Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Tarpdisciplininė „mokslinio“ ir „estetinio“ kriterijų sąveika Manto Kvedaravičiaus filme Barzakh
No full textThe paper delves into the persistent tension between “the scientific” and “the aesthetic” dimensions within ethnographic filmmaking, particularly through the lens of observational cinema. Historically, ethnographic films, often produced by anthropologists, have faced scepticism within the discipline, perceived as a threat to ethnographic authority. However, the paradigmatic shift in ethnography – from a mere collection of data to a nuanced dialogue and exchange – and the emergence of observational cinema have challenged the traditional perception of ethnographic film. Hence, this paper centres its analysis on Barzakh (2011), a groundbreaking nonfiction film by Mantas Kvedaravičius, a notable Lithuanian anthropologist-turned-filmmaker who was tragically killed in Mariupol, Ukraine, in April 2022. Through the exploration of Barzakh, made while Kvedaravičius conducted ethnographic fieldwork in Chechnya between 2006 and 2009, the paper aims to contribute to the broader conversation on the dynamic relationship between “the scientific” and “the aesthetic” in ethnographic films, emphasizing the continued fluidity and evolution of this cinematic genre.Straipsnyje pasitelkus stebėjimo kino perspektyvą nagrinėjama nuolatinė įtampa tarp „mokslinio“ ir „estetinio“ kriterijų etnografiniame kine. Didžiąją XX a. dalį dauguma antropolog(i)ų skeptiškai vertino etnografinius filmus, kuriuose įžvelgė grėsmę antropologijos kaip mokslo autoritetui. Tačiau paradigminis etnografijos pokytis – nuo paprasto duomenų rinkimo iki niuansuoto dialogo ir mainų tarp įvairių šalių – ir stebėjimo kino atsiradimas metė iššūkį tradiciniam etnografinio filmo suvokimui. Šiame straipsnyje analizuojamas novatoriškas Manto Kvedaravičiaus, žymaus lietuvių antropologo ir kino kūrėjo, tragiškai žuvusio 2022 metų balandį Ukrainoje, Mariupolyje, dokumentinis filmas Barzakh (2011), kurį rengdamas socialinės antropologijos krypties disertaciją jis sukūrė vykdydamas etnografinį lauko tyrimą Čečėnijoje. Nagrinėjant filmą, straipsnyje siekiama prisidėti prie platesnės diskusijos apie dinamišką „mokslinio“ ir „estetinio“ kriterijų santykį etnografiniuose filmuose, pabrėžiant nuolatinę šio kino žanro kaitą
Christian Symbols of the Wooden and Metal Crosses of the Aukštaitija Region of the Nineteenth – First Half of the Twentieth Century: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje aptariami netyrinėti Aukštaitijos XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės medinių ir metalinių – lietų ketaus bei kaltinių – paminklinių kryžių krikščioniški simboliai. Daugiausia dėmesio skiriama abreviatūros INRI, Kristaus monogramos, širdies, žvakių, spinduliuojančios monstrancijos, taurės, kaukolės su kaulais bei angelų vaizdavimui, nurodant jų komponavimo vietas, stilistiką, derinius su kitais dekoro elementais. Tyrimui pasirinkti vienalaikiai vieno regiono mediniai ir metaliniai kryžiai, siekiant atskleisti specifinius juose naudotų krikščioniškų simbolių bruožus, o Aukštaitijoje buvusių krikščioniškų simbolių savitumas parodomas juos lyginant su kitų Lietuvos regionų paminklais.The article discusses the yet unexplored Christian symbols found on wooden and metal (cast iron and forged) memorial crosses of the nineteenth – first half of the twentieth century of the Aukštaitija region. Most attention is given to the arrangement of the abbreviation INRI, the monogram of Christ IHS, and the motifs of a heart, candles, a sunburst monstrance, a cup, a skull with bones, and angels, their stylistics and combinations with other decorative elements. Examples from a single region have been chosen for the study in order to reveal the specific features and development of these Christian symbols used in crosses, and their uniqueness is revealed by comparing them with monuments of other regions of Lithuania.
The research revealed that the motifs of INRI, IHS and a skull with bones were used in a similar way in wooden and metal crosses throughout Lithuania, a cup is found in all regions, only the principles of its composition differ. The wooden crosses of Eastern Aukštaitija are distinguished by the frequent depiction of two candles, a sunburst monstrance, a heart, and angels. All these motifs are usually found in wooden crosses having ornate or plain altar shrines and in crosses with ornate canopies for the Crucified Christ. Hearts were used in some models built in Aukštaitija, but, like the hearts of wooden crosses, they did not affect the décor of forged crosses in terms of shape and composition, because the silhouette of a heart folded from wire at the centre is more common there. The popularity of angels in forged crosses may have been due to the frequent use of this motif in wooden crosses, and in isolated cases – in some examples of cast crosses. The motif of the cup was used only in some forged crosses of the Aukštaitija region
Noblesse Oblige: Decorum in the Paežeriai Manor House of the Counts Zabiela: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje analizuojamas decorum principų taikymas rūmų architektūroje Lietuvoje XVIII amžiuje. Atvejo studijai pasirinkti XVIII a. pabaigoje statyti grafų Zabielų Paežerių dvaro rūmai. Apšvietos epochoje decorum klausimui rūmų architektūroje buvo skiriamas didelis dėmesys. Kaip ir geros manieros, geras architektūrinis decorum nebuvo privalomas, tačiau jo įprastai buvo paisoma, atsižvelgiama projektuojant pastatų fasadus, interjerus, kuriant planinę-funkcinę struktūrą. Pirmoji šį klausimą, aptardama Paežerių dvaro rūmų skulptūrinį dekorą, palietė menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė. Šiame straipsnyje diskusija tęsiama – nagrinėjama Paežerių dvaro rūmų patalpų planinė-funkcinė struktūra ir išlikusių erdvių puošybos santykis su kambarių paskirtimi remiantis decorum principais. Nėra išlikęs rūmų projektas, nesant inventorinių dokumentų, vienintelė galimybė, leidžianti kalbėti apie šių rūmų planinę-funkcinę struktūrą, yra pats objektas, analogai bei architektūros teorijoje cirkuliavę pavyzdžiai. Tyrime siekiama įvertinti, ar Paežerių rūmuose buvo taikyti decorum principai atsižvelgiant į aukštą grafų Zabielų padėtį visuomenėje ir su jų statusu siejamomis funkcijomis – socialine, reprezentacine ir, žinoma, privačia. Šis tyrimas gali būti taikomas analizuojant ir kitus panašaus laikotarpio objektus, kuriant muziejines ekspozicijas, ekskursijų maršrutus ir edukacijas.The article analyses the application of the principles of decorum in manorial architecture in Lithuania in the 1700s. The case study focuses on the manor house of the Counts Zabiela (Zabiełło) in Paežeriai (Vilkaviškis district, Lithuania). Art historian Aleksandra Aleksandravičiūtė was the first to do research into this topic when discussing the sculptural décor of the Paežeriai. This article continues the analysis in the framework of decorum: the plan and functional structure of the Paežeriai manor house, and the relationship between the decoration of the remaining spaces and the function of the rooms. The research aims to assess whether the principles of decorum were applied in the Paežeriai manor house, considering the high status of the Counts Zabiela in society and the functions associated with their status – social, representative, and private. The plan and inventory data of the Paežeriai manor house are unknown, therefore the only possibility to discuss the primary plan and the functional structure of the house is the object itself, as well as analogues and examples which circulated in treatises on architecture.
[...
An Image that Stays Alert and Slips Away from the Present: A (Non-)fixative Medium in the Creative Practice of Agnė Jonkutė: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textPasitelkus fenomenologinę laiko patirties sampratą, šiame straipsnyje tyrinėjama tikrovės daugialypumą ir jo pėdsaką laiko tėkmėje aktualizuojančios menininkės Agnės Jonkutės kūryba, akcentuojama mimezės kaip iš individualios patirties kylančios tikrovės kartotės prasmė. Straipsnyje aptariamas kintančiame vaizde glūdintis mimetiškumas bei pabrėžiamas mimezės, kuri šiuolaikiniame mene reiškiasi kaip momentinis atspindys arba kaip tikrovės įspaudas, lakumas. Svarstoma prielaida, kad mimezė funkcionuoja kaip (ne)fiksuojanti laikmena ir yra viena šiuolaikybės, kuri nėra tiesiog aktuali, o veikiau ateitimi virsianti (virsmą pozicionuojant kaip lakų) dabartis, suvokiama it būsimos tikrovės pažadas, būsenų. Siekiant išryškinti procesualumą ir trukmę meno praktikose, kurios žymi neužčiuopiamus vaizdo pėdsakus, ir pasitelkus laiko redukciją iki vis praeinančio momento bei atvaizdo redukciją iki ištinkančio mimetinio patyrimo Jonkutės kūryboje, šiame straipsnyje formuluojama nauja efemeriškos mimezės, kurioje steigiasi spontaniška ir laikiška, būdraujančio ir iš dabarties vis išsprūstančio atvaizdo prigimtis ir kurią pavadinu lakia, apibrėžtis.The article explores the work of the artist Agnė Jonkutė, who actualizes the multiplicity of reality and its trace in the flow of time, emphasizing the meaning of mimesis as a repetition of reality arising from individual experience. In contemporaneity, various media depicting and reproducing reality actualize the fluidity of the image and reduce the continuity of time, thus when analyzing the works that record or reflect the experience of reality and time, mimetism still seems to be underlying in contemporary art practices in muted form, and temporality is one of the essential aspects of their expression. The article discusses mimetism inherent in the changing image and asserts the fluidity of modern mimesis, which manifests itself in art as a momentary reflection or as an imprint of reality, the perception of which is fluid, because the perceiver can no longer relate mimesis to the imprinted reality. Emphasizing the subjective involvement and participation of the perceiver in the perception of such an imprinted and temporal reality, as well as the directionality of modern mimesis towards embodied subjectivity, the author of the article refers to Maurice Merleau-Ponty’s theory of sensory perception and Danutė Bacevičiūtė’s analysis of the transformation of the phenomenological concept of time. Mimetic works of art become continuations of the ever-passing present and reality in time, which, as if “awakening” the objective reality in images, actualize the issue of mimesis and the ensuing problem of visual experience and its verbalization. In contemporary culture, mimesis reduces time to a single moment and shifts the semantic load from the work to the perceiver experiencing an impression, thus opening up the multiplicity of the impression and the possibility of its multiplication. Therefore, it is assumed that today mimesis also functions as a (non)fixative medium and is one of the states of contemporaneity, which is not simply the relevant present, but rather the present that will turn into the future (where transformation is positioned as volatile), perceived as a promise of the future reality. With the aim to emphasize the processuality and duration in art practices that mark the intangible traces of the image, and while employing the reduction of time to an ever-passing moment and the reduction of the image to the mimetic experience in Jonkutė’s work, a new definition of ephemeral mimesis, in which the spontaneous and temporal nature of the image staying alert and slipping away from the present, which is called volatile, is formulated in this article
Vaizduojant save. Kinematografinė autobiografija ir autofikcija slovakų nevaidybiniame kine po 1990 m.
No full textTechniques of representing the Self in literature and pictorial arts have a long-standing tradition in the genres of autobiography and self-portraiture. Cinematic self-documentation enables the filmmakers to capture memories and images as part of their journey toward self-knowledge in response to coping with both global and personal changes. This paper explores selected Slovak documentary films in which the directors employ essayistic forms of the cinematic medium to represent the Self through a multiplication of identities with varying degrees of referentiality to the real world. It analyses autobiographical films Home Movie, A New Life of a Family Album, Self-Portrait, The Last Self-Portrait, Notes from Eremocene, +-90, and Wave vs. shore, examining the spectrum of referential autobiographic alter egos created by the authors of these nonfiction films.Straipsnio tyrimo objektas – autobiografiniai, autoportreto ir autofikcijos žanro dokumentiniai slovakų filmai. Straipsnyje nagrinėjama, kaip eseistinis formatas padeda filmų kūrėjams, siekiantiems perteikti žiūrovams savo gyvenimą ir savivoką, artikuliuoti subjektyvumą ir asmenines perspektyvas. Per literatūros ir dokumentinio kino teorijų autobiografines koncepcijas eseistinė forma priartėja prie autobiografinio diskurso kaip interaktyvaus vaizdavimo būdo, stiprinančio subjektyvumą per autoriaus alter ego ir leidžiančio balansuoti tarp gyvenimo patyrimo ir jo dokumentavimo.
Straipsnyje apibrėžiamos dažnai naudojamos stilistinės priemonės ir vizualiniai tropai bei specifinis archyvinės vaizdo medžiagos traktavimas. Autorė siūlo analizuoti autobiografinį diskursą pagal dvi ašis, kuriomis yra paremtas autoriaus alter ego. Pirmoji yra teigimo pozicijos referencialumo ašis, kuri atskiria autobiografijas ir auto-portretus kaip asmeninius prisipažinimus nuo autofikcijų, kuriančių pasakojimus apie autorių gyvenimus, bet ne juos dokumentuojančių. Antroji ašis veda nuo individualios prie kolektyvinės autobiografijos. Jei atskirose autobiografijose, autoportretuose ir autofikcijose autoriai savo asmeninę patirtį sieja su pasauliniu kontekstu, kolektyviniuose autoportretuose jie save pozicionuoja kaip didesnės grupės dalį, kad perteiktų ir kolektyvinę patirtį, ir istorinę reikšmę.
Toliau straipsnyje analizuojami asmeniniai prisipažinimai filmuose Home Movie (Namų kinas, rež. Mišo Suchý), New Life of a Family Album (Naujas šeimos albumo gyvenimas, rež. Adam Oľha) ir Self-Portrait (Autoportretas, rež. Martin Kollár), kuriuose autoriai save reprezentuoja per savo artimuosius ir fotografinius bei kinematografinius atminties pėdsakus asmeniniuose albumuose. Tuo tarpu Mareko Kubošo filme The Last Self-Portrait (Paskutinis autoportretas) ir Vieros Čákanyovos Notes from Eremocene (Užrašuose iš Eremoceno) autoriai apmąsto praeitį ir ateitį per savo išgalvotus antrininkus, kalbėdami ne tik apie save, bet ir apie juos supantį besikeičiantį pasaulį. Grupiniai kartų (auto)portretai, tokiuose filmuose kaip Martino Štrbos Wave vs. Shore (Banga prieš krantą) ir Mareko Kubošo +-90, laužo autobiografinius rėmus, priartėdami prie kultūros istorijos per asmeninius liudijimus apie meninius judėjimus, kuriuose dalyvavo patys kūrėjai
Viduramžių sienų tapybos Mala Ligoinos Šv. Leonardo bažnyčioje konservavimo ir restauravimo iššūkiai ir autorystės klausimas
No full textThe Church of Saint Leonard is positioned on a hill above a small village called Mala Ligojna in central Slovenia. The Baroque architecture shows elements of medieval origins. Under many secondary whitewashes, fragments of an approximately 500-year-old secco wall painting were discovered. The conservation and restoration project started in the year 2020 by removing the secondary coatings of limewash on the northern wall. During the work process, some challenges regarding the original painting were addressed and possibilities for uncovering and consolidating preserved intonaco and the paint layer were explored. Research on the binder, pigments, and the substrate was executed, which led to the use of a specific consolidation system. During the work process we researched the authorship of the painting. The research included the review of different Gothic stencils, brocade and border patterns, and the system of transferring the drawings and identifying the incisions. The patterns show similarities to some known Gothic wall painters in Slovenia, who inherited their knowledge from the masters of the international Gothic style. By carrying out projects like this, the church’s history is being revealed and the knowledge of the medieval wall paintings in Slovenia is expanding.Mažame kaimelyje Mala Ligoinoje netoli Liublianos esančioje Šv. Leonardo bažnyčioje po daugybe antrinių dangų buvo aptikta maždaug 500 metų senumo secco sienų tapybos fragmentų. 2020 m. pradėtas projektas, pašalinus antrinių dangų sluoksnius visoje šiaurinėje sienoje, susidūrė su tam tikrais iššūkiais. Pirmoji antrinė danga buvo tirpi vandenyje, dažų sluoksnis taip pat tirpo, todėl buvo išbandyti įvairūs būdai kitam sluoksniui pašalinti. Jį atidengus atsivėrė gotikinė sienų tapyba, vaizduojanti Kelionės ir Trijų Karalių sceną. Dėl perteklinės drėgmės sienoje tapyba vidurinėje zonoje buvo gerokai apgadinta, o apatinėse zonose beveik visiškai nunykusi. Išnagrinėtos skirtingų medžiagų galimybės sutvirtinti ir stabilizuoti išlikusį intonaco ir dažų sluoksnį. Buvo atlikti rišiklio, pigmentų ir grunto tyrimai, kurie padiktavo specifinės tvirtinimo sistemos naudojimą.
Drauge buvo vykdomi paveikslo autorystės tyrimai. Kadangi yra žinoma keletas skirtingų gotikinių ornamentų piešinių, buvo svarbu ištyrinėti brokato ir pakraščių ornamentus, kurie galėjo padėti tiksliau identifikuoti menininkus ar dirbtuves. Išnagrinėta piešinio perkėlimo ant sienos sistema ir identifikuoti pjūviai. Tyrime taip pat apžvelgiami naudoti pigmentai ir rišiklis.
Mala Ligoinos sienų tapybos motyvai turi panašumų su kai kurių gerai žinomų gotikos tapytojų, žinias perėmusių iš tarptautinio gotikos stiliaus meistrų, kūryba. Tokie tyrimai padeda atskleisti istorinius bažnyčių statybos etapus ir plečia žinias apie Slovėnijos viduramžių sienų tapybą.
Pastarųjų kelerių metų mano mokslinių tyrimų kryptis – sienų tapyba, konkrečiau – sudėtinių druskų ir dangų šalinimo problema. Mano magistro darbo tema – gotikinė sienų tapyba Mala Ligoinos kaime, kuriame yra vykdoma visa konservavimo ir restauravimo procedūra
Nugalėti skepticizmą: tyriminio vystymo metodologijos link
No full textThis paper was written to help address the tenuous status of research-creation at the University of Toronto, where I am a Doctor of Musical Arts candidate. There, I devised a “feedback saxophone” system in which I combine the tenor saxophone with various microphones and speakers to encourage and control acoustic feedback. The DMA program at U of T is classified as professional, so the premise of centering my thesis around my feedback saxophone practice was met with some healthy skepticism. This was not because it was viewed as uninteresting, but because creative practice is not typically considered a justifiable form of research in thesis writing.
To therefore bolster research-creation as a legitimate form of scholarly inquiry and to build a model for my own research in music, I aim to answer two questions, insofar as they pertain to my research-creation project: (1) “How is creative practice research?” and (2) “What methods are appropriate for carrying out my creative practice as research?” In answering the first, I draw from the literature to demonstrate how research-creation is a form of knowledge gener- ation that complements conventional modes of investigation. Following this, I examine different categories of research-creation and illustrate them on a music research “compass” to facilitate comparison and understanding. To answer the second question, I discuss two relevant research-creation methodologies and combine them to construct my own “problem-practice-exegesis” approach. I conclude by detailing how I carry out my research using this methodology.
Through this work, I endeavor to provide a practical model for graduate artist-researchers who are interested in integrating their creative practices with thesis writing and to contribute to the validation of research-creation within Canadian graduate music programs and beyond.Straipsnyje aptariama tyriminio vystymo idėja. Toronto universitete, kuriame studijuoju muzikos meno doktorantūrą, ši tema menkai išgvildenta. Čia esu sukūręs „fonuojančio saksofono“ sistemą, kurioje naudoju įvairiais mikrofonais įgarsintą tenorinį saksofoną akustinio grįžtamojo ryšio reiškiniui sukelti ir kontroliuoti. Toronto universiteto DMA programa klasifikuojama kaip „profesionali“, tad mano sumanymas grįsti disertaciją saksofonu valdomu grįžtamuoju ryšiu buvo sutiktas gana skeptiškai. Taip nutiko ne todėl, kad sistema pasirodė neįdomi, o todėl, kad kūrybinė praktika disertacijos tyrimo veikloje laikoma netikslinga.
Todėl siekdamas įtvirtinti savo tyriminio vystymo projektą kaip teisėtą akademinio tyrimo formą ir drauge norėdamas sukurti originalų muzikos tyrimo modelį iškėliau du tyrimui svarbius klausimus: 1) kada kūrybinė praktika tampa tyrimu? ir 2) kokie turėtų būti kūrybinės praktikos kaip tyrimo dalies metodai? Atsakydamas į pirmąjį klausimą ir remdamasis atitinkama literatūra demonstruoju, jog tyrimo vystymas yra žinių generavimo forma, papildanti įprastinius akademinio tyrimo būdus. Atsakydamas į antrąjį klausimą aptariu dvi tyrimui aktualias metodologijas ir lygindamas jas tarpusavyje konstruoju originalią „problemos–praktikos–egzegezės“ prieigą. Straipsnį užbaigiu išsamiai aptardamas, kaip ši metodologija taikoma mano tyrime.
Šiuo tekstu siekiu apibūdinti praktinį modelį, kuris meniniu tyrimu užsiimantiems studentams padėtų disertacijose integruoti jų praktinę veiklą ir įteisinti tyriminio vystymo idėją muzikos edukacijos programoje tiek Kanados universitetuose, tiek kitur
Meninis tyrimas ir citavimo praktika
No full textArtistic research has helped verify how primary a role creative processes play in not only constructing knowledge but also questioning knowledge elitism. The particular power-knowledge problematics for artistic research – addressed in both academic and artistic ways in this paper – is academic quotation. I first trace critical qualitative inquiry into citation back to feminist ethnography’s so-called citational politics. Then, by methodologizing my own artistic research into the non-distinction between reading and citing academic language, I make it possible for citationality to be holistically understood as interplay between: citation’s technical role in academic writing; its quantitative role in academic capitalism; and its political role in academic positionality. The well-trodden citational genealogies called out by Sara Ahmed are replaced by citational pathways connecting the authoring academic to voices entirely outside the discourse community that is academia in, for example, the arts-based educational research of Camea Davis. In the final analysis, such artistic understandings of citationality – citations that transform what we mean by citation – have the power to redeploy citations as channels of communication for social change.Straipsnyje aptariama, kaip meninio tyrimo praktikose kritiškai konceptualizuojama galios ir žinių sankirta. Pažymima, jog meninio tyrimo ir žinijos kūrimo metodai gali padėti kritiškai įvertinti kalbinius šios sankirtos aspektus. Straipsnyje pabrėžiama, jog meninės akademinės kalbos interpretacijos įgalina stiprinti ir vystyti feministine epistemologija paremtą citavimo politikos projektą. Autorius analizuoja akademinį citavimą iš meninės pusės ir pateikia preliminarų citatų analizės planą iš akademinio rašymo, akademinio kapitalizmo ir akademizmo perspektyvų. Pastarieji trys aspektai, kuriuos autorius laiko holistinio akademinio citavimo apraiška, išsamiai aptariami naudojant pirminius literatūros šaltinius. Straipsnyje taip pat trumpai apžvelgiama citavimo politikos genealogija nuo feministinės etnografijos iki jaunimo akcionizmo tyrimų. Autorius glaustai aptaria savo paties meninį tyrimą iš žinių dekolonizavimo perspektyvos ir svarsto, ar meniškai traktuojamas akademinis citavimas galėtų tapti nauja komunikavimo forma. Šios formos naujumas grindžiamas tuo, kad meninis akademinio citavimo supratimas leidžia taikyti akademinio citavimo standartus neakademiniams autoriams.
Straipsnyje naudojamas Camea’os Davis edukacinis meninis tyrimas kaip šio proceso pavyzdys, tokiu būdu sujungiant menininkės kūrybą ir socialinio pokyčio komunikavimo sampratą. Straipsnis užbaigiamas įsteigiant ryšį tarp meninio tyrimo, citavimo politikos ir akademinės aplinkos postmeniniu ir posttyriminiu laikmečiu
From Vienna to Vilnius: The Technology of Bentwood Furniture, Factories, and Their Production in the Late Nineteenth – Early Twentieth Century: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnio tikslas, remiantis archyviniais šaltiniais, periodinės spaudos reklaminiais skelbimais, išlikusių baldų pavyzdžiais, pristatyti lenktųjų baldų fabrikų steigimą, jų veiklą, gamintą produkciją Vilniaus mieste XIX a. pab. – XX a. pr. Aptariama lenktųjų baldų gamybos specifika, dizaino sprendiniai, svarbiausios šiuos baldus gaminusios Europos įmonės ir fabrikai. Parodomas vietos gamintojų radimasis, jų siekis įsitvirtinti ir konkuruoti su atvežtine produkcija.The impact of the European modernisation process, innovations, the introduction of modern technologies and efficient production methods, as well as the application of new materials and design in furniture production in Vilnius began only in the late 19th century. At that time, furniture production in Vilnius was concentrated exclusively in the hands of craftsmen, and it was not until the late 19th century that the owners of furniture factories, who came from the merchant class rather than craftsmen’s guilds, emerged as a separate group.
Bentwood, or so-called Viennese furniture, occupies a unique place in the history of furniture, marking the beginning of mass production. It is a unique product of the modernisation of furniture production. In the article, attention is given to the specific production features of bentwood furniture, its design solutions, and the most important European companies and factories that produced this furniture. The emergence of local producers and their desire to establish themselves on the market and compete with imported products is discussed. At first, the Vilnius factories that produced complete sets of furniture are presented. Then, the factories that produced only individual parts (wooden rods) for bentwood furniture are discussed. The article is illustrated with surviving examples, which testify to the comprehensive knowledge and adoption of technology, design, and marking in the production of bentwood furniture
