Klaipėdos Valstybinė Kolegija OJS
Not a member yet
295 research outputs found
Sort by
TEORINĖS MOKYMOSI ANALITIKOS TAIKYMO GALIMYBĖS PROJEKTUOJANT MOKYMĄ/SI
No full textThe relevance of this paper is based on the scientific problem of effective and targeted use of learning analytics in instructional design. The aim of this article is to reveal the potential of learning analytics in the design of teaching and learning by means of an analysis of scientific literature. The aim is to justify the potential and limitations of the effectiveness of learning analytics by defining learning design and identifying assumptions about how learning activity data can support the design of the educational process. Drawing on the theoretical assumptions of foreign authors and the results of existing research, the paper seeks to make the case for the importance of not only collecting learning data, but doing so in a targeted way in order to improve the educational/learning process. The paper focuses on the analysis of the processes and possibilities of integrating learning analytics elements, with a particular focus on the CAFE learning design model.Straipsnio aktualumą pagrindžia mokslinė problema, susijusi efektyviu ir tikslingu mokymosi analitikos naudojimu mokymo projektavimo srityje. Šio straipsnio tikslas - mokslinės literatūros analizės pagalba atskleisti mokymosi analitikos potencialą projektuojant mokymo ir mokymosi procesą. Siekiama pagrįsti mokymosi analitikos efektyvumo galimybes ir ribotumą, apibrėžiant mokymosi projektavimą bei įvardinant prielaidas, kaip mokymosi veiklos duomenys gali padėti planuoti ugdymo procesą. Straipsnyje, remiantis užsienio autorių teorinėmis prielaidomis bei atliktų tyrimų rezultatais, siekiama pagrįsti, kad svarbu ne tik rinkti mokymosi duomenimis, bet daryti tai tikslingai siekiant tobulinti ugdymo/si procesą. Straipsnyje daug dėmesio skiriama mokymosi analitikos elementų integracijos procesų analizei bei galimybėms, ypatingą vietą skiriant CAFE mokymosi projektavimo modeliui
IŠŠŪKIAI IR GALIMYBĖS DIRBTINIO INTELEKTO ĮGYVENDINIMUI TURIZME: ETINĖ IR TECHNOLOGINĖ PERSPEKTYVOS
No full textThe worldwide tourist sector is undergoing a dramatic shift, driven by the integration of artificial intelligence (AI) technologies that promise extraordinary improvements in service personalization and operational efficiency. However, the adoption of AI raises substantial ethical concerns, notably those related to data protection and decision-making transparency. The main aim of this study is to investigate the transformative influence of AI in tourism, specifically emphasizing how AI-driven technologies improve service personalization and consumer experiences. The research aims to identify and assess the ethical and technological obstacles associated with AI integration in the sector, proposing strategies for its responsible and sustainable adoption. The study, based on a quantitative analysis of 142 participants surveyed in Albania between July and August 2024, focuses on tourists\u27 perceptions of the benefits and risks associated with AI-driven services, with a focus on personalization, privacy, and technological barriers that may impede widespread adoption.
The findings indicate that AI-driven personalized services significantly enhance tourist satisfaction, with respondents reporting higher levels of contentment when utilizing tailored services. However, ethical dilemmas and data privacy concerns emerged as prominent issues, with many travelers expressing apprehension about the collection and use of personal data. This highlights the necessity for transparent data practices and ethical considerations in AI deployment. Additionally, the study reveals that while there are challenges related to technological readiness, tourists perceive considerable opportunities for AI to streamline processes and enhance their travel experiences.
This research underscores the importance of balancing technological advancements with ethical considerations in the tourism industry. To address the identified concerns, the sector must prioritize transparency in AI algorithms and robust data privacy measures, fostering responsible AI adoption that enhances consumer trust. These insights contribute to the ongoing discourse on AI\u27s transformative potential in tourism and provide a foundation for future research aimed at understanding and addressing the ethical implications of AI integration.Greitas dirbtinio intelekto (DI) technologijų integravimas į turizmo pramonę sukėlė keliautojų entuziazmą ir nerimą. Šiame tyrime nagrinėjamas dvigubas DI vaidmuo turizme, jo potencialas pagerinti turistų patirtį ir etinės dilemos, susijusios su jo įgyvendinimu. Tyrimo problema apima klausimus, kaip DI valdomos personalizuotos paslaugos veikia turistų pasitenkinimą, etinius duomenų privatumo aspektus ir keliautojų iššūkių bei galimybių suvokimą. Pagrindinis šio tyrimo tikslas – ištirti DI poveikį turizmo patirčiai, sutelkiant dėmesį į tris pagrindines sritis: (1) turistų pasitenkinimo didinimą per DI valdomas personalizuotas paslaugas, (2) etines dilemmas, kylančias dėl duomenų privatumo problemų, ir (3) keliautojų suvokimą apie iššūkius ir galimybes, susijusias su DI įgyvendinimu turizmo sektoriuje. Norint pasiekti šiuos tikslus, buvo taikoma kiekybinė tyrimo metodologija, naudojant internetinę anketinę turistų apklausą, kurie savo kelionių metu naudojosi DI paslaugomis. Tyrimas, atliktas su 142 dalyviais, apklaustais Albanijoje 2024 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais, orientuojasi į turistų suvokimą apie DI valdomų paslaugų privalumus ir rizikas, ypatingą dėmesį skiriant personalizavimui, privatumui ir technologiniams barjerams, ribojantiems DI plėtrą. Duomenų analizė buvo atlikta naudojant JASP versiją 0.19.1.0, kuri suteikia tvirtas statistines galimybes hipotezių tikrinimui. Naudojant 95 % pasitikėjimo intervalą, buvo nustatyta rezultatų reikšmingumas, užtikrinant griežtą kintamųjų ryšių tyrimą.
Pagrindiniai rezultatai rodo, kad DI valdomos personalizuotos paslaugos žymiai pagerina turistų pasitenkinimą ir bendrą kelionių patirtį. Turistai išreiškė pageidavimą gauti paslaugas, pritaikytas jų individualiems poreikiams, rodančius, kad DI integracija padidina klientų lojalumą ir teigiamas kelionių patirtis. Priešingai, tyrimas identifikavo svarbias etines dilemas ir duomenų privatumo problemas, susijusias su DI technologijomis turizme. Dauguma respondentų išreiškė nerimą dėl asmens duomenų rinkimo ir naudojimo, pabrėždami skaidrių duomenų praktikų ir etinių aspektų poreikį diegiant DI sprendimus.
Be to, keliautojai suvokia tiek iššūkius, tiek galimybes, kurias DI teikia turizmo pramonėje. Nors technologinis pasirengimas yra svarbus klausimas, daugelis turistų pripažįsta DI potencialą supaprastinti procesus ir pagerinti jų bendrą kelionių patirtį. Iš įmonių tikimasi, kad jos prisiims etinę atsakomybę diegiant DI technologijas, užtikrindamos pusiausvyrą tarp inovacijų ir vartotojų apsaugos. Rezultatai rodo silpną ryšį tarp duomenų privatumo ir DI algoritmų skaidrumo problemų bei keliautojų pasitikėjimo DI paslaugomis (ρ = 0.224, p = 0.007). Nors šie veiksniai yra svarbūs, jie gali nebūti pagrindiniai pasitikėjimo skatinimo veiksniai; suvokiamas naudingumas ir ankstesnė patirtis su DI taip pat žymiai veikia keliautojų norą priimti DI paslaugas.
Išvados, gautos iš šio tyrimo, pabrėžia technologinės pažangos ir etinių svarstymų pusiausvyros svarbą turizmo pramonėje. Norint spręsti identifikuotas problemas, turizmo sektorius turi prioritetą teikti skaidrumui DI algoritmuose ir tvirtoms duomenų privatumo priemonėms. Politikai ir organizacijos turėtų įgyvendinti aiškias privatumo politikos nuostatas ir sukurti aiškias DI sistemas, kad padidintų keliautojų pasitikėjimą DI taikomosiomis programomis. Šios studijos įžvalgos tarnauja kaip pagrindas būsimam tyrimui, siekiant skatinti atsakingą DI priėmimą, prioritetą teikiant tiek inovacijoms, tiek vartotojų pasitikėjimui.
Būsimi tyrimai galėtų išplėsti apimtį, apimant platesnį turizmo kontekstų spektrą ir taikant ilgalaikes metodologijas. Tai ne tik praturtintų turistų požiūrio apie DI supratimą, bet ir sustiprintų dabartinių rezultatų bendrąjį galiojimą, prisidedant prie vis didėjančio DI įgyvendinimo literatūros turizme. Tyrimas pabrėžia skaidrios DI valdymo ir turizmo specialistų kvalifikacijos kėlimo poreikį, kad būtų užtikrinta etinė ir veiksminga DI technologijų naudojimas, kas tampa vis aktualesniu šiandienos greitai besikeičiančioje skaitmeninėje aplinkoje
DARNAUS VYSTYMOSI TIKSLŲ INTEGRAVIMAS MENO PEDAGOGŲ VEIKLOJE: NUO POŽIŪRIO IKI ĮGYVENDINIMO
No full textThe integration of the United Nations Sustainable Development Goals (SDGs) into education has become a global priority, yet empirical research on their implementation within arts education remains scarce. While both international and Lithuanian policy documents emphasize the role of culture and the arts in promoting sustainable development, less is known about how arts educators perceive and apply SDG-related themes in their daily practice. This study addresses this gap by examining the attitudes, practices, and perceived competences of arts educators, drawing on a quantitative survey of 164 respondents representing music, visual arts, and other artistic disciplines.
The theoretical framework highlights the intersection of sustainable development, cultural policy, and art education. Global strategies such as the European Green Deal and UNESCO’s Framework for Culture and Arts Education underscore the transformative potential of artistic practices for sustainability, while Lithuanian national documents emphasize the integration of sustainability competences across educational sectors. Pedagogical paradigms such as ecopedagogy, art-based environmental education, and the STREAM/STEAM concept provide a rationale for linking creative practices with ecological, social, and ethical dimensions of sustainability.
Empirical findings reveal that sustainable development themes are integrated across artistic fields, though with varying emphases. The most frequently cited goals were SDG 3 (Good Health and Well-being), SDG 12 (Responsible Consumption and Production), SDG 4 (Quality Education), SDG 16 (Peace, Justice, and Strong Institutions), and SDG 6 (Clean Water and Sanitation). Music educators tend to associate their practice with health, well-being, and social engagement, reflecting the affective and community-building nature of music. Visual arts and ceramics educators emphasize ecological awareness, responsible use of materials, and environmental concerns, while educators in other fields such as theatre, dance, and media arts combine both approaches through interdisciplinary projects.
When asked about artistic means used to integrate sustainability themes, educators most frequently mentioned movement, dynamics, symbols, metaphors, and rhythm. These artistic tools illustrate the potential of the arts to communicate abstract ideas and evoke emotional engagement. Visual and compositional means such as space, structure, and color were also widely employed, particularly among visual arts educators. These findings underline that the integration of sustainability through the arts is closely linked to the specific expressive logic of each discipline.
Educators’ self-assessment of their knowledge related to sustainable development was mostly moderate to high, with the majority rating themselves between three and four on a five-point scale. Only a small group (6.8%) considered themselves experts, while a notable minority felt insufficiently prepared. This indicates a broad base of awareness but also a clear need to strengthen practical competences. The main professional development priorities identified were enhancing media and artistic skills, expanding project-based and interdisciplinary teaching, and improving pedagogical methods for sustainability-related themes.
At the same time, educators face significant challenges. The most frequently reported obstacles include a lack of knowledge and practical competences and limited funding for sustainability-oriented projects. These challenges are directly related to educators’ requests for methodological assistance, institutional collaboration, and financial resources, identified as the most urgent needs. Such findings demonstrate that systemic support—methodological, institutional, and financial—is crucial for sustainable integration in arts education.
Qualitative responses further emphasize educators’ awareness of their unique role in fostering values, critical thinking, empathy, and social responsibility. Many participants highlighted the capacity of the arts to make sustainability themes accessible, experiential, and personally meaningful through creative exploration. However, they also stressed that without systematic support, such initiatives risk remaining fragmented and short-term. In conclusion, this study demonstrates that arts educators in Lithuania perceive themselves as active agents of sustainability education, already engaging with sustainable development themes through diverse artistic means. Their practices reflect the logic of their disciplines, yet they share common needs for professional development, resources, and institutional support. Bridging the gap between policy aspirations and classroom realities requires targeted training, stable funding mechanisms, and stronger partnerships with cultural and civil society organizations. The findings mark an initial stage of a broader research agenda, providing a foundation for future longitudinal studies on the intersection of arts education and sustainability.Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslų (TVT) integravimas į švietimą tapo pasauliniu prioritetu, tačiau empiriniai tyrimai apie jų įgyvendinimą menų švietime vis dar yra reti. Nors tiek tarptautiniai, tiek Lietuvos politikos dokumentai pabrėžia kultūros ir menų vaidmenį skatinant tvarų vystymąsi, mažai žinoma apie tai, kaip menų pedagogai suvokia ir taiko TVT temas savo kasdienėje praktikoje. Šiame tyrime šis trūkumas sprendžiamas nagrinėjant meno pedagogų požiūrį, praktiką ir suvokiamas kompetencijas, remiantis kiekybiniu 164 respondentų, atstovaujančių muzikos, vaizduojamojo meno ir kitų meno sričių, tyrimu.Teorinėje dalyje pabrėžiamas tvaraus vystymosi, kultūros politikos ir meno švietimo sąryšis. Pasaulinės strategijos, tokios kaip Europos žaliasis susitarimas ir UNESCO kultūros ir meno švietimo sistema, pabrėžia meninės praktikos transformacinį potencialą tvarumui, o Lietuvos nacionaliniai dokumentai akcentuoja tvarumo kompetencijų integravimą į visus švietimo sektorius. Pedagoginės paradigmos, tokios kaip ekopedagogika, menais grindžiamas aplinkosaugos švietimas ir STREAM/STEAM koncepcija, pateikia pagrindimą, kodėl kūrybinę praktiką reikia susieti su ekologiniais, socialiniais ir etiniais tvarumo aspektais.Empiriniai duomenys rodo, kad tvaraus vystymosi temos yra integruotos į visas meno sritis, nors ir skirtingais akcentais. Dažniausiai minėti tikslai buvo TVT 3 (Gera sveikata ir gerovė), TVT 12 (Atsakingas vartojimas ir gamyba), TVT 4 (Kokybiškas švietimas), TVT 16 (Taika, teisingumas ir stiprios institucijos) ir TVT 6 (Švarus vanduo ir sanitarija). Muzikos pedagogai savo praktiką linkę sieti su sveikata, gerove ir socialiniu įsitraukimu, atspindėdami emocinį ir bendruomenės stiprinimo pobūdį muzikos. Vizualiojo meno ir keramikos pedagogai akcentuoja ekologinį sąmoningumą, atsakingą medžiagų naudojimą ir aplinkosaugos klausimus, o kitų sričių, pvz., teatro, šokio ir medijų meno, pedagogai derina abu požiūrius tarpdisciplininiuose projektuose.Paklausti apie menines priemones, naudojamas integruoti tvarumo temas, pedagogai dažniausiai minėjo judesį, dinamiką, simbolius, metaforas ir ritmą. Šios meninės priemonės iliustruoja menų potencialą perteikti abstrakčias idėjas ir sukelti emocinį įsitraukimą. Vizualinės ir kompozicinės priemonės, tokios kaip erdvė, struktūra ir spalva, taip pat buvo plačiai naudojamos, ypač vizualiojo meno pedagogų. Šie rezultatai pabrėžia, kad tvarumo integravimas per meną yra glaudžiai susijęs su kiekvienos disciplinos specifine išraiškos logika.Pedagogų savęs vertinimas dėl žinių, susijusių su tvaria plėtra, buvo daugiausia vidutinis arba aukštas, dauguma vertino save nuo trijų iki keturių balų penkiabalėje skalėje. Tik nedidelė grupė (6,8 %) laikė save ekspertais, o pastebima mažuma jautėsi nepakankamai pasirengusi. Tai rodo platų sąmoningumo pagrindą, bet taip pat aiškų poreikį stiprinti praktines kompetencijas. Pagrindiniai nustatyti profesinio tobulėjimo prioritetai buvo žiniasklaidos ir meninių įgūdžių stiprinimas, projektinio ir tarpdisciplininio mokymo plėtojimas bei pedagoginių metodų, susijusių su tvarumo temomis, tobulinimas.Tuo pačiu metu pedagogai susiduria su dideliais iššūkiais. Dažniausiai minimi sunkumai yra žinių ir praktinių kompetencijų trūkumas bei ribotas finansavimas tvarumo projektams. Šie iššūkiai yra tiesiogiai susiję su pedagogų prašymais dėl metodinės pagalbos, institucinio bendradarbiavimo ir finansinių išteklių, kurie buvo įvardyti kaip neatidėliotini poreikiai. Tokie rezultatai rodo, kad sisteminė metodologinė, institucinė ir finansinė parama yra labai svarbi tvaraus integravimo į menų ugdymą srityje.Kokybiniai atsakymai dar labiau pabrėžia pedagogų supratimą apie savo unikalią vaidmenį ugdant vertybes, kritinį mąstymą, empatiją ir socialinę atsakomybę. Daugelis dalyvių pabrėžė menų gebėjimą padaryti tvarumo temas prieinamas, patirtines ir asmeniškai reikšmingas per kūrybinį tyrinėjimą. Tačiau jie taip pat pabrėžė, kad be sisteminės paramos tokios iniciatyvos gali likti fragmentiškos ir trumpalaikės. Apibendrinant, šis tyrimas rodo, kad Lietuvos meno pedagogai save laiko aktyviais tvarumo ugdymo veikėjais, jau dabar įvairiomis meninėmis priemonėmis gvildenančiais tvaraus vystymosi temas. Jų praktika atspindi jų disciplinų logiką, tačiau jie turi bendrų poreikių profesinio tobulėjimo, išteklių ir institucinės paramos srityse. Norint užpildyti atotrūkį tarp politikos siekių ir klasės realybės, reikalingi tiksliniai mokymai, stabilūs finansavimo mechanizmai ir stipresni partnerystės ryšiai su kultūros ir pilietinės visuomenės organizacijomis. Šie rezultatai žymi platesnio mokslinių tyrimų darbotvarkės pradinį etapą ir sudaro pagrindą būsimiems ilgalaikiams tyrimams apie tarpusavio sąveiką
BESIFORMUOJANČIOS TECHNOLOGIJOS IT STUDIJOSE PRAMONEI 5.0: SKAITMENINIŲ KOMPETENCIJŲ IR PASIRENGIMO KARJERAI STIPRINIMAS
No full textDigital technologies have a significant impact on IT education, leading to programs that are aimed at graduating students equipped for Industry 5.0 where working with smart systems is the norm for the purpose of problem-solving. In this study, we examine how emerging technologies are being integrated into IT education in Albania, a developing economy striving to keep pace with global trends despite resource constraints. This study employs a quantitative research design to evaluate the integration of emerging technologies into IT education and their influence on students\u27 preparedness for Industry 5.0 and digital entrepreneurship. A total of 351 undergraduate and postgraduate students from different universities in Albania participated in the study. We found that artificial intelligence and machine learning strengthen students\u27 preparedness for Industry 5.0 and digital entrepreneurship, but skills in blockchain and digital business remain underdeveloped. Gaining experience through internships and project-based learning turns out to be the most important factor in developing student\u27s confidence and skills. On the contrary, lack of collaboration with industries and poor infrastructure are the main problems that impede skill development and thus career readiness.
The findings indicate clear priorities: expand hands-on AI and ML learning, embed blockchain and digital business content, and invest in stronger collaboration between academia and industry. We offer actionable recommendations in this study for universities and policymakers to fill these gaps and build a future-ready workforce. Sparčiai besivystančios skaitmeninės technologijos keičia darbo rinką ir kelia naujus reikalavimus aukštajam mokslui. Albanijoje patvirtintos nacionalinės skaitmenizacijos strategijos ir Skaitmeninio švietimo veiksmų planas numato ambicingus tikslus, tačiau vis dar neaišku, ar informacinių technologijų (IT) studijų programos iš tikrųjų suteikia studentams skaitmenines kompetencijas ir verslumo įgūdžius, reikalingus Pramonės 5.0 kontekste. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip besiformuojančios technologijos integruojamos į IT studijas ir kaip jos siejasi su studentų pasirengimu skaitmeninei ekonomikai ir skaitmeniniam verslumui.
Tyrimo objektas – besiformuojančių technologijų, tokių kaip dirbtinis intelektas (DI), mašininis mokymasis (MM), blokų grandinės technologijos, daiktų internetas (IoT), virtualioji ir papildytoji realybė (VR/AR) bei kvantinė kompiuterija, integracija į IT studijas Albanijos universitetuose ir jos poveikis studentų skaitmeninėms kompetencijoms, pasirengimui Pramonei 5.0 bei skaitmeniniam verslumui. Tyrimo problema siejama su neatitikimu tarp spartaus naujų technologijų plitimo darbo rinkoje ir lėtesnės, fragmentiškos jų integracijos į studijų programas, ypač praktinio mokymosi ir skaitmeninio verslo ugdymo galimybių.
Tyrimo tikslas – empiriškai ištirti, kaip išsami teorinė ir praktinė besiformuojančių technologijų mokymo patirtis, taip pat studentų požiūris į šių technologijų svarbą lemia jų skaitmeninius įgūdžius, pasitikėjimą savimi ir pasirengimą karjerai Pramonės 5.0 bei skaitmeninio verslo srityse. Tyrimas orientuotas į IT studijų studentus kaip būsimą darbo jėgą, kuri kurs ir diegs Pramonės 5.0 sprendimus. Taikytas kiekybinis tyrimo dizainas: duomenys rinkti naudojant internetinę anketą, kuri buvo administruojama nuo 2024 m. rugpjūčio iki 2025 m. kovo mėn. Tyrime dalyvavo 351 bakalauro ir magistro studijų studentas iš Albanijos universitetų, studijuojantis informacines technologijas, kompiuterių inžineriją, verslo informatiką ir taikomąją informatiką. Likerto skalės klausimynas, apimantis požiūrį į besiformuojančias technologijas, pasirengimą Pramonei 5.0, praktinę patirtį, skaitmeninių įgūdžių ugdymą ir pasitikėjimą skaitmeniniu verslumu, pasižymėjo labai aukštu vidiniu suderintumu (Cronbach α = 0,955). Duomenys analizuoti JASP 0.95.0 programa, taikant aprašomąją statistiką, Mano–Vitnio (Mann–Whitney U) kriterijų ir Bayeso veiksnius (BF₁₀).
Rezultatai atskleidė aiškų skirtumą tarp suvokiamos besiformuojančių technologijų svarbos ir studentų įsivertinamo pasirengimo. Dauguma studentų pritarė, kad DI ir MM turėtų užimti svarbesnę vietą studijų programose ir stiprinti pasirengimą Pramonei 5.0 bei skaitmeniniam verslumui, tačiau tik maždaug pusė jautėsi pasirengę būsimoms profesinėms užduotims. Didelis neutralių atsakymų procentas, ypač kalbant apie Pramonės 5.0 sampratą ir kritinio mąstymo bei problemų sprendimo gebėjimus, rodo nepakankamą sisteminį išmanymą ir fragmentišką atskirų technologijų taikymą. Nors literatūroje pabrėžiama kvantinės kompiuterijos reikšmė ateities IT profesijoms, studentų atsakymai parodė, kad ši sritis studijų turinyje beveik neatsispindi.
Praktinės patirties analizė parodė, kad studentų pasitikėjimas savimi ir pasirengimas karjerai dažnai priklauso nuo realių praktikos galimybių. Nors dalis respondentų jautėsi pakankamai užtikrintai naudodami pažangias technologijas, daug studentų nurodė stokojantys praktinių įgūdžių, ypač blokų grandinės technologijų ir skaitmeninio verslo srityse; beveik pusė neturėjo jokios skaitmeninio verslumo patirties, o tik nedidelė dalis teigė turintys išsamią tokią patirtį. Mann–Whitney U testas ir Bayeso analizė patvirtino, kad išsamus mokymas ir praktinė patirtis su besiformuojančiomis technologijomis statistiškai reikšmingai susiję su didesniu pasirengimu Pramonei 5.0 ir tvirtesniais skaitmeninio verslo įgūdžiais, taip pat patvirtino abi tyrimo hipotezes.
Straipsnyje daroma išvada, kad Albanijos IT studijų programos turi nuosekliau integruoti besiformuojančias technologijas – įskaitant DI, MM, blokų grandines, IoT, VR/AR ir kvantinę kompiuteriją – su praktiniu mokymusi ir skaitmeninio verslumo ugdymu. Rekomenduojama plėsti praktinius DI ir MM kursus, įtraukti taikomus blokų grandinės, IoT ir (ten, kur įmanoma) kvantinės kompiuterijos aspektus, stiprinti universitetų ir verslo bendradarbiavimą bei užtikrinti daugiau realiomis situacijomis paremtų mokymosi galimybių. Nors tyrimas apsiriboja viena šalimi ir yra skerspjūvio pobūdžio, jo įžvalgos yra aktualios ir kitoms pereinamosios ekonomikos šalims, siekiančioms rengti darbo rinkai pasirengusią, Pramonei 5.0 pritaikytą IT specialistų kartą
DIRBTINIO INTELEKTO ĮTAKA MOKYMO PROCESUI
No full textThe aim of this study is to investigate the impact of artificial intelligence (AI) on teaching practices in Albania, focusing on teachers’ perceptions of its opportunities and risks. While AI is rapidly gaining visibility worldwide, its application in the Albanian education system remains unclear, raising concerns that technology may weaken the essential human interaction that gives meaning to education.The study was conducted at the Aleksandar Moisheš University in Durres, Albania, by distributing questionnaires to 126 postgraduate students and alumni between October and December 2024. The responses were analyzed using SPSS 25 software to ensure professional statistical interpretation.The results revealed that while teachers recognize AI as a global trend, its direct use in classrooms is still limited. Many respondents expressed concerns that AI may diminish the indispensable role of human interaction in education. Teachers provide guidance, emotional support, and motivation that technology cannot replicate. Therefore, AI should be integrated as a complementary tool, not a substitute. It is important to note that no significant differences were found between urban and rural schools, as both environments are characterized by similar levels of application and uncertainty.Albania has only recently started to embrace AI, introducing academic and research programs aimed at training specialists. However, progress is hampered by limited human and financial resources. Sustainable development requires greater investment in education, infrastructure and vocational training. Overall, AI in Albania is still in its early stages of development, but its potential in education and other sectors is widely recognized.Regarding digital skills, around half of the participants reported having sufficient technological knowledge, especially in the 36-45 age group. Another 33% had only basic skills, and many acknowledged the need to improve their professional qualifications to adapt to modern requirements. Teachers often use technology in the educational process, but only a minority apply AI tools. While almost all respondents had heard about AI through social media, television or colleagues, 59% admitted to using AI tools very little or not at all in their work. In contrast, 18% indicated that they use them frequently or regularly, mainly because students also use them.When it comes to risks, 38% of teachers believed that they would always accompany this technology, while a third perceived them as low or non-existent. Despite concerns, 60% believed that AI would have a significant impact on education in the coming years, with 75% highlighting its potential to improve teaching and administrative processes. In addition, 71% saw the benefits of AI in helping vulnerable students, and 51% believed that it could help identify learning difficulties. Teachers also highlighted its potential to create modern teaching texts, facilitate research and make learning more interactive.However, educators clearly expressed concerns about negative impacts. Almost half feared that AI could diminish the role of the teacher, 79% agreed that it could hinder the development of students’ critical thinking. The same number of teachers associated AI with an increased risk of plagiarism, and 46% feared that it could reinforce inequality or discrimination. Other risks mentioned included weakening communication skills, over-reliance on ready-made information, disinformation, and the loss of social connections.Positive aspects included saving time, automating tasks, reducing bias, supporting research, and promoting student autonomy. Many emphasized the value of AI in developing analytical and organizational skills, as well as its benefits in specialized training, seminars, and distance learning. Importantly, 84% of respondents agreed that the future of young people will inevitably be related to AI.In summary, the study revealed both enthusiasm and skepticism about AI in Albanian education. Teachers recognize its potential to increase efficiency, provide personalized support, and foster innovation, but also emphasize the indispensable importance of human interaction, mentorship, and critical thinking. To successfully integrate AI, Albania needs to invest in training, infrastructure, and ethical frameworks, ensuring that technology complements, rather than replaces, the human aspects of education.Šio tyrimo tikslas – ištirti dirbtinio intelekto (DI) poveikį mokymo praktikai Albanijoje, daugiausia dėmesio skiriant mokytojų požiūriui į jo galimybes ir rizikas. Nors DI sparčiai įgauna matomumą visame pasaulyje, jo taikymas Albanijos švietimo sistemoje išlieka neaiškus, keliant susirūpinimą, kad technologijos gali silpninti esminę žmogaus sąveiką, kuri suteikia prasmę ugdymui.
Tyrimas buvo atliktas Aleksandro Moišių universitete Duresyje, Albanijoje, platinant klausimynus 126 magistrantūros studentams ir alumnams 2024 m. spalio–gruodžio mėn. Atsakymai buvo analizuoti naudojant SPSS 25 programinę įrangą, siekiant užtikrinti profesionalią statistinę interpretaciją.
Rezultatai atskleidė, kad nors mokytojai pripažįsta DI kaip pasaulinę tendenciją, jo tiesioginis naudojimas klasėse vis dar ribotas. Daugelis respondentų išreiškė nerimą, jog DI gali sumažinti nepakeičiamą žmogaus sąveikos vaidmenį ugdyme. Mokytojai teikia vadovavimą, emocinę paramą ir motyvaciją, ko technologijos negali atkartoti. Todėl DI turėtų būti integruojamas kaip papildanti, o ne pakeičianti priemonė. Svarbu pažymėti, kad nebuvo nustatyta reikšmingų skirtumų tarp miesto ir kaimo mokyklų, nes abi aplinkos pasižymi panašiu taikymo lygiu ir neapibrėžtumu.
Albanija tik neseniai pradėjo įsisavinti DI, įvesdama akademines ir mokslinių tyrimų programas, skirtas specialistų rengimui. Tačiau pažangą stabdo riboti žmogiškieji ir finansiniai ištekliai. Tvariai plėtrai reikalingos didesnės investicijos į švietimą, infrastruktūrą ir profesinį mokymą. Apskritai DI Albanijoje dar tik ankstyvojoje vystymosi stadijoje, tačiau jo potencialas švietimo bei kituose sektoriuose yra plačiai pripažįstamas.
Kalbant apie skaitmeninius įgūdžius, maždaug pusė dalyvių nurodė turintys pakankamas technologines žinias, ypač 36–45 metų amžiaus grupėje. Dar 33 % turėjo tik pagrindinius įgūdžius, o daugelis pripažino poreikį tobulinti profesinę kvalifikaciją, kad prisitaikytų prie šiuolaikinių reikalavimų. Mokytojai dažnai naudoja technologijas ugdymo procese, tačiau DI priemones taiko tik mažuma. Nors beveik visi respondentai apie DI buvo girdėję iš socialinės žiniasklaidos, televizijos ar kolegų, 59 % pripažino savo darbe naudojantys labai mažai arba visai nenaudojantys DI įrankių. Priešingai, 18 % nurodė naudojantys juos dažnai ar reguliariai, daugiausia dėl to, kad šias priemones naudoja ir mokiniai.
Kalbant apie rizikas, 38 % mokytojų manė, kad jos visada lydės šią technologiją, o trečdalis suvokė jas kaip mažas arba neegzistuojančias. Nepaisant susirūpinimo, 60 % tikėjo, kad DI artimiausiais metais turės didelę įtaką švietimui, 75 % pabrėžė jo potencialą tobulinti mokymo ir administracinius procesus. Be to, 71 % matė DI naudą padedant pažeidžiamiems mokiniams, o 51 % tikėjo, kad jis gali padėti identifikuoti mokymosi sunkumus. Mokytojai taip pat išskyrė jo galimybes kurti šiuolaikinius mokymo tekstus, palengvinti tyrimus ir padaryti mokymąsi interaktyvesnį.
Vis dėlto pedagogai aiškiai išreiškė susirūpinimą dėl neigiamų padarinių. Beveik pusė baiminosi, kad DI gali sumenkinti mokytojo vaidmenį, 79 % pritarė, jog tai gali trukdyti mokinių kritinio mąstymo ugdymui. Tiek pat mokytojų DI siejo su padidėjusia plagijavimo rizika, o 46 % nuogąstavo, kad jis gali sustiprinti nelygybę ar diskriminaciją. Tarp kitų rizikų paminėta bendravimo įgūdžių silpnėjimas, perteklinis pasikliovimas paruošta informacija, dezinformacija ir socialinių ryšių nykimas.
Teigiamos pusės apėmė laiko taupymą, užduočių automatizavimą, šališkumo mažinimą, tyrimų palaikymą bei mokinių savarankiškumo skatinimą. Daugelis pabrėžė DI vertę lavinant analitinius ir organizacinius gebėjimus, taip pat jo naudą specializuotuose mokymuose, seminaruose bei nuotoliniuose kursuose. Svarbu, kad 84 % respondentų sutiko, jog jaunimo ateitis neišvengiamai bus susijusi su DI.
Apibendrinant galima teigti, kad tyrimas atskleidė ir entuziazmą, ir skepticizmą DI atžvilgiu Albanijos švietime. Mokytojai pripažįsta jo potencialą didinti efektyvumą, teikti personalizuotą pagalbą ir skatinti inovacijas, tačiau taip pat pabrėžia nepakeičiamą žmogaus sąveikos, mentorystės ir kritinio mąstymo reikšmę. Norint sėkmingai integruoti DI, Albanijai būtina investuoti į mokymus, infrastruktūrą ir etinius pagrindus, užtikrinant, kad technologijos papildytų, o ne pakeistų žmogiškuosius ugdymo aspektus
EURITMIJOS GALIMYBĖS UGDANT MOKINIŲ SOCIALINĘ KOMPETENCIJĄ
No full textCompetence-based education is at the heart of contemporary education in Lithuania, enabling learners to acquire knowledge, skills and values (Cibulskas, Miseliūnaitė, 2020). In the age of technology and personalised content, one of the most important missions of schools and non-formal education institutions is the development of self-awareness and self-confidence, empathy, social awareness and the development of positive relationships, responsible decision-making and behaviour assessing the consequences of the skills, which in relation constitute social competence (Sabaliauskas, Šukytė, 2021). There are few fields for which being together, agreeing and listening are more important than in music, whose social nature makes it a particularly favourable tool for developing social competence. In musical activities, the interaction between participants is strengthened by traditional activities as well as by less frequently organised musical activities, including eurhythmics, the teaching of music through movement (Urista, 2016). The union of kinaesthetic and musical activities based on dynamic activities creates unique opportunities for the development of social competence.
The aim of this article is to present eurhythmics as an area of artistic education that effectively develops students\u27 social competence. The paper describes a study that reveals the experiences and attitudes of students and teachers participating in eurhythmics lessons. Over the course of research, a focus group interview was conducted with two groups of choir singers of different age. Another method comprised individual interviews with four eurhythmics teachers in Lithuania and Austria, who expressed their views and motivation of choices in eurhythmics lessons they lead. Responses of children attending eurhythmics lessons reveal that the social aspect of eurhythmics lessons is well understood and important to the students. Responses of the teachers highlight the development of social competence as one of the priority areas of the eurhythmics lesson.
Results of this research suggest three main conclusions, that competence-based learning is identified as one of the priorities of modern education in the documents setting the educational agenda. Among the competences to be developed, social competence is one of the most important, ensuring the successful functioning of the individual in the community, which is determined by emotional, cognitive and behavioural competences. Eurhythmics is a modern concept of music education, based on learning the rhythm, structures and expressions of music through movement. In E.J. Dalcroze\u27s eurhythmics system, the educational process includes: 1) eurhythmics (developing the sense of time and rhythm through movement); 2) solfègé (developing inner hearing through singing and music writing exercises); 3) improvisation (developing free and spontaneous movement and musicianship skills). The main aim of E.J. Dalcroze\u27s system is harmony of body, spirit and mind.
Data analysis from empirical study allowed to reveal the peculiarities of the development of social competence of pupils in eurhythmics. The study showed that: a) the students who participated in the focus group interviews, reflecting on the tasks performed during the lessons, identified the development of knowledge and skills in elementary music theory, tactile and kinaesthetic senses, and personal competence as the most important aspects of their development. A significant number of informants also mentioned the development of social competence, thus suggesting that communication, cooperation, mutual understanding and group work are important aspects of a eurhythmics lesson; b) interviews with teachers revealed that the most important goals of teachers in eurhythmics lessons are to satisfy the student\u27s natural need to move, to enrich music teaching with active teaching methods, to develop bodily sensorially, co-ordination and social skills, to develop students\u27 music-making abilities and to encourage self-expression. According to the views of eurhythmics teachers, development of social competence has the strongest links to the ability to make decisions about oneself; the ability to adequately understand the wishes, demands, expectations and rights of others; and the ability to understand social structures and to adapt one\u27s own behaviour in relation to them.Technologijų ir individualizuoto turinio amžiuje, viena svarbiausių mokyklos bei neformalaus ugdymo institucijų misijų tampa savimonės ir savitvardos, empatiškumo, socialinio sąmoningumo ir teigiamų tarpusavio santykių kūrimo, atsakingo sprendimų priėmimo ir elgesio įvertinant pasekmes gebėjimų ugdymas, kurie sąryšyje sudaro socialinę kompetenciją (Sabaliauskas, Šukytė, 2021). Dalyvaujant muzikinėje veikloje dalyvių tarpusavio sąveiką stiprina tiek tradiciniai užsiėmimai, tiek ir rečiau organizuojamos muzikinės veiklos, tarp kurių paminėtina euritmija – muzikos mokymas naudojant judesį (Urista, 2016). Dinamiškomis veiksenomis paremta kinestetinės ir muzikinės veiklos sąjunga sukuria unikalias galimybes socialinei kompetencijai ugdyti. Šio straipsnio tikslas – pristatyti euritmiją, kaip meninio ugdymo sritį, efektyviai ugdančią mokinių socialinę kompetenciją. Straipsnyje aprašomas tyrimas, atskleidžiantis euritmijos pamokose dalyvaujančių mokinių ir mokytojų patirtis bei nuostatas. Tikslinės grupės interviu metodu apklaustų mokinių atsakymai atskleidžia, jog socialinis euritmijos pamokų aspektas mokiniams yra gerai suprantamas ir svarbus. Individualių interviu metu buvo apklausti keturi mokytojai, taikantys euritmijos metodiką pamokose, kurių atsakymai išryškina socialinės kompetencijos ugdymą kaip vieną iš prioritetinių euritmijos pamokos tikslų
TĖVŲ IŠSILAVINIMO ĮTAKA UGDANT VAIKO EMOCINĮ INTELEKTĄ JAUNESNIAME MOKYKLINIAME AMŽIUJE (6-11 M.)
No full textThis article examines whether parental education has an impact on the development of a child\u27s emotional intelligence in the younger years of schooling. In today\u27s world, it is widely believed that parents with a higher level of education can raise a more emotionally intelligent child. However, emotional intelligence is not always associated with a high intelligence quotient. The article analyses the concept and expression of emotional intelligence, attempts to justify the influence of parental education on the development of emotional intelligence in a child, presents the peculiarities and possibilities of developing emotional intelligence in the family, and presents the results of a quantitative study of respondents (parents) with children of younger school age and different educational backgrounds and their interpretations. The results of the study confirmed that parents with higher levels of education are more concerned about their child\u27s emotional development. They are more concerned about their child\u27s abilities, such as the ability to express themselves boldly, overcoming difficulties and knowing themselves. These parents are more likely to use one of the most important methods of emotional intelligence - helping their child learn to manage negative emotions and stressful situations.Straipsnyje nagrinėjama, ar tėvų išsilavinimas turi įtakos ugdant vaiko emocinį intelektą jaunesniame mokykliniame amžiuje. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja nuomonė, kad aukštesnio išsilavinimo tėvai gali užauginti emociškai intelektualesnį vaiką. Tačiau emocinis išprusimas ne visada yra susijęs su aukštu intelekto koeficientu. Straipsnyje analizuojama emocinio intelekto samprata ir raiška, stengiamasi pagrįsti tėvų išsilavinimo įtaką, ugdant vaiko emocinį intelektą, pateikiami emocinio intelekto ugdymo ypatumai ir galimybės šeimoje, bei pateikiami atlikto kiekybinio tyrimo, kuriame dalyvavo respondentai (tėvai), auginantys jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus ir yra įgiję skirtingą išsilavinimą, rezultatai ir jų interpretacija. Tyrimo rezultatai patvirtino, jog tėvai, turintys aukštesnį išsilavinimą, labiau rūpinasi vaiko emociniu ugdymu. Jiems svarbesni tokie vaiko gebėjimai, kaip mokėjimas drąsiai reikšti savo nuomonę, sunkumų įveika ir savęs pažinimas. Šie tėvai dažniau taiko vieną iš svarbiausių emocinio intelekto metodų – padeda vaikui išmokti valdyti neigiamas emocijas ir stresines situacijas
MAŠININIO MOKYMOSI IR STATISTINIŲ MODELIŲ INTEGRAVIMAS FINANSINIAME PLANAVIME
No full textThe integration of machine learning (ML) methods with traditional statistical models in financial planning is becoming a fundamental change, driving the rapid evolution of analytical solutions in modern corporate finance practices. With growing data volumes and increasing economic uncertainty, traditional statistical models are often insufficient for the effective analysis of complex, unstructured, or non-linear data. Meanwhile, machine learning algorithms are highly adaptable, capable of processing large volumes of data in various formats and revealing complex relationships that traditional methods are unable to identify. However, ML methods often lack interpretability, which is critically important in the financial sector. Therefore, by combining these two methodological approaches, the aim is to create hybrid models that are both accurate and interpretable, thus increasing their reliability and applicability in real business situations.This article aims to examine in detail the possibilities of integrating machine learning (ML) and traditional statistical models in financial planning and to assess how such a methodological combination can improve the accuracy of forecasts, risk assessment, and strategic decision-making. Based on a broad theoretical and conceptual analysis of scientific literature, the main contemporary analytical methods and their areas of application are examined: regression models, ARIMA and GARCH type time series forecasting techniques, neural networks, ensemble algorithms, and various hybrid model structures. Particular attention is paid to the analysis of the advantages and limitations of these methods, as well as their complementarity, in order to understand under what conditions an integrated method can generate the greatest added value in the field of finance.The results show that the application of hybrid models allows combining the stability and clear interpretation of results of traditional methods with the ability of machine learning to process complex structures, thus achieving significantly more accurate forecasts. Empirical studies confirm that such systems ensure greater reliability of forecasts not only in stable economic periods, but also in times of significant market volatility. Hybrid models are particularly effective in credit risk assessment, corporate bankruptcy probability forecasting, stock price change analysis, and other areas of financial risk management. The ability of these models to integrate multiple data sources (financial indicators, transaction data, textual information) ensures a more comprehensive and accurate assessment of the financial situation. However, the practical combination of ML and statistical methods poses a number of challenges. The biggest obstacle is data quality and the process of preparing it – in the financial sector, data is often fragmented, stored in separate systems, or does not comply with uniform structures. In addition, hybrid models require significant computing resources, advanced data management platforms, and specialists with interdisciplinary knowledge in finance, data science, and statistics. Organizations also face cultural barriers: analysts may distrust black-box algorithms, while managers value model transparency and the ability to justify decisions.The results of the study show that only a consistent and well-organized data management system, based on clear standards for data quality, accessibility, and storage, provides a solid foundation for the successful integration of hybrid models into financial analysis. Equally important are advanced model lifecycle (MLOps) processes that enable continuous monitoring, updating, and optimization of models, thereby reducing the risk of model degradation and increasing the reliability of analytical results. In addition to these technological components, organizations need to invest in strengthening employee competencies: finance professionals need to better understand data science and ML principles, while technical teams need to understand financial logic and decision-making processes. Cross-functional collaboration between finance, IT, and data analytics departments is becoming a key factor in effectively aligning technical solutions with business needs and creating real added value. When implemented correctly, the synergy between machine learning and statistics enables companies to make more informed and data-driven decisions, increase the accuracy of forecasts, reduce risk, and ensure higher organizational performance. Such methods are particularly important in operational planning, budgeting, risk assessment, and strategic scenario modeling.In summary, the integration of ML and traditional statistical models in financial planning is not only a technological innovation but also a strategic step that gives companies a long-term competitive advantage. Hybrid models, combining the strengths of these two methodologies, are becoming an important tool in modern financial analysis practice and help organizations operate in an increasingly complex and volatile environment.Mašininio mokymosi (ML) metodų integravimas su tradiciniais statistiniais modeliais finansiniame planavime tampa esminiu pokyčiu, lemiančiu spartų analitinių sprendimų evoliucionavimą šiuolaikinėje įmonių finansų praktikoje. Augant duomenų apimtims ir didėjant ekonominio neapibrėžtumo lygiui, tradiciniai statistiniai modeliai dažnai yra nebepakankami efektyviam sudėtingų, nestruktūruotų ar nelinijinių duomenų analizei. Tuo tarpu mašininio mokymosi algoritmai pasižymi aukštu prisitaikomumu, gebėjimu apdoroti didelės apimties bei įvairių formatų duomenis ir atskleisti kompleksinius ryšius, kurių tradiciniai metodai identifikuoti nepajėgia. Vis dėlto ML metodams neretai trūksta interpretuojamumo, kuris finansų sektoriuje yra kritiškai svarbus. Todėl derinant šias dvi metodologines kryptis siekiama sudaryti hibridinius modelius, kurie vienu metu būtų ir tikslūs, ir interpretuojami, taip didinant jų patikimumą bei pritaikomumą realiose verslo situacijose.
Šiame straipsnyje siekiama išsamiai išnagrinėti mašininio mokymosi (ML) ir tradicinių statistinių modelių integravimo galimybes finansiniame planavime bei įvertinti, kaip toks metodinis derinys gali pagerinti prognozių tikslumą, rizikos įvertinimą ir strateginį sprendimų priėmimą. Remiantis plačia teorine ir konceptualiąja mokslinės literatūros analize, tiriami pagrindiniai šiuolaikiniai analitiniai metodai ir jų taikymo sritys: regresiniai modeliai, ARIMA ir GARCH tipo laiko eilučių prognozavimo technikos, neuroniniai tinklai, ansambliniai algoritmai ir įvairios hibridinės modelių struktūros. Ypatingas dėmesys skiriamas šių metodų privalumų ir ribotumų analizei, taip pat jų tarpusavio papildomumui, siekiant suprasti, kokiomis sąlygomis integruotas metodas gali generuoti didžiausią pridėtinę vertę finansų srityje.
Gauti rezultatai rodo, kad hibridinių modelių taikymas leidžia sujungti tradicinių metodų stabilumą ir aiškų rezultatų aiškinimą su mašininio mokymosi gebėjimu apdoroti kompleksiškas struktūras, taip pasiekiant gerokai tikslesnes prognozes. Empiriniai tyrimai patvirtina, kad tokios sistemos užtikrina didesnį prognozių patikimumą ne tik stabiliais ekonomikos laikotarpiais, bet ir esant dideliems rinkos svyravimams. Hibridiniai modeliai ypač efektyvūs kredito rizikos vertinimo, įmonių bankroto tikimybės prognozavimo, akcijų kainų pokyčių analizės bei kitose finansinės rizikos valdymo srityse. Šių modelių gebėjimas integruoti kelis duomenų šaltinius (finansinius rodiklius, transakcinius duomenis, tekstinę informaciją) užtikrina išsamesnį ir tikslesnį finansinės būklės įvertinimą. Tačiau praktinis ML ir statistinių metodų sujungimas kelia nemažai iššūkių. Didžiausią kliūtį sudaro duomenų kokybė ir jų parengimo procesas – finansų sektoriuje duomenys dažnai būna fragmentiški, saugomi atskirose sistemose ar neatitinka vienodų struktūrų. Be to, hibridiniai modeliai reikalauja didelių skaičiavimo išteklių, pažangių duomenų valdymo platformų bei specialistų, turinčių tarpdisciplininių žinių finansų, duomenų mokslo ir statistikos srityse. Organizacijos taip pat susiduria su kultūrinėmis kliūtimis: analitikai gali nepasitikėti „juodosios dėžės“ tipo algoritmais, o vadovams svarbus modelių skaidrumas ir galėjimas pagrįsti sprendimus.
Darbo rezultatai parodo, kad tik nuosekli ir gerai organizuota duomenų valdymo sistema, paremta aiškiais duomenų kokybės, prieinamumo ir saugojimo standartais, sudaro tvirtą pagrindą sėkmingai hibridinių modelių integracijai finansinėje analizėje. Ne mažiau svarbūs yra pažangūs modelio gyvavimo ciklo (MLOps) procesai, leidžiantys užtikrinti nuolatinį modelių stebėjimą, atnaujinimą ir optimizavimą, taip sumažinant modelių degradacijos riziką bei didinant analitinių rezultatų patikimumą. Be šių technologinių komponentų, organizacijos turi investuoti į darbuotojų kompetencijų stiprinimą: finansų specialistams būtina geriau suprasti duomenų mokslą ir ML principus, o techninėms komandoms – finansų logiką ir sprendimų priėmimo procesus. Kryžminis bendradarbiavimas tarp finansų, IT bei duomenų analitikos padalinių tampa esminiu veiksniu, leidžiančiu efektyviai derinti techninius sprendimus su verslo poreikiais ir sukurti realią pridėtinę vertę. Tinkamai įgyvendinus šiuos procesus, mašininio mokymosi ir statistikos sinergija suteikia įmonėms galimybę priimti labiau pagrįstus ir duomenimis paremtus sprendimus, padidinti prognozių tikslumą, sumažinti riziką ir užtikrinti aukštesnį organizacijos veiklos efektyvumą. Tokie metodai ypač svarbūs veiklos planavimo, biudžetavimo, rizikos vertinimo ir strateginių scenarijų modeliavime.
Apibendrinant galima teigti, kad ML ir tradicinių statistinių modelių integracija finansiniame planavime yra ne tik technologinė naujovė, bet ir strateginis žingsnis, suteikiantis įmonėms ilgalaikį konkurencinį pranašumą. Hibridiniai modeliai, apjungiantys šių dviejų metodologijų stipriąsias puses, tampa svarbia priemone šiuolaikinėje finansų analitiko praktikoje ir padeda organizacijoms veikti vis sudėtingesnėje ir nuolat besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje
PATOGUMO RINKODAROS TOBULINIMAS TAIKANT DAUGIAKANALINĘ KONCEPCIJĄ SKAITMENINĖJE ERDOJE
No full textConvenience marketing deals with consumers’ time, effort and comfort in shopping experiences. The omni-channel concept that emerged together with advances in digital technology enables customers to interact with retailers through numerous touch points in integrated online and offline channels. From the marketing perspective the omni-channel concept enhances the adoption of customer-centric attitude achieving a real ‘convenience’ to buy within the 4Cs marketing mix strategy, further developed towards ‘access’ in the S.A.V.E model and explicitly named as ‘omni-channel’ within the S.T.O.P. model. The optimization of the retailing performance across all available channels aimed at achieving an utmost convenience for the consumer appears to be a central point of the omni-channel approach. The aim of this paper is to examine the convenience perspective within the omni-channel concept in digital era. We report findings of our primary quantitative research focused on the omni-channel consumer behaviour across different generational segments in view of channel usage, purchase drivers and convenience shopping preferences. E-survey based on a standardized questionnaire was conducted. The questionnaire consisted of twenty-six questions and comprised open-ended questions, closed-ended questions, multiple choice questions, bipolar 5-points Likert-scale questions and socio-demographic questions. The demography involved gender, age, region and gross income. The sampling method included random selection without repetition. The basic set was an online panel with the size of n = 19 913 people with a high degree of compatibility with the total population of the Slovak Republic. Overall, 2615 panel members were randomly selected and contacted by e-mail applying an automatized message distribution. In total, 523 valid questionnaires were gathered. The final sample consisted of 46 % males and 54 % females. With respect to the generational segments, it comprised respondents from Generation Z (11 %), Generation Y (29 %), Generation X (41 %), and Baby Boomers (19 %). Data collection was carried out in cooperation with GfK agency and processed via Microsoft Excel and statistical software SPSS applying a numerical coding. Descriptive and inductive statistics comprising simple frequencies, pairwise comparisons, point estimate in the basic set, and Chi-Square test were used. Our research was based on the concept of convenience that emphasizes the access to the product in the most convenient way for consumers. Due to the massive penetration of personal digital devices and growing consumers’ reliance on them during shopping the nowadays convenience marketing must rely on multiple channels, comprising physical channels, online channels and their combinations. Our research revealed that over 50 % of respondents use from two to three channels within their shopping routine. This trend naturally leads to the adoption of the omni-channel strategy in retailing which enables customers to interact with retailers through numerous touch points in multiple channels. Nowadays, especially the usage of online channels is connected with the perception of convenience by consumers. In our research, around one third of respondents (32 % with preference in physical shopping / 43 % with preference in online shipping) explicitly related the convenience to the online shopping. Actually, the convenience was listed as the second most important driver for online shopping. Traditional channels – which were initially threatened by the rise of digital era – have been increasingly embracing the convenience through the in-store digital technology. Our research revealed that 60% of respondents use their personal digital devices during visiting the physical store. In-store digital convenience tools often operate through mobile applications. Research data showed that over 50 % of respondents have at least one retail mobile app in their personal digital device. Our findings suggest that the omni-channel shopping behaviour has been gradually adopted by consumers in dependence on their shopping preferences (physical vs. online shopping), age (generations Z, Y, X, Baby Boomers) and digital lifestyle (daily internet usage). Not surprisingly, younger generations are among the first digital integrators. Customers with extensive technological knowledge and frequent internet users tend to be more innovative shoppers in term of multi-channel behaviour and digital convenience tools used during the in-store shopping.Patogumo rinkodara yra susijusi su vartotojų laiku, pastangomis ir patogumu apsiperkant. Daugiakanalė koncepcija, atsiradusi kartu su skaitmeninių technologijų pažanga, leidžia klientams bendrauti su mažmenininkais per daugybę sąlyčio taškų integruotuose internetiniuose ir neinternetiniuose kanaluose. Rinkodaros požiūriu, daugiakanalė koncepcija skatina į klientą orientuoto požiūrio taikymą, siekiant tikro „patogumo“ pirkti pagal 4C rinkodaros komplekso strategiją, kuri toliau plėtojama link „prieinamumo“ S.A.V.E modelyje ir aiškiai vadinama „daugiakanale“ S.T.O.P. modelyje. Mažmeninės prekybos našumo optimizavimas visuose prieinamuose kanaluose, siekiant maksimalaus patogumo vartotojui, atrodo, yra pagrindinis daugiakanalės rinkodaros strategijos aspektas. Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti patogumo perspektyvą daugiakanalėje koncepcijoje skaitmeniniame amžiuje. Pateikiame mūsų pirminio kiekybinio tyrimo, skirto daugiakanalės prekybos vartotojų elgsenai skirtingose kartos segmentuose, atsižvelgiant į kanalų naudojimą, pirkimo veiksnius ir patogaus apsipirkimo prioritetus, rezultatus. Buvo atlikta elektroninė apklausa, pagrįsta standartizuotu klausimynu. Klausimyną sudarė dvidešimt šeši klausimai: atviri, uždari, pasirenkami, dvipoliai 5 balų Likerto skalės klausimai ir socialiniai-demografiniai klausimai. Demografija apėmė lytį, amžių, regioną ir bendras pajamas. Imties sudarymo metodas apėmė atsitiktinę atranką be kartojimo. Pagrindinį rinkinį sudarė internetinė komisija, kurios dydis n = 19 913 žmonių, o gyventojų suderinamumas su bendra Slovakijos Respublikos populiacija buvo aukštas. Iš viso atsitiktine tvarka buvo atrinkti 2615 komisijos narių, su kuriais susisiekta el. paštu, naudojant automatinį pranešimų platinimą. Iš viso buvo surinktos 523 galiojančios anketos. Galutinę imtį sudarė 46 % vyrų ir 54 % moterų. Kalbant apie kartų segmentus, ją sudarė Z kartos (11 %), Y kartos (29 %), X kartos (41 %) ir „kūdikių bumo“ kartos (19 %) respondentai. Duomenys buvo renkami bendradarbiaujant su „GfK“ agentūra ir apdorojami naudojant „Microsoft Excel“ ir statistinę programinę įrangą SPSS, taikant skaitmeninį kodavimą. Buvo naudojama aprašomoji ir indukcinė statistika, apimanti paprastus dažnius, porinius palyginimus, taškinį įvertį pagrindinėje aibėje ir Chi kvadrato testą. Mūsų tyrimas buvo pagrįstas patogumo koncepcija, kuri pabrėžia prieigą prie produkto patogiausiu būdu vartotojams. Dėl didelio asmeninių skaitmeninių įrenginių paplitimo ir augančio vartotojų pasitikėjimo jais apsiperkant, šiuolaikinė patogumo rinkodara turi remtis keliais kanalais, apimančiais fizinius kanalus, internetinius kanalus ir jų derinius. Mūsų tyrimas parodė, kad daugiau nei 50 % respondentų savo apsipirkimo rutinoje naudoja nuo dviejų iki trijų kanalų. Ši tendencija natūraliai lemia daugiakanalės strategijos taikymą mažmeninėje prekyboje, kuri leidžia klientams bendrauti su mažmenininkais per daugybę sąlyčio taškų keliais kanalais. Šiais laikais, ypač internetinių kanalų naudojimas, yra susijęs su vartotojų patogumo suvokimu. Mūsų tyrime apie trečdalis respondentų (32 % pirmenybę teikia fiziniam apsipirkimui / 43 % pirmenybę teikia internetiniam pristatymui) aiškiai susiejo patogumą su apsipirkimu internetu. Iš tikrųjų patogumas buvo įvardytas kaip antras pagal svarbą veiksnys apsiperkant internetu. Tradiciniai kanalai, kuriems iš pradžių grėsė skaitmeninės eros iškilimas, vis labiau naudojasi parduotuvių skaitmeninių technologijų teikiamomis patogumo galimybėmis. Mūsų tyrimas parodė, kad 60 % respondentų naudojasi savo asmeniniais skaitmeniniais įrenginiais lankydamiesi fizinėse parduotuvėse. Skaitmeninio patogumo įrankiai parduotuvėse dažnai veikia per mobiliąsias programėles. Tyrimo duomenys parodė, kad daugiau nei 50 % respondentų savo asmeniniuose skaitmeniniuose įrenginiuose turi bent vieną mažmeninę mobiliąją programėlę. Mūsų išvados rodo, kad daugiakanalės prekybos elgseną vartotojai palaipsniui perėmė, priklausomai nuo jų pirkimo pageidavimų (fizinis ir internetinis apsipirkimas), amžiaus (Z, Y, X kartos, „kūdikių bumo“ karta) ir skaitmeninio gyvenimo būdo (kasdienis interneto naudojimas). Nenuostabu, kad jaunesnės kartos yra tarp pirmųjų skaitmeninių integratorių. Klientai, turintys plačias technologines žinias ir dažnai naudojantys internetą, linkę būti inovatyvesni pirkėjai, kalbant apie daugiakanalę elgseną ir skaitmeninius patogumo įrankius, naudojamus apsiperkant parduotuvėje
Du svetimžemių sumedėjusių augalų invazyvumą nagrinėjantys leidiniai: atsiliepimas apie jų nuostatas arba šlakelis žibalo į diskusijų laužą
No full textTwo professional publications, admittedly no longer new, but relevant, determining positions in the protection of ecosystems, set the stage for serious, reasoned conversations. One of them, published in 2020, is the scientific study of Lina Straigytė and Gintautas Činga, foresters of the Academy of Agriculture of VMU, Possibilities and limitations of growing non-natives tree species in the forests of Lithuania and European Union countries (Kaunas, VMU publishing house, 124 p.; called MK in the text). The second publication was prepared by the collective of authors (editors Zigmantas Gudžinskas, Valerijus Rašomavičius), the book Invasive and alien species in Lithuania was published at the end 2023 (Vilnius, Nature Research Centre, 312 p.; called GK in the text).The invasiveness of the plant can be “resisted” by proper maintenance, by controlling the possibilities of its spread by technological means other than indiscriminate removal from urban greenery or historic greenery and the use of chemical preparations as indicated in the book of naturalists (GK, pp. 261–264). Well, the specified order of priorities for the destruction of populations of invasive organisms (GK, p. 164) only confirms the one-sided projection of the “science box” view, without understanding where one or another plant “reaches” first and why.Svetimžemės sumedėjusių augalų rūšys visada iš pradžių kelia susižavėjimą, kolekcionavimo aistrą, sodinamos želdynuose, vėliau dalis jų ima kelti problemų dėl savo nevaldomo plitimo, įtraukiamos į invazinių augalų arba potencialiai invazyvių ir susirūpinimą keliančių rūšių sąrašus. Šia tema pastaruoju metu vis plačiau diskutuojama tiek specialistų – botanikų, dendrologų, kraštovaizdžio architektų, ekologų, arboristų – rate, tiek visuomenėje. Rimtiems, argumentuotiems pokalbiams nuteikia du profesionalūs leidiniai, tiesa, jau ne nauji, bet aktualūs, lemiantys pozicijas ekosistemų apsaugoje.Vienas jų, išleistas 2020 m., VDU Žemės ūkio akademijos mokslininkų miškininkų Linos Straigytės ir Gintauto Čingos mokslo studija Svetimų medžių rūšių auginimo galimybės ir apribojimai Lietuvos ir Europos Sąjungos šalių miškuose (Kaunas, VDU leidykla, 124 p.). Antras – autorių kolektyvo (redaktoriai Zigmantas Gudžinskas, Valerijus Rašomavičius) parengta ir 2023 m. pabaigoje išleista knyga Invazinės ir svetimžemės rūšys Lietuvoje (Vilnius, Gamtos tyrimų centras, 312 p.). Abiejų leidinių – trumpumo ir aiškumo dėlei vieną jų toliau vadinsime miškininkų knyga, MK, kitą – gamtininkų knyga, GK – turinio nuostatos ir praktinis aspektas tarsi oponuoja tarpusavyje