Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
The Architectural Aspects of the Interactions Between Exhibition Architecture and Curatorial Program
No full textStraipsnyje tiriamos parodų architektūros ir kuratorinės programos sąveikos. Jos nagrinėjamos ne kaip vieno tikslo siekianti duali sistema, bet kaip dvi atskiros sistemos, kurios ne visada užtikrina vientisą parodos turinio artikuliaciją. Būtent architektūrinės ir kuratorinės programų neatitiktis atsiduria tyrimo dėmesio centre, nes praktikoje pastebima, kad tokių parodų yra bene daugiausia. Manytina, kad taip atsitinka todėl, kad parodų salių architektūrinė sandara dažnai nėra lanksti tam tikriems kuratoriniams scenarijams. Straipsnyje siūloma į tai žiūrėti ne kaip į problemą, bet į galimybę, kaip būtų galima tai taikyti sąmoningai ir produktyviai. Tyrimui atskleisti pasirinkti keli metodai, kurie taikomi tiek teorinėje, tiek praktinėje tyrimo dalyse.The article explores the interactions within an exhibition between its architecture and its curatorial program. Instead of being regarded as a dual system with a single goal, the interactions are seen as two separate systems that do not always ensure a coherent articulation of the content in the exhibition. An architectural program implies an existing exhibition space with new design solutions for a specific exhibition. An architectural program is an existing exhibition space with new design solutions for a specific exhibition. The curatorial program is called the logic of the arrangement of works - the principle according to which art objects are combined into a conceptual, visual or thematic picture. The study highlights that each of these programs has three types of expression that make up nine possible interactions between the exhibition architecture and its content. Of these, three interactions mark situations where the spatial layout and its content correspond to each other. However, the study focuses on the cases with particular discrepancies, as the practice shows that such exhibitions are most prevalent. This is thought to be due to the fact that the architectural structure of the exhibition halls is often unfriendly towards certain curatorial scenarios. Instead of regarding this as a problem, the paper considers this as an opportunity for the cases of conscious and productive solutions. The paper investigates one specific case: “Head With Many Thoughts”, an exhibition at CAC. The exhibition is analysed both theoretically and practically with the help of the Space Syntax method, analytically assessing the behavioral patterns predicted in the exhibition, as well as practically checking how the audience groups respond to the exhibition. Rather than using a mere theoretical analysis, the paper proposes to consider the potential of these methods for further development and practical adaptation
Commentary from the curator of Aleksandra Kasuba’s exhibition: Acta Academia Artium Vilnensis
No full textapie Aleksandros Kasubos parod
Šv. Rožės Limietės kultas ir atvaizdai Lietuvoje: Acta Academia Artium Vilnensis
No full textIsabel Flores de Oliva (1586–1617), generally known as Saint Rose of Mary or Saint Rose of Lima, became the first and, until today, the most venerated Catholic saint of Latin America. Almost immediately after her death, this Dominican of the Third Order, who died young and won fame for her highly ascetic life, various virtues and immovable faith, developed a cult following in Peru. Soon enough the cult had spread across South America and Europe. The topic of Saint Rose of Lima has been addressed in a great many publications that appeared in various (primarily Spanish-speaking) countries, but in Lithuania, the devotion to and images of this saint have not received specific research attention. By referring to the published sources and manuscripts, as well as the surviving ecclesiastical artworks, the author of this paper aims to discuss in more detail how information about the life and personality of Saint Rose of Lima was disseminated in the Grand Duchy of Lithuania, what information about Latin America, its culture and people was conveyed in these sources, whether it was reflected in the icono- graphy of the saint, and if so, how.Straipsnis skirtas pirmosios Lotynų Amerikos katalikų šventosios Isabelės Flores de Oliva (1586–1617), visuotinai žinomos kaip šv. Rožė Limietė, atvaizdų ikonografijai Lietuvoje. Jauna mirusi dominikonų ordino tretininkė, garsėjusi itin asketišku gyvenimo būdu, įvairiomis dorybėmis, nepalaužiamu tikėjimu, iškart po mirties imta gerbti Peru tikinčiųjų. Grei- tai jos kultas išplito ne tik Pietų Amerikoje, bet ir Europoje. Straipsnyje, remiantis publikuotais ir rankraštiniais šaltiniais, taip pat bažnyčiose išlikusiais kūriniais, aptariama, kaip Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo skleidžiama žinia apie šv. Rožės Limietės gyvenimą ir asmenį, kas apie šventąją ir „Naująjį Pasaulį“ akcentuota rašytiniuose jos „Gyvenimuose“. Tyrimas parodė, kad „lietuviškoji“ šventosios ikonografija atspindi bendraeuropietiškas šios šventosios vaizdavimo tradicijas, pagrįstas bet kokių kultūrinių skirtybių niveliavimu vaizdinėse jos reprezentacijose. Galbūt taip per šv. Rožės Limietės paveikslą buvo išreiškiamas visos Lotynų Amerikos priklausymas vieningai Romos Katalikų Bažnyčiai
Paroda „Hungría 74“: vengrų menininkai Argentinoje ir meno dematerializacijos kritika: Acta Academia Artium Vilnensis
No full textIn 1974, the exhibition Hungría 74 presented 24 artists from Hungary at the Centro de Arte y Communicación (CAYC) in Buenos Aires, Argentina. By the time, artists from both countries suffered political repressions of the dictatorships ruling their countries. Hungría 74 thus was one of the few occasions to interchange ideas. However, the artists from Hungary and Argentina did not first and foremost agree on their political stance. Rather, they were both preoccupied with the dematerialization of art objects. Among Western artist dematerialization was perceived as a rebellious act against the commodification of art objects on the market; it was also embraced as a positive effect of media societies facilitating participation of marginalized groups. However, Argentinian and Hungarian artists transformed the idea to their own means. Experiencing political oppressions, they understood that the loss of material presence was not merely positive. By contrast, it was connected to disappearance, forced exiles or invisible political surveillance. The works of Dóra Maurer, Tamás Hencze, István Haraszty, György Jovánovics presented at Hungría 74 reflect these different notions of dematerialization and offer a critical perspective on the broader political consequences of dematerializations in media societies developing worldwide since the 1970s.1974 m. Buenos Airių Meno ir komunikacijų centre (CAYC) eksponuotoje parodoje Hungría 74 buvo pristatyti 24 Vengrijos menininkai. Jánoso Kádáro socialistiniam režimui suvaržius eksperimentinio meno praktikas, Vengrijos menininkams ši paroda tapo viena iš nedaugelio galimybių pristatyti savo kūrybą tarptautiniu mastu. Straipsnyje aptariama Dóros Maurer, Tamáso Henczes, Istváno Haraszty ir Györgyjo Jovánovicso kūrinių archyvinė dokumentacija CAYC „sisteminio meno“ (isp. arte de sistemas) kontekste. Teigiama, kad Vengrijos ir Argentinos menininkus konceptualistus vienijo kritinis požiūris į XX a. 8 deš. Vakarų meno kritikų priimtą „meno dematerializavimo“ sampratą: jei Vakaruose „dematerializacija“ buvo suvokiama kaip demokratinis projektas, skirtas meno rinkos taisyklėms apeiti ir tarptautiniams mainams skatinti, tai autoritariniuose Vengrijos ir Argentinos režimuose materialumo nebuvimas suponavo neregimą valdžios kontrolę ir politinę izoliaciją. Straipsnyje atskleidžiama, kad Vengrijos menininkai „dematerializaciją“ suvokė tiek kaip politinės priespaudos išdavą, tiek kaip masinės komunikacijos priemonių amžiuje vykusios technologinės raidos efektą.
Per Hungría 74 atvejo studijas atskleidžiamos marginalizuojančios Vakarų konceptualiojo meno strategijos ir kvestionuojamos „dematerializacijos“ termino taikymo ribos. Straipsnio tikslas – sustiprinti Argentinos ir Vengrijos konceptualiojo meno svarbą istoriniam (post)moderniojo meno diskursui. Šių šalių menines praktikas derėtų suvokti ne kaip „marginalias“ politinio pasipriešinimo istorijas, o kaip kritinius komentarus apie globaliose medijų visuomenėse vykstančią dematerializaciją
The Infant Christ Bearing the Instruments of the Passion in the Chapel of St Theresa’s Church in Vilnius
Get PDFVilniaus Šv. Teresės bažnyčios sienų tapyboje sutinkamas Vaikelio Jėzaus, laikančio kančios įrankius, atvaizdas. Tai vadinamasis Pasijų Vaikelis – iš esmės simbolinis motyvas, jungiantis vaikystės ir mirties realybes. Kadaise šis metaforinis, sapniškas reginys turėjo savą suvokimo ir matymo kontekstą, šiandien prarastą, o gal pamirštą. Straipsnyje aptariama jo ikonografinė genezė ir istorinis kontekstas Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios šoninės Dievo Apvaizdos (vėliau – Švč. Mergelės Marijos Gerosios Patarėjos) koplyčioje, bandoma rekonstruoti šio motyvo reikšmę bendresniame bažnyčios prienavio abiejų koplyčių įrangos ir sienų tapybos ikonografiniame kontekste. Atskleidžiama, jog, orientuojantis į šių koplyčių vienas priešais kitą įrengtus altorius, formuota dar viena ikonografinės programos ašis – Kristaus kančių, arba pasijų, ciklas, kuris tarytum kerta pagrindinės navos išilginę pasakojimo vaizdais ašį. Straipsnyje bandoma pagrįsti prielaidą, kad XVIII a. antros pusės bažnyčios polichromija buvo glaudžiai susieta su altorių titulinių atvaizdų ikonografija.The image of the Infant Jesus bearing the instruments of the Passion appears in the mural paintings of St Theresa’s Church in Vilnius. It is the so-called Infant Christ of the Passion – basically a symbolic, metaphorical motif connecting the realities of childhood and death. In the article, its iconographic genesis and the historical context of its appearance in the side Chapel of the Divine Providence (later, of Our Lady of Good Counsel) of St Theresa’s Church in Vilnius is discussed. The author attempts to reconstruct the meaning of this motif in a more general iconographic context of the furnishing and mural paintings of both chapels of the narthex. It is revealed that based on the altars of these chapels standing opposite each other, another axis of the church’s iconographic programme was formed – the series of the Passion of Christ, which was as if intersecting the axis of the visual narrative of the central nave running lengthwise. The author of the article tries to prove the supposition that the polychromy of the church from the second half of the 18th century was closely related to the iconography of the titular images of its altars
A Tentative Intercourse of the Bodies of a Crashed Plane and the Pilot (Material Spectacles)
Get PDFTekste, neturinčiame nei vizualinių iliustracijų, nei vaizdo įrašų, siūloma pajusti vaizdą kaip galimus žmogiškuosius ir nežmogiškuosius asambliažus ir numatyti galimas gyvybės formas, manipuliuojant laiko apraiškomis ir sukuriant sutartas realybes.While observing various situations and experiences, imagination institutes new realities within the distinctions between the animate and the inanimate, whose relations no longer reflect the customary order of the material world. That is why it makes sense to explore the emerging systems, in which new modes of participation and self-organisation that are capable of changing the definitions of life are formed. If we choose the distortion of the experienced time as the observation method, a moving image can be used for that purpose. The author of the article suggests understanding animation as changes in the state of systems when time perception is manipulated (e.g., the time-lapse technique in photography/video). By problematizing the understanding of animation, the author offers to explore it in two directions – on the material level, when animation is happening through constant agreements between the animate and the inanimate, and on the level of animation instituted as a cultural construct. Thus, the concept of animation is construed as immanent to culture – cinema, memory culture, philosophy of time and, alongside, as animation of matter, in which the systems com- ing into agreement institute the shapes of common consciousness (bioanimation, consciousness animation). The system perceiving itself as human tries to establish possible interactions with other systems through requests, which can be considered animation. Alongside, the term of animability is offered, which defines the capacity of matter to take part in such human/inhuman relations. The immersive state that appears in the process of animation as an unending “immersing” into virtual reality is discussed. In this text that does not have illustrations, the author invites us to feel images as possible human/inhuman assemblages and to predict possible life forms by manipulating the expressions of time and thus creating agreed realities.
It is asserted in the article that animation is a request sent by certain forms of matter to other forms, thus creating agreed systems that organize various shapes of consciousness as constitutions uniting these systems. The author tries to assemble into a constellation several important positions – memory (the courage of vision, an expression of time), catastrophe (the separation of testimony, rhythm, a possibility of a memory echo), vibrating matter (in a ready state) and virtual reality (reality augmented with visions of matter)
The First Art Historian Giorgio Vasari and His Influence on the Lithuanian Art History: Joseph Sounders on Szymon Czechowicz
Get PDFStraipsnyje aptariamas pirmasis Lietuvos dailės istorijos veikalas – profesoriaus, grafiko ir meno tyrinėtojo Juozapo Saunderso pranešimas apie dailininką Simoną Čechavičių, perskaitytas Vilniaus universitete 1815-ųjų lapkritį. Jis, pavadintas „Žinios apie Simono Čechavičiaus gyvenimą ir darbus“, laikomas dailės istorijos LDK tyrimų pradžia. Kaip ir XVI a. išleistuose italų dailininko, architekto ir pirmojo meno istoriko Giorgio Vasario Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimuose, tapusiuose dailės istorijos tyrimų pirmavaizdžiu, Juozapas Saundersas savo pranešimu priminė apie užmarštin nugrimzdusį tapytoją, sukūrusį portretų ir religinių paveikslų, išryškino jo nuopelnus ir atskleidė menininko talentą. Vazariškosios tradicijos pavyzdžiu autorius savo pranešime siekė aptarti ne tik dailininko Čechavičiaus darbus, bet ir patį jo portretą – charakterį, požiūrį į kūrybą ir meną. Kaip ir Vasaris, Saundersas atkreipė dėmesį į menininko sielą, dorą, krikščionišką moralę, pabrėždamas jų įtaką kūrėjui. Pirmasis menotyrininkas Lietuvos istorijoje savo straipsnį iliustravo filosofinėmis mintimis apie meno bei menininko svarbą visuomenėje sekdamas savo pirmtako pėdomis.
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti Vasario suformuotos menininko biografijos užrašymo tradicijos įtaką, jos netiesiogiai suformuluotus meno istorijos principus, meno vertinimo kriterijus, kurie regimai atsispindi Saunderso pranešime apie Čechavičių.The article discusses the first Lithuanian art historical publication by proffessor and art historian Joseph Saunders, who read it in Vilnius University in November 1815. The article titled “Knowledge about Szymon Czechovicz’s Life and Creations” is considered to be the beginning of historiographical research in the Grand Duchy of Lithuania. Similarly to the first art historian Giorgio Vasari and his “Lives of the Most Eminent Painters, Sculptors, and Architects” (published in 1550), Saunders reminds his readers of a forgotten painter (who made multiple portraits and religious scenes), and underlines his accomplishments and talent.
Following the Vasarian tradition, Saunders brings attention to Czechovicz’s life, his character, and his approach to art. Much like Vasari, Saunders is interested in the artist’s soul, virtues and morale, and is emphasizing their importance in his philosophic reflections about art and artists.
By comparing Saunders’ article with the scheme of the “Lives” by Vasari, the paper suggests that Vasari could have been a model art historian, and argues that his methods of analysis were applied by Saunders in the 19th century
Pasimetę tarp Rytų: vakariečių žvilgsnis į Pietų Ameriką ir Rytų Europą: Acta Academia Artium Vilnensis
No full textIn this paper I utilise Edward Said’s framework of Orientalism in order to investigate how the regions that the European explorers have mistakenly or negligently identified in their imaginaries as “the East” are brought into the colonial order through an a priori assumption of their inferiority to the West. I turn to South America and Eastern Europe as the two frontiers which make these operations visible. Through the analysis of primary sources such as travel journals and letters from Spanish explorers and conquistadors during the age of encounters, as well as the writings the English and French travellers made during their visits to Eastern Europe during the Enlightenment, I demonstrate how the Western European Orientalist imaginaries remain persistent through the ages despite the geographical explorations and geopolitical changes, and instead of disappearing, migrate to create the new orients as the realms of European otherness.Straipsnyje, pasitelkdama Edwardo Saido pasiūlytą orientalizmo sampratą, analizuoju, kaip kraštai, kuriuos Vakarų tyrinėtojai per klaidą ar aplaidumą palaikė „Rytais“ ir įtraukė į savo rytietiškų vaizdinių visovę, per šį retorinį manevrą buvo įtraukti ir į kolonijinės pasaulio santvarkos hierarchiją, kurioje jie buvo subordinuoti Vakarams. Du regionai, kuriuose galima pastebėti būtent tokią įvykių seką, – Pietų Amerika ir Rytų Europa. Analizuodama pirminius šaltinius, tokius kaip kelionių žurnalai ir ispanų keliautojų bei užkariautojų laiškai iš Amerikos užkariavimo laikotarpio, britų ir prancūzų keliautojų užrašai iš kelionių į Rytų Europą Apšvietos laikotarpiu, atskleidžiu, kaip Vakaruose vyravę orientalistiniai vaizdiniai išliko gana stabilūs, nepaisant laiko tėkmės, naujai atrastų kraštų ar geopolitinių pokyčių. Šie vaizdiniai ne tik kad neišnyko, nepaisant pokyčių, bet ir migravo kartu su keliautojais, kurdami naujus „rytietiškus“ kraštus, kuriuose vakariečiai atrasdavo savo priešingybes
Mikołaj Krzysztof “the Orphan” Radziwiłł and the "Arbor Humanae Vitae": Reflections on Human Life
Get PDFTekste plačiau pristatoma ir nagrinėjama vieno Lietuvos menotyros apyvartoje nežinoto grafikos lakšto ikonografija. Tai nyderlandų graverio Theodooro Galle pagal LDK didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio sumanymą išraižytas grafikos kūrinys, kuris gimė didikui bendradarbiaujant su Plantino-Moretus spaustuvininkais ir nyderlandų graveriais, kai spaudai buvo rengiamas garsios Radvilos Našlaitėlio knygos Kelionė po Jeruzalę aprašymas. Raižinyje persipina kelios temos – žmogaus gimties, gyvenimo, mirties ir amžinojo gyvenimo tema, taip pat galime įžvelgti Radvilos Našlaitėlio gyvenimo istoriją, atsispindi to laiko žmogaus gyvenimo vertybės, santykis su Šv. Raštu ir mąstymas apie amžinybę.The print The Tree of Human Life (Arbor Humanae Vitae) is distinguished by its size and rich textual and iconographic material. It combines several iconographic themes – the tree of life, a comparison of a rich man’s and a poor man’s life based on the text of the New Testament (Lk 16, 19-31), and the themes of death and eternal life. These themes are intertwined and related to separate periods of human life (birth, life, death and eternal life), and the engraving itself is embellished with numerous quotes from the Holy Scripture. In total, the copper engraving has a hundred (100) inscriptions-quotes, which expand its visual part and are grouped semantically, while the right and the left sides of the engraving are connected according to the principle of opposites. Though the number of quotes is incredibly large, the artist successfully “dealt” with this task, creating a relatively harmonious composition, even though in some places the inscriptions infringe on the visual part of the illustration or overshadow it. On the other hand, the amount of the inscriptions shows that the author of the engraving, Mikołaj Krzysztof “the Orphan” Radziwiłł, was well versed in the Holy Scripture and arranged them consistently, bringing out the theme of earthly life relevant for that time, and introducing a vision of eternal life. The iconographic analysis of the artwork that has barely caught the attention of Lithuanian art researchers shows its relation to the poetic work The Rise of the Radziwiłłs (Aulaeum Radzivilaeum,1604) by Mathias Nevius.
It is one of the very few examples in the history of Lithuanian art when the main idea of the artwork and the name of the author of its drawing/engraving? (Tomasz Makowski (1575–1630)) is conveyed through the poetic word. This engraving created in Antwerp illustrates the cooperation between the author of the idea, magnate Mikołaj Krzysztof “the Orphan” Radziwiłł, and his engraver Theodoor Galle who embodied his client’s vision