Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Medinis namas su mezoninu Vilniuje, Užupyje. Atradimai ir praradimai restauruojant
No full textThe article presents an overview of the course of conservation work on the house at 52 Polocko Street – one of the most beautiful wooden houses in Vilnius – and its adaptation for the Museum of Urban Wooden Architecture. It describes the steps taken before the restoration of the building, including the strategic decision-making and fundraising activity, as well as the search for the function to be served by the house. The article also reviews the applied research efforts, proposed solutions, and the analysis of issues faced and addressed in the process of the restoration and adaptation.Mediniai priemiesčių namai – nykstantis, savitas kultūros paveldo laukas. Šalia unikalios senamiesčio architektūros, tyrinėjamos ir tvarkomos jau nuo XX a. pradžios, apleisti mediniai priemiesčių statiniai lyg ir nublanksta, daugeliui architektų ir investuotojų tai nereikšmingi, miesto plėtrą stabdantys objektai. Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į medinės architektūros paveldo restauravimo problemas, paskatinti medinius namus tvarkyti išsaugant jų autentiškumą, nebandant jų perdėtai modernizuoti.
Gyvenamasis namas Polocko g. 52 pastatytas 1876 m. Dabartinį vaizdą pastatas įgijo po 1887 m. rekonstrukcijos, kai ant vienaaukščio namo buvo užstatytas puošniai dekoruotas mezoninas ir prie pagrindinio fasado įrengta veranda. XX amžiuje namas buvo kelis kartus remontuotas, tačiau fasado vaizdas išliko nepakitęs iki mūsų dienų.
Pastato apsauga susirūpinta XX amžiaus pabaigoje, tačiau realūs darbai pradėti tik 2006 m., statiniui jau esant priešavarinės būklės – buvo atlikti geologiniai tyrimai, konstrukcijų būklės vertinimas, vizualinė architektūros ir statybos raidos analizė. Kelis dešimtmečius tęsėsi diskusijos dėl būsimos pastato paskirties, buvo ieškoma finansavimo šaltinių restauravimo ir pritaikymo darbams. 2012 m. atliktoje statinio ekspertizėje konstatuota, kad namas yra avarinės būklės ir toliau jį eksploatuoti draudžiama. 2017 m. Vilniaus miesto savivaldybei išpirkus privačius butus ir iškėlus gyventojus, buvo atlikti archeologiniai, konstrukcijų ir polichromijos tyrimai. Tyrimų rezultatai suteikė papildomų duomenų apie namo interjerą – atidengtas spalvingas trafaretinis dekoras, nustatyti trys pagrindiniai dekoravimo etapai. Papildomai įvertinus atidengtas konstrukcijas nuspręsta, kad pastatą galima restauruoti ne išrenkant sienojus, o tik keičiant pažeistus fragmentus.
2006 m. parengtuose projektuose išsaugota namo pirminė gyvenamoji paskirtis, tačiau ieškant finansavimo šaltinių buvo nagrinėjami pasiūlymai pritaikyti statinį kultūros paskirčiai. 2018 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 1-1762 nutarta, kad pastate Vilniuje Polocko g. 52 bus įkurtas Medinės miesto architektūros muziejus.
Atsižvelgiant į tyrimų duomenis ir pritaikymo galimybes SĮ „Vilniaus planas“ architektams teko kelis kartus koreguoti restauravimo ir pritaikymo projektus. Restauravimo darbai buvo pradėti 2020 m., baigti 2021 m. pabaigoje. Daugiausia iššūkių kilo derinant pastangas maksimaliai išsaugoti autentiškas namo konstrukcijas, dekoro elementus ir griežtus visuomeniniams pastatams keliamus priešgaisrinės saugos, pritaikymo žmonėms su negalia reikalavimus.
Apžvelgus namo Polocko g. 52 tvarkybos eigą, svarbu pabrėžti, kad šis procesas – tai dar vienas žingsnis įgyvendinant Vilniaus miesto medinės architektūros apsaugos strategijos programą, nes:
- išsaugotas ir restauruotas profesionalia drožyba išsiskiriantis namas, liudijantis XIX a. pabaigos dailidžių ir stalių meistrystę;
- atliekant tyrimus atidengtas ir restauruotas interjero dekoras atskleidžia miesto medinio paveldo savitumą;
- pastate numatomos veiklos bus skirtos statybos iš medžio Lietuvoje tradicijai palaikyti
Posttyrimas!
No full textThe article addresses the situation of research in art institutions and its contradictions. Can postresearch become a critical impulse for artistic research? The proposition of “postresearch” was first introduced in the European context of artistic research when the 9th Bucharest Biennale, “Farewell to Research”, curated by Henk Slager in 2020 was announced. The philosopher Peter Osborne consequently analyzed the concept of postresearch and its self-contradictory claim of wanting to leave the research paradigm.1 He emphasized that artistic research must fulfil a non-administrative function, as does the “concept of art” by neglecting or revising its form. In comparison, higher education standards and academic legitimation processes of artistic research follow stricter standardization rules (e.g., written supplements). If artistic research neither competes with the “concept of art” (whatever that is?) nor acts as a legitimate science or discipline and furthermore does not escape administration, should these practices reclaim their status as art?
Within the unresolved question of how to position artistic research between art and science – or more specifically in the humanities – lies also its attraction, its character or junction for crossing disciplines and critical studies. Artistic research has what the theorist Natalie Loveless called a polydisciplinamorious character which can lead future debates from methodo- logical introspection to collaborate in postresearch practices.Ar posttyrimas gali tapti kritiniu impulsu meniniam tyrimui? Diskusijos apie posttyriminę būklę drauge skatina ir diskusijas apie meninio tyrimo ateitį.
Šiandienos meninio tyrimo laukas apima platų tarpdisciplininių bei itin institucionalizuotų praktikų spektrą tiek akademinėje terpėje, tiek ir už jos ribų esančiose organizacijose. Ar posttyrimo siūlomas kritinis impulsas gali mus paskatinti atsisakyti prieštaringų šiuolaikinio meno ir mokslo sampratų bei pasiūlyti sąlygas naujai institucinei kritikai
The Body and the Outfit of the Book: The Enigmatic Case of the Binding of Stanisław Sabinka’s Book in the Context of European Bookbinding of the Second Half of the Sixteenth Century: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full text1566 m. Bazelyje išleistas Francesco Guicciardinio veikalas, priklausęs Stanislovui Sabinui ir Mikalojui Dicijui, 1617 m. pateko į Vilniaus jėzuitų akademijos biblioteką. Edmundas Laucevičius puošnų, auksuotą ir spalvintą šios XVI a. antros pusės knygos įrišą priskyrė Vilniaus spaustuvininkui ir knygrišiui Jokūbui Morkūnui. Visgi, pasigilinus į turimą medžiagą, dirbinio autorystė dar kelia nemažai klausimų. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio Vakarų Europoje pagyvėję knygrišystės tyrinėjimai leidžia knygų įrišus ap- tarti ne tik puošybos, vadinamojo „knygos kostiumo“, aspektais, bet ir didesnį dėmesį skirti pačiai knygos konstrukcijai. Straipsnyje Sabino knygos įrišas aptariamas remiantis iki šiol sukauptais duomenimis apie Europos knygrišystės istoriją. Tokiu būdu atsiveria keli istoriniai įrišo sluoksniai, įterpiantys dirbinį į platesnį to meto kontekstą, leidžiantys patikslinti technologinius jo atlikimo aspektus ir pasiūlyti naujų hipotezių apie įrišo sukū- rimo aplinkybes.The owners of the Latin translation of Francesco Guicciardini’s work Storia d’Italia published in Basel in 1566 were Stanisław Sabinka (?–1588?) and Nicolai Decius (1586–1629), important figures of the Vilnius political and religious elite of the second half of the sixteenth century. Until today, the elaborate binding of this book, quite untypical of the collections of rare books in Lithuanian libraries, has been attributed to the printer and bookbinder Jokūbas Morkūnas (c. 1550–1611) from Vilnius. However, other books related to his activity in Vilnius do not have enough similarities with the binding technique of Sabinka’s book and, thus, this attribution raises a number of questions. Instead of trying to establish the bookbinder’s identity, this article above all aims to define more precisely the technical features of binding through a detailed observation and focus on the material aspects of the artifact itself. A significant increase of research into the technical art history, material culture and so-called “book archaeology” in the recent decades provides a methodology that enables us not only to discuss the binding in the terms of decoration, but also to pay more attention to the structure itself. The collected technical data about Sabinka’s book and placing it into the wider context of European bookbinding of the second half of the sixteenth century allows us to reveal several historical layers of this binding and to raise a new hypothesis about the circumstances of its production. On the one hand, the binding represents an intention to follow the style of famous sixteenth-century noble bibliophilic libraries. On the other, the technical execution of the binding has features characteristic of the search for cost-effective binding solutions in Europe in the period after the invention of printing. Judging from the structural features, the binding seems to have similarities with Northern and Central European bookbinding traditions with a stronger influence of German crafts
Jewish Art Education in the Interwar Period and Studies at the Kaunas School of Art: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje apžvelgiamas žydų dailės ugdymas tarpukario Lietuvoje ir gilinamasi į žydų bei lietuvių meninio išsilavinimo skirtumus, rekonstruojamos Kauno meno mokyklos žydų mokinių biografijos ir likimai, įvardijami jų studijų tikslai ir siekiai. Tyrimas atsako į klausimus: kokį meninį išsilavinimą gavo tarpukario Lietuvos žydų dailininkai? kiek žydų dailininkų mokėsi Kauno meno mokykloje? kokie buvo pagrindiniai žydų jaunuolių motyvai studijuoti Kauno meno mokykloje? kokie šių jaunuolių likimai? Atsakymų į šiuos klausimus buvo ieškoma Lietuvos ir užsienio archyvuose bei muziejuose, tarpukario Lietuvos spaudoje lietuvių, rusų ir jidiš kalbomis.The article explores Jewish art education in interwar Lithuania and analyzes the differences between Jewish and Lithuanian art education, reconstructs the biographies and fates of Jewish students of the Kaunas School of Art, and identifies the goals and aspirations of their studies. The research answers the following questions: what kind of artistic education did interwar Lithuanian Jewish artists receive? Did the artistic education of Jewish artists differ from that of Lithuanians? How many Jewish artists studied at the Kaunas School of Art? What were the main motives of young Jews to study at the Kaunas School of Art? What are the fates of these young people? Answers to these questions were sought in Lithuanian and foreign archives and museums, as well as in the interwar Lithuanian press in Lithuanian, Russian, and Yiddish languages
A Comparison of Designer Furniture of the Interwar Period in Lithuania and Latvia: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full text1918 m. tapusios respublikomis, Lietuva ir Latvija siekė tapti moderniomis šalimis ir kartu parodyti savos tautos unikalumą bei išskirtinumą. Vienas iš būdų – interjerų ir baldų komplektų kūrimas, kuris buvo veikiamas iš Europos atėjusių naujų meno srovių ir vietinės politikos.
Straipsnio tikslas – palyginti Lietuvos ir Latvijos menininkų autorinius baldus tarpukario laikotarpiu. Naudojantis lyginamosios analizės metodu nagrinėjama, kokie skirtumai ir panašumai vyravo autorinių baldų dizaine tarp reikšmingiausių baldų kūrėjų, ir pasvarstoma, kas galėjo nulemti skirtumus abiejose šalyse. Toks palyginamas padeda plačiau susipažinti ir su kaimyninės šalies meno istorija, apie kurią dažnu atveju žinome paviršutiniškai. Dėl temos platumo neliečiama pramoninė baldų gamyba. Analizei reikėtų atskiro straipsnio. Lietuvos žinomiausiais baldų kūrėjais įvardijami Jonas Prapuolenis ir Jonas Vainauskas. Latvijoje pagrindiniai me- nininkai, užsiėmę baldų ir interjerų kūrimu, laikomi Ansis Cīrulis ir Jūlijs Madernieks.The interwar period ushered in economic and social transformations that triggered a shift in societal needs. Both Lithuania and Latvia experienced a demand for new furnishings in both public and private interiors. The infusion of modern equipment and stylish furniture reflected the influence of Western European ideas and fashion trends of the time. A blend of modernism, art deco, and national style resonated with the ideological orientation of interwar Lithuania and Latvia. Additionally, in both countries, folk art traditions played a significant role, interwoven with a contemporary quest for form in an effort to establish a distinct national style. Modernism, synonymous with progress and the embrace of new living standards, was associated with the rejection of antiquated modes of expression. Conversely, the national style served as a vehicle for the dissemination of patriotic ideas, fostering the development of national self-confidence and identity. These tendencies were evident in the artistic endeavours of both Lithuania and Latvia. A comparison between the two countries reveals disparities in their industrial situations, subsequently influencing artists involved in designing furniture. Latvia, being more industrially developed than Lithuania, experienced a quicker recovery after the First World War and established stronger connections between artists and furniture makers. In contrast, Lithuania lacked such collaboration and did not boast a prominent lead figure in interior or furniture design, such as Ansis Cīrulis in Latvia. Nonetheless, notable figures like Jonas Prapuolenis and Jonas Vainauskas, among others, contributed to the field of furniture design in Lithuania. In Latvia, renowned artists such as Ansis Cīrulis and Jūlijs Madernieks played pivotal roles in shaping furniture and interior design. They followed contemporary art trends, skilfully combining ethnographic heritage and symbols to craft unique and innovative furniture designs
Ar mums reikia dailės akademijos? Nuomonių skirtumai Latvijoje XX a. 3 dešimtmetyje: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe article delves into the spectrum of conflicting views surrounding the need for the establishment of an art academy in Latvia. Authors with predominantly modernist attitudes asserted that an independent nation’s cultural objectives should diverge from those of the Russian-German imperial academies, which they believed stifled creativity. Instead, they advocated for training in private or state studios, reminiscent of the “good old times of the Renaissance”. Critical opinions were summarized in an open letter to the government, asserting that true art has always been revolutionary and, therefore, at odds with academic aspirations. However, opposing viewpoints argued that the future academy need not be confined to teaching drab academism. They contended that training under a single individual, without a broader educational foundation, would only produce imitators and dilettantes. While the verbal skirmishes between modernists and traditionalists subsided during the 1920s, the spotlight once again fell on the need for this institution, as the echoes of the Great Depression in the USA brought financial challenges. However, it was widely recognized that no viable alternatives to academic education had emerged, and the withdrawal of state funding would only result in a radical impoverishment of educational options.XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Latvijoje meno dalykus pradėta dėstyti keliose meno mokyklose ir menininkų studijose, tačiau aukštojo mokslo dailės studijų šalyje nebuvo, tik Rygos politechnikos mokykla rengė būsimuosius architektus. Todėl latviai studijuoti dailės daugiausia vykdavo arba į Rusiją, arba į Vakarų Europą. Įkūrus nepriklausomą valstybę (1918), tokios aukštosios švietimo institucijos poreikis tapo akivaizdus. 1921 m. buvo įsteigta Latvijos dailės akademija, tačiau jos veiklos pradžioje dailės dėstymas susilaukė prieštaringų nuomonių. Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti įvairių autorių požiūrius į bendrą dailės raidą ir jų nuostatas dėl akademijos poreikio. Daugelis modernistų autorių, rašiusių apie meną, pavyzdžiui, menininkas Romanas Suta, teigė, kad nepriklausoma tauta turi kitokių kultūrinių siekių nei bet kokį kūrybiškumą mene slopinusios Rusijos ar Vokietijos imperijų akademijos, kurios jau buvo uždarytos, latviams rengiantis atidaryti savąją. Vietoj to šie autoriai pasisakė už mokymą privačiose arba valstybinėse dailės studijose, kaip „senais gerais Renesanso laikais“. Kritinės nuomonės buvo apibendrintos atvirame laiške vyriausybei, kurio autoriai tvirtino, kad tikras menas visada buvo revoliucinis ir todėl prieštarauja akademiniams siekiams. Tačiau būta ir priešingų nuomonių, teigta, kad būsimos akademijos paskirtis jokiu būdu nėra skleisti nuobodų akademiškumą; be to, mokymasis pas vieną asmenį, neturint platesnių išsilavinimo pagrindų, pasak peizažisto ir akademijos rektoriaus Vilhelmo Purvičio, gali išugdyti tik mėgdžiotojus ir diletantus. Nors XX a. 3 deš. žodžių karas tarp modernistų ir tradicionalistų nuslopo, o kai kurie kritikai netgi pradėjo dėstyti akademijoje, Jungtinių Valstijų Didžiosios depresijos aidų sukelti finansiniai sunkumai vėl privertė prisiminti šios institucijos poreikius. Vis dėlto tuo metu jau buvo plačiai pripažįstama, kad realių akademinio išsilavinimo alternatyvų, tokių kaip studijos pas pripažintus meistrus, taip ir neatsirado, o valstybei atsisakius skirti lėšų, pasak tapytojo ir kritiko Ugos Skulmės, mokymosi galimybės galėjo radikaliai sumažėti. Net jei akademiniai realistai buvo labiau linkę palaikyti akademiją, o modernistai – jai priešintis, dauguma balsų liko kažkur per vidurį, o išimtys buvo akivaizdžios. Aiškiai jautėsi dekolonizacinis noras atsiriboti nuo imitacinės meninės tradicijos, susijusios su okupacinėmis Vokietijos ir Rusijos valstybėmis bei jų akademijomis, suteikiant naujam nepriklausomos Latvijos menui modernesnių formų. Tam tikru argumentu prieš akademiją tapo ir besiformuojantis „grįžti prie tvarkos“ kvietimas, būdingas XX a. 3 dešimtmečiui, kai vis labiau buvo kritikuojamas „grynasis“ menas ir nevaržomas individualizmas, siekiant sujungti meną ir gyvenimą ir akcentuojant taikomąją dailę. Ir atvirkščiai, atgimstanti meninių tradicijų vertė, slūgstantys modernistiniai eksperimentai ir edukacinių alternatyvų trūkumas savo ruožtu skatino pozityvesnį požiūrį į akademinį išsilavinimą
Nuo tarpdiscipliniškumo link transdiscipliniškumo mene ir moksle: meninio tyrimo ir meno doktorantūros prielaidos
No full textThis paper overviews the development of the notion of trans-disciplinarity in Lithuania and its neighbouring contexts, and makes an attempt to identify its current relation to science and art.
The paper analyses the ways in which artistic research, without being a discipline in its own right, can nonetheless both provide a basis for the doctoral studies in arts, and liberate it from the traditions and disciplines of the humanities and other sciences. Furthermore, the paper argues that doctoral studies in arts are inherently transdisciplinary and thus able to accommodate the traditional traits of the doctorate studies in the areas as different as humanities, social sciences, and even natural sciences. Lastly, the paper builds the case for artistic research as both the basis for the doc- toral studies in arts and a unique research paradigm, itself able to produce new research traditions.Šiame straipsnyje keliama santykio tarp meninio tyrimo ir įvairių discipliniškumo formų problema ir siekiama apibrėžti meno doktorantūros prielaidas. Tai atliekama sprendžiant išsikeltus uždavinius: atskirai apibrėžiant tarpdiscipliniškumą mene ir moksle, ieškant sąsajų tarp jų, bandant pažvelgti, kaip situaciją keičia postdiscipliniškumas ir transdiscipliniškumas. Galiausiai aptariamos meninio tyrimo galimybės tapti meno ir mokslo praktikų jungiamąja erdve.
Šis straipsnis atskleidžia, kaip Lietuvoje ir aplinkiniuose kontekstuose kito tarpdiscipliniškumo samprata ir kokioje santykio su mokslu ir menu stadijoje ji atsidūrė. Straipsnyje analizuojama, kaip meninis tyrimas, nebūdamas disciplina, gali tapti meno doktorantūros pagrindu, drauge išlaisvindamas meno doktorantūrą nuo humanitarinių mokslų doktorantūrų tradicijų ir disciplinų. Be to, keliama prielaida, kad meno doktorantūra yra transdisciplininės prigimties ir gali tarpusavyje suderinti skirtingų tradicijų doktorantūrų požymius (ne tik humanitarinių, bet ir socialinių ar net gamtos mokslų). Drauge nagrinėjamas klausimas, kiek meno doktorantai turi ir gali sekti kitų disciplinų doktorantų tradicijomis (menotyra ar filosofija, tai iki šiol daryta dažniausiai), o kiek konstruoti savo kelius, kad ir kokie multidisciplininiai brūzgynai jiems trukdytų. Postdiscipliniškumo logika ir galimybės bendradarbiauti čia tampa vienais iš svarbiausių akcentų. Galiausiai iškeliama mintis, kad meninis tyrimas galėtų tapti meno doktorantūros pagrindu ir lygiagrečia tyrimo paradigma kitoms tyrimų tradicijoms
Mementote Josephum Woronowicz... The Collection of Liturgical Vessels of the Šakyna Church: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje pristatomas Žemaičių vyskupijos Šakynos parapijos klebono Juozapo Antano Varanavičiaus (1747–1813) bažnyčiai įgytų liturginių indų rinkinys. Aptariami juose esantys memorialiniai įrašai ir jų istorinė vertė. Atskleidžiama Šakynoje esančių ir buvusių kūrinių (tarp jų ir liturginių indų) formos bei įrašų reikšmė asmens biografijai ir charakteristikai rekonstruoti.During a historical and ethnographic field trip organised by the Šiauliai Aušros Mu-seum in 1938, primary data about the brick Šakyna Church built in 1789–90 and the parish cemetery chapel built in 1801–02 and its builder, Dean Juozapas Antanas Varanavičius (1747–1813), were collected. Attention was drawn not only to the unique architecture of these buildings, which has no analogues in Lithuania, but also to the personality of Varanavičius himself, testified by the surviving local residents’ stories, portraits of this person, and inscriptions commemorating his merits in several parts of the church and on the chapel’s masonry. The article presents a previously unrecorded part of Varanavičius’s memorial objects – a collection of liturgical vessels and utensils of the Šakyna Church. This collection, which, according to the current data, consists of a monstrance, a ciborium, an altar cross, three chalices, and three patens, could be identified thanks to Varanavičius’s wish to memorialise himself – although not all the vessels remained in their original place of storage, all of them bear commemorative inscriptions indicating the donor and the time of acquisition. It has been noticed that the vessels donated by Varanavičius were not expensive – many of them are functional and scantily decorated; at least some of them were made in the workshop of the famous Žemaitijan artisan Kristijonas Juozapas Štapeleris. Most attention is paid to the inscriptions and their historical value: the significance of the shapes and inscriptions of the vessels currently and formerly held in the Šakyna Church for the reconstruction of the biography and character description of the Žemaitija clergyman is revealed
The Chapel of Our Lady of Šiluva in America’s National Shrine: The Spread of Lithuanian Marian Devotion and the Construction of the National Monument: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textPamaldumas Šiluvos Madonai – vienas nedaugelio iš Lietuvos paplitusių ir Europos ribas peržengusių katalikiško kulto pavyzdžių. XX a. viduryje jis ypač suklestetėjo tarp lietuvių Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV), kuriose Šiluvė savo populiarumu susilygino, gal net ir lenkė Aušros Vartų koplyčios Mariją. Dėsninga, kad ir nacionalinis lietuvių paminklas – tautinė koplyčia svarbiausioje JAV katalikų šventovėje Vašingtone buvo dedikuota Šiluvos Švč. Mergelei Marijai (1966). Projektas suvienijo įvairių kartų, profesijų ir socialinės padėties lietuvius bendram tikslui. Koplyčia liudijo tautiečių pagarbą Mergelei Marijai, populiarino jos apsireiškimą Šiluvoje, prisidėjo prie šio apsireiškimo ikonografijos atsinaujinimo, taip pat atliko tam tikrą politinę funkciją, primindama JAV visuomenei Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos vardą ir įtvirtindama religingos krikščioniškos šalies identitetą. Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas koplyčios atsiradimo istorijai ir meno bei politikos santykiams.The Lithuanian Chapel of Our Lady of Šiluva in the Basilica of the National Shrine of the Immaculate Conception in Washington D. C. was consecrated in 1966. Thus far this object of sacred heritage has not been examined in Lithuanian historiography. The article reconstructs the history of installing the chapel, reveals the socio-cultural context that influenced it at that time, and discusses the religious, artistic, and political significance of the chapel. With the installation of the Lithuanian chapel in Washington’s Basilica, the devotion to Our Lady of Šiluva extended beyond the Lithuanian diaspora and became part of the devotional culture of all American Catholics. The Neo-Byzantine National Shrine, whose construction started in the early twentieth century, and the Chapel of Our Lady of Šiluva installed in the post-war years reveal the admiration of Americans and Lithuanian Americans for revival styles, as well as the sustainability of decorativeness, ornamentation, and other aesthetic qualities highly esteemed since the time of the Arts and Crafts Movement. During the Cold War years, the Chapel of Our Lady of Šiluva represented Lithuania in one of the most important centres of power of international politics. Along with other political and cultural campaigns, the existence of this place of prayer strengthened the Lithuanian presence in the political and public life of the United States of America
Under the Shield of Our Lady of Consolation, Comforter and Saviour. Civic Meanings of the Cult of Mother of God in Kanuty Rusiecki’s Work: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textKanuto Rusecko paveikslas Verbų sekmadienis yra laikomas vieninteliu kol kas žinomu patikimu vaizdiniu, ikonografiniu šaltiniu, leidžiančiu įsivaiz- duoti prarastą Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios interjerą. Visgi atidesnis tyrėjų žvilgsnis pastebėjo, kad didžiajame altoriuje kabėjęs Švč. Mergelės Marijos Ramintojos paveikslas skiriasi nuo nutapyto Rusecko drobėje. Straipsnyje keliamas klausimas, kodėl dailininkas, tiksliai atkartojęs bažnyčios interjero detales, altoriuje pavaizdavo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos ikonografijai artimesnį paveikslą? Atsakymų ieškoma gilinantis į carinės valdžios okupuotame Vilniaus mieste vyravusias visuomenės nuotaikas, keliant hipotezę, kad Ruseckas, pasitelkęs užslėptas simbolines reikšmes, konstravo savo pranešimą, kurį naujai perskaityti bandoma remiantis to meto visuomenės pilietinio pasipriešinimo idėjomis.Kanuty Rusiecki’s painting Palm Sunday stands out as a singularly reliable visual iconographic source, providing a glimpse into the lost interior of the Church of Our Lady of Consolation. However, researchers have observed a discrepancy in the artwork: while Rusiecki meticulously reproduces the church’s interior details, the image of Our Lady of Consolation depicted in his canvas differs from the one that once adorned the high altar. It prompts a question: Why did the artist, known for his precision in capturing the church’s interior, choose to portray an image more aligned with the iconography of Our Lady of the Gate of Dawn?
The article delves into the meanings of this painting, drawing connections to the key work of patriotic literature of the 19th century between the two uprisings – Adam Mickiewicz’s The Books and the Pilgrimage of the Polish Nation. The author posits an assumption that the patriotic analogies of the narratives of Christ and national martyrology, articulated in Mickiewicz’s work, serve as a crucial lens for interpreting Rusiecki’s painting. It suggests that the community, bound by the ideals of civil resistance and hopeful for the restoration of the state, may have seen in Rusiecki’s work an allegorical representation – just as Christ’s resurrection symbolizes hope, so does the belief that the Commonwealth of Both Nations will one day experience a revival. The Messianic metaphors expounded by Mickiewicz find reflection in the festive scene depicted in Palm Sunday, commemorating Christ’s triumphant entry into Jerusalem.
The insights gained from Rusiecki’s painting were further enriched by the frame’s inscription, positioned above the image of the Mother of God in the High Altar of the Church of Our Lady of Consolation. According to the testimony of Michał Józef Römer (1878–1853), the Latin words “Convertam luctum eorum in gaudium” [I will turn their mourning into joy], extracted from the 13th verse of the 31st chapter of the Book of Jeremiah in the Holy Scripture, were affixed in 1844. This reference to the Old Testament carried clandestine patriotic intentions, as Prophet Jeremiah’s prophecy was linked to divine directives on the nation’s conduct following an unsuccessful uprising.
Contextualizing the period between the uprisings in politics, culture, and religion, it became evident that the veneration of the image of Our Lady of the Gate of Dawn in Vilnius was burgeoning. This leads to the assumption that during Rusiecki’s creation of the painting Palm Sunday, the image of Mary revered by the faithful in the Augustinian church was gradually being eclipsed by the increasingly popular image of Our Lady of the Gate of Dawn. This shift likely explains why one of Rusiecki’s sketches shows the painting of Our Lady of Consolation hanging in the altar, while the final work features the image from the Gate of Dawn