Vytautas Magnus University e-Journals
Not a member yet
556 research outputs found
Sort by
Dvi antžmogio sampratos interpretacijos Friedricho Nietzsche’ės filosofijoje
No full textThis paper analyzes the controversy surrounding the concept of the Overman (Übermensch) in Friedrich Nietzsche’s philosophy, distinguishing between two main interpretations: one in which the Overman is understood as an ideal separate from man, and another in which he is presented as a higher type of human. The aim of this paper is not to provide a detailed analysis of this concept, but to show its relationship to the idea of man in Nietzsche’s later philosophy. I argue that although “Thus Spoke Zarathustra” gives a central place to the figure of the Overman, rejecting the philosophical category of man, in his later texts Nietzsche introduces the Übermensch as a type of man who remains within the bounds of humanity. I present the contradictory conceptions of the Overman in this work as two strategies: the Overman as a symbolic figure is used to criticize Christian ideals and the type of human being they shape, whereas the concept of a superior type of human being serves as a model for a practical vision of human cultivation.Šiame straipsnyje analizuojamas antžmogio (vok. Übermensch) sąvokos prieštaringumas Nietzsche’ės filosofijoje, išskiriant dvi pagrindines jos interpretacijas: vieną, kurioje antžmogis suprantamas kaip nuo žmogaus atsiskyręs idealas, ir kitą, kurioje jis pristatomas kaip aukštesniojo tipo žmogus. Straipsnio tikslas yra ne pateikti išsamią šios sąvokos analizę, bet parodyti jos santykį su žmogaus samprata vėlyvojoje Nietzsche’ės filosofijoje. Straipsnyje teigiu, kad nors Nietzsche’ė knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ antžmogio figūrai suteikia centrinę vietą, atmesdamas žmogaus filosofinę kategoriją, vėlesniuose tekstuose jis akcentuoja antžmogį kaip žmogaus tipą, išliekantį žmogiškumo rėmuose. Prieštaringas antžmogio sampratas straipsnyje pristatau kaip dvi skirtingas strategijas: antžmogis kaip idealas pasitelkiamas kritikuoti krikščioniškus idealus ir jo formuojamą žmogaus tipą, o aukštesniojo žmogaus tipo koncepcija – kaip praktinės žmogaus ugdymo vizijos modelis. 
Keistasis siaubas: žanrinės filosofijos aspektai
No full textThe article examines the growing prominence of horror culture (including in Lithuania) and its philosophical foundations, focusing on two key concepts – determination and the Other. Drawing on early sources (e.g., Shakespeare’s “Macbeth” and the notion of wyrd) and modern examples (such as Ari Aster’s “Hereditary”), it explores how the subject operates between the constraints of fate and the illusion of freedom. The social and political atmosphere of anxiety – wars, post-pandemic uncertainty, artificial intelligence, ecological threats – helps explain horror’s appeal and its capacity to express helplessness and the intrusion of the Other. Different understandings of horror are discussed: Anne Radcliffe’s distinction between terror and horror, the phenomenon of the uncanny (Jentsch, Freud), and H. P. Lovecraft’s weird tale, characterized by cosmic dread and inevitability. Later variations of weirdness – Robert Aickman’s minimalist strange stories, queer horror, body/extreme horror, and bizarro – reveal how weirdness individualizes experience and expands the scope of horror. Ultimately, the text argues that weirdness dissolves genre boundaries and functions as a modus of writing and a cultural force that deconstructs accepted structures. Horror, rather than being understood morally, is seen as an epistemological rupture – a confrontation with the unknown and with the Other.Straipsnyje nagrinėjama šiandien vis labiau ryškėjanti siaubo kultūros sklaida (taip pat ir Lietuvoje) ir jos filosofiniai pagrindai, dėmesį sutelkiant į du esminius konceptus – determinaciją ir Kitą. Remiantis tiek ankstyvaisiais šaltiniais (pavyzdžiui, Šekspyro „Makbetu“ ir keistumo (angl. wyrd) samprata), tiek šiuolaikiniais pavyzdžiais (Ario Asterio „Paveldėtas“) parodoma, kaip subjektas veikia tarp likimo nulemties ir tariamos laisvės. Socialinis politinis nerimo fonas (karai, postpandeminis netikrumas, DI, ekologija) paaiškina siaubo patrauklumą ir jo galimybę perteikti bejėgystę bei Kito intervenciją. Aptariamos skirtingos siaubo sampratos: Ann Radcliffe pateikta skirtis tarp teroro ir siaubo, nejaukos (Ernstas Jentschas, Sigmundas Freudas) fenomenas, Howardo Phillipso Lovecrafto „keistoji istorija“ su kosminio nežinojimo ir neišvengiamumo motyvais. Vėlesnės keistumo variacijos, pavyzdžiui, Roberto Aickmano keistasis (angl. strange) minimalizmas ar kitos keistumo apraiškos (angl. queer, body / extreme horror ir bizarro) parodo, kaip keistybė individualizuoja patyrimą ir plečia siaubo lauką. Galiausiai apibendrinama, kad keistybė ardo žanrines ribas ir funkcionuoja kaip rašymo modusas bei kultūrinė jėga, dekonstruojanti duotybes: siaubas čia suprantamas ne kaip etinis, o kaip epistemologinis trūkis, atveriantis susidūrimą su Kitu
Kinestetinė sedimentacija: protėvių rankose
No full textThe article explores how bodily movement and sensory experience sediment into one’s being as a form of memory and tradition. It draws on Edmund Husserl’s idea that each subject’s primordiality contains not only their own past but also the primordiality of Others. This means that our movements, posture, and bodily habits arise not only from individual experience but also from intercorporeal relations – experiences passed down through generations. Building on Husserl’s notion of empathy, I examine how I empathize with the Other through spatial and intercorporeal relations. Identification occurs through different forms of intercorporeal congruence: transposition, rotation, reflection, and complementation. These phenomena can be illustrated by the example of dance, especially ballroom dancing, where movement, rhythm, and partnership become a practice of intercorporeal memory. I draw on my conversations with my dance teachers Jūratė and Česlovas Norvaišos, who discussed their training with Alex Moore (1901–1991) in the UK. Alex Moore emphasized that, in dance, the body never ceases to move as movement is a continuous flow, and learning occurs not through words or diagrams but through shared bodily action. This experience led me to realize that such knowledge is sedimented in bodily tradition passed from teacher to student, from one generation to the next. Ballroom dance makes this particularly visible through the principle of complementarity. The intercorporeal memory is both synchronic – when two bodies move together, “unlocking” each other – and diachronic, when movement experience is transmitted from teacher to student and from parents to children. I was held in my parents’ hands, and now I hold my child in my own hands, continuing that same embodied experience. My parents were once in my grandparents’ hands. Looking “back,” my grandparents were likewise held in the hands of their parents – and so on. That is why I say: we are all in the hands of our ancestors.Straipsnyje svarstoma, kaip kūniškas judėjimas ir jutiminė patirtis nusėda kaip atminties ir tradicijos forma. Remiamasi Edmundu Husserliu, kuris teigia, jog kiekvieno subjekto „primordialinis buvimas“ savyje talpina ne tik asmeninę praeitį, bet ir kitų žmonių „primordialinį buvimą“. Tai reiškia, kad kiekvieno iš mūsų judesiai, laikysena ir kūniški įpročiai kyla ne vien iš individualios patirties, bet ir iš tarpkūniško santykio, iš patirčių, kurios perduodamos per kartas. Kinestetinė sedimentacija apima ne tik kūno judėjimą, bet ir daiktus bei vietas, kurios tampa mūsų patirties liudytojomis: įrankiais, namais, vaikystės kambariu, fotografijomis. Per juos išlaikome ryšį su savo praeitimi ir su kitų buvimu savo pasaulyje. Toliau, remiantis Husserlio empatijos samprata, galima aiškintis, kaip mano kūnas empatiškai tapatinasi su Kitu per erdvinį ir tarpkūnišką santykį. Tai atliekama per skirtingas tarpkūniškos sąveikos kongruencijos formas – transpoziciją, rotaciją, refleksiją ir komplementaciją. Šiuos reiškinius galima iliustruoti šokio pavyzdžiu, ypač pramoginiu poriniu šokiu, kur judėjimas, ritmas ir partnerystė tampa tarpkūniškos atminties praktika. Remiuosi savo pokalbiais su šokių mokytojais Jūrate ir Česlovu Norvaišomis, kurie pasakojo apie savo mokymąsi pas Alexą Moore’ą (1901–1991). Jie pabrėžė, kad šokyje kūnas niekada nenustoja judėti – judesys yra nenutrūkstamas srautas, o mokymasis vyksta ne per žodžius ar schemas, bet per bendrą kūnišką veikimą. Ši patirtis leido man suvokti, kad šokio technika ir mokymo(si) būdas – tai sedimentuota kūniška tradicija, perduodama iš mokytojo mokiniui, iš vienos kartos kitai. Porinis šokis akivaizdžiai atsiskleidžia per papildomumo principą. Ši tarpkūniška atmintis yra tiek sinchroninė, kai du kūnai juda kartu „atrakindami“ vienas kitą, tiek diachroninė, kai judėjimo patirtis perduodama mokytojo mokiniui, taip pat iš tėvų vaikams. Mano tėvai buvo mano senelių rankose. Aš pats buvau laikomas tėvų rankose, taip pat ir pats laikau savo rankose vaiką, tęsdamas tą pačią kūnišką patirtį. Lygiai taip pat yra žvelgiant atgal – mano seneliai irgi buvo prosenelių rankose. Ir taip toliau. Todėl sakau – mes visi esame savo protėvių rankose. (Santraukai versti naudotasi CHAT GPT.
Judith Butler pažeidžiamumo samprata kaip akstinas permąstyti žmogišką subjektą
No full textDrawing on feminist critiques of the modern subject, this article questions the concept of the autonomous subject. It examines the alternative proposed by Judith Butler: a model of the subject grounded in vulnerability. It is argued that Butler’s conception relies on a relational process ontology, elucidated through Simondon’s theory of individuation, where the subject is conceived as an ongoing relational formation within the complex web of ties known as the milieu. In this context, vulnerability emerges not as an individual attribute or subjective state, but as a condition grounded in the fundamental interconnectedness of individuals and their inevitable dependence on the milieu that constitutes and sustains them. Butler’s concept of vulnerability is analysed through two dimensions – bodily and linguistic – which highlight the subject‘s fundamental exposure to others and dependence on material structures and social norms. The article demonstrates that vulnerability is an ambivalent relational condition that simultaneously enables the existence of living beings and exposes their self-insufficiency and fragility.Straipsnyje, remiantis feministine modernaus subjekto kritika, kvestionuojama autonomiško subjekto samprata ir plėtojama Judith Butler siūloma alternatyva – pažeidžiamumu grįstas subjekto modelis. Teigiama, kad Butler koncepcija remiasi reliacine proceso ontologija, kuri atskleidžiama pasitelkiant Gilbert’o Simondono individuacijos teoriją: subjektas čia suprantamas kaip nuolatinis santykių tapsmas sudėtingame ryšių tinkle, vadinamame terpe (pranc. milieu). Šiame kontekste pažeidžiamumas išryškėja ne kaip individuali savybė ar subjektyvi būsena, o kaip struktūriškai nulemta būklė, kylanti iš pamatinio individų susietumo ir neišvengiamos jų priklausomybės nuo terpės, kuri juos konstituoja (steigia) ir palaiko. Butler subjekto pažeidžiamumo samprata analizuojama per du matmenis – kūniškąjį ir lingvistinį – kurie išryškina subjekto atvertį kitiems ir priklausymą nuo materialių struktūrų bei socialinių normų. Straipsnyje parodoma, kad pažeidžiamumas yra ambivalentiška sąryšingumo būklė, kuri tiek įgalina gyvų individų egzistavimą, tiek iškelia jų savinepakankamumą ir trapumą
Vėl iš pradžių: Helsinkio susitarimų sėkmė ir žlugimas. Aštuntosios tarptautinės Leonido Donskio atminimo konferencijos refleksijos
No full textArvydo Šliogerio poetinis būties ieškojimas kaip Richardo Rorty’io filosofiškai poetizuotos kultūros iliustracija
No full textThe author analyzes whether Arvydas Šliogeris’ philosophy can illustrate Richard Rorty’s philosophically poeticized culture. He also raises the question of whether Šliogeris’ philosophical contradictions may be viewed as an intellectual irresponsibility, and what Rorty’s perspective on this would be. Much attention is given to Šliogeris’ poetic search for Being, considering how it fits in with Rorty’s philosophy. Many similarities are found between these two seemingly different thinkers, one of which is their anti-epistemological approach. Their views on poetic philosophical imagination also have common points. Both authors raise the question of objective truth, which is particularly important to justify why a philosophically poetic culture is needed and how this relates to the different roles of philosophy and the philosopher. However, it should be noted that Šliogeris’Autorius analizuoja, ar Arvydo Šliogerio filosofija gali iliustruoti Richardo Rorty’io filosofiškai poetizuotą kultūrą. Taip pat kelia klausimus, ar Šliogerio filosofiniai prieštaringumai nėra intelektualinis neatsakingumas ir koks būtų Rorty’io požiūris į tai. Daug dėmesio skiriama Šliogerio poetiniam Būties ieškojimui, svarstant, kaip tai dera su Rorty’io filosofija. Randama daug panašumų tarp šių iš pirmo žvilgsnio skirtingų mąstytojų, vienas jų – tai antiepistemologinis požiūris. Taip pat jų požiūriai į poetizuotą filosofinę vaizduotę turi bendrų taškų. Abu šie autoriai kelia objektyvios tiesos klausimą, kuris itin svarbus siekiant pagrįsti, kodėl reikia filosofiškai poetizuotos kultūros ir kaip tai siejasi su kitokiu filosofijos bei filosofo vaidmeniu. Visgi pažymėtina, kad Šliogerio filosofija orientuota į save, o Rorty’io – į sociumą