Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
The Activities of the Dailė Cooperative in 1941–1945: The Organisation of Art Life in Lithuania Under the Occupational Regimes: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje aptariama „Dailės“ kooperatyvo, veikusio labai sudėtingu laiku, Antrojo pasaulinio karo metu, istorija. Keliami klausimai: kokio pobūdžio tai buvo įstaiga, kokios priežastys lėmė jos įkūrimą, kokią funkciją atliko ir koks teko vaidmuo, organizuojant Lietuvos dailės gyvenimą, suvaržytą okupacinių režimų valdžios? Teigiama, kad kooperatyvas, įkurtas pirmos sovietų okupacijos metu, sėkmingai veikė ir nacių okupacijos laikotarpiu, nes centralizuotas įstaigos valdymas buvo parankus abiem režimams. Atliekant tyrimą išryškėjo, kad „Dailės“ kooperatyvo veikla buvo labai įvairi, joje dalyvavo ir profesionalūs dailininkai, ir tautodailininkai; rūpintasi jų darbų prekyba, užsakymų paskirstymu, kooperatyvas turėjo dirbtuves, teikė finansinę paramą ir žaliavas, prisidėjo organizuojant parodas.The paper discusses the history of the Dailė Cooperative, the need and circumstances of its founding, its structure and activities. The cooperative operated (1941–45) during a highly turbulent period in Lithuania, when one occupational regime followed another, and World War II took place. The activity of this cooperative was important in that it built a concentrated production base (workshops with equipment, materials, etc.), handled orders, and coordinated the purchase and sale of works of professional and folk art. The Dailė Cooperative was modelled after the Soviet Art Fund, which, by means of centralizing material support (materials, tools, distribution of orders, and remuneration for work) provided to artists, controlled the creation of artworks. It should be noted that the founding and activities of the Dailė Cooperative were closely related to the Marginiai company, which was established in the interwar period to support folk art and home industry. The Dailė Cooperative took over its infrastructure as regimes changed; the company’s facilities were used, and nationalised workshops were merged into it. The cooperative brought together artists and folk artists, handled the sales of their works, held workshops, provided financial support, and contributed to the organisation of exhibitions. The activities of the Dailė Cooperative partly reflect the structure of the art scene in the period of occupation, the mechanism of its functioning, and the nature of the need for art and its consumption. The Dailė Cooperative was established during the first Soviet occupation, and its activities were not suspended, restricted, or terminated during the Nazi occupation. This shows that the institution of this type and the principle of its operation (centralised management) were acceptable to both regimes. After the war, the Dailė Cooperative became the basis for the Dailė manufactories, which were founded in 1945 and operated throughout the period of the second Soviet occupation
A Lithuanian Case of Maternité: A Portrait of Zofia z Jelskich Terebeszowa with Her Daughter Katarzyna: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textRokoko estetikos ir šeimyninio gyvenimo harmoniją deklaravusių Apšvietos moralinių idėjų veikiamoje XVIII a. antrosios pusės Vakarų Europos dailėje ypač didelę reikšmę turėjo idealizuotos vadinamosios laimingos šeimos ir jos narių – kasdienybe besimėgaujančių tėvų ir jų vaikų – reprezentacijos. Bene ryškiausiai ši tendencija skleidėsi romantizuotą motinišką meilę įvaizdinusiuose motinų ir jų vaikų portretuose, paprastai įvardijamuose maternité terminu. Šeimyniniais ir emociniais ryšiais glaudžiai susijusius portretuojamuosius įamžinusios scenos – tai ne tik dekoratyvi laikotarpio iliustracija, bet ir gilus sociokultūrinio konteksto komentaras.
XVIII a. Lietuvos dailės kontekste ypač retas maternité atspindintis pavyzdys yra saugomas Žemaičių muziejuje „Alka“. Tai 1798 m. nežinomo (tikėtina – vietos) dailininko nutapytas Sofijos Jelskytės-Terebešienės su dukrele Kotryna portretas. Du moters gyvenimo tarpsnius – nerūpestingą vaikystę ir su motinyste sietiną brandą bei atsakomybę – įvaizdinančio paveikslo ikonografija ir simbolika tarytum kuria du savitus pasakojimus. Viename – asmeninė Sofijos ir Kotrynos istorija, kitame – tuometė vaikystės ir motinystės samprata. The broad and varied concept of human age in early secular art, particularly in portraiture, was typically interpreted rather directly through the lens of life stages. One of the most intriguing forms of portraiture that explores the theme of age is group portraits of parents and their children, which reflect family ties across generations.
The principal subject of this article is a 1798 painting by an unknown, but likely local, artist housed in the Samogitian Museum “Alka” in Telšiai. The painting depicts Zofia z Jelskich Terebeszowa (1773–1826) and her daughter Katarzyna z Terebeszow Szuksztowa (1794 or 1795–1845). This artwork, which came from the former collec- tions of the Medingėnai Manor, is a rare piece in the context of Lithuanian art history. It invites us to closely examine the specific iconographic history associated with the concept of maternité and to meticulously reconstruct the story of the mother and daughter immortalized on the canvas.
In the 1760s–1790s, the concept of a cosy and blissful family life, inspired by the sensual Rococo aesthetics and the didactic ideas of the Enlightenment, spread across France and Western Europe. This ideal became not only aspirational but also a fashionable social category. Women played a particularly important role as the primary and most important educators of children. This idea soon found expression in art, with numerous idealized representations of the so-called “happy family,” showing parents and children enjoying everyday life. One of the most prominent trends was portraits of mothers with their children, depicting romanticized motherly love, often referred to as maternité (plural maternités, French for motherhood).
This context is especially important when examining the intimate portrait of Zofia and Katarzyna. This unique Lithuanian depiction of motherhood subtly reflects the Western theme of maternité through specific elements and references (such as the attire of the subjects and the overall atmosphere), while also embracing the new philosophy of child-rearing promoted by educators. All these aspects are conveyed in a very restrained manner, without significantly challenging the relatively conservative local portrait tradition compared to foreign works.
In this impressive portrait, one can sense the passage of time through the juxtaposition of childhood and maturity. The work depicts not only a mother and daughter but also two women at different stages of life – Katarzyna, who is still enjoying her carefree childhood, and Zofia, who is already immersed in the responsibilities of an estate owner
The Professional Self-Image of Modernist Architects from Soviet Lithuania and Its Present-Day Assessment: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textTiriamas sovietmečio architektų modernistų savivaizdis kaip profesinei grupei būdinga vaizdinių, savęs supratimo ir vertinimo sistema. Išryškinamas vyriausiosios sovietmečio architektų profesinės kartos, studijas baigusios 1950–1969 m., savivaizdis ir kaip jį vertina vėlesnės kartos. Remiamasi pusiau struktūruotų giluminių interviu su 33 iškiliais Lietuvos architektais tyrimu teminės analizės metodu.
Vyriausiosios sovietmečio architektų kartos atstovai selektyviais prisiminimais konstruoja architekto modernisto vaizdinį. Tai plačių gebėjimų menininkas, ambicingas kūrėjas, moralus ir reikšmingas valstybei bei visuomenei. Ši karta sovietinį laikotarpį linkusi laikyti „profesine normalybe“, o posovietines transformacijas – jos pabaiga. Dėl adaptacijos iššūkių jie nusivylę dabartimi ir jaučia nostalgiją praeičiai. Vėlesnės kartos vyriausiųjų naratyvus vertina prieštaringai, priklausomai nuo jų patirties dirbant architektais sovietmečiu. Jaunesnieji, studijas baigę 1990–2009 m., kategoriškai atmeta vyriausiųjų idealizuotą savivaizdį. Vyresnieji, baigę studijas 1970– 1989 m., linkę apsvarstyti sovietinio architekto savivaizdį ir prisišlieti prie vienos iš gretimų kartų požiūrių.The article explores the self-image of modernist architects during the Soviet period, viewing it as an intrinsic self-referential system within the professional community. It aims to illuminate the self-image of the earliest post-war generation of professional architects, who graduated in architecture in Lithuania between 1950 and 1969 (referred to as “the eldest”), and to analyze how subsequent professional generations either perpetuated or rejected this self-image. The study draws upon the findings of sociological research, which involved semi-structured in-depth interviews with 33 prominent Lithuanian architects. Data analysis was conducted using qualitative thematic analysis methods.
From a contemporary standpoint, members of the earliest generation of professional Soviet architects selectively construct an idealized self-image of the Soviet modernist architect. They depict this archetype as a multifaceted artist and an ambitious individual creator, characterized by a sense of moral obligation and dedication to humanity, while also being valued by the state and society. This generation tends to regard the Soviet era as a period of “professional normalcy,” shaped by modernist ideology, the scope of professional opportunities within the Soviet totalitarian regime, and positive public reception. However, the challenges of adapting to the post-Soviet transformation have led them to perceive this change negatively, viewing it as the demise of the “professional normalcy” they once knew. Consequently, they experience a sense of disillusionment with the present and harbour nostalgia for the past.
While researchers regard the narratives of Soviet modernist architects as self-constructed myths, the responses from subsequent generations of architects vary and depend heavily on their experiences practicing during the Soviet era. The younger professional cohort, graduating between 1990 and 2009 and lacking direct exposure to Soviet-era practices, unequivocally rejects the idealized perception of architects portrayed by the eldest generation. Conversely, the intermediate elder generation, graduating between 1970 and 1989 and having navigated both Soviet and independent Lithuanian contexts as architecture professionals, tends to reassess the self-image of the Soviet architect. They often align themselves closely with the perspectives of either the eldest or the youngest generations
The Names of Vanished Shapes. The Iconographic Features of the Altarpieces at the Vilnius Augustinian Church: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnis skirtas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Paguodos) bažnyčios altorinių paveikslų problematikai. Remiantis žodiniais ir vaizdiniais šaltiniais atkuriama šventovę puošusių paveikslų ikonografija, jų buvimo vietos ir aplinkos detalės bažnyčioje, keliamos kai kurių kūrinių likimo, uždarius bažnyčią, prielaidos. Pagrindinis dėmesys šiame tyrime tenka didįjį altorių puošusiam tituliniam Švč. Mergelės Marijos Paguodos (Ramintojos) paveikslui, kurį galima laikyti Vilniaus augustinų puoselėto marijinio kulto ašimi, taip pat sudėtingu ir daugiasluoksniu tapybą, metalo aptaisus ir kitas puošmenas jungiančiu dariniu, įvairias vėlesnes kartotes aprėpiančiu reiškiniu. Vystant Vlado Drėmos įžvalgas, straipsnyje iškelta prielaida, kad Švč. Mergelės Marijos Paguodos atvaizdas, po 1852 m. per- keltas į Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Šv. Stanislovo Kostkos koplyčią, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo „padalintas ir padaugintas“. Tapybinė jo dalis kartu su aptaisų fragmentais galimai atiteko Vaidotų (Baltosios Vokės) Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčiai, o likusiems aptaisams ant skydo buvo pritaikytas kitas Hodegetrijos tipo paveikslas. Tyrime, sprendžiant Vlado Drėmos iškeltą klausimą apie Kanuto Rusecko paveiksle Lietuvaitė su verbomis (1847) fiksuotą Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą, keliama prielaida, kad šios ikonografijos kūrinys iš tiesų buvo didžiajame altoriuje po 1844-ųjų atnaujinimo kaip Paguodos paveikslą uždengiantis atvaizdas.The article explores the altarpieces in the Church of Our Lady of Consolation in Vilnius. Drawing insights from 19th-century visitation documents, it provides a comprehensive understanding of the iconography of the altarpieces, presenting the themes of the paintings, their original placement on the altars, and the principles governing the thematic combination of images. The research reveals that the iconography of the altarpieces aligns with Augustinian spirituality, featuring depictions of St. Augustine, St. Monica, St. Nicholas of Tolentine, St. Thomas, and St. Thecla. Simultaneously, it responds to broader thematic trends in 18th-century church art, incorporating saints like St. John Nepomucene, St. Anthony of Padova, and St. Peter, commonly found in many Vilnius church interiors from that period.
A particular emphasis in this research is placed on the titular painting of Our Lady of Consolation, situated on the high altar. This painting serves as the focal point of the Marian cult cultivated by the Vilnius Augustinians, a work of a complex and mul- ti-layered nature, which combines painting, metal settings, and other embellishments, and a larger phenomenon that includes various later replicas. Building on the insights of Vladas Drėma, the author of the article proposes a hypothesis that the image of Our Lady of Consolation, relocated to the Chapel of St. Stanislaus Kostka in St. John’s Church after 1852, underwent a process of “division and multiplication” in the late 19th and early 20th centuries. The painting part, along with fragments of the settings, potentially found their way to the Church of the Conversion of St. Paul in Vaidotai (Baltoji Vokė). Additionally, another Hodegetria-type painting was likely mounted on the base, adapting it to the remaining settings. The article also addresses a question raised by Drėma regarding the image of Our Lady of the Gate of Dawn in Kanuty Rusiecki’s painting Lithuanian Girl with Palm Sunday Fronds (1847), proposing that a work with this iconography was indeed a painting that concealed the image of Blessed Mary the Comforter in the high altar after the 1844 renovation
Painting Series The Life of St. Augustine: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje analizuojamas iki šiol netyrinėtas paveikslų ciklas Šv. Augustino gyvenimas. Jis atributuojamas, iškeliama hipotezė apie užsakovą. Kaip atskleidė tyrimas, šį ciklą kitados sudarė dešimt paveikslų, iš kurių keturi 2000 m. pateko į Kauno arkivyskupijos muziejų, vienas atrastas privačioje kolekcijoje, keturių buvimo vieta nežinoma, vienas dingęs negrįžtamai. Atvaizdus papildančios inskripcijos leido identifikuoti paveikslų ciklo grafinius pirmavaizdžius, vaizduojamas scenas, jų rašytinius šaltinius, nuosekliai išnagrinėti ikonografiją. Kadangi XX a. pirmoje pusėje šis paveikslų ciklas puošė Žemaičių kunigų seminarijos Didžiąją aulą Kaune, straipsnyje pirmą kartą identifikuojama šios 1895–1957 m. egzistavusios reprezentacinės patalpos tiksli buvimo vieta ir kaita, kartu su paveikslų ciklu užfiksuota archyvinėse nuotraukose.The subject of the article is a yet unexplored series of paintings, The Life of St. Augustine. The author attributes the series and proposes a hypothesis about the patron who commissioned it. Through inscriptions complementing the images, the research successfully identifies the graphic prototypes, depicted scenes, and their written sources, offering a systematic exploration of the iconography.
Originally comprising ten paintings, four of the series (No. 2, 3, 8, 10) are currently housed in the Museum of the Kaunas Archdiocese. Another (No. 7) resides in a private collection, No. 9 vanished by the early 20th century, and the whereabouts of the remaining four are unknown. Acquired by the Museum of the Kaunas Archdiocese in 2000 from the Kaunas Priest Seminary, the series had been associated with the seminary since at least the beginning of the 20th century. Archival photos unveil that the paintings of the series adorned the northern wall in the Grand Auditorium of the Samogitian Priest Seminary during the first half of the 20th century. Although this impressive space, established in 1895 on the former site of the northern gallery of the Bernardine cloister, was captured many times in archival photographs, it was demolished in 1957. The article, for the first time, pinpoints the precise location and transformation of this auditorium, recorded in archival photographs along with the painting series.
The article reveals that the painting series was created following a set of 28 engravings produced in Antoine Bonenfant’s Parisian printing house between 1635 and 1637, as shown by fragments of inscriptions at the bottom of the paintings. These engravings were, in turn, a reprint of the series Iconographia magni patris Aurelii Augustini by the Flemish engraver Schelte Adamsz Bolswert, published in 1624 in Antwerp. By examining the painting series captured in archival photographs, the study connects it to its graphic prototypes, allowing the identification of missing scenes and the reconstruction of its original conception. The series emphasizes Augustine as an exemplary Christian, founder of the order, author of the Rule, and heavenly intercessor, and focuses on the theme of the cult of his relics housed in the Church of San Pietro in Ciel d’Oro in Pavia.
Regarding the Augustinian iconography presented in the series, it is plausible that the paintings were commissioned and donated to the Samogitian Priest Seminary by the last Augustinian prior of Kaunas, Rev. Augustyn Strzedziński (1820–1893), already after the dissolution of the Augustinian order. Rev. Strzedziński was a former long-time dean of the Holy Trinity Parish Church in Kaunas and later a chaplain of the Kaunas Benedictine nuns. His purpose was likely to honour his heavenly patron and the founder of the order. The painting series was executed by an unidentified artist trained in the environment of a church art workshop in the last quarter of the 19th century, after 1874, probably in the 1870s–1880s.
The Museum of the Kaunas Archdiocese houses more artworks acquired from the Kaunas Priest Seminary, shedding light on the legacy of the Augustinians in Kaunas. Notably, there are portraits of Augustinian monks Jan Chrysostom Gołębiowski (ca. 1654–1700, after 1700) and Thomas Kobylański (1731–1805, early 19th century). These portraits suggest the possibility of forming a gallery of portraits of Polish Augustinian provincials or renowned Augustinians in the Vilnius Augustinian monastery. The third artwork with Augustinian iconography, titled Blessed Virgin Mary Hands a Cincture to St. Augustine and St. Monica (mid-19th century), was created after the Augustinians had settled in Kaunas. Collectively, these works serve as valuable witnesses to the relatively scarce heritage of the Lithuanian Augustinians
Polichromuotų medinių kūrinių užtapymo ir uždažymo šalinimas: Lietuvos praktika Europos kontekste
No full textThis paper focuses on alternative options regarding the often highly time-consuming treatments to overpaint removal from wooden polychrome objects used in Lithuanian conservation practice. It aims to highlight the variety of approaches used throughout the European region. Based on the case study analysis, the four types of approaches that have been identified throughout the European region are mechanical, solvent, biological, and physical. The four methods found in Lithuanian conservation practice are mechanical ablation with a scalpel, organic solvent-soaked compress action followed by scalpel ablation, organic solvent-soaked swab action, and application of commercial paint strippers (commercial organogels). Five more methods that are used abroad employ self-modelled organogels, hydrogels, enzymes, heat, and laser radiation. The further analysis helped determine twelve removal systems based on the methods mentioned above. These are illustrated in the flowchart, providing information on each process step by step, which can serve as an aid when designing a case-specific approach. Subsequently, the author of this paper presents an application of a diversified removal system regarding multiple campaigns of overpainting on a wooden polychrome reliquary.Tyrimu siekta nustatyti alternatyvias priemones Lietuvoje taikomiems polichromijos užtapymo šalinimo metodams, kurie dažnu atveju reikalauja daug laiko. Empiriniai duomenys atskleidė platesnę metodų skalę Europoje, o literatūros apžvalga rodė susistemintos informacijos šia tema trūkumą. Buvo iškelta prielaida, kad detalesnė metodikų apžvalga pasitarnautų nustatant saugesnes ir mažiau laiko sąnaudų reikalaujančias procedūras. Šis tyrimas pradėtas 2020 metais kaip magistro baigiamojo darbo dalis, darbui vadovavo dr. Dalia Klajumienė bei molbertinės tapybos ir polichromijos restauratorė lekt. Greta Žičkuvienė.
Pirmoje tyrimo dalyje nustatyti keturi Lietuvos muziejų praktikoje taikomi metodai: šalinimas skalpeliu sausuoju būdu, minkštinant sluoksnį organinių tirpiklių prisotintu vatos kompresu (likučius šalinant skalpeliu), valant organinių tirpiklių prisotintais vatos tamponėliais, minkštinant pramoniniais dažų nuėmikliais (sutirštintais organiniais tirpikliais). Pastebėta, kad Lietuvoje dažniausiai taikomas mechaninis šalinimas skalpeliu. Bendrai vertinant, nustatyta, kad Lietuvoje kelių metodų kombinacijos taikomos retai.
Antroje tyrimo dalyje atskleidžiama platesnė užtapymo šalinimo metodų skalė, nustačius organogelių, hidrogelių, lazerio radiacijos, kaitros bei mikroorganizmų pritaikymo atvejus kitose Europos šalyse. Iš viso darbe pristatomi keturių tipų metodai: mechaninis (mechaninis šalinimas sausuoju būdu), fizikinis (lazeris, kaitra), veikiant tirpikliais (vatos tamponėliais, kompresais, organogeliais arba hidrogeliais) bei mikroorganizmais (fermentais). Taip pat nustatyta dvylika anksčiau minėtų metodų variacijų, rodančių specifinių priemonių poreikį.
Lyginant Lietuvos ir kitų Europos šalių užtapymo šalinimo praktikas buvo svarstomos galimos nustatytų skirtumų priežastys. Pirmiausia atsižvelgta į medžiagiškumo specifiką. Užsienio šalių publikuojamuose atvejuose galima pastebėti įvairesnę medžiagiškumo paletę. Lietuvoje įprastai randama aliejinių arba XX amžiumi datuojamų sintetinės prigimties uždažymų, dažnu atveju dengiančių aliejinę, sąlyginai gerai išsilaikiusią polichromiją. Tačiau visi užsienio publikacijose aptarti metodai taikytini ir aliejiniam užtapymui šalinti.
Iki šiol keturiais Lietuvoje taikomais metodais pasiekiama norimų rezultatų, tačiau nebūtinai per numatytą laiką. Išskyrus vis dar gana brangią lazerio technologiją bei nemažo pasirengimo reikalaujantį fermentų taikymą, savarankiškai specialistų ruošiami organogeliai bei hidrogeliai, abrazyvai stiklo pluošto pagrindu, mikropluošto pritaikymas sluoksniams brinkinti kompresais bei sluoksnių minkštinimas kaitra yra potencialios priemonės sluoksniams šalinti, taikytinos Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu tyrimo autorė paskutinėje straipsnio dalyje pristato sėkmingai adaptuotą keturių metodų kombinaciją polichromuoto medinio liturginio objekto uždažymui šalinti. Taikant šią Lietuvos praktikai nebūdingą būdą remtasi technologiniais tyrimais, literatūroje pateikiama informacija bei specialistų konsultacijomis
Kaip literatūrinis rašymas gali prisidėti prie neliteratūrinių diskusijų: fiktokritinis rašymas meniniame tyrime
No full textFictocritical writing has been defined as an interdisciplinary practice that seeks to “blur the boundaries between the fictional, the factual and the theoretical.” As a mode of experimental writing, it holds a great potential to reinvigorate the current state of critical art writing – specifically, artistic research. The present paper sets out to investigate the usefulness of venturing beyond the constative function of the text and discusses the performative nature of writing employed at the service of artistic enquiry.
To that end, I examine three key case studies that shed light on the intricacies of fictocritical writing: Bert Danckaert’s The Extras, Barbara Browning’s The Gift, and Katrina Palmer’s The Dark Object. They all constitute artistic research projects written as novels (two of them are also PhD theses) that, at the same time, are inscribed in an art project. Furthermore, I offer a practice-based example, an excerpt from my novel The Fantasy of the Novel (also part of my PhD thesis), with the hope that the reader will be able to apprehend the effects of fictocritical writing directly, rather than just their description.Literatūriškai kritiškas rašymas yra apibrėžiamas kaip tarpdisciplininė praktika, kuria siekiama „ištrinti ribas tarp literatūriškumo, faktiškumo ir teoretiškumo“. Šis eksperimentinio rašymo būdas gali sustiprinti esamą meno kritikos, o ypač meninio tyrimo, diskursą. Patirties šioje srityje įgijau literatūrinę kalbą vartodamas savo daktaro disertacijai ir suteikdamas jai romano pavidalą. Akademinėje literatūroje dar nėra tyrimų, kuriuose būtų aptariamas kūrybinio rašymo principų naudojimas meniniam tyrimui (literatūriškai kritiškas rašymo būdas yra plačiai naudojamas ir studijuojamas kitose humanitarinėse disciplinose, jis itin populiarus Australijoje ir Kanadoje). Šiame tekste analizuojama, kaip rašymui gali pasitarnauti išėjimas anapus konstatyvinės teksto funkcijos, ir aptariama, kaip performatyvioji rašymo prigimtis gali būti panaudojama meninio tyrimo labui.
Čia aptariu tris kūrinius, kurie padeda atskleisti literatūriškai kritiško rašymo ypatybes: Berto Danckaerto Priedus, Barbaros Browning Dovaną ir Katrinos Palmer Tamsųjį objektą. Visi šie kūriniai yra romano forma parašyti ir į meno kūrinius integruoti meninio tyrimo darbai (du iš jų yra daktaro disertacijos). Drauge šiame tekste pateikiu ištrauką iš savo romano Romano fantazija (jis yra ir mano daktaro disertacijos dalis) tikėdamasis, kad skaitytojui tai leis susidaryti aiškesnį vaizdą apie literatūriškai kritiško rašymo poveikį ne iš aprašymo, o iš konkretaus pavyzdžio
Meninės krypties mąstymas moksliniame tyrime
No full textDoctoral programs in the fine arts, instead of coming up with their own ways of doing things, tend to adopt standards from the humanities, which themselves tend to adopt standards from science. Because of being preoccupied with trying to look like other disciplines, artistic thinking within artistic doctorates gets suppressed. But if we look into science directly and not through this second-hand approach, we can find aspects of scientific thinking that are closer to art than to the humanities.
In this paper, I give examples of artistic thinking in the work of various scientists and mathematicians: a non-fiction book that uses fiction (Douglas Hofstadter’s book Gödel, Escher, Bach), a linguistic analysis that concludes with a story (Livia Polanyi’s book Telling the American Story), scientific lectures with unusual formal aspects (Roger Penrose’s “VJing” of multiple layers of foils through an overhead projector, David Deutsch’s Lectures on Quantum Computation), and a collective hiding behind a fictional mathematician (Nicolas Bourbaki). I also briefly introduce the problem of verbal overshadowing and the effects it may have on the creative process in art.Užuot vysčiusios savo pačių metodikas, meno krypties doktorantūros programos taiko iš gamtos mokslų perimtus humanitarinių mokslų standartus. Dėl tokio menų bandymo supanėšėti su kitomis disciplinomis meno doktorantai yra priversti represuoti savo meninės krypties mąstymą. O pažvelgę į pačius gamtos mokslus atrasime, kad mokslinis mąstymas kartais panašesnis į meninį nei į humanitarinį.
Šiame straipsnyje pateikiu meninės krypties mąstymo pavyzdžių, randamų įvairių mokslininkų ir matematikų darbuose: neliteratūrinio žanro knygas, kuriose naudojama literatūrinė kalba (Douglaso Hofstadterio knyga Gödelis, Escheris, Bachas, kurioje naudojami įvairius muzikos žanrus iliustruojantys dialogai), istoriškai reziumuojamą lingvistinę analizę (Livia’os Polanyi knyga Pasakojant Amerikos istoriją), performatyvias mokslinio turinio paskaitas (Rogerio Penrose’o „VJ-javimas“ su ant daugiasluoksnės folijos iš viršaus projektuojamais vaizdais; Davido Deutcho Paskaitos apie kvantinį skaičiavimą, kuriose, temai darantis vis mažiau suprantamai, patalpos apšvietimas tampa vis keistesnis), anoniminę autorių grupę, publikuojančią knygas ir tyrimų tekstus išgalvoto matematiko Nicolaso Bourbakio vardu ir dirbančią su geometriniais atvaizdais (vaizdinį įrodymą jie prilygina algebriniam įrodymui), bei į estetiką orientuotą matematinį tyrimą (grožiu paremtų jau įrodytų teoremų išraiškų paieškas). Straipsnyje taip pat kalbu apie kalbos galią nustelbti neverbalinį turinį ir šio fenomeno apraiškas kūrybiniame vizualinio meno procese
Between “The Woman Clothed with the Sun” and a Romanesque Statuette. A Venerated Image Between Cult and History of Art: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje keliamas klausimas, kada ir kaip gerbiamų atvaizdų kulte pasi- reiškia antikvarinė ir dailėtyrinė prieigos. Tyrimui panaudotas retas ir išsamus šaltinis – Glevos Dievo Motinos (Katalonija) 1923 metų iškilmingo karūnavimo byla. Ši byla ir kitų iškilmingų karūnavimų Ispanijoje atvejai bei ikonų restauravimo ir tyrimo Rusijoje pradžia leidžia teigti, jog pirmai- siais XX a. dešimtmečiais dailės istorijos, kaip akademinės disciplinos, raida ima keisti požiūrį į senus gerbiamus atvaizdus ir daryti įtaką jų kultui. Iškyla gerbiamo atvaizdo istorinio, antikvarinio autentiškumo ir vertės problema, kuri atskirais atvejais paskatina konfliktą su kulto tradicija, radikalų kultinio atvaizdo pavidalo keitimą arba (ir) jo perkėlimą į muziejų, taigi išėmimą iš sakralinės erdvės.The article explores a conflict between the cultic and historical approaches to the sacred image. The author refers to a source documenting the conflict – correspondence on the solemn coronation of the twelfth-century statuette of the Virgin of Gleva venerated in Catalonia, the Diocese of Vic. This coronation, carried out with the con- sent of the Chapter of St. Peter’s Basilica in Rome, meant the recognition of the extra- ordinary cult status of the image. The recognition took place in the presence of the local Church hierarchs and representatives of the community of believers. However, in this particular case, lay people got involved in the recognition process, protesting the way the sacred image was displayed and demanding its historically authentic presentation. The correspondence held in the Madonne Coronate collection of the Manuscript Department of the Apostolic Library in Vatican clearly reveals the clash of the views of the clergy, antiquarians, and art historians, between the cultic and historical approaches. The article also overviews the coronation of other images venerated in different regions of Spain, and the change in the way they were displayed in the twentieth century. For comparison, the historical and museological approaches applied to Russian icons even before the massive expropriation of Church property by Bolshevik Russia, when the larger part of the most famous and venerated Russian icons were removed from the cult environment and transferred to art museums, is briefly discussed. The research allows us to outline how the art historical approach took root in terms of cult images in the first third of the twentieth century
The Students of the Kaunas School of Art – Creators of the Visual Narrative of Lithuanian History: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnio problematika yra paremta išankstine įžvalga, kad bendrame tarpukario Lietuvos istorijos tematiką vaizduojančių kūrinių sraute Kauno meno mokyklos auklėtinių kompozicijos išsiskiria naujumu, meninių sprendimų originalumu. Todėl tiriama, kaip šios mokyklos atstovai įsitraukė į Lietuvos istorijos vaizdų kūrimą, kas juos paskatino imtis tokių temų ir kokį palikimą jie suformavo. Šaltinių analizė leido papildyti ikonografinę medžiagą naujais pavyzdžiais ir matyti platesnę tokių kūrinių panoramą, kurioje išryškėjo įvairaus meninio lygmens sprendimai – nuo rimtai ir profesionaliai atliktų kūrinių, matomų, atpažįstamų ir vertinamų visuomenėje, iki iliustratyvių naivokų kompozicijų, menkaverčių tapybinių kopijų, sukurtų pagal fotografinius pirmavaizdžius. Tyrimas leido išskirti gausiau į šios temos kūrybą linkusias absolventų kartas, pedagogų įtaką, taip pat ir platesnio socialinio, politinio bei kultūrinio konteksto poveikį jaunų kūrėjų pasirinkimams.The article aims to explore how students at the Kaunas School of Art contributed to the visual field of the newly constructed narrative of Lithuanian history during the interwar period of the Republic of Lithuania (1918–1940). It delves into the premise that in the given period, the students of this school produced remarkable artworks in the historical genre, characterised by their original thematic and artistic expression. The research focuses on a thorough examination of iconographic materials, archival documents, and contemporary press sources.
The findings of the research reveal a broad and diverse panorama of Lithuanian historical imagery crafted by the students of the Kaunas School of Art. Despite the historical genre not being integrated into the teaching process and emphasized in the curriculum, the graduates applied their acquired professional skills to explore historical topics, discovering new narratives and new iconographic schemes, and trying to experiment in this genre and infuse it with the creative principles of modernism of Adomas Galdikas’s personality, along with his invaluable advice and encouragement, became increasingly evident.
In evaluating the thematic choices of young artists, it becomes obvious that they closely align with the narrative of Lithuanian statehood constructed by the political elite, which places significant emphasis on figures like Vytautas the Great, regarded as the uncrowned king of Lithuania, and the historical period of the Grand Duchy of Lithuania up until his demise. This narrative extends to include the struggles for Lithuanian independence (1918–1920), events that remained vivid in the artists’ collective memory and were often depicted in their artworks.
Kazys Varnelis’s monumental painting compositions, which combine elements of constructivism and art deco, stand out as prime examples of renewal. In the field of graphics, Paulius Augius-Augustinavičius’s work shines with a vibrant expressionistic approach. Petras Tarabilda’s graphics, while somewhat more restrained, exhibit a diverse range infused with elements drawn from secession and art deco styles.
Stasys Ušinskas and Adomas Galdikas were pivotal mentors who encouraged young creators to break free from the constraints of conservative realism or pseudo-academicism. While the influence of Stasys Ušinskas seemed obvious, the impact of Adomas Galdikas, who led the graphics studio and nurtured a cohort of interesting artists, gradually permeated the entire institution. Through the exploration of new works, reviewing of biographies, and analysis of the legacy of each generation, the significance