Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Raginės buožių galvutės iš Zvejniekų (Latvija) ir besikeičiantis medžiotojų-žvejų-rankiotojų pasaulis IV tūkstantmetyje pr. Kr.: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe starting point of this article is three so-called grooved mace heads, made of elk antler beams and found in burial 221 at the Zvejnieki cemetery in Latvia. Their best counterpart – a mace head crafted from a white quartzite pebble – was recovered in burial 1a at the Kukkarkoski I cemetery in Finland. Both the Zvejnieki and Kukkarkoski mace heads were discovered in distinctive, symbolically charged burials associated with the Typical Comb Ware Culture. Nevertheless, they are the only mace heads found in such burials – or in any hunter-fisher-gatherer graves – in the eastern Baltic Sea area. Like the Typical Comb Ware material culture more broadly, these burials, and with them the mace heads, reflect new ways of engaging with the material world. Thus, curious as the mace heads may be, they are firmly embedded in the cultural transformations that took place during the first half of the 4th millennium BCE and provide compelling evidence of shared traditions in the eastern Baltic Sea area.Šio straipsnio atspirties taškas – trys buožių galvutės su grioveliais, pagamintos iš briedžio rago ašių ir rastos Zvejniekų kapinyne Latvijoje (Latvijos nacionalinis istorijos muziejus, VI 93:596, 609, 610). Briedžio rago buožių galvutės yra unikalūs egzemplioriai, neturintys tiesioginių analogų Latvijoje ar aplinkinėse teritorijose. Artimiausi jų analogai iš IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios yra tik iš šiauriau esančios Suomijos. Geriausias analogas – iš balto kvarcito akmenuko pagaminta buožės galvutė – yra iš Kukkarkoski I kapinyno 1a palaidojimo (Suomijos nacionalinis muziejus, KM 18727:136).
Tiek Zvejniekų, tiek Kukkarkoskų buožių galvutės buvo rastos palaidojimuose, siejamuose su tipine Šukinės-duobelinės keramikos kultūra – reiškiniu, plačiai paplitusiu tarp šiaurės Baltarusijos ir šiaurės Suomijos maždaug 3900–3800 m. pr. Kr. laikotarpiu. Vienas ryškus šios kultūros kaitos pokyčių bruožas buvo ypatinga laidojimo praktika: iš maždaug dviejų dešimčių vietovių žinoma apie 80 palaidojimų. Vis dėlto Zvejniekų ir Kukkarkoski I kapinynuose rastos buožės yra vienintelės aptiktos Šukinės-duobelinės keramikos kultūros kapuose, ir apskritai bet kuriuose medžiotojų-žvejų-rankiotojų kapuose aptariamoje teritorijoje. Tai yra dar vienas Latvijos ir Suomijos ryšių IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje požymis. Taip pat intriguoja, kodėl šie įrankiai, kurie nėra svarbiausi šio laikotarpio materialinės kultūros elementai, pateko į šiuos simbolinę reikšmę turinčius kapus, kurie abu yra vieni iš „turtingiausių“ Šukinės-duobelinės keramikos kultūros kapų pagal įkapes ir kitus laidojimo bruožus.
Kaip ir tipinė Šukinės-duobelinės keramikos materialinė kultūra, šie palaidojimai atspindi kitokius simbolinės buožių reikšmės suvokimo būdus. Vizualumas ir jutiminės savybės buvo svarbios, o spalvos, kontrastai, formos ir jų deriniai padėjo kurti socialinę ir kultūrinę tapatybę. Taigi buožių galvutės, kad ir kokios įdomios jos būtų, yra įsiliejusios į IV tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje rytiniame Baltijos jūros regione susiformavusias tendencijas ir jas simbolizuoja. Kartu jos išlieka ir išskirtinės, nes panašių daiktų neaptikta jokiose kitose laidojimo vietose.
Zvejniekų ir Kukarkoski I kapinynuose, esančiuose 350 km atstumu vienas nuo kito, rastos buožių galvutės liudija apie bendras tradicijas rytiniame Baltijos regione. Šiuo metu negalime atsakyti į klausimą, ar jos tiesiog atspindi platesnes epochos tendencijas, ar liudija glaudesnius asmeninius ar grupinius ryšius tarp šių vietovių
Link meno ir „automatizmo“ genealogijos
No full textThis paper concerns the relation of art and artistic work to the mechanical and automatic, to machines and automation, in certain historical constellations. It is divided into five sections. The first section discusses how in the early 20th century, long before computers and AI, a relation already existed between artistic creativity and the automatic. The second then considers experiments in simulating artistic style that were conducted in the 1960s. The third presents some theoretical reflections on the non-automatability of artistic work. The fourth outlines the situation today and, based on a paper by Hal Foster, applies the notion of “style without museums.” The fifth and final section offers a short conclusion, following a reading of an artwork created by the artist Actress with the AI system “Young Paint.” The paper is a first step toward an as-yet-unwritten genealogy of art and “the automatic.”Straipsnyje nagrinėjami meno ir meninės veiklos santykiai su mechanika, automatika, mašinomis ir automatizacija tam tikrose istoriniuose kontekstuose. Tyrimas pradedamas nuo pastebėjimo, kad jau Immanuelis Kantas savo veikale Sprendimo galios kritika pabrėžė ambivalentišką meno santykį su tuo, ką jis vadino „mechanika“. Nors menas aiškiai atskiriamas nuo mechanikos, Kantas pripažino, kad ji neišvengiamai yra meno prielaida. Remiantis šiuo pastebėjimu, straipsnyje analizuojami įvairūs meno santykio su „mechanika“ ir „automatika“ etapai XIX a. pabaigoje ir XX a. Pirmiausia trumpai aptariama XIX a. diskusija dėl fotografijos priskyrimo menui. Toliau straipsnis skirstomas į penkias dalis. Pirmojoje nagrinėjama, kaip dar XX a. pradžioje, gerokai anksčiau nei atsirado kompiuteriai ir DI, meninės kūrybos bei automatikos santykį jau svarstė tiek rusų formalistai, tiek siurrealistai, nors visiškai skirtingais aspektais. Antroje dalyje analizuojami 7 deš. eksperimentai, kuriais buvo mėginama simuliuoti meninį stilių, kartu iškeliant meno automatizavimo idėją. Trečiojoje pristatomos teorinės refleksijos apie neįmanomumą automatizuoti meninę veiklą. Ketvirtojoje apžvelgiama šiandieninė situacija, pasitelkus Halo Fosterio tekstą ir jame pasiūlytą „stiliaus be muziejų“ sąvoką, padedančią suprasti su generatyviuoju DI susijusius naujus procesus. Penktoje, baigiamojoje, dalyje pateikiama trumpa išvada, remiantis menininko Actress (Darreno J. Cunninghamo) kūriniu, sukurtu naudojantis DI sistema „Young Paint“. Straipsnyje teigiama, kad menas susijęs su mechanika, automatika ir mašinomis, nors jų santykis nuolatinis, bet ir kintantis. Tai pirmasis žingsnis link dar neparašytos meno ir „automatikos“ genealogijos
Šlapynių depozitai hinterlanduose: Kihliä titnago radinių sankaupa (pietryčių Suomija) medžiotojų-žvejų-rankiotojų ritualinių praktikų Šiaurės Rytų Europoje IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios kontekste: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textMore than a century ago, a collection of flint artefacts dating to the early 4th millennium BC was discovered in Kihliä, SE Finland. In this paper, we revisit the Kihliä assemblage by reconstructing the original findspot and examining its environmental context during the suggested time of deposition. As a result, we suggest that the Kihliä artefacts were deposited in a wetland area situated in a forested hinterland, distant from known Stone Age settlement sites in the region. By placing the Kihliä assemblage within the broader context of early 4th millennium BC ritual depositional practices in northeastern Europe and by comparing these practices to those from preceding periods in the surrounding regions of Finland, we propose that the Kihliä deposit was likely a ritually marked deposit. Remarkably, landscape-wise, the Kihliä deposit differs from other ritual deposits or sites from the same period in Finland, which are typically found in shore-bound locations. Consequently, this study suggests that small inland water bodies or wetlands, as well as water routes leading into the hinterland, could also serve as significant locations for ritual activities.Šiame straipsnyje dar kartą apžvelgiamas Kihliä depozitas - prieš daugiau nei šimtą metų pietryčių Suomijoje aptiktas atsitiktinis radinys, kurį sudaro keli IV tūkstantmečiu pr. Kr. pradžia datuojami titnago dirbiniai. Bandant rekonstruoti radimvietę ir jos aplinkos kontekstą aptariamuoju laikotarpiu, remiantis istoriniais ir geologiniais duomenimis bei literatūra, straipsnyje daroma išvada, kad radinys buvo rastas pelkėje, esančioje miškingoje užmiesčio vietovėje netoli Kihliänjärvi ežero. Be to, apibendrinus radinius ir atsižvelgiant į žinomus IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios ritualinio deponavimo būdus Šiaurės Rytų Europoje ir palyginus juos su ankstesniais laikotarpiais netoliese esančiame Suomijos regione pastebėtais būdais, straipsnyje parodoma, kad Kihliä radinys greičiausiai buvo deponuotas ritualiniais tikslais.
Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad Kihliä depozitas skiriasi nuo kitų IV tūkstantmečio pr. Kr. pradžios Suomijoje ritualinių vietovių, kurios ribojasi su krantu. Atitinkamai straipsnyje daroma prielaida, kad nedideli vandens telkiniai ar pelkės, esančios miškingose vietovėse, arba vandens keliai, vedantys į šalies gilumą, taip pat galėjo būti ritualinės veiklos vietos. Šia prasme straipsnyje ginčijama įprasta archeologinių tyrimų praktika, pagal kurią akmens amžiaus atžvilgiu akcentuojamos ežerų ir jūrų pakrantės. Kartu jis atveria naują tyrimų kryptį tiriant vietoves, kurios paprastai vadinamos „išteklių zonomis“.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, straipsnyje daroma išvada, kad aptikus tokius radinius, t. y. ypatingu būdu deponuotų daiktų, pagamintų iš žaliavų, esančių ritualiniuose kontekstuose arba esančių kiek neįprastuose gamtiniuose kraštovaizdžiuose, reikėtų apsvarstyti tyčinio deponavimo, susijusio su ritualine veikla, tikimybę. Be to, tai tyrinėjant daugiau dėmesio reikėtų skirti ir hinterlando svarbai
„Se compran colchones…“: neoficialus darbas ir šiuolaikinis Meksikos menas
No full textThis article explores the intricate relationship between informal labor and contemporary Mexican art, tracing its evolution from the 1970s to the present through selected works. Informal labor, a significant socio-economic phenomenon in Mexico, encompasses unregulated, precarious forms of work that sustain millions of individuals while shaping the country’s cultural and urban landscapes. Artists such as Francis Alÿs, Eduardo Abaroa, Gabriel Kuri, and Mauricio Limón de León have found in the dynamics of informal labor aesthetic elements that inform their artistic strategies.
The analysis begins with the artist collectives of the 1970s, which challenged institutional elitism through street exhibitions and community-based interventions. It then examines how later artists like Alÿs and Abaroa incorporated the precariousness of informal work into their creative practice. In the mid-2000s, Mauricio Limón de León proposed a more transparent relationship with informal laborers, integrating their strategies as a way of analyzing current Mexican society.Straipsnyje analizuojama, kaip formavosi Meksikos neoficialus darbas – nereguliuojamo, nestabilaus darbo sistema, kurioje dalyvauja daugiau nei pusė šalies darbo jėgos, ir kaip ji atsispindėjo šiuolaikiniame Meksikos mene nuo XX a. 8 deš. iki šių dienų. Pradedant „Los Grupos“ kolektyvais, menininkai atmetė institucinį elitizmą ir viešąsias erdves pavertė kolektyvinių veiksmų platformomis. Tokios grupės kaip „Grupo Suma“, „Fotografos Independientes“ ir „Tepito Arte Acá“ nutiesė naujus tiltus tarp meno ir miesto darbininkų klasės gyvenimo, tiesiogiai perkeldamos neoficialios ekonomikos estetiką bei socialinę-politinę tikrovę į gatvės erdves.
Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio tokie menininkai kaip Eduardo Abaroa ir Francis Alÿs tęsia šias tradicijas. Pasitelkdamas kasdienę Meksikos tianguis (gatvės turgaus) materialiąją kalbą, Abaroa kūrinyje Obelisco roto portátil para mercados ambulantes permąsto monumentaliąją modernistinę skulptūrą, kritiškai reflektuodamas eko nominio nestabilumo idėjas. Alÿs darbai – pavyzdžiui, Turista bei bendradarbiavimas su rotuladores (iškabų piešėjais) – ištrina ribas tarp konceptualaus meno ir neoficialios prekybos, tačiau kartu kelia etinius klausimus apie matomumą ir autorystę, nes darbininkų indėlis pasaulinėje meno sistemoje dažnai lieka neįvardytas.
Kitokį posūkį žymi Mauricio Limón de Leónas, kurio kūryba grindžiama etiškomis, ilgalaikėmis bendradarbiavimo praktikomis su neoficialiais darbininkais, pavyzdžiui, jo dešimtmetį trukusia partnerystę su El Flama – automobilių stiklų plovėju iš Iztapalapos. Tokiuose darbuose kaip El Coro Bizco Merolico ir Hey You Listen to Me Limón de Leónas parodo, kad neoficiali ekonomika pasižymi sudėtingomis savireguliacijos ir kolektyvinėmis struktūromis, kurios kvestionuoja supaprastintus nestabilumo darbo rinkoje įvaizdžius ir priešinasi išnaudojančiai estetikai, dažnai marginalizuotą darbą paverčiančiai preke.
Tirdamas neoficialaus darbo ir meninės praktikos sąveiką, straipsnio autorius siūlo naują šiuolaikinio Meksikos meno analizės perspektyvą ir parodo, kaip šio santykio pokyčiai formuoja dabartinius socialinius įsipareigojimus šiame sektoriuje
Žvilgsnių apykaita imperijoje: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textReview of the book: Jolita Mulevičiūtė. Regos politika: Lietuva Rusijos imperijoje. Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024. 391 p. ISBN 978-609-8231-71-7Knygos recenzija: Jolita Mulevičiūtė. Regos politika: Lietuva Rusijos imperijoje. Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2024. 391 p. ISBN 978-609-8231-71-
Tautų draugystė. Afrika kaip solidarumo tema socialistiniame vengrų mene – Gyulos Hinczo darbai
No full textThis article presents a case study of the prominent socialist modernist Hungarian artist Gyula Hincz (1904–1986) and his lesser-known series of works from the 1960s, known as the Africa-series. Unlike his Asian-inspired works that can be connected to a specific, well-documented study trip to North Korea, Vietnam, and China in 1957–58, his African-inspired works are far more difficult to identify. Although these graphics, tapestries, statuettes, and large-scale oil paintings often appeared among his exhibited works—as evidenced by the lists of works available in archives and catalogues—and were mentioned in reviews and articles published at the time, the sources rarely included any images. This paper aims to identify and analyze these artworks, distinguish them from Hincz’s Peace-series, and examine their possible sources of inspiration, along with some photographs found in photo archives. By exploring why Africa became a significant topic for the artist, the objective is to better understand how Africa and African culture were perceived and interpreted in 1960s socialist Hungary.Šiame straipsnyje pristatoma garsaus vengrų socialistinio modernizmo krypties menininko Gyulos Hinczo (1904–1986) ir jo menkai žinomo 7 deš. Afrikos ciklo atvejo analizė. Skirtingai nuo šio menininko Azijos įkvėptų darbų, kuriuos galima susieti su konkrečia, gerai dokumentuota tiriamąja kelione į Šiaurės Korėją, Vietnamą ir Kiniją 1957–1958 m., jo Afrikos inspiruotus kūrinius gana sunku net atpažinti. Kaip liudija archyvuose ir kataloguose esantys kūrinių sąrašai bei paminėjimai to meto recenzijose ir straipsniuose, tokie grafikos kūriniai, gobelenai, statulėlės ir didelio formato aliejiniai paveikslai buvo dažnai eksponuojami parodose, tačiau šaltiniuose retai publikuoti patys vaizdai. Bandoma identifikuoti šiuos kūrinius, atskiriant juos nuo Hinczo Taikos ciklo, jų galimus įkvėpimo šaltinius bei kai kurias fotoarchyvuose rastas nuotraukas, ir juos išnagrinėti.
Straipsnyje pristatomi su Afrika susiję Hinczo darbai, kuriuos galima suskirstyti į keturias grupes: 1) vadinamieji „Tautų draugystės“ kūriniai, atitinkantys SSRS propagandos siekius užmegzti draugiškus santykius su kitomis (socialistinėmis) šalimis; 2) 7 deš. eksponuoti grafikos darbai (daugiausia ofortai) su afrikietiškų tipažų studijomis; 3) didelio formato 7–8 deš. aliejiniai paveikslai, kurių iki šiol identifikuota tik keletas, ir 4) įvairios formų studijos (akvareliniai eskizai ir ištapytos gipso statulėlės). Bandant atskleisti, kodėl Afrikos tema menininkui buvo svarbi, siekiama geriau suprasti, kaip Afrika ir Afrikos kultūra buvo suvokiama ir interpretuojama 7 deš. socialistinėje Vengrijoje
Afrikos vizijos Lenkijos vaikiškų knygų iliustracijose 1945–1989 m.: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThis text discusses illustrations that presented various visions of Africa and were published in subsequent editions of the novel W pustyni i w puszczy (In Desert and Wilderness) and in a selection of other children’s books. It also seeks to address the following questions: How did Polish illustrators depict Africa in illustrations for children? What issues and subjects interested them most? To what extent was colonial discourse legible in their portrayals of African people and cultures? What formal means and stylistic approaches did the artists use to create their visions? How faithfully did the illustrators adhere to the literary texts in their compositions? And how did they reconcile their individual styles with the achievements of contemporary art and the influence of African art, which served as an inspiration for many of them?Šiame tekste aptariamos Afriką vaizduojančios iliustracijos, kurios buvo publikuotos keliuose Henryko Sienkiewicziaus romano Dykumose ir giriose (lenk. W pustyni i w puszczy) leidimuose ir kai kuriose kitose vaikų knygose. Bandoma atsakyti į klausimus: kaip lenkų iliustratoriai vaizdavo Afriką vaikams skirtose iliustracijose, kokios problemos ir temos juos labiausiai domino, ar kolonijinis diskursas buvo įžvelgiamas menininkų vizijose apie Afrikos žmones ir jų kultūrą, kokias formalias priemones ir stilius menininkai naudojo savo vizijoms perteikti, ar iliustratoriai savo kompozicijose likdavo ištikimi literatūros kūriniui ir kaip jie derino savo individualų kūrybos stilių su šiuolaikinio meno bei daugumai imponavusio Afrikos meno pasiekimais. Straipsnyje aptariamos iliustracijos, kurias sukūrė vadinamosios „lenkų iliustracijos mokyklos“ atstovai: Józefas Czerwińskis, Jerzy Srokowskis, Janas Marcinas Szanceris, Januszas Towpikas, Teresa Wilbik, Józefas Wilkońas, Zdzisławas Witwickis ir Ignacy Witzas
Apie postkolonializmą Lenkijos istorijoje: rasinis pozicionavimas ir istorinis specifiškumas: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThis article examines the historic racial positioning of Poland and the Polish lands. I argue that around the time of World War II, the Poles’ understanding of their own global condition underwent a shift from colonial to postcolonial. Specifically, rather than imagining Poland as a potential colonial power, many Poles began to perceive their own fate as postcolonial, shaped by racial and exploitative policies. In turn, the perceptions of Poland as a postcolonial state and nation generated a wide range of attitudes toward Africa during the Cold War, which should not be studied solely through the lens of socialist ideas imposed by Moscow. I further contend that while it is essential to remain critical of narratives about East-South solidarity, we must also consider Eastern European contacts with the Global South as historically contingent upon the specific time period, physical context, and local hierarchies of power.Straipsnyje aptariami pastarojo meto Rytų Europos studijų (de)kolonijinio posūkio trūkumai ir siūloma postkolonijinė perspektyva, padedanti suprasti besikeičiančią Lenkijos padėtį pasaulyje. Pirmiausia, remiantis empiriniais duomenimis ir antriniais šaltiniais, straipsnyje apžvelgiamas istorinis Lenkijos bei lenkiškų žemių rasinis pozicionavimas. Autoriaus teigimu, maždaug Antrojo pasaulinio karo metais pačių lenkų rasinės pozicijos suvokimas pasikeitė iš kolonijinio į postkolonijinį. Toliau straipsnyje parodoma, kad Lenkijos, kaip postkolonijinės valstybės, ir tautos savivoka Šaltojo karo metu formavo įvairius požiūrius į Afriką, kurie neturėtų būti nagrinėjami išskirtinai per Maskvos primestų socialistinių idėjų prizmę. Galiausiai teigiama, kad, nepamirštant kritiškumo Rytų ir Pietų solidarumo naratyvų atžvilgiu, reikėtų giliau patyrinėti Rytų Europos kontaktus su Globaliais Pietumis, kaip istoriškai sąlygotus epochos, fizinės aplinkos ir vietos valdžios hierarchijų
Trečiojo kelio beieškant: meno „neprisijungimo“ politika: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe text explores art practices and cultural politics that evolved within the framework of the Non-Aligned Movement (NAM), examining their contemporary relevance in art and curatorial research projects in the post-Yugoslav context. By reviewing instances of non-aligned art from pan-African, pan-Arab, Latin American, and Yugoslav perspectives, it traces their foundational concepts that continue to inform present-day exhibitions, artworks, and politically engaged discourses. These concepts are often approached dialectically, through a decolonial lens, within today’s global landscape of diverse positions and power dynamics. Drawing on feminist, materialist, and decolonial perspectives to explore the artistic geographies of this historical movement, the text highlights certain paradigmatic cases that reveal both the decolonial potential and the inherent structural nostalgia associated with the historical concept of a non-aligned world.Šio straipsnio tyrimo objektas – meno ir politikos sankirta, daugiausia dėmesio skiriant Neprisijungimo judėjimui – vienam novatoriškiausių XX amžiaus judėjimų. Įkurtas 1961 m., Neprisijungimo judėjimas subūrė neseniai nepriklausomybę įgijusias Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos ir Karibų jūros baseino tautas, vadovaujant tokiems lyderiams kaip Tito, Nasseras, Nehru, Nkrumah ir Sukarno. Šis judėjimas siekė geopolitinės pusiausvyros, solidarumo, neutralumo ir ilgalaikės taikos, pasisakydamas už „trečiąjį“ kelią tarp Vakarų ir Rytų blokų. Judėjimo darbotvarkėje svarbų vaidmenį vaidino kultūros politika, propaguojanti modernistinį požiūrį į tarptautinius socialistinius idealus, atsiskleidusį architektūriniuose projektuose, pramoniniame dizaine ir meninėje raiškoje. Pirmaisiais savo gyvavimo dešimtmečiais Neprisijungimo judėjimo kultūrinis kraštovaizdis tapo dinamiška antikolonijinio pasipriešinimo ir nepriklausomybės estetikos arena. Kalbant apie neprisijungimo politikos ir modernaus bei šiuolaikinio meno sankirtą, straipsnyje pabrėžiami reikšmingi, tačiau dažnai nepakankamai dėmesio sulaukiantys įvykiai ir judėjimai. Tarp jų – Afrikos kultūros festivalis (PANAF), Arabų meno bienalė, Havanos bienalė, Čilės solidarumo muziejus, Liublianos grafikos meno bienalė, parodos Sloven Gradeco meno paviljone ir Jugoslavijos neprisijungusių tautų meno galerija „Josip Broz Tito“. Pagrįsti socialistiniais principais ir savita estetika pasižymintys kultūros reiškiniai atitiko antikolonijinio judėjimo esmę. Tekste taip pat aptariamos šiuolaikinės meninės praktikos, susijusios su Neprisijungimo judėjimo palikimu, ypač kontekstuose po Jugoslavijos suirimo. Tai rodo tokios parodos kaip Keliaujantis komunikatas Belgrado Jugoslavijos muziejuje ir Pietų konsteliacijos: neprisijungimo poetika Liublianos šiuolaikinio meno muziejuje. Aptariant šias menines ir kuratorines veiklas, straipsnyje atkreipiamas dėmesys į meno neprisijungimo politikos atgimimą, pabrėžiant dekolonizacijos potencialą ir nostalgiją istorinei neprisijungusio pasaulio vizijai
Mokantis skaityti: solidarumas ir antirasizmas vėlyvojo laikotarpio Rytų Vokietijos socialistiniame realizme: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textDuring decolonization and the Cold War, African students traveled to East Germany for education. Supporting these students, their decolonial ambitions, and development in their home countries was central to East German solidarity. Yet in the process, the students were drawn into a second educational task: reshaping how the East German public perceived race. Images of international students were published alongside newspaper articles about race as part of the state’s agenda to implement a new racial system, composed of distinct racial groups, defined as equals in terms of intelligence and capacity to learn and read. Also in the late 1950s, East German cultural policy shifted toward the notion of the socialist personality, directing figurative art to engage with the psyche. East German artists depicted foreign students in the style of Socialist Realism, reflecting the convergence of the political and aesthetic pressures of the time. This essay discusses how solidarity and antiracism entered the style of late Socialist Realism in the late 1950s and early 1960s. Contrary to the rationalistic, authoritative, and universalizing nature of the new racial system, paintings from this period demonstrate how solidarity and antiracism were differentiated in opinion, contradictory, and variable over time.Straipsnyje autorius analizuoja santykį tarp Rytų Vokietijos socialistinio realizmo stiliaus ir solidarumo bei antirasizmo politikos XX a. 6 deš. pabaigoje ir 7 deš. pradžioje. Atsiliepiant į valstybės remiamą mokslinę kampaniją, kuria siekta pakeisti Rytų Vokietijos visuomenės požiūrį į rasę ir jos supratimą, Afrikos studentus vaizduojantys paveikslai atspindėjo įvairias nuotaikas ir psichologines būsenas – nuo nekantrumo iki nerimo kaip antirasistinės identifikacijos atspindžius. Kaip matome iš tuometinių meno kritikos straipsnių, nepaisant primestos rasinės sistemos, kurią istorikas Quinnas Slobodianas retrospektyviai pavadino „socialistiniu chromatizmu“, vyko diskusijos apie tai, kaip vizualiai išreikšti tarprasinį solidarumą. Rytų Vokietijos tapytojo Karlo Heinzo Jakobo 1957 m. kūrinys Afrikos studentai (Afrikanische Studenten) yra lyginamas su keliais Rytų Vokietijos menininkų paveikslais, kuriuose vaizduojami studentai ir kiti Afrikos subjektai, tarp jų Walterio Womackos Jaunoji pionierė (Junger Pionier, 1959), Susannos Kandt-Horn Studentas iš Ganos (Student aus Gana, 1960) ir Wilhelmo Rudolpho Juodaodžio Ikalos portretas (trečioji versija) (Bildnis des Negers Ikala (3. Fassung), 1960). Kritiškai peržiūrint meno kritikų ir kultūros veikėjų, tarp jų Ulricho Kuhrito, Günterio Feisto ir Bernhardo Nowako, leidinyje Bildende Kunst paskelbtus komentarus, šiame straipsnyje apžvelgiami ir interpretuojami įvairūs meno istorijos požiūriai ir nuomonės apie rasę svarbiu Šaltojo karo laikotarpiu. Kuhirtas, Feistas ir Nowakas kalba apie antirasizmo ir solidarumo poveikį meno istorijai. Nors savo kritiniuose straipsniuose jie pasisakė prieš tuščią simbolizmą, egzotizavimą ir fiziognominių bruožų perdėtą išraišką tapyboje, kartais jie patys pasiduodavo įsišaknijusiems probleminiams stereotipams – pavyzdžiui, pagyvenusio melancholiško afrikiečio tropui. Jie teikė pirmenybę darbams, vaizduojantiems akivaizdžiai giedras ir optimistiškas (Womackos pionierė) arba susikaupimo ir paklusnumo (Schulzės-Knabės studentas) psichologines būsenas, bet ne Jakobo studentams, kurie atrodo labiau pavargę ir potencialiai neramūs. Skirtingai nei kiti dailininkai, Jakobas pasiūlė vėlyvojo socialistinio realizmo versiją, kuriai įtakos turėjo tokie modernistiniai judėjimai kaip ekspresionizmas, ir vengė dogmatiškai optimistinio socialistinės pažangos suvokimo