Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Briedžio ragų kirstuvai iš Pietų ir Šiaurės Švedijos, ir briedžio svarba socialiniame kontekste: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe ecological conditions show synchronous differences between southern and northern Sweden, due to the delayed immigration of flora and fauna in such a long, narrow country. One of the first forest animals to immigrate was the elk. It was also among the first to disappear from southern Sweden. Mattock-heads made from elk antlers have been found in both southern and northern Sweden. In the south, they date to Preboreal times. In Jämtland, in the interior of Norrland, where the character of the bedrock has resulted in low pH values in the surface sediments, four elk antler tools have been found, three of which are mattock-heads. These turn out to span the period from the Mesolithic to the Neolithic, as with the mattock-heads found in Norway. The difference in age between the finds from the south and the north is conspicuous, as is the age variation among those found in Jämtland. The article considers the importance of the elk as a ritual creature and the role of the mattock-heads, which served not only as functional tools but also as actors in people’s imagination.Dėl vėlyvos floros ir faunos migracijos mezolite ir neolite, tokioje ilgoje ir siauroje šalyje kaip Švedija, ekologinės sąlygos pietų ir šiaurės Švedijoje sinchroniškai skiriasi. Vienas iš pirmųjų čia pasirodžiusių miško gyvūnų buvo briedis. Jis taip pat buvo vienas pirmųjų, išnykusių iš pietų Švedijos. Iš briedžio ragų pagamintų kirstuvų rasta ir pietų, ir šiaurės Švedijoje. Pietuose jie datuojami preborealio laikotarpiu. Jämtlande, Norrlando žemumos gilumoje, kur dėl uolienų pobūdžio paviršinių nuosėdų pH vertė yra žema, rasti keturi briedžio ragų dirbiniai, iš kurių trys yra kirstuvai. Paaiškėjo, kad jie apima laikotarpį nuo mezolito iki neolito, kaip ir Norvegijoje rastos jų analogijos. Į akis krinta chronologiniai skirtumai tarp radinių pietų ir šiaurės Švedijoje, taip pat amžiaus skirtumai tarp Jämtlande rastų radinių. Straipsnyje svarstoma briedžio, kaip ritualinės būtybės, svarba ir rago kirstuvų, kurie tarnavo ne tik kaip funkciniai įrankiai, bet ir kaip žmonių vaizduotės vaisiai, vaidmuo
Akmens amžiaus plokščios antropomorfinės figūrėlės iš Tamulos, Estija: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThis article presents for the first time the full collection of anthropomorphic figurines found at Tamula, dating from the 4th to 3rd millennium BC. While some figurines show high levels of craftsmanship, others exhibit poorer execution, suggesting that these objects were made by different individuals, possibly even the owners themselves. The ZooMS results indicate that some figurines were either produced at another location and brought to Tamula or were made from an imported and exotic raw material (goat or reindeer). The deliberate damage to full-body figurines points to ritual practices, potentially linked to shamanistic traditions where figurines repesented spirit aids or shamanic helpers. Despite the challenges in applying modern shamanistic terms to prehistoric cultures, these figurines reflect a broader foragers’ spiritual worldview across the vast territory of Northern and Eastern Europe.Antropomorfinės figūrėlės iš Tamulos (Estija), pirmą kartą publikuojamos kaip pilnas rinkinys, atspindi svarbų priešistorinės ritualinės kultūros Rytų Baltijos regione aspektą. Figūrėlių daugiausia rasta kultūriniuose sluoksniuose ir tik pavienės yra iš palaidojimų kontekstų. Kadaise figūrėlės galimai buvo tvirtinamos prie drabužių, galvos apdangalų ar kostiumų ir greičiausiai nebuvo naudojamos kaip laisvai kabantys pakabukai. Panašių antropomorfinių objektų rasta didžiulėje Šiaurės ir Rytų Europos miškų zonos teritorijoje, nuo Švedijos ir Pietų Suomijos iki Šiaurės Vakarų Rusijos, Rytų Baltijos regiono ir Šiaurės Baltarusijos.
Priklausomai nuo interpretacijos, Tamuloje rasta 13 arba 14 figūrėlių, kurios skirstomos į dvi pagrindines grupes: galvos ir veido figūrėlės ir viso kūno figūrėlės. Figūrėlės pasižymi įvairiu meistriškumu: kai kurios iš jų yra puikiai pagamintos, o kitos turi prasto meistriškumo požymių, o tai gali reikšti, kad šie daiktai nebuvo masinės gamybos, o veikiau asmeniniai, galbūt sukurti pačių savininkų arba užsakyti pas specialistus. Įdomu tai, kad dauguma viso kūno figūrėlių yra sąmoningai sulaužytos – ši praktika dažnai siejama su ritualiniu deponavimu, kuris pastebėtas ir kitose archeologinėse vietovėse. Šis sąmoningas pažeidimas greičiausiai atspindi simbolinį veiksmą, susijusį su manipuliavimu jose vaizduojamomis dvasiomis, atitinkantį šamanistines tradicijas, pagal kurias dvasių figūrėlių sudaužymas galėjo reikšti dvasių kontrolę arba „nužudymą“, neleidžiant joms daryti žalos. Tačiau tokia praktika nebuvo taikoma galvos/veidų figūrėlėms. Be to, platesniame Rytų Baltijos regione su visomis figūrėlėmis elgiamasi panašiai – kai kurios jų sąmoningai sudaužomos, o kitos paliekamos nepažeistos.
Figūrėlių nusidėvėjimo analizė parodė, kad figūrėlės yra labai geros būklės, be žymesnių nusidėvėjimo požymių. Kartu kai kurie objektai turi aiškių tyčinių įpjovimų ar stiprių įbrėžimų požymių, rodančių įvairią veiklą. Buvo sudėtinga nustatyti rūšis, kurios buvo naudojamos kaip žaliava figūrėlėms gaminti. Dažniausiai buvo naudojami patys paprasčiausi gyvūnai – briedis, taurusis elnias, šernas ir kt. Tačiau viena figūrėlė buvo pagaminta iš laukinio arklio kaulo, o trys, gal net keturios – iš ožkos ar šiaurės elnio kaulo. Arklys tuo metu Estijoje tikriausiai buvo retas, tačiau ožkos ir šiauriniai elniai tuo metu buvo už šimtų kilometrų. Galbūt egzotiška medžiaga šioms figūrėlėms suteikė papildomos vertės ar reikšmės.
Atsižvelgiant į radinių kontekstą, naudojimo ir nusidėvėjimo analizę ir kultū- rinę aplinką, figūrėlės interpretuojamos kaip materialios pagalbos dvasių arba šamanų pagalbininkų, dalyvaujančių perėjime tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, formos. Tikėtina, kad šie objektai buvo pridedami prie ritualinių drabužių ar apeiginės aprangos, taip pabrėžiant jų svarbą dvasiniuose ir atminimo ritualuose.
Nors toks Tamulos figūrėlių, kaip šamanistinių dvasinių pagalbininkų, aiškinimas suteikia vertingų įžvalgų apie priešistorinių laikų dvasinius tikėjimus, svarbu pripažinti, kad šios interpretacijos pagrįstos antropologinėmis analogijomis, kurios, nors ir svarios, gali nevisiškai atspindėti unikalų priešistorinių visuomenių kultūrinį kontekstą. Tikėtina, kad akmens amžiaus medžiotojų-rankiotojų dvasinė pasaulėžiūra gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių šamaniškų kultūrų dvasinės pasaulėžiūros, o Tamuloje rasta materialinė kultūra leidžia pažvelgti į tikėjimo sistemą, kuri greičiausiai buvo platesnės tradicijos, apėmusios didžiąją Šiaurės ir Rytų Europos dalį, dalis
Pratarmė
Get PDFThe conference Art Beyond the Politics: Africa and the ‘Other’ Europe during the Cold War, planned by the Vilnius Academy of Arts in 2022, was intended to explore the often-overlooked cultural exchanges between Central-Eastern Europe and Africa during the Cold War era. Its goal was to address a significant gap in art historical research by examining both actual and imagined connections between these regions, challenging the prevailing narratives that predominantly focus on Western Europe and the United States. Unfortunately, the outbreak of war in Ukraine rapidly disrupted these plans. Global academic networks were suddenly fractured, and scholars found themselves increasingly divided along national lines. Panels, collaborations, and exchanges that had been in preparation were postponed or cancelled, underscoring how geopolitical crises continue to shape the conditions of intellectual work. This special issue of Acta Academiae Artium Vilnensis seeks to advance the conference’s objectives despite these disruptions, providing a platform for scholarly engagement with the intersections of art, politics, and cultural exchange between Africa and the ‘Other’ Europe during the Cold War.
This issue brings together the work of twelve authors, whose papers engage with a wide range of questions, insights, and perspectives. Each contribution offers a unique approach to understanding the cultural, political and artistic intersections between Africa and the Central-Eastern Europe during the Cold War. Collectively, the papers illuminate both historical connections and conceptual frameworks, providing new analyses, critical reflections, and, in some cases, tentative answers to long-standing questions in art history and cultural studies.2022 m. Vilniaus dailės akademija planavo surengti tarptautinę konferenciją „Menas anapus politikos: Afrika ir „kita Europa“ Šaltojo karo laikotarpiu“, skirtą mažai tyrinėtiems kultūriniams mainams tarp Vidurio ir Rytų Europos bei Afrikos Šaltojo karo metu. Šia konferencija buvo siekta užpildyti reikšmingą spragą meno istorijos tyrimuose, nagrinėjant tiek realius, tiek įsivaizduojamus šių regionų ryšius ir kartu kvestionuojant vyraujančius naratyvus, kai daugiausia dėmesio skiriama Vakarų Europai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Deja, prasidėjęs karas Ukrainoje greitai suardė šiuos planus. Pasauliniai akademiniai tinklai pradėjo trūkinėti, o mokslininkus atskyrė jų gyvenamų šalių sienos. Rengtus pranešimus, bendradarbiavimo ir mainų projektus teko atidėti arba atšaukti – tai tapo dar vienu patvirtinimu, kad geopolitinės krizės lemia intelektinio darbo sąlygas. Nepaisant atsiradusių trikdžių, šiuo specialiuoju Acta Academiae Artium Vilnensis numeriu siekta įgyvendinti konferencijos tikslus, suteikiant erdvę akademiniam dialogui apie Afrikos ir „kitos“ Europos meno, politikos ir kultūrinių mainų sankirtas Šaltojo karo laikotarpiu.
Šiame numeryje publikuojami dvylikos autorių darbai, apimantys platų klausimų, įžvalgų ir perspektyvų spektrą. Kiekvienas straipsnis savitai tyrinėja kultūrines, politines ir menines sankirtas tarp Afrikos ir Vidurio bei Rytų Europos Šaltojo karo laikotarpiu. Apskritai šie tekstai atskleidžia tiek istorinius ryšius, tiek konceptualius pagrindus, juose pateikiamos naujos analizės, kritinės refleksijos, kai kuriais atvejais – preliminarūs atsakymai į ilgai keltus klausimus meno istorijos ir kultūros studijų lauke
Socialistinio realizmo metodas tarptautiniuose santykiuose: Ukrainos ir Etiopijos meninio ugdymo atvejai: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textTo better implement the method of Socialist Realism, which was adopted as the official artistic standard by the Ethiopian regime established in 1974, young professionals received scholarships to study in socialist countries. This paper analyzes Soviet-Ethiopian international relations through the specific case of the Kyiv State Art Institute that hosted foreign students sent by referral from Moscow. By tracing the lives and studies of Ethiopian students in Kyiv during the 1980s, the article draws institutional and aesthetical parallels between the Ethiopian and Ukrainian art schools operating under the policy of Socialist Realism and questions the long-term consequences for the cultural development of both countries.1974 m. valdžioje įsitvirtinęs Etiopijos režimas priėmė sovietų valstybės suformuotą socialistinio realizmo ideologiją kaip oficialų meno standartą. Vos pasirašius susitarimus su socialistinėmis šalimis, į jas buvo siunčiami jauni specialistai įgyti žinių ir įvaldyti nustatytas meno formas. Kyjivo valstybinis dailės institutas taip pat dalyvavo Etiopijos studentų ir kitų užsieniečių, atvykusių dėl Maskvos vykdomos politikos, meno studijų programoje. Tai buvo vienpusis bendradarbiavimas – studentai buvo siunčiami ideologiniam ir meniniam ugdymui į SSRS miestus, kad įgytų žinių, reikalingų Etiopijos Socialistinės Liaudies Respublikos plėtrai. Šiomis studijomis siekta kompensuoti kvalifikuotų žinių trūkumą ir parengti meno kūrėjus, gebančius atitikti importuotos ideologijos reikalavimus. Dergo režimo reikalavimai menui – remti naują valstybės valdžią vaizdais, kuriuose galima buvo tiesiogiai atpažinti socialistinių šalių ir SSRS įtaką. Tam reikėjo įvaldyti realistinį vaizdavimo būdą, monumentaliosios plastikos žinias ir plakatų kūrimo įgūdžius. Etiopijos institucinė sfera buvo reformuota pagal sovietinį modelį ir apibrėžė, kaip šalyje turi būti kuriamas menas. Adis Abebos dailės mokyklai atiteko naujojo meno laboratorijos vaidmuo, perimant socialistinio realizmo struktūrinius bruožus. Vis dėlto socialistinio realizmo įvaizdis įvairiose valstybėse skyrėsi, o meno tematikos spektras buvo gana neapibrėžtas. Visuotinis socialistinio realizmo tikslas – kurti vietos istoriją, atitinkančią didįjį naratyvą, todėl Kyjive buvo skatinami užsienio studentų diplominiai darbai nacionaline tematika. Ukraina, kuri Rusijos politikai buvo pajungta anksčiau nei Etiopija, atliko naujokų mentoriaus vaidmenį, supažindindama juos su socialistinio realizmo metodu. Čia studentams buvo suteikiama reikiamų žinių ir nustatyta vieta hierarchijoje. Didžiąją edukacinės programos dalį sudarė rusų kalbos ir kultūros pažinimas, įvardytas kaip komunistinės istoriografijos pagrindas. Pagrindinis socialistinio realizmo metodo rezultatas – hierarchinė institucinė sistema, turėjusi žalojantį poveikį visiems dalyvavusiems ir itin represyvi. Socialistiniam realizmui, jei jį laikytume metodu, būdinga užgniaužti subjektyvumą ir valią socialinėje struktūroje, sukurti naują žmogų, pritariantį partijos politikai, palaikantį jos principus ir neturintį individualios atsakomybės. Kiek tai pavyko, galima spręsti iš kultūrinės krizės, paveiktos socialistinio realizmo. Etiopijos studentai gyveno daug geresnėmis socialinėmis sąlygomis nei ukrainiečiai, tai lėmė skirtinga vidaus ir užsienio kultūros politika. Jie galėjo laisvai keliauti, o anglų kalbos mokėjimas ir ryšiai su visos Europos atstovais, užsimezgę iki revoliucijos, jiems labai padėjo. Kadangi sovietinių respublikų meno internacionalizmas apsiribojo SSRS sienomis, buvo beveik neįmanoma užmegzti tikrų kultūrinių ryšių su tokių tolimų šalių kaip Etiopija menininkais, išskyrus tuos, kurie vyko žmogišku lygmeniu arba buvo primesti valstybės. Etiopijos meno studentai, paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais šešerius metus praleidę Kyjive, susidūrė su gilios regresijos laikotarpiu visuomenėje ir nepaliko beveik jokio pėdsako to meto šalies meno istorijoje
Kas yra (meno) kūrinys, kuriam rūpi? Žvilgsnis į meninę veiklą institucinės transformacijos kontekste: Marinos Napruškinos ir Caroline Woolard kūrybos atvejis
No full textCaroline Woolard and Marina Naprushkina are praxis-oriented artists whose (art)works are often categorised as socially engaged art. Both collaborate with and establish institutions as part of their artistic practices. In this article, we situate their approaches within the broader context of collaborative dynamics between academic institutions and artistic prac tices and reflect on our own practical experiences of collaborating with these artists. In doing so, we address how collaborative practices are reshaping conceptions of artistic labour, (art)work, and institutional forms. Drawing on work conducted with both artists in the framework of two academic projects—the Collaborative Research Centre (CRC) Intervening Arts and The Future of European Independent Art Spaces in a Time of Socially Engaged Art (FEINART)—this article examines different artistic modes of care-informed organising and their implications for labour practices within institutional contexts.Caroline Woolard ir Marina Naprushkina yra praktika besiremiančios menininkės, kurių kūryba dažnai priskiriama socialiai įtraukaus meno sričiai, pabrėžiant bendradarbiavimą ir institucines inovacijas. Svarbi jų meninių metodikų dalis – institucijų steigimas ar bendradarbiavimas su jomis. Šiame straipsnyje Woolard ir Naprushkinos požiūriai nagrinėjami platesniame diskurse apie meninių praktikų ir akademinių institucijų bendradarbiavimo dinamiką. Be to, reflektuojama pačių straipsnio autorių patirtis dirbant su šiomis menininkėmis ir tyrinėjant, kaip jų praktikos veikia besikeičiančias meninės veiklos, (meno) kūrinio ir institucinių struktūrų sampratas.
Remiantis dviem Bendradarbiavimo tyrimų centro (CRC) vystomais akademiniais projektais – „Intervenciniai menai“ ir „Europos nepriklausomų meno erdvių ateitis socialiai įtraukaus meno kontekste“ (FEINART), straipsnyje nagrinėjamos rūpesčiu grindžiamos organizavimo praktikos kaip meninės ir institucinės veiklos forma. Atsižvelgiant į daugiakryptį bendradarbiavimą su Naprushkina ir Woolard, situacinis ir eksperimentinis tyrimas straipsnyje konstruojamas tiek metodologiniu, tiek formaliu lygmeniu: dirbant tarpdiscipliniškai ir plėtojant polifoninę analizę per keturių autorių bendradarbiavimą.
Woolard ir Naprushkinos metodai suteikia įžvalgų apie tai, kaip socialiai įtraukus menas perbraižo ribas tarp individualaus kūrybiškumo ir kolektyvinių veiksmų, mesdamas iššūkį tradicinėms meninės produkcijos ir institucinės valdžios struktūroms. Analizuojant rūpesčio, darbo ir institucinės formos sąveikas, straipsnyje atskleidžiama, kaip šių menininkių veikla institucinės transformacijos kontekste gali būti supranta ma kaip rūpesčiu grįsta (meninė) veikla. Taip pat nagrinėjama, kaip socialiai įtraukios meninės praktikos gali skatinti naujas organizavimo ir sąveikos formas tiek meninėse, tiek akademinėse aplinkose, pertvarkant darbo praktikas ir įkvepiant labiau įtraukius, jautresnius institucinius modelius. Ši analizė galiausiai atskleidžia socialiai įtraukaus meno transformacinį potencialą, keičiant meno ir institucijų paradigmas, susijusias su institucinės kritikos meno istorijos genealogijomis ir platesniu kultūrinės antropologijos kontekstu
Susiliejimas filme Ketveri balti marškiniai: vengiant įtampos
No full textThis article explores the Soviet-era Latvian film Four White Shirts (Četribalti krekli, 1967, director Rolands Kalniņš) as a cinematic response to the ideological tension between artistic freedom and state-imposed labour. In the Soviet Union of the 1960s, artists were required to work within state structures, which limited independent creative expression. Analyzing the film through the lens of confluence—a metaphor for the merging of artistic intent, censorship, and institutional influence—this study argues that the film creates symbolic spaces of escape through its genre hybridity and spatial construction. Although banned upon completion, the film was not destroyed; it was screened in 1987 and later gained international recognition as it was featured in 2018 in the Cannes Classics programme. The film’s belated recognition underscores its lasting cultural significance and reflects broader dynamics of resistance, memory, and legitimacy in Soviet and post-Soviet art.Straipsnyje nagrinėjamas sovietinėje Latvijoje sukurtas filmas Ketveri balti marškiniai (Četri balti krekli, 1967, rež. Rolandas Kalninis, scenarijaus autorius Gunaras Priedė) kaip kinematografinis atsakas į ideologinę įtampą tarp meninės laisvės ir valstybės primetamo darbo. Tyrimas pradedamas atskleidžiant filmo ir jo kūrėjų – scenaristo ir režisieriaus – istorinį kontekstą. Žvelgiant per „susiliejimo“ sąvokos prizmę – ši metafora atspindi meninės intencijos, cenzūros ir institucinių įtakų susikirtimą, straipsnyje teigiama, kad filmas kuria simbolines erdves, leidžiančias išvengti „menas prieš darbą“ sukeliamos įtampos ir cenzūros, pasitelkiant hibridinį žanrą ir reprezentuojamos erdvės konstravimą.
Dėstymas suskirstytas į keturias dalis: pirmojoje nagrinėjama, kaip susidūrimai su cenzūra veikė kūrybinį kinematografininkų procesą, antrojoje analizuojama cenzūros reikalavimų įtaka, lyginant filmą Ketveri balti marškiniai su rusų sovietine muzikine komedija Karnavalas Maskvoje (1956, rež. Eldaras Riazanovas), trečiojoje aptariamas filmo pagrindinis veikėjas – samdomas darbuotojas ir savamokslis poetas – kaip menininkas, bandantis išvengti cenzūros per tam tikrą „vidinę tremtį“, o paskutinėje dalyje reflektuojama meninio bendradarbiavimo reikšmė kūrybos procese
Kaip kalbėti apie darbą? Įsivaizduojamasis archyvas kaip metodas
No full textThis paper explores interdisciplinary artistic research on gender, labor, memory, and artistic envisioning in post-Soviet space, culminating in a film project. Drawing on interviews, the author synthesizes insights from her MA theses on labor dynamics during Lithuania’s transition to market capitalism, while also engaging with broader academic research, activism, and curatorial work. The thesis material functions as a way to academically interact with interviews, providing context for the author’s background and intentions.
The methodologies are anchored in the concept of the Imaginary Archive, with personal reflection addressing public post-colonial discourse and societal taboos surrounding the post-Soviet past. By employing interview materials and experiences from curatorial and activist contexts, this research aims to amplify marginalized voices and challenge dominant narratives. Ultimately, the paper poses a crucial question: What is the best way to engage with the Soviet past—a trauma that lingers in today’s post-Soviet society? It investigates whether artistic practices can offer deeper understanding and open pathways for reconciliation with this complex history.Tyrimo projektas „Įsivaizduojamas archyvas“ – tai tarpdisciplininis meninis tyrimas, kuriame susipina feministinė teorija, darbo istorija, kolektyvinė atmintis ir meno praktikos posovietinėje Lietuvoje. Projekte remiamasi ilgamečiu autorės rinktų interviu su moterimis darbuotojomis – nuo tekstilės pramonės iki maisto gamybos, paslaugų sektoriaus ar poilsio industrijos. Šie liudijimai aprėpia laikotarpį nuo sovietmečio iki nepriklausomybės atkūrimo ir pereinamojo laikotarpio į kapitalistinę laisvosios rinkos ekonomiką.
Tyrimo tikslas – rekonstruoti marginalizuotas moterų darbo patirtis ir pateikti jų alternatyvią interpretaciją pasitelkiant menines formas: tekstilės instaliacijas, garso kūrinius, performansus bei filmą. Pasakojimai apie fizinį nuovargį, profesines ligas, kolektyvinę dvasią ar baimę netekti darbo tapo medžiaga ne tik analizei, bet ir meninei vaizduotei. Projekto meninė forma leidžia šias patirtis perteikti ne tiesiogiai dokumentiškai, bet per poetinius, emocinius, pojūčiais paremtus kanalus.
Tyrimas grįstas Clare Hemmings „vaizduotės archyvo“ koncepcija – archyvas čia suvokiamas kaip gyvas, atviras, nuolat besikeičiantis laukas, kuriame susitinka praeities balsai, dabartinės politinės intencijos ir meninė raiška. Pasitelkiama ir Ariellos A. Azoulay „potencialios istorijos“ samprata, kviečianti atsisakyti imperinio, vienašališko istorijos pasakojimo.
Straipsnyje aptariamas ir asmeninis autorės kelias – nuo akademinės analizės iki aktyvizmo ir meno praktikų. Patirtis, dalyvaujant kairiajame judėjime, pavyzdžiui, proteste prieš naująjį Darbo kodeksą ar kuruojant projektą Nepadorūs vakarai, tapo svarbia tyrimo dalimi. Tai įrodo, kad meninė praktika gali būti ne tik estetinis, bet ir politinis įrankis, leidžiantis įtraukti „nereikšmingas“ ar „nepatogias“ patirtis į kultūrinę atmintį.
Tyrime reflektuojama apie tai, kaip sovietinė praeitis šiandien lieka traumuojanti ir neiškalbėta, ypač kai kalbama apie paprastų žmonių kasdienybę, o ne didžiąją politiką. Moterų pasakojimai tampa būdu ne tik įvardyti, bet ir įsivaizduoti – kaip galėjo būti, ką jautė, kaip matė save dirbančios moterys pereinamuoju laikotarpiu.
Kviečiama ne tiek užbaigti, kiek pradėti naują diskusiją apie tai, kokiomis priemonėmis – akademinėmis ar meninėmis – galima kalbėti apie praeitį, kuri vis dar formuoja mūsų dabartį. „Įsivaizduojamas archyvas“ tampa būdu užmegzti dialogą tarp ištrintos istorijos ir dabartinių politinių bei kultūrinių klausimų. Galutinė tyrimo forma – filmas, išaugantis iš šių archyvų, pokalbių ir instaliacijų, siūlo naują būdą kalbėti apie darbo istoriją, atmintį ir galimą ateitį, kai balsą turi ir tie, kurių istorijos dažniausiai lieka neišgirstos
Gintaro rinkėjai: sagučių formos gintarinių karolių gamybos būdai Vakarų Lietuvoje IV–III tūkst. pr. Kr.: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textAmber ornament manufacturing tradition in Lithuanian territory was established at the end of the Stone Age, c. 4th–3rd millennium cal BC. According to excavated sites in western Lithuania, this period demonstrates a variety of different amber ornament types. Button-shaped amber beads are one of these. This study presents an analysis of 35 such beads from three Stone Age sites in western Lithuania. Microscopic investigation was used to determine the production stages and techniques of oval, square, and boat-shaped beads. Results show that the manufacturing process for most of the analysed material is similar, but in some cases (e.g. boat-shaped buttons), it differs. Buttons were a fragile ornament, as many of them in the studied sites were broken either during production or use. Therefore, it seems more likely that they were used as beads.Gintaro sagutės iš neolito laikotarpio Lietuvos teritorijoje yra vienas dažniausiai pasitaikančių gintaro dirbinių tipų, todėl tikėtina, kad ir akmens amžiuje tai buvo vienas labiausiai naudotų papuošalų tipų. Tuo pačiu jos buvo ir svarbus to meto žmonių materialinės kultūros objektas. Nors jų aptinkama nemažais kiekiais, tačiau jų gamybos technikos Lietuvos teritorijoje iki šiol nebuvo išsamiai analizuotos. Šiame straipsnyje analizuojamos gintarinių sagučių tipo gamybos technikos, pasirenkant geriausiai tai reprezentuojančius pavyzdžius iš Daktariškės 5-osios, Nidos 1-osios ir 16-os Šventosios radimviečių Vakarų Lietuvoje. Pagal anksčiau nustatytą šių radimviečių chronologiją, čia rastas gintaro sagutes galima talpinti į IV–III tūkst. pr. Kr. chronologiją. Stereoskopinio mikroskopo analizės metu ant sagučių paviršių matyti įvairūs makroskopiniai skirtingų gamybos etapų pėdsakai, taip pat pažeidimai, likę nuo jų dėvėjimo ar pririšimo. Analizuota kolekcija leido pastebėti atskirus sagučių gamybos etapus: gintaro dalijimą, paviršiaus retušavimą, skylučių gręžimą, gludinimą į rupų paviršių ir galiausiai poliravimą. Panaši gamybos seka dažniausiai buvo taikoma daugumai šių dirbinių, nepaisant jų tipo, tačiau kai kuriais atvejais pastebėti ir skirtumai. Šiek tiek kitokia situacija yra su vienintele tirta laivelio formos sagute iš Šventosios 6-osios radimvietės. Jos paviršius buvo skutamas aštriu įrankiu, o skylutės pragręžtos iš abiejų pusių – tai nebūdinga ovalioms ir keturkampėms sagutėms. Kai kuriais atvejais pastebėta ir taisymo požymių. Dėl savo pakankamai trapios būklės sagutės, matyt, buvo naudojamos kaip karoliukai, o ne kaip tikros sagos
Rūpesčio (care, curare) ambivalencijos: solidarumo tinklai ir kuratorinės praktikos kaip kolektyvinio pasipriešinimo forma
No full textThe paper seeks to redefine curatorial practices through the lens of care and solidarity, particularly in times of war. By examining the ongoing work of Ukrainian artists and curators, the authors aim to highlight how curating, as a practice of care, can serve as a vital tool for preserving cultural heritage, fostering community, and resisting geopolitical violence. By positioning curatorial care within the framework of solidarity, the contribution explores how curating can act as a form of collective resistance and survival. In this context, curating is no longer just about representing art but also about protecting and sustaining it in times of crisis. The feminist dimensions of this discussion further emphasize the need for curatorial practices that are attentive to the social, economic, and gendered contexts in which they operate.Šiame straipsnyje siekiama naujai pažvelgti į kuratorines praktikas ir apibrėžti jas kaip rūpesčio ir solidarumo formas, ypač Ukrainoje vykstančio karo kontekste. Autorės teigia, kad kuravimas nėra vien tik meno pristatymas, bet gali tapti socialiniu įsipareigojimu, palaikančiu kultūros išsaugojimą, bendruomenių gerovę ir pasipriešinimą smurtui. Šiuo požiūriu kuratorystė tampa išgyvenimo ir gijimo įrankiu krizės metu. Įtraukdamos feministinę perspektyvą, autorės pabrėžia, kad kuratorinės praktikos turi atsižvelgti į socialinę, ekonominę ir lyčių galios dinamiką, siekiant kurti labiau įtraukią ir teisingesnę solidarumo praktiką. Straipsnyje taip pat nagrinėjamos nepastovios kuratorių darbo sąlygos ir keliamas klausimas, ar rūpesčiu grindžiamos kuratorinės praktikos gali būti tvarios institucijose, kurios vis labiau priklauso nuo lankstaus išnaudojamo darbo modelių. Aptariama ir įtampa tarp institucinio kuravimo bei bendruomeniškų praktikų „iš apačios“, teigiant, kad pastarosios gali labiau atitikti rūpesčio ir solidarumo filosofiją. Straipsnio ašis – Noros Sternfeld „postreprezentacinio kuravimo“ idėja, pabrėžianti kuratorystę kaip aktyvią, transformuojančią praktiką, kuri kuria erdves solidarumui ir socialiniams pokyčiams, o ne vien tik atstovauja esamoms struktūroms. Tai taip pat leidžia nagrinėti „matomumo ambivalencijas“, t. y. etines komplikacijas, susijusias su tam tikrų klausimų ar grupių matomumo didinimu krizės metu. Be to, autorės remiasi Elkės Krasny mintimis apie kuratorystę kaip „gedulo darbą“, kur kuratorinės erdvės tampa gedėjimo ir gijimo vietomis ne tik dėl žmonių gyvybių netekčių, bet ir dėl kultūros paveldo, ekosistemų bei kitų gyvybės formų praradimo. Galiausiai straipsnyje siūloma pergalvoti kuratorines praktikas kaip rūpesčio ir solidarumo formas, pabrėžiant, kad kuratoriai gali transformuoti kultūros institucijas į pasipriešinimo, gijimo ir kolektyvinio veiksmo erdves krizės metu
Pratarmė: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThis issue of Acta Academiae Artium Vilnensis presents nine articles analysing various aspects of Stone Age research in the Baltic region. The articles discuss different material culture groups: rock, bone, antler, pottery, and amber. They deal with social, ritual, symbolic, and artistic issues, as well as the production processes of various artefacts. The geographic scope of the collection encompasses the territories of Estonia, Latvia, Lithuania, Finland, and Sweden.Šiame Acta Academiae Artium Vilnensis numeryje skaitytojai ras devynis straipsnius, analizuojančius įvairius Baltijos regiono akmens amžiaus tyrimų aspektus. Nagrinėjamos tokios materialiosios kultūros grupės: uolienos, kaulas, ragas, keramika ir gintaras. Aptariami socialiniai klausimai, ritualai, simbolika ir menas bei dirbinių gamyba. Mokslinių tyrimų geografija apima Estijos, Latvijos, Lietuvos, Suomijos ir Švedijos teritorijas