Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Liūdesio, džiaugsmo, malonumo ir atlygio įkalinimas: alkoholizmo teorija ir jos filosofinės prielaidos
No full text[full article, abstract in English; only abstract in Lithuanian]
This article offers a philosophical interpretation of the key concepts of alcohol addiction in neuroscience (the anhedonia hypothesis, the want-like system, the incentive salience hypothesis) and psychology (the rational choice model). A comprehensive, transdisciplinary review of the theories of alcohol addiction is performed and their applications to the treatment and recovery processes are discussed. As a core component, we reconstruct the experience to become habitual during subsequent alcohol misuse. As a result, the article proposes a philosophical theory for the broad interpretation of the concept of addiction as a reward system disorder with an application for cognitive and behavioral activity.[straipsnis ir santrauka anglų kalba; santrauka lietuvių kalba]
Straipsnyje plėtojama filosofinė neuromokslų ir psichologijos sąvokų, nusakančių žmogaus priklausomybę nuo alkoholio, interpretacija. Aptariant ahedonijos hipotezę, noro ir mėgavimosi sistemą, paskatos skatinimo hipotezę ir racionalaus pasirinkimo modelį, ne tik pasiūloma išsami tarpdalykinė alkoholizmo teorijų apžvalga, bet ir įvertinamas jų taikymas alkoholikų gydymo ir sveikatinimo praktikose. Mums svarbu rekonstruoti patirtį, kaip piktnaudžiavimas alkoholiu ilgainiui tampa įprastinės elgsenos modeliu. Todėl straipsnio pabaigoje pasiūloma platesnė žalingo įpročio sąvokos interpretacija, leidžianti šį reiškinį suvokti kaip atlygio sistemos sutrikimą ir įvertinti šios sąvokos pritaikomumą kognityvinei bei elgesio terapijai
Atminties kultūra ir politiškumo genezė Delfų teologijoje
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article discusses the genesis of the political by treating this phenomena as a distinctive interaction between political and religious factors. The chirographic culture of memory, which is more characteristic of the Eastern nations, is being compared with the alternative culture of Ancient Greece, the so-called oroacoustic culture of memory. This article also examines the peculiarities of the political consciousness and religious mentality of Ancient Greece. The assumptions of legitimacy are considered as well, which are related to an identity crisis and a war between generations reflected, in theology, by the traditional world of the Fathers (Olympic) and the marginal world of the Sons (Delphic).[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aptariama politiškumo genezė, traktuojant šį fenomeną kaip ypatingą politinių ir religinių veiksnių sąveiką. Rytams būdinga cheirografinė atminties kultūra lyginama su graikų pasaulyje iškilusia oroakustine jos alternatyva. Svarstomos antikinės Graikijos politinės sąmonės ir religinio mentaliteto raidos ypatybės. Nagrinėjamos legitimacijos prielaidos, susiejant jas su Tamsiaisiais amžiais vykusia graikų tapatybės krize ir kartų kovos problema, kurią atspindėjo tradicinė tėvų pasaulio (Olimpo) teologija ir marginali sūnų pasaulio (Delfų) teologija
Apie tūkstantmetę Amerikos imperiją kaip istorijos pabaigą
Full text link[text in Lithuanian][tekstas lietuvių kalba
Agresijos demaskavimas Oskaro Koršunovo ir Larso von Triero kūryboje
Full text link[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
This article explores issues related to how social roles, when imposed, become oppressive to on an individual, and how consciously chosen roles become “more true” than the reality itself and advance the investigation of human nature. The text consists of three parts. In the first part, we discuss dramaturgical theory as well as the psychosocial and artistic experiments about the social power of enacted social roles. The second part is an analysis of a trilogy directed by Lithuanian theatre director Oskaras Koršunovas – Hamlet, The Lower Depths and The Seagull. It is followed by an examination of the trilogy of Danish cinema director Lars von Trier – Antichrist, Melancholia and Nymphomaniac. Both trilogies embrace certain common dichotomies: truth vs. lie; individual responsibility vs. collective conformism; freedom vs. oppression; life vs. death; openness vs. hypocrisy; reality vs. fiction; deep play vs. superficial theatricality. The analyzed works of art, combined with the psychosocial experiments, reveal that realistic play (experimentation) can help to grasp shocking data about human behavior that would be extremely difficult to obtain without dramaturgical acting.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje svarstoma, kaip tam tikri primesti vaidmenys engia žmogų, ir kartu aiškinamasi, kaip sąmoningai pa(si)rinkti vaidmenys padeda suvokti savo prigimtį ir tampa „tikresni“ už tikrovę. Tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatoma dramaturginė teorija, socialiniai, psichologiniai bei meniniai eksperimentai, atskleidžiantys žmonių įsijautimą į socialinius vaidmenis ir jų diktuojamus elgesio scenarijus. Antroje dalyje aptariama režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytų spektaklių trilogija Hamletas, Dugne ir Žuvėdra, o trečioje – Larso von Triero sukurtų filmų trilogija Antikristas, Melancholija ir Nimfomanė. Šias trilogijas sieja bendros dichotomijos: tiesa prieš melą; individuali atsakomybė prieš kolektyvinį prisitaikėliškumą; laisvė prieš priespaudą; gyvybė prieš mirtį; atvirumas prieš apsimestinumą; tikrovė prieš fikciją; gili vaidyba prieš paviršutinišką teatrališkumą. Analizuojami meno kūriniai kartu su psichosocialiniais eksperimentais atskleidžia, kad realistiškas vaidinimas (eksperimentavimas) gali padėti surinkti tokių sukrečiančių, žmogaus prigimtį „apnuoginančių“ duomenų, kuriuos išgauti be vaidybos priemonių būtų labai sunku
„Vidinės kolonizacijos“ teorija ir jos taikymas (post)sovietinių visuomenių lyginamiesiems tyrimams
Full text linkThis article discusses a direction of sociocultural studies – the cultural history of natural resources – and the possibilities of its application in examining the causes of inequality and social exclusion in post-Soviet Lithuania. This theoretical-methodological approach assumes a strong interdependence shared between the extraction of natural resources, a state’s political system and institutions as well as certain sociocultural provisions. In exploring the concept of “internal colonization,” developed by historian of culture Alexander Etkind and other authors, this article sets guidelines for a comparative analysis of the sociopolitical structure of post-Soviet countries (especially Russia and Lithuania). Some initial hypotheses regarding the trends, differences, and similarities of post-Soviet societies in the long historical perspective, from the 16th century up to our time, are presented for further analysis. This article concludes that this methodological approach could be sufficiently promising in explaining the specifics of the socioeconomic development of independent Lithuania, in particular by applying the hypothesis of a “secondary internal colonization,” which has been raised during the course of the investigation.Straipsnyje aptariamos naujos sociokultūrinių tyrimų krypties – kultūrinės išteklių istorijos – teorinės ir metodologinės prielaidos bei jų taikymo galimybės nagrinėjant nelygybės ir atskirties priežastis posovietinėje Lietuvoje. Ši tyrimų kryptis akcentuoja poreikį tirti gamtos išteklių gavybos, politinių institucijų ir sociokultūrinių nuostatų giluminius sąryšius. Remiantis kultūros istoriko Aleksandro Etkindo ir kitų autorių plėtojama „vidinės kolonizacijos“ koncepcija, tekste formuluojamos posovietinių šalių (ypač Rusijos ir Lietuvos) lyginamųjų sociopolitinės sąrangos tyrimų prielaidos bei pirminės hipotezės, siekiančios užčiuopti jų raidos ypatumus, skirtumus bei panašumus ilgesnėje istorinėje perspektyvoje, nuo XVI a. iki šiol. Daroma išvada, kad šis metodinis vertinimas gali būti pakankamai perspektyvus toliau aiškinantis nepriklausomos Lietuvos socioekonominės raidos ypatumus bei visuomenės kultūrines nuostatas, ypač taikant tyrimo metu iškeltą „antrinės vidinės kolonizacijos“ hipotezę
Miesto ekosistemos sampratos transformacija: klasikinės ir šiuolaikinės miesto ekologijų atvejai
Full text linkContemporary trends in urban development indicate that its processes rarely observe ecocentric perspectives, under which nature is considered as a value. This concept is represented by modern urban ecology. Meanwhile, the urban ecosystem, as a concept of a human system, is represented by classical urban ecology. The existence of different urban ecosystem concepts encourages a closer look at not only the differences between these concepts but also the circumstances that have led to this transformation process. The aim of this article is to analyze the concepts of an urban ecosystem in classical and modern urban ecology, focusing not only on the explication of the content of the concepts of urban ecosystem, but also on the social, cultural and economic conditions of the emergence of different concepts. This article reveals that the separation of urban ecosystem concepts was determined by the different sociocultural environment in which classical urban ecology and contemporary urban ecology have emerged. From the point of view of modern urban ecology, in order to explain the reasons for the emergence of global urban development problems and to search for solutions to them, the conceptual legacy of classical urban ecology, due to its anthropocentric orientation, not only cannot be of use anymore but also hinders in this search – that is, instead of solving problems, it makes them even worse.Šiuolaikinės miestų plėtros tendencijos rodo, kad šiuose procesuose retai remiamasi ekocentrine perspektyva, kai gamta laikoma vertybe. Šiai sampratai atstovauja šiuolaikinė miesto ekologija. Miesto ekosistemos kaip žmogaus sistemos sampratai atstovauja klasikinė miesto ekologija. Straipsniu siekiama išanalizuoti miesto ekosistemos sampratas klasikinėje ir šiuolaikinėje miesto ekologijoje, dėmesį sutelkiant ne tik į miesto ekosistemos sampratų turinio eksplikavimą, bet ir į skirtingų sampratų atsiradimo socialines, kultūrines, ekonomines sąlygas. Straipsnyje teigiama, kad klasikinė miesto ekologijos samprata, palaikanti pragmatinius žmogaus interesus, neleidžia efektyviai spręsti šiuolaikinių miesto plėtos sukeliamų problemų, kaip antai oro tarša, gamtinių buveinių ir augalų bei gyvūnų rūšių nykimas. Ieškant mūsų dienų miestų plėtros problemų sprendimų, geriausiu orientyru laikytina šiuolaikinė miesto ekosistemos samprata, orientuota į žmogaus veiklos ir ekosistemos pusiausvyros palaikymą
Miesto erdvėlaikis ir tapatybės diskursas, arba kaip pasisavinti Klaipėdą?
Full text linkIn this article, two different models of Klaipėda city’s time-space appropriation are analyzed and compared by applying the phenomenological concept of “depth of time,” coined by philosopher A. Mickūnas. One is represented by a scientific-methodological discourse, examining the poetic and philosophical/publicist interpretations of the narrated city of Klaipėda; the second model includes and analyzes poetic essays on Klaipėda, which convey the artistic-aesthetic (re)presentation of the city’s time-space. This comparison allows one to draw a conclusion that artistic narration, arising from an immediate experience of the city’s time-space, appears to be a more effective form of appropriation, for it makes possible an authentic integration of different time-space dimensions, divided (and contrapositioned) by historic turning-points. Because it contains a kind of developed subjectivity, artistic narration, contrary to an approach based on academic discourse, it also has no claims to some “privileged” knowledge of the city and as such contributes to the plurality of the construction of the city’s identities.Pritaikant filosofo A. Mickūno fenomenologinę „laiko gelmės“ sampratą, analizuojami ir lyginami du skirtingi Klaipėdos miesto erdvėlaikio pasisavinimo modeliai. Vienam atstovauja mokslinis metodologinis diskursas, nagrinėjantis istorines, poetines ir filosofines ar publicistines Klaipėdos naracijų interpretacijas. Antram modeliui priskiriamos ir nagrinėjamos poetinės esė apie Klaipėdą, išreiškiančios meninį estetinį miesto erdvėlaikio (re)prezentavimą. Palyginimas leidžia daryti išvadą, kad meninė naracija, kilusi iš betarpiškos juslinės miesto erdvėlaikio patirties, pasirodo kaip įtaigesnė pasisavinimo forma, nes geba autentiškai integruoti skirtingas, istorinių lūžių atskirtas (ir supriešintas) erdvėlaiko dimensijas. Dėl savo įsisąmoninto subjektyvumo ji, skirtingai nuo akademiniu diskursu besiremiančios interpretacijos, nepretenduoja į „privilegijuotą“ žinojimą apie miestą ir taip prisideda prie miesto tapatybių kūrimo pliurališkumo
Europos socialinis tyrimas: 10 metų Lietuvoje
Full text linkA short review of the European Social Survey (ESS) and its 8th wave module on welfare attitudes. The review presents a detailed description of the variables used in the ESS questionnaire in a 2017 survey conducted in Lithuania and links to its results.Apžvalgoje trumpai pristatomas Europos socialinis tyrimas (EST) ir 8-os bangos modulis, kuriame tiriamas gyventojų požiūris į socialinę gerovę. Pateikiamas išsamus modulio Požiūriai į socialinę gerovę kintamųjų aprašas su nuorodomis į 2017 m. Lietuvoje atliktos gyventojų apklausos duomenis
Bipolinio istorinio teisingumo struktūros ir politinė atskirtis. Lietuvos rusakalbių prisiminimai apie Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos ir Rusijos istorijos politikos kontekste
Full text link[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
In Lithuania, the politics of history center on Lithuania’s Soviet occupation and post-war resistance, while in Russia the focus is on the USSR’s victory in WWII and the USSR’s role in the liberation of Europe from fascism. I argue that the politics of history in Lithuania and Russia create mutually exclusive, institutionalized, bipolar historical structures, according to which justice for one nationality is presented as an injustice to another. This article draws on the analysis of the politics of history in Lithuania and Russia as well as my own ethnographic research in Vilnius, Kaunas and Klaipėda among Lithuanian Russian-speakers and Lithuanians in 2016–2017. I show how in Lithuania, the politics of history surrounding WWII commemorations create the political exclusion of Russian speakers, which is experienced and unmade by personal justice and reconciliation stories of Lithuanian Russian-speakers as well as Lithuanians. In the context of geopolitical insecurity, which intensified after the Russia-Ukraine conflict, bipolar historical structures gain increasing significance as political tools; they are an outcome of both Lithuania’s and Russia’s politics of history.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Lietuvos istorijos politikoje daug dėmesio skiriama sovietinei okupacijai ir pokario rezistencijai, o Rusijos Federacijoje – Antrojo pasaulinio karo pergalei ir Europos išvadavimui iš fašizmo. Remdamasi Lietuvos ir Rusijos Federacijos istorijos politikos analize bei etnografiniais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje 2016–2017 m. atliktais tyrimais, šiame straipsnyje teigiu, kad Lietuvos ir Rusijos istorijos politika kuria bipolinio istorinio teisingumo struktūras, straipsnyje įvardijamas „okupacija“ ir „išvadavimas“. Šios struktūros teisingumą vienai tautinei grupei pateikia kaip neteisybę kitos grupės atžvilgiu. Lietuvoje analizuojamų Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimų atveju jos formuoja politinę atskirtį, kuri tiek rusakalbių, tiek lietuvių kvestionuojama asmeninio kentėjimo ir susitaikymo istorijomis. Straipsnyje teigiama, kad geopolitinio nesaugumo, susidariusio po 2014 m. Rusijos ir Ukrainos konflikto, sąlygomis bipolinės istorinės struktūros įgyja ypatingą politinę reikšmę ir yra tiek Lietuvos, tiek Rusijos vykdomos (istorijos) politikos padarinys
Regioninis identitetas paribio teritorijose: Klaipėdos krašto atvejis
Full text link[only abstract in English; full article and abstract in Lithuanian]
This article examines the ways in which regional identity of the local residents of the Klaipėda region, who define themselves as Klaipėdiškiai (Memellanders), is constructed. The use of different symbolic resources in constructing symbolic boundaries of regional identity in different contexts and interactions are analyzed on the basis of the qualitative empirical research data – family histories collected in the Klaipėda region in 2016–2017. The transformations and the continuity of regional and ethnic identity of the locals in the contexts of suppression of their culture and identity during the Soviet regime are also discussed. The specific features of borderland identity, reconstructed in the case of the Klaipėda region’s population, are compared with the local Polish ethnic community living in another Lithuanian borderland territory – the Vilnius region.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje analizuojamas Klaipėdos krašto vietinių gyventojų, save apibūdinančių kaip „klaipėdiškiai“ arba „šišioniškiai“, regioninio identiteto konstravimas. Remiantis šios gyventojų grupės šeimų istorijomis, nagrinėjama, kaip individualiose identifikacijose su regionu vietiniai gyventojai brėžia simbolines regiono ribas, kokius simbolinius išteklius pasitelkia ir kaip juos naudoja konkrečiuose kontekstuose ir sąveikose. Ieškant būdingų paribio regionams šio identiteto kūrimo bruožų, tiriamų Klaipėdos krašto autochtonų regioninio identiteto konstravimas aptariamas sugretinant tuos bruožus su vienos Pietryčių Lietuvos autochtonų etninės grupės – lenkų – regioninės tapatybės bruožais. Taip pat aptariama Klaipėdos krašto identiteto raiška ir kaita pokario visuomenės formavimosi kontekstuose