“Lituanistika”, International Research Database
Not a member yet
44618 research outputs found
Sort by
Mažosios istorijos: dar kartą apie taikomosios dailės ugdymą tarpukario Lietuvoje
No full textStraipsnyje aptariamas taikomosios dailės mokymas XX a. 3–4 deš. Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant viduriniosios grandies specialistų rengimui amatų mokyklose ir kursuose. Siekiama atskleisti visuomenės poreikius taikomosios dailės dirbiniams ir požiūrį į šios srities specialistų rengimą, apibūdinti organizatorių siekius, nesklandžios plėtros priežastis, būdingiausias ugdymo formas ir jų vietą bendroje švietimo sistemoje. Analizuojamos meninės pakraipos lavinimo sistemos kūrimo problemos, pristatomi reikšmingesni ugdymo židiniai. Istorinį-kultūrinį kontekstą plečiančios autorės įžvalgos daromos pasitelkus faktografinį-analitinį ir socialinės dailėtyros metodus, remiantis Lietuvos archyvų dokumentais, tarpukario periodika ir publikuotais šaltiniais. Reikšminiai žodžiai: Kauno meno mokykla, taikomoji dailė, tarpukario profesinis lavinimas, tarpukario kasdienybės kultūra, amatų mokyklos ir kursai.The article explores the teaching of applied art in Lithuania during the 1920s and 1930s, with a primary focus on the training of specialists in craft schools and courses. Specialized education held a crucial role in Lithuanian education policies, emphasizing the need for applied art and design experts to enhance the aesthetic quality of the living environment and meet local market demands with regionally crafted products. Shaping a modern environment rested on specific decisions made by individuals who realized its importance. However, the practical implementation of these goals faced delays due to post-war economic challenges, uneven budget allocation, and the relatively modest status of designers. Despite the slow execution of reform plans, the training of fine craft specialists found its home in craft schools and courses. The development of applied art education during the interwar period is delineated into two distinct phases: the organizational period (1920s), marked by the establishment of the Kaunas School of Art, the creation of a network of state craft schools, and improvements in the legal educational framework; and the reform period (1930s), characterized by the expansion of crafts schools and courses, along with internships for specialists abroad. The article delves into the noteworthy centres of fine arts education, including the private Kaunas Women’s Handiwork School (founded in 1927), the Kaunas Evening Courses of Painters-Decorators (established in 1931), and the Kaunas First School of Crafts (established in 1935). It also examines lesser-known craft schools and courses. These institutions, regardless of their educational levels, are viewed as components of a unified system, in which lower-tier schools compensated for the absence of higher education institutions. In conclusion, the focus of artistic education during this period was not solely on the elite but rather on enhancing the environment of middle-income citizens. Educators working in teaching institutions and government representatives shared a common goal – the improvement of the specialized education system. Those involved in applied art education played a crucial role in implementing state policy tasks, compiling and refining academic programs, and nurturing the next generation of specialists. The latter half of the 1930s witnessed significant phenomena in applied arts and crafts education. Thus, the history of interwar applied art, design, and fine arts education serves not only as a record of advancements in specialized artistic education but also offers a glimpse into future possibilities – detailing both accomplishments and unrealized potential. Keywords: Kaunas School of Art, applied art, interwar vocational training, interwar culture of everyday life, craft schools and courses
Tarpukario autorinių baldų dizaino Lietuvoje ir Latvijoje palyginimas
No full text1918 m. tapusios respublikomis, Lietuva ir Latvija siekė tapti moderniomis šalimis ir kartu parodyti savos tautos unikalumą bei išskirtinumą. Vienas iš būdų – interjerų ir baldų komplektų kūrimas, kuris buvo veikiamas iš Europos atėjusių naujų meno srovių ir vietinės politikos. Straipsnio tikslas – palyginti Lietuvos ir Latvijos menininkų autorinius baldus tarpukario laikotarpiu. Naudojantis lyginamosios analizės metodu nagrinėjama, kokie skirtumai ir panašumai vyravo autorinių baldų dizaine tarp reikšmingiausių baldų kūrėjų, ir pasvarstoma, kas galėjo nulemti skirtumus abiejose šalyse. Toks palyginamas padeda plačiau susipažinti ir su kaimyninės šalies meno istorija, apie kurią dažnu atveju žinome paviršutiniškai. Dėl temos platumo neliečiama pramoninė baldų gamyba. Analizei reikėtų atskiro straipsnio. Lietuvos žinomiausiais baldų kūrėjais įvardijami Jonas Prapuolenis ir Jonas Vainauskas. Latvijoje pagrindiniai menininkai, užsiėmę baldų ir interjerų kūrimu, laikomi Ansis Cīrulis ir Jūlijs Madernieks. Reikšminiai žodžiai: taikomoji dailė, baldai, baldų dizainas, tarpukaris, Lietuva, Latvija.The interwar period ushered in economic and social transformations that triggered a shift in societal needs. Both Lithuania and Latvia experienced a demand for new furnishings in both public and private interiors. The infusion of modern equipment and stylish furniture reflected the influence of Western European ideas and fashion trends of the time. A blend of modernism, art deco, and national style resonated with the ideological orientation of interwar Lithuania and Latvia. Additionally, in both countries, folk art traditions played a significant role, interwoven with a contemporary quest for form in an effort to establish a distinct national style. Modernism, synonymous with progress and the embrace of new living standards, was associated with the rejection of antiquated modes of expression. Conversely, the national style served as a vehicle for the dissemination of patriotic ideas, fostering the development of national self-confidence and identity. These tendencies were evident in the artistic endeavours of both Lithuania and Latvia. A comparison between the two countries reveals disparities in their industrial situations, subsequently influencing artists involved in designing furniture. Latvia, being more industrially developed than Lithuania, experienced a quicker recovery after the First World War and established stronger connections between artists and furniture makers. In contrast, Lithuania lacked such collaboration and did not boast a prominent lead figure in interior or furniture design, such as Ansis Cīrulis in Latvia. Nonetheless, notable figures like Jonas Prapuolenis and Jonas Vainauskas, among others, contributed to the field of furniture design in Lithuania. In Latvia, renowned artists such as Ansis Cīrulis and Jūlijs Madernieks played pivotal roles in shaping furniture and interior design. They followed contemporary art trends, skilfully combining ethnographic heritage and symbols to craft unique and innovative furniture designs. Keywords: applied arts, designer furniture, design, interwar, Lithuania, Latvia
Rendezvous of theatre with music on the metamodernist stage: the genotype of "Sun and Sea" by Rugilė Bardžiukaitė, Vaiva Grainytė, and Lina Lapelytė
No full textStraipsnis gvildena ir moksliniais argumentais pagrindžia R. Barzdžiukaitės, V. Grainytės ir L. Lapelytės artefakto „Saulė ir jūra“ (2017) genotipo tapatybę. Tam tikslui taikoma autorinė muzikos žanro (muzikos genotipo) samprata. Dėmesys skiriamas muzikos genotipo meninių determinantų analizei. Opusas-hibridas įkontekstinamas metamodernizmo, Regieoper bei muzikos genotipų (makro)sistemų kaitos meinstrymo aplinkoje. Raktažodžiai: muzikos genotipas, (makro)sistema, metamodernizmas, Regieoper, „Saulė ir jūra“, L. Lapelytė, R. Barzdžiukaitė, V. Grainytė, opera, performansas, hibridasThe article investigates and substantiates, with scholarly arguments, the identity of the genotype of the artifact Sun and Sea (2017) by Rugilė Barzdziukaitė, Vaiva Grainytė, and Lina Lapelytė. The author’s concept of the music genre (music genotype 1990, 2021) is used as a theoretical base and a research method. The conception of a ‘musical genotype’, or a dynamic music genre, proposed by the author of the article, is based on the idea of a ‘spiritual organism’. Meanwhile, the concept signifies not only the fact of an inherited type of opus (in a sense, a kind of DNA, genome of an opus) but also the fact of its self-organisation and live change (transformation). The genotype is a mark of identity of the products created by individual artistic intelligence, a recursive self-organising system that pervades the development of music art with its changing actualisation. The proposed theoretical model of the music genotype forms a new approach to the identity of the phenomenon, its origin and development, structural elements, and ontology and promotes the development of the discourse of dynamic processes. From this point of view, the music scene of contemporaneity and its sound art represent the ‘chromatic’ phase of the change in genotype (macro)systems. The author proposes that the structural elements of the genotype are naturally grouped under determinants of different origins. The tetractys structure of the music genotype is formed by: (a) factors of sociocultural determination; (b) factors of communicative determination, and (c) factors of artistic determination, covering the aspects of the genre poetics (ideas), and the formal structure, introduction of poetics through the sounds of music. From this point of view, the article investigates the factors representing the music genotype of Sun and Sea, however, particular attention is paid to the analysis of the artistic determinants of the music genotype. Sun and Sea” is tested as an opus-hybrid, the genotype structure of which is dominated by the opera segment and the performance component interacts in a subordinate manner. The transformations and atypicality of traditional genres and the mixed forms of genres (poly-genres, hybrid genres, music in-between genres, Musik zwischen den Genres, etc.) have become historical facts in the second half of the twentieth through the twenty-first century. In the course of the research, the artifact Sun and Sea is contextualised in the environment of the cultural paradigm of metamodernism, Regieoper theatre, and the mainstream transformation of music genotypes. KEYWORDS: music genotype, (macro)system, metamodernism, Regieoper, Sun and Sea (Marina), Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, opera, performance, hybrid
From sacred fulfilment to abominable emptiness: a retrospective and the present of motherhood experiences in literature
No full textStraipsnyje per feministinės teorijos prizmę nagrinėjamas kintantis motinystės su vokimas literatūroje ir kultūroje. Teigiama, jog feminizmas ir motinystė, dažnai laikomi prieštaringais, iš tikrųjų yra glaudžiai susiję. Laikomasi minties, kad nors šiuolaikinės moters socialiniai vaidmenys ir tolsta nuo biologinio determinizmo, tačiau vis dar patiriamas visuomenės spaudimas, grįstas stereotipais. Straipsnyje analizuojama šiuolaikinių literatūros kūrėjų Vitalijos Maskvytės, Rimos Juškūnės, Linos Buividavičiūtės, Kristinos Tamulevičiūtės eilėraščiuose išryškėjanti nedaug tyrinėta šiuolaikinės motinystės patirčių tema. Raktažodžiai: literatūra, motinystė, bevaikystė, patirtis, feminizmas.When examining literature and cultural studies grounded in feminist theory, one can observe a changing perspective on motherhood, depending on the spirit of the time and prevailing social conditions and attitudes. While it is often assumed that feminism and motherhood are contradictory, an analysis of theoretical approaches reveals that feminism is more intricately connected to the studies on maternal experiences than separated from them. The contemporary intertwining of women’s bodies and social roles moves away from biological determinism but is still constrained by societal norms. Even when motherhood is chosen freely, it does not disappear from societal and literary discourse. The separation of motherhood and femininity becomes one of the essential principles of feminist thought. Works such as Vanda Juknaitė’s Stiklo šalis (Land of Glass) and Laura Sintija Černiauskaitė’s Kvėpavimas į marmurą (Breathing into Marble) provided a basis and opened up avenues to discuss the challenges posed by modern motherhood in Lithuanian literature. The article asserts that the reflection on contemporary motherhood continues in the poetry of Vitalija Maskvytė, Rima Juškūnė, Lina Buividavičiūtė, and Kristina Tamulevičiūtė. In their works, these writers reveal the diversity of motherhood, and the phenomenon of motherhood experience transitions from the domestic sphere to the existential realm. The theme of a sacred, iconic mother cult remains in the past and unfolds as a critique of Christian discourse. Keywords: literature, motherhood, childfree, experience, feminism
Autocracy in Lithuanian language and culture
No full textIn this article, the concept of autocracy in Lithuanian discourse is analyzed using the method developed by the Lublin School of Ethnolinguistics. The focus on the concept of autocracy stems from the observation that, when asked to name antonyms for the word democracy, students most commonly mention autocracy and authoritarianism. Lithuanian lexicographical sources and the General Lithuanian Encyclopaedia provide the most general meaning of autocracy without offering any evaluation or comparison with other forms of government. While young people and media writers often compare autocracy with other forms of government, such as dictatorship or tyranny, they tend to highlight both its positive and negative characteristics. Even indirect comparisons, both in surveys and media texts, reveal nuanced aspects of democracy (such as unity, protection of human liberties and rights, participation in the governance of the state, and control of elected power) and shades of meaning associated with autocracy (including fear, suppression civil rights, disregard for the public or the community, and division). While it can be argued that, in general, democracy is viewed positively by Lithuanians, both surveys and media texts indicate a lack of consensus. There is a noticeable tendency to view autocracy positively and democracy negatively, suggesting a longing for strong leadership and perhaps a sense of uncertainty about how to handle the freedoms offered by democracy. The S–Q–T (System – Questionnaires – Text) analysis reveals that autocracy is perceived as a form of government, the opposite of democracy, representing the dominance of one person in the affairs of a society or community rather than a value. Keywords: democracy; autocracy; form of government; opposition to democracy; survey; media discourse
Akmens amžiaus radiniai Vištyčio ežero pakrantėje
No full textPirmieji akmens amžiaus radiniai, aptikti vakariniame Vištyčio ežero, didžiausio Kaliningrado srities Nesterovo rajono vandens telkinio, krante buvo paminėti 1940 metų vokiečių literatūroje – H. Bone-Fišerio parengtoje ir jo sudarytoje santraukoje. Didelę titnago dirbinių kolekciją prie Vištyčio ežero 1960–1970-aisiais surinko Kaliningrado istorikas, kraštotyrininkas ir biologas N. K. Aleksejevas, vėliau ją perdavęs Rusijos mokslų akademijos Materialiosios kultūros institutui. Naudodamasis proga noriu nuoširdžiai padėkoti N. K. Aleksejevui, taip pat N. D. Praslovui, pranešusiam man apie šios kolekcijos egzistavimą. 1974 metais ir 1981 metais Vištyčio ežero pakrantėse archeologinius kasinėjimus vykdė ir šio straipsnio autorius. 1981 metais čia pasisekė atrasti ir ištirti didelį gana gerai išsilaikiusio kultūrinio sluoksnio plotą. Analizuojant gautą medžiagą, reikia turėti mintyse duomenų visumą, tačiau taip pat reikia nepamiršti ir kai kurių ypatybių, būdingų archeologų mėgėjų surinktoms kolekcijoms
Vištyčio miestelėnų ginčai su seniūnu 1772-1790 m.
No full textMiestelėno sąvoką įvedė istorikai K. Jablonskis, R. Jasas, J. Orda ir M. Jučas, 1961–1968 m. išleidę trijų tomų istorinių šaltinių leidinį „Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais“. Miestelėnais buvo pavadinti miestelių gyventojai, turėję valstybėje išskirtinį statusą. Jų teisinė padėtis buvo tarpinė tarp miestiečių ir valstiečių. Miesto teisė, o ne urbanistinė erdvė, ūkinis ir ekonominis potencialas, pastatų kiekis ar gyventojų skaičius lėmė miesto statusą. Teisę nustatydavo renkama miesto savivalda (magistratas), kurią sudarė burmistrai, tarėjai, suolininkai, iždininkas, raštininkas, vachmistras. Savivaldą garantavo Magdeburgo teisė. 1791–1792 ir 1793–1794 m. suvienodinus miestų valdymą, Magdeburgo teisės nustojo galioti. Savivaldą garantavo Miestų įstatymai, o miestelių teises į savivaldą tvirtindavo valdovas savo privilegijomis. 1765 m. LDK rūmų iždininkas A. Tyzenhauzas, siekdamas padidinti karaliaus pajamas, padidino činšą, apdėjo valstiečius mokesčiais ir įvedė lažą naujai įkurtuose palivarkuose. Miestelėnai privalėjo atlikinėti tokias pat prievoles kaip ir valstiečiai, nukentėjo miestelėnų turtas, traukėsi miestelių teritorija. Žemvaldžiai steigė palivarkus, didino valstiečiams ir miestelėnams prievoles, rentą ir činšą, įvedinėjo lažą, steigė dvaro monopolius alkoholio gamyboje. Kilo išnaudojimas ir savivalė. Valstybinių dvarų valdytojai iš valstiečių ir miestelėnų lupo dvigubus mokesčius – savo nustatytus ir tuos, kuriuos jau seimas panaikino
Vištyčio pasieniui - 600 metų
No full textPagrindinis šio straipsnio tikslas – pamatyti, kaip per pastaruosius 120 metų keitėsi valstybinės sienos linija, ėjusi per Vištyčio miestelio teritoriją ir Vištyčio ežerą. Be to, suabejosime teiginiu, kad Lietuvos ir Rusijos sienos linija yra viena seniausių ir stabiliausių sienų Europoje. Straipsnyje taip pat trumpai apžvelgsime Vištyčio pasienio istoriją. Vėliau kiek atidžiau pažvelgsime į pastarųjų 20 metų Vištyčio miestelio istoriją, valstybinės sienos demarkacijos eigą ir mano apsilankymų pasienyje asmeninę patirtį
Vištyčio apylinkių šnekta
No full textTradicinės Vištyčio šnektos vieta tarmių klasifikacijose ir skiriamosios ypatybės. Pagal dabar naudojamą lietuvių tarmių klasifikaciją, XX amžiaus viduryje sudarytą dialektologų Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus, Vištyčio apylinkės priklauso vakarų aukštaičių kauniškių patarmės pietvakarinei daliai (žr. Zinkevičius 1994, 25–34; LKTCh 2004, 37–44). Lietuvių kalbos atlaso (1977–1991) punktai – Vištytis (LKA 620) ir greta esantys Vygreliai (LKA 620a) – reprezentuoja vakariausias kauniškių šnektas, išsidėsčiusias pačiame patarmės pakraštyje
Application of information and communication technologies in family social work management: opportunities and advantages
No full textSocialinis darbas yra profesija, kur tiesioginis kontaktas su klientu yra esminis. Didžiulis postūmis taikyti informacines komunikacines technologijas (IKT) socialiniame darbe buvo COVID-19 pandemija, žymiai apribojus tiesioginio kontakto su klientais galimybes. IKT – tai elektroninės priemonės, naudojamos informacijai perduoti, manipuliuoti ir saugoti. IKT taikymo socialiniame darbe tyrimų Lietuvoje yra mažai. Straipsnio tikslas – atskleisti soci alinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, informacinių technologijų taikymo galimybes ir pranašumus. Straipsnyje analizuojami 2023 m. atlikto kokybinio tyrimo rezultatai. Duomenims rinkti buvo pasitelktas pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo dalyviai – socialiniai darbuotojai, dirbantys su sunkumų patiriančiomis šeimomis N mieste. Tyrime dalyvavo 11 socialinių darbuotojų. Visos tyrimo dalyvės buvo moterys, kurių amžiaus vidurkis 33 metai, darbo stažo socialinio darbo srityje vidurkis – 9 metai. Interviu trukmės vidurkis 40 min. Duomenų analizės metodu pasirinkta turinio analizė. Tyrimo klausimai: kokias IKT soci aliniai darbuotojai taiko dirbdami su šeimomis? Kokioms socialinio darbo sritims taiko IKT? Kokie IKT taikymo pranašumai socialiniame darbe su šeima? Tyrimo duomenys rodo, kad kompiuteriai, išmanieji telefonai, programos ir plataus pobūdžio technologijos, kurios palengvina darbo veiklą ir procesus, tapo svarbiais darbo su šeimomis įrankiais. Reikšminiai žodžiai: informacinės komunikacinės technologijos; socialinis darbas; šeima.Significant impetus for applying ICT in social work was provided by the COVID-19 pandemic, which significantly restricted opportunities for direct contact with clients. UNESCO (2009) defines ICT as various technological tools and resources used to transmit, store, create, share, or exchange information, including computers, the internet (websites, blogs, and emails), live broadcasting technologies (radio, television, and internet streaming), and recording technologies (podcasting, audio and video players, and storage devices). The application of ICT in social work practice poses considerable challenges. When presenting social work as a profession, the aspect of social work involving direct contact with clients is first emphasized, where the social worker-client relationship is most important (Nordesjo, Scaramuzzino & Ulmestig, 2021; Randolph et al., 2022). This relationship, based on humanistic principles, is central to client growth and change (Payne, 2011). Social workers aim to establish and maintain trusting relationships with the client and their environment, and the success of an intervention often depends on the relationship between the social worker and the client (Rollins, 2020). A less strongly emphasized but no less important aspect of social work is social work management and administration. Coulshed et al. (2006) indicated that social work practice activities include the managerial skills that social workers at all levels must have. The authors also emphasized that keeping notes on clients, plans, meetings, and budgeting is an inevitable part of social work administration, which is necessary for reporting to both management and clients. Not only the case manager, but also every social worker makes a plan to achieve a certain goal, organizes people and resources to implement the plan, mobilizes professionals, evaluates the results and revises and adjusts the plan. Lewis, Packard and Lewis (2012) referred to these functions as social work management. However, social workers often view this managerial and administrative aspect of social work negatively, seeing it as a waste of time at the expense of direct work with clients (Coulshed et al., 2006). Despite the challenges of contemporary life and the rapid development of technology, which compel social workers to incorporate ICT into their practice, we still see a lack of research on the application of ICT in social work in Lithuania. Therefore, this article aims to enrich research on how and to what extent ICT can serve social work practice in Lithuania. The object of the study is the application of information technology in social work. The aim of the article is to reveal the possibilities and significance of applying information technology for social workers working with families. The article analyzes the results of a qualitative study conducted in 2023 with social workers working with families experiencing difficulties. Semistructured interviews were used for data collection. The study participants were social workers working with families experiencing difficulties in City N. Eleven social workers participated in the study. All study participants were women, with an average age of 33 years and an average work experience in social work of 9 years. The average duration of the interviews was 40 minutes. Content analysis was chosen as the method of data analysis. The following research questions were investigated: What ICT tools do social workers use when working with families? What social work activities is ICT used in? What is the significance of ICT use in social work with families? Despite the fact that social work is exclusively considered a contact profession, ICT is rapidly entering the field of social work practice. This is emphasized in various studies (Barrera Algarín, Sarasola-Sánchez-Serrano & Sarasola-Fernández, 2023; Pascoe, 2021; Jørgensen et al., 2022; Jackson Jr & Malone, 2024; Canário, 2022). Research data show that computers and smartphones, the Internet, various communication platforms and apps, and digitized service systems are becoming an integral part of social work. Other studies also reveal such results (Coleman, 2011; Reamer, 2013; Pascoe, 2021; Jørgensen et al., 2022; Jackson Jr & Malone, 2024). The digitization of public services is also gradually coming to the field of social work. Research data reveals that social workers are exposed to digitized service systems such as Avilys, SPIS, MIGRIS, Tamo, Veritus, etc. Coleman (2011), analyzing the emergence of the phenomena of “e-social work” and “e-management” in social work, argued that social workers must be involved in the development of the digitalization of services in order to reduce the negative impact on service users. Social workers recognize that ICT tools speed up work, facilitate communication, dissemination of information, data processing and storage, enable the more efficient and sustainable management of client cases, help avoid errors, enable remote meetings, and speed up the internal processes of the organization. [...] Keywords: information and communication technologies; social work management; social work with families