Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Choices in the Face of Eternity According to “The Orphan” Radziwiłł's Carving “The Tree of Human Life”: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textŽmogaus gyvenimo apmąstymas – svarbi tema Baroko dailėje. Straipsnyje aptariamas gyvybės medžio simbolis žmogaus gyvenimo, amžiaus, būties tikslo aspektais, skirtingais asmens raidos etapais ir esminiais jų lūžiais. Straipsnyje analizuojamas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sumanytas ir Nyderlandų graverio Theodooro Galle’o išraižytas grafikos lakštas – ARBOR HUMANAE VITAE (Žmogaus gyvenimo medis), kuriame išryškinami esminiai žmogaus gyvenimo tarpsniai: gimimas, gyvenimas, mirtis, laidotuvės ir atminimo įamžinimas. Šie esminiai lūžio taškai formuoja žmogaus gyvenimo teatrą, kuris apmąstomas per gyvybės medžio simboliką.The aim of the article is to examine the carving ARBOR HUMANAE VITAE (“The Tree of Human Life”), conceived by Mikołaj Krzysztof “The Orphan” Radziwiłł and carved by the Antwerp engraver Theodoor Galle, from the perspective of the Chris- tian concept of time. This study builds on my previous research published in the journal AAAV,1 which discussed the carving’s iconography, its relation to Latin texts, and the issue of authorial invention. The article aims to highlight the crucial shifts in human life emphasized in the work and the pursuit of eternity, both important for understanding the concepts of age (aevum) and eternity (aeternus) during the Baroque era. It seeks to unravel the values and concepts of human life as encoded in the carving, focusing on the personality of the nobleman Mikołaj Krzysztof “The Orphan” Radziwiłł. The article is structured into several segments: “The Two-Stemmed Tree – An Allegory of the Rich and the Poor,” “Human Life – The Quest for a Heavenly Homeland,” “Death and Funerals,” “The Grave and the Monument – The Keeper of Human Memory,” and “The Resurrection of Man and Eternal Life.” These sections explore Radziwiłł’s personality, his life choices and priorities. The discussion relies on 17th-century sources directly related to Radziwiłł, including “The Rise of the Radziwiłłs,” written for his inauguration (1604), and the funerary sermon by Jesuit Jan Aland commemorating the anniversary of his death (1617). The article attempts to connect the biographical details and personal characteristics mentioned in these texts with the copper carving, which serves as the visual document of this study. The novelty of the research lies in linking visual material with contemporary written sources, thus contextualizing the carving within the environment of the Radziwiłłs and expanding the contemplation of human life in Baroque art. Mikołaj Krzysztof “The Orphan” Radziwiłł sought to exemplify a virtuous life. Born into a wealthy family, he sought to enter the Kingdom of Heaven and secure eternal life through his virtuous deeds and acts of charity. When discussing the life of “The Orphan” Radziwiłł, the importance of his burial place emerges as a significant choice for an early 17th-century nobleman and as an important commemorative sign influenced and partially determined by the individual himself. The church of Nesvizh serves as the place of eternal memory for Mikołaj Krzysztof “The Orphan” Radziwiłł. Here, his tombstone appears to extend his life, “speaking” through its inscriptions about the temporality of life and, simultaneously, its continuity
A Nobleman Becomes a Burgher. The New Home of the Last President of Vilnius, Antoni Tyzenhauz, in Vilnius: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textXVIII a. paskutiniajame ketvirtyje Abiejų Tautų Respublika išgyveno intensyvaus pakilimo ir pertvarkos laikotarpį. Valstybėje vyko pertvarkymai įvairiose srityse: valdymo, administracinio suskirstymo, ekonomikos bei švietimo, taip siekiant sukurti stiprią konstitucinę monarchiją. Miestiečių luomui stiprinti valdovas ragino į jį užsirašyti ir bajorus. Antanas Tyzenhauzas (1756–1816) buvo vienas iš jų: 1792 m. priėmęs miestiečio teises, 1792 m. balandžio 14 d. buvo miestiečių išrinktas Vilniaus miesto prezidentu. Šiame architektūrologiniame tyrime pristatoma vieno atvejo studija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didiko A. Tyzenhauzo namai Vilniuje. Tyrime analizuojama A. Tyzenhauzo mūrnamio (dab. Subačiaus g. 3) architektūra ir erdvių planavimo principai. Tyrime šis kultūros objektas pateikiamas kaip išraiškingas atvejis, atskleidžiantis permainingo amžiaus sampratą.In the last quarter of the 18th century, the Polish-Lithuanian Commonwealth experienced a period of intense growth and transformation. Signs of modernization were evident in the extensive construction activity in Vilnius, the capital of the Grand Duchy of Lithuania. This architectural research presents a case study of the house belonging to a noble of the Grand Duchy of Lithuania, Antoni Tyzenhauz (1756–1816), the last president of Vilnius, located on the 23rd (712) land property. By utilizing historical sources, iconography, periodicals, and reports from architectural masonry researchers and archaeologists, this study connects the renovation works conducted on the 23rd (712) property in the late 18th and early 19th centuries with its owner. It also discusses the building’s architecture and the layout of its premises.
Since the renovation works conducted by Tyzenhauz in the late 18th and early 19th centuries were not particularly daring and retained the original masonry, the construction activities of the previous owners are first reviewed. When discussing Tyzenhauz’s renovations, the issue of the modest masonry facade is raised. There could have been several reasons for this simplicity. One reason could be related to Romanticism, while a more mundane explanation might be the client’s financial limitations. Although Tyzenhauz’s primary vocation as a nobleman was warfare, a brief period of his life involved participation in the Vilnius City Municipality. This short episode likely did not significantly impact his lifestyle. However, his continuous involvement in the resistance against the Russian Empire and the loss of his homeland may have affected his social and financial situation. Despite this, the decorum befitting a nobleman is still evident in the interior, eloquently revealing the status of the owner of this house, Generosus Dominus (Great Lord of Noble Birth). Based on an 1806 description of the property, the renovation project, and comparable examples, the article hypothesizes a layout for the representative apartment suitable for a high-status individual, including auxiliary premises.
The 23rd (712) property that belonged to the city’s last president, Antoni Tyzenhauz, in Vilnius, and its renovation during troubled times, serves as a small yet significant reflection of the important changes occurring in the country. During this period, the Polish-Lithuanian Commonwealth was experiencing intense growth and transformation, seeking renewal in all areas of the state. Following the loss of statehood, there was constant resistance against annexation by the Russian Empire. Thus, the house at 3 Subačiaus St., modest at first glance, stands as an expressive example of a complex and changeable period
Mychailo Boičuko ukrainiečių monumentalizmo mokykla (1917–1937): Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe present study unveils the significance of the cultural and artistic phenomenon known as the “School of Ukrainian Monumentalism” in the evolution of Ukrainian fine arts. It characterizes the worldview, cultural, aesthetic, and artistic inspirations that contributed to the formation of the original, synthetic, and monumental artistic style of Ukrainian painting by Mykhailo Boichuk and his students. Furthermore, it explores how this style was further reflected in fresco compositions created between 1919 and 1935.
The article explores the institutional aspects of the school’s activity and the transmission of professional experience across generations of artists. Drawing on archival materials and preserved photo reproductions, we reconstruct the formation of creative ideas and the contributions of figures such as Timofii Boichuk, Mariia Trubetska, Vasyl Sedliar, Oksana Pavlenko, Kateryna Borodina, Antonina Tsimlova, Antonina Ivanova, Kyrylo Hvoz dyk, Mykola Rokytskyi, Manuel Shechtman, Maria Yunak, Onufrii Biziu kov, and Oleksandr Dovzhenko. The article also underscores the tragic fact of the destruction of the creative work of the “School of Ukrainian Monu mentalism” at the end of the 1930s.Mychailo Boičuko ukrainiečių monumentalizmo mokykla (1917–1937) – tai pasaulinės reikšmės kultūros ir meno reiškinys ir savito nacionalinio stiliaus formavimo pavyzdys. Šios mokyklos pagrindas – originali įvairių epochų vizualinių ir plastinių sistemų interpretacija naujuose kultūriniuose kontekstuose.
Ukrainiečių monumentalizmo mokyklos ideologinė ir kūrybinė programa įkvėpimo sėmėsi iš Bizantijos meno, italų protorenesanso, liaudiško primityvizmo, senųjų Kijevo bei Černihivo rusėnų katedrų freskų ir XVI–XVIII a. Ukrainos ikonų tapybos, suvokiamų per Europos modernistinio dizaino paradigmą ir nacionalinių idėjų prizmę. Straipsnyje atskleidžiami šie ukrainiečių monumentalizmo mokyklos vizualinės ir plastinės koncepcijos ypatumai: freskos potencialo vaizduoti dialektiškai besivystantį siužetą aktualizavimas; lyriškumo ir epiškumo derinimas vaizduojant kasdienes gyvenimiškas scenas; harmoningas ritmas, vientisumas, lakoniškumas ir vaizdų sintezė kuriant kompoziciją.
Remiantis Kyjivo Lucko kareivinių keturių pastatų sienų tapybos ir Kyjivo operos teatro, Kooperacijos instituto, Plastinio meno instituto kabinetų, Odesos valstiečių sanatorijos bei Charkivo Červonozavodsko teatro puošybos menine analize, straipsnyje parodoma, kaip šios mokyklos vientisą filosofinę ir meninę programą savo kūryboje originaliai interpretavo talentingi Mychailo Boičuko mokiniai, represuoti sovietinio režimo (Timofijus Boičukas, Maria Trubecka, Oksana Pavlenko, Kateryna Borodina, Antonina Ivanova, Kyrylo Hvozdykas, Mykola Rokyckis, Manuelis Šechtmanas, Maria Yunak, Onufrijus Biziukovas, Oleksandras Dovženko ir Ochrimas Kravčenko).
Tolesnės mokslinių tyrinėjimų kryptys – visapusiškas, sistemingas ukrainie čių monumentalizmo mokyklos kūrybinio palikimo tyrimas, dialogiškai jį susiejant su šiuolaikiniais meno procesais ir vėlesnių kartų Ukrainos menininkų tautiškumo įkvėptų išraiškos formų paieškomis
Postinterneto įtaka vaporwave estetikai: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textWhile the cultural phenomenon known as vaporwave is commonly traced back to 2009, its defining characteristics remain a subject of ongoing debate within both popular culture and academic circles. Various perspectives categorize it as a microgenre of electronic music, a meme, an art movement, a critique of capitalism, or even a manifestation of pure aesthetics. As such, vaporwave remains a complex and multifaceted topic for research.
In this paper, I explore the influence of post-internet culture on the formation of vaporwave and its aesthetics by analyzing the methods and strategies used to create what is recognized as vaporwave, rather than attempting to label or define it precisely. As a further step in this inquiry, I document an attempt to apply these methods and strategies, resulting in the publication of four music albums. This practice-based approach to analyzing vaporwave through creation and publication helps to better understand some core qualities and aesthetics of this art movement.Teksto autorius gvildena postinterneto įtaką vaporwave estetikai. Autorius siekia išsiaiškinti, kaip vaporwave kūrybos metodus ir strategijas formavo postinterneto aplinka, ir daro prielaidą, kad unikalios postinterneto kultūros teikiamos galimybės atliko lemiamą vaidmenį formuojant ir skleidžiant vaporwave estetiką ir metodus.
Tyrimo sritis apima ir teorinius tyrimus, ir praktika grįstus eksperimentus.
Vaporwave savybes ir susiformavimo istoriją autorius nagrinėja per kertinius albumus bei palyginimą su kompozitoriaus Johno Oswaldo kūryba. Praktika grįstą tyrimą autorius atlieka dalyvaudamas projekte One Person And. Šiame projekte dalyvavo įvairių sričių kūrėjai, kurie bendradarbiaudami savaitę kūrė vaporwave albumus, ir tai leido išsiaiškinti vaporwave kūrybos metodų efektyvumą ir jų suderinamumą su muzikos klausymosi platformomis. Sintezuodamas teorinę analizę ir praktinį pritaikymą, autorius aiškinasi daugialypę vaporwave estetikos prigimtį ir jos, kaip pasaulinio meno judėjimo, statusą.
Apibendrindamas autorius teigia, kad vaporwave estetika peržengia geografines ribas. Ją suformavo keletas veiksnių, įskaitant postinternetinę aplinką, autorių teisių apribojimų vengimas, ideologiniai naratyvai, tokie kaip akceleracionizmas, ir bendri visuomenės vizualiniai bei garsiniai potyriai, kartojami kaip memai
Kelionių kinas kaip įkūnytas žvilgsnis: vidiniai ir išoriniai reljefai
No full textThis paper, an outcome of an ongoing practice-based artistic research process (journey), explores creative strategies related to the experiences of the embodied creator and delves into issues of self- and spatial representation within experimental travelogue films. The paper analyses how the filmmaking approach that I am currently developing focuses on using psychogeographical experiences and the embodied gaze as guiding principles for crafting images and sounds. It examines the impact this approach can have on the filmmaker’s thinking, behaviour, and artistic practice itself. My considerations are framed within the personal travelogue genre – films that trans- form outer terrains into inner terrains (from landscape to mindscape) and vice versa. These films explore the structures of society and cultural context through the act of travelling in unfamiliar natural and urban landscapes, and through the inner transformations of the filmmakers themselves. The final movement of the paper addresses considerations on the significance of the tactile analogue film medium for such practice and explores how the expanded cinema form can be employed to communicate captured personal images and embodied experiences to the spectator. Furthermore, I reflect on the personal stakes of my inquiry as a traveller, filmmaker, and researcher.Šis straipsnis – tai besitęsiančio meninio tyrimo (kelionės) apmąstymai nagrinėjant kūrybines strategijas, susijusias su įkūnyto kūrėjo (-os) (angl. embodied author) jutiminiais išgyvenimais, taip pat savęs ir erdvės reprezentavimo klausimų svarstymai eksperimentiniuose kelionių filmuose (angl. travelogues), kurie išsiskiria asmeniniu ir savirefleksyviu pasakojimu pirmuoju asmeniu. Tekste taip pat nagrinėjamas psichogeografijos (angl. psychogeography) įsiveržimas į eksperimentinių kelionių filmų kūrimo procesą, aptariama šio susitikimo kuriama harmonija dėl psichogeografijos reiškiniuose užkoduotų eksperimentavimo ir žaismingumo elementų, ir vice versa. Apžvelgiami kelionių filmų kūrimo metodai, paremti psichogeografinės patirties ir įkūnyto žvilgsnio principais, siūlančiais naujus kelius dokumentuoti vaizdus ir garsus bei kūrybinio proceso metu, keliaujant per naujus, nepažįstamus / pažįstamus, nuolat kintančius, gamtinius ir antropogeninius vietovaizdžius, patirtas kūrėjo (-os) vidines transformacijas. Straipsnyje gilinamasi, ar psichogeografinė įkūnyto AŠ patirtis gali būti reikšmingas įrankis sprendžiant savęs ir erdvės reprezentavimo klausimus asmeninio eksperimentinio travelogo kūrimo praktikoje bei turėti įtakos kūrėjo (-os) mąstymui, elgesiui ir net pačiai meninei praktikai? Psichogeografija interpretuojama kaip būdas sujungti mūsų vidinius ir išorinius pasaulius, kaip erdvės, laiko ir atminties bei buvimo svetur tyrinėjimas. Paskutinėje straipsnio dalyje svarstoma apie gilią taktiliškumo ir kūniškumo analoginio kino terpės svarbą autorės vykdytai meninei praktikai. Kokios naujos filmų formos, rūšys yra įmanomos, kai priimamos sąlygos, kad kūrėjo (-os) kūnas yra lygiavertis jo kūryboje taikomoms technologijoms? Permąstomi užfiksuotų asmeninių vaizdų ir įkūnytų išgyvenimų perteikimo žiūrovui iššūkiai. Apžvelgiamas praplėsto kino performatyvumui būdingas efemeriškumas bei kūniškumas. Be to, aptariami asmeniniai su atliekamu meniniu tyrimu susiję klausimai, dalinamasi atradimais, aptiktais meniniame tyrime taikant autoetnografijos metodą. Pateikiamos įžvalgos apie dvigubą autoriaus, kaip keliautojo ir kaip filmų kūrėjo (-os), vaidmenį. Tokiu niuansuotu požiūriu siūloma tyrinėti simbiozę tarp asmeninės patirties ir meninės raiškos eksperimentinio kelionių kino kūrimo srityje
The Legendary Toga of Petrus Skarga and a Cloak with Oriental Patterns: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje pirmą kartą lietuviškoje istoriografijoje aptariamos dvi muziejinės vertybės, saugomos Lietuvos nacionaliniame dailės ir Lietuvos nacionaliniame muziejuose, įvardytos kaip „Uždangalas ant galvos – kaptūras“ (LNDM TA 639) ir „Vilniaus universiteto rektoriaus toga“ (LNM IM 82). Tyrimo tikslas – identifikuoti, atrasti ir atributuoti ilgą laiką užmirštą ir neaktualizuotą išskirtinę Lietuvos kultūros paveldo vertybę – vadinamąją Petro Skargos togą (tiksliau, kaip tyrimo metu paaiškėjo, šiandieną iš- likusias tik dvi akademinio apdaro dalis: biretą ir peleriną su gobtuvu) ir pateikti naują rytietiškų raštų šilkinio apsiausto, XX a. 6–7 dešimtmečiais įvardyto kaip „Vilniaus universiteto rektoriaus toga“, atribuciją, aptariant jį platesniame japonizmo stiliaus kontekste. Siekiama į Lietuvos mokslinę ir kultūrinę apyvartą naujai įtraukti šias išskirtines kultūros vertybes bei nubrėžti jų tolesnių tyrimų kryptis, bandoma atkreipti dėmesį į problemą – orientalistinei dailei skirtų tyrimų, kurie būtini istorinių muziejinių vertybių atributavimui ir lyginamajai skirtingų šalių kultūros paveldo objektų analizei, trūkumą. Tyrimui pasitelkta faktinė istorinių ir kultūrinių šaltinių medžiaga, ikonografinis, analitinis ir lyginamasis metodai.For the first time in Lithuanian historiography, this article discusses two museum pieces preserved in the Lithuanian National Museum of Art and the National Museum of Lithuania, referenced as “head covering – kaptūras” (LNDM TA 639) and “Vilnius University rector’s toga” (LNM IM 82). The research aims to identify, rediscover, and attribute a long-forgotten and underappreciated treasure of Lithuanian cultural heritage – the so-called Petrus Skarga’s toga. Specifically, the research revealed that only two parts of the academic outfit have survived: a biretta and a cape with a hood. Additionally, the article presents a new attribution of an oriental-pattern silk cloak, previously referred to as the “Vilnius University rector’s toga” in the 1950s–1960s, discussing it within the broader context of the Japanism style.
The fate of the ceremonial academic attire (a toga, a hooded cape, and a biret- ta) of Petrus Skarga (Petrus Scarga, Piotr Skarga Powęski, 1536–1612), the first rector of Vilnius University (1579–1582), after the university’s closure in 1832 and the location of its storage has not been closely explored until now. The analysis of the collected data suggests that Skarga’s academic attire was not removed from Vilnius but was kept as a relic in the Treasury of the Vilnius Archcathedral. It is likely that the attire was transferred elsewhere in 1842, when the Vilnius Academy of Medicine and Surgery was closed and the sceptre taken to St. Petersburg. However, it is also possible that the attire entered the Treasury of the Vilnius Archcathedral earlier, following the university’s closure in 1832.
In 1919, after the opening of the Polish Stephen Bathory University in Vilnius, interest in Skarga’s academic attire as a symbol of the history of the old Vilnius University increased significantly. Between the wars, exhibitions of historical and cultural significance were organized at the Vilnius University Library, where the attire was displayed (1919, 1929, 1936). In 1919 and 1929, Skarga’s biretta was lent from the Vilnius Society of Friends of Science (TPN) for exhibitions, while the toga was lent from the Treasury of the Vilnius Archcathedral in 1929 and 1936. Since 1919, Skarga’s biretta was identified as TPN property. It is likely that it is the same biretta that the National Museum of Lithuania (IM 93) may have inherited from TPN.
Comparing the iconography of interwar photographs and tapestries in the Treasury of the Vilnius Archcathedral, it was noted that the display of Skarga’s academic attire in a glass window was recorded next to the Flemish verdure tapestry “Juno and Iris” from Ovid’s “Metamorphoses” series, dating from the second half of the 17th century (BPM BT 1849). The photo was likely taken in the 1910s–1930s.
It was established that in 1953, during the transfer of items from the Treasury of the Vilnius Archcathedral to the collections of the Vilnius State Art Museum (now the Lithuanian National Museum of Art), a hooded cape entered the museum along with the liturgical vestments. Research indicates that this cape (TA 639) is a surviving part of Skarga’s ceremonial academic attire, likely dating back to the late 16th century. The trimming of the edges of the folding hood, fastened at the front of the cape, is notable for its artistic expression. Currently, Skarga’s biretta is stored in the National Museum of Lithuania, the hooded cape is in the collections of the Lithuanian National Museum of Art, and the current location of the toga remains unidentified.
The advanced hypothesis about the origin of the silk cloak (IM 82) from the collections of the National Museum of Lithuania has been confirmed: it is a garment of an aristocratic lady, a luxurious buttoned, lined, silk-fringed cloak designed to be worn over a formal visiting dress with a tournure. It was created in a style influenced by Japanism around 1875–1885 by an unknown fashion house in France, presumably in Paris. The garment was made from the silk fabric of a former luxury Japanese kimono, specifically a formal outer untied kimono (uchikake), dating from the latter half of the 18th century to the first half of the 19th century. The fabric design, featuring alternating geometric patterns, flower bouquets, and fan motifs, was intended exclusively for the ceremonial clothing of high-ranking samurai family ladies during the late Edo period (1615–1868).
The fashion of Japanism did not bypass the cultural and artistic life of Vilnius or Lithuanian estates. This elegant and luxurious cloak, with its delicate colours, professionally modelled construction from individual pieces of kimono fabric, and high artistic craftsmanship, is one of the most impressive examples of late 19th-century Japanism-style clothing in Lithuania. It is likely that the National Museum of Lithuania inherited the silk cloak from the collections of the TPN museum, which included some pieces of exotic oriental clothing
Generacija: tarp kasdienio mito ir socialinių mokslų: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textTranslated from "Continuité et discontinuité: vivre sa génération", in Eric Landowski, Société réfléchie (Paris: Seuil, 1989) (the title of the chapter has been changed in the translation in agreement with the author).
Translated from French by Modestas BakasTranslation checked, foreword and comments by Nijolė KeršytėVersta iš „Continuité et discontinuité: vivre sa génération“, in Eric Landowski, Société réfléchie (Paris: Seuil, 1989) (skyriaus pavadinimas verčiant pakeistas suderinus su autoriumi).
Iš prancūzų kalbos vertė Modestas BakasVertimą tikrino, įžanginį žodį ir komentarus parašė Nijolė Keršyte
Laidotuvių herbo (huvudbaner) konservavimo tyrimas, daugiausia dėmesio skiriant valymui ir tvirtinimui: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe cleaning and consolidation of egg white tempera were evaluated to help conserve a polychrome sculpture, the funeral coat of arms of Pehr Stålhammar, dated 1701. This coat of arms was a wooden structure of carved pine and lime wood, grounded with a chalk and rabbit skin glue ground layer, and polychromed with egg white tempera in combination with smalt blue, lamp black, and red pigments.
Due to the difficulties of preserving the physical properties of egg white tempera, it was necessary to evaluate the consolidation effects in terms of color, gloss, and cohesion. Four consolidants were chosen: JunFunori, sturgeon glue, Aquazol 200, and Lascaux’s Medium for Consolidation. Among these, Aquazol 200 and JunFunori performed more efficiently.
Another type of difficulty occurred during the conservation cleaning treatment process, especially with the blue paint, which is more fragile and has hydrophobic qualities. To conceive a safe cleaning method, various cleaning techniques and materials were tested with a microscope, scanning electron microscopy, and an artificial aging chamber. The investigation showed that the dry cleaning method and use of hydrogels could work together and target different tasks.Pehro Stålhammaro laidotuvių herbui – XVIII a. polichromuotai skulptūrai – buvo reikalingas konservavimas. Šiame darbe analizuojamos herbą sudarančios medžiagos, tarp kurių, kaip paaiškėjo remiantis šaltiniais ir analizės metodais įvertinus objektą, yra tempera su kiaušinio baltymo rišikliu. Naudojant šią tapybos techniką, dažai būna jautrūs vandeniui, neskaidrūs ir birūs. Kadangi tokio tipo dažų fizines savybes išsaugoti yra sunku, buvo išbandyti ir įvertinti jų konservavimo procesai valymo ir sutvirtinimo požiūriu. Vertinti šie tvirtinimo metodai: tvirtinimo medžiaga JunFunori, eršketų klijai, Aquazol 200 ir Lascaux tvirtinimo medžiaga dažniausiai naudojamomis proporcijomis vandens tirpaluose ant kobalto mėlynos ir anglies juodos spalvos dažų. Vertinimui pasirinkti valymo būdai buvo sausieji metodai ir hidrogelių naudojimas, daugiausia dėmesio skiriant kobalto mėlyniems dažams, kuriais buvo padengta didelė polichrominės tapybos sritis ir kurie kėlė didžiausių iššūkių. Norint patikrinti hipotetinius šių intervencijų rezultatus, apdoroti mėginiai buvo dirbtinai pasendinti. Rezultatuose atsispindi pradinė mėginių sudėtis pagal FTIR, spalva remiantis kolorimetrija ir blizgesys pagal blizgumo skalę. Vėliau šios savybės buvo išmatuotos dirbtinai pasendintuose mėginiuose. Aptariant rezultatus atskleidžiama, kad iš valymo priemonių ir metodų Nanorestore Gel® HWR ir MWR veikė efektyviau dėl didesnio skysčių susilaikymo ir tvirtesnės sudėties, o vertinant tvirtinimą, Aquazol 200 5 % ir JunFunori 1 % vandens tirpaluose sendami pasižymėjo geresnėmis savybėmis nei kitos vertintos proporcijos ir tvirtikliai
Conceptual Textile: The School of Laima Oržekauskienė: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje analizuojama Laimos Oržekauskienės kūryba ir jos suformuotos Kauno konceptualiosios tekstilės mokyklos ypatybės. Aptariamas šios mokyklos kultūrinis kontekstas, apimantis tekstilės meno raidą ir tekstilės aktualizavimą vizualiajame mene. Straipsnio tikslas – atskleisti Oržekauskienės konceptualiosios tekstilės bruožus ir mokyklos pagrindus. Jame reflektuojami teoriniai ir meniniai pokyčiai, kurie atsispindi šios menininkės kūryboje. Paryškinamos performatyvumo apraiškos, koduojančios moteriškas patirtis ir pateikiančios nuorodų į kultūros atmintį. Teigiama, kad menininkės kūrybai būdingas konceptualumas šiuolaikiškumą jungia su archajiškumu, gyvenimo patirtis – su kitais kūriniais, taip suneriant performatyvius prasmių tinklus. Į tekstilės kūrinius integruodama kitas medijas, Oržekauskienė pastūmėjo tekstilę metatekstiliškumo link. Trindama tekstilės meno ribas ir sekdama Lozanos bienalės pavyzdžiu, ji Kaune inicijavo tekstilės sąjūdį, paskatinusį metatekstilės diskurso sklaidą. Viena jo puoselėtojų yra Monika Žaltauskaitė-Grašienė, kuri tekstiliškumą įtraukia į tarpdisciplininius projektus ir bendradarbiavimo praktikas, apmąstančias gyvenimo, atminties, įvairių būsenų ir įvykių klostes.The article examines Laima Oržekauskienė’s work and the distinctive characteristics of the conceptual textile school she established in Kaunas. It provides insight into the cultural context of this school, considering the latest advancements in textile art and its integration into contemporary artistic practices. The primary aim of the article is to bring to light the essential features inherent in Oržekauskienė’s conceptual textiles. It explores the theoretical and artistic shifts evident in her work, emphasizing manifestations of conceptuality and performativity that encode feminine experiences while drawing upon diverse references from cultural memory. The author contends that the conceptuality inherent in Oržekauskienė’s work serves as a nexus connecting modernity to archaism and intertwining life experiences with other artworks, resulting in performative networks of meanings. Oržekauskienė integrates other media in her textile creations, propelling textile art towards a realm of metatextile. Her influence is marked by the initiation of a textile movement in Kaunas, inspired by the Lausanne Biennials, which facilitated the dissemination of metatextile discourse. The article further acknowledges the contributions of Monika Žaltauskaitė-Grašienė (Žaltė) as one of the nurturers of this movement. Žaltė incorporates textile into interdisciplinary projects and collaborative practices, offering reflections on the multifaceted folds of life and memory, states of becoming, and events