Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Nuo „atsilikusių kaimų“ iki „kalbų apie sėkmę“: Afrikos moterų vaizdavimas žurnale Soviet Woman ankstyvuoju dekolonizacijos laikotarpiu: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThis article explores representations of African women in Soviet Woman between 1956 and 1964. This magazine was a medium of socialist outreach aimed at women worldwide. Its approach to developing countries, in particular, entailed not only denouncing imperialism but also presenting the Soviet system as a template for postcolonial advancement in a way that conjures up a civilizing mission. This impression is heightened by exotified representations of African women and idealized depictions of Central Asia women as beneficiaries of the revolutionary dismantling of the Russian Empire and thus models for emulation. Yet, this article demonstrates, in its images and rhetoric, that Soviet Woman did not wholesale essentialize African women or render them lower in hierarchical relation to Soviet ones. Rather, amid national liberation movements and rising female global activism, it also presented them as agents in postcolonial development and highlighted commonalities with women everywhere. The portrait of African women that Soviet Woman generated thus appears to be more complex than the Soviet representations of African men that scholars have observed.Straipsnyje nagrinėjamas Afrikos moterų vaizdavimas pagrindiniame Sovietų Sąjungos moterų komiteto leidinyje Soviet Woman 1956–1964 metais. Šis iliustruotas mėnraštis buvo platinamas daugiau nei 100 šalių. Kaip ir kiti sovietinės kultūros sklaidos ruporai, jis skelbė tokias vertybes kaip egalitarizmas bei internacionalizmas ir reklamavo socializmo privalumus. Žurnalas taip pat publikavo vaizdus ir pasakojimus apie viso pasaulio moteris, tarp jų ir afrikietes. Kadangi tarp gausių Sovietų Sąjungai ir Afrikai skirtų mokslinių studijų yra nedaug tokių, kurių pagrindinis tyrimų objektas – afrikietės moterys, Soviet Woman tampa šaltiniu, leidžiančiu palyginti Afrikos moterų įvaizdžius su Afrikos vyrų įvaizdžiais, kuriuos pavyko rasti kituose leidiniuose. Panašiai kaip, pavyzdžiui, laikraštyje Pravda, šiame žurnale dažnai buvo naudojami standartiniai etnografiniai tropai, kai kurie jų – neabejotinai įžeidžiantys. Tačiau žurnale Soviet Woman afrikietės vaizduotos sudėtingiau, pateikiant jas kaip aktyvias nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir postkolonijinės pertvarkos dalyves. Taigi iškylantis bendras vaizdas yra daugialypis ir tikriausiai labiau niuansuotas nei Afrikos vyrų įvaizdis, kurį galima susidaryti iš kitų šaltinių. Straipsnyje tai atskleidžiama į analizę įtraukiant vaizdus lydėjusius tekstus ir atsižvelgiant į: 1) Sovietų Sąjungos daugiatautiškumo vaidmenį formuojant sovietų požiūrius į skirtybes; 2) tarptautines tendencijas, pabrėžiančias bendrystę tarp skirtumų; 3) pačių Afrikos moterų balsus.
Pirmiausia, žurnale kartais lygiagrečiai būdavo vaizduojamos Vidurinės Azijos ir Afrikos moterys, siekiant pabrėžti, kad Afrikos, kaip ir Vidurinės Azijos, tautos galėtų įveikti imperinį palikimą ir žalingus ikikolonijinius papročius, besivadovaudamos socialistiniu modeliu. Tačiau čia pasakota ir apie konkrečių Vidurinės Azijos ir Afrikos moterų patirtį ir veiklą, pateikiant jas kaip savo pačių išsivadavimo bei visuomenės pažangos produktus ir veikėjas. Vis dėlto šie du naratyvai iš esmės skyrėsi: sovietų atveju valstybė buvo šlovinama už tai, kad suteikė tokias galimybes, o Afrikos atveju pokyčiai buvo aiškinami kaip kylantys iš apačios.
Antra, Soviet Woman afrikietės dažniausiai būdavo pristatomos kartu su kitų šalių moterimis, šitaip vaizduojant visų moterų įvairovę ir vienybę, grindžiamą bendru susidomėjimu motinyste ir taika. Skirtumus iliustravo fenotipiniai ir etniniai tropai, kurie būdavo ypač pabrėžiami meniniuose piešiniuose. Bendrumas atsiskleisdavo įvairiose kompozicinėse variacijose (pavyzdžiui, susikibusios rankomis moterys), kuriose baltoji rasė ne visada būdavo dėmesio centre, o afrikietės nebuvo griežtai nustumiamos į antrą planą dėl savo matomų įgimtų savybių ar netgi vadovaujantis paties žurnalo naudojamais stereotipais.
Trečia, žurnale Soviet Woman Afrikos moterims retkarčiais buvo suteikiama galimybė papasakoti apie save interviu arba pačių parašytų straipsnių forma ir pako mentuoti sovietinę sistemą. Vis dėlto, suteikus joms erdvės aptarti savo padėtį, iniciatyvas ir pasiekimus, būdavo išreiškiamas sovietų domėjimasis besivystančiomis šalimis bei parama joms ir netiesiogiai teigiamas solidarumas su nacionalinio išsivadavimo judėjimais ir dekolonizacija. Kartu su domėjimosi Sovietų Sąjunga išraiškomis tai stiprino sovietiškumo įvaizdį, kurį siekta perteikti Soviet Woman, suprantamą kaip pasaulietiškumas, draugiškumas, paslaugumas ir progresyvumas
Fotografų agentūra „Ostkreuz“: fotografija po Vokietijos susivienijimo tarp tradicijos ir prisitaikymo
No full textFounded in 1990 by seven East German photographers, OSTKREUZ—Agency of Photographers emerged as a survival strategy in post-reunification Germany, drawing on its GDR identity to establish itself in a competitive market. The agency balances commissioned work with independent artistic projects, maintaining a commitment to author photography, humanism and collective solidarity—values rooted in the socialist photographic tradition. However, as commercial pressures mount and founding members leave, OSTKREUZ faces the challenge of preserving its historical ethos while adapting to a globalised industry. This article examines the tension between legacy and commercial adaptation from 1990 to 2017, analysing how the agency has navigated financial instability, the evolution of the media landscape and changes in its membership. While exhibitions serve as a key tool for reinforcing its identity, increasing reliance on alternative revenue streams—such as corporate collaborations—raises questions about the sustainability of its founding principles. The article also examines OSTKREUZ’s links with Magnum, suggesting that embracing a broader humanist photographic ethos—rather than a strictly GDR-rooted identity—may offer a more sustainable way forward.1990 m. septynių Rytų Vokietijos fotografų įkurta fotografų agentūra „Ostkreuz“ iš pradžių jiems tapo išlikimo strategija po Vokietijos susivienijimo. Siekdami įsitvirtinti kapitalistinėje rinkoje, steigėjai pasitelkė savo VDR tapatybę, tačiau kartu išsaugojo kolektyvizmo, solidarumo ir humanistinės fotografijos principus. Laikui bėgant, „Ostkreuz“ tapo viena labiausiai gerbiamų Vokietijos fotoagentūrų, derinančių užsakomuosius darbus su nepriklausomais parodų projektais, taip siekiant išlaikyti savo meninį vientisumą. Vis dėlto, fotografijos rinkai kintant, agentūra susidūrė su didėjančiu komerciniu spaudimu ir finansiniu nestabilumu, todėl buvo priversta ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių, tokių kaip antriniai pardavimai ir bendradarbiavimas su įmonėmis. Šis pokytis paskatino vidines diskusijas apie tai, ar komercinio išlikimo reikalavimai neprieštarauja jos įkūrimo principams. Nors parodos, pristatančios VDR tradicijomis paremtą autorinę fotografiją, išlieka svarbiausia agentūros tapatybės dalimi, didėjanti priklausomybė nuo išorinio finansavimo kelia iššūkį jos nepriklausomybės siekiui.
Naujų narių, ypač iš Vakarų Vokietijos, prisijungimas dar labiau apsunkino „Ostkreuz“ pastangas išsaugoti Rytų Vokietijos palikimą. Kadangi lieka vis mažiau steigėjų, o jaunesni fotografai nebeturi tiesioginės gyvenimo VDR patirties, agentūros tapatybė gali tapti ne gyva patirtimi, o preke paverstu mitu. Pagrindinis ateities iššūkis – ar „Ostkreuz“ sugebės išsaugoti savo istorinę tapatybę, kartu prisitaikydama prie globalizuotos fotografijos rinkos? Sekdama „Magnum Photos“ pavyzdžiu, „Ostkreuz“ gali būti priversta keisti savo pagrindinį naratyvą, pereinant nuo griežtos VDR tapatybės prie platesnio humanistinės fotografijos etoso, leidžiančio naujajai kartai, nevaržomai praeities, tęsti agentūros tradicijas. Jos ateitis priklausys nuo gebėjimo subalansuoti meninį vientisumą su komerciniais reikalavimais, užtikrinant, kad įsipareigojimas humanistinei fotografijai išliktų aktualus besivystančiame fotografijos versle
Pratarmė
Get PDFThis issue of Acta Academiae Artium Vilnensis is dedicated to exploring the concept of the artistic labour in contemporary art. Its premise emerged from observing the transformations in this field over recent decades—changes that began with the fall of the Iron Curtain and the restoration of democratic systems in Central and Eastern Europe. The countries of the former Eastern Bloc, particularly those once part of the USSR, rushed to adopt Western art practices and to reintegrate themselves into an art history from which they had long been excluded by the control and censorship of the now-collapsed regimes. New artistic forms and strategies flourished: performance, installation, interventions in public space, collaborative practices, and media art. Conceptual approaches and organizational capacities gained increasing importance, at times even overshadowing traditional artistic skills. Labour—one of the most politicized and tightly regulated themes in socialist visual culture—again became a central axis of artistic practice for some, who sought to reflect the shifting economic, political, and social realities.Šis Acta Academiae Artium Vilnensis leidinio numeris skirtas meni ninko darbo sampratai šiuolaikiniame mene. Jo sumanymas kilo stebint pastarųjų dešimtmečių meninio darbo pokyčius, kurie prasidėjo plyšus Geležinei uždangai ir atkūrus demokratijas Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Rytų bloko šalys, ypač buvusios SSRS narės, suskubo perimti Vakarų meno praktikas ir įsilieti į tą meno istoriją, kurią praleido dėl dabar jau žlugusių režimų kontrolės ir cenzūros. Suklestėjo naujos meno formos ir strategijos (performansai, instaliacijos, intervencijos į viešąją erdvę, bendradarbiavimo praktikos, medijų menas), o konceptualumas ir organizavimo gebėjimai darėsi vis svarbesni, neretai netgi nustelbė menininko profesinius įgūdžius. Darbas, kuris socialistinėse šalyse buvo viena iš labiausiai politizuotų ir kontroliuojamų vaizduojamojo meno temų, daliai menininkų, siekusių reflektuoti naujas ekonomines, politines ir socialines sąlygas, vėl tapo meninės praktikos ašimi
Afrikos kolekcija ir socialistinė antikolonijinė kova Náprsteko muziejaus parodose 1948–1989 m.
No full textThis paper focuses on exhibitions of African culture at the Náprstek Museum between 1948 and 1989. During this decolonisation period, Czechoslovakia maintained strong ties with Africa. This fact had a significant impact on the country’s cultural sphere, inspiring numerous projects related to African themes. The Náprstek Museum in Prague was a unique institution within Czechoslovakia. It had all the prerequisites to serve as a showcase of the communist regime, demonstrating its relationship with the non-European world. This study examines exhibitions held from 1948 to 1989 in the context of the socialist approach to decolonisation—specifically, the extent to which the exhibitions dedicated to Africa were used as a tool for presenting official political positions. It also explores how African art was interpreted within the contemporary context and how it was presented to the Czechoslovak public. The main part of the research is based on previously unpublished archival materials from the Náprstek Museum.Straipsnyje apžvelgiamos 1948–1989 m. Náprsteko muziejuje surengtos Afrikos kultūros parodos, kurios pristatomos Čekoslovakijos socialistinio požiūrio į dekolonizaciją kontekste. Muziejus buvo tapęs platforma skleisti antikolonijinius ir prosocialistinius naratyvus, atspindinčius šalies pastangas daryti poveikį naujai dekolonizuotoms valstybėms Šaltojo karo metais. Šių parodų etnografiniai eksponatai dažnai perteikdavo politines žinutes, naudojant Afrikos meno ir kultūros pristatymą buvo sie kiama stiprinti solidarumą ir pabrėžti Čekoslovakijos pramonės ir kultūros modernumą. Remiantis archyvine medžiaga, straipsnyje analizuojama, kaip šios parodos tarnavo visuomenės suvokimui formuoti ir režimo užsienio bei vidaus politikai remti
Afrikos vaizdavimas komunistinėje Rumunijoje. XX a. 7 deš. išleistų knygų atvejo studija
No full textThe present contribution explores how the African continent was portrayed in books published in communist Romania between 1960 and 1969, aiming to understand the strategies and the rhetoric that the regime employed in the context of the global Cold War. A total of 27 books on Africa have been identified, which can be grouped into three thematic categories: (1) travel diaries, (2) politically engaged writings, and (3) theoretical works spanning history, ethnology, art, and political science. These publications reflect a growing interest in Africa, which was largely perceived as part of a broader, mostly undifferentiated developing world. Representations range from art, history, and political ideas to tales and travel impressions, depicting a continent in need of support from the socialist bloc—particularly Romania—as it fought for independence, resisted stereotypes, and sought to advance towards socialism.Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip Afrikos žemynas buvo vaizduojamas 1960–1969 m. Rumunijoje išleistose knygose, siekiant suprasti šalies komunistinio režimo strategijas ir retoriką, Afrikos šalims pasiekus nepriklausomybę Pasaulinio Šaltojo karo kontekste. Per šį laikotarpį išleistos 27 knygos apie Afriką yra suskirstytos į tris kategorijas pagal žanrą: 1) kelionių dienoraščiai, 2) politiškai angažuoti pasakojimai ir 3) teoriniai istorijos ir politikos mokslų darbai. Didėjantis susidomėjimas žemynu yra akivaizdus – publikacijos apima tokias temas kaip menas, istorija, politinės ideologijos, kelionių pasakojimai ir asmeniniai įspūdžiai
Kuriant antikolonijinį, „neprisijungusį“ Jugoslavijos muziejų: koncepcija, institucija ir metaekspozicija
No full textIn recent decades, provenance research has become one of the most inter- esting areas of academic enquiry, particularly in response to the reorganization and establishment of new “museums of world cultures” amid globalization. However, critical examinations from a Western-centric perspective in museology often overlook the fact that the demand to decolonize museum theory and practices, as well as to establish new institutional forms—such as collections designed to fulfil this vision—was first raised in the second half of the 20th century through the cultural politics of Non-Alignment. The impact of the Non-Aligned Movement’s efforts to “decolonize the museum” remains invisible. This paper seeks to address this gap in the literature of museum studies by analyzing in detail the political and museological negotiations behind the establishment of the Museum of African Art: The Veda and Zdravko Pečar Collection in Belgrade (1977).Vienas pagrindinių Neprisijungimo judėjimo principų buvo kova su kultūriniu imperializmu. Jugoslavijos muziejininkai suprato, kad muziejai – tai ne tik buvusių kolonijinių valstybių projektas, bet ir šalių, neturinčių kolonijinės praeities, kolonijinis konstruktas. Todėl „muziejaus dekolonizacija“ jiems reiškė ne tik metodologinę praktiką, bet ir muziejaus „pasaulio vaizdo“ tyrimo, kūrimo ir reprezentavimo vakarietiškų akademinių principų atkūrimą. Tokį intelektualinį klimatą iliustruoja Belgrado Afrikos meno muziejaus veikla. Jugoslavijos antikolonijinio muziejaus muziejinė ir politinė koncepcija, pabrėžiant panašumus, sąsajas, tarpusavio priklausomybę ir integraciją, siekta sužadinti lankytojo emocines reakcijas – pagarbą, simpatiją ir draugiškumą, mažiau susitelkiant į žmonijos būvio ir veikimo bendroje planetoje skirtumus. Šių tikslų daugiausia buvo siekiama ne tiek (eksperimentuojant) ekspozicinėje aplinkoje, kiek siūlant edukacines programas. Nors tokia institucijos koncepcija labiau priminė kultūros centrą nei muziejų, ji buvo sumanyta kaip diplomatinis projektas, turintis aiškiai apibrėžtą tikslą – neprisijungimo kultūrinės politikos institucionalizavimą
„Noriu grįžti į Lenkiją“: Lenkijos ir Pietų Afrikos Respublikos meninės bičiulystės istorija: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe article provides an overview of the cross-border and cross-continental cultural exchange between Polish and South African artists in the second half of the twentieth century, especially in the field of visual arts and in the period of the Cold War. Having identified several instances of creative dialogue between Polish and South African art (e.g., Teresa Tyszkiewiczowa, Chris Ledochowski), the essay focuses on the work of South African-born writer and playwright Deborah Levy, herself a descendant of Lithuanian Jewish immigrants to South Africa. The article aims to reconstruct and trace the trajectory of Levy’s transnational affinity with Poland. Particular attention is given to the influence of post-WWII Polish visual culture on Levy’s work (e.g., Tadeusz Kantor) and her collaborations with three Polish visual artists: Andrzej Maria Borkowski, Zofia Kalińska, and Andrzej Klimowski. The study also explores the conditions of South African-Polish artistic dialogue during the Cold War, including an analysis of the mediating role of the metropolis and the subject positions of those engaged in the aforementioned dialogue.Straipsnyje apžvelgiami XX a. antros pusės Lenkijos ir Pietų Afrikos Respublikos menininkų tarpvalstybiniai ir tarpžemyniniai kultūriniai mainai, ypač vizualiųjų menų srityje Šaltojo karo laikotarpiu. Aptarus kelis šių valstybių meno kūrybinio dialogo pavyzdžius (Teresos Tyszkiewiczowos ir Chriso Ledochowskio atvejus), daugiausia kalbama apie Pietų Afrikoje gimusios rašytojos ir dramaturgės Deboros Levy kūrybą, išsiskiriančią ypatingu dėmesiu Lenkijai ir Centrinei Europai. Ji, kilusi iš Lietuvos žydų emigrantų šeimos, atgaivino ryšį su savo protėvių tėvyne Centrinėje Europoje po to, kai jos tėvas, kovotojas prieš apartheidą Normanas Levy, buvo priverstas palikti Pietų Afriką ir kartu su šeima apsigyveno Anglijoje. Būtent Jungtinėje Karalystėje Deborah Levy atrado kelių Lenkijos vizualinių menininkų kūrybą, užmezgė ilgalaikį dialogą su Centrinės Europos menine kūryba, reflektuodama bei pripažindama savo meninį paveldą (arba matrimoine). Straipsnio tikslas – atkurti ir nužymėti D. Levy tarpvalstybinių ryšių su Lenkija trajektoriją, prasidėjusią XX a. 8 deš. pabaigoje ir išsiskleidusią paskutiniaisiais Šaltojo karo metais. Atskirai nagrinėjamas Lenkijos pokarinės vizualinės kultūros poveikis jos kūrybai (Tadeuszo Kantoro menas) ir jos bendradarbiavimas su trimis Lenkijos vizualiniais menininkais Andrzejumi Maria Borkowskiu, Zofia Kalińska ir Andrzejumi Klimowskiu, peržengęs valstybių sienas ir paremtas skirtingų geopolitinių bei meninių patirčių susitikimu. Straipsnyje ne tik aptariami kūriniai, sukurti šių kūrybinių susitikimų kontekste, bet ir analizuojamos sąlygos, lėmusios Pietų Afrikos ir Lenkijos meninį dialogą Šaltojo karo metais (įskaitant tarpininkaujantį metropolijos vaidmenį bei dalyvių subjektyviąsias pozicijas šiame dialoge)
Tai, ką sukuriame. Ieškant sąsajų tarp menininko kuratoriaus darbo ir bendradarbiavimo tinklų kaip nematerialios veiklos formos XX a. 9 dešimtmečio Latvijoje
No full textThis paper examines the intersection between the practice of artist-curator and networking as forms of immaterial labor in 1980s Latvia, using the houses of creativity and the exhibition series Gadījums (Happenstance, 1985, 1986, 1987, 1988) as a point of departure. It focuses on the artist-curator as a pivotal figure in shaping artistic processes during the late Soviet era. Their labor contributed to new forms of exhibiting, staging, and representing art in Latvia, while also engaging with the broader socio-political transition in the 1980s. As a case study, the Gadījums exhibition series is analyzed within the context of networks cultivated in the houses of creativity (jaunrades nams). To illustrate the specific nature of a house of creativity in Latvia, the paper examines the Dzintari House of Creativity in Jūrmala. The aim is to explore how artists engaged with and utilized networks and other creative strategies that led to the development of curatorial approaches and methods in the 1980s Latvia.Straipsnyje nagrinėjama menininko kuratoriaus padėtis ir vaidmuo vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu, akcentuojant bendradarbiavimo tinklų kūrimą kaip neretai pamirštamą meninės veiklos aspektą, interpretuojamą per nematerialios veiklos perspektyvą. Menininkas kuratorius prisidėjo prie naujų meno parodų rengimo, pristatymo ir reprezentacijos formų Latvijoje, kartu reaguodamas į platesnius XX a. 9 deš. socialinius-politinius pokyčius. Kaip atvejo analizė straipsnyje nagrinėjamas kūrybos namų (latv. jaunrades nami, rus. dom tvorčestva) vaidmuo. Šie namai priklausė iš centro administruojamoms valstybės institucijoms, tokioms kaip Dailės fondas ir SSRS menininkų sąjunga. Siekdama iliustruoti kūrybos namų specifiką Latvijoje, straipsnio autorė nagrinėja Jūrmalos kūrybos namus „Dzintari“. Ši institucija atliko svarbų vaidmenį vystant menines praktikas, suteikdama prieigą prie nematerialių veiklos aspektų – draugysčių, artimų ryšių ir mentorystės. Straipsnyje keliami svarbūs klausimai: kodėl kūrybos namai buvo svarbūs menininko kuratoriaus darbui? kaip menininkai naudojosi kūrybos namų teikiamomis galimybėmis kurti bendradarbiavimo tinklus? Analizei pasirinktas parodų ciklas Gadījums, kuris vyko įvairiose Rygos lokacijose 1985, 1986, 1987 ir 1988 metais.
Autorė teigia, kad bendradarbiavimo tinklų kūrimo, meninės veiklos ir kuratorystės sąsają atskleidžia nemateriali praktika, kurios kontekstuose menininkai ieškojo paramos ir profesinio tobulėjimo galimybių. Vietiniai, nacionaliniai ir tarptautiniai tinklai suteikė įvairias galimybes, leidžiančias menininkams vystyti savo kūrybines praktikas, pristatyti savo darbus parodose arba kitais formatais ir kurti formalias bei neformalias santykių ir bendrystės struktūras. Kūrybos namai vaidino labai svarbų vaidmenį skatinant šias praktikas – jie veikė kaip erdvės, palaikančios ir stiprinančios meninę produkciją bei įvairias veiklos formas. Tai taip pat leido menininkams žengti į kuratorystės sritį. Straipsnyje minėti aspektai analizuojami per parodų ciklą Gadījums, kuris iliustruoja, kaip bendradarbiavimo tinklų kūrimo formos evoliucionavo į parodų formatus, menininkams ieškant naujų ir tinkamų būdų saviraiškai ir autonomijai įgyvendinti. Šie pastebėjimai patvirtina ir pagrindinę straipsnio tezę: kuratorystė vėlyvuoju socializmo laikotarpiu gali būti vertinama kaip įvairi ir besiplečianti praktika – eksperimentinė, žaisminga ir stimuliuojanti, dažnai inicijuojama pačių menininkų
Afrikos meno muziejaus ir Jugoslavijos muziejaus (Belgradas) afrikietiškų kolekcijų susigrąžintos „neprisijungimo“ istorijos: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThis paper examines the discursive recuperation of “non-aligned” histories and non-alignment—understood as the set of ideas and values behind the Non-Aligned Movement established in the 1960s1—in the interpretation of two African collections, the Museum of African Art: the Veda and Dr. Zdravko Pečar Collection (MAU) and the Museum of Yugoslavia (MY), both in Belgrade, Serbia. Non-alignment shaped socialist Yugoslavia’s foreign policy in the 1960s and 1970s, positioning the country aside the socalled Third World countries and associating it with the ideologies of anti-colonialism. Since anti-colonialism has influenced the interpretation of these collections, they offer a somewhat decentred case study within the ongoing global attempts to decolonize museums. However, the presence of non-alignment in these two museums has remained discursive, meaning that it was not immediately evident in their visual representation or museum methodologies. Such dependence on the prevailing political framework made it highly responsive to shifts in broader discourse, which underwent dramatic and significant transformations over time. Beyond the end of the Cold War, which reshaped global political and economic positionings, the wars in the former Yugoslav republics during the 1990s and the formation of newly created national narrations contributed to the effacement of most Yugoslav narratives, including non-alignment. This paper builds on previous research projects (Sladojević 2012, 2014, 2017, 2022) and over two decades of immediate professional experience with both museums, broadly tracing the discursive presence of non-alignment. It emphasizes two main approaches to reviving the non-aligned narrative in these two African collections. The first is artistic and theoretical engagement, which seeks to recuperate Yugoslav legacies as emancipatory guidelines for a more equitable society. The second is the Serbian state’s current appropriation of these legacies, re-employing the Yugoslav non-aligned discourse for certain practical political gains, balancing historical meaning with redefined interpretations.Šiame straipsnyje autorė permąsto neprisijungimo istorijų reikšmę interpretuojant Belgrado Afrikos meno muziejaus – Vedos ir dr. Zdravko Pečarų kolekcijos bei Jugoslavijos muziejaus afrikietiškų eksponatų rinkinius. Neprisijungimo politika buvo socialistinės Jugoslavijos užsienio politikos dalis, ypač XX a. 7 ir 8 dešimtmečiais. Kurį laiką, ypač XX a. paskutiniame dešimtmetyje ir XXI a. 1 deš. pradžioje, Jugoslavijos palikimas buvo nuosekliai trinamas iš viešojo diskurso Serbijoje ir visame regione. Tuo tarpu naujausiuose tarptautiniuose menotyros projektuose vis labiau pripažįstama šių muziejų simbolinė reikšmė puoselėjant antikolonializmo ir solidarumo idėjas.
Ryžtingesni raginimai dekolonizuoti paveldą visame pasaulyje suteikia dar vieną galimybę permąstyti ir iš naujo aktualizuoti šias vertybes muziejuose, kurie buvo decentralizuoti lyginant su Vakarų šalių muziejais. Viena vertus, atsiranda poreikis pripažinti Jugoslavijos palikimo emancipuojančias vertybes, tarp jų – neprisijungimą, kaip pagrindinę diskurso priemonę pristatant ir aiškinant antikolonializmo ir antirasizmo sąvokas Jugoslavijos visuomenėje. Kita vertus, tiek dekolonijinis mąstymas, tiek postkolonijinė teorija pabrėžia nuoseklaus kritiško požiūrio į patį muziejų būtinybę, kai muziejus yra suprantamas kaip eurocentrinė institucija, glaudžiai susijusi su kolonializmu ir prisidedanti prie stereotipų bei hegemoninio diskurso įamžinimo.
Autorė apibrėžia temą, pateikia istorinį kontekstą, padedantį geriau suprasti Jugoslavijos ir Neprisijungimo judėjimo santykį, ir apibūdina abu anksčiau minėtus muziejus bei jų afrikietiškas kolekcijas, sutelkdama dėmesį į eksponatų įsigijimo ir pristatymo būdus. Išvadose, remdamasi šiuolaikinės menotyros prieigomis reaproprijuojant neprisijungimo istorijas, taip pat atsižvelgdama į dabartinę politinę realybę ir atgimusį abiejų institucijų panaudojimą politiniams tikslams, autorė pabrėžia kritiškesnio, savirefleksyvesnio, labiau niuansuoto ir dekolonizuoto žvilgsnio į susigrąžintą istoriją ir jos naratyvus būtinybę
Paroda Gyvenimo būdas: menininkų darbo nematomumas po valstybinio socializmo laikotarpio Lenkijoje
No full textThe article examines the invisibility of artistic labour in neoliberal Poland after 1989. It focuses on the exhibition A Way of Life (Sposób na życie), which took place at Łaźnia Center for Contemporary Art in Gdańsk in 2002. Rather than presenting traditional works of art, the exhibition showcased the outcomes of commercial commissions created solely for profit. The article considers A Way of Life not only as a reflection of understanding artistic labour as non-work, but also as a starting point for reflecting on the cultural model lost after the fall of communism.Straipsnyje nagrinėjama meninės veiklos problema Lenkijoje pereinamuoju į neoliberalizmą laikotarpiu, analizuojant 2002 m. parodą Sposób na życie (Gyvenimo būdas) Gdansko šiuolaikinio meno centre „Łaźnia“. Remiantis 41 menininko apklausa ir išsamiais interviu, straipsnyje atskleidžiama, kaip sisteminiai ekonominiai pokyčiai po 1989 m. paveikė menininkų materialines sąlygas ir simbolinį statusą. Analizė grindžiama Katjos Praznik meninės veiklos nematomumo kapitalizmo sąlygomis teorija, pagal kurią menas yra ideologiškai atskirtas nuo darbo srities.
Straipsnyje aptariamas ir XX a. 8–9 deš. Lenkijos Liaudies Respublikos politinis ir ekonominis kontekstas. Autorius parodo, kaip ekonominė krizė, didėjantis nedarbas ir decentralizacija pradėjo ardyti valstybės finansavimą ir infrastruktūrą dar valstybinio socializmo laikotarpiu. Užtikrintos paramos menininkams mažėjimas buvo įtvirtintas po 1989 m., kai neoliberalioji ideologija faktiškai delegitimizavo visas sisteminės paramos kultūrai formas. Šį virsmą lydėjo dominuojantis viešasis naratyvas, kuris valstybės paramą siejo su cenzūra ir neefektyvumu, o rinką pateikė kaip vienintelį „laisvą“ ir teisėtą meno egzistavimo kontekstą.
Remiantis surinktais duomenimis, straipsnyje parodoma, kaip naujasis ekonominis režimas naujai apibrėžė meną kaip verslią, individualistinę veiklą, atėmusią iš menininkų darbo apsaugą ir socialines garantijas. Analizė atskleidžia plačiai paplitusį menininkų nestabilumą: tik maža dalis galėjo išgyventi vien iš savo meno, dauguma turėjo papildomus darbus, o nemažai jų turėjo privačiai mokėti socialinio draudimo ir pensijos įmokas. Pats meno kūrinių kūrimo procesas tapo didele finansine našta, o beveik pusė respondentų gaudavo finansinę paramą iš šeimos. Tokios sąlygos iliustruoja Praznik įvardytą neoliberalų meninės veiklos sumenkinimą: nors pats menas yra šlovinamas, už jo slypintis darbas lieka nuvertintas ir nematomas.
Interviu su skirtingų kartų menininkais atskleidžia įvairias reakcijas į šias sąlygas. Vyresni menininkai, tokie kaip Jerzy Bereśas ir Przemysławas Kwiekas, apgailestavo dėl socialinių garantijų bei stiprios valstybės globos žlugimo. Jaunesni menininkai, tarp jų Pawełas Althameris, Julita Wójcik ir Bogna Burska, prisitaikė perimdami rinkos logiką ir kurdami verslumo principais pagrįstas išlikimo strategijas.
Paroda Gyvenimo būdas tapo retai pasitaikančia vieša refleksija apie posocialistinės Lenkijos meninio gyvenimo socialines ir ekonomines realijas. Straipsnyje ši paroda pristatoma kaip svarbus to laikotarpio dokumentas, pabrėžiantis būtinybę konceptualizuoti meną kaip darbą ir permąstyti kultūros politiką už neoliberalaus modelio ribų