Sociologija. Mintis ir veiksmas

Review: Arūnas Sverdiolas. 1996. Steigtis ir Sauga. Kultūros filosofijos etiudai. Vilnius: Baltos lankos.Recenzija: Arūnas Sverdiolas. 1996. Steigtis ir Sauga. Kultūros filosofijos etiudai. Vilnius: Baltos lankos

Jonkus, Dalius

Dalius Jonkus. Steigtis ir sauga 
Dalius Jonkus 
Steigtis ir sauga 
Ariinas Sverdiolas. Steigtis ir Sauga. Kultiirosfilosofijos etiudai, Vilnius: baltos lankos, 1996. 
Steigtis ir sauga yra antroji Ariino Sverdiolo knyga, skirta kultiiros filosofijos problematikai. Pir- 
mojoje knygqje Kultiirosfilosofija Lietuvoje (Vilnius: Mintis, 1983) buvo aptariamos kultiiros filosofijos 
koncepcijos, egzistavusios Lietuvoje tarpukario laikotarpiu. Abi knygas vienija bendra kultiiros filo- 
sofijos tema, tatiau jos skiriasi savo pobiidiiu. Pirmoji skirtina filosofijos istorijos ianrui, o antroji 
nubreiia savitos kultiiros filosofijos kontiirus. 
Si knyga nera nei akademink monografija, nei pabirq ese rinkinys. Balansuojama tarp grieito 
akademinio ir laisvo eseistinio stiliaus. Knygos pobiidi nusako jos paantraSte: kultiiros filosofijos etiu- 
dai. Etiudiikumas nereiSkia nevariomo eseistinio kalbejimo, bet jis ir neipareigoja disciplinuotai, siste- 
miSkai destyti. Knyga sudaryta kaip etiudy, kuriq dauguma yra skirti jvairiy teksty interpretacijoms, 
rinkinys. Tatiau visus Siuos etiudus vienija bendras kultiiros filosofijos projektas. Kultiiros filosofija 
Sioje knygoje pristatoma ne kaip iSbaigta sistema, bet jos uiuomazga. Paties autoriaus nuomone, 
kultiiros filosofija kaip sistema dabar iS viso negalima. 
Knyga nera atskiry etiudy rinkinys. Viena vertus, Si kiirinj galima skaityti kaip hermeneutiniy 
etiudq, aiikinantiq jvairius filosofijos, teologijos ir literatiiros tekstus, rinkini, kita vertus, visi Sie inter- 
pretuojantys tekstai apibreiia patios kultiiros filosofijos kontiirus. Taigi egzistuoja lyg ir du Sio teksto 
sluoksniai. Pirmasis yra maiiau problemiSkas ir skaitant knygq kaip etiudy rinkini tikrai galima 
pasimegauti daugelio interpretacijy subtilumu ir jivalgumu. Antrajam reikia daugiau interpretaciniy 
pastangq, leidiiantiq rekonstruoti paties autoriaus intencijq arba jo kultiiros filosofijos projektq. 
IS karto reikia pasakyti, jog autorius analizuoja kultiiros reigkinius, remdamasis kultiiros istorijos 
tekstais. Pasirenkamas ne tiesioginis, bet aplinkinis kelias, vedantis link kultiiros supratimo. Kultiiros 
interpretatorius suvokiamas kaip interpretacijy interpretatorius. Tatiau tekstai, kuriuos interpretuoja 
Ariinas Sverdiolas, nera atsitiktiniai. Tai tekstai, kurie paiymi Vakary kulturos lemties esminius mo- 
mentus. Taigi kultiiros filosofijos bruoiuose ryikeja ir tos kultiiros likimo vektoriai. 
Platonas ir Nietzsche yra svarbiausios filosofijos istorijos figiiros, kurios, autoriaus manymu, for- 
muoja klasikines ir Siuolaikines filosofijos paradigmas. PlatoniSkoje paradigmoje ivedamas anapusybes 
ir Siapusybes skyrimas. Jis remiasi klasikineje filosofijoje vartojamu spekuliacijos metodu. Tuo tarpu 
antrojoje Nietzsche's paradigmoje Sios perskyros atsisakoma. Anapusybe panardinama Siapusybeje. 
Pasitelkiant Heideggeri nurodoma, jog imogiika patirtis yra ribojama musy baigtinumo ir laikinumo 
horizonto, kurj jprasmina mirtis kaip galimos patirties riba. Sioje paradigmq kaitoje yra neaiiki paties 
autoriaus pozicija. Ar jis priskiria savo poiiurj kuriai nors iS dviejq paradigmq, ar ivelgia i jas iS Salies'! 
Platonas jveda anapusybes - Siapusybes perskyrq, ir A. Sverdiolas jq naudoja kaip apriorinq kultiiros 
filosofijos konstrukcijq (P. 176). Autorius pats iSkelia klausimq del Sios prieistatos pagrjstumo, tatiau i 
klausimq neatsako tiesiogiai, o leidiiasi i istorini ekskursq, apraSydamas Sios prieistatos reiikimqsi. 
Galy gale nurodoma, jog Si prieistata sunyksta ir reikia apmqstyti naujas, savqsias mqstymo prielaidas 
(P. 179). IS viso to susidaro jspiidis, jog autorius savo koncepcijoje siekia apimti abi paradigmas, nors ir 
modifikuodamas jas. Toks abiejq paradigmq kaip dabarties kultiiros iStakq derinimas akivaizdiiai pasi- 
reiSkia bandant suderinti spekuliatyvini ir fenomenologini metodq. Ir Cia patiam autoriui kyla prob- 
lema, kaip suderinti spekuliacijq ir fenomenologijq. "Tatiau ar galima suderinti du tokius skirtingus 
filosofavimo biidus? Manau, eklektikos galima iSvengti spekuliacijq kaskart reflektuojant kaip tam 
tikrq galvojimo biidq. Siapusybts - anapusybes prieistata, kaip sakeme, yra kultiiros filosofijos kon- 
ceptualine priemone. Reflektuodami Sios prieSstatos turini nustatome jos vietq kultiiros filosofijoje, 
taip pat jos jvedimo ir naudojimo budus. Reflektuodami istoriikai, nuivietiame Siapusybes - anapusy- 
bes prieSstatos kilmq Vakary istorijos suformuotame mqstyme" (P. 239). Anapusybes - Siapusybes 
Recenzijos 
priegstatos spekuliatyvumq norima iveikti reflektuojant jos turini ir vietq kultfiros filosofijoje bei is- 
torine refleksija. Tokia savirefleksija yra vienas biidingiausiy ne tik A. Sverdiolo filosofijos, bet ir jo ra- 
Symo bruoiy. Jis pats seka savo pedomis reflektuodamas kq paraSqs, o tai apsunkina bet kokiq kritikq. 
Autoriaus pozicijos dvilypumas iSnyksta jam teigiant, jog esmine Siuolaikines filosofijos kaita ne- 
panaikino Siapusybes - anapusybes prieSstatos: "...anapusybe dabar skleidiiasi kitaip negu naudojantis 
klasikines mqstysenos priemonemis - ne kaip amiinybe, o kaip Siapusybes riba, mirtis" (P. 242). Ana- 
pusybes analize paliekama spekuliatyvaus metodo iinioje, o Siapusybes analizei pasitelkiamas feno- 
menologinis-hermeneutinis metodas. Taigi anapusybes - Siapusybes konstrukcija yra pagrindinis 
A. Sverdiolo kultiiros filosofijos principas. TaCiau platoniSkoji filosofija, pasak autoriaus, turi biiti 
"percentruojama". Jos centras iS idejy teorijos perkeliamas i biologijq ir antropologijq, o tai turety 
jgalinti stygiaus ir geismo fenomenologijq, iSrySkinanCiq steigties ir saugos egzistencinius elementus. 
Knygoje yra trys pagrindines dalys. Pirmojoje aptariami giluminiai kultiiros mechanizmai. Tai 
steigties ir saugos mechanizmai, paremti stygiumi ir geismu, kaip esminiais imogiSko buvimo bruoiais. 
Sauga yra pamatinis kultiiros mechanizmas, uitikrinantis imogiSkq tvermq, o virS biologinio vita- 
liSkumo imogy pakyleja steigtis, nes sauga yra bendra tiek imonems, tiek ir gyviinams. Kultiira ir kii- 
ryba suvokiama kaip "konstitutyvine veikla, papildanti esmiikq imogaus egzistencijos neatbaigtumq" 
(P. 70). Kaip pavyzdinis veiksmas, steigiant vertybiy hierarchijq, yra nagrinejamas Sloves ir garbes 
siekimas. Antrojoje dalyje nagrinejami Siapusiniai modernaus mqstymo horizontai, t.y. anapusybes ir 
amiinybes perspektyvos sunykimas. TreCiojoje - egzistenciniai laiko ir erdves modusai, pagrindiiantys 
kitos kultiiros galimybq. Nuo su-biities analizes pereinama prie kultiiros policentriSkumo problemos. 
Kultiirq, kuriai priklauso ir pats tq kultiirq interpretuojantis interpretatorius, reprezentuoja teks- 
tai, atspindintys likiminq Sios kultiiros slinktj. Tai Platono, Koheleto, ApaStalo Pauliaus, Nietzsche's, 
Sv. Augustino ir kt. tekstai. TaCiau j interpretatoriaus akiratj patenka ir Lietuvos kultiirai priklausantys 
tekstai, kurie taip pat atspindi minetus kultiiros likiminius momentus, o be to, apibreiia inter- 
pretatoriaus priklausomybq tradicijai. 
A. Sverdiolo kultiiros filosofijos etiudai - tai hermeneutinis projektas, kuriame aptinkame pa- 
grindinius interpretacinius modelius: vertejo - verCiama iS praeities kalbos i dabartinq, praktinio 
iinojimo - likiminiai tekstai ir jstatymai pritaikomi dabarCiai, estetines patirties - meno kiirinio 
suvokimas pateikiamas kaip pavyzdine hermeneutine tiesa, kuri iSaiSkinama retorinemis priemonemis. 
~ i o s  knygos privalumas - nuodugni teksty analize. TaCiau privalumas gali virsti triikumu, jei i Si 
kiirinj ivelgsime kaip j kultiiros filosofijos veikalq. Pagrindinis priekaibtas, kurj galima biity pateikti 
vertinant knygq kaip kultiiros filosofijos projektq, tai per daug detalus paeiq tekstq nagrinejimas. 
Kartais per mediius nebesimato miSko. Mano manymu, pavojingas pats aplinkinis kelias, kuri autorius 
renkasi ieSkodamas patogios pozicijos kultiirai aptarti. Nors tekstq interpretavimas palieka daugiau 
erdves autoriaus manevrui, taCiau tai sukelia vartojamq terming dviprasmiSkumq. Galima paiymeti, 
jog XX a. filosofijoje teksty interpretavimas dainai buvo pasitelkiamas savoms mintims iSreikSti. 
Tokios buvo Heideggerio senoves graiky filosofijos ir Levino Talmudo interpretacijos. 
Apibendrinant galima teigti, jog A. Sverdiolas sukiire originaliq kultiiros filosofijos koncepcijq, 
pagrjstq tekstq interpretacija. Savo knygoje jis nesiekia atsiriboti nuo Vakary metafizikos, bet apraio 
bendrq patirti, kuriai priklausome tiek mes, tiek ir praeities kiiriniai. Tai bendras sqmones horizontas, 
jkiinytas tradicijoje ir kalboje. 


Not a member yet

Steigtis ir sauga

383

541