Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Išgyvenamas negalios apimtas kūnas
Full text linkThis article applies the body phenomenology perspective of M. Merleau-Ponty to explore how people with motor disability experience the lived world through their disabled bodies, and in what senses their relationship with the world – as well as with their body, which is also a part of the world – is coloured. Their personal narratives are based on qualitative in-depth interviews and suggest that disabilities acquired by people at later stages of their lives are experienced as certain disobediences of the body, i.e., the discrepancy between the intentions to move and the movement itself. The loss of tactile sensations in the separate parts of the body complicates the subject’s relationship with the world because, in the case of the non-sensitive areas of body, the contact with the world is indirect, i.e., created through some other part of the body as an intermediary. The individuals who possess a congenital disability or that have acquired it in childhood do not give any prominence to the disfunctionality of their body or to the limited capacity of movement and do not focus on the disability as a certain problem or a hindrance to their existence in the world; it is so because ever since their early age they are in constant contact with the world through the body affected by the disability. On the other hand, for them a physical disability is actualised in their interactions with other non-disabled corporeal subjects as well as in confrontations with the physical objects occurring in their living environments, which, due to their own disability, they are unavailable to dispose of. Šiame straipsnyje, pasitelkiant M. Merleau-Ponty kūno fenomenologijos įžvalgas ir asmenines judėjimo negalią turinčių žmonių naracijas, atskleidžiama, kaip judėjimo negalią turintys asmenys patiria ir išgyvena pasaulį per savo negalios apimtą kūną, ką reiškia ne tik turėti neįgalų kūną, bet ir gyventi, būti juo. Vėlesniame gyvenimo tarpsnyje po traumos asmenis užklupusi negalia išgyvenama kaip tam tikras kūno nepaklusnumas, kuris gali pastūmėti neįgalų asmenį į minties ir kūno dualumo išgyvenimą, kitaip tariant, išgyventi įtrūkį tarp Aš ir savojo kūno. Tačiau asmenys, neįgalūs nuo vaikystės ar turintys įgimtą negalią, savo kūno disfunkcionalumo ar riboto pajėgumo judėti nesureikšmina ir neakcentuoja neįgalumo kaip tam tikros problemos ar kliuvinio būti pasaulyje, nes nuo mažens patiria nuolatinį sąlytį su pasauliu per negalios paliestą kūną
Lukácsas apie nekritišką teoriją
No full textThe critique of bourgeois theory found in the work of the Marxist philosopher Georg Lukács is predicated on his argument that no part of capitalist society is free from the effects of a generalized reification, and primarily intellectual activity is very much included in the accusation. In these circumstances, if philosophical and scientific theories are blind to what lies beneath or beyond them, it is because their historically transcendent constructions reflect and reinforce the commodification that is constitutive of all of bourgeois society – economic, political, social and cultural. This article seeks to bring out the detail of these associations as they affect different types of theoretical writing at different times, from Cartesian and Kantian views through positivist science to a good deal of Marxist theory itself.Buržuazinės teorijos kritika, kurią galima rasti marksisto filosofo Georgo Lukácso darbuose, grindžiama argumentu, kad kapitalistinėje visuomenėje niekas neišvengia visa apimančio sudaiktinimo efekto. Dėl to pirmiausia kalta intelektualinė veikla. Jei filosofinės ir mokslinės teorijos nesugeba pamatyti ir įvertinti socialinių savo prielaidų ištakų, jos kuria istoriškai transcendentines konstrukcijas, imperatyviai nusakančias ir stiprinančias visuomeninių santykių suprekinimą visose esminėse buržuazinės visuomenės sferose – ekonominėje, politinėje, socialinėje ir kultūrinėje. Šiame straipsnyje siekiama detaliau aptarti šias sąsajas ir parodyti, kaip skirtingais laikotarpiais jos paveikė teorinę mintį – Dekarto ir Kanto pažiūras, pozityvistinį mokslą ir pačią marksistinę teoriją
Klaipėdos garsovaizdis (II): (iš)klausytas miestas
Full text linkThis article deals with urban soundscapes. A soundscape is a sonic environment and a multitude of sound sources that reach the human ear. By comparing different ways in which Klaipėda’s soundscape is constructed, we seek to analyze the aural background of Klaipėda. The research is based on the methodological distinction between hearing and listening. The first is a passive reception of sound, while the latter is interpreted as an activity consisting of both the search for sounds as well as their interpretation and analysis. The first article (Gedutis 2016) analyzed the Klaipėda soundscape as it can be heard. The current article concentrates on active attempts to listen to the city (or audition it), i.e., on the perception of the Klaipėda soundscape and the ways it is recorded, constructed and communicated by sound artists and theorists.Straipsnyje nagrinėjamas Klaipėdos garsovaizdis. Garsovaizdis suvokiamas kaip garsinė aplinka bei daugybiniai garso šaltiniai, kurie pasiekia žmogaus ausį. Gretinant skirtingus Klaipėdos garsovaizdžio kūrimo būdus, siekiama rekonstruoti ir ištirti nūdienos Klaipėdos garsinį foną. Tyrimas grindžiamasmetodologine skirtimi tarp girdėjimo ir klausymo, kai pirmasis suvokiamas kaip pasyvus garso priėmimas, o antrasis – aktyvus veiksmas, apimantis tiek garsų paieškas, tiek jų interpretacijas bei analizę. Pirmame straipsnyje (Gedutis 2016) nagrinėtas miesto garsovaizdis tiek, kiek jis gali būti išgirstas. Šiame straipsnyje nagrinėjamos aktyvios pastangos išklausyti miestą. Jos apima garso teoretikų ir garso menininkų pastangas suvokti Klaipėdos miesto garsovaizdį, jo fiksavimo, konstravimo bei komunikavimo būdus
Informacijos visuomenė: pamatinė sąvoka ar madingas raktažodis?
Full text linkThis article is a metatheoretical research of the foundations of information society studies. The research focuses on the most cited articles on the topic of information society from sociology and communication studies, published in the international Web of Science database. After analysing the methods by which information society is conceptualised, the contexts of where this keyword appears and the functions that it performs, the authors conclude that the most important debate in the field is neither theoretical or methodological, but rather normative – i.e., between the enthusiasts of information society as progressive social development and its adversaries – the exponents of critical theory. This leads to a conclusion that information society studies rather embody trends of political and public discourse than scholarly interests.Straipsnyje metateoriškai analizuojami informacijos visuomenės tyrimai. Tyrimo objektas – labiausiai cituojami šiai temai skirti sociologijos ir komunikacijos mokslų straipsniai, publikuoti tarptautinėje Web of Science duomenų bazėje. Išnagrinėję, kokiais būdais informacijos visuomenė konceptualizuojama, kokiuose kontekstuose ji aktualinama, kokias funkcijas ši sąvoka atlieka, straipsnio autoriai teigia, kad pagrindiniai debatai šiame lauke yra ne teoriniai ar metodologiniai, bet normatyviniai – tarp informacijos visuomenės entuziastų ir jos kritikų, o patys informacijos visuomenės tyrimai veikiau atliepia vyraujančių politinio ir viešojo diskursų nuostatas nei mokslinį interesą
Žvelgiant žuvies akimi: posthumanistinė perspektyva Lucieno Castaing-Tayloro ir Véréna’os Paravelos filme "Leviatanas"
No full textThis article conceptualises Lucien Castaing-Taylor and Véréna Paravel’s experimental documentary Leviathan (2012) using Niklas Luhmann’s observation theory and Cary Wolfe’s writing on posthumanism which, significantly influenced by Luhmann’s attack on anthropocentrism in social theory, questions the importance of human agency for social and psychic systems. Leviathan, I argue, engenders perspectives drawn from visual culture that enable a rethinking of hierarchical humanist ethics based on species membership, contributing to posthumanist critical discourse.Leviathan offers a radically non-anthropocentric take on the topic of industrial fishing, presented via innovative use of camera placements and cinematic points of view. Unpredictable camera movements involving contingent framing and angles generate an open-ended work not tied to the human gaze. Shooting from a caught marine animal’s point of view forces the viewer to assume an unexpected perspective. To analyse this particular perspective, I turn to Luhmann’s theories about an observation not tied to human subjectivity, where the subject of observation is simultaneously an object, and where the external world is equally inaccessible to humans and nonhumans alike. In this schema, present in any observation is a constitutive blindness that can only be seen by another observer, but it is this very blindness which makes the observation possible.Straipsnyje konceptualiai analizuojamas Lucieno Castaing-Tayloro ir Véréna’os Paravelos sukurtas eksperimentinės dokumentikos filmas Leviatanas (2012), kuriame atsiskleidžia savita vizualiosios kultūros perspektyva, leidžianti naujai permąstyti hierarchinę humanistinę etiką ir plėtoti posthumanistinį kritinį diskursą. Filmo analizė grindžiama Niklaso Luhmanno suformuluota socialinių teorijų antropocentrizmo kritika ir stebėjimo teorija bei Cary’o Wolfe’o darbais apie posthumanizmą, kurie kvestionuoja žmogaus veiklos svarbą socialinėse ir psichinėse sistemose.Leviatanas pasiūlo radikalų neantropocentrinį požiūrį į pramoninę žvejybą. Jis atsiranda dėl neįprasto kinematografinio žvilgsnio ir filmavimo kameros pozicionavimo – nenuspėjamas kameros judėjimas, atsitiktinis kadravimas ir filmavimo kampai sukuria atvirą vaizdinių seką, nepriklausančią nuo valingo žmogaus žvilgsnio. Filmavimas iš sužvejoto jūros gyvio regos taško priverčia žiūrovą užimti neįprastą stebėtojo poziciją. Geriausiai suprasti šį požiūrį leidžia Luhmanno stebėjimo teorija, eliminuojanti žmogiškojo subjektyvumo veiksnį. Joje stebintis subjektas sykiu yra ir stebėjimo objektas, o išorinis pasaulis vienodai nepažinus nei žmogiškosioms, nei kitokioms būtybėms. Tokioje aplinkos stebėjimo struktūroje, kuri būdinga bet kokiam stebėjimo veiksmui, glūdi ir tam tikras aklumas, neleidžiantis matyti kai kurių stebimo pasaulio daiktų. Aplinkos stebėjimui būdingą aklumą gali nustatyti tik kitas stebėtojas
Socialinė kritika po poststruktūralizmo: ko galima pasimokyti iš Luhmanno, Lukácso ir Simmelio
No full textThis article examines the views of three highly distinct social theorists – Niklas Luhmann, György Lukács and Georg Simmel – on the issue of modernity and its effects in an attempt to explore not just the considerable differences but also some common ground between them. It is argued that while these thinkers taken together encompass a wide spectrum of political opinion, and also cover a spectrum between technocratic and anti-rationalist views, those who, in various ways, sanction the rise of modernity and those who criticise it are in many ways in agreement about its characteristics. Beyond this the aim is to address the question of what an exchange between these theorists can reveal for the purpose of continuing a project of social criticism, at a time when any such project must take place in a post-structuralist intellectual context in which all knowledge is fundamentally provisional and uncertain. Even in this situation, it is argued, some positive recommendations can be made for such criticism’s continuing role. The article concludes by making the case, in the dialogue opened up between these otherwise diverse theorists, for a more self-reflexive critical writing, one more aware of its own fragility, of the limits of the position from which it speaks, and of how much it is implicated in what it criticises, and outlines the possibilities for a non-essentialist and non-foundationalist approach to social critique.Straipsnyje aptariamas trijų žymių teoretikų – Niklaso Luhmanno, György Lukácso ir Georgo Simmelio – požiūris į modernybę ir jos poveikį pasaulio pažinimui. Nors šių teoretikų politinės ir intelektualinės nuostatos labai skiriasi – svyruoja nuo grynai technokratinio požiūrio iki antiracionalistinės laikysenos, – dėl svarbiausių modernybės savybių sutaria tiek jos kritikai, tiek šalininkai. Aptariant, kas minėtus mąstytojus skiria ir kas jiems yra bendro, siekiama parodyti, kuo jie gali būti naudingi plėtojant socialinę kritiką intelektualinėje poststruktūralizmo aplinkoje. Net ir tokiame kontekste, kai bet koks žinojimas traktuojamas kaip iš esmės šališkas ir neapibrėžtas, šių teoretikų darbuose galima atrasti kai kurių pozityvių sprendinių, naudingų socialinės kritikos projektui. Norėdamas plėtoti neesencialistinę ir nefundamentalistinę socialinės kritikos prieigą bei kritišką rašymą, pasižymintį didesne savirefleksija, kritikas turėtų apmąstyti ir suvokti kelis dalykus: savo kritikos sąlygiškumą ir trapumą; pozicijos, iš kurios kalbama, ribotumą; kiek struktūrinė kalbančiojo pozicija nulemia patį kritikos turinį
Viešosios erdvės transformacijos problema H. Arendt ir J. Habermaso teorijose
Full text linkThis paper briefly introduces the concepts of the public space by H. Arendt and J. Habermas, compares them and presents an analysis of the problems concerning the transformation of the public space. In this work, I try to demonstrate that a confrontation between the civic body and the state thatappears in the context of the transformation of the public space is not completely grounded. The public sphere, which connects these two areas, is not autonomous. For the main points, I choose the theories of the two authors – Hannah Arendt and Jürgen Habermas. In the work, I discuss the similarities and differences of these theories as well as their conceptual interactions.Straipsnyje aptariama viešoji erdvė ir jos sampratos bei transformacijos problemos. Pagrindiniais atramos taškais pasirinktos dviejų autorių – Hannah’os Arendt ir Jürgeno Habermaso – teorijos. Darbe aptariami šių teorijų panašumai ir skirtumai, jų konceptualios sąveikos. Straipsnyje mėginama įrodyti, kad viešosios erdvės transformacijos kontekste atsirandantis valstybės priešpriešinimas pilietinei bendruomenei nėra visiškai pagrįstas, o šias dvi sritis jungianti viešoji sfera nėra autonomiška
Antrinė kultūra ir antrinė gamta: faktai, postfaktai ir socialinis mokslinių objektų konstravimas
No full textThe use of constructionism by climate change deniers and ‘9-11 truthers’ to support ‘post-fact’ arguments in recent political and social debates has created controversy within science studies. Here, I seek to re-evaluate what constructionists actually say about facts in science. Through revisiting Gaston Bachelard – a key influence on scientific constructionism – I argue that science can penetrate to the ‘noumenal core’ of the phenomena it studies because it constructs them. This, however, need not imply that facts can be whatever we want them to be.Politinėse ir visuomeninėse diskusijose „9–11“ konspiracijos teorijos šalininkai ar neigiantieji klimato kaitą dažnai imasi konstruktyvizmo, kurį naudoja kaip „post-faktus“ pagrindžiantį argumentą. Mokslo studijose konstruktyvizmas irgi sukėlė nemenką sumaištį, todėl šiame straipsnyje noriu naujai pažvelgti į tai, ką apie mokslo faktus kalbėjo patys šios intelektualinės tradicijos atstovai. Remdamasis Gastono Bachelardo įžvalgomis, labai svarbiomis mokslinio konstruktyvizmo sampratai, bandau įrodyti, kad mokslas gali prasiskverbti į tiriamų reiškinių „noumeno esmę“ todėl, kad jis juos konstruoja. Tačiau tai nereiškia, kad moksliniai faktai gali tapti viskuo, kuo tik mes įsigeistume, kad jie būtų
Metaforos Vytauto Kavolio sociologijoje
Full text linkThis article deals with the question of what place do metaphors hold in Vytautas Kavolis’s sociology. By following Lithuanian researcher Algimantas Valantiejus, who first inquired into the question, it is asked whether Kavolis’s sociology is poetical entirely, or do the poetical means of expression play a limited role in it. It is argued that the last case is involved. Poetical images do not overly control the sociologist’s expression of thoughts and his construction and use of means of cognition in any of his field of research. It is stated that the only way to overcome the non-poetical features of Kavolis’s language and to declare his sociology poetical in nature is to presuppose that all scientific concepts are but developed metaphors and that they never lose relationships with their metaphoric origins. An acceptance of such a presupposition opens the possibility to look for poetical images behind any abstract concepts. It is stated that Valantiejus uses this possibility in poetizing the overall sociology of Kavolis. According to him, all non-poetic features of its language, as well as poetic ones, have their origins in the metaphor of painting. It is argued that Valantiejus’s choice of the fundamental metaphor of Kavolis’s sociology hasshortcomings. The image of painting cannot explain the whole scope of Kavolis’s sociological research and the variety of its theoretical presuppositions adequately. It is stated that these shortcomings can beeasily eliminated by expanding Valantiejus’s conception of painting and by including three additional poetical images into the list of the fundamental metaphors of Kavolis’s sociology – mechanism, drama and organism.Straipsnyje aptariama metaforų reikšmė Vytauto Kavolio sociologijoje. Klausiama, ar visa V. Kavolio sociologija yra poetinė, ar vis dėlto poetinės kalbos priemonės joje vaidina ribotą vaidmenį. Argumentuojama, kad poetinės priemonės vaidina ribotą vaidmenį V. Kavolio sociologijoje. Nė viename tyrime nėra taip, kad metaforos visiškai kontroliuotų mokslininko minčių raišką ir pažintinių priemonių kūrimą bei naudojimą. Teigiama, kad vienintelis būdas įveikti nepoetinius kalbos bruožus ir visą V. Kavolio sociologiją be išlygų paskelbti poetine yra tarti, kad sąvokos yra ne kas kita, kaip išplėtotos metaforos ir kad net ir išplėtotos jos išlaiko ryšius su savo metaforiškomis ištakomis. Taip atsiveria galimybė už bet kokių sąvokų ieškoti glūdinčių poetinių įvaizdžių. Teigiama, kad šia galimybe ir pasinaudoja Algimantas Valantiejus, paskelbdamas visą V. Kavolio sociologiją be išlygų poetine. Visus nepoetinius jos kalbos bruožus,kaip ir poetinius, galima kildinti iš dailės metaforos. Įrodinėjama, kad A. Valantiejaus siūlymas dailę laikyti pamatine V. Kavolio sociologijos metafora yra ribotas, nes poetinis įvaizdis neleidžia apimti visų V. Kavolio tyrimų ir adekvačiai įvertinti teorinių jų prielaidų įvairovės. Teigiama, kad šiuos trūkumus būtų galima įveikti išplečiant A. Valantiejaus siūlomą dailės sampratą bei pamatinėmis V. Kavolio sociologijos metaforomis pripažįstant dar tris poetinius įvaizdžius – mechanizmą, dramą ir organizmą