Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
The Flickering of Reality and the Distillation of Meaning. The Strategies of Authentic Existence in Postmodernity: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje nagrinėjama būties autentiškumo išgyvenimo ir jo praradimo postmoderniame pasaulyje problemika. Klausiama, ar kritinės minties (akademinio pasaulio, šiuolaikinio meno) kontekste, kur tiesos ir tikrovės reliatyvumas atrodo savaime suprantami, įmanoma iš naujo aktualizuoti anachronistinėmis tapusias sąvokas autentika, transcendencija, tikrumas. Tema tyrinėjama pasitelkiant meninę pačios autorės praktiką, ją apžvelgiant įvairių teorinių svarstymų kontekste. Autorė suformuluoja tikrovės mirgėjimo ir prasmės distiliacijos sąvokas, kuriomis apibūdina lygiagrečiai gyvuojančius skirtingus, racionalumą ir tėkmę apimančius, tikrovės suvokimo lygius bei apmąstymo strategijas.By this text I question if authentic existence is possible in the presence of a crisis of the real. I also inquire whether the poststructural thought could be compatible with the ideas of deeper realms and transcendence. I discuss the possibility of existence that cannot be grasped by the human mind, as presented in the theories of Roger Scruton and David Bohm. I also criticise the poststructural way of thinking as incapable to oppose the dominant structures. I introduce the term the distillation of meaning to describe a situation when a cultural sign is not used in a way that is defined by a system and provokes the user to ascribe totally different meanings and feelings to it. In response to the belief that existence is becoming less and less authentic, I discuss how the theoretical perspective of implicate and explicate orders proposed by Bohm allows us to articulate the relation between an individual and reality outside of qualitative categories such as progress or regress. Based on this, I make a conclusion that the same element of reality can exist as much on the plane of rationality as on the plane of flow. In an attempt to name this phenomenon, I introduce the term the flickering of reality
Knyga kaip redaktorinė dilema. Krokuvos Renesanso laikų leidėjai ir jų estetinės perspektyvos: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe purpose of this article is to demonstrate the aesthetic attitudes of two major publishers active in Cracow in the second half of the 16th century: Mikołaj Szarfenberger (1519–1606) and Jan Januszowski (1550–1613). In the dedications and prefaces, they presented a broad view of their editorial efforts and the circumstances in which their publications were created. A critical analysis of these texts indicates editors’ growing awareness of how complex the matter of the “art of the book” truly was.Renesanso laiku Krokuvoje dirbę leidėjai, panašiai kaip ir daugelis šios garbingos profesijos atstovų kitose šalyse, dažnai buvo puikiai išsilavinę, plataus interesų rato ir aukštuomenės žmonės. Jie puikiai suvokė knygos menui dedikuotos profesijos specifiką su visais jos techniniais, meniniais, komerciniais ir intelektualiniais aspektais. Šiame straipsnyje aptariami XVI a. antroje pusėje Krokuvoje dirbę du stambūs leidėjai: Mikołajus Szarfenbergeris (1519–1606) ir Janas Januszowskis (1550–1613). Pratarmės, dedikacijos ir baigiamieji žodžiai, kuriuos jie parašė savo publikuotoms knygoms, dažnai itin asmeninio pobūdžio ir tuo pačiu puikiai demonstruoja jų žinias apie įvairias vizualinio panašumo teorijas, kognityvines iliustracijų funkcijas ir poleminį atvaizdų potencialą. Šie tekstai atskleidžia didėjantį didžiųjų užsienio leidybos centrų (Venecijos, Paryžiaus, Antverpeno) įtaką ir augančią tinkamo knygos dizaino vertę (meninę ir komercinę). Jų kritinė analizė taip pat liudija ir minėtų leidėjų intencijas ir frustracijas. Tokiu būdu Krokuvos leidėjų autoriniai komentarai mums suteikia retą progą pažvelgti į jų patirtus profesinius iššūkius ir su knygos išvaizda susijusius skaitytojų lūkesčius
Taikomosios dailės menininkai – monumentalios keramikos kūrėjai Sovietų Estijoje: praeitis ir ateitis: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe article introduces the usage of ceramics in Estonian monu mental art in the postwar modernist era by presenting two examples involving artworks created in 1967 and 1978. Both murals have recently undergone conservation by specialists from the Department of Heritage Protection and Conservation of the Estonian Academy of Arts. In both cases, the conservation teams were able to interview and consult the artists who created the compositions.Straipsnyje, remiantis dviem pavyzdžiais – meno kūriniais, sukurtais 1967 ir 1978 m., aptariamas keramikos naudojimas Estijos monumen taliojoje dailėje pokariniu modernizmo laikotarpiu. Sovietinėje Estijoje ke ramika buvo laikoma ne vaizduojamuoju, o pramoniniu menu. Pramoninio meno kūrėjams tai tapo nemaža meninės saviraiškos kliūtimi. Antra vertus, ši aplinkybė suteikė taikomosios dailės kūrėjams tam tikrą išraiškos laisvę. Kartais monumentaliosios dailės kūriniai būdavo užsakomi tiesiogiai iš ke ramikų, tačiau greičiau jau sutapus aplinkybėms nei tikslingai su jais ben dradarbiaujant. Estijoje esama gana nemažai keramikų sukurtų monumen taliosios dailės kūrinių pavyzdžių. Pirmojo straipsnyje pristatomo sienų puošybos kūrinio autorė – keramikė Anu RankSoans. Kūrinys, vaizduojan tis abstrakčias moterų ir paukščių figūras ir sudėliotas iš pusrutulio formos keraminių elementų, yra jos diplominis darbas, sukurtas baigiant Valstybinį dailės institutą 1967aisiais. Antrasis kūrinys – didelio formato kompozicija iš sunkių keraminių elementų. Jį, turėjusį papuošti planuojamo statyti ko munistinio švietimo instituto fasadą, sukūrė ir įgyvendino keramikas Leo Rohlinas 1978 metais. Šie pavyzdžiai leidžia patyrinėti, kaip keramikos kū rėjai dalyvavo Estijos monumentaliojoje dailėje pokariu, bandant atsakyti į klausimą, kaip keramikai – taikomosios dailės kūrėjai – gaudavo progą kurti kūrinius viešosioms erdvėms, kurios įprastai būdavo prieinamos tik vaizduojamojo meno kūrėjams. Be to, straipsnyje yra pateikiamas restau ratoriaus požiūris į dabartines problemas, vertinant ir išsaugant pokario modernistinę architektūrą ir joje esančius meno kūrinius Estijoje, apžvel giant galimybes išsaugoti pasmerktuose griauti pastatuose esančius sienų puošybos kūrinius. Straipsnyje yra apžvelgiami pokario epochos sovietinės monumentaliosios dailės kūrinių skirtingi likimai ir trapumas, pavyzdžiui, Anu Rank-Soans kūrinys po restauracijos su pasididžiavimu yra eksponuo jamas ir puikiai vertinamas, tuo tarpu Leo Rohlino kūrinys tebedulka ato kioje saugykloje
Bookbinding in the Interwar Kaunas: Processes and Influences: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje nagrinėjama Kauno knygrišyklų veikla tarpukariu. Tuo metu veikė keli jų tipai: tai spaustuvių knygrišyklos, nedidelės atskiros privačios knygrišystės įmonės ir individualiai dirbantys meistrai. Knygų įrišimo paslauga naudojosi tiek įvairios įmonės bei organizacijos, tiek privatūs asmenys. Knygrišyklų veikla, pajėgumai, siūlomos paslaugos, darbo organizavimas, ten dirbančių meistrų tapatybės, profesinis pasirengimas, klientų poreikiai ir daugybė kitų dalykų paaiškėja ištyrus archyvinius šaltinius. Iš čia sužinome, kad ir didelės spaustuvių knygrišyklos, ir mažos įmonės atlikdavo ir masinės gamybos įrišimus, ir vienetinius individualius užsakymus. O tarp jų pasitaikydavo gerokai (10 kartų) brangesnių įrišimų, todėl, tikėtina, tai buvo geresni, brangesnių medžiagų ir vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau dekoruoti odos įrišimai. Taip pat aiškėja, kad knygrišyklų mechanizacija nebuvo sparti, tad gamyboje dominavo rankų darbas.The paper analyses the work of Kaunas bookbinding studios during the Interwar period. The research resulted in a large amount of archival data on the identities of the bookbinders from that time, as well as their professional qualifications, capacities, work management, level of mechanization, services on offer, materials used, product prices and requests from clients. The research aimed to reveal the differences between the industrial, custom highstreet and custom artisan bookbinding. However it turned out that they were all closely intertwined. The analysis of the documented bookbinding equipment in various workshops has shown that the process of mechanization was rather slow, and that even the mass production was dominated by manual work. Back then, many books would leave the printing presses soft covered, and authors themselves often had to personally seek out the bookbinders for more durable book covers. Back then Kaunas had several types of bookbinding studios: industrial printing house bookbinders, private bookbinding businesses, and individual artisans. However all these types of workshops were able to provide the same range of services – from mass productions to one-off books, both normal and artist editions.
The research concludes that the Lithuanian artistic bookbinding has been influenced by the Estonian school much earlier than it was thought
Performative Networks of Actors in the Works of Gintautas Trimakas: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje remiamasi nuostata, kad kūrinys neturėtų būti trak- tuojamas tik kaip semantinis ženklas, atstovaujantis kažkam kitam, esančiam už savo paties ribų, ir jį referuojantis, todėl šį kartą susitelkta į ma- terialiojo fotografijos performatyvumo aspektus. Svarstomos fotografijos ir instaliacijos meno sąveikos, nagrinėjama, kaip įvairūs erdvės ir aplinkos objektai gali prisidėti prie kūrinio atlikimo. Keliama hipotezė, kad įvairių objektų sąveika leidžia fotografijai įgauti papildomus performatyvumo sluoksnius ir išjudinti gamtos–kultūros, objekto–subjekto dichotomijas. Nors išplėsta, įerdvinta fotografija nėra nauja strategija, šiuolaikiniame mene vykstanti disciplininių ribų entropija tampa akstinu apžvelgti vis nau- jas jų konfigūracijas. Šį kartą tai atliekama analizuojant fotomenininko Gin- tauto Trimako parodą Atsakymas.The present article revisits Bruno Latour’s Actor-Network theory, as well as Erika Fischer-Lichte’s theory of performative aesthetics, which are employed as a methodical approach to review the works of Lithuanian pho- tographer, photographic artist Gintautas Trimakas, in his exhibition Answer.
In the exhibition, the artist chose to present a series of works whose photographic processes took place in the gallery space itself. This decision opened new possibilities to consider the exhibition as a performative action carried out by various networks of actors, starting from local, surrounding objects, such as the space itself, the visitors and architectural elements, and ending with electromagnetic waves generated by the Sun or the rotation of the Earth. All these factors played a role in creating photographic images in the cameraless technique, capturing the light throughout the exhibition. Hence, it is proposed that these actors should be considered coauthors of the work.
It is noted that the traditional dual structures of nature / culture, and object / subject have faded away. All the actors in this exhibition have received an equal status; therefore, human as well as non-human agents are recognized to have participated in this performative action. Thus, the visuality of the work should be considered a result of collective effort. Moreover, the positions of a subject and an object have also lost their relevance, since the objects of the exhibition are no longer seen as passive; just like the subjects, they are able to react to the surroundings and be active performers of the work
The Artist’s Books by Kęstutis Vasiliūnas and Roberta Vaigeltaitė-V.: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textBibliofilinės lietuvių dailininko knygos ištakos, siekiančios XX a. pirmą pusę, siejamos su grafikos meno klasikų Viktoro Petravičiaus, Pauliaus Augiaus Augustinavičiaus kūryba. Naujas šiuolaikinės dailininko knygos laikotarpis Lietuvoje įsibėgėjo atkūrus nepriklausomybę. Kūrybinis duetas – Kęstutis Vasiliūnas ir Roberta Vaigeltaitė-V. (Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė) yra tarp pagrindinių šiuolaikinės lietuvių dailininko knygos kūrėjų. Straipsnyje apžvelgiamos jų sukurtos dailininko knygos, aptariami meninės raiškos ypatumai, koncepcijos, sąveika su poligrafine knyga.In Lithuania, the era of a contemporary artist’s book began with the restoration of Independence. The year 1993 saw the opening of “The Book”, the first international show of artist’s books (Vilnius Contemporary Art Centre; cur. Kęstutis Vasiliūnas) which was followed by various presentations of book art in many other international art fairs abroad. Since 1997 Vasiliūnas has been curating the triennials dedicated to artist’s book (including “Diary: Eight Days”, “Love”, “The Rabbit and the House” and “23 Sins”). The 8th triennial “Memento Mori” (2018) took place in Vilnius Martynas Mažvydas Public Library, later the exposition was brought to the USA, Italy and Germany
Césario Vallejo poetikos recepcija Sigito Parulskio ir Vytauto Stankaus kūryboje: Acta Academia Artium Vilnensis
No full textThe article presents a comparative analysis of the poems “La violencia de las horas” (“Violence of the Hours”) by the Peruvian poet César Vallejo, “Subjektyvi kronika” (“A Subjective Chronicle”) by the Lithuanian poet Sigitas Parulskis and “Devynios gyvybės” (“Nine Lives”) by his compatriot poet Vytautas Stankus. The aim of this research is to trace and highlight relations between the texts, explore how the meaning in a highly intertextual artwork is created, and to establish the common poetic features of the works discussed.Šiame straipsnyje pristatoma lyginamoji Peru poeto Césario Vallejo eilėraščio „La violencia de las horas“ ir Sigito Parulskio eilėraščio „Subjektyvi kronika“ bei Vytauto Stankaus eilėraščio „Devynios gyvybės“ analizė. Atsižvelgus į šių kūrinių specifiką (lietuvių eilėraščiuose adaptuojamas ir perrašomas Peru poeto tekstas), ypatingas dėmesys sutelkiamas į struktūrą, kuri, remiantis Jurijaus Lotmano teorija, yra vienas pagrindinių meninio teksto reikšmę kuriančių elementų. Įdėmus šių eilėraščių perskaitymas taikant intertekstinę prieigą (remiantis Roland’o Barthes’o ir Jesaus Camarero darbais) leidžia atskleisti bendrus Peru ir Lietuvos poetų kūrybos bruožus: poetinės kalbos rekonstrukciją taikant buitiškų elementų ir siurrealistinių vaizdinių simbiozę, dėmesį teksto ritmui, asmeninės patirties universalizaciją, retrospetyvaus žvilgsnio ir atminties archeologijos svarbą, tam tikrus tematinius leitmotyvus (mirtis, egzistencinis nerimas, būties „nepatogumas“). Atlikus analizę, ryškėja intertekstu paremtų kūrinių prigimties dominantės: kurti teksto reikšmę rašytojas perleidžia skaitytojui, tokiu būdu pabrėždamas teksto reikšmę kaip vyksmą, o ne duotybę, nesiekia absoliutaus originalumo, traktuoja literatūrą kaip dinamišką tekstų tinklą, tiek pat kiek ir objektyvi tikrovė tinkama tapti medžiaga naujam kūriniui atsirasti. Intertekstu paremti kūriniai eliminuoja nacionalinių literatūrų nubrėžtas ribas, padeda kurti laisvą ir dinamišką universaliosios literatūros lauką
Performatyvus bendrumas: turistinio pobūdžio fotografijos iš Abu Graibo: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe article explores the infamous photographs from the Abu Ghraib prison that circulated and were made public in 2004. It specifically looks at how the sense of togetherness was enacted by the U.S. military personnel stationed in the site, and the way cameras were instrumental in this process. It argues that the resultant photographs can be seen as tou- rist-like in several respects. A notable aspect of the photographic images is that the soldiers who took them repeatedly appear in the frame themselves. Appearing in and photographing the abusive acts was not only a form of structuring and reinforcing power relations at the prison, but also an attempt to portray a fun-having personnel group. The visual signifiers – thumbs up, smiles, pointed fingers – authenticate the images, lending them some of the qualities of tourist photography. At Abu Ghraib, the soldiers’ photographic practice also partly served as a sense-making mechanism, allowing a symbolic distance between the camera-wielder and unforeseen emergent events. It promised a wishful alternative to the grim realities of the prison: an overcrowded and undersupplied facility with a lack of on-site leadership. The scars of resultant violence – and the notorious photographs that document it – remain relevant, and continue to resurface in recent so- cial and political contexts.Šis straipsnis nagrinėja gerai žinomas fotografijas, kurios buvo darytos Abu Graibo kalėjime ir paviešintos 2004 metais. Jame specifiškai tiriama kaip fotografinės kameros funkcionavo JAV ginkluotųjų pajėgų (372 karo policijos kuopos) atstovų kuriamame bendrumo spektaklyje, vykdant žeminančius kalinių kankinimus. Šias performatyvias praktikas dokumentuojančias fotografijas galima suvokti kaip iš esmės turistinio pobūdžio. Vienas iš pastebimų pobūdžio aspektų – kuris kartu yra ir vizualiai paveikus šio atvaizdų archyvo elementas – yra tai, jog fotografavę kariai patys neretai yra kadre. Jų prieš kameras atliekami gestai indeksiškai papildo ir autentifikuoja atvaizdus. Buvimas kadre ir žeminančių aktų fotografavimas buvo ne tik bandymas struktūruoti ir stiprinti galios santykius kalėjime, bet ir mėginimas konstruoti „smagiai laiką leidžiančios“ grupės paveikslą. Abu Graibe fotografija taip pat buvo praktikuojama ir kaip tam tikras „prasmės kūrimo“ (angl. sense-making) mechanizmas, įgalinęs simbolišką distanciją tarp gerai neparengtų rezervistų ir vykstančių įvykių. Ji tarsi siūlė alterna- tyvą kalėjimo realybei: perpildytoms celėms, aprūpinimo įranga ir priemo- nėmis nepakankamumui bei aiškios hierarchinės struktūros ir lyderystės trūkumui. Abu Graibo žiaurumų žaizdos, kaip ir juos dokumentuojančios nuotraukos, išlieka aktualios ir šiandien, vis išnirdamos naujuose sociali- niuose bei politiniuose kontekstuose