Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
Latvijos dailės akademijos Grafikos dirbtuvių absolventės, kūrusios latvių nacionalinio tekstilės meno pagrindus 1931–1943 m.: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textIn the 1920s and 1930s, Latvian magazines featured original textile compositions by renowned male artists. Through my research of textile compositions of the famous Latvian artist and designer Jūlijs Madernieks, it became apparent that during this period, Latvian magazines also showcased textiles by lesser-known artists, particularly graduates of the Graphic Arts Workshop of the Art Academy of Latvia. Despite the significant role played by graphic artists in the formation and promotion of Latvian national textile art, their contributions remain largely unexplored. This research focuses on the popular women’s magazine Zeltene, which presented numerous original textile designs by Elza Druja, Marija Muceniece, Otomija Freiberga, and Kristine Pāvulina. Another focal point of this study is the state of textile crafts education in the third decade of the 20th century and its role in encouraging women to engage in textile art or crafts. The contributions of women to Latvian textile art during the 1920s and 1930s have not received adequate scholarly attention due to the occupation of Latvia by the Soviet Union and Nazi Germany in the 1940s, as well as subsequent constraints imposed on Latvian art historians by the Soviet regime. This paper marks an initial stage in the development of Latvian textile art history, with a particular emphasis on female textile artists.XX a. 4 deš. populiarūs Latvijos žurnalai publikavo žinomų vyrų menininkų ir Latvijos dailės akademijos Grafikos dirbtuvių (vadovas Rihardas Zariņšas) moterų absolvenčių originalias tekstilės kompozicijas. Latvijos meno istorijos kontekste grafikų, kaip nacionalinės tekstilės kūrėjų ir populiarintojų, vaidmuo dar nėra deramai ištirtas. Pagrindinis šio tyrimo šaltinis, analizuojant originalius Elzos Drujos, Marijos Muceniecės, Otomijos Freibergos ir Kristinos Pāvulinos tekstilės dizaino pavyzdžius, – populiarus moterų žurnalas Zeltene (1926–1940). Kita svarbi tyrimo sritis – XX a. 3–4 deš. tekstilės amato mokymas, paskatinęs moteris užsiimti tekstilės menu ir amatu net ir baigus aukštąsias mokyklas. Šios temos istoriografija yra fragmentiška ir neišsami, tačiau naujausios studijos apie Latvijos (ir Estijos) pamirštas moteris intelektuales paskatino šio tyrimo autorę sutelkti dėmesį į Latvijos dailės akademijos Grafikos programos absolventes XX a. 3–4 deš. ir atskleisti jų vaidmenį, klojant Latvijos tekstilės meno pamatus gerokai anksčiau nei 1961 m., kai Akademijoje buvo oficialiai įkurta Tekstilės meno katedra.
Modernus tarptautinis bei tradicinis ir modernus nacionalinis tekstilės menas buvo labai paklausus naujai sukurtoje Latvijos Respublikoje. Moderni interjero tekstilė daugiausia įkvėpimo sėmėsi iš XIX a. liaudies kostiumų ir jų kompozicijų (formų, spalvų ir ornamentų bei tekstilės technikos). Dailės akademijoje, ypač Grafikos dirbtuvėse, latvių etnografijos studijos buvo svarbi mokymo programos dalis. Taigi nenuostabu, kad grafikos specialybės absolventai, puikiai išmanantys figūrinę kompoziciją, kūrė XIX a. tautiniais kostiumais vilkinčių žmonių iliustracijas ir prisidėjo prie šiuolaikinio bei tautinio (per geometrinių ornamentų stilizaciją) tekstilės dizaino (siuvinėjimas, audimas, gobelenai, aplikacijos ir kt.), kurio pavyzdžius publikavo populiarus žurnalas Zeltene ir kiti. Kristīnės Pāvuliņos kompozicijos pamokos XX a. 3 deš. pabaigoje ir 4 deš. pradžioje Latvijos moterų lygos organizuotoje Audimo meno mokykloje skatino moteris kurti originalias kompozicijas, tačiau jų vardai šiandien yra mažai žinomi. Dėl politinių pokyčių šalyje 1940 m. moterų indėlis į tekstilės meną nebuvo pakankamai nagrinėtas. Šis tyrimas žymi pradinį Latvijos tekstilės meno istorijos rašymo etapą, ypač akcentuojant moteris tekstilininkes
The First Exhibitions of Lithuanian Fine Art and the Modern Lithuanian National Identity Project: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje glaustai aptartos pirmosiose lietuvių dailės parodose (1907– 1914) išryškėjusios meninės pastangos ir modernios lietuvybės projekto sąveikos, jų inicijuoti tautinės dvasios įmeninimo ir sklaidos procesai anuomet vykusių diskusijų bei vertinimų aplinkoje. Dėmesys telktas į tuos procesus inicijavusį (atskleidusį) pirmosios parodos kontekstą, taip pat į pasirinktą tų procesų „pabaigos / lūžio“ momentą, sietą su „Ars“ grupės manifesto skelbimu suinstitutintos Lietuvos dailės aplinkoje. Siekta išskirti ir koncep- tualizuoti idėjines ištakas, deklaruotais ar kūrybai imanentiškais pavidalais klojusias pamatus minėtoms parodoms, be to, netiesiogiai ir tarpukario Kauno meno mokyklos tradicijai. Ištakos tapatintos su plačiai suprantamomis ideologinėmis modernios lietuvybės prielaidomis, kai tautinės dvasios savitumą bandyta priskirti tuometei lietuvių dailei arba bent stengtasi jį rasti. Straipsnyje siekta: a) aptariant Pirmosios lietuvių dailės parodos kontekstą išryškinti pasirinktus požymius, spekuliatyviai priskirtinus visoms lietuvių dailės parodoms iki Pirmojo pasaulinio karo, taip pat iš dalies perduotus vėlesnei Kauno meno mokyklai; b) probleminti tų požymių sąsajas su besiklostančiu modernios lietuvybės projektu ir savęs ieškančia modernaus lietuvio tapatybe; c) pasiūlyti tokias paieškas atspindintį profesionaliosios dailės ir liaudies meno priklausomybės modelį; d) galų gale perkelti dailę įtautinusius procesus į naują kontekstą ir glaustai nužymėti sąlyginį jų lūžio tašką, siejamą su „Ars“ grupės menine programa. Remtasi nuostata, kad užgimstantis profesionaliosios lietuvių dailės sąjūdis inspiravo ne tiek formalius ikonografinius požymius, kiek į juos nukreiptą žvilgsnį, tautinio projekto keltus lūkesčius, kai meninei kalbai norėta priskirti naujo turinio sklaidos funkcijas. Pastarosios sietos su tautos dvasios atstovavimo idėja, išplitusia Rytų Europoje veikiant vokiškajam romantizmui, vėliau ir kitoms jo atšakoms. Ši idėja virto savitu kelrodžiu, savaime suprantama duotybe, kuria vadovaujantis modernios tautos, taip pat ir lietuviai, siekė atrasti save dailės ir kitų meno formų kontekstuose, vadinasi, tautinės dvasios savitumą aiškino meninės raiškos savitumu, ir atvirkščiai.
Remtasi prielaida, kad modernios lietuvybės projekto palaikoma tautos savitumo (dvasios) paieška nėra dydis, redukuotinas į konkrečios meninės krypties (nacionalinio romantizmo, realizmo ar kt.) menines išsklaidas. Tautos dvasios terminas straipsnyje tapatintas su bendrais kultūriniais modernios lietuvybės projekto siekiais, su šerdimi, aplink kurią it traukos centrą buvo konstruotos įvairios esamos ar numatomos tautos kūno ir jos kultūros sampratos. Kitaip tariant, ne nacionalinio romantizmo (neoromantizmo) versijos, jų meninės išsklaidos buvo tautos dvasios paieškas inicijavę ir toliau inspiravę dailės reiškiniai, bet tautos dvasios reikštis (augusi iš tautinių lietuvybės projektų) „savo reikmėms nusavino“ roman- tizmo prielaidose slypinčius pradus, vertė juos naujo tipo tautinės dvasios reprezentacijomis arba bent jų paieška dailės lauke.The article discusses the first Lithuanian fine art exhibitions within the broader discourse and evaluations prevalent during that era. Its objective is to discern and delineate the ideological origins, whether explicit or implicit, that underlay these exhibitions and marked the genesis of the interwar Kaunas School of Art. The term “origins” here doesn’t solely denote a stylistic trait inherent to Lithuanian fine art, which may have surfaced during those initial exhibitions and subsequently reappeared at the Kaunas School of Art. Rather, it encompasses a spectrum of ideological assumptions, acknowledged by contemporaries of the time as forming the bedrock of Lithuanian fine art identity or, at the very least, the quest for such an identity. Thus, the article highlights the multifaceted processes of recognition, acceptance, and rejection of cultural traditions that were shared by the pioneering Lithuanian fine art exhibitions and the nascent Kaunas School of Art. These processes were chiefly directed towards the exploration of national identity, as well as the reinterpretation and refinement of the relevant forms of cultural identity, representative of Lithuanian national heritage. The article seeks to achieve the following objectives: (a) to portray the initial exhibitions and the milieu of Lithuanian fine art as a relatively unified entity, highlighting their commonalities; (b) to draw connections between these shared attributes and the project of forging a modern Lithuanian national identity of the time, along with the identity quest of the modern Lithuanian individual; and (c) to channel these depicted interactions towards the subsequent institutionalized setting of the Kaunas School of Art, framing it as the continuation and propagation of the trends initiated during the first exhibitions.
The discussion relies on the assumption that the burgeoning movement of professional Lithuanian fine art not only spurred formal stylistic developments but also instigated a heightened focus on them, prompting an interpretative effort that advo- cated for a reevaluation of modernized artistic language and its reassignment of new functions. The genesis of this “shift in perspective” can be traced back to the notion of the nation’s spirit finding expression in art, a concept disseminated across Eastern Europe primarily through the influence of German Romanticism, and subsequently, through other branches of the Romantic movement. This concept served as a guiding principle for modern societies, including Lithuanians, as they embarked on the quest for their identity in the realms of fine art and other artistic domains. Consequently, they interpreted the traits of the national spirit through the lens of artistic expression and, conversely, imbued artistic expression with the characteristics of the national spirit
The Memory That Didn’t Exist: The Expression of (In)voluntary Silence in French Humanist Photography. The Case of Israel Biderman (Izis): Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje tyrinėjama (ne)valingos tylos raiška humanistinėje prancūzų fotografijoje, išskiriant Izraelio Bidermano (Izio) kūrybos atvejį. Po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje dominavusi fotografija formavo šalies įvaizdį ir kolektyvinį tapatumą, nukreipdama žvilgsnį į dabarties realijas ir kasdienybę, o karo išgyvenimus ir trauminę patirtį išstumdama. Gyvenant valingos tylos visuomenėje, fotografų estetinė raiška kalbėjo apie nebūties meditaciją ir maskavo atminties stoką. Vis dėlto humanistinės fotografijos atstovai nevalingai suteikė estetinę raišką tylai, kuri slypi pačioje fotografijos kalboje. Darbe teigiama, kad humanistinės fotografijos estetika liudija nevalingos tylos egzistavimą, kuris gali būti matomas tik tada, kai analizuojamas iš įtarumo hermeneutikos perspektyvos. Bidermano kūrybos atvejo analizė atskleidžia tylos raišką, kurioje juntamas sudėtingas ryšys su praeitimi. Analizė leidžia praplėsti humanistinės fotografijos suvokimo ribas ir kritinį lauko vertinimą.The article explores the expression of (in)voluntary silence in French humanist photography, focusing particularly on the work of Israel Biderman (Izis). The objective of this research integrates memory studies to broaden our understanding of Izis’s experiences and creativity within the broader framework of humanistic photography. Drawing on key works in memory studies, which include analyses of traumatic experiences, the chosen methodology of hermeneutics of suspicion serves to problematize images and information related to the artist. This approach helps to uncover less obvious or nuanced meanings in humanistic photography that approach or extend beyond the boundaries of the image or text, highlighting its latent, inconsistent, or contradictory aspects.
The study’s chronological scope spans the heyday of humanistic photography globally, from the 1940s to the 1960s. This period coincided with significant cultural and social upheaval following World War II, which profoundly influenced humanistic photographers’ works by often avoiding direct representations of their own traumatic experiences.
To underscore the significance of silence as a mode of expression, this study develops the concepts of voluntary and involuntary silence prevalent in post-war society. For individuals grappling with traumatic experiences, the articulation of such memories could prove too agonizing, leading them to suppress them beyond the reaches of consciousness. Rather than focusing solely on the finite nature of memory, the study emphasizes the process of memory movement prompted by trauma. Accordingly, the term “silence” is preferred over “oblivion,” which often features prominently in scholarly discourse of the era. In this study, the absence of representation of war traumas in photographic works from the 1940s to the 1960s is identified as involuntary silence. Conversely, the deliberate selection of aesthetic forms that romanticize contemporary existence represents an antipode to this silence. It is crucial to highlight the problematic nature of photography as a medium that breaks silence, as revealed through the negatives. The abundance of images can also mask absence or lack, particularly when viewed through the lens of narratives of traumatic experiences. The connection between involuntary silence and photography extends beyond the non-representation of war traumas – its primary characteristic – to encompass the romanticization of everyday life through certain aesthetic forms, sometimes rather banal, and chosen subjects.
The voluntary silence prevalent in post-war French society, driven by a desire to reshape the past, found expression in humanist photography. Here, capturing everyday life served as a poignant contrast to the senseless war deaths and the anguish of Holocaust experiences. Photography, a medium intended to depict reality, paradoxically also became a vehicle for expressing involuntary silence. Employing the hermeneutics of suspicion, Izis’s creative legacy reveals new dimensions. Specific details surrounding his works – such as titles, locations, and dates of capture – offer glimpses of involun- tary silence concealed beneath the lyrical aesthetics of humanist photography. Moreover, delving into the symbolic meanings of elements within the photographs and their connection to Izis’s biography unveils interpretive layers associated with involuntary silence
A View of the Sepulchral Landscape of Vilnius: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textEglės Bazaraitės monografija Kapinės už miesto, miške. Katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje.
Vilnius: Lapas, 2023. 344 p. ISBN 978-609-8198-73-7Eglė Bazaraitė's monograph Kapinės už miesto, miške. Katalikų laidojimo kraštovaizdžiai XIX a. Vilniuje.
Vilnius: Lapas, 2023. 344 p. ISBN 978-609-8198-73-
The MultiLayered Nature of Aleksander Tarasewicz’s Engraving Series in Fulgentius Dryjacki’s Prayer Book (1682): Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje plačiau nagrinėjama Vilniuje 1682 m. atspausdinta knygelė, kuri tiesiogiai susijusi su Vilniaus augustinais. Tai katalikų Bažnyčios reikmėms skirtas augustinų vienuolio Fulgento Dryjackio parengtas maldynas lotynų ir lenkų kalbomis Thesaurus sacratissimae vitae passionis pretiosissimi sanguinis D. n. Iesu Christi in augustissimo Missae sacrificio depositus (Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus švenčiausiojo gyvenimo, kančios ir brangiausiojo kraujo lobynas, sudėtas prakilniausioje Mišių aukoje), gausiai puoštas išplėtotu šv. Mišių eigos grafikos ciklu, išraižytu dailininko Aleksandro Tarasevičiaus. Tyrime siekiama pasižiūrėti į šią knygą potridentinio pamaldumo aspektu ir išskleisti joje išspausdinto vientiso graviūrų ciklo daugiasluoksniškumą, liudijantį ne vien apie Vilniaus augustinus, bet ir kitas miesto bendruomenes, šv. Mišių eigą ir jų dalyvius.The article delves into an intricate analysis of the prayer book entitled Thesaurus sacratissimae vitae passionis pretiosissimi sanguinis D. n. Iesu Christi in augustissimo Missae sacrificio depositus superiorum permissu, prepared by the Augustinian monk Fulgentius Dryjacki for the Catholic Church’s usage. Published in 1682 in Vilnius, this prayer book was issued in both Latin and Polish versions. It comprises 43 copper engravings, 39 of which form a liturgical allegorical series depicting the Holy Mass, crafted by the artist Aleksander Tarasewicz. Through these engravings, the interior of the church comes to life, portraying a priest’s celebration of the Mass at the altar, while the illustrations intertwine scenes from Christ’s life and suffering with events from the Old Testament.
In exploring analogues in the history of European printing, several prints have emerged from Amsterdam and Paris that follow a similar principle, belonging to a graphic series interlacing Christ’s suffering with the progression of the Mass. However, the series from Vilnius stands out for its theological depth. Unlike its counterparts, the Vilnius series not only connects the Mass with episodes from Christ’s life and death but also integrates illustrated readings from the Old Testament, expanding its theological scope significantly. The engravings by Aleksander Tarasewicz in the Vilnius series prominently feature the fusion of text and image, employing emblematic (allegorical) depictions of the liturgy. Many of these motifs draw inspiration from engraving masters in Antwerp, particularly those from liturgical books printed in the first half of the 17th century at the Plantin printing house. These works garnered widespread popularity and dissemination throughout Europe, including the Polish-Lithuanian Commonwealth, exerting a significant influence on local artists. Beyond their use in liturgy, these books served as creative prototypes for imagery, enriching the visual landscape of the region.
Based on the table presented in the appendix of the article “Explication of the motifs, inscriptions, and prototype images of the illustrations of Aleksander Tarasewicz’s engraving series (1682)” and the discussion of a significant portion of the engravings within this series in terms of their content and compositional structure, it becomes evident that many of them draw upon prototype images or their distinct fragments to construct their theological content. Through the identification of these prototypes, it is apparent that a majority of the engravings in the series incorporate borrowed elements. Hieronymus Natalis’s work, in particular, emerges as a prominent source for both compositions and architectural details, which were instrumental in shaping the narratives depicting the life of Christ. Moreover, to illustrate events from the Old Testament, a considerable number of images are adapted from Jan David’s book Paradisus Sponsi et Sponsae, skilfully transposing them into a new contextual framework. Select elements were borrowed from the engravings of other Dutch artists, indicating how Aleksander Tarasewicz creatively integrated and recontextualized their prototypes into his own illustrations. The identification of these prototype images has facilitated a clearer understanding or reidentification of several iconographic scenes within this series. Furthermore, this research has elucidated the creative approach of the artist Alexander Tarasevich himself, revealing instances where he employed similar compositions, interior fragments, architectural details (such as columns), or individual scenes from existing imagery, thereby enriching Lithuanian Baroque graphics with canonical biblical representations originating from Western Europe and seamlessly integrating them into his work
Photographs of Live Model Classes at the Kaunas School of Art, 1922–1939: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje analizuojamos tarpukario Kauno meno mokyklos (toliau – KMM) gyvo modelio pamokų fotografijos (1922–1939). To meto KMM buvo viena iš nedaugelio meno mokyklų Europoje, kurioje nuo pat įkūrimo pradžios nebuvo vyrų ir moterų atskirties. Tai lėmė ir egalitarinį abiejų lyčių dalyvavimą gyvo modelio piešimo pamokose, kuris įamžintas KMM nuotraukose. Šiame straipsnyje taikoma ikonografinė analizė ‒ nagrinėjamos fotografijos, kuriose veikia pasyvūs (pozuotojai, -os) ir aktyvūs (dėstytojai, mokiniai) meno lauko dalyviai. Taip pat naudojama socialinė dailės istorijos analizė. Tekste domimasi to meto visuomenę veikiančiais procesais, įvykių kontekstais, atsispindinčiais fotografijose su gyvu modeliu epicentre. Straipsnio tikslas – pasitelkus to meto užsienio ir Lietuvos įvykius bei aktualijas, atrasti panašumų, skirtumų tarp įvykių, kurie (ne)atsispindėjo KMM gyvo modelio pamokų fotografijose, pagrindinį dėmesį skiriant moterų pasirodymui meno mokykloje bei pozuotojams (-oms).Referring to foreign historiography, the narrative of the live model emerges as one of the main aspects when exploring the evolution of professional art, particularly in terms of female involvement. The separation from drawing lessons featuring live models delineated a distinct path for women in the art profession. However, Lithuanian historiography has predominantly focused on studies of individual female artists, overlooking the shared narrative of the model’s profession and live model classes in both local and international contexts.
The analysis of 22 photographs depicting live model classes at the Kaunas School of Art, as discussed in this article, illuminates the presence of the live model storyline, the dynamics within the space, and the interactions among participants: students, teachers, and models. It was noted that the challenges faced by models at the Kaunas School of Art sometimes align with, and at other times significantly diverge from, Western practices. This suggests that the narrative of the model, underscored as a pivotal factor in the emergence and advancement of professional art, could serve as one of the crucial aspects for contextualizing the Kaunas School of Art within the broader scope of international art history. Additionally, the absence of gender segregation at the Kaunas School of Art, in contrast to the prevalent practice in the major Western and Eastern art education institutions, further underscores its significance in the field