“Lituanistika”, International Research Database
Not a member yet
44618 research outputs found
Sort by
"Naujosios Romuvos" tautinės / autonominės kultūros idėja
No full textStraipsnyje analizuojama XX a. 4 dešimtmečio pradžios Lietuvoje vykusi „Naujosios Romuvos“ inicijuota aštri polemika dėl Valstybės teatro bendradarbiavimo su rusų teatro menininkais ir, kaip anuomet atrodė, jų platinamos rusų kultūros įtakos. Konfliktą įskėlė dviejų skirtingų tautinio meno ugdymo sampratų susidūrimas: Valstybės teatras, pasitelkęs rusų teatro meistrus, mėgino paspartinti profesinio augimo ir modernizacijos procesus, o Juozo Keliuočio įsteigtas ir redaguojamas kultūros žurnalas „Naujoji Romuva“ ragino išsivaduoti iš „svetimtaučių globos“ ir akcentavo autentiškos, originalios tautinės lietuvių kultūros, kuriai pavyzdžiu gali būti tik Vakarų šalys, sukūrimo būtinybę. Lietuvių teatro istoriografijoje šis teatro ir žurnalo konfliktas interpretuojamas įvairiai. Dar kartą įvertinus jo aplinkybes, atsižvelgus į sustiprėjusią tautinės kultūros politiką, straipsnyje teigiama, kad „Naujoji Romuva“ vadovavosi ne meninėmis, o labiau politinėmis intencijomis (bolševizmo grėsme), nes, konfliktui išsikvėpus, rusų menininkams išvykus, teatro sąsajos su rusų teatro kultūra ne tik nenutrūko, bet net įgavo kitą kokybę. Reikšminiai žodžiai: Valstybės teatras, Andrius Oleka-Žilinskas, „Naujoji Romuva“, Juozas Keliuotis, tautinė kultūra, nacionalizmas, bolševizmas, modernizmas, Sovietų Rusija.After becoming the head of the Lithuanian State Theatre in 1930, Andrius Oleka-Žilinskas initiated a direct collaboration with famous Russian theatre performers that was expected to accelerate the developmental processes of professionalisation and modernisation: in 1931, three experienced ballet masters – Nicolas Zverev, Vera Nemchinova and Anatole Obukhov – joined the ballet troupe in the State Theatre and immediately became its leaders; in 1932, Mikhail Chekhov started working with the drama troupe as its director and pedagogue and certainly raised its existence to a more sophisticated level. However, this initiative was met by strong opposition, mainly from "Naujoji Romuva", the most influential Lithuanian cultural magazine edited by Juozas Keliuotis. "Naujoji Romuva", of course, did not even try to negate the aesthetic value of the theatre art that was created both by Oleka-Žilinskas and the Russians he had invited. Instead, it focused on two political aspects that demonstrated its deep concern with the future of the Lithuanian culture that the magazine saw as the goal of its activities; it argued passionately that: 1) in order to become strong and original, Lithuanian culture should get rid of all foreign influences and cultural “help from abroad” and should start learning to be brave and self-confident (the foreigners in the State Theatre are brilliant professionals, but they take all attention away thus preventing the natural development of the skills of the local performers); 2) in order to recover its health and positivity, Lithuanian culture and theatre culture in particular should turn away from its connections with primitive, nihilist and destructive Russia and should re-orient itself again towards the higher culture of the Western Europe (the Russians in the State Theatre unconsciously infect its artistic style with Russian “nervosity”, “hysteria”, “nihilism”, and even “bolshevism” or “sovietism”, etc.). In 1933 to 1935, in the wake of this attack, the Russians left the State Theatre one after another; in 1933, a young Lithuanian actor Juozas Miltinis moved to Paris, France, for theatre studies at the school of Charlie Dullen hoping to facilitate the start of the „westernisation“ of the Lithuanian theatre after coming back to Lithuania. However, the project of bluntly cutting off the “Russian” orientation of the Lithuanian theatre was not actually successful: Miltinis was not accepted to the State Theatre when he returned in 1937 (and he went on to work as a theatre critic in "Naujoji Romuva"); and the new generation of Lithuanian theatre directors in the late 1930s – first of all, Romualdas Juknevičius and Algirdas Jakševičius who, after graduating from the class of OlekaŽilinskas in the Drama School of the State Theatre, studied in Soviet Russia – clearly confirmed the dependency of the Lithuanian theatre on the Russian theatre. Key words: State Theatre, Andrius Oleka-Žilinskas, Naujoji Romuva, Juozas Keliuotis, national culture, Russians, Russian theatre, Soviet Russia, Western Europe
Darkness inside (murders in Klaipėda over the period 2004 to 2014)
No full textStraipsnyje nagrinėjama nužudymo fenomeno raiška ir dinamika Klaipėdos mieste 2004–2014 metais. Šis laikotarpio, kuriam pradžią davė Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, ypač svarbus visuomenės pokyčių kontekstas, tai suteikė straipsnio autoriams teorines ir praktines prieigas nužudymų fenomeno priežastingumo ir raiškos analizei. Sociologinė prieiga atskleidžia socialinį-demografinį aukos ir nužudymą įvykdžiusio asmens portretą, nužudymo fenomeno struktūrinės raiškos segmentų (amžius, lytis, socialinis statusas) kontekste. Straipsnyje pristatomi Nusikalstamų veikų žinybiniame registre (NVŽR) registruoti nužudymų statistiniai duomenys. Šių duomenų analizei autoriai tikslingai pasirinko pozityvistines išorinio suvaržymo ir smurto subkultūros teorijas, kurios turi praktinę prieigą atskleisti žmogžudysčių fenomeno struktūrinės raiškos segmentus besikeičiančioje visuomenėje. Tai lemia kito dešimtmečio (2015–2023) nužudymų fenomeno raiškos tyrimų tęstinumo prieigas. Straipsnyje pateikti tyrimo rezultatai orientuoja į nužudymų prevencijos strategijų visoms visuomenės struktūrinėms platformoms, ypač švietimo, teisės ir socialinės politikos, kūrimą. Pagrindiniai žodžiai: nužudymai (žmogžudystės), besikeičianti visuomenė, socialinis-demografinis aukos portretas, socialinis-demografinis nužudymą įvykdžiusio asmens portretas, nužudymų fenomeno struktūrinės raiškos segmentai, išorinio suvaržymo ir smurto subkultūros teorijos.The article analyses the expression and dynamics of the phenomenon of murder in the city of Klaipėda between 2004 and 2014. Lithuania joined the European Union in 2004. This gave the authors of the article a theoretical and practical opportunity to analyse the reasons for and expression of the phenomenon of murder in the context of a changing society. The article is based on murder statistics in the Official Register of Criminal Acts (ORCA). The aim of the article is to present the phenomenon of murder committed in the city of Klaipėda between 2004 and 2014 from a sociological point of view, revealing the socio-demographic characteristics of the people who committed murder and their victims, and segments of the structural expression of the phenomenon of murder in the context of a changing society. The subject of the article: The expression and dynamics of the phenomenon of murder in the city of Klaipėda between 2004 and 2014. Research methods: Analysis of scientific literature and statistical data. Theoretical approach: For the data analysis, the authors purposefully applied the positivist theories of external restraint and subculture of violence, which have practical access to reveal the segments of the structural expression of the phenomenon of murder in a changing society. The sociological approach emphasises the reasons for crime as an expression of poverty, inequality, gender, a lack of education, conflicts of cultural values, and other social factors. Although the number of murders (like most other crimes) in Klaipėda and Lithuania has been declining for the last two decades, the number of these crimes remains high. During the period of societal transformation (since the restoration of Lithuania’s independence), the number of murders in Klaipėda ‘waved’. Although the article analyses the period 2004 to 2014, the context of the past and current decades reveals the uniqueness of the period presented in the concept of the phenomenon of murder. After the 1990s, three very high waves of murder were recorded: in 1993 and 1994, 1999 and 2000, and 2004 and 2005. After the third period in 2004 and 2005, with a very high fixed number of murders, a period of consistent decline started. The murder rate has fallen by nearly six times in recent decades. The period 2004 to 2014 presented by the authors reveals the dynamics of change in a changing society in all areas of life. The year 2004 was very important for the state of Lithuania: it became a member of the European Union. At that time, it had a very high murder rate compared to the level of this crime in the European Union. The first decade of Lithuania’s membership of the European Union was very dynamic, as the significant social, economic and cultural changes had a great influence on people’s social life and behaviour. Society also faced demographic changes: a new generation grew up, and extensive processes of emigration and immigration began. The article states that significant changes in the declining murder statistics started in the first decade after Lithuania joined the EU, and, as has already been mentioned, the research period was chosen not by chance. The dynamics of murder crimes are presented in statistical data in a broader time context: before 2004 and after 2014. In 1994, the murder rate in Lithuania was 14.2 cases per 100,000 inhabitants. In the city of Klaipėda, it was 18 cases per 100,000 inhabitants. In 2022, there were 3.7 cases per 100,000 inhabitants in Lithuania. However, in Klaipėda that year there were 12.3 cases per 100,000 inhabitants (although in 2021 there were only 1.5 cases per 100,000 inhabitants). This data is a sociological ‘intrigue’ that enables the constant monitoring and analysis of the change of segments of the structural expression of crimes and an assessment of the context of a changing society. Researchers are conducting more and more research on the phenomenon of murder in Lithuania. The article presents the general characteristics of research conducted by Lithuanian and foreign researchers. Empirical research, analysing the statistical data of segments of murders, confirmed the regularities of this phenomenon: 1) the people who committed murder have a low social status (more than 90% of people who committed murder are unskilled workers, unemployed, benefit recipients, people without a permanent place of residence); 2) the number of murders correlates with the violent experience of a changing society (the experience of the first decade of Lithuania’s independence); 3) the fact was confirmed that men kill much more often than women (men 89.7 %, women 10.3 % in the research period); 4) young men (18 to 24 years old) kill more often than people of other age groups (however, in Klaipėda during the research period, middle-aged men between the ages of 46 and 55 committed the most murders, and their victims were mostly people of the same age cohort); 5) the victims were mostly male (in Lithuania, 73 % were men and 27 % were women; in Klaipėda during the research period, 67.6 % were men and 32.4 % were women). [...] Key words: murder (homicide), changing society, socio-demographic portrait of the victim, socio-demographic portrait of the person who committed the murder, segments of the structural expression of the phenomenon of murder, theories of external restraint and subculture of violence
Denominatives and deverbatives suffixed verbs in the anonymous Catechism (1605)
No full textŠiame straipsnyje nagrinėjami Anoniminio katekizmo (1605) priesaginiai veiksmažodžiai denominatyvai ir deverbatyvai, t. y. priesagų vediniai iš vardažodžių ir veiksmažodžių. Iš šio šaltinio buvo išrinktos visos priesaginių veiksmažodžių formos ir jų vediniai. Iš viso surinkta 301 žodis. Nustatyti nepasikartojantys priesaginiai veiksmažodžiai, jie apibendrinti, atsiribojant nuo priešdėlių. Taip sužinota, kad Anoniminiame katekizme yra 105 nepasikartojantys priesaginiai veiksmažodžiai. Rasti priesaginiai veiksmažodžiai buvo suskirstyti į sinchroniškai neskaidžius ir skaidžius, vėliau išsiaiškintas pastarųjų darybos pamatas ir darybos kategorijos. Nustatytas Anoniminio katekizmo deverbatyvų ir denominatyvų santykis, darybos kategorijos, priesagų dažnumas ir darumas. Pagrindiniai žodžiai: veiksmažodžiai, denominatyvai, deverbatyvai, priesaga, darybos kategorija.The study of suffixed verbs in old scripts is relatively limited, so this article focuses on denominatives and deverbatives, i.e. suffixed verbs, the base words of which are nominals and verbs, found in the anonymous Catechism published in 1605 (hereafter AC). The aim of this paper is to determine the relationship between denominatives and deverbatives in the AC, their derivational categories, suffix frequency, and derivability. All forms of suffixed verbs and their derivatives were selected from the Catechism in question, indicating infinitive, the present tense and the past tense of the verb. The total number of collected words is 301: out of these, non-repeating suffixed verbs were identified, and prefixed derivatives were separated. This resulted in 105 non-repeating suffixed verbs in the AC. Suffixed verbs in the AC were first analysed derivationally, distinguishing between synchronically non-segmentable and segmentable verbs. The latter were found in 56 cases. Denominatives account for 31 % of all the suffixed verbs in this source, and deverbatives for 19 %, which means that the number of AC derivatives from nominals is slightly higher. The denominatives in the AC are divided into three categories of derivation, with the following general meanings: ‘to do this or that which is stated in the base word’ (sequentials); ‘to be this, that; to feel, to have this or that which is stated in the base word’ (statives); and ‘to behave in the same way that a person or other being named by the base word behaves’ (derivatives of the status-matching meaning). There are also three derivational categories of deverbatives: ‘to do so that the action described by the base word happens’ (causatives); ‘to do repeatedly, at intervals, what the base word says’ (iteratives); ‘to be in a state that is the result of the action described by the base word’ (resultatives). Summarising the derivation of all these categories, it can be said that the suffixes inti, -ina, -ino, -yti, -o (-ia), -ė and -ėti, -i (-ia), -ėjo prevail in the derivation of denominatives and deverbatives in the AC, and -yti, -o (-ia), -ė and -ėti, -i (-ia), -ėjo are also very predominant in non-segmentable verbs. Key words: verbs, denominatives, deverbatives, suffix, category of derivation
Bibliotherapy services in public libraries: the case of Lithuania
No full textBiblioterapija, kaip tarpdisciplininė sritis, pasauliniu mastu tikrai gausiai tyrinėjama, tačiau išskirtinai viešųjų bibliotekų problematikai skirtų tyrimų, ypač – empirinių, santykinai nedaug, o tokių, kurių fokusas būtų tik pačių bibliotekininkų teikiamos jos paslaugos, neįtraukiant bendradarbiavimo su sveikatinimo srities specialistais, apskritai neaptikta. Įvairiakrypčiuose biblioterapinės pakraipos darbuose iki šiol tebediskutuojama dėl biblioterapijos sampratos, tipologijos, metodologijos ir šios srities paslaugas galinčių teikti specialistų, ypač – dėl bibliotekininkų galimybių aprėpties. Straipsnyje pristatomi įvairiasričių biblioterapijos tyrimų sintezės, leidusios nustatyti pačių bibliotekininkų galimas teikti biblioterapijos paslaugas, pagrindu paremto kiekybinio empirinio tyrimo rezultatai, atskleidžiantys biblioterapinių paslaugų teikimo būklę Lietuvos viešosiose bibliotekose 2022 metais. Taip pat pateikiama lyginamoji šio tyrimo ir antrinių šaltinių analizė, atskleidusi biblioterapijos paslaugų teikimo Lietuvos viešosiose bibliotekose raidą ir plėtros galimybes. Nustatyta, kad daugumoje bibliotekų pačių jos darbuotojų jėgomis yra teikiama bent viena biblioterapijos paslauga. Iš jų kiek daugiau nei dvigubai – ir kokybiniu, ir kiekybiniu aspektu – paslaugų, priskirtinų šioms įstaigoms tradiciškai būdingesnei tik intraasmeninį komunikacijos lygmenį apimančiai skaitytinų knygų rekomendacijomis paremtai pasyviajai biblioterapijai, nei sietinų su aktyviąja jos atmaina, apimančia skaitytos knygos inspiruotą individualią skaitytojo sąveiką su bibliotekininku arba grupinę – su jo vedamo knygų klubo nariais, integruojančią ir tarpasmeninį komunikacijos lygmenį. Tačiau, kaip parodė šio, 2022 m., ir 2011 m. to paties objekto taip pat kiekybinio tyrimo rezultatų lyginamoji analizė, skaitytojų sąveiką skatinanti aktyvioji biblioterapija, plečiantis bibliotekų funkcijoms socializacijos kryptimi, Lietuvoje taip pat populiarėja. Tai iš esmės atitinka pasaulines tendencijas. Apibendrinant straipsnyje pristatyto naujausio tyrimo ir ankstesnių antrinių šaltinių duomenis konstatuotina, kad XXI a. pradžioje formaliuoju lygmeniu pradėta plėtoti bibliotekinė biblioterapija po pirmojo ir antrojo dešimtmečių sandūroje užfiksuoto plėtros proveržio jau yra įsitvirtinusi kaip Lietuvos viešųjų bibliotekų teikiama paslauga. Bibliotekininkų nuostatos jos atžvilgiu pozityvios, didėja motyvacija plėsti biblioterapijos paslaugų spektrą ar apimtis. Nors bibliotekininkai savarankiškai ir instituciškai, dažniausiai per projektus ar pavienius mokymus, gilina šios srities žinias, vis dėlto tebeminimas jų trūkumas, o ypač – praktinių įgūdžių, būtinų formalesnėms aktyviosios biblioterapijos veikloms organizuoti, stoka, lemianti nepasitikėjimą savo jėgomis, skatinanti apsiriboti renginio organizatoriaus su kviestiniu lektoriumi vaidmeniu. Kaip vienas iš būdų spręsti šią problemą minimi ilgalaikiai institualizuoti biblioterapijos mokymai, prieinami norintiesiems tobulintis šioje srityje ir plėsti bibliotekinės biblioterapijos paslaugas, padedančias įgyvendinti tradicines knygų saugyklų bei skaitymo skatinimo ir naujesnes pasauliniu mastu aktualėjančias bendruomenės telkimo ir skaitytojų edukacijos funkcijas. Reikšminiai žodžiai: edukacinė (aktyvioji, pasyvioji) biblioterapija, viešoji biblioteka, bibliotekininkas, biblioterapijos paslaugos (Lietuvos bibliotekose), knyga, (giluminis) skaitymas, skaitytojas, intraasmeninė ir tarpasmeninė komunikacija.Bibliotherapy, as an interdisciplinary field, is undeniably heavily researched on a global scale, yet there are relatively few studies, especially empirical ones, devoted exclusively to the problems of public libraries, while those that would focus only on the services provided by librarians themselves, excluding cooperation with specialists in the field of health promotion, have been undetected at all. The concept, typology, methodology of bibliotherapy and specialists, who can provide services in this field, especially the scope of librarians’ possibilities, are still being discussed in multidirectional works of bibliotherapy. The article presents the results of a quantitative empirical study based on the synthesis of multidisciplinary bibliotherapy research, which allowed to determine the librarians’ own possibilities to provide bibliotherapy services, revealing the state of bibliotherapy services provision in Lithuanian public libraries in 2022. In addition, the article provides a comparative analysis of this study and secondary sources, which showed the evolution and development possibilities of the provision of bibliotherapy services in Lithuanian public libraries. It was found that in most libraries, at least one bibliotherapy service is provided by their own staff. Out of them, slightly more than twice (both qualitatively and quantitatively) of services are attributable to passive bibliotherapy, exclusively covering an intrapersonal level of communication, based on recommendations of books to be read, which is traditionally more characteristic of these institutions, rather than those to be associated with its active variety, which includes an individual interaction of a reader with a librarian inspired by the read book, or a group one - with the members of the book club led by them that integrates an interpersonal level of communication as well. However, as shown by the comparative analysis of the results of the quantitative research of the same object of 2022 and 2011, the active bibliotherapy, which promotes the interaction of readers, is also becoming popular in Lithuania as the functions of libraries expand in the direction of socialization. This is largely in line with global trends. Summarizing the data of the latest research presented in the article and previous secondary sources, it can be stated that in the early 21st century, library bibliotherapy began to be developed at the formal level, and after the development breakthrough recorded at the turn of the first and second decades it has already established itself as a service provided by Lithuanian public libraries. The librarians’ attitudes towards it are positive, the motivation to expand the range or scope of bibliotherapy services is increasing. Although librarians both independently and institutionally, usually through projects or occasional trainings deepen their knowledge in this field, yet its lack is still mentioned, and in particular, the lack of practical skills necessary for organizing more formal active bibliotherapy activities, which leads to a lack of confidence in their own abilities and induces them to limit themselves to the role of an event organizer with a guest lecturer. As one of the ways to solve this problem, long-term institutionalized training in bibliotherapy is mentioned. It is available to those who want to improve in this field and to expand library bibliotherapy services, which help to implement the traditional functions of book repositories and reading promotion and more advanced, globally relevant functions of community gathering and reader education. Keywords: educational (active, passive) bibliotherapy, public library, librarian, bibliotherapy services (in Lithuanian libraries), book, (deep) reading, reader, intrapersonal and interpersonal communication
Application of digital methods in the study of ancient travel
No full textPastaraisiais dešimtmečiais vykstantis masyvus rašytinių istorijos šaltinių skaitmeninimas, jų tekstų optinis atpažinimas (OCR) bei pateikimas internete sukuria naujas istorinio tyrimo galimybes ir iššūkius. Šiame straipsnyje pristatomas skaitmeninės humanitarikos tyrimo modelis yra grindžiamas informacijos organizavimo paradigmos ir skaitmeninėmis technologijomis grįstų metodų taikymu praeities kelionių tyrimuose. Tyrimo modelis buvo sukurtas ir testuotas naudojant projekto „Homo viator: kelionių erdvė ir keliautojų potyriai ankstyvosios modernybės Lietuvoje“ medžiagą. Pagrindinė tyrimo problema yra susijusi su tuo, kad vienas svarbių praeities kelionių pažinimo šaltinių yra egodokumentai (laiškai, dienoraščiai, atsiminimai ir kt.), kuriuose greta kitų konkretaus asmens gyvenime svarbių įvykių aprašomos ir kelionės. Tačiau kelionių aprašymai sudaro tik nedidelę konkretaus egodokumento teksto dalį ir yra netolygiai pasiskirstę skirtinguose egodokumentuose. Todėl, atsižvelgiant į egodokumentų ir jų rinkinių teksto apimtis bei įvairiomis kalbomis publikuotų egodokumentų skaičių, jų – kaip šaltinių – tyrimai tik vienu (kelionių) aspektu reikalauja didelių žmogiškųjų ir laiko resursų. Panašią probleminę situaciją turime ir su kitais senųjų kelionių pažinimo šaltiniais: skaitmeniniu pavidalu (įskaitant OCR) publikuotų dokumentų yra daug, jų tekstai didelės apimties, o teksto fragmentai, susiję su kelionėmis, šalių aprašymais, senųjų kelionių maršrutais, kelionių ir mobilumo infrastruktūra, keliautojų potyriais, yra santykinai nedideli ir išsibarstę visame šaltinio tekste. Straipsnyje aprašomą tyrimo modelį sudaro du žingsniai: (i) šaltinių tekstyno su optiškai atpažintu turiniu (OCR) surinkimas; (ii) empirinių duomenų rinkimas taikant žodynu grįstos kompiuterizuotos kokybinės teksto analizės metodą, realizuojant jį su MaxQDA programa. Tekstyno surinkimas yra atliekamas taikant bendruosius mokslinių publikacijų paieškos internete principus bei metodus. Į tekstyną atrenkami autentiški, publikuoti, tyrimui reikalingi šaltiniai (laiškai, dienoraščiai, atsiminimai ir kt.) bei mokslinės publikacijos apie juos, tokiu būdu suformuojant du tekstyno – šaltinių ir literatūros – blokus. s. Literatūros (mokslinių publikacijų apie šaltinius) blokas naudojamas kaip papildoma medžiaga tikslesnei šaltinių tekstyno atrankai ir interpretavimui. Norint taikyti žodynu grįstos kompiuterizuotos kokybinės teksto analizės metodą svarbiausias elementas yra kokybiškas žodynas, tiksliai apibūdinantis tyrimui aktualius konceptus (kategorijas). Atsižvelgiant į šaltinių specifiką (šaltiniuose ir jų vertimuose vartojamas kalbas) buvo sukurtas daugiakalbis lietuvių–lenkų–anglų–rusų–vokiečių kalbų žodynas. Žodyno struktūrą sudaro šeši su praeities kelionėmis susiję konceptai (kategorijos): (i) kelionė (bendras apibūdinimas), (ii) kelias ir jo infrastruktūra (tiltai, brastos ir kt.), (iii) transporto priemonės, (iv) sustojimo ir nakvynės vietos (miesteliai, kaimai, karčemos, pašto stotys ir kt.), (v) kelyje sutikti žmonės (smuklininkai, plėšikai, vedliai ir kt.), (vi) kelionių maistas. Kiekvienas konceptas yra apibūdinamas reikšminių žodžių ir frazių rinkiniu. Paskutiniame tyrimo etape buvo atliktas tyrimo modelio testavimas. Testavimo metu nustatyta, kad modelis leidžia spręsti paminėtas, projekto įgyvendinimo metu atsiradusias, problemas. Reikšminiai žodžiai: ankstyvosios modernybės laikų kelionės, skaitmeniniai humanitariniai mokslai, tarpdisciplininiai tyrimai, žodynu grįsta kompiuterizuota kokybinė teksto analizė.The massive digitisation of written historical sources, optical character recognition (OCR) of texts, and their online availability in recent decades have created new opportunities and challenges for historical research. The digital humanities research model presented in this paper is based on the information organisation paradigm and the application of digital technology-based methods in studying ancient travels. The model has been developed and tested using the materials of the project “Homo Viator: Travel Space and Travellers’ Experiences in Early Modern Lithuania”. The main problem of the research is related to the fact that one of the essential sources of information about ancient travel are egodocuments (letters, diaries, memoirs, etc.) that contain journeys described alongside other important life events of a particular person. However, travel descriptions form only a small part of a text of a given egodocument and are unevenly distributed among different egodocuments. Therefore, given the size of the text of the egodocuments and their collections and the number of egodocuments published in different languages, researching them as sources in only one aspect (travel) requires a significant amount of human and time resources. A similar problematic situation exists with other sources of knowledge on ancient travel: a massive number of documents published in digital form (including OCR), their texts are voluminous, and the text fragments related to travel, country descriptions, ancient travel routes, travel and mobility infrastructure, and travellers’ experiences are relatively small and scattered throughout the source text. The research model described in the paper is divided into two steps: (i) collection of the corpus of OCR source texts; (ii) collection of empirical data using a dictionary-based computer-aided [or assisted] qualitative text analysis method implemented with the MaxQDA software. The collection of the source text corpus is carried out by applying the general principles and methods of online search of scientific publications. The corpus comprises authentic, published sources relevant to the study (letters, diaries, memoirs, etc.) and scholarly publications about them, thus forming two blocks of text - sources and literature. The literature block is used as additional material for a more precise selection and interpretation of the source texts. A key element for applying a dictionary-based computer-aided [or assisted] qualitative text analysis method is a high-quality dictionary that accurately describes the concepts (categories) relevant to the research. Considering the specificity of the sources (the languages used in the sources and their translations), a multilingual dictionary (Lithuanian-Polish-English-Russian-German) was compiled. The structure of the dictionary consists of six concepts (categories) related to ancient travel: (i) journey (general description), (ii) road and its infrastructure (bridges, fords, etc.), (iii) means of transportation, (iv) resting and accommodation places (towns, villages, taverns, post offices, etc.), (v) people encountered on the way (inn-keepers, highwaymen, guides, etc.), and (vi) food of the journey. A set of keywords and phrases describes each concept. In the last stage of the study, the research model was tested. The testing showed that the model could solve the above problems that arose during the project. Keywords: travel in Early Modern Period, digital humanities, interdisciplinary research, dictionary-based computer-aided [or assisted] qualitative text analysis
Adulthood identity maps and life course scenarios in the context of transnational childhood experiences
No full textStraipsnyje analizuojama, kaip transnacionalinio gyvenimo patirtis vaikystėje veikia asmenų gyvenimo eigos scenarijus suaugystėje. Siekta atskleisti, kaip transnacionalinio gyvenimo patirtis vaikystėje, individualus veiksnumas ir socialinė aplinka kompleksiškai formuoja savitus gyvenimo eigos scenarijus bei tapatumų žemėlapį. Pusiau struktūruotų giluminių interviu su jaunais (18–35 m.) asmenimis, kurie vaikystėje patyrė abiejų ar vieno iš tėvų migraciją iš Lietuvos, analizė leido aptarti individualaus veiksnumo bei susijusių gyvenimų aspektus, susijusius su suaugystės gyvenimo tarpsnio supratimu, tapatumu bei gyvenimo eigos scenarijų ypatumais. Nors viešajame diskurse transnacionalinė vaikystės patirtis neretai turi neigiamą atspalvį, tačiau suaugystės gyvenimo laikotarpiu ši patirtis vertinama kaip auginanti bei skatinanti ankstyvą savarankiškumą ir formuojanti savitus gyvenimo eigos scenarijus. Raktažodžiai: transnacionalinio gyvenimo patirtis, suaugystė, gyvenimo eigos scenarijus.The article analyses how the subjective experience of transnational life in childhood affects Lithuanian adult children during their adulthood life stage. Semi-structured indepth interviews with young people (18–35 years old), who experienced the migration of both or one of their parents, highlighted the subjective adulthood aspects that influence the stage of adulthood and allowed one to reveal the peculiarities of their identities and life course scenarios. In public discourse, living at a distance often has a negative connotation, but in the period of adulthood, this experience is seen as nurturing and encouraging early independence. The experience of transnational life in childhood, individual agency and social environment form unique life course scenarios and a unique map of identities. Keywords: transnational life experience, adulthood, life course scenario
Lietuvos universitetas naujų Europos poimperinių universitetų gretoje (1918-1922 m.)
No full textLietuvos universitetas Kaune, t. y. Vytauto Didžiojo universitetas, švenčia savo šimtmetį. Sukakčių minėjimas gali būti prasmingas, jei apmąstomas, pasveriamas sukaktuvininko nueitas kelias, jo pasiekimai ir tame kelyje pasitaikę sunkumai bei nesėkmės. Viena iš universiteto istorijos erdvių yra jo atsiradimo tarptautinės aplinkybės. Pažymėtina, kad beveik vienu metu su Lietuvos universitetu Kaune Vidurio ir Rytų Europoje, užkabinant sueuropintą Azijos žemyno dalelę, Kaukazą, buvo įkurta ar atkurta keliolika universitetų. Kiekvienas iš jų turi savitą atsiradimo istoriją, bet turi ir bendrų bruožų. Pabrėžtina, kad žemiau pateikiamas tekstas nėra išsamus pristatomo reikalo tyrinėjimas. Tai tėra pasižvalgymas į Lietuvos universiteto atsiradimo tarptautines aplinkybes. Tokia šio reikalo žvalgyba, remiantis bendromis šios didelės Europos dalies istorijos žiniomis. Nebus aptarti visi klausimai, kurie gali kilti žiūrint į universiteto atsiradimo tarptautinę erdvę. Čia yra samplaika įvairių aplinkybių ir veiksmų, vien tik jiems įvardyti reikėtų didesnės studijos. Norima tik pagrįsti šio reikalo, tarptautinių aplinkybių, reikšmę ir jų pažinimo naudą
Inception and development of the factory Minerva in the 1860s: forms of ownership, owners, shareholders and managers
No full textStraipsnyje aptariama istoriografijoje netyrinėta metalo dirbinių ir mašinų fabriko „Minerva“ raida pradiniu jo veikimo laikotarpiu XIX a. septintajame dešimtmetyje. Pagal nuosavybės, valdymo ir teisines-organizacines įmonės formas ji padalinta į kelis etapus. Įmonę 1862 m. rudenį įkūrė Tomas Heidukevičius (Tomasz Hejdukiewicz), pasižymėjęs organizuotumu ir energinga veikla. Tuo metu nekropoliams skirta fabriko produkcija ženklinama savininko inicialais ir nuoroda į Kauną. 1863 m. sausį keturi kompanjonai sutelkė 32 tūkst. sidabro rublių kapitalą ir įkūrė bendrovę „T. Heidukevičius ir Kompanija“ – prasidėjo antrasis įmonės istorijos etapas. Pirmasis savininkas išliko fabriko vadovu, vienu iš kompanjonų, bet fabriko pavadinimas ir produkcijos ženklinimas nepasikeitė. Tikėtina, kad kiti kompanjonai, negyvendami Kaune, įmonės valdymo ir gamybiniuose procesuose nedalyvavo. 1864 m. pavasarį mirė T. Heidukevičius, šiame trečiajame bendrovės etape (nuo 1864-ųjų vasaros) įmonei vadovavo vieno iš kompanjonų žentas J. Griškevičius. Jis vadinamas direktoriumi, bet ne dalininku. Nekropolistinės paskirties produkcija nebeženklinama pirmojo savininko pavarde, tačiau žymenyse išliko miesto pavadinimas. Vėliau bendrovė ir fabrikas pervadinami į „Minervą“, pavardžių greta šio pavadinimo nėra. 1865 m. pavasarį mirė dar vienas bendrovės narys – V. Rakoveckis, periodinė spauda nebeminėjo antrojo direktoriaus ir paskelbiama apie nežinia kuo pasibaigusias įmonės varžytynes. Prasidėjo ketvirtasis, nesėkmingas, mažai ištirtas fabriko raidos etapas. Jo metu M. P. Rekošas pradėjo pasirašinėti „Minervos“ savininku ir 2-osios gildijos pirkliu. 1868 m. gauti pirmieji valstybiniai užsakymai, bet 1869 m. balandį fabrike įvyko gaisras. 1869 m. pabaigoje arba 1870 m. gegužę mirus dalininkui I. Bakkai, „mirė“ ir 1863 m. įkurta bendrovė. „Minerva“ tapo vienvaldiškai Rekošų šeimos nuosavybe. Po šių įvykių nekropoliams skirtos produkcijos žymenyse rašomas pavadinimas „Minerva“, geografinė nuoroda ir Rekošo pavardė. Todėl „Minervos“ pavadinimo, fabriko veiklos nesiejame išimtinai su M. P. Rekošu: jis nebuvo fabriko įkūrėjas ir iš pradžių neturėjo jo veiklai didesnės įtakos. Tik tragiškų įvykių grandinė lėmė dalininkų bendrovės nunykimą ir fabriko perėjimą į vieno savininko – M. P. Rekošo bei šeimos – rankas. Reikšminiai žodžiai: Kaunas, bendrovė „T. Heidukevičius ir Kompanija“, fabrikas „Minerva“, M. P. Rekošas.The article discusses the development of Minerva, a metalwork and machinery factory, in the initial period of its operation in the 1860s, which has not been researched in the historiography. We divide the period into several phases according to the ownership, management and legal-organizational forms of the company. Tomas Heidukevičius (Tomasz Hejdukiewicz), who stood out for his organizational skills and energy, founded the company in the autumn of 1862. At that time, the factory’s products for cemeteries contained the owner’s initials and a reference to the city of Kaunas. In January 1863, four associates pooled a capital of 32,000 silver rubles and founded the company, T. Heidukevičius & Co. It signifies the second phase of the company. The first owner remained the manager of the factory and one of the partners. The name of the factory and the branding of its products stayed unchanged. It was likely that the other three associates, who did not live in Kaunas, were not involved in the management and production processes of the company. In the spring of 1864, T. Heidukevičius dies, and in this third phase of the company (from the summer of 1864), J. Griškevičius, the son-in-law of one of the associates, becomes the manager of the company. He is called a director but not a shareholder. The products for cemeteries no longer bear the name of the first owner, but the name of the city remains. Later, the company and the factory were renamed ‘Minerva’, bearing no other names. In the spring of 1865, another member of the company, V. Rakoveckis, dies. The press no longer mentions the second director, and announces about the auction of the company, the results of which have been unknown. The fourth, unsuccessful and little-researched phase of the factory’s development begins. During this phase, M. P. Rekošas signs as the owner of Minerva and as a merchant of the Second Guild. In 1868, the company receives the first orders from the state, but in April 1869, the factory catches fire. At the end of 1869, or in May 1870, with the death of the shareholder I. Bakka, the company draws its last breath, and Minerva becomes the sole property of the Rekošas family. After these events, products intended for cemeteries included the name ‘Minerva’, the geographical indication and the Rekošas surname. Therefore, the name ‘Minerva’ and the activities of the factory cannot be attributed exclusively to Rekošas. He was not the founder of the factory and did not have a major influence on its activities at the inception. It was a chain of tragic events that led to the demise of the company and to the transfer of the factory into the hands of a single owner, Rekošas and his family. Keywords:Kaunas, T. Heidukevičius and Company, Minerva factory, M. P. Rekošas
Short dramatic form in the works of Kostas Ostrauskas and Juozas Erlickas
No full textTrumposios draminės formos yra tapusios nelengvai identifikuojamais teatro objektais, konvencinės dramos pamatų kvestionavimo, apskritai, refleksijos apie dramos žanrą simboliu. Straipsnyje susitelkiama į du svarbiausius aspektus: nevienareikšmišką jos sampratą ir aktualizavimą šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje. Mikrodrama, miniatiūra, vieno šūvio drama ar „sudramintos“ patarlės ir priežodžiai – tai pačių dramaturgų įvardijimai, rodantys XX a. pabaigoje išryškėjusią ne tik tokio pobūdžio tekstų gausėjimo, bet ir dramaturgų individualizacijos tendenciją, mažų mažiausiai – originalaus termino ar žodžio paieškas. Kartu ši pastanga signalizuoja ir apie trumpo formato draminių tekstų įsirašymą į literatūros ir teatro terpę, o ši, visų pirma, traktuojama kaip tam tikras sandėrio su skaitytoju ženklas. Į trumpo formato tekstus žvelgiama ne tiek per teatro evoliucijos prizmę, kiek susitelkiant į trumposios formos rašymo mechanizmą. Svarstoma, ar (ir kaip) tokios draminio rašymo „mutacijos“ išlaiko specifinį teatrinio veikimo būdą (fabulą, personažą ir pan.), kai jos patenka į trumposios formos dinaminį lauką. Daroma išvada, kad trumposios formos mechanizmas susijęs su maksimaliu lakoniškumu ir kalbos ekonomija, o pasitelkus minėtos draminės triados redukciją, ekstremaliai suaktyvinama suvokėjo funkcija ir jo interpretacinis darbas. Reikšminiai žodžiai: šiuolaikinė dramaturgija, trumpoji forma, Kostas Ostrauskas, Juozas Erlickas, fabula, dialogas, personažas, trukmė.Short dramatic forms have become theatrical objects that are not easily identifiable. They act as a symbol of questioning the foundations of the conventional drama and a reflection on the dramatic genre in general. The article focuses on its ambiguous treatment and its actualisation in the context of contemporary Lithuanian dramaturgy. Micro-drama, miniature, one-shot drama, or ‘dramatized’ proverbs and sayings – these are the playwrights’ own denominations indicating a kind of tendency which emerged at the end of the 20th century, or, at least, the search for an original term or word. At the same time, however, this effort also signals the inscription of short-format dramatic texts into a certain mediatic area of literature and theatre, which is primarily seen as a sign of a certain bargain with the reader. The article does not look at short-form texts so much through the prism of theatrical evolution, but rather focuses on the mechanism of short-form writing. The question is whether (and how) such ‘mutations’ of dramatic writing maintain a specific theatrical mode of operation (the plot, the character etc.) when they enter the dynamic field of the short form. It is concluded that its mechanism is related to maximum cost-effectiveness and economy of language, and, through the reduction of the aforementioned dramatic triad, the function of the perceiver and his/her interpretative work are radicalised. Keywords: contemporary dramaturgy, short form, fragment, Kostas Ostrauskas, Juozas Erlickas, fabula, dialogue, character, duration
March to Prussia: the informative value of a peripheral phenomenon
No full textŠiame straipsnyje ne tik pristatomi nauji šaltiniai, kurie pabrėžia žygių į Prūsiją (Preußenreisen) reikšmę to meto Vakarų Europos diduomenei, bet ir atkreipiamas dėmesys į sunkumus, su kuriais jie susidūrė kelyje, įskaitant susidūrimus su plėšikais, nepalankias gamtos sąlygas ir patekimą į nelaisvę. Šie žygiai išsamiai atskleidžia Europos kilmingųjų gyvenimą: kaip literatūrinių idealų įkvėpti kilmingieji leidosi į ilgas keliones, lankė įvairius dvarus ir dalyvavo puotose drauge su kitais riteriais, o galiausiai, kaip Europos riterija atrado save šiuose žygiuose. Pasakojama, kaip jie, kilę iš labiausiai į vakarus nutolusio Europos kampelio, vykdavo į Rytus, o grįžę stengėsi įprasminti savo keliones (nors ir kokios milžiniškos buvo išlaidos) per atminties vietas. Be to, šiame tyrime gilinamasi į tai, kaip Vokiečių ordinas susidūrė su nauju iššūkiu – siekė naujo legitimumo po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto. Reikšminiai žodžiai: žygiai į Prūsiją, riterija, Vokiečių ordinas.This article not only introduces new sources that underline the importance of the march to Prussia (Preußenreisen) for the nobility of Western Europe at the time, but also highlights the challenges they faced along the way, including encounters with marauders, adverse natural conditions and captivity. These campaigns provide a detailed insight into the life of European nobility: how nobles inspired by literary ideals embarked on long journeys, visited various courts and feasted with other knights, and finally how European chivalry conceived itself on these campaigns. The story tells how from the westernmost corner of Europe they travelled to the East and, on their return, tried to make sense of their journeys (despite the enormous expense) through places of memory. In addition, this study explores how the Teutonic Order faced the new challenge of seeking new legitimacy after the baptism of Lithuania and Samogitia. Keywords: march to Prussia, chivalry, Teutonic Order