“Lituanistika”, International Research Database
Not a member yet
44618 research outputs found
Sort by
Vištytis Pirmajame pasauliniame kare
No full textApie Vištytį Pirmojo pasaulinio karo metu žinių nedaug. Lietuva 1914 m. buvo tik maža Rusijos imperijos dalis. Pagrindiniai karo mūšiai vyko centrinėje Europoje. Pažymėtina tik tai, kad rusų kariuomenė prie Vištyčio 1915 m. vasarį patyrė skaudų pralaimėjimą – buvo sutriuškinta X armijos 27-oji pėstininkų divizija. Karo išvakarėse Vištytyje buvo 2 558 gyventojai, dvi bažnyčias, valsčiaus raštinė, paštas ir telegrafas, muitinė, pasienio įgula, vaistinė, ambulatorija, taupomoji kasa. Nuo 1909 m. veikė vartotojų kooperatyvas, „Žiburio“ draugijos skyrius, kuriam vadovavo kunigas Jurgis Krokininkas. Apeigos Romos katalikų bažnyčioje vyko lenkų ir lietuvių kalba
Vištyčio seniūnija 1784 m. Alvito dekanato aprašyme
No full textAlvito dekanato (dekanat Olwita) 1784 m. aprašymas buvo projekto, vykdyto XVIII a. atskirose Lenkijos vyskupijose, dalis. Jo sumanytojas buvo Plocko (Płock) vyskupas Mykolas Poniatovskis (Michał Poniatowski) – karaliaus Stanislovo Poniatovskio (Stanisław Poniatowski) brolis, nuo 1784 m. – Lenkijos karalystės primas. Projekto sėkmė Plocko vyskupijoje paskatino Mykolą Poniatovskį išplėsti jį visoje šalyje. Vilniaus vyskupijoje projektą „Opisy parafii diecezji wileńskiej z 1784 roku“ koordinavo Vilniaus vyskupas Ignacijus Masalskis (Ignacy Jakub Massalski). 1784 m. birželio 7 d. jis išsiuntinėjo jam pavaldiems dekanams, kuriais įpareigojo juos ir parapijų klebonus iki 1784 m. rugpjūčio 15 d. pateikti išsamius parapijų aprašymus. Buvo pridėtas devynių punktų klausimynas, skirtas pagelbėti dvasininkams rengiant parapijų aprašus. Vištyčio parapiją aprašė Vištyčio klebonas kunigas Motiejus Poliakovskis (Mateusz Polakowski)
Vištytis - knygnešių kraštas.
No full textDaugiausia knygnešių statistiškai užfiksuota Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. V. Merkio duomenimis, spaudos draudimo metais Lietuvoje veikė 25 knygnešių draugijos. Dauguma jų buvo Suvalkijoje. Visos jos veikė 1885–1904 m. laikotarpiu. Pati didžiausia buvo „Sietyno“ draugija, slapta veikusi Vilkaviškio ir Marijampolės apylinkėse 1892–1987 m., turėjusi aštuonis padalinius lietuviškai spaudai platinti ir per šimtą platintojų. Pralaimėjus 1863 m. sukilimą caro valdžia brutaliomis represijomis siekė sunaikinti bet kokias viltis apie Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvą siekta padaryti rusišku stačiatikių kraštu, nesiskiriančiu nuo kitų Rusijos gubernijų. Įvairūs rusų lyginamosios filologijos „specialistai“, net patys nemokėję lietuviškai, tikino, kad lietuvišku raidynu beveik neįmanoma išreikšti visų lietuvių kalbos garsų, kaimo jaunimui neįmanoma išmokti dviejų raidynų (lotyniško ir rusiško) iš karto, todėl lotynišką raidyną lietuviams naudinga ir net būtina pakeisti kirilica. Buvo teigiama, kad lietuviškų knygų nedaug, ir tos pačios beveik vien maldaknygės. Todėl visiškai nesudėtinga sudaryti ir rusišku raidynu kirilica („graždanka“) išspausdinti lietuviškus elementorius bei knygas, o ypač kirilicos šriftu reikia spausdinti valdžios patvarkymus. Tik tokiu būdu lietuvių tauta nutrauksianti paskutinius ryšius su „šlėktija bei lotyniškumu“
Lithuanian case of maternité: a portrait of Zofia z Jelskich Terebeszowa with her daughter Katarzyna
No full textRokoko estetikos ir šeimyninio gyvenimo harmoniją deklaravusių Apšvietos moralinių idėjų veikiamoje XVIII a. antrosios pusės Vakarų Europos dailėje ypač didelę reikšmę turėjo idealizuotos vadinamosios laimingos šeimos ir jos narių – kasdienybe besimėgaujančių tėvų ir jų vaikų – reprezentacijos. Bene ryškiausiai ši tendencija skleidėsi romantizuotą motinišką meilę įvaizdinusiuose motinų ir jų vaikų portretuose, paprastai įvardijamuose maternité terminu. Šeimyniniais ir emociniais ryšiais glaudžiai susijusius portretuojamuosius įamžinusios scenos – tai ne tik dekoratyvi laikotarpio iliustracija, bet ir gilus sociokultūrinio konteksto komentaras. XVIII a. Lietuvos dailės kontekste ypač retas maternité atspindintis pavyzdys yra saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“. Tai 1798 m. nežinomo (tikėtina – vietos) dailininko nutapytas Sofijos Jelskytės-Terebešienės su dukrele Kotryna portretas. Du moters gyvenimo tarpsnius – nerūpestingą vaikystę ir su motinyste sietiną brandą bei atsakomybę – įvaizdinančio paveikslo ikonografija ir simbolika tarytum kuria du savitus pasakojimus. Viename – asmeninė Sofijos ir Kotrynos istorija, kitame – tuometė vaikystės ir motinystės samprata. Reikšminiai žodžiai: vaikystė, motinystė, vaikų portretistika, Apšvieta, romantizmas, Žemaičių muziejus „Alka“.The broad and varied concept of human age in early secular art, particularly in portraiture, was typically interpreted rather directly through the lens of life stages. One of the most intriguing forms of portraiture that explores the theme of age is group portraits of parents and their children, which reflect family ties across generations. The principal subject of this article is a 1798 painting by an unknown, but likely local, artist housed in the Samogitian Museum “Alka” in Telšiai. The painting depicts Zofia z Jelskich Terebeszowa (1773–1826) and her daughter Katarzyna z Terebeszow Szuksztowa (1794 or 1795–1845). This artwork, which came from the former collections of the Medingėnai Manor, is a rare piece in the context of Lithuanian art history. It invites us to closely examine the specific iconographic history associated with the concept of maternité and to meticulously reconstruct the story of the mother and daughter immortalized on the canvas. In the 1760s–1790s, the concept of a cosy and blissful family life, inspired by the sensual Rococo aesthetics and the didactic ideas of the Enlightenment, spread across France and Western Europe. This ideal became not only aspirational but also a fashionable social category. Women played a particularly important role as the primary and most important educators of children. This idea soon found expression in art, with numerous idealized representations of the so-called “happy family,” showing parents and children enjoying everyday life. One of the most prominent trends was portraits of mothers with their children, depicting romanticized motherly love, often referred to as maternité (plural maternités, French for motherhood). This context is especially important when examining the intimate portrait of Zofia and Katarzyna. This unique Lithuanian depiction of motherhood subtly reflects the Western theme of maternité through specific elements and references (such as the attire of the subjects and the overall atmosphere), while also embracing the new philosophy of child-rearing promoted by educators. All these aspects are conveyed in a very restrained manner, without significantly challenging the relatively conservative local portrait tradition compared to foreign works. In this impressive portrait, one can sense the passage of time through the juxtaposition of childhood and maturity. The work depicts not only a mother and daughter but also two women at different stages of life – Katarzyna, who is still enjoying her carefree childhood, and Zofia, who is already immersed in the responsibilities of an estate owner. Keywords: childhood, motherhood, children’s portraiture, Enlightenment, Romanticism, Samogitian Museum “Alka”
Photographs of live model classes at the Kaunas school of art, 1922-1939
No full textStraipsnyje analizuojamos tarpukario Kauno meno mokyklos (toliau – KMM) gyvo modelio pamokų fotografijos (1922–1939). To meto KMM buvo viena iš nedaugelio meno mokyklų Europoje, kurioje nuo pat įkūrimo pradžios nebuvo vyrų ir moterų atskirties. Tai lėmė ir egalitarinį abiejų lyčių dalyvavimą gyvo modelio piešimo pamokose, kuris įamžintas KMM nuotraukose. Šiame straipsnyje taikoma ikonografinė analizė ‒ nagrinėjamos fotografijos, kuriose veikia pasyvūs (pozuotojai, -os) ir aktyvūs (dėstytojai, mokiniai) meno lauko dalyviai. Taip pat naudojama socialinė dailės istorijos analizė. Tekste domimasi to meto visuomenę veikiančiais procesais, įvykių kontekstais, atsispindinčiais fotografijose su gyvu modeliu epicentre. Straipsnio tikslas – pasitelkus to meto užsienio ir Lietuvos įvykius bei aktualijas, atrasti panašumų, skirtumų tarp įvykių, kurie (ne)atsispindėjo KMM gyvo modelio pamokų fotografijose, pagrindinį dėmesį skiriant moterų pasirodymui meno mokykloje bei pozuotojams (-oms). Reikšminiai žodžiai: Kauno meno mokykla, gyvo modelio pamokos, fotografijos, moterys meno mokykloje, pozuotojai, pozuotojos.Referring to foreign historiography, the narrative of the live model emerges as one of the main aspects when exploring the evolution of professional art, particularly in terms of female involvement. The separation from drawing lessons featuring live models delineated a distinct path for women in the art profession. However, Lithuanian historiography has predominantly focused on studies of individual female artists, overlooking the shared narrative of the model’s profession and live model classes in both local and international contexts. The analysis of 22 photographs depicting live model classes at the Kaunas School of Art, as discussed in this article, illuminates the presence of the live model storyline, the dynamics within the space, and the interactions among participants: students, teachers, and models. It was noted that the challenges faced by models at the Kaunas School of Art sometimes align with, and at other times significantly diverge from, Western practices. This suggests that the narrative of the model, underscored as a pivotal factor in the emergence and advancement of professional art, could serve as one of the crucial aspects for contextualizing the Kaunas School of Art within the broader scope of international art history. Additionally, the absence of gender segregation at the Kaunas School of Art, in contrast to the prevalent practice in the major Western and Eastern art education institutions, further underscores its significance in the field.Keywords: Kaunas School of Art, live model, photographs, female students at the art school, sitters
Scientific periodicals circulation in Lithuania in the first half of the 19th century: the case of Vilnius University
No full textStraipsnyje nagrinėjama mokslinės periodikos sampratos kaita ir cirkuliacija Vilniaus akademinėje bendruomenėje. Siekta nustatyti, kaip periodiniai leidiniai iš užsienio pasiekdavo Lietuvą, kaip jie buvo saugomi Vilniaus universitete, kaip mokslininkai elgėsi su šiais informacijos ištekliais. Nustatyta, kad mokslinės periodikos samprata XIX a. pradžioje skynėsi kelią bibliografinėje klasifikacijoje ir bibliotekininkų dokumentacijoje, jos forma ir turinys tapatinti su mokslo populiarinimo ir / ar tęstiniais mokslo akademijų ir draugijų darbais. Mokslinės periodikos platinimas, ypač gaunamų iš užsienio leidinių, susidūrė su represinės cenzūros trukdymais, kuriuos siekta įveikti naudojant alternatyvius kanalus (gatvės bukinistų paslaugos). Nepaisant mokslinės informacijos „gniaužtų“, Vilniaus universiteto bibliotekoje periodikos fondas atsižvelgiant į akademinės bendruomenės poreikius 1803–1832 m. smarkiai išaugo. Jo teminė ir turinio analizė paveldo aspektu būtų kito tyrimo objektas. Reikšminiai žodžiai: mokslinė periodika, tęstiniai leidiniai, platinimas, represinė cenzūra, Vilniaus universitetas, periodikos cirkuliacija.This article examines the evolution and circulation of scientific periodicals within the academic community of Vilnius. The study aims to determine how periodicals from abroad reached Lithuania, how they were stored at Vilnius University, and how scientists utilized these information resources. It was found that the concept of scientific periodicals in the early 19th century began to emerge in bibliographic classification and librarians’ documentation, with their form and content being equated to popular science and/or the continuous works of scientific academies and societies. The distribution of scientific periodicals, especially those received from abroad, faced obstacles due to repressive censorship, which were attempted to be overcome using alternative channels (services of street book vendors). Despite the “clutches” on scientific information, the periodicals collection at Vilnius University Library grew significantly between 1803 and 1832, catering to the needs of the academic community. The thematic and content analysis of this collection from a heritage perspective would be the subject of another study. Keywords: scientific periodicals, continuous publications, distribution, repressive censorship, Vilnius University, periodicals circulation
Legal disputes of emigrant periodical publishers from the end of the 19th century to 1904
No full textStraipsnio objektas – lietuvių išeivių JAV periodikos leidėjų teisminių ginčų praktikos formavimasis XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tikslas – išanalizuoti šiame laikmetyje išeivių periodikos leidėjams iškeltas bylas, susijusias su laikraščių publikacijomis, įvertinant jų priežastis, bylų aspektus, jų nušvietimą spaudoje ir pasekmes remiantis moksliniais tyrimais ir to meto spaudos publikacijomis. Pagrindinis dėmesys teko 1897 m. Mahanoi Sityje (Pensilvanija) leistam laikraščiui Saulė iškeltai bylai, kaltinant leidėją D. T. Bačkauską pažeidus JAV pašto draudimą naudotis pašto paslaugomis platinant amoralią literatūrą, 1898–1900 m. Čikagos laikraščio Lietuva leidėjo A. Olšausko ir redaktoriaus J. Šerno bylinėjimuisi su vietos lietuvių kunigu A. Kriaučiūnu dėl prieš kunigą nukreiptų kritiškų straipsnių bei Šenandoa (Pensilvanija) leisto laikraščio Viltis leidėjo V. Šlekio bylai su A. Savicku, kuris kaltino laikraštį šmeižtu ir reikalavo atskleisti jį paminėjusio straipsnio autoriaus pavardę. Šių ir kitų tuo laikotarpiu išeivių periodikos leidėjams keltų bylų analizė parodė, kad teisminis bylinėjimasis buvo vienas iš daugelio kovos, vykusios išeivių bendruomenei XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skylant ideologiniu pagrindu, pasireiškimų. Augant spaudos vaidmeniui bendruomenėje, dvasiškiai, sudarę didžiumą tarp dešiniosios išeivijos srovės vadovų, prarasdami Lietuvoje turėtą neginčijamo autoriteto statusą ir matydami, kad to negali kompensuoti jų spauda ir jos prieš kitas sroves nukreipta polemika, mėgino išnaudoti ir teisines galimybes. Vertinant bylų priežastis galima kalbėti apie komplikuotą satyrinio žanro suvokimą to meto išeivių bendruomenėje. Išeivijos gyvenimo problemų, negerovių hiperbolizavimas, iš vienos pusės, traukė skaitytojus kaip skaityti patrauklūs tekstai, iš kitos pusės, buvo traktuojami kaip palaido gyvenimo būdo ir religinių normų atsisakymo propaganda, atmetant satyrinį aspektą. Taip pat pažymėtinas ir žodžio laisvės gynimas, tapęs kertiniu A. Olšausko bei kun. M. Kriaučiūno bylinėjosi akmeniu. O V. Šlekio bylos atveju minėtinas ir toks žurnalistinės veiklos momentas kaip šaltinio apsaugos supratimas ir pasiryžimas užimti jo vietą teismo salėje. Kalbant apie bylų nušvietimą spaudoje, paminėtina, kad kai kada jos buvo panaudojamos ir leidėjo įvaizdžiui stiprinti, pvz., D. T. Bačkausko atveju. Jo oponentų spauda pristatė bylą kaip ypatingos reikšmės atvejį, turintį pasitarnauti lietuvybės interesams, o bylos iniciatorių – kone karžygį, besiaukojantį visos išeivių bendruomenės labui, negailėdama spalvingų epitetų ir emocijų raiškos (kaip, beje, ir Saulė). Kovos už bendruomenės interesus ir teisybę motyvas buvo ryškus ir A. Olšausko bei kun. A. Kriaučiūno bylų aprašymuose. Be to, analizuojamu laikotarpiu stebimas ir asmenų, laikiusių save apšmeižtais spaudoje, atsiradęs supratimas, kad savo pretenzijas galima spręsti teisiniu būdu. Galima sakyti, kad tai tapo dalimi tuo metu išeivijoje sparčiai besiformavusios tradicijos net ir mažiausius kivirčus spręsti teisinėmis priemonėmis. Ši tradicija tapo įprasta išeivių bendruomenėje, o periodikos leidėjams teismo bylos – ne kažkokia ypatinga išimtimi, o įprasta praktika visą XX amžių, vėlgi kitąsyk teismo salėje sprendžiant ir savo ideologinius nesutarimus. Reikšminiai žodžiai: lietuvių išeivija, išeivių periodikos leidyba JAV, periodikos leidėjų teisminiai ginčai.The subject of the article is the formation of legal dispute practices among Lithuanian emigrant periodical publishers in the USA during the late 19th and early 20th centuries. The aim is to analyze the legal cases brought against emigrant periodical publishers during this period, as sessing their causes, aspects of the cases, their coverage in the press, and their consequences, based on scientific research and contemporary press publications. The main focus is on the 1897 case against the newspaper “Saulė” published in Mahanoy City, Pa., where publisher D. T. Bačkauskas was accused of violating a US postal ban by distributing immoral literature. Other notable cases include the 1898–1900 litigation involving Chicago newspaper “Lietuva” publisher A. Olšauskas and editor J. Šernas against local Lithuanian priest A. Kriaučiūnas over critical articles directed at him, and the lawsuit of Shenandoah, Pa. newspaper “Viltis” publisher V. Šlekys by A. Savickas, who accused the newspaper of defamation and demanded the disclosure of the article author’s name. The analysis of these and other cases from the period revealed that litigation was one of many manifestations of the ideological split within the emigrant community in the late 19th and early 20th centuries. As the role of the press grew within the community, clergy, who constituted the majority of the right-wing leadership, found themselves losing the unchallenged authority they had in Lithuania and were unable to compensate for it through their own press and polemics against other factions. Therefore, they tried to exploit legal opportunities. The case against “Saulė” can be partially explained by its popularity within the emigrant community and its occasional positioning as a Catholic newspaper, which drew readers away from the still-weak right-wing press. Priest Kriaučiūnas’s struggle against “Lietuva” can be partly explained by his aim to undermine the influence of the liberal “Lietuva” on Chicago Lithuanians and to create favourable conditions for his newspaper “Katalikas” and its growing influence. Evaluating the causes of the cases, it is possible to discuss the complicated perception of the satirical genre within the emigrant community of that time. On one hand, the hyperbolization of problems and ills in the emigrant life attracted readers with engaging texts, but on the other, it was interpreted as propaganda for a dissolute lifestyle and rejection of religious norms, dismissing the satirical aspect. Additionally, the defense of freedom of speech became a cornerstone in the litigation between Olšauskas and priest Kriaučiūnas. Meanwhile, in the case of Šlekys, the journalistic principle of source protection and the willingness to defend it in court is noteworthy. Regarding the coverage of the cases in the press, e.g. Bačkauskas utilized the reporting of his case in “Saulė” to strengthen his image as an independent publisher and defender of Lithuanian identity. Conversely, the press opposing “Saulė” presented the case as a matter of great significance, serving Lithuanian interests, and depicted the initiator of the case almost as a hero sacrificing for the good of the emigrant community, using colourful epithets and emotional expressions (similar to “Saulė”). The fight for community interests and justice was echoed in the descriptions of the cases of Olšauskas and priest Kriaučiūnas. Moreover, during the analyzed period, there emerged an understanding among individuals who considered themselves defamed in the press that their grievances could be addressed legally. It can be said that this became part of the rapidly forming tradition within the emigrant community to resolve even the smallest quarrels through legal means, despite contemporaries’ concerns that three things tarnished the Lithuanian name in the eyes of others: drunkenness, brawling, and lawsuits, worrying about how much money was wasted and how much of it went to non-Lithuanians. This tradition became customary in the emigrant community, and legal disputes among periodical publishers became not an exceptional occurrence but a common practice, sometimes resolving ideological disagreements in court, throughout the 20th century. Keywords: Lithuanian emigrants, emigrant periodical publishing in the USA, legal disputes of periodical publishers
Jesuit fathers beyond the iron curtain: directions and challenges of Lithuanian Jesuit exiles in the 20th century
No full textStraipsnyje analizuojama Lietuvių jėzuitų išeivijoje veiklos kryptys ir problemos 1931–1990 m. Tyrime pasitelkiami archyviniai jėzuitų dokumentai, kaip antai metinės susirinkimų ataskaitos, pasitarimų protokolai, korespondencija ir memuarai. 1948 m. jėzuitai su vyresnybės Romoje pritarimu įkūrė viceprovinciją, kuri subūrė visus nuo gimtosios Lietuvos jėzuitų provincijos atskirtus dvasininkus. Emigracijos iššūkiai vertė vienuolius prisitaikyti prie naujojo pasaulio kasdienybės, puoselėti jėzuitiškojo gyvenimo dvasią ir saugoti tautinę savimonę. Jėzuitai toliau tęsė savo misionierišką veiklą už viceprovincijos ribų, vyko į misijas Kanadoje, Pietų Amerikoje ir Urugvajuje. Plati veiklos geografinė erdvė kėlė rūpesčių ir pačių jėzuitų dvasiniam pašaukimui. Lygia greta įtakos turėjo ir Vatikano II susirinkimo nutarimai, kurie jėzuitus vertė iš naujo permąstyti priklausymą ordinui. Reikšminiai žodžiai: katalikų misijos, Katalikų Bažnyčia, jėzuitai, išeivija, dvasininkai.The article examines the directions and challenges of the activities of Lithuanian Jesuits in exile from 1931 to 1990. The study utilizes archival Jesuit documents such as annual meeting reports, meeting protocols, correspondence, and memoirs. In 1948, with the approval of the Jesuit leadership in Rome, the Jesuits established a vice province that brought together all the priests separated from the native Lithuanian Jesuit province. The challenges of emigration compelled the monks to adapt to the everyday life of the new world, nurture the spirit of Jesuit life, and preserve their national identity. Jesuits continued their missionary work beyond the borders of the vice-province, undertaking missions in Canada, South America, and Uruguay. The expansive geographical scope of their activities raised concerns regarding the spiritual calling of the Jesuits themselves. Simultaneously, the decrees of the Second Vatican Council had a parallel influence, prompting Jesuits to reconsider their affiliation with the order. Keywords: Catholic mission, Catholic Church, Jesuits, diaspora, clergy
Governor-general of Vilnius: the chair of the Interrogation commission and the Liquidation commission of Vilnius governorate
No full textŠiame straipsnyje nagrinėjamas Vilniaus generalgubernatoriaus kaip Vilniaus gubernijos tardymo komisijos ir Vilniaus gubernijos likvidacinės komisijos vadovo vaidmuo. Po 1830–1831 m. sukilimo Rusijos valdžia pradėjo kurti tardymo komisijas sukilimo apimtose gubernijose, kurios turėjo nagrinėti ir nustatyti sukilime dalyvavusių asmenų kaltumo kategoriją. Tardymo komisijų taisyklėse buvo nurodyta, kad Vilniaus generalgubernatorius buvo priskirtas jų vadovu. Straipsnyje analizuojama tardymo komisijų juridinė dalis bei Vilniaus generalgubernatoriaus praktinis Vilniaus gubernijos tardymo komisijos ir Vilniaus gubernijos likvidacinės komisijos vadovo vaidmuo. Pirmoje straipsnio dalyje aptariama juridinė imperatoriaus įsakų bei tardymo komisijų ir likvidacinių komisijų bazė, antroje dalyje – Vilniaus generalgubernatoriaus vadovo vaidmuo, praktika ir santykis su imperatoriumi bei 1-osios armijos vadu. Raktažodžiai: Vilniaus gubernijos tardymo komisija, Vilniaus gubernijos likvidacinė komisija, Vilnius, Vilniaus generalgubernatorius, 1830–1831 m. sukilimas.The 1830-1831 uprising led to serious changes in the policy of Russian Empire in western provinces. Before the insurgency, there was a policy of coexistence with the local elites, but after it, Russian policy shifted towards assimilation. However, before starting the integration of the western provinces, the biggest challenge was the liquidation of the uprising and the trial of its leaders and participants. Between December 1830 and June 1831, several imperial decrees were issued to establish punishments for the leaders of the uprising, namely, expropriation of their property and a court-martial for the most active participants. The emperor allowed amnesty, especially for those who had abandoned the uprising themselves. However, no systematic process had been put in place to consider these expropriation cases. Thus, on 17 July 1831, a decree was issued to set up interrogation commissions in the governorates affected by the uprising to determine the categories of punishment, of which there were three: category 1 for the most active participants and leaders of the uprising, which allowed them to be stripped of all their property and sent to a court martial; category 2 was reserved for subversives and law-breakers of the Russian army, who could be tried in a court-martial for more serious activities, and category 3 was given to assigned to propagandists who, however, had not taken part in the uprising. The commissions were in place for about three years, but their work was ineffective because the commissioners stole assets from the confiscated property, while the bureaucracy was slow and rigid. The research showed that the work was continued by another commission, the Liquidation Commission, which was formed in 1832 to liquidate debts from confiscated property. After 1834, when the Interrogation Commission stopped its activities, the Vilnius Liquidation Commission continued its work under the governor-general of Vilnius, but unlike the Vilnius Interrogation Commission, it did not consider categories of punishment but rather amnesties and compensation of property. Research in this study focuses on Nikolai Dolgorukov, governor-general of Vilnius, who headed both the interrogation and liquidation commissions of Vilnius Governorate. As a head of the Interrogation Commission, his most important activity was the consideration and approval of the categories of punishment. However, in the course of our research we found that his other two areas of activity that he carried out as the head of both the Interrogation Commission and the Liquidation Commission, such as consideration of amnesties and payment of property compensations, overlapped with his activities as the governor-general. In the light of this information, however, we can see that despite his autonomy as defined in the decree of 17 July 1831, he was constrained by the emperor himself, because the emperor was the highest head of the Interrogation Commission and the Liquidation Commission. It was he who decided whether to accept or reject the results sent over by the governor-general of Vilnius. He also gave instructions on working principles and the like. Another person, Field Marshal Fabien Osten-Sacken of the 1st Army, was involved in the cases concerning the martial law in the western provinces, but he did not have the same influence on the governor-general of Vilnius as the emperor. Keywords: Interrogation Commission of Vilnius Governorate, Liquidation Commission of Vilnius Governorate, Vilnius, governor-general of Vilnius, uprising of 1830–1831
The Consumers perceptions of employer and service brand equity's: the exploratory and confirmatory factor analysis
No full textWhile the traditional components of employer brand equity are applied in the context of an organization’s employees, this study sought to assess a hitherto unexplored context – the extent to which employer brand equity impacts on consumers of an organization’s service brand rather than the target audience. The two research objectives were: 1) to identify the specific dimensions of both employer and perceived service brand equities 2) to assess the relationship between them and consumer behavioral intentions. The study was based on quantitative data of 526 respondents, using both Exploratory (EFA), Confirmatory factor analysis (CFA) and structural equation modelling (SEM). The findings confirmed the 3 (employer brand image, reputation, and awareness) and 4 (service brand image, perceived quality, service brand awareness, brand loyalty) factors of employer and service brand equities respectively. The study revealed the employer brand equity significant relationship with service brand equity, but the lack of direct effect on consumers’ behavioral intentions. The research is novel as it assesses the employer brand equity’s impact not only on the service brand’s overall perceived equity, but also on consumers’ behavioral intentions, by examining the impact on two different groups (existing and potential service brand consumers). Keywords: service brand equity, employer brand equity, consumer perspective, impact, telecommunications, perception, purchase intention, repurchase intention