Klaipėdos Valstybinė Kolegija OJS
Not a member yet
295 research outputs found
Sort by
TREJŲ–KETVERIŲ METŲ AMŽIAUS VAIKO, TURINČIO ASD SUTRIKIMĄ, NEMALONIŲ EMOCIJŲ VALDYMAS DAILINĖJE VEIKLOJE
No full textAutism spectrum disorder is a complex developmental disorder that affects social interaction, communication and behavior. In recent years, a steady increase in cases of autism spectrum disorder has been observed worldwide, and therefore more and more children with this disorder are included in general education programs. The education policy of the Republic of Lithuania provides opportunities for children with special educational needs to attend preschool educational institutions closer to home, therefore, educators have an increasing responsibility to ensure inclusive education and apply effective methods. Working with three- to four-year-old children with autism spectrum disorder is particularly challenging, because at this age basic emotional and social skills are formed, and difficulties in expressing emotions often manifest as anxiety, fear or anger.
In order to help these children, it is extremely important to create a structured, visually clear and predictable environment that reduces tension and helps manage the expression of unpleasant emotions. The study examines how artistic activities can become an effective method for strengthening emotion regulation. Art activities allow children to express their feelings non-verbally, experience a sense of success and calm down through the interaction of colors, shapes and movements. The creative process promotes self-regulation, reduces anxiety and frustration, and therefore can be an extremely important part of developing emotional well-being.
The research problem is based on the fact that children with autism spectrum disorder often experience strong unpleasant emotions, which complicate their education, communication and participation in group activities. These emotions are especially pronounced at an early age, when emotional abilities are still forming. The research raises the issue that the principles of structured education and visualization tools in art activities can help children manage the expression of unpleasant emotions, strengthen self-regulation and promote a positive emotional response.
The object of the study is a three- to four-year-old child with autism spectrum disorder, the expression of unpleasant emotions and methods of managing them during art activities.
The aim of the study is to investigate the expression of emotions experienced by a child with autism spectrum disorder and to identify effective methods for their management.
Research objectives:
Analysis of the features of the expression of unpleasant emotions - theoretical justification.
Justification of the influence of artistic activity on the management of unpleasant emotions.
Determination of the effect of structured education and the application of visual methods on emotional self-regulation.
Research methods includes analysis of scientific literature, observation, online survey and analysis of qualitative and quantitative data. These methods allowed for a comprehensive assessment of how educators apply artistic activity to regulate children\u27s emotions and what measures are most effective. The results of the study are expected to contribute to improving the quality of inclusive education and provide practical insights for educators working with children with autism spectrum disorder.
In conclusion, it can be stated that art activities, based on the principles of structured education and visual aids, are an important tool that helps children with autism spectrum disorder manage unpleasant emotions and strengthen emotional self-regulation. This not only improves children\u27s emotional well-being, but also contributes to more successful inclusion in the educational process and comprehensive personality development.Autizmo spektro sutrikimas yra sudėtingas raidos sutrikimas, turintis įtakos socialinei sąveikai, bendravimui ir elgesiui. Pastaraisiais metais visame pasaulyje stebimas nuolatinis autizmo spektro sutrikimo atvejų augimas, todėl vis daugiau vaikų, turinčių šį sutrikimą, įtraukiama į bendrojo ugdymo programas. Lietuvos Respublikos švietimo politika suteikia galimybių specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas arčiau namų, todėl pedagogams tenka vis didesnė atsakomybė užtikrinti įtraukųjį ugdymą ir taikyti veiksmingus metodus. Dirbti su trejų–ketverių metų vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, yra ypač sudėtinga, nes šiame amžiuje formuojasi pagrindiniai emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o sunkumai reiškiant emocijas dažnai pasireiškia nerimu, baime ar pykčiu.
Siekiant padėti šiems vaikams, itin svarbu sukurti struktūrizuotą, vizualiai aiškią ir nuspėjamą aplinką, kuri mažintų įtampą ir padėtų valdyti nemalonių emocijų raišką. Tyrime nagrinėjama, kaip meninė veikla gali tapti veiksmingu metodu emocijų reguliavimui stiprinti. Meninė veikla leidžia vaikams neverbaliai išreikšti savo jausmus, patirti sėkmės jausmą ir nusiraminti per spalvų, formų ir judesių sąveiką. Kūrymo procesas skatina savireguliaciją, mažina nerimą ir frustraciją, todėl gali būti itin svarbi emocinės gerovės ugdymo dalis.
Tyrimo problema grindžiama tuo, kad vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, dažnai patiria stiprias nemalonias emocijas, kurios apsunkina jų ugdymąsi, bendravimą ir dalyvavimą grupinėje veikloje. Šios emocijos ypač ryškios ankstyvajame amžiuje, kai emociniai gebėjimai dar tik formuojasi. Tyrime keliama problema, kad struktūrizuoto ugdymo principai ir vizualizacijos priemonės meninėje veikloje gali padėti vaikams valdyti nemalonių emocijų raišką, stiprinti savireguliaciją ir skatinti teigiamą emocinį atsaką.
Tyrimo objektas – trejų–ketverių metų vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, nemalonių emocijų raiška ir jų valdymo metodai meninės veiklos metu.
Tyrimo tikslas – ištirti vaiko, turinčio autizmo spektro sutrikimą, patiriamų emocijų raišką ir nustatyti veiksmingus jų valdymo metodus.
Tyrimo uždaviniai:1. Nemalonių emocijų raiškos ypatybių analizė – teorinis pagrindimas.2. Meninės veiklos įtakos nemalonių emocijų valdymui pagrindimas.3. Struktūrizuoto ugdymo ir vizualinių metodų taikymo poveikio emocinei savireguliacijai nustatymas.
Tyrimo metodai apima mokslinės literatūros analizę, stebėjimą, internetinę apklausą ir kokybinių bei kiekybinių duomenų analizę. Šie metodai leido išsamiai įvertinti, kaip pedagogai taiko meninę veiklą vaikų emocijoms reguliuoti ir kokios priemonės yra veiksmingiausios. Tikimasi, kad tyrimo rezultatai prisidės prie įtraukiojo ugdymo kokybės gerinimo ir suteiks praktinių įžvalgų pedagogams, dirbantiems su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą.
Apibendrinant galima teigti, kad meninė veikla, paremta struktūrizuoto ugdymo ir vaizdinių priemonių principais, yra svarbi priemonė, padedanti vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, valdyti nemalonias emocijas ir stiprinti emocinę savireguliaciją. Tai ne tik gerina vaikų emocinę savijautą, bet ir prisideda prie sėkmingesnio įtraukimo į ugdymo procesą bei visapusiško asmenybės ugdymo
EMOCINIO INTELEKTO ĮGŪDŽIŲ FORMAVIMAS TREČIOJE KLASĖJE
No full textThere are different opinions about the peculiarities of raising children in the family, depending on the education of the parents. It is often assumed that people with less education are less capable of raising children properly, while educated people are considered more suitable parents who can raise “good“ children.
Third graders are already mature enough to think critically and develop abstract concepts. However emotional intelligence does not always mean a high IQ. Therefore, a problematic question is raised: what is the influence of parential education in developing children’s emotional intelligence in the third grade?
Research object – the influence of parental education in the development of emotional intelligence.
Research aim – to determine the influence of parential education in developing children’s emotional intelligence in the third grade.
Research methods: in order to reveal the influence of parental education in developing children’s emotional intelligence, its concept and educational features, the method of scientific literature analysis was chosen. To achieve the purpose of the research, a qualitative method – observation – was chosen. The research results were processed using the qualitative analysis method.
Conclusions.
EQ is very important for the development of third-grade students. At this age, children are actively learning to communicate, resolve conflicts, and understand other people feelings. Properly developed EQ helps children learn better, strengthens friendships, and gives them self-confidence. One of the most important factors affecting children’s emotional foundation in the family is the education of their parents. Parents with higher education are able to demonstrate more often better problem-solving, communication, and emotional regulation skills. They have better knowledge and skills to raise children and emotional well-being, because they are more interested in this process and understand better the different stages of a child\u27s development. Educated parents are able to respond appropriately to children’s various emotions. Children who observe their parents, imitate their behavior and also learn to manage their own emotions. A mother\u27s higher education has a positive effect on the child\u27s emotional regulation. Children whose parents have a lower education grade see more often the world as unreliable, feel rejected and unworthy of love, and have more mental problems.
The study showed that parental education affects children\u27s ability to recognize their feelings, manage emotions, and achieve goals. The study shows that children whose parents have a secondary education or a bachelor\u27s degree have weaker skills in recognizing their feelings and are more likely to express them inappropriately.
Children whose parents have a master degree are more likely to be patient and emotionally stable. Significant differences were also observed in the area of emotion management namely in the expression of self-control skills. Students whose parents have a master degree demonstrated excellent self-control skills during all observations, responded positively to comments, and concentrated easily on different tasks.
On the other hand, children whose parents have a secondary education have relatively weak self-control skills. The achievement of students goals, which is one of the components of emotional intelligence, may be influenced by parental education.
Students whose parents have a secondary education have more difficulty assuming responsibility and are able to motivate their actions. Children whose parents have a master degree are able to take responsibility, perform work purposefully and are able to justify their actions. Differences in the ability to perceive the feelings of others, depending on the education of the parents, are manifested in the skills of empathy and the ability to listen to others. In students whose parents have a secondary education or a bachelor degree, these skills did not manifest themselves, or were manifested weakly. Students whose parents have a master degree behaved empathically and tried to listen to others.
Skills related to the development of interpersonal relationships did not reveal any significant differences, depending on the education of the parents.
It was also found that different temperaments can affect EQ skills.Yra įvairių nuomonių apie vaikų auginimo šeimoje ypatumus, priklausomai nuo tėvų išsilavinimo. Dažnai manoma, kad žmonės su mažesniu išsilavinimu yra mažiau pajėgūs tinkamai auginti vaikus, o išsilavinę žmonės laikomi tinkamesniais tėvais, galinčiais užauginti „gerus“ vaikus.
Trečiokų klasės mokiniai jau yra pakankamai subrendę kritiškai mąstyti ir formuoti abstrakčias sąvokas. Tačiau emocinis intelektas ne visada reiškia aukštą IQ. Todėl keliamas probleminis klausimas: kokia tėvų švietimo įtaka vaikų emocinio intelekto ugdymui trečioje klasėje?
Tyrimo objektas – tėvų švietimo įtaka emocinio intelekto ugdymui.
Tyrimo tikslas – nustatyti tėvų švietimo įtaką vaikų emocinio intelekto ugdymui trečioje klasėje.
Tyrimo metodai: siekiant atskleisti tėvų švietimo įtaką vaikų emocinio intelekto ugdymui, jo sampratai ir ugdymo ypatybėms, pasirinktas mokslinės literatūros analizės metodas. Tyrimo tikslui pasiekti pasirinktas kokybinis metodas – stebėjimas. Tyrimo rezultatai apdoroti kokybinės analizės metodu.
Išvados.
1. EQ yra labai svarbus trečios klasės mokinių raidai. Šiame amžiuje vaikai aktyviai mokosi bendrauti, spręsti konfliktus ir suprasti kitų žmonių jausmus. Tinkamai išvystytas emocinis intelektas padeda vaikams geriau mokytis, stiprina draugystę ir suteikia pasitikėjimo savimi. Vienas iš svarbiausių veiksnių, turinčių įtakos vaikų emociniam pagrindui šeimoje, yra jų tėvų išsilavinimas. Tėvai, turintys aukštesnįjį išsilavinimą, dažniau geba geriau spręsti problemas, bendrauti ir reguliuoti emocijas. Jie turi geresnes žinias ir įgūdžius, kaip auginti vaikus ir užtikrinti emocinę gerovę, nes labiau domisi šiuo procesu ir geriau supranta skirtingus vaiko raidos etapus. Išsilavinę tėvai geba tinkamai reaguoti į įvairias vaikų emocijas. Vaikai, kurie stebi savo tėvus, mėgdžioja jų elgesį ir taip pat išmoksta valdyti savo emocijas. Aukštasis motinos išsilavinimas teigiamai veikia vaiko emocijų reguliavimą. Vaikai, kurių tėvai turi žemesnį išsilavinimą, dažniau pasaulį mato kaip nepatikimą, jaučiasi atstumti ir neverti meilės, turi daugiau psichikos problemų.
2. Tyrimas parodė, kad tėvų išsilavinimas veikia vaikų gebėjimą atpažinti savo jausmus, valdyti emocijas ir siekti tikslų. Tyrimas rodo, kad vaikai, kurių tėvai turi vidurinį arba bakalauro išsilavinimą, silpniau atpažįsta savo jausmus ir dažniau juos išreiškia netinkamai.
Vaikai, kurių tėvai turi magistro laipsnį, yra labiau linkę būti kantrūs ir emociškai stabilūs. Reikšmingi skirtumai pastebėti ir emocijų valdymo srityje, būtent savikontrolės įgūdžių raiškoje. Mokiniai, kurių tėvai turi magistro laipsnį, visų stebėjimų metu demonstravo puikius savikontrolės įgūdžius, teigiamai reagavo į komentarus ir lengvai susikaupė atliekant įvairias užduotis.
Kita vertus, vaikai, kurių tėvai turi vidurinį išsilavinimą, turi santykinai silpnus savikontrolės įgūdžius. Mokinių tikslų, kurie yra vienas iš emocinio intelekto komponentų, pasiekimui gali turėti įtakos tėvų išsilavinimas.
Mokiniai, kurių tėvai turi vidurinį išsilavinimą, sunkiau prisiima atsakomybę ir geba motyvuoti savo veiksmus. Vaikai, kurių tėvai turi magistro laipsnį, geba prisiimti atsakomybę, kryptingai atlikti darbą ir geba pagrįsti savo veiksmus. Gebėjimo suvokti kitų jausmus skirtumai, priklausomai nuo tėvų išsilavinimo, pasireiškia empatijos įgūdžiais ir gebėjimu išklausyti kitus. Mokiniams, kurių tėvai turi vidurinį išsilavinimą arba bakalauro laipsnį, šie įgūdžiai nepasireiškė arba pasireiškė silpnai. Mokiniai, kurių tėvai turi magistro laipsnį, elgėsi empatiškai ir stengėsi išklausyti kitus.
Su tarpasmeninių santykių ugdymu susiję įgūdžiai reikšmingų skirtumų, priklausomai nuo tėvų išsilavinimo, neparodė.
Taip pat nustatyta, kad skirtingas temperamentas gali turėti įtakos EQ įgūdžiams
DIDAKTIKOS VIETA AUKŠTAJAME MOKSLE: TARP TRADICIJOS, KRITIKOS IR INOVACIJOS
No full textThis article explores the concept of university teachers’ didactic competence, its evolution, strategic significance, and integration into higher education practice. The research problem stems from the lack of a clear, systematic, and context-sensitive understanding of didactic competence in Lithuania, which hinders professional development, enhancement of the quality of university studies, and the renewal of academic culture. This leads to the central research question: How is university teachers’ didactic competence conceptualized and integrated into higher education practice? The aim of the study is to examine how didactic competence is conceptualized and integrated into higher education practice, considering paradigm shifts such as technological transformation, cultural diversity, and quality assurance standards.
The article employs methods including scholarly literature and document analysis, comparative review of international models, and critical and reflective analysis grounded in the author’s academic experience. Four key models of didactic competence development are identified: formalized programs, consultation centres, collegial reflection formats, and the doctoral-level integration.
The first section discusses the evolution of the concept of didactics—from Comenius’s universal aspirations to contemporary reflective, contextualized practices. Didactics is presented not only as a methodological discourse, but also as a value-based, culturally sensitive discourse, encompassing the aspects of digital design, emotional safety, and inclusion. It is emphasised that contemporary educators must be capable of reflection, method adaptation, and creating meaningful learning experiences.
The second section compares international models. In Australia, Scandinavia, and France, didactic competence development is integrated into academic careers and is often mandatory. In countries such as the USA, Belgium, and Canada, voluntary participation, mentorship, and collegiality are emphasized. The most effective models are based on trust, collaboration, and contextual relevance rather than regulatory obligation.
The third section presents didactics as a strategic instrument in higher education, influencing the quality of studies, student engagement, and institutional reputation. Although some academic cultures still treat didactics as secondary, research shows that investment in teachers’ didactic preparation correlates with higher indicators of the quality of studies. Didactics is understood as a tool for reflection, helping educators create ethical, inclusive, and contextually responsive learning processes.
The fourth section analyses the Lithuanian context. Despite positive initiatives—competence centres, new guidelines, and implementation of the OECD recommendations—fragmentation and a lack of systemic approach still persist. A comparative analysis of five Lithuanian universities shows that although some institutions offer multidimensional support, it is still an exception. The 2025 project initiated by the Ministry of Education, Science and Sport to develop guidelines for the assessment and recognition of didactic competence marks a strategic shift toward systematic enhancement of the quality of university teachers’ competences.
The discussion highlights that while some countries recognize didactic competence as a core element of the university teachers’ professional activity, others still view it as peripheral or even threatening to teacher autonomy. This contrast in approaches reveals a fundamental tension and invites a rethinking of the university’s mission: is it limited to knowledge transmission, or does it also include the responsibility to cultivate an educational culture based on conscious design of the learning process?
Didactic competence should be understood not as a set of technical skills, but as the core of a teacher’s professional identity, a foundation for value-based attitudes and academic community building. It is developed through reflection, collegial learning, and educational research, and its strengthening contributes to cultural transformation in higher education.
The article concludes that didactic competence is a dynamic, contextual, and value-driven phenomenon shaping both the quality of learning and academic culture. Its systematic integration into higher education is essential for ensuring meaningful, inclusive, and high-quality study processes. Didactic competence not only defines pedagogical mastery but also shapes the value climate of higher education, where academic freedom aligns with educational responsibility creating an engaging and learner-centred environment beyond mere knowledge transmission.straipsnyje nagrinėjama universitetų dėstytojų didaktinės kompetencijos samprata, jos raida, strateginė reikšmė ir integracija į aukštojo mokslo praktiką. Tyrimo problema kyla dėl aiškaus, sistemingo ir kontekstui jautraus didaktinės kompetencijos supratimo trūkumo Lietuvoje, o tai trukdo profesiniam tobulėjimui, universitetinių studijų kokybės gerinimui ir akademinės kultūros atnaujinimui. Tai veda prie pagrindinio tyrimo klausimo: kaip universitetų dėstytojų didaktinė kompetencija konceptualizuojama ir integruojama į aukštojo mokslo praktiką? Tyrimo tikslas – ištirti, kaip didaktinė kompetencija konceptualizuojama ir integruojama į aukštojo mokslo praktiką, atsižvelgiant į tokius paradigmos pokyčius kaip technologinė transformacija, kultūrų įvairovė ir kokybės užtikrinimo standartai.
Straipsnyje naudojami metodai, apimantys mokslinės literatūros ir dokumentų analizę, tarptautinių modelių lyginamąją apžvalgą bei kritinę ir reflektyviąją analizę, pagrįstą autoriaus akademine patirtimi. Išskiriami keturi pagrindiniai didaktinės kompetencijos ugdymo modeliai: formalizuotos programos, konsultaciniai centrai, kolegialinės refleksijos formatai ir doktorantūros lygio integracija.Pirmajame skyriuje aptariama didaktikos sampratos raida – nuo universalių Komenskio siekių iki šiuolaikinių reflektyvių, kontekstualizuotų praktikų. Didaktika pristatoma ne tik kaip metodologinis diskursas, bet ir kaip vertybėmis grįstas, kultūriškai jautrus diskursas, apimantis skaitmeninio dizaino, emocinio saugumo ir įtraukties aspektus. Pabrėžiama, kad šiuolaikiniai pedagogai turi gebėti reflektuoti, pritaikyti metodus ir kurti prasmingą mokymosi patirtį.
Antroje dalyje lyginami tarptautiniai modeliai. Australijoje, Skandinavijoje ir Prancūzijoje didaktinių kompetencijų ugdymas yra integruotas į akademinę karjerą ir dažnai yra privalomas. Tokiose šalyse kaip JAV, Belgija ir Kanada akcentuojamas savanoriškas dalyvavimas, mentorystė ir kolegialumas. Veiksmingiausi modeliai grindžiami pasitikėjimu, bendradarbiavimu ir kontekstiniu aktualumu, o ne reguliavimo įpareigojimu.
Trečioje dalyje didaktika pristatoma kaip strateginė aukštojo mokslo priemonė, daranti įtaką studijų kokybei, studentų įsitraukimui ir institucijos reputacijai. Nors kai kurios akademinės kultūros vis dar laiko didaktiką antraeiliu dalyku, tyrimai rodo, kad investicijos į dėstytojų didaktinį parengimą koreliuoja su aukštesniais studijų kokybės rodikliais. Didaktika suprantama kaip refleksijos priemonė, padedanti pedagogams kurti etiškus, įtraukius ir prie konteksto prisitaikančius mokymosi procesus.
Ketvirtoje dalyje analizuojamas Lietuvos kontekstas. Nepaisant teigiamų iniciatyvų – kompetencijų centrų, naujų gairių ir EBPO rekomendacijų įgyvendinimo – fragmentacija ir sisteminio požiūrio stoka vis dar išlieka. Lyginamoji penkių Lietuvos universitetų analizė rodo, kad nors kai kurios institucijos siūlo daugiamačią paramą, tai vis dar yra išimtis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2025 m. inicijuotas projektas, skirtas parengti didaktinės kompetencijos vertinimo ir pripažinimo gaires, žymi strateginį poslinkį link sistemingo universitetų dėstytojų kompetencijų kokybės gerinimo.
Diskusijoje pabrėžiama, kad nors kai kurios šalys pripažįsta didaktinę kompetenciją kaip pagrindinį universitetų dėstytojų profesinės veiklos elementą, kitos vis dar laiko ją šalutine ar netgi keliančia grėsmę dėstytojų autonomijai. Šis požiūrių kontrastas atskleidžia esminę įtampą ir skatina permąstyti universiteto misiją: ar ji apsiriboja žinių perdavimu, ar apima ir atsakomybę puoselėti edukacinę kultūrą, pagrįstą sąmoningu mokymosi proceso planavimu?
Didaktinė kompetencija turėtų būti suprantama ne kaip techninių įgūdžių rinkinys, o kaip dėstytojo profesinės tapatybės pagrindas, vertybėmis grįsto požiūrio ir akademinės bendruomenės kūrimo pagrindas. Ji ugdoma refleksijos, kolegialinio mokymosi ir edukacinių tyrimų būdu, o jos stiprinimas prisideda prie kultūrinės transformacijos aukštajame moksle.
Straipsnyje daroma išvada, kad didaktinė kompetencija yra dinamiškas, kontekstualus ir vertybėmis pagrįstas reiškinys, formuojantis tiek mokymosi kokybę, tiek akademinę kultūrą. Sistemingas jos integravimas į aukštąjį mokslą yra būtinas siekiant užtikrinti prasmingus, įtraukius ir aukštos kokybės studijų procesus. Didaktinė kompetencija ne tik apibrėžia pedagoginį meistriškumą, bet ir formuoja aukštojo mokslo vertybinį klimatą, kuriame akademinė laisvė dera su edukacine atsakomybe, kurdama įtraukią ir į besimokantįjį orientuotą aplinką, neapsiribojančią vien žinių perdavimu
SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETINIŲ ĮSTAIGŲ APSKAITOS CENTRALIZAVIMO ANALIZĖ
No full textModern globalisation and advances in information and communication technologies have brought about significant changes in financial management practices. Centralised accounting has become a strategic necessity to cope with the growing complexity of organisational financial systems and to meet the increasing need for better control and transparency. Over recent decades, public administration and public sector accounting have undergone substantial reforms, both within the European Union and nationally. To harmonise the accounting systems of EU Member States, public sector accounting and financial reporting standards have been developed and implemented. In order to optimise the functions of public administration institutions, Lithuania has introduced a reform aimed at centralising shared public sector functions. According to the provisions of the Government Resolution adopted in 2018, the financial accounting and human resources administration functions of ministries and other subordinate budgetary institutions must be carried out centrally. Some institutions merged these functions as early as 2018, while others followed in subsequent years. Municipalities independently decide whether to centralise the financial accounting and personnel administration functions of their budgetary institutions. Of the 60 municipalities in Lithuania, 31 have established centralised financial accounting departments or institutions responsible for managing the accounting of budgetary entities. The accounting of educational and cultural institutions has been centralised most extensively.
A centralised financial accounting model enables effective analysis of the financial condition of different institutions and ensures control over funding sources and their use. However, financial accounting within organisations is a complex process, and the implementation of centralised accounting can create various challenges. This raises the question of what advantages and disadvantages municipal budgetary institutions face after implementing accounting centralisation. When problems arise, the quality and efficiency of financial operations management may decline.
The aim of the research is to analyze the advantages and disadvantages of the centralization of accounting in Lithuanian municipal budgetary institutions.
Research methods: analysis and synthesis of academic literature, systematization, comparative analysis and a questionnaire survey.
An analysis of various scholars’ opinions the main advantages of accounting centralization have been identified: reduced amount of documents, clear chain of command and reduced administrative costs. The authors identify the following major disadvantages of centralization: lower employee motivation, slower adaptation to changes, bureaucracy and slower decision-making. There is no single optimal model of (de)centralisation. In most countries, a certain balance between centralisation and decentralisation is essential. The research findings indicate that an effective system for the transferring of accounting data between centralised accounting institutions (CAIs) and budgetary institutions relies on a clearly defined and well-structured communication framework. This framework enables smooth information exchange and ensures high-quality performance of accounting functions. Nevertheless, communication efficiency is limited by human factors such as inattentiveness, distraction, heavy workloads and resistance to change – particularly regarding compliance with procedures established by the CAIs. In addition, technological aspects present further challenges, such as the use of several incompatible data management systems, which complicates data accessibility and integration. These factors suggest that, to achieve greater communication efficiency, it is necessary not only to improve the compatibility of data management systems but also to strengthen staff competencies through additional training and to foster motivation for cooperation.Šiuolaikinė globalizacija ir informacinių bei ryšių technologijų pažanga lėmė reikšmingus finansų valdymo praktikos pokyčius. Centralizuota apskaita tapo strategine būtinybe, siekiant susidoroti su didėjančiu organizacinių finansinių sistemų sudėtingumu ir patenkinti didėjantį geresnės kontrolės ir skaidrumo poreikį. Pastaraisiais dešimtmečiais viešasis administravimas ir viešojo sektoriaus apskaita patyrė esmines reformas tiek Europos Sąjungoje, tiek nacionaliniu mastu. Siekiant suderinti ES valstybių narių apskaitos sistemas, buvo sukurti ir įdiegti viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartai. Siekiant optimizuoti viešojo administravimo institucijų funkcijas, Lietuva įdiegė reformą, kuria siekiama centralizuoti bendras viešojo sektoriaus funkcijas. Pagal 2018 m. priimto Vyriausybės nutarimo nuostatas, ministerijų ir kitų pavaldžių biudžetinių įstaigų finansinės apskaitos ir žmogiškųjų išteklių administravimo funkcijos turi būti vykdomos centralizuotai. Kai kurios įstaigos šias funkcijas sujungė jau 2018 m., o kitos pasekė vėlesniais metais. Savivaldybės savarankiškai sprendžia, ar centralizuoti savo biudžetinių įstaigų finansinės apskaitos ir personalo administravimo funkcijas. Iš 60 Lietuvos savivaldybių 31 yra įsteigusi centralizuotus finansinės apskaitos skyrius arba įstaigas, atsakingas už biudžetinių subjektų apskaitos tvarkymą. Labiausiai centralizuota buvo švietimo ir kultūros įstaigų apskaita. Centralizuotas finansinės apskaitos modelis leidžia efektyviai analizuoti skirtingų įstaigų finansinę būklę ir užtikrina finansavimo šaltinių bei jų panaudojimo kontrolę. Tačiau finansinė apskaita organizacijose yra sudėtingas procesas, o centralizuotos apskaitos įdiegimas gali sukelti įvairių iššūkių. Tai kelia klausimą, su kokiais privalumais ir trūkumais susiduria savivaldybių biudžetinės įstaigos, įdiegus apskaitos centralizaciją. Iškilus problemų, gali sumažėti finansinių operacijų valdymo kokybė ir efektyvumas.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti apskaitos centralizacijos privalumus ir trūkumus Lietuvos savivaldybių biudžetinėse įstaigose.
Tyrimo metodai: akademinės literatūros analizė ir sintezė, sisteminimas, lyginamoji analizė ir anketinė apklausa.Išanalizavus įvairių mokslininkų nuomones, nustatyti pagrindiniai apskaitos centralizacijos privalumai: sumažėjęs dokumentų kiekis, aiški vadovavimo grandinė ir sumažėjusios administracinės išlaidos. Autoriai įvardija šiuos pagrindinius centralizacijos trūkumus: mažesnė darbuotojų motyvacija, lėtesnis prisitaikymas prie pokyčių, biurokratija ir lėtesnis sprendimų priėmimas. Nėra vieno optimalaus (de)centralizacijos modelio. Daugumoje šalių būtina tam tikra pusiausvyra tarp centralizacijos ir decentralizacijos. Tyrimo rezultatai rodo, kad efektyvi apskaitos duomenų perdavimo tarp centralizuotų apskaitos įstaigų (CAI) ir biudžetinių įstaigų sistema priklauso nuo aiškiai apibrėžtos ir gerai struktūrizuotos komunikacijos sistemos. Ši sistema leidžia sklandžiai keistis informacija ir užtikrina kokybišką apskaitos funkcijų atlikimą. Vis dėlto komunikacijos efektyvumą riboja žmogiškieji veiksniai, tokie kaip neatidumas, išsiblaškymas, didelis darbo krūvis ir pasipriešinimas pokyčiams, ypač atsižvelgiant į CAI nustatytų procedūrų laikymąsi. Be to, technologiniai aspektai kelia papildomų iššūkių, pavyzdžiui, kelių nesuderinamų duomenų valdymo sistemų naudojimas, kuris apsunkina duomenų prieinamumą ir integravimą. Šie veiksniai rodo, kad norint pasiekti didesnį komunikacijos efektyvumą, būtina ne tik gerinti duomenų valdymo sistemų suderinamumą, bet ir stiprinti darbuotojų kompetencijas rengiant papildomus mokymus bei skatinant motyvaciją bendradarbiauti
Antropogeninio kraštovaizdžio ploto ir jo komponentų plėtra Klaipėdos apskrityje
No full textIn recent decades, with the intensification of human activities and accompanying urbanization, research on landscape change, with a focus on the balance between urbanized and natural areas, has become increasingly relevant.The aim of this article is to analyze the anthropogenic landscape of Klaipėda County and its municipalities from 2011 to 2024. In preparing the article, the following research methods were employed: literature review, assessment of the current situation, grouping, comparison, analytical and statistical analysis, logical analysis, and graphical methods.The analysis showed that the anthropogenic landscape of Klaipėda County increased by 9,782.82 hectares or 38.05 percent. In 2011, the anthropogenic landscape in Klaipėda County accounted for 4.94%, while in 2024, it accounted for 6.80%.After analyzing the changes in the areas of landscape components in Klaipėda County, it was determined that the area of built-up land increased by 10,704.50 hectares or 79.42% over a 13-year period. During the same period, road areas decreased by 1,340.81 hectares or 13.32%. At the same time, the area of degraded land increased by 419.20 hectares or 19.35%.The study shows that rapid urbanization is occurring in Klaipėda County, making it essential to implement environmental protection measures to prevent the degradation of the natural landscape and its components.Per paskutinius dešimtmečius, intensyvėjant žmogaus veiklai ir urbanizacijai, kraštovaizdžio pokyčių tyrimai, orientuoti į urbanizuotų ir natūralių teritorijų pusiausvyrą, tampa vis aktualesni. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Klaipėdos apskrities ir jos savivaldybių antropogeninio kraštovaizdžio plotų 2011–2024 m. kaitą. Straipsniui parengti buvo taikomi šie tyrimo metodai: literatūros apžvalga, esamos situacijos įvertinimas, grupavimas, palyginimas, analitinė ir statistinė analizė, loginė analizė ir grafikos metodai. Analizė parodė, kad Klaipėdos apskrities antropogeninis kraštovaizdis padidėjo 9782,82 ha, t. y. 38,05 procento. 2011 metais antropogeninis kraštovaizdis Klaipėdos apskrityje sudarė 4,94 %, o 2024 metais – 6,80 %. Išanalizavus kraštovaizdžio komponentų teritorijų pokyčius Klaipėdos apskrityje, nustatyta, kad užstatytų teritorijų plotas per 13 metų padidėjo 10704,50 hektaro arba 79,42 %. Tuo pačiu laikotarpiu kelių plotas sumažėjo 1340,81 ha arba 13,32 %, o pažeistos žemės plotas padidėjo 419,20 ha arba 19,35 %. Tyrimas rodo, kad Klaipėdos apskrityje vyksta spartus urbanizacijos procesas, todėl būtina įgyvendinti aplinkos apsaugos priemones, kad būtų išvengta natūralaus kraštovaizdžio ir jo komponentų degradacijos.
ALTERNATYVIŲ FINANSAVIMO ŠALTINIŲ PRITRAUKIMO Į STARTUOLIUS GALIMYBĖS
No full textStartups are generally considered newly established, young, promising companies with high growth potential, characterised by innovativeness, technological attractiveness, and uniqueness. However, small startups are often faced with a lack of financing, the main reasons being insufficient collateral, high costs, high risks for the financier, and information asymmetry (AFI, 2020). As startups are mostly focused on the development and production of products directly related to innovation and technological development, attracting sufficient funding is vital for the development and continuity of such businesses. According to Ive (2015), adequate funding helps to create a strategic advantage by enabling a product to enter the market quickly, grow, and further penetrate other markets. Many factors contribute to attracting the right financing. To convince investors to invest in young companies, startups need to be attractive, adequately convey the business idea and growth potential, provide a clear business model, and development strategy, and highlight other strengths of the company and other issues that are important for business success.
Failure to attract sufficient funding in time can lead to failure in implementing business ideas. The market today offers a wide range of traditional and alternative sources of finance. However, for startups seeking to bring unique products to market with both high growth potential and high business risk, not all sources of finance are available and effective. Assessing the financing options for startups can only be achieved by analysing the business financing instruments available on the market and identifying the startup-specific factors that influence the attraction of finance.
The object of the study is alternative sources of funding for startups.
The study aims to analyse alternative funding sources for startups by defining the concept of a startup and identifying the key characteristics of startups.
Objectives of the study:
Define the concept of startup and identify its essential characteristics.
Identify the factors influencing the attraction of funding sources to startups.
Analyse alternative funding sources for startups.
Research methods: analysis of scientific literature, content analysis of the document, analysis of statistical data, comparison, summarisation, and graphical representation.
The analysis of scientific papers and statistical data has shown that the product offered by a startup company must be not only distinctive and innovative but also useful, recognised, and valued by the consumer, otherwise it would be difficult for the start-up to create a competitive advantage. To penetrate the market, a start-up goes through a series of stages from idea generation, implementation, growth, and maturity, to exit or other business transformation.
A professional, creative, and efficient team, able to clearly outline the vision and strategy of the company and develop a clear business idea, is one of the most important factors in ensuring not only the success of the business but also the right business funding. To attract funding for start-up and expansion, startups need to gain the trust of investors, which can only be done with a detailed business plan and model, with possible alternatives in case of failure, with effective marketing, and with the use of modern means of communication.
There are many different sources of business finance in the economy, but not all of them are attractive to companies because of their availability at different stages of the business. In the early stages of a business, business founders primarily use their funds, those of family and friends. As startups, due to their inherent high risk, high growth potential, and other unique characteristics, also usually require significant capital at the early stage, the most attractive.Besikuriančiam verslui gyvybiškai svarbu užtikrinti tinkamą finansavimą, kad būtų užtikrinta ne tik verslo pradžiai, bet ir jo tęstinumas bei plėtra. Startuolių kūrimas ypač reikalauja didelių investicijų, nes produkto kūrimas dažniausiai yra tiesiogiai susijęs su inovacine veikla ir aukštų technologijų kūrimu bei jų naudojimu versle. Rinka šiandien siūlo daug įvairių tradicinių ir alternatyvių finansavimo šaltinių, tačiau startuoliams, siekiantiems pateikti rinkai išskirtinius produktus ir pasižymintiems tiek dideliu augimo potencialu, tiek ir didele verslo rizika, ne visi finansavimo šaltiniai yra prieinami ir efektyvūs. Apibrėžus startuolio sampratą ir identifikavus veiksnius, padedančius atkreipti investuotojų dėmesį, kad būtų užtikrintas pakankamas finansavimas inovatyvioms, aukštą augimo potencialą turinčioms įmonėms, straipsnyje detaliai analizuojami galimi alternatyvūs startuolių finansavimo šaltiniai. Kadangi startuolių veikla pasižymi ne tik dideliu augimo potencialu, bet ir aukšta verslo rizika, patraukliausi ir geriausiai prieinami yra ne tradiciniai finansavimo šaltiniai, tačiau tokie alternatyvūs finansavimo šaltiniai, kaip verslo angelai, sutelktinis finansavimas, rizikos kapitalo fondai bei įvairios verslo akceleravimo programos
MENTORYSTĖ IKIMOKYKLINIO UGDYMO ĮSTAIGOJE: MENTORIAUS PROFESINIO AUGIMO ASPEKTAS
No full textMentoring in an educational institution is understood as a model of support in which an educator with significant professional experience and a pre-service or future educator work together to support the professional growth and professional integration of the pre-service educator. The main research questions are: How is the practice of mentoring meaningful for the mentor? How do mentoring practices relate to the mentor\u27s own professional development? This paper analyses mentoring in a pre-school setting from the perspective of the professional development of the mentor, in order to reveal the potential of mentoring activities for professional development. The paper presents the results of a qualitative study: the content of mentoring activities in relation to the mentor\u27s professional development is analysed; the expression of the mentor\u27s professional growth is explored. The study revealed that mentor professional growth is manifested in the awareness of the mentor\u27s role, the development of performance and the creation of mentoring relationships aimed at the formation of the novice or future teacher\u27s professional identity and professional integration.Mentorystė švietimo įstaigoje suprantama kaip paramos modelis, kurio kontekste reikšmingą profesinę patirtį turintis pedagogas ir profesinį kelią pradedantis ar būsimasis pedagogas bendradarbiauja siekdami pradedančiojo pedagogo profesinio augimo ir profesinės integracijos. Pagrindiniai probleminiai tyrimo klausimai: Kuo praktikuojama mentorystės veikla yra reikšminga mentoriui? Kaip praktikuojama mentoriaus veikla siejasi su paties mentoriaus profesiniu augimu? Šiame straipsnyje mentorystė ikimokyklinio ugdymo įstaigoje analizuojama iš mentoriaus profesinio tobulėjimo perspektyvos, siekiant atskleisti mentorystės veiklos galimybes profesiniam augimui. Darbe pristatomi kokybinio tyrimo rezultatai – išanalizuotas mentorystės veiklos turinys, sietinas su mentoriaus profesiniu tobulėjimu; ištirta mentoriaus profesinio augimo raiška. Tyrimas atskleidė, jog mentoriaus profesinis augimas reiškiasi mentoriaus vaidmens įsisąmoninimu, veiklos tobulinimu ir mentorystės santykių kūrimu, nukreiptu į pradedančiojo ar būsimojo mokytojo profesinės tapatybės formavimąsi ir profesinę integraciją
BALTŲ FOLKLORO IR KRIKŠČIONIŠKŲ RELIGINIŲ VERTYBIŲ SINCRETIZMAS POSTHUMANIZMO KONTEKSTE
No full textIn this study, we discuss and reflect on one of such serious epistemological problems or broad megatrends of reason - the rethinking of the essence of man, the necessity of which is reflected in posthumanism. Philosopher Michel Foucault speaks of the death of the humanistic definition of man and in the context of posthumanism requires not only to distort the concept of man in many discourses (evolutionary, ecological, technological), but also to examine these discourses in order to reveal the characteristic humanistic, anthropocentric, normative concepts of humanity and the concept of man.The authors of this study represent a posthumanist approach to the need to rethink human nature and believe that research in this direction could help solve the crises described above, as well as provide significant new knowledge and contributions to future research. The question of this study is “How does the discourse of Baltic folklore and Christian religion describe and help rethink the relations between humans and non-humans?” Thus, the topic of this study is clearly related to the topic proposed by the Klaipėda Conference “Requirements and Challenges of Contemporary Society: Insights into the Present and the Future”.The aim of the study is to identify and describe the possibilities of defining a person, the relationships between people and non-people, and the values of Christianity and Latvian folklore in the context of posthumanism and ecophilosophy.This article examines the principles of dialogism and multicentrism in Latvian folklore and in the context of Christianity, in order to reveal the synthesis of values and the understanding of human nature in the perspective of dialogue, ethics, and cultural interaction. The main question of the study arises from the need to understand how traditional stories and religious discourses can help interpret the essence of a person, assessing each being as an independent valuable center. In addition, the study seeks to show how these values can be relevant today, helping to deepen the ecological, ethical, and multicentric perception of the world.The article emphasizes that the analysis of human nature is not limited to specific epochs or philosophical schools. Critical posthumanism shows that the essence of a person is infinite and unpredictable, and various historical and cultural discourses highlight only certain aspects of this essence. The philosophy of dialogue, based on the works of M. Buber, E. Levinas, P. Florensky and others, together with the principles of the Annals school mentality, allows us to understand the expression of collective consciousness and the interaction of man and the environment in a multicentric perspective. Dialogicity is understood here as a true Subject-Subject relationship, in which otherness is valuable in itself, and there is no place in the relationship for hierarchical or anthropocentric assessments.In Latvian folklore, this concept is reflected in the protagonists of stories, most often “little people”, orphans or third sons, who interact with animals, birds and trees. In such stories, animals and plants are independent centers of existence, having a unique value, regardless of the needs of the protagonist. The protagonists often show mercy, share food, learn the languages of animals and plants, cooperate with other beings and overcome various obstacles. Such interactions reflect the principles of dialogue, in which mutual respect and recognition of otherness are essential.Christianity reinforces this worldview. Gospel parables, such as the Good Samaritan, teach that every individual, regardless of social status or nationality, has the right to moral recognition. God’s omnipresence and the goodness of being reinforce a multicentric vision of the world, and ethical norms and mercy become the most important indicators of action. Orthodox iconography demonstrates a collective mentality, visually revealing the common interactions of various independent centers of existence.The results of the study showed that the principles of dialogism and multicentrism allow for a deeper understanding of the ethical, moral and ecological aspects of human interaction with the world. Latvian folklore tales and Christian teachings reveal common values: mercy, cooperation, respect for otherness and the ability to recognize the intrinsic value of each being. The archetype of the “little man” reveals that true human growth and transcendence occur not through social or material success, but through dialogical interaction and the creation of valuable relationships with the world and other living beings.In summary, the study shows that there are points of contact in Latvian folklore and Christian discourse that emphasize multicentric reality, the importance of ethical behavior and the possibilities of dialogue with the world. This analysis strengthens our understanding of human values, moral responsibility and ecological awareness and demonstrates that traditional fairy tales can be a pedagogical tool for developing a holistic perception of the world.The main conclusion of the article: based on the previous reflections, it can be concluded that expressions of Baltic folklore and Christian syncretism can be seen in Latvian fairy tales. A human being should be defined in the relevant discourse as a being who is in dialogical and equal relations with other beings in a polycentric worldview. Therefore, the use of fairy tales and other folklore groups in education, etc. could hypothetically help both the individual person and society as a whole to practically redefine the human being.Šiame tyrime aptariame ir apmąstome vieną iš tokių rimtų epistemologinių problemų arba plačių proto megatrendų – žmogaus esmės permąstymą, kurio būtinybė atsispindi posthumanizme. Filosofas Michelis Foucault kalba apie humanistinio žmogaus apibrėžimo mirtį ir posthumanizmo kontekste reikalauja ne tik iškreipti žmogaus sampratą daugelyje diskursų (evoliucinio, ekologinio, technologinio), bet ir ištirti šiuos diskursus, siekiant atskleisti būdingas humanistines, antropocentrines, normatyvines žmonijos ir žmogaus sampratos sampratas.
Šio tyrimo autoriai atstovauja posthumanistiniam požiūriui į poreikį permąstyti žmogaus prigimtį ir tiki, kad tyrimai šia kryptimi galėtų padėti spręsti aukščiau aprašytas krizes, taip pat suteikti reikšmingų naujų žinių ir indėlio į būsimus tyrimus. Šio tyrimo klausimas yra „Kaip baltų folkloro ir krikščionių religijos diskursas apibūdina ir padeda permąstyti žmonių ir ne žmonių santykius?“ Taigi, šio tyrimo tema aiškiai susijusi su Klaipėdos konferencijos pasiūlyta tema „Šiuolaikinės visuomenės reikalavimai ir iššūkiai: dabarties ir ateities įžvalgos“.
Tyrimo tikslas – nustatyti ir aprašyti žmogaus apibrėžimo galimybes, žmonių ir ne žmonių santykius bei krikščionybės ir Latvijos folkloro vertybes posthumanizmo ir ekofilosofijos kontekste.
Šiame straipsnyje nagrinėjami dialogiškumo ir multicentrizmo principai Latvijos folkloroje bei krikščionybės kontekste, siekiant atskleisti vertybių sintezę ir žmogaus prigimties supratimą dialogo, etikos ir kultūrinės sąveikos perspektyvoje. Tyrimo pagrindinis klausimas kyla iš poreikio suprasti, kaip tradiciniai pasakojimai ir religijos diskursai gali padėti interpretuoti žmogaus esmę, vertinant kiekvieną būtybę kaip savarankišką vertingą centrą. Be to, tyrimas siekia parodyti, kaip šios vertybės gali būti aktualios šiandien, padedant gilinti ekologinį, etinį ir multicentrinį pasaulio suvokimą.
Straipsnyje pabrėžiama, kad žmogaus prigimties analizė neapsiriboja konkrečiomis epochos ar filosofinėmis mokyklomis. Kritinis posthumanizmas rodo, kad žmogaus esmė yra begalinė ir nenuspėjama, o įvairūs istorijos ir kultūros diskursai išryškina tik tam tikrus šios esmės aspektus. Dialogo filosofija, remiantis M. Buber, E. Levinas, P. Florensky ir kitų darbais, kartu su Annalių mokyklos mentaliteto principais, leidžia suvokti kolektyvinės sąmonės išraišką ir žmogaus bei aplinkos sąveiką multicentrinėje perspektyvoje. Dialogiškumas čia suprantamas kaip tikras Subjekto–Subjekto santykis, kuriame kitoniškumas yra savaime vertingas, o santykiuose nėra vietos hierarchiniams ar antropocentriniams vertinimams.
Latvijos folkloroje ši koncepcija atsispindi pasakojimų protagonistuose, dažniausiai „mažuose žmonėse“, našlaičiuose ar trečiuose sūnuose, kurie sąveikauja su gyvūnais, paukščiais ir medžiais. Tokiuose pasakojimuose gyvūnai ir augalai yra savarankiški egzistencijos centrai, turintys unikalią vertę, nepriklausomai nuo protagonisto poreikių. Protagonistai dažnai parodo gailestingumą, dalijasi maistu, išmoksta gyvūnų ir augalų kalbų, bendradarbiauja su kitomis būtybėmis ir įveikia įvairias kliūtis. Tokia sąveika atspindi dialogo principus, kuriuose abipusė pagarba ir kitoniškumo pripažinimas yra esminiai.
Krikščionybė sustiprina šią pasaulėžiūrą. Evangelijos pavyzdžiai, tokie kaip Gerasis samarietis, moko, kad kiekvienas individas, nepaisant socialinės padėties ar tautybės, turi teisę į moralinį pripažinimą. Dievo visur buvimas ir esybės gerumas sustiprina multicentrinį pasaulio matymą, o etinės normos ir gailestingumas tampa svarbiausiu veiksmų rodikliu. Ortodoksinė ikonografija demonstruoja kolektyvinę mentalitetą, vizualiai atskleidžiant įvairių savarankiškų egzistencijos centrų bendras sąveikas.
Tyrimo rezultatai parodė, kad dialogiškumo ir multicentrizmo principai leidžia giliau suvokti etinius, moralinius ir ekologinius žmogaus sąveikos su pasauliu aspektus. Latvijos folkloro pasakojimuose ir krikščioniškuose mokymuose matyti bendros vertybės: gailestingumas, bendradarbiavimas, pagarba kitoniškumui ir gebėjimas atpažinti kiekvienos būtybės vidinę vertę. „Mažo žmogaus“ archetipas atskleidžia, kad tikrasis žmogaus augimas ir transcendencija įvyksta ne per socialinę ar materialią sėkmę, bet per dialoginę sąveiką ir vertingų santykių kūrimą su pasauliu bei kitomis gyvomis būtybėmis.
Apibendrinant, tyrimas rodo, kad Latvijos folklore ir krikščionybės diskurse egzistuoja sąlyčio taškai, kurie pabrėžia multicentrinę realybę, etinės elgsenos svarbą ir dialogo su pasauliu galimybes. Ši analizė sustiprina mūsų supratimą apie žmogaus vertybes, moralinę atsakomybę ir ekologinį sąmoningumą bei demonstruoja, kad tradicinės pasakos gali būti pedagogine priemone holistiniam pasaulio suvokimui ugdyti.
Pagrindinė straipsnio išvada: remiantis ankstesniais apmąstymais, darytina išvada, kad Latvijos pasakose galima įžvelgti baltų folkloro ir krikščionybės sinkretizmo išraiškas. Žmogus atitinkamame diskurse turėtų būti apibrėžiamas kaip būtybė, kuri yra dialoginiuose ir lygiaverčiuose santykiuose su kitomis būtybėmis daugiacentrėje pasaulėžiūroje. Todėl pasakų ir kitų folkloro grupių naudojimas švietime ir kt. galėtų hipotetiškai padėti tiek individualiai žmogui, tiek visai visuomenei praktiškai iš naujo apibrėžti žmogų
Inovatyvių sveikatos technologijų pritaikymo pajėgumų didinimas pasaulinėje sveikatos priežiūros sistemoje
No full textAI usage in healthcare is still in its infancy and has not yet reached its potential to make the global healthcare system more equitable and safe. There is a substantial gap between AI promises and its actual delivery in healthcare settings. AI is a social-technical system and AI technology alone cannot solve our health equity issue. This is the research question: What social, political, and economic elements in the global health system must be addressed such that the capacities of AI can be optimized? The paper employs qualitative research to seek expert opinions, investigate the success cases of implementing particular AI devices in Hong Kong and Singapore, and integrate the lessons learned from the adoption of 87 AI-technology initiatives in a large Canadian hospital. The author recommends how the supply side increases their trustworthiness and the demand side grows trust. The supply side includes technology providers, legal, policy, and professional organizations, venture capitalists, and academic research institutions need to provide responsible AI and govern AI for long-term benefits. Increasing trust from healthcare organizations, including the presence of champions, organization alignments, funding mechanisms, new professional identities, patients\u27 digital and health literacy capabilities, and supportive organization culture, is recommended. The same AI devices should be interoperable among the healthcare systems in and outside their countries. Standardized data quality assessment, benchmarking datasets, funding mechanisms, and agreement on model and clinical performance measures need to be used to facilitate comparison across products and settings. Investment in supporting digital infrastructure in low and middle-income countries is essential for the effective operation of AI devices. Various stakeholders must continuously demystify AI and participate in the collaborative work with those who have less power in the system.Dirbtinio intelekto naudojimas sveikatos priežiūros srityje dar tik pradeda veikti ir dar nepasiekė savo galimybių ribos, kad pasaulinė sveikatos priežiūros sistema būtų teisingesnė ir saugesnė. Egzistuoja didelis atotrūkis tarp DI pažadų ir realaus jo įgyvendinimo sveikatos priežiūros įstaigose. DI yra socialinė-techninė sistema ir viena pati DI technologija negali išspręsti mūsų sveikatos problemų. Šio tyrimo klausimas: į kokius socialinius, politinius ir ekonominius pasaulinės sveikatos sistemos elementus reikia atsižvelgti, kad dirbtinio intelekto pajėgumai būtų optimizuoti? Straipsnyje naudojami kokybiniai tyrimai, siekiant gauti ekspertų nuomones, ištirti tam tikrų DI įrenginių diegimo Honkonge ir Singapūre sėkmės atvejus ir integruoti nuo 1987 DI technologijų iniciatyvų didelėje Kanados ligoninėje priimtas ir įgytas pamokas. Autorius rekomenduoja, kaip pasiūlos pusė padidina jų patikimumą, o paklausa – pasitikėjimą. Pasiūla apima technologijų tiekėjus, teisines, politikos ir profesines organizacijas, rizikos kapitalo investuotojus ir akademines tyrimų institucijas, kurios turi teikti atsakingą dirbtinį intelektą ir valdyti AI, kad gautų ilgalaikę naudą. Rekomenduojama didinti sveikatos priežiūros organizacijų pasitikėjimą, įskaitant lyderių buvimą, organizacijų derinimą, finansavimo mechanizmus, naujas profesines tapatybes, pacientų skaitmeninio ir sveikatos raštingumo gebėjimus ir palankią organizacijos kultūrą. Tie patys dirbtinio intelekto įrenginiai turėtų būti suderinami tarp sveikatos priežiūros sistemų savo šalyse ir už jų ribų. Norint palengvinti produktų ir parametrų palyginimą, reikia naudoti standartizuotą duomenų kokybės vertinimą, lyginamuosius duomenų rinkinius, finansavimo mechanizmus ir susitarimą dėl modelio ir klinikinio efektyvumo priemonių. Investicijos į skaitmeninės infrastruktūros palaikymą mažas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse yra būtinos, kad dirbtinio intelekto įrenginiai veiktų efektyviai. Įvairios suinteresuotosios šalys turi nuolat demistifikuoti DI ir dalyvauti bendradarbiaujant su tais, kurie turi mažiau galios sistemoje.
Sveikas senėjimas: slaugytojo nuomonės tyrimas
No full textThe aging population is one of the key features of modern demographic processes, shaping future projections and serving as an essential basis for defining healthcare objectives. This phenomenon impacts not only economic indicators but also sets new healthcare goals, with a primary focus on ensuring healthy aging to mitigate the effects of an aging society. Given the rapidly aging population and the growing number of patients with complex needs, it is crucial to highlight the role of nurses as vital healthcare professionals who contribute to dignified and healthy aging. The continuous increase in the number of older individuals necessitates the expansion of medical treatment, nursing, caregiving, and disease prevention services. Therefore, it is particularly important today to discuss healthy aging and analyze the role that nursing plays in this field.Gyventojų senėjimas yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinių demografinių procesų bruožų, kuris ne tik formuoja ateities prognozes, bet ir tampa svarbiu pagrindu nustatant sveikatos priežiūros užduotis. Šis reiškinys daro poveikį ne tik ekonominiams rodikliams, bet ir iškelia naujus sveikatos priežiūros tikslus, kurių pagrindinis akcentas – sveiko senėjimo užtikrinimas, siekiant sušvelninti senėjančios visuomenės poveikį. Atsižvelgiant į šiuolaikinę greitai senstančią visuomenę ir augantį pacientų su sudėtingais poreikiais skaičių, būtina atkreipti dėmesį į slaugytojo veiklą, kaip svarbaus sveikatos priežiūros specialisto, užtikrinančio orią ir sveiką senatvę. Nuolatinis vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus augimas reikalauja plėsti gydymo, slaugos, globos bei ligų prevencijos paslaugas. Todėl šiandien itin svarbu kalbėti apie sveiką senėjimą bei analizuoti, kokį vaidmenį šioje srityje atlieka slaugytojo veikla