Vytautas Magnus University e-Journals
Not a member yet
556 research outputs found
Sort by
Daugybė simbolinių pasaulių ir filosofinė diplomatija
No full textThe article discusses issues surrounding the negotiation of diversity, arguing that critical philosophical hermeneutics is a prerequisite for philosophical diplomacy. In today’s post-humanist, post-truth society, which is moving at an accelerated pace, the growing importance of recognising social and cultural diversity is more closely linked to the need for dialogue and public diplomacy than to traditional ethics. The article critically examines the political projects of the ‘Neoreactionary Enlightenment’, which seek to reinstate grand narratives and deny the necessity of diplomacy grounded in diversity, even as its proponents themselves belong to this group. Without philosophical-anthropological or philosophical-sociological interpretation, diplomacy concerning public diversity cannot be fully understood. Previous critical theory theses on the primacy of recognition, which diminish the importance of dialogue and diplomatic action, represent an uncritical ethical ideal. Some diversity groups may be wrongly accused of being toxic or pathological. While the article is based on Ricoeur’s critical hermeneutics and Habermas’s theory of communicative action as prerequisites for recognition, it emphasises that communication occurs within communities in which differences in symbols, symbolic organisations, and competing (even hostile) symbolic worlds emerge. The article analyses the correlations between diversity in symbolic worlds and philosophical diplomacy. Habermas explained the collapse of grand narratives as a crisis of legitimacy within the epistemology of the social and human sciences. This has led either to the recognition of new diversity or to the restoration of the old order. Grand narratives are key texts that are later interpreted by other texts, forming the basis of truth, identity, faith, and predictions about the future. Small political, scientific, and cultural groups may regard their own texts as grand narratives. However, growing diversity and the emergence of smaller, more dynamic narratives create a need for philosophical, anthropological, and sociological negotiations, which I refer to as ‘philosophical diplomacy’. Negotiations on recognition, reducing exploitation, and preventing segregation depend on interpretation – a form of critical hermeneutics in practice. As cultural diversity expands, symbolic organisations emerge, creating their own worldview and outlook. They strive to exist in a world that transcends the mere confines of a simple symbolic organisation, be it a political party or even a state. As the diversity, form, and content of these organisations grow and the function of social and humanitarian truth narrows, the need for new legitimacy–recognition increases. The development of these symbolic worlds is linked to philosophical diplomacy and philosophical approaches to diplomacy, including critical-practical hermeneutics.Straipsnyje diskutuojama apie derybų dėl įvairovės pripažinimo problemą ir teigiama, kad kritinė filosofinė hermeneutika gali būti tokios filosofinės diplomatijos prielaida. Taip pat argumentuojama, kad šiuolaikinėje augančio posthumanizmo ir akceleracijos bei didėjančios įvairovės visuomenėje sociokultūrinių grupių dinamika ir auganti jų pripažinimo problema yra susijusi ne tiek su tradicinės etikos, kiek su dialogo ir viešos diplomatijos poreikiu. Tradicinė vieša diplomatija be filosofinės-antropologinės ar filosofinės-sociologinės interpretacijos lieka nepakankamai supratinga, kai kalbama apie įvairovės poreikius, o senieji kritinės teorijos teiginiai apie pripažinimo pirmumą, suskliaučiant dialogo ir diplomatinių veiksmų reikšmę, taip pat yra nekritiškas etinis idealas. Vienos įvairovės grupės gali atrodyti toksiškos, patologinės ir griauti visuomenės susitarimus, o kitos gali būti klaidingai tuo kaltinamos, nors tik kovoja dėl pripažinimo ar priešinasi išnaudojimui ir atskirčiai. Straipsnyje kritiškai atsiliepiama apie neoreakcinės Apšvietos politinius projektus siekiant restauruoti didžiuosius pasakojimus ir pašalinti įvairovės diplomatijos, kuriai jie patys priklauso, poreikį. Straipsnyje, nors ir vadovaujamasi Paulio Ricoeuro kritinės hermeneutikos ir Jürgeno Habermaso komunikacinio veiksmo teorijomis, nurodoma, kad pati savaime komunikacija vystosi bendrystės sferose – burbuluose, kur ir subręsta simbolių skirtybės, įvairios simbolinės organizacijos ir konkuruojantys, netgi priešiški simboliniai pasauliai. Straipsnis analizuoja simbolinių pasaulių įvairovės ir filosofinės diplomatijos koreliacijas
Gyvenimo trukmės prailginimas ir mirties blogumas: deprivacionistinis požiūris ir jo ribos
No full textRecent advances in biotechnologies – from regenerative medicine to targeted gene interventions – have made it plausible, at least in principle, that the human lifespan could be significantly extended. This development raises urgent philosophical questions about whether prolonged life would be prudentially desirable and morally permissible. This article provides a critical overview of philosophical themes concerning the badness of death in the context of life extension. Its goal is threefold: (1) to articulate a basic prudential argument for the desirability of life extension grounded in the deprivation account of the badness of death; (2) to respond to several objections to this view, which revolve around the claim that the finitude of life is itself valuable; and (3) to identify the external limitations of the account defended by considering it against the backdrop of more substantive social, technological, and distributive considerations. While deprivationist reasoning generally supports the desirability of extending life for individuals whose lives are, on balance, worth living, broader practical and ethical concerns (e.g., fairness of access, demographic pressures, and technological risks) qualify this conclusion. A complete ethical assessment, therefore, must involve both the intrinsic desirability of life extension and the feasibility of realizing it in a way that is just and sustainable.Nauji laimėjimai biotechnologijų srityje – nuo regeneracinės medicinos iki tikslingų genetinių intervencijų – suteikia teorinių prielaidų manyti, kad žmogaus gyvenimo trukmė ateityje galėtų būti ženkliai prailginta. Ši galimybė verčia atsisukti į skubius filosofinius klausimus apie tai, ar ilgesnis gyvenimas būtų išmintingas ir moraliai priimtinas pasirinkimas. Šiame straipsnyje yra pateikiama jau esamų filosofinių temų, susijusių su mirties blogumu gyvenimo trukmės pratęsimo kontekste, kritinė apžvalga. Straipsnio tikslas yra trilypis: (1) pateikti pirminį prudencinio pobūdžio argumentą už gyvenimo trukmės prailginimą, grindžiamą deprivacijos koncepcija paremta mirties blogumo teorija; (2) atsakyti į kelias prieštaras šiai pirminei pozicijai, grįstas nuostata, kad gyvenimo baigtinumas yra savaime vertingas; (3) identifikuoti straipsnyje ginamos teorijos išorines ribas analizuojant ją platesniame socialinių, technologinių ir distribucinių aspektų kontekste. Nors deprivacijos teorija paremtomis prielaidomis galima grįsti poziciją, kad gyvenimo trukmės prailginimas yra naudingas tiems, kurių gyvenimo kokybė yra santykinai gera, platesnio pobūdžio praktiniai ir etiniai klausimai (pavyzdžiui, teisingo prieinamumo galimybės, demografinis spaudimas ir technologiniai rizikos veiksniai) šią išvadą apriboja. Tad išsamus problemos etinis vertinimas turėtų apimti tiek gyvenimo trukmės prailginimo savaiminį geidžiamumą, tiek jo teisingo ir tvaraus įgyvendinimo galimybes
Metamodernizmas ir teorijos ateitis: interviu su Jasonu Ānanda Josephsonu Stormu
No full textThis interview with Jason Ānanda Josephson Storm was conducted in Vilnius in June 2025 during the 10th Biennial Conference of the European Society for the Study of Western Esotericism (ESSWE10). He is a Professor of Religion and the Chair of Science & Technology Studies at Williams College, and the author of “The Invention of Religion in Japan” (2012), “The Myth of Disenchantment: Magic, Modernity, and the Birth of the Human Sciences” (2017), “Metamodernism: The Future of Theory” (2021), and “The Genealogy of Genealogy: Nietzsche, Foucault, and the Coils of Critical History” (forthcoming 2026), all published by the University of Chicago Press. This conversation centers on the articulation of metamodernism as a response to the limits of postmodernism and the wider sense of theoretical fatigue in the human and social sciences. Topics addressed include conceptual and contextual grounding of metamodernism, its critical engagement with key postmodern problems, and reflections on its future development. What follows is an edited transcript, revised for clarity and readability while preserving the voice and structure of the original exchange.Šis interviu su Jasonu Ānanda Josephsonu Stormu buvo atliktas Vilniuje 2025 metų birželio mėnesį, kai vyko 10-oji Europos Vakarų ezoterizmo studijų draugijos (ESSWE10) konferencija. Pašnekovas yra Williamso koledžo religijotyros profesorius, Mokslo ir technologijų katedros vadovas, knygų „The Invention of Religion in Japan“ (2012), „The Myth of Disenchantment: Magic, Modernity, and the Birth of the Human Sciences“ (2017), „Metamodernism: The Future of Theory“ (2021) ir „The Genealogy of Genealogy: Nietzsche, Foucault, and the Coils of Critical History“ (numatoma 2026), išleistų Čikagos universiteto leidykloje, autorius. Pokalbyje nagrinėjamas metamodernizmas kaip atsakas į postmodernizmo ribas ir platesnį teorinio nuovargio jausmą, kuris yra apėmęs humanitarinius ir socialinius mokslus. Aptariamos temos aprėpia ne tik metamodernizmo konceptualų ir kontekstinį pagrindą, bet ir kritinį santykį su esminėmis postmodernizmo problemomis bei perspektyvas ateičiai. Publikuojamas redaguotas interviu tekstas išlaiko autentišką pokalbio toną ir struktūrą
Auksinė sielos statula. Platonas, Plotinas, Jonas Auksaburnis
No full textThis article examines the images of the rudimentary golden element of the soul and the soul as a golden statue found in the Platonic tradition, particularly in the works of Plato and Plotinus. In Plato’s dialogues, gold is repeatedly mentioned in reflections on the nature of the soul. In his treatise “On Beauty”(ch. 5), Plotinus compares the soul’s authentic beauty and its acquired ugliness to gold that has fallen into mud. In Plato’s “Republic” (611 b–612 a), Socrates likens the condition of the soul in this life to the figure of the sea god Glaucus encrusted with shells. Although the discussion refers to the deity himself, it reads as if a sculptural image is being described (“some of his original body parts have broken off, others have worn away”). A memorable reflection on the inner work of shaping (or restoring) the beautiful statue of the soul is found in Plotinus (On Beauty, ch. 9). These Platonic images and the associated considerations on the true nature and beauty of the soul are compared to the Christian treatment of the theme in the “Catechetical Homilies” of John Chrysostom.Straipsnyje apžvelgiami platonizmo tradicijoje (Platono ir Plotino veikaluose) iškylantys auksinio sielos prado ir sielos statulos vaizdiniai. Platono dialoguose auksas ne sykį minimas svarstant apie sielos prigimtį. Plotinas veikale „Apie grožį“ (sk. 5) autentišką sielos grožį, prie jos prisišliejusią bjaurastį siūlo lyginti su purvan įkritusiu auksu. Platono „Valstybėje“ (611 b–612 a) Sokratas sielos būseną šiame gyvenime lygina su kriauklėmis apaugusio jūros dievaičio Glauko figūra. Kalbama apie pačią dievybę, tačiau taip, tarsi omenyje būtų turimas skulptūrinis jo atvaizdas („kai kurios senosios jo kūno dalys nulūžo, kai kurios nutrupėjo“). Įsimintiną svarstymą apie vidinį darbą (at)kuriant savyje gražiąją sielos statulą paliko Plotinas („Apie grožį“, sk. 9). Platonikų vaizdiniai ir su jais susiję svarstymai apie tikrą sielos prigimtį ir jos grožį lyginami su krikščioniškąja temos traktuote Jono Auksaburnio „Katechetiniuose pamokymuose“
Asmens atsparumo išraiška savanoriškoje gynyboje: įžvalgos iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų tyrimo
No full textThe article examines the phenomenon of psychological resilience within the Lithuanian National Defence Volunteer Forces (‘KASP’), focusing on the individual and personality factors that determine effective functioning under stress and uncertainty. Resilience is defined as a dynamic process that enables individuals to maintain psychological balance, a sense of meaning, and purposeful action even in challenging circumstances. An empirical study conducted between March and May 2025 involved 345 KASP members, of whom 240 were included in the analysis reported in the present article. The research employed the 14-Item Resilience Scale (RS-14) and the Big Five personality inventory. Results indicated that KASP members exhibit significantly higher levels of resilience compared to the general Lithuanian population. Conscientiousness, openness to experience, and extraversion were found to be the strongest positive predictors of resilience, while neuroticism was the most powerful negative predictor. The findings are in line with an interpretation that voluntary defence functions not only as a selective environment attracting psychologically robust individuals but also as a context that enhances adaptability, collective stability, and emotional resilience through shared purpose and teamwork.Straipsnyje nagrinėjamas psichologinio atsparumo reiškinys Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), siekiant atskleisti individualius ir asmenybės veiksnius, susijusius su gebėjimu efektyviai veikti streso ir neapibrėžtumo sąlygomis. Atsparumas apibrėžiamas kaip dinamiškas procesas, leidžiantis išlaikyti psichologinę pusiausvyrą, prasmės jausmą ir kryptingumą net sudėtingose situacijose. Empirinio tyrimo metu 2025 m. kovo–gegužės mėn. buvo apklausti 345 KASP nariai, 240-ties iš jų atsakymai buvo panaudoti šiame straipsnyje pateikiamame tyrime. Jame naudota 14 punktų atsparumo skalė (RS-14) ir Didžiojo penketo asmenybės bruožų klausimynas. Rezultatai parodė, kad KASP narių atsparumas statistiškai reikšmingai aukštesnis nei visos Lietuvos populiacijos. Didžiausią teigiamą poveikį atsparumui turėjo sąmoningumas, atvirumas patirčiai ir ekstravertiškumas, o neurotiškumas buvo stipriausias neigiamas prediktorius. Galima daryti išvadą, kad savanoriškos šalies gynybos pajėgų aplinka ne tik pritraukia psichologiškai tvirtesnius asmenis, bet ir stiprina jų gebėjimą prisitaikyti, palaikyti komandinį stabilumą bei emocinį atsparumą
Sužalojimo kontrolė – koncepcija ir sprendimas ekstremalių situacijų metu
No full textTrauma is a major global health concern. Therefore, an injured patient requires urgent care, rapid diagnostics and an individually tailored treatment plan. The contemporary concept of “damage control” emphasizes that in severe trauma the priority is not immediate definitive repair of all anatomical injuries, but the prompt interruption of the most life – threatening processes, like hypothermia, acidosis, and coagulopathy. In mass – casualty situations, these three factors act like collapsing pillars which, if not rapidly addressed, can compromise the body’s physiological stability and narrow the patient’s chances of survival. Thus, the goal becomes not an ideal surgical outcome, but the preservation of life when the patient is critically unstable.
Although clinicians rely on established protocols, they often face decisions with significant ethical implications. When a sudden surge of casualties occurs, time is limited and resources scarce. The surgeon may lead the team, but the anesthesiologist is constantly at the patient’s side, continuously evaluating and adjusting vital functions. Their decisions are guided not only by evidence – based algorithms but also by ethical responsibility. They may have to determine who can be fully treated, who can receive only partial support, and for whom further intervention would be futile. Such triage is unavoidable, as saving one patient may require redirecting resources from another.
In disaster settings, the anesthesiologist’s role becomes a delicate balance between clinical judgment and ethical duty. “Damage control” represents not only a medical strategy but also a professional stance: to provide meaningful care to those with a realistic chance of survival and to acknowledge with respect and dignity when medicine can no longer alter the outcome.Traumos yra globali sveikatos problema, jų atveju nukentėjusiajam būtina skubi pagalba, greita diagnostika ir individualiai pritaikytas gydymo planas. Šiuolaikinėje sužalojimų kontrolės koncepcijoje pabrėžiama, kad patyrus sunkią traumą svarbiausia ne iš karto sutvarkyti visus anatominius pažeidimus, bet kuo greičiau sustabdyti pavojingiausius procesus – hipotermiją, acidozę ir koagulopatiją. Masinių nelaimių metu šie trys veiksniai tampa kritiniais, nes nekontroliuojamas jų progresavimas gali lemti greitą paciento būklės blogėjimą ar net mirtį. Todėl pagrindinis medikų tikslas yra ne idealus chirurginis rezultatas, o paciento gyvybinių funkcijų stabilizavimas kritinės būklės metu. Tokiomis aplinkybėmis medikų komanda vadovaujasi patvirtintais veiksmų protokolais, tačiau neretai turi priimti sprendimus, turinčius moralinę kainą.
Staiga atsiradus dideliam sužeistųjų kiekiui laikas senka, o resursai tampa riboti. Chirurgas gali vadovauti komandai, tačiau šalia jo visada yra anesteziologas-reanimatologas. Šis specialistas nuolat vertina ir koreguoja paciento būklę, užtikrindamas gyvybinių funkcijų stabilumą. Sprendimai, kuriuos priima anesteziologas, grindžiami ne tik mokslu, klinikiniais algoritmais, bet ir moraline atsakomybe. Jis gali nuspręsti, kuriems pacientams galima visiškai atkurti gyvybines funkcijas, kuriems – tik iš dalies, o kuriems pagalba jau bus neveiksminga. Tai sudėtingas, bet neišvengiamas pasirinkimas, nes vieno paciento gelbėjimas gali reikšti, kad kitam nebeliks laiko ar išteklių. Vis dėlto tokia atranka grindžiama ne emocijomis, o sužalojimų kontrolės principais, padedančiais įvertinti, kurie pacientai gali reaguoti į gydymą, o kuriems gydymas nebebus efektyvus.
Katastrofų metu anesteziologo sprendimai turi būti pagrįsti tiek objektyviais klinikiniais duomenimis, tiek etiniais principais, išlaikant pagarbą kiekvienai gyvybei. Sužalojimų kontrolės metodika tokiomis sąlygomis ne tik nukreipia medicininę intervenciją, bet ir tampa vidine laikysena: padėti tiems, kuriems galima išgelbėti gyvybę, ir oriai priimti situacijas, kai medicina jau nebegali pakeisti paciento baigties
XIX amžiaus patriotizmo bruožai eilių rinktinėje „Lietuviszkos dainos, isz visur surinktos“
No full textWhen speaking about the period of the Lithuanian Book Ban (1864–1904), we often limit ourselves to book publishing in Minor Lithuania and to the phenomenon of book smuggling. On a much smaller scale, however, Lithuanian books were also being published within Lithuanian communities in the United States. In this article a book of collected poems, Lietuviszkos dainos, isz visur surinktos (“Lithuanian Songs, Collected from Everywhere”), published in the U.S. during the Book Ban time, is examined.
This book was prepared and published in 1893 by the notable U.S. publisher of Lithuanian books Juozas Paukštys and the priest Aleksandras Burba. It consists of Lithuanian verses of highly diverse character. Following a popular Romantic tradition, all poetry works in this book are referred as “songs.” The structure of the collection reflects not only the diversity of nineteenth-century Lithuanian poetry but also the compilers’ careful consideration of their reader and unique nationscape.
The article explores questions such as how significant the socio-political context is to the specificity of the poetry; how the poetic image of nation can change in light of the values declared in the works that respond to social influences and needs; in what forms national identity and patriotism are expressed in the poetry; and how the compiler’s personality affects the content and structure of „Lithuanian Songs“. The concept of nationality and patriotism, especially in poetry, is exceptionally polysemous and often requires additional explanation. It is further clarified through the notions of the poetic landscape and civic nation, which have already been used in previous scholarly studies.Kalbant apie lietuvių spaudos draudimo periodą (1864–1904), dažnai apsiribojama knygų leidybos Mažojoje Lietuvoje ir knygnešystės reiškinio tyrinėjimais. Daug mažesniais mastais, tačiau nuosekliai lietuviškų knygų leidyba vyko ir JAV lietuvių bendruomenėse. Būtent spaudos draudimo laikotarpiu JAV išleista eilių rinktinė „Lietuviszkos dainos, isz visur surinktos“ ir apžvelgiama šiame straipsnyje.
Šią rinktinę 1893 m. parengė ir išleido įžymus JAV lietuviškų knygų leidėjas Juozas Paukštys ir kunigas Aleksandras Burba. Ją sudaro itin įvairaus pobūdžio lietuviškos eilės, pagal populiarią romantinę tradiciją bendrai vadinamos „dainomis“. Rinktinės struktūra atspindi ne tik XIX a. lietuviškosios poezijos įvairovę, bet ir atidų sudarytojų požiūrį į skaitytoją bei, kita vertus, originalų kūriniuose atsiskleidžiantį tautovaizdį.
Straipsnyje nagrinėjami klausimai, kiek poezijos specifikai svarbus socialinis-politinis fonas, kaip gali kisti poetinis tautovaizdis atsižvelgiant į kūriniuose deklaruojamas vertybes, atliepiančias socialinius poveikius bei poreikius. Siekiama pasigilinti, kokiais pavidalais rinktinėje atsiskleidžia tautiškumas bei patriotizmas; kokia yra sudarytojo asmenybės įtaka rinktinės turiniui ir struktūrai. Tautiškumo, patriotizmo samprata, ypač poezijoje, dažnai yra daugiabriaunė ir reikalaujanti papildomo aiškinimo. Aiškiau ją apsibrėžti padeda poetinio kraštovaizdžio, pilietinio tautiškumo sąvokos, jau anksčiau ne kartą vartotos lietuvių tyrinėtojų darbuose