Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Rašymas iš aplinkos. Link transversinės poetinės praktikos kaip metodo
No full textIn this essay, I make a case for transversal writing as a method for artistic re search. I use transversal to describe a writing entity that is capable of shifting across media and disciplines, while remaining open for critical reflection. This method is akin to a metamodel, a model not confined to defining itself to the exclusion of other models. Rather, it serves as a heuristic tool for re flecting on how we proceed in an artistic research inquiry.
My inquiry is located in the fields of artist’s film and video, ficto critical writing, and performance. I begin by shortly positioning artistic research as an intentional and original search for new knowledge, with the inherent value of radical openness. I introduce a metamodel for transversal writing, which encompasses but goes beyond the film essay tradition. The hybrid forms of essayistic film and fictocritical writing are shown to carry a common interest in radical openness, turning them into sites of new knowledge. Through a link with performative writing, the concept of the event completes my metaphor of writing from the milieu.
In conclusion, I propose a diagram and a narrative reflection on the making of the artwork seeds of degrowth, whose production is a site of my research.Diskursyvioje kūrybinėje praktikoje esė gali turėti įvairias materialias formas. Tačiau susidūrus su imanentiniu audiovizualumo žinojimu, viskas tampa sudėtingiau. Kviečiama pažvelgti į transversinį rašymą kaip į savireflektyvią, kruopščią, tačiau ta kią praktiką, įtraukiančią ir jai būdingus prieštaravimus. Kartu su judančiais vaizdais transversinis rašymas gali įgauti stiprų kritinį ir poetinį potencialą.
Remdamasis Ursulos Biemann, Hito Steyerl, Beno Spatzo, Vincento Meesenso ir kitų kūryba, straipsnyje parodau, kad videografinė esė gali kalbėti kolektyvo vardu ir nevengti prieštaravimų. Ji turi atskleidimo galią, nes gali pateikti priešingus požiū rius. Tekstinių formų požiūriu videografinė esė turi potencialų „giminaitį“ – fiktokritinį rašymą.
Fiktokritika yra šiek tiek spekuliatyvi ir gali atskleisti besivystančių procesų vidinį mechanizmą. Pavyzdžiai – naujausia Davido Maroto, Barbaros Browning, Ka thleen Stewart ir kitų kūryba. Esė su fiktokritika sieja rašymo performatyvumas, arba „rašymo darymas“. Performatyvus rašymas pakeliui „susitinka“ mąstymą (sąvokas), kai juos abu iš dalies formuoja audiovizualinis aparatas. Dėl šios dvigubos įtampos audiovi zualinis rašymas tampa meninio tyrimo įvykiu.
Žvelgiant iš radikalaus empirizmo perspektyvos, žinojimo įvykis gali reikšti daugiau nei individualų subjektą – žmogų. Tokia samprata atveria aplinkos idėją – sąsa ją, kuri atsiranda tuo pat metu kaip mūsų žmogiška savastis, vykstant individuacijos procesui. Transversyvų rašymą galima įsivaizduoti kaip rašymą, kylantį iš aplinkos, kurioje yra ir kitų medžiagų – konkrečių ir atmosferinių, žmogiškų ir daugiau nei žmogiškų.
Pasitelkęs šią sąvoką, toliau aptariu rašymą iš aplinkos naudodamas audiovi zualines medijas. Remdamasis įvairiais pavyzdžiais, tokiais kaip videografinis rašymas, procesinis kinas ir tekstas eksperimentiniame kine, straipsnio pabaigoje pasiūlau me tamodelio diagramą. Iš pradžių šį modelį susieju su straipsnyje aptartais pavyzdžiais, o paskui anekdotiškai pademonstruoju jo veikimą kurdamas meno kūrinių ciklą seeds of degrowth (Nykimo sėklos, Ambrózy, 2024)
Vėliavų su dvipuse aliejine tapyba restauravimas: atskirai restauruotų kūrinių integravimo eksperimentas
No full textThe conservation of banners with double-sided oil paintings has always faced the problem of integrating the textile part and the painting, which can no longer be solved. Either the conservation or the preservation method has to preserve the banner and the painting from further deterioration. There are very few publications on the conservation of church banners with oil paintings that highlight the main problems encountered in the conservation of these ecclesiastical objects. Most articles present the conservation of flags or painted flags, but there is no mention of the experimental aspect. There are even fewer articles on experiments with materials for the restoration of church banners. As museums deal with the problems of small storage and maintenance, the preservation of banners with oil paintings is at risk. This article presents an experiment carried out during my master’s studies at Vilnius Academy of Arts in the conservation of a church banner with the double-sided oil painting Assumption of Mary/Guardian Angel at the Lithuanian National Museum of Art. The experiment tested three different ways of displaying/preserving the banner with a double-sided oil painting.Restauruojant vėliavas su dvipuse aliejine tapyba, visada susiduriama su tekstilinės dalies ir tapybos kūrinio, kuris nebėra įtemptas ant porėmio, integravimo problema. Muziejams sprendžiant mažų saugyklos erdvių ir tinkamų sąlygų jose palaikymo problemas, vėliavų su aliejine tapyba saugojimui kyla pavojus. Šiame straipsnyje pristatomas eksperimentas, atliktas Vilniaus dailės akademijoje per magistrantūros studijas konservuojant bažnytinę vėliavą su dvipusiu aliejiniu paveikslu „Švč. M. Marijos ėmimas į dangų / Angelas sargas“ iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekcijos. Eksperimento tikslas – atrasti netradicinį metodą galimiems objekto pažeidimams sustabdyti muziejaus saugyklose baigus restauravimo procesus ir atsakyti į klausimą, ar kuris nors iš tokių metodų yra tinkamas restauruotoms dvipusės aliejinės tapybos ir tekstilės dalims integruoti. Atliekant eksperimentą buvo išbandyti trys skirtingi vėliavos su dvipuse aliejine tapyba eksponavimo ir saugojimo būdai. Kiekvienam metodui buvo parengtos naujos dvipusės aliejinės tapybos ir vilnonės tekstilės dalys. Pirmasis bandymas – Pier Franco Nicola pasiūlymas, kaip įtempti dvipusės tapybos dalį, standartiškai ją pritaikant tekstilės vėliavai. Antrasis bandymas buvo atliktas remiantis pirminiu Eugenie Knight pasiūlymu, pateiktu per internetinį seminarą „Dvipusių paveikslų struk- tūrinis apdorojimas“, o trečiasis bandymas buvo pagrįstas prof. Audronės Petroševičiūtės pasiūlymu. Pirmasis eksperimentas yra lengvai pritaikomas, leidžia lengvai ištempti paveikslą ir yra geras sprendimas siekiant paskirstyti paveikslo svorį. Antrasis eksperimentas paremtas spyruoklių sistema ir yra tinkamas, kai reikia keisti laikymo sąlygas. Visa konstrukcija yra kilnojama ir matoma iš abiejų pusių, tačiau netinka trapiems vėliavų audiniams. Trečiajame eksperimente paveikslas tvirtinamas vilnonės tekstilės dalyje, naudojant lengvą šilko krepeliną, kuris leidžia matyti paveikslą iš abiejų pusių ir apsaugo nuo pažeidimo tapybos pakraščius. Vienintelis trūkumas yra gravitacijos jėga, veikianti paveikslą; ją galima lengvai išsklaidyti naudojant nedidelius magnetus
Akademinio atsparumo beieškant: problemų sprendimai meno doktorantūros programoje
No full textDesign and Art PhDs are widely spread across Art Schools around Europe and the world. Doing a PhD in the arts however contains tensions between artistic research approaches, and overall academic setting and requirements. Students, and supervisors, are not always well prepared for the challenges that arise from these tensions. This raises the question: How supervision of artistic research at doctoral level can foster unorthodox approaches and multimedia outcomes, while simultaneously enable doctoral students to navigate academic frameworks?
Based on data from a doctoral preparation course, this article outlines typical tensions and, highlights strategies to help navigate them. After a general introduction and the methodology section the article reviews existing approaches in PhD programs in Art and Design that help reflecting our case study. Chapter five presents the case study results and chapter six involves discussion and conclusion on future needs in PhD supervision in the arts.Straipsnyje iš institucijos ir studentų perspektyvų pristatoma išsami ir gerai dokumentuota tarp doktorantūros studentų išplitusios problemos analizė.
Autoriai naudoja išsamią ir kruopščiai atrinktą naujausią literatūrą bei pateikia jų pačių atlikto kiekybinio tyrimo rezultatus. Aptariamas meno edukacijos Šveicarijoje atvejis atliepia ir daugelyje Europos šalių esančią situaciją. Autoriai pateikia tikslias problemų analizes ir vertingų įžvalgų apie iššūkius bei dilemas, taip pat siūlo naudingų sprendimų
Urgent Issues of the Registration and Preservation of Art Heritage Objects. Conservation of the Raižiai Mosque Minbar: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje aptariamos aktualios dailės paveldo objektų įpaveldinimo ir apsaugos problemos. Objekto įrašymas į Kultūros vertybių registrą suteikia jam teisinę apsaugą. Tai labai svarbus veiksmas, nes tik Kultūros vertybių registre registruotiems objektams taikomi paveldosaugos reikalavimai, reglamentuojantys tinkamą jų saugojimą, priežiūrą, naudojimą, konservavimo ir restauravimo darbus, tų darbų dokumentavimą. Tačiau kartais restauruoti tenka vertingus, bet į Kultūros vertybių registrą neįrašytus dailės paveldo objektus. Būtent tokiai situacijai aptarti straipsnyje pristatomas atvejo tyrimas, kuriame pateikiama 2019 m. restauratoriaus Manto Matuizos vykdytų neįpaveldinto dailės paveldo objekto – Raižių totorių mečetės (Alytaus r.) minbaro konservavimo ir restauravimo darbų apžvalga. Pristatomi atlikti tyrimai, restauravimo metodai, naudotos medžiagos, apibendrinami atliktų darbų rezultatai.The preservation of art heritage in Lithuania has always been and, unfortunately, remains an acute problem. The initial stage necessary for the protection of art heritage objects (their entry into the Register of Cultural Heritage) is implemented too slowly. For almost two decades, the lists of art monuments prepared during the Soviet era have been under revision: movable art objects are distinguished from unmovable ones and their valuable properties are specified. Research institutions studying the national heritage of sacred art are identifying and giving expert assessment of a relatively large number of new objects. While the planned art object registration programs continue, the inclusion of new objects in the Register is not considered a priority; therefore, a sufficiently large number of unique valuable objects of fine art still have not been given the status needed for their basic legal protection. Art heritage objects included in the state registry system are handled according to the legal requirements for heritage protection and ensured financial support for their research, conservation and restoration, as well as protective technical measures. Due to the very slow pace of the registration process, objects not included in the Register face a substantial threat to their preservation due to inadequate maintenance and storage conditions and unregulated conservation work.
The current situation in the sector of documentation of research and conservation of art heritage is unacceptable. The valuable art objects listed in the Register must be conserved in accordance with procedures established by legal acts, which stipulate the preparation and publication of detailed reports on the conducted research and works. In reality, such reports are published very rarely, and are usually not available to the public. Furthermore, these legal requirements do not apply to the restoration of objects not yet included into Register: reporting on the performed works is not mandatory, and data on the restoration works of these valuables is not collected or systematised.
In 2019, Mantas Matuiza restored a unique object of the Tatar heritage – the minbar of the Raižiai Mosque. The wooden minbar was transferred to Raižiai from the burned Bazorai Mosque. Chemical and physical analysis of this valuable object (not listed in the Register) was conducted by Polish specialists. The minbar of the Raižiai Mosque was created by local craftsmen in 1686. It has an extraordinarily rich polychrome décor, and its roof is decorated with wood carvings. It has been used for its intended purpose throughout the centuries, and was repaired and refurbished several times due to wear and tear. During the 2019 restoration, the wooden structure of the minbar, found to be in critical condition, was reinforced, later overpaintings were removed, the colour of the original polychrome was revealed, and the lost details of the carving were restored. Since this object was not included in the Register, reporting on the conservation works was not mandatory, but the conservator, realizing the cultural and artistic value of the object and guided by his own professional ethics, carried out a detailed photo recording of the works, and also provided their description to the author of this article in the form of a structured interview
Let the Environment Speak: Attributes in Children’s Portraiture of the Seventeenth – Late Eighteenth Century: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textSenuosiuose atvaizduose žmones supantys atributai – vienas reikšmingiausių istorinio portreto simbolinių ir prasminių elementų. Atributai apibrėždavo ne tik konkretaus portretuojamojo charakterį, socialinę padėtį, bet drauge savitai įamžindavo ir išorinę, aplinkos nulemtą jo asmenybės reprezentaciją. Bene ryškiausiai šis aspektas skleidžiasi vaikų portretistikoje, kurios kūrybos iniciatoriais ir formuotojais dažniausiai tapdavo jų artimieji. Straipsnio objektas – šešių Lietuvos muziejų kolekcijose saugomų vietinių ir užsienio autorių nutapytų XVII a. – XVIII a. pabaigos vaikų atvaizdų ikonografija ir atributinė simbolika. Remiantis šiais pavyzdžiais tekste siekiama nors ir fragmentiškuose, tačiau dėl to tik dar labiau intriguojančiuose lietuviškosios vaikų portertistikos kloduose ieškoti kaip tik atributuose neretai užkoduotų mažamečių ugdymo ir anuometės vaikystės sampratos refleksijų.It is difficult to imagine early secular portraits without one of their key constituent elements – attributes. Objects, animals, wardrobe elements, and other details that were depicted in representational and intimate compositions had to express as accurately as possible the social status, hobbies, or even character traits of the portrayed person, thus testifying to how that person sought to present themselves, and at the same time to record how others wished to see them. The latter circumstance is particularly evident in children’s portraits. For many centuries, children’s portraits, commissioned by their parents, guardians or other relatives, and usually modelled after adult portraits, primarily performed the functions of consolidating the family status and embodying the expectations placed on the offspring. Today, attributes seen in portraits can help us to trace these expectations. The subject of the article is six characteristic portraits of children from the seventeenth to the late eighteenth centuries by local and international artists held in the collections of Lithuanian museums. Examining their iconography and, above all, their attributive symbolism, the author of the article seeks to verbalise the gradually changing image of interpretation and representation of childhood captured in these paintings.
[...]
Having taken a closer look at the specific images of children in the collections of Lithuanian museums, it can be concluded that although attributes in the portraits of young children usually perform the function of structural and social attribution, the objects accompanying the children also bear witness to much more complex relationships between the portrayed child and their environment represented in the work of art, which pose considerable interpretative challenges. Early images of children are revealed as a complex and unique field of intersection between actual childhood and the external ambitions shaping it, in which attributes also play an important role
Small Stories: Revisiting Applied Art Studies in Interwar Lithuania: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje aptariamas taikomosios dailės mokymas XX a. 3–4 deš. Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant viduriniosios grandies specialistų rengimui amatų mokyklose ir kursuose. Siekiama atskleisti visuomenės poreikius taikomosios dailės dirbiniams ir požiūrį į šios srities specialistų rengimą, apibūdinti organizatorių siekius, nesklandžios plėtros priežastis, būdingiausias ugdymo formas ir jų vietą bendroje švietimo sistemoje. Analizuojamos meninės pakraipos lavinimo sistemos kūrimo problemos, pristatomi reikšmingesni ugdymo židiniai. Istorinį-kultūrinį kontekstą plečiančios autorės įžvalgos daromos pasitelkus faktografinį-analitinį ir socialinės dailėtyros metodus, remiantis Lietuvos archyvų dokumentais, tarpukario periodika ir publikuotais šaltiniais.The article explores the teaching of applied art in Lithuania during the 1920s and 1930s, with a primary focus on the training of specialists in craft schools and courses. Specialized education held a crucial role in Lithuanian education policies, emphasizing the need for applied art and design experts to enhance the aesthetic quality of the living environment and meet local market demands with regionally crafted products. Shaping a modern environment rested on specific decisions made by individuals who realized its importance. However, the practical implementation of these goals faced delays due to post-war economic challenges, uneven budget allocation, and the relatively modest status of designers. Despite the slow execution of reform plans, the training of fine craft specialists found its home in craft schools and courses.
The development of applied art education during the interwar period is delineated into two distinct phases: the organizational period (1920s), marked by the establishment of the Kaunas School of Art, the creation of a network of state craft schools, and improvements in the legal educational framework; and the reform period (1930s), characterized by the expansion of crafts schools and courses, along with internships for specialists abroad. The article delves into the noteworthy centres of fine arts education, including the private Kaunas Women’s Handiwork School (founded in 1927), the Kaunas Evening Courses of Painters-Decorators (established in 1931), and the Kaunas First School of Crafts (established in 1935). It also examines lesser-known craft schools and courses. These institutions, regardless of their educational levels, are viewed as components of a unified system, in which lower-tier schools compensated for the absence of higher education institutions. In conclusion, the focus of artistic education during this period was not solely on the elite but rather on enhancing the environment of middle-income citizens. Educators working in teaching institutions and government representatives shared a common goal – the improvement of the specialized education system. Those involved in applied art education played a crucial role in implementing state policy tasks, compiling and refining academic programs, and nurturing the next generation of specialists. The latter half of the 1930s witnessed significant phenomena in applied arts and crafts education. Thus, the history of interwar applied art, design, and fine arts education serves not only as a record of advancements in specialized artistic education but also offers a glimpse into future possibilities – detailing both accomplishments and unrealized potential
Interwar Lithuanian School Architecture in an Era of Dynamic Change: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje aptariama Lietuvos mokyklų architektūrinė raida tarpukariu. Laikomasi kompleksiškumo principo, gretinant švietimo nuostatas su ugdymui skirtos fizinės aplinkos formavimu. Mokyklų architektūra analizuojama funkciniu, planiniu, erdviniu, kompoziciniu ir estetiniu požiūriais. Pradžios mokyklų ir gimnazijų architektūrinis tyrimas konstruojamas pagal chronologiją. Išryškėjo Lietuvos mokyklų architektūros tarpukariu daugialypis kismas, pasireiškęs pastatų dydžio įvairove ir tolygesniu jų teritoriniu pasklidimu; medžiagos ir konstrukcijos, funkcinės sudėties ir erdvinio organizavimo kaita, formos raiškos transformacija. Pradinių mokyklų evoliucijoje akivaizdus pokyčių dinamiškumas – nuo medinio namo su klasės patalpa iki profesionalios architektūros mūrinio pastato su daugiakomplekte struktūra ir įvairialype funkcine sandara. Gimnazijos esmingai kito pastatų dydžio, paskirčių įvairovės, erdvinio organizavimo ir formodaros aspektais. Ketvirtajame dešimtmetyje išryškėjo mokyklų tipologijos architektūrinis modelis, pagrįstas funkciniu kompleksiškumu, racionaliu patalpų grupavimu, logiška erdvine sąranga, technologine kokybe ir nuosaikia modernistine estetika.This article examines the architectural development of Lithuanian schools during the interwar period. Adopting a comprehensive approach, it juxtaposes educational provisions with the formation of the physical environment for education. School architecture is analyzed from functional, spatial, compositional, and aesthetic perspectives. The study of primary schools and gymnasiums is organized chronologically.
During the interwar period, Lithuanian school architecture underwent multifaceted changes, reflected in the variety of building sizes and their more even territorial distribution. There were significant changes in materials and construction methods, functional composition, spatial organization, and artistic expression. Two developmental phases emerged: the beginning and the becoming. The first decade was marked by traditional architecture featuring wooden structures, standard designs, and repetitive layouts that combined educational and residential functions with a historicist aesthetic. In the second decade, masonry schools were constructed based on individual, professionally designed projects. The functional programme expanded to better meet educational needs, incorporating functional zoning, spaciousness, technological innovations, and modernist aesthetic tendencies.
The evolution of primary schools during this period exhibits a dynamic shift from simple wooden structures housing a single classroom to professionally designed masonry buildings featuring multi-classroom structures and diverse functional arrangements. Concurrently, gymnasiums underwent substantial transformations, characterized by changes in building size, utilization diversity, spatial organization, and architectural form. During the 1930s, a distinct architectural model for school typology emerged, emphasizing functional complexity, logical room grouping, spatial organization, technological advancements, and a restrained modernist aesthetic
Istorija, subjektyvumas ir viešoji sfera Graikijoje: Tonios Marketaki ir Evos Stefani eseistiniai filmai
No full textThe paper contextualizes and reflects on the essay-films John and the Street (1967) and Acropolis (2001) by prominent Greek filmmakers Tonia Marketaki (1942–1994) and Eva Stefani (b. 1964), respectively. Created at different moments in modern Greek history, the two films nonetheless address the tension between history and personal experience in the public sphere, especially as this tension marks the urban context of Athens. The analysis explores how the two films challenge hegemonic national narratives while tracing “subterranean” alternative subjectivities. It emphasizes the aesthetic practices developed by the filmmakers and examines whether these practices contribute to what Jacques Rancière has described as a possible reconfiguration of “the distribution of the sensible,” and whether they help to envision urban reality as a spatio-temporal field of ever emergent potentialities.Straipsnyje aptariu du filmus – Tonios Marketaki Jonas ir gatvė (1967) ir Evos Stefani Akropolis (2001), kuriuose atsispindi įtampa tarp istorijos ir asmeninės patirties šiuolaikinės Graikijos viešojoje erdvėje, ypač šios įtampos išraiška Atėnų miesto kontekste. Trumpai apibrėžiu, kaip šie filmai kvestionuoja hegemoninius nacionalinius naratyvus, naudojant gana panašias estetines praktikas, nepaisant skirtingų socialinių ir meninių kontekstų bei temų. Kartu analizuoju šiuose filmuose atsiskleidžiančias specifines subjektyvumo formas, kurios neatitinka normų ir egzistuoja visuotinai priimtinos viešumo sampratos šešėlyje. Mano nuomone, sutelkdami dėmesį į hegemoninius nacionalinius naratyvus ir nenormatyvius subjektyvumus, taip pat perkurdami kinematografines formas, kuriomis perduodama bendruomenei priimtina patirtis, abu filmai savo eseistiniais elementais suteikia balsą tam tikroms gyventojų dalims (ir jų patirčiai), kurios ilgą laiką buvo sistemingai slopinamos praeities garbinimo ir pokario konservatyvumo. Be to, abu filmai skatina, Jacques’o Rancière’o žodžiais tariant, galimą „sveiko proto pasiskirstymo“ rekonfigūraciją. Galiausiai, permąstant reprezentacinius prioritetus, politiškai yra itin svarbu tai, kad abu filmai perteikia viešosios sferos perspektyvą, kai ne tik atmetamas viešosios erdvės įtvirtinimas per valdančiosios klasės ir tautos po- litinio elito įvaizdžius (arba išskirtinis persmelkimas šiais įvaizdžiais), bet ir pripažįstama, kad bet kuriuo momentu socialinių prieštaravimų viduje ir per juos formuojasi naujos erdvės, kurios gali susigrąžinti tai, ką istorija „ištrynė“ kaip galimybes (galimas istorijos kryptis). Atkreipiant dėmesį į tai, kaip šie du filmai peržengia tradicinę „fikcijos arba dokumentikos“ takoskyrą, straipsnyje gvildenama, kaip galima atpažinti tam tikrus eseistinius eksperimentus, daugiausia pagrįstus nuolatiniais apmąstymais apie pačias priemones, padedančias kurti vizualines reprezentacijas, ir kritiniu požiūriu į viešosios sferos prigimtį. Tokie eksperimentai, mano manymu, yra aiški graikų kino istorijos tendencija, kurią nulėmė ir modernistinės kino teorijos, ir platesni estetiniai bei politiniai ieškojimai
„Mano mama ne aktorė“. Intymumo įvaizdžiai Galisijos kine
No full textIn recent years, different disciplines have experienced what has been labelled as an “affective turn,” where intimate experiences and emotions have gained prominence in both academic research and creative practices. Cinema has not been an exception to this tendency, as digital technologies (and Internet culture) have eased access to self-expression and fostered a renewed interest in portraying previously marginalized and peripheral identities.
As a peripheral nation, Galician culture – and cinema in particular – has been substantially involved in processes that show the presence of this affective turn. Landmark films of Novo Cinema Galego (New Galician Cinema) address collective experiences, such as emigration, from a personal perspective. Many filmmakers, including Marta Valverde, Eloy Domínguez Serén, or Antía Carreira, have combined the traditions of personal cinema with new displays of intimacy like selfies and other social media techniques. This article examines the different modes of enunciation they employ to convey intimacy – diaries, correspondences, self-portraits, and the remixing of personal archive material – and explores how these practices relate to the prevailing production conditions in minor and small cinemas.Pastaraisiais dešimtmečiais intymios patirtys atsidūrė daugelio žinojimo sričių priešakyje – Sara Ahmed tai pavadino „afektiniu pokyčiu“. Šiame straipsnyje kalbama, kokį poveikį šis pokytis padarė kinui, ypač periferinės Europos kultūros – Galisijos – kinematografui.
Įžangoje pirmiausia pristatome bendrą afektinio pokyčio kontekstą ir ankstesnius Galisijos kino apibūdinimus kaip mažo ir mažai reikšmingo kinematografo pavyzdžius. Pagal apsibrėžtus teorinius rėmus tyrinėjame ryšius tarp mažo biudžeto kino gamybos būdų ir bendruomenių, kurios gali būti laikomos marginalinėmis kino pramonėje (pavyzdžiui, feministinių filmų kūrėjų ar avangardinių judėjimų), saviraiškos. Šių bendruomenių atstovai dažniau nei pagrindiniai kūrėjai tyrinėja intymumą kine, ir, mūsų manymu, egzistuoja ryšys tarp autobiografinių ir asmeninių istorijų bei alternatyvių kino gamybos technikų ir neprofesionalių technologijų; trumpai aptariame šį ryšį, atsiskleidžiantį per dienoraščius, susirašinėjimus, autoportretus ir šeimyninių vaizdų pasisavinimą.
Kitame skirsnyje pateikiame glaustą istorinį Galisijos kino kontekstą. Atskirai aptariame, kaip viešoji politika paveikė Galisijos kino vystymąsi, nuo mėgėjiškos ir karingos pozicijos pereinant prie industrializacijos užuomazgų ir ženklaus įsitraukimo į tarptautinių festivalių tinklą. Taip pat apibūdiname Galisijos kino padėtį ankstesniame skirsnyje aptartų marginalinių raiškos būdų atžvilgiu.
Toliau pradedame dėstymą, kuris yra padalytas į dvi dalis. Pirmoji yra susijusi su dienoraščių naudojimu ir asmeninės medžiagos bei namų filmų remiksavimu, kuris būdingas tokiems filmams kaip No Cow On The Ice (Nėra karvės ant ledo, rež. Eloy Domínguez Serén), Eco (rež. Xacio Baño) ar Ratatouille (Troškinys, rež. Sol Mussa). Čia daugiausia susitelkiame į rašytinių ir kino dienoraščių įtaką, ypatingą dėmesį skirdami autoportretams ir mobiliųjų telefonų naudojimo poveikiui šioms tradicijoms; taip pat tyrinėjame, kaip intymūs vaizdai yra perdirbami ir pritaikomi kuriant naujus filmus ir naudojant archyvinį efektą. Antroje dalyje daugiausia kalbame apie susirašinėjimo naudojimą Galisijos kine, susiedami primityvų emigracijos kiną, daugiausia kurtą XX a. pirmoje pusėje, su šiuolaikine epistoline praktika tokiuose filmuose kaip Cienfuegos 1913, (Sjenfuegosas 1913, rež. Margarita Ledo, Belkis Vega), Imágenes secretas (Slapti vaizdai, rež. Diana Toucedo) ar Bs. As. (rež. Alberte Pagan).
Straipsnio išvadose teigiame, kad Galisijos kinui, kaip mažam ir mažai reikšmingam kinui, iš esmės teko veikti neprofesionalios ir mažo biudžeto gamybos sąlygomis, o tai paskatino ryškią tendenciją tyrinėti intymumą kine, ypač atsiradus skaitmeninėms technologijoms. Galisijos kino temos neretai buvo susijusios su emigracijos traumomis ir identiteto problemomis; jam taip pat būdingas gausus moterų kino kūrėjų būrys. Savo straipsnį baigiame teigdami, kad panaši tendencija gali pasireikšti ir kituose mažuose kinematografuose, ir būtų įdomu tai patyrinėti atliekant lyginamąją analizę