистички. Први се приписује Вуку Караџићу и другим представницима филолошке школе, који су наречја схватали као савремене језичке облике. Други започиње са Александром Белићем, за кога је наречје хомогени прадијалекат, који се временом диференцира у мање дијалекте. Ово друго, младограматичарско схватање наречја, није се значајно мењало за време структуралне дијалектологије коју је започео Павле Ивић, а ни у истраживањима Далибора Брозовића, који уводи термин дијасистема седамдесетих година прошлог века. Закључци позивају на ревизију концепата наречја и дијасистема у дијалектологији и стандарднојезичким публикацијама. На практичном нивоу, аутор чланка предлаже се да се за савремене дијалекатске форме користи придевкска форма (штокавски говори) или конструкције које указују на проекло (говори штокавског порекла), да се наречје у једнини или у поимениченом облику (штокавско наречје, штокавица, штокавштина) избегавају или користе искључиво у значењу реконструисаног прадијалекта.
Dėl narečje ir diasistemos koncepcijos serbų ir kroatų dialektologijoje ir standartologijoje
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti konceptų narečje (narječje) ir diasistema istorinę raidą nuo serbų ir kroatų dialektologijos pradžios iki šių dienų. Šie konceptai dažniausiai žymi aukštesnio rango dialektologinį vienetą nei vieną tarmę; taip pat atlieka svarbų vaidmenį apibrėžiant standartines kalbas. Nepaisant šių konceptų išskirtinumo ir svarbos, kol kas literatūroje nėra jų istorinės raidos analizės. Istorinė analizė atskleidė du atskirus raidos etapus: (1) lyginamąjį-aprašomąjį ir (2) jaunagramatinį-struktūralistinį. Pirmasis priskiriamas Vukui Karadžićui ir filologijos mokyklai, kuri laikė narečje šiuolaikinės kalbos atmaina, o antrąjį raidos etapą pradėjo Aleksandar Belić, kuris narečje suprato visų pirma kaip homogeninę protarmę, iš kurios vėliau išsivystė mažesnės tarmės. Pastarasis narečje supratimas liko vyraujantis net ir po to, kai Pavle Ivić dėka įsitvirtino struktūrinė dialektologija, taip pat jis vyrauja XX a. aštuntojo dešimtmečio Dalibor Brozović tekstuose, kuriuose vartojamas alternatyvus pavadinimas diasistema. Išvadose kviečiama permąstyti narečje ir diasistema konceptus dialektologijoje ir standartinės kalbos tyrimuose. Teksto autorius taip pat praktiniu lygmeniu siūlo vartoti tik būdvardinę šių sąvokų formą, kai jos rodo šiuolaikines atmainas arba tiesiogiai nurodyti hipotetinę jų kilmę (pvz., štokavų šnektos arba štokaviškos kilmės šnektos). O termino narečje vienaskaitos arba daiktavardžio formos (štokavų narečje, štokavica, štokavština) siūloma arba vengti, arba pakeisti rekonstruotos protarmės terminu.
Raktiniai žodžiai: narečje / narječje, diasistema, protarmė, jaunagramatikių mokykla, serbų dialektologija, kroatų dialektologij
Ką reiškia “kalba” kalbėtojams? Konstruojant kalbos sampratos modelį viešojoje erdvėje
No full textResearch into language ideologies is a fast growing field of research, especially within its critical paradigm, highlighting reproductions of dominant and often repressive ideologies about language (racism, sexism, nationalism, etc.). On the other hand, the other, cognitive paradigm has contributed to the field of language ideology by way of closer insights into the world of the speaker, providing a more subtle understanding of the cognitive processes at work behind attitudes to language and ideologies of language. Some of the studies employing the cognitive approach have also looked to how “language” is conceptualised in public discourse. In spite of the differences in the material and the foci in these studies, re-occurring patterns have begun to emerge. This paper offers a systematic review of these studies in order to answer the question “What elements of notions of language have been identified in the research on public debates about language?”. The aim of this review is to create a theoretical model of the “public notions of language”, which would explain differences in understanding of language in public debates. A total of 12 studies examining public notions of language have been collected, analysed and their findings synthesized into a model of a public notion of language. Three key elements construct the notion of language: (1) the function of language, (2) the identification of linguistic expertise, or who the bearer of true/good language is and (3) the identification of language variety which is representative of the language users.Straipsnio tikslas – sukurti kalbos sampratos viešojoje erdvėje teorinį modelį. Toks modelis paaiškintų, kaip kalba suvokiama viešojoje erdvėje (straipsnyje tai vadinama „viešąja kalbos samprata“). Modelis konstruojamas analizuojant ir apibendrinant ankstesnius tyrimus šia tema. Šiai analizei atrinkti tyrimai, priskiriami kognityvinei kalbos ideologijų tyrimų paradigmai, kuriuose, pasitelkiant kognityvinės paradigmos sąvokas, analizuojamas abstraktaus domeno „kalba“ konceptualizavimas. Į analizę įtraukti keli kiti tyrimai, kuriuose daromos išvados apie kalbos konceptualizavimą viešojoje erdvėje, nors ir nėra remiamasi kognityviniu požiūriu. Iš viso į analizę įtraukta 12 straipsnių. Rezultatai rodo tris viešosios kalbos sampratos aspektus. Pirmasis pavadintas „reprezentacija“: čia svarstoma, kokią kalbą ir (ar) jos atmainas viešosios erdvės dalyviai supranta kaip „savo“ (t.y. kokios kalbos atmainos reprezentuoja juos). Tokia kalba gali būti bendrinė valstybinė kalba arba nebendrinė kalbos atmaina (kasdienė kalba, tarmė, kelių etnolektų pagrindu susiformavusi atmaina ir t. t.). Antrasis aspektas pavadintas „ekspertize“: čia aiškinamasi, kas moka „tikrąją“ arba „gerą“ kalbą. Tai gali būti kalbos ekspertas arba ne, o pastarasis gali būti vaizduojamas arba kaip vienas žmogus (t. y., pats individas nusprendžia, kokia yra jo kalba) arba kaip dauguma („sprendžia tauta“ / „gera kalba yra tai, kaip kalba tauta“). Trečiasis aspektas pavadintas „funkcija“ ir nurodo į tai, ką viešosios erdvės dalyviai apibūdina kaip pagrindinę kalbos funkciją. Ši funkcija gali būti komunikacinė, identifikacinė arba ryšių kūrimo/stiprinimo funkcija. Komunikacinė funkcija reiškia, kad kalba suprantama kaip bendravimo priemonė, o identifikacinė – kad kalba yra tapatybės dalis ir naudojama kaip tos tapatybės išraiška. Ryšių kūrimas/stiprinimas reiškia, kad kalbos funkcija yra sieti vienos bendruomenės/visuomenės narius. Šį analizės modelį galima naudoti kalbos ideologijų tyrimams, ypač tais atvejais, kai tyrimais siekiama palyginti kalbos sampratas viešosiose diskusijose apie kalbą skirtingose šalyse. Visuose tyrimuose, kuriais paremtas sudarytas modelis, analizuojamos Europos arba Šiaurės Amerikos šalys, kurių kalbinė aplinka galėtų būti apibūdinama kaip „bendrinės kalbos kultūra“; todėl modelį galima pildyti kitais tyrimais ir toliau tobulinti
Socialiniai inžinieriai ir mitų griovėjai: Lietuvos, Norvegijos ir Serbijos kalbos ekspertų lyginamasis tyrimas
No full textThis article compares the language ideologies of language experts (both academic and non-academic) in online news media in Lithuania, Norway and Serbia. The results will reveal that language is understood in diametrically opposed ways amongst Lithuanian and Serbian academic experts on the one, and Norwegian academic experts on the other hand. Lithuanian and Serbian academic experts are influenced by modernist ideas of language as a single, homogenous entity, whose borders ideally match the borders of an ethnic group. Norwegian academic experts function in the public sphere as those who try to deconstruct the modernist notion of language by employing an understanding of language as a cognitive tool that performs communicative and other functions. On the other hand, non-academic experts in all the three countries exhibit a striking similarity in their language ideologies, as the great majority expresses modernist ideals of language.Šis straipsnis – lyginamasis kalbos ekspertų kalbos ideologijų Lietuvoje, Norvegijoje ir Serbijoje (virtualiose sferose) tyrimas. Kalbos ideologijos analizuojamos naudojant diskurso analizę; siekiama aptikti numanomus įsitikinimus apie kalbos prigimtį bei jų dažnumą. Tyrime naudojamas iš anksto nustatytas teorinis modelis, kuris susideda iš trijų ideologinių aspektų: reprezentacija, ekspertizė ir funkcija. Pirmasis aspektas – įsitikinimai apie tai, kokią žmonių grupę reprezentuoja kalba arba kalbos atmaina, kuria jie kalba. Antrasis aspektas – skirtingi įsitikinimai apie tai, kas apibrėžia „gerąją kalbą“, tai gali būti autoritetų nustatyta kalbos forma arba pačių kalbėtojų kalba. Trečiasis aspektas – įsitikinimai apie tai, kokia yra pagrindinė kalbos funkcija, tai dažniausiai yra komunikacinė arba simbolinė funkcija. Rezultatai parodė, kad aptikti įsitikinimai apie kalbą gali būti grupuojami į dvi pagrindines (viena kitai prieštaraujančias) grupes – monolingvistinę ir kognityvistinę. Pirmajai kategorijai priklauso tie įsitikinimai, kur vieną tautą reprezentuoja viena (homogeniška) kalba, jos struktūra ir forma yra išorinių autoritetų nustatytos, o jos pagrindinė funkcija – išreikšti savo patriotizmą ir socialinį statusą. Antrajai kategorijai priklauso tie įsitikinimai, kurie atsirado kaip pirmosios kategorijos įsitikinimų kritika: kalba atskiriama nuo etninių ir siejama su asmeniniais identitetais, kalbos ekspertais laikomi paprasti kalbos vartotojai, o pagrindinė kalbos funkcija – komunikacinė. Lietuvos ir Serbijos akademiniai ekspertai išreiškė daugiausia monolingvistinius, o Norvegijos akademiniai ekspertai – kognityvistinius įsitikinimus apie kalbą. Lietuvos ir Serbijos virtualioje sferoje tik mažuma akademinių ekspertų laikėsi kognityvistinių įsitikinimų. Neakademinių (kalbos mokytojų, redaktorių ir pan.) kalbos ekspertų įsitikinimai buvo panašūs visose trijose šalyse – daugiausia monolingvistiniai
Prieštaringos kalbos sampratos metalingvistiniame diskurse Lietuvoje, Norvegijoje ir Serbijoje
No full textThe article analyses the notions of language and their elements in metalinguistic comments taken from comment sections in online news portals from Lithuania, Norway and Serbia. The aim is to find and categorize different types of language notions. The goals were to analyse the elements of the notions of language and categorize them according to the metaphors found in the discourse. The empirical data was taken from comments under three news (three for each country), approximately 1640 comments were collected and the ones that contained metaphorical representations of language were analysed, 257 in total. The results show eight different notions of language, which are called: prescriptivist / authoritarian, instrumentalist, ethnolinguistic, communicative, essentialist, „personal identity“, elitist and constructivist. The last three notions are specific for only one of the environments and are discussed in greater detail. From the users’ perspective, the difference between the notions is based on several elements, most importantly: the place of language in society (what is the relationship to standard and non-standard varieties) perception of change and function and functionality of language. The results also show that notions of ‘pure language’ are connected not only to the ethnolinguistic notion of language (language as a part of the identity, change is understood as decay), but also with other varieties of language are connected with different (even opposing) ideals and practical concerns (language as a neutral tool of communication, as a separate organism, substance etc.), and, finally, those notions of language, where the differentiation between the varieties of language is not important, is only connected with the communicative function (communicative notion of language – language is communication). Speaking about language ideologies in general, results show that there are of language in which standard language ideology (according to Milroy 2001) is negatively valued.Šiame straipsnyje analizuojama Lietuvos, Norvegijos ir Serbijos naujienų portaluose rašomų metalingvistinių komentarų kalbos samprata ir jos elementai. Šio tyrimo tikslas yra surasti ir kategorizuoti skirtingus kalbos sampratos tipus. Tyrimo uždaviniai yra analizuoti kalbos sampratų elementus ir juos kategorizuoti pagal metaforas iš metalingvistinio diskurso. Empirinė medžiaga yra sudaryta iš trijų naujienų komentarų kiekvienoje šalyje. Iš viso surinkta maždaug 1640 komentarų, iš kurių analizuojami tik tie, kuriuose randama metaforinių kalbos vaizdavimų, iš viso 257 komentarų. Tyrimo rezultatai atskleidžia aštuonis skirtingus kalbos sampratų tipus: preskriptyvinė / autoritarinė, instrumentalinė, etnolingvistinė, komunikatyvinė, esencialistinė, „asmens tapatybės“, elitinė ir konstruktyvistinė. Paskutinės trys kalbos sampratos randamos tik vienoje iš trijų šalių, ir jos yra dėl to detaliau analizuojamos ir aptariamos. Iš kalbos vartotojų perspektyvos, šių sampratų skirtumai remiasi skirtingais elementais, iš kurių svarbiausi šie: kalbos vieta visuomonėje, kalbos kaitos suvokimas ir kalbos funkcijų ir funkcionalumo suvokimas. Rezultatai taip pat rodo, kad „grynos kalbos“ samprata yra susijusi ne tik su etnolingvistinės kalbos samprata – kalba kaip identiteto dalis, kur kaita suvokiama kaip griovimas, bet taip pat gali būti susiję su kitais, net ir priešingais, idealais ir praktiniais poreikiais – kalba kaip neutralus komunikacijos instrumentas, kaip atskiras organizmas, kaip skystis ir t.t. Taip pat tyrimas parodo, kad kalbos sampratos, kuriose skirtumas tarp variantų nėra svarbus, yra susijusios išimtinai su kalbos komunikacijos funkcija – kalba suvokiama kaip bendravimas. Kalbant apie kalbos ideologijas apskritai, rezultatai rodo, kad yra atvejų, kai standartinės kalbos ideologijos samprata (pagal Milroy 2001) yra vertinama prieštaringai
Socialiniai inžinieriai ir mitų griovėjai: Lietuvos, Norvegijos ir Serbijos kalbos ekspertų lyginamasis tyrimas
No full textŠis straipsnis – lyginamasis kalbos ekspertų kalbos ideologijų Lietuvoje, Norvegijoje ir Serbijoje (virtualiose sferose) tyrimas. Kalbos ideologijos analizuojamos naudojant diskurso analizę; siekiama aptikti numanomus įsitikinimus apie kalbos prigimtį bei jų dažnumą. Tyrime naudojamas iš anksto nustatytas teorinis modelis, kuris susideda iš trijų ideologinių aspektų: reprezentacija, ekspertizė ir funkcija. Pirmasis aspektas – įsitikinimai apie tai, kokią žmonių grupę reprezentuoja kalba arba kalbos atmaina, kuria jie kalba. Antrasis aspektas – skirtingi įsitikinimai apie tai, kas apibrėžia „gerąją kalbą“, tai gali būti autoritetų nustatyta kalbos forma arba pačių kalbėtojų kalba. Trečiasis aspektas – įsitikinimai apie tai, kokia yra pagrindinė kalbos funkcija, tai dažniausiai yra komunikacinė arba simbolinė funkcija. Rezultatai parodė, kad aptikti įsitikinimai apie kalbą gali būti grupuojami į dvi pagrindines (viena kitai prieštaraujančias) grupes – monolingvistinę ir kognityvistinę. Pirmajai kategorijai priklauso tie įsitikinimai, kur vieną tautą reprezentuoja viena (homogeniška) kalba, jos struktūra ir forma yra išorinių autoritetų nustatytos, o jos pagrindinė funkcija – išreikšti savo patriotizmą ir socialinį statusą. Antrajai kategorijai priklauso tie įsitikinimai, kurie atsirado kaip pirmosios kategorijos įsitikinimų kritika: kalba atskiriama nuo etninių ir siejama su asmeniniais identitetais, kalbos ekspertais laikomi paprasti kalbos vartotojai, o pagrindinė kalbos funkcija – komunikacinė. Lietuvos ir Serbijos akademiniai ekspertai išreiškė daugiausia monolingvistinius, o Norvegijos akademiniai ekspertai – kognityvistinius įsitikinimus apie kalbą. Lietuvos ir Serbijos virtualioje sferoje tik mažuma akademinių ekspertų laikėsi kognityvistinių įsitikinimų. Neakademinių (kalbos mokytojų, redaktorių ir pan.) kalbos ekspertų įsitikinimai buvo panašūs visose trijose šalyse – daugiausia monolingvistiniai. Reikšminiai žodžiai: Kalbinės ideologijos; Kalbos ekspertai; Virtualioji erdvė; Modernybė; Vienkalbystė; Language ideologies; Language experts; Virtual sphere; Modernity; MonolingualismThis article compares the language ideologies of language experts (both academic and non-academic) in online news media in Lithuania, Norway and Serbia. The results will reveal that language is understood in diametrically opposed ways amongst Lithuanian and Serbian academic experts on the one, and Norwegian academic experts on the other hand. Lithuanian and Serbian academic experts are influenced by modernist ideas of language as a single, homogenous entity, whose borders ideally match the borders of an ethnic group. Norwegian academic experts function in the public sphere as those who try to deconstruct the modernist notion of language by employing an understanding of language as a cognitive tool that performs communicative and other functions. On the other hand, non-academic experts in all the three countries exhibit a striking similarity in their language ideologies, as the great majority expresses modernist ideals of language
Going Beyond Counting First Authors in Author Co-citation Analysis
Get PDFThe present study examines one of the fundamental aspects of author co-citation analysis (ACA) - the way co-citation
counts are defined. Co-citation counting provides the data on which all subsequent statistical analyses and mappings
are based, and we compare ACA results based on two different types of co-citation counting - the traditional type that
only counts the first one among a cited work's authors on the one hand and a non-traditional type that takes into
account the first 5 authors of a cited work on the other hand. Results indicate that the picture produced through this non-traditional author co-citation counting contains more coherent author groups and is therefore considerably clearer. However, this picture represents fewer specialties in the research field being studied than that produced through the traditional first-author co-citation counting when the same number of top-ranked authors is selected and analyzed. Reasons for these effects are discussed
Variations on the Author
Get PDF“Variations on the Author” discusses two of Eduardo Coutinho’s recent films (Um Dia na Vida, from 2010, and Últimas Conversas, posthumously released in 2015) and their contribution to the general question of documentary authorship. The director’s filmography is characterized by a consistent yet self-effacing form of authorial self-inscription: Coutinho often features as an interviewer that rather than express opinions propels discourses; an interviewer that is good at listening. This mode of self-inscription characterizes him as an author who is not expressive but who is nonetheless markedly present on the screen. In Um Dia na Vida, however, Coutinho is completely absent form the image, while Últimas Conversas, on the contrary, includes a confessional prologue that moves the director from the margins to the center of his films. This article examines the ways in which these works stand out in the filmography of a director who offers new insights into the notion of cinematic authorship
Appropriate Similarity Measures for Author Cocitation Analysis
Get PDFWe provide a number of new insights into the methodological discussion about author cocitation analysis. We first argue that the use of the Pearson correlation for measuring the similarity between authors’ cocitation profiles is not very satisfactory. We then discuss what kind of similarity measures may be used as an alternative to the Pearson correlation. We consider three similarity measures in particular. One is the well-known cosine. The other two similarity measures have not been used before in the bibliometric literature. Finally, we show by means of an example that our findings have a high practical relevance.information science;Pearson correlation;cosine;similarity measure;author cocitation analysis
- …
