Verbum
Not a member yet
216 research outputs found
Sort by
Языковая личность и восприятие мира в терминах дихотомии свой – чужой(на материале русской и болгарской фразеологии с компонентом ‘дом / структурные элементы дома’)
Get PDFВ статье рассматривается бинарная оппозиция свой – чужой на материале русских и бол- гарских фразеологических единиц с компонентом ‘дом’ и компонентом ‘структурные эле- менты дома’. Материал для исследования выбран не случайно – дом в структуре славянской культуры представляется важным лингвокультурным знаком. Дихотомия свой – чужой яв- ляется реализацией древнейшей, универсальной оппозиции, присущей мифологическому ми- ропониманию. Восприятие окружающей действительности на основе указанной дихотомии отражает онтологическую бинарность устройства мира, в котором языковая личность и знаковые для нее объекты становятся своеобразными ориентирами, относительно ко- торых прокладываются основные границы. В процессе исследования отмечается изменение концептуальных границ во времени, устанавливаются архетипические смыслы и их вли- яние на функционирование устойчивых сочетаний в современных языках. На материале устойчивых сочетаний русского и болгарского языков выделяются несколько групп, иллю- стрирующих представления о доме в аспекте дихотомии свой – чужой
GRAMATINIS ONOMATOPĖJŲ STATUSAS ŠIUOLAIKINĖJE LINGVISTIKOJE
No full textCet article est consacré à l’un des aspects les plus problématiques dans l’étude des onomatopées, à savoir celui de leur statut linguistique. Même si les onomatopées étaient déjà évoquées chez les Grecs anciens, par exemple dans le dialogue de Platon « Cratyle », cet intérêt était plutôt lié au questionnement sur la nature même du langage. Essayant de trouver les origines des langues et de se représenter la lingua adamica, les philosophes antiques prêtaient souvent un intérêt particulier aux onomatopées, ces combinaisons des sons primitifs qui seraient sortis de la bouche des premiers hommes. Les théories de la glotto-genèse onomatopéiques qui restaient assez vivaces durant des siècles, étaient soumises aux évaluations détaillées, tandis que les onomatopées elles-mêmes, se trouvant au centre de ces théories, étaient le plus souvent négligées en tant que des unités linguistiques. Incorporées dans la classe grammaticale des interjections, les onomatopées perdaient leur spécificité grammaticale et fonctionnelle. Dans cet article, en nous basant sur des recherches linguistiques actuelles, nous faisons une tentative de tracer, au sein de la même classe grammaticale, une ligne de démarcation plus nette entre les interjections proprement dites (modales) et les interjections dictales (c’est-à-dire, les onomatopées non lexicalisées). Nous croyons que ceci serait possible à condition de ne jamais laisser de vue leurs fonctions respectives, réservant aux premières la capacité imitative et, aux secondes, la capacité expressive.Nuo antikos laikų nepaprastą filosofų, rašytojų ir kalbininkų susidomėjimą žadino onomatopėjos – žodžiai, bandantys pamėgdžioti ne kalbinės prigimties pasaulio garsus, kuriuos sukelia žmonės, gyvūnai, gamtos reiškiniai, mechanizmai. Šis straipsnis yra skirtas vienam iš labiausiai ginčytinų onomatopėjų tyrimo aspektų – jų kalbinio statuso problemai. Nors onomatopėjos pirmąkart buvo paminėtos senovės graikų filosofų darbuose (pavyzdžiui, Platono dialoge „Kratilas“), šį susidomėjimą daugiausia paskatino kalbos kilmės paieškos. Bandydami atskleisti kalbos prigimties paslaptis ir įsivaizduoti kaip skambėjo lingua adamica, t. y. pirmojo žmogaus kalba, antikos filosofai ypatingą dėmesį skyrė onomatopėjoms, tiems primityvių garsų junginiams, kuriuos galėjo ištarti pirmieji žmonės. Amžiams bėgant, onomatopėjinės glotogenezės teorijos buvo detaliai analizuojamos ir tobulinamos, tačiau pačios onomatopėjos kaip kalbiniai vienetai retai tapdavo tyrimų objektu. Visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus lietuvių, onomatopėjos yra priskiriamos jaustukų gramatinei klasei, tad išskirtiniai gramatiniai ir funkciniai ypatumai lieka neatskleisti. Šiame straipsnyje, remiantis šiuolaikiniais kalbiniais tyrimais ir priskiriant onomatopėjas gramatinei jaustukų klasei, bandoma nubrėžti aiškesnę takoskyrą tarp modalinių, t. y. tikrųjų jaustukų, kurie susiję su žmogaus jausmų ir pojūčių raiška (ai, velnias, kad jį kur), ir diktalinių jaustukų, t. y. onomatopėjų. Toks atskyrimas leidžia parodyti jų funkcijas kalboje: modaliniai jaustukai atlieka ekspresyvinę, o diktaliniai – mėgdžiojamąją arba imituojamąją funkcijas
AR UNIVERSITETAI GALI IŠNAUDOTI STUDENTŲ – SKAITMENINIŲ ČIABUVIŲ – POTENCIALĄ?
No full textThe research idea was formulated when the learning achievements of first-year students were analyzed. An empirical study revealed that first-year students (Digital Natives (DN)) are quite reluctant to leave the comfort zones of Facebook and similar social networks in order to explore learning possibilities embedded in other platforms, including the ones provided by a university. This paper is based on theoretical and empirical research. Experience collected from three different universities raised concerns addressed in designing and carrying out the study based on qualitative and quantitative research methodology; however, due to limitations of this paper, only pilot study results are presented. Problem questions are formulated in the context where students (DN) apply information and communication technology (ICT) based tools in their everyday (leisure) activities (hence, it is attractive to them). Why then are the ICT based tools used specifically for virtual learning environments not attractive? How students evaluate the environment for communication and group work at university? The aim of the study is to identify the perspective of students (specifically, not students of information sciences) on ICT based tools and their application for studies. Conclusions: the issue of students (DN) not using the opportunities of the Internet (or ICT) based tools for their own learning during studies is, if not universal, then, surely, wide spread; students really sometimes fail to conceptualise ICT tools being useful for learning, and they really do not conceptualise university having a virtual subsidiary (virtual study-platform) as an integral part of a given university; the role of a teacher, at least for some time now and into the future, remains important and significant.Tyrimo idėja kilo analizuojant pirmo kurso studentų pasiekimus. Studentai vangiai bendravo universiteto intraneto erdvėje, atsiųsdavo atliktas užduotis ne ten, kur buvo nurodyta, nepastebėdavo kalendoriaus pranešimų, dėstytojų pranešimus pastebėdavo tik po kelių dienų. Empirinis tyrimas parodė, kad pirmo kurso studentai (skaitmeniniai čiabuviai) gana nenoriai palieka komforto zonas „Facebook“ ir panašiuose socialiniuose tinkluose, kad pasinaudotų specialių mokymuisi skirtų virtualių aplinkų galimybėmis, taip pat ir universiteto virtualias mokymosi aplinkas. Straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros analize ir empiriniu tyrimu. Tyrimo duomenys surinkti trijuose universitetuose remiantis kokybinio ir kiekybinio tyrimo metodologija, tačiau, atsižvelgiant į apribojimus, straipsnyje pristatomas pilotinis tyrimas. Probleminis klausimas. Studentai – SČ – taiko savo kasdienėje (laisvalaikio) veikloje informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis (IKT) grindžiamus įrankius. Vadinasi, tai jiems patrauklu. Ar IKT grindžiami įrankiai, taikomi studijoms, yra patrauklūs studentams? Kaip jie vertina virtualią komunikavimo ir grupinio darbo aplinką universitete? Tyrimo tikslas atskleisti ne technologijos ir fizinių mokslų krypčių studijų studentų - SČ - požiūrį į interneto įrankius ir jų naudojimą studijoms. Išvados: studentai (SČ) vangiai naudoja internetu (arba IKT) grindžiamus įrankius skirtus mokymuisi studijose – dažniau studijoms jie linkę naudoti socialinius tinklus; studentams kartais nepavyksta konceptualizuoti IKT grindžiamus įrankius, kaip tinkamus mokymuisi ir jie virtualios universiteto aplinkos nevertina kaip sudėtinės realaus universiteto dalies; patyrusio dėstytojo vaidmuo studijose išlieka svarbus ir reikšmingas bent tam tikrą laiką dabar ir ateityje ne tik studentams bet ir jauniems karjerą pradedantiems dėstytojams
THE KEY CHARACTERISTIC FEATURES OF THE NEW GENERATION IN GEORGIA
Get PDFThe aim of the research was to study the characteristic features of the new generation in Georgia by means of self-evaluation, namely, what key features they identify regarding the new generation. In order to implement the analysis, a questionnaire was compiled and a survey was carried out among youngsters born in the years between 1980 and 1990. The argumentation of the answers and their analysis explained the basis for the origin and development of these features, which were grouped into categories. For each category, certain sub-categories were outlined. The survey has proved that the existing situation – globalization, development of technology, etc. – influences the new generation and leads to the development of specific features. It can be concluded that the new generation greatly differs from the previous ones. Representatives of the new generation are well familiar with modern technologies, they communicate more easily. Besides, they are more critical and try to re-evaluate outdated traditions. They aspire to independence and new ideas, although all the above-mentioned leads to a certain degree of stress. Thus, the characteristic features of the new generation in Georgia are as follows: addiction to digital technologies, facilitated communication, aspiration to independence, openness to novelty and re-evaluation of traditions, tenacity, freedom of expression, acceptance, superficiality, and stress. These characteristic features reflect not only the peculiarities of the new generation, their aspirations and inclinations, but also current processes in the country and the impact of these processes on the mentality of the community. All the above-mentioned should be taken into account in all fields of life, especially in the system of education
PRECEDENTINIŲ VARDŲ AKTUALIZACIJA REKLAMOJE
Get PDFThe subject of this article is dispersion of precedential names in advertising. To evaluate the qualities of precedential name actualization in ads, this paper analyses examples of advertisement with actualized precedential personalities. One of the elements of precedential phenomena space, precedential name (PN) is an individual name which has a close relation to a well known text or situation. A PN represents a sign of its kind, in usage PN appeals to its differential attributes. This article also reviews obscene cases of attribution in ads, defines and evaluates concepts of social stigma and meta-violence, and analyses cases of practical actualisation of positive and negative sign personalities in ads. Referring to the theory of the exploitation of an image (Baudrillard), this article presupposes that ads actualising a highly negative PN are considered as obscene and intentionally shocking. Referring to the concept of associated stigma (Goffman), the article considers the influence of using a negative sign PN in an ad on the product image. Theoretically, each example of PN actualisation in an ad is to be considered as obscene (the choice of PN as a subject is always possible, but not necessary), but evaluation depends on a specific example. The choice of PN to be used in an ad is a delicate matter: personality with negative invariant may cause public resentment and impair the product image; actualisation of personality with positive invariant can also cause public resentment when a respected person is depicted as a stereotypical depersonalized caricature. Historical figures are used in precedential ads more frequently than live people, with an exception of politicians, who are depicted disrespectfully and incorrectly. A PN of a negative sign are the most used in ads: such actualisation may not cause a direct uproar, but a product will be associated with negative attributes of the particular personality. Evaluating the competence of an addresser, it can be stated that such elements as lack of any logical relation between ads’ subject and object, wrong choice of ads’ character (PN) and its trivialisation, and undervaluation of addressee’s competence to recognise a PN demonstrates advertisers’ lack of competence to actualise a PN.Šio straipsnio objektas – precedentinių vardų sklaida reklamoje. Precedentinių vardų aktualizavimo reklamoje ypatybės aptariamos pasitelkus empirinę medžiagą: reklamą, kurios vaizde ar tekste aktualizuojamos precedentinėmis laikytinos asmenybės. Vienas precedentinių fenomenų erdvės elementų – precedentinis vardas (PV) – individualus, glaudžiai sietinas su plačiai žinomu tekstu ar precedentine situacija. PV atstovauja savo rūšies ženklui, vartosenoje precedentiniu vardu atkreipiamas dėmesys į diferencinius jo požymius. Straipsnyje apžvelgiama ir įvertinama obsceniška PV atribucijos raiška reklamoje, apžvelgiamos su PV aktualizacija sietinos socialinės stigmos ir metasmurto sąvokos ir analizuojami teigiamo ir neigiamo ženklo asmenybių aktualizacijos reklamoje pranašumai bei trūkumai. Remiantis vaizdo eksploatacijos viešajame diskurse teorija (Baudrillard), daroma prielaida, kad visos reklamos, kuriose aktualizuojami itin neigiamą invariantą turintys PV, priskirtinos obsceniškoms, kryptingai siekiančioms šokiruoti. Remiantis asocijuotosios stigmos (Goffman) sąvoka, aptariama neigiamą invariantą turinčio PV aktualizacijos įtaka pristatomo produkto įvaizdžiui. Teoriškai obscenišku straipsnyje laikomas kiekvienas PV aktualizacijos reklamoje atvejis (PV pasirinkimas reklamos subjektu visuomet – galimas, bet nebūtinas), tačiau įvertinimas priklauso nuo konkretaus reklamos pavyzdžio. Reklamoje aktualizuotino PV pasirinkimas – subtilus dalykas: aktualizuota neigiamą invariantą turinti asmenybė gali papiktinti auditoriją ir pakenkti produkto įvaizdžiui, teigiamą invariantą turinčios asmenybės aktualizacija taip pat gali sukelti neigiamą adresato reakciją, nes gerbiama asmenybė dažniausiai nuasmeninama iki stereotipinės karikatūros. Istorinės asmenybės reklamoje aktualizuojamos dažniau nei amžininkai, išimtis – politikai, kurie reklamoje šaržuojami, vaizduojami nekorektiškai ir nepagarbiai. Neigiamą invariantą turintį PV reklamoje renkamasi dažniausiai: tokia aktualizacija pernelyg nepapiktins auditorijos, tačiau asociacija su neigiamą invariantą turinčiu PV gali pakenkti produkto įvaizdžiui. Apibendrinant reklamos adresanto poziciją, teigtina, kad reklamos objekto ir subjekto loginio ryšio stoka, netinkamas reklamos personažų (PV) pasirinkimas, pernelyg didelis supaprastinimas ir adresato gebėjimo atpažinti PV nuvertinimas liudija menką kūrėjų kompetenciją aktualizuoti PV
ЯЗЫКОВАЯ ЛИЧНОСТЬ ГРИГОРИЯ БИЛОУСА КАК ОДНОГО ИЗ СОЗДАТЕЛЕЙ ОБРАЗА ГРИГОРИЯ СКОВОРОДЫ
Get PDFUkrainian linguists pay great attention to studying individual styles of artistic word masters. This theme is analysed in many scientific works by S. Bybyk, I. Bilodid, V. Vashchenko, S. Yermolenko, V. Kalashnyk, T. Kosmeda, A. Moysiyenko, M. Pylypynskiy, O. Potebnia, V. Rusanivskiy, N. Solohub, L. Stavytska, V. Stateyeva, H. Siuta, V. Chabanenko, etc. In this aspect, the famous writer Hryhoriy Bilous played a great role in forming artistic, publicistic, epistolary styles of the modern Ukrainian literary language. We are acquainted with his poems, dramatic poems, the novel “Rudoman”, collection of letters “Slova, slova, spasite nashi dushi…”. In mosaic diversity of letters, the main plotline is vivid: day-to-day movement of a person from the first realization of the sojourning in this world to the secret of the word, to its unknown depth. Besides the letters, Hryhoriy Bilous is also known as a glorifier of Hryhoriy Scovoroda, where the symbol of his artistic works is presented. Hryhoriy Bilous is a writer of wide artistic range. His verses, poems and researches are dedicated to fighters for the truth of the XIX–XXth centuries, they assert the inheritance of the spiritual potential of Ukrainian people’s prophets. The author puts figures of Hryhoriy Scovoroda, Taras Shevchenko, and Vasyl Stus into continuous line of successive awakeners of national spirit, he illustrates their incontestable influence on the forming of national consciousness and active civic position, and that is very important for modern Ukrainian young people. The author teaches the exactingness to the Word, to systematic work on it, associative thinking, abilities to generalize, and responsibility for everything written and said. Above all, with the help of his works, he reminds us about historically and spiritually important people in the history of Ukraine, sets an example by his own publicistic and epistolary styles; the author works in the genre of poetic drama and his works have become a source of awakening of self-consciousness and national pride of Ukrainian people.Украинские лингвисты уделяют много внимания исследованию идиостиля мастеров художественного слова. Этой теме посвящены труды С. Быбык, И. Билодида, В. Ващенка, С. Ермоленко, В. Калашника, Т. Космеды, А. Мойсиенка, Н. Пилинского, А. Потебни, В. Русанивского, Н. Сологуб, Л. Ставицкой, В. Статеевой, Г. Сюты, В. Чабаненка, И. Чередниченка и др. В этом аспекте важная роль в становлении художественного, публицистического, эпистолярного стилей современного украинского литературного языка принадлежит известному писателю Григорию Билоусу. Нам известны его поэзии, драматические поэмы, роман «Рудоман», собрание писем «Слова, слова, спасіте наші душі…». В мозаическом разнообразии писем четко прослеживается главный сюжетный стержень: ежечасное движение личности от первого осознания своего пребывания в этом мире – к таинственности слова, к неосознанным его глубинам. Кроме писем, Григорий Билоус известен как певец Григория Сковороды, символ творчества которого красной нитью проходит сквозь все произведения Григория Павловича
La phonétique est-elle l’anatomie + la physique?
Get PDFLa pratique de la correction phonétique en classe du FLE est souvent ignorée ou remplacée par l’écoute des chansons, des dialogues, travail autonome au laboratoire des langues. Et pourtant, l’apprenant adulte n’est plus capable d’apprendre la prononciation des sons, la prosodie et les contours mélodiques d’une langue étrangère cible. Dans cet apprentissage l’apprenant va affronter des difficultés : perception auditive, production des sons n’existant pas dans sa langue, problèmes physiologiques et psychologiques, peur de se ridiculiser aux yeux des autres apprenants. Un grand rôle dans cette formation revient au professeur qui doit créer une ambiance favorable à l’apprentissage étant donné le caractère subtil de ses cours, favoriser la participation au cours de tous les apprenants, être diplomatique, positif, prendre garde à ne pas humilier ou ridiculiser un apprenant. .Pourtant, la mauvaise maitrise des faits phonétiques peut jouer un mauvais coup à l’apprenant
Michel de Montaigne and the Power of Language
Get PDFThis essay argues that the main instrument Montaigne, 16th-century French thinker and writer, used for creating a “new ontology,” as Nicola Panichi calls it (2004, 278), was language and a special style of writing. He, first of all, created – or revived from the Antiquity – a new genre most suitable for a new discourse, and christened it essai. Then he applied a method known in humanist schools of the Renaissance as ultraquem partem to relativise all previous thought. Finally, he employed a thorough, frank examination of his own behaviour, habits and preferences, adorned with Latin sentences, to promote self-analysis as a path to personal contentment. This article applies the theory of Bakhtin, a 20th-century Russian philosopher and sociolinguist, especially his essay “Discourse in the Novel” (“Слово в романе”), in the analysis of the peculiarity of Montaigne’s composition and its purposefulness in expressing at that time dangerous, but already prevalent worldview. Since battling medieval Christian thought was the paramount assignment of his endeavour, the quotes are mostly taken from Montaigne’s only essay – and by far the longest in the three-volume collection – entirely dedicated to religion, “Apologie de Raimond Sebond.
APIE KAI KURIAS KONFLIKTINĖS KOMUNIKACIJOS TAKTIKAS
No full textВ статье исследуется репертуар тактик конфликтной коммуникации русскоязычного и англоязычного конфликтующего Homo Loquens на материале межличностного конфликта, реализуемого в современной английской и русской драме. В силу жанра драма стремится к весьма точной передаче коммуникативного поведения и может свидетельствовать о существующей культуре коммуникации в определенном жанре речевого общения. Задача данной статьи состоит в определении способов реализации тактик, инициирующих конфликтное взаимодействие и свидетельствующих о расхождении ментальных репрезентаций интерактантов. Анализ выделенных конфликтных эпизодов показал, что основу репертуара русскоязычного коммуниканта составляет нарушение максимы одобрения, невыражения мнения и нарушение максимы такта; англоязычный коммуникант в свою очередь отдает предпочтение нарушению максимы одобрения и невыражения мнения в качестве тактик конфликтной коммуникации и прибегает к нарушению максимы такта реже, чем русскоязычный конфликтующий Homo Loquens. Следует также отметить тот факт, что в конфликтной коммуникации русскоязычных и англоязычных коммуникантов под угрозу попадает как «негативное», так и «позитивное» лицо адресата.Straipsnyje nagrinėjama žmogiškoji interakcija per konfliktą, nes būtent konfliktas yra suvokiamas kaip neatsiejama ir prigimtinė žmogiškosios egzistencijos dalis. Tyrimo tikslas yra atpažinti tam tikras konfliktinės komunikacijos taktikas ir jų kalbinės raiškos priemones anglų ir rusų homo loquens (liet. kalbantis žmogus), įtraukto į konfliktinę situaciją, kalbėjime. Tirti pasirinktos šiuolaikinės anglų ir rusų dramos, kuriose analizuojami konfliktai ir juose pasitaikančios konfliktinės komunikacijos taktikos. Tiriamos in-yer-face teatro atstovų Marko Ravenhillo, Philipo Ridley’io ir Davido Ridley’io dramos, taip pat naujosios dramos atstovo Ivano Vyrypajevo dramos. Drama kaip tyrimo medžiaga vertinga tuo, kad joje tiksliai ir išsamiai perteikiamos žmogiškosios tarpusavio sąveikos ypatybės ir atskleidžiama interaktantų bendravimo kultūra. Nepaisant bendrų bruožų, būdingų in-yer-face teatrui ir naujajai dramai, matyti, kad interaktantai išsaugo gebėjimą atskleisti savo priklausomybę skirtingoms kultūroms ir skirtingomis vertybių sistemomis. Pagrindinis dėmesys straipsnyje yra sutelktas į taktikas, sukeliančias konfliktinę komunikaciją ir įspėjančias apie interaktantų tikslų ar jų mentalinių reprezentacijų nesutapimą. Tyrimas remiasi Geoffrey’io Leecho mandagumo principu ir maksimomis, kurios jį sudaro, taip pat Penelope’ės Brown and Stepheno Levinsono negatyviojo ir pozityviojo mandagumo sąvokomis. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad rusų homo loquens dažniausiai pažeidžia pritarimo (angl. approbation), neišreikštos nuomonės (angl. opinion-reticence) ir takto (angl. tact) maksimas, tai suvokiama kaip konfliktinę komunikaciją sukelianti taktika, o anglų homo loquens, įspėjantis apie savo ketinimą pradėti konfliktą, rečiau pažeidžia takto maksimą, bet taip pat, kaip ir rusų homo loquens, nepaiso pritarimo ir neišreikštos nuomonės maksimų. Maksimų pažeidimas pradeda konfliktinę komunikaciją ir sukelia grėsmę tiek anglų, tiek rusų homo loquens pozityviajam ir negatyviajam mandagumui
L’HORIZON DE L’ÉVÈNEMENT : UN CONSTRUIT CULTUROMETRIQUE EMERGENT EXPLIQUANT LES INEGALITES DE RESULTATS ACADEMIQUES DE DIFFERENTES CULTURES DANS LE MEME SYSTÈME EDUCATIF
Get PDFWhy do students from different cultural groups who experience the same education system have marked differences in academic achievement? These differences in academic attainments within the same education system between cultural groups has been a perennial problem affronting our guiding assumptions of equity and meritocracy and many failed solutions have been proffered. Are some cultures genetically more intelligent than others? Have some groups got more material advantages enabling them to make better use of the education offered? Is it a self-repeating history of socio-cultural advantage vs. socio-cultural exploitation? This article explores the cultural differences that influence academic attainments using the bi-ethnic educational context of the Fiji islands. It introduces the methodological construct of Event Horizon to shed light and explain the differences in language didactics. Based on the assumption that pedagogical practices are culturally defined, it shows how the interpretation and operationalization of a same English as a second language curriculum prescribed by the Ministry of Education by two culturally different ethnic groups, the native Fijians and the Indo-Fijians, leads to markedly differential attainment outcomes: this gap is explained by their different education expectations associated with their different Event Horizon. Now, the unsolved question remains: how to value the richness of cultural differences, yet close the attainment gaps.Pourquoi des élèves de différents groupes culturels qui partagent le même système éducatif montrent-ils des différences notoires de résultats académiques ? Ces différences de résultats entre groupes culturels dans un même système éducatif s’est avéré un perpétuel problème affrontant nos intentions liminaires d’équité et méritocratie que de nombreuses solutions proposées n’ont réussi à résoudre. Certaines cultures sont-elles génétiquement plus intelligentes que d’autres ? Certains groupes bénéficient-ils d’avantages matériels leur permettant de faire meilleure utilisation de l’éducation offerte ? C’est une histoire sans cesse répétée d’avantage socio-culturel versus d’exploitation socio-culturelle. Cet article explore les différences culturelles qui semblent influer sur les résultats académiques en utilisant le contexte éducatif des îles Fidji. Il introduit le construit méthodologique de l’Horizon de l’évènement pour éclairer, notamment, les différences en didactique des langues. Partant du constat que les pratiques pédagogiques sont culturellement définies, il montre comment l’interprétation et l’opérationnalisation d’un même curriculum d’anglais langue seconde prescrit par le Ministère de l’éducation par deux groupes ethniques culturellement dissemblables, les Fidjiens autochtones et les Indo-fidjiens, produit des résultats académiques notoirement différenciés ; cet écart s’explique par leurs attentes éducatives différentes associées à leurs différents Horizons de l’évènement