Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Metodologinis pokomunistinės revoliucijos iššūkis
No full textThe article aims to examine the methodological problems of post-communist revolution research. First, the article begins with a critique of the category of revolution for the analysis of the post-communist reality. Second, the article suggests a notion post-communist revolution as special type of change. It is argued that the post-communist revolution is defined by an intensive and radical but yet ordinary social change, whose orientation has four dimensions: restitutionary, imitative, innovative and continuative.Straipsnyje nagrinėjamos metodologinės pokomunistinės revoliucijos tyrimo problemos. Pirma, pateikiama kritinė "klasikinės" revoliucijos kategorijos vartosenos analizė išryškinant šios kertinės sąvokos taikymo pokomunistinės tikrovės analizei ribotumo priežastis. Antra, siūlomas instrumentinis pokomunistinės revoliucijos kaip ypatingo socialinio kismo modelis, kuris leidžia, autoriaus manymu, tinkamai pritaikyti šią universaliąją sociologemą. Tvirtinama, kad pokomunistinė revoliucija apibrėžtina kaip ypač spartus, veiklus ir radikalus, tačiau pagal savo pobūdį įprastas, socialinis kismas, kuriam būdingas ne dalinis, o visuminis tūris, abejopas - institucinis ir artikuliacinis - pobūdis ir išsyk ketveriopa - atstatančioji (restitucinė), mėgdžiojančioji (imitacinė), išrandančioji (inovacinė) ir tęstinė (kontinuacinė) - orientacija
Elito teorijos ir studijos sovietinėje bei posovietinėje visuomenėje
Get PDFThe aim of the article is to analyze the theories and studies of the elites in the Soviet and post-Soviet context. The author grounds the analysis on a view that the studies of political sociology, especially the elitology, depends upon the social context and the political regimes. The author attempts to differentiate the liberal schools in Warsaw and Budapest from the conservative school in Moscow and the periphery of the Soviet Union. She develops her analysis by suggesting that the legacy remains an important part of the practice of scientific enquiry.Tekste, kuris pagrįstas teiginiu, kad politinės sociologijos studijos, o ypač elitologija, iš esmės priklauso nuo politinio režimo ir nuo socialinio konteksto, apžvelgiamos elito teorijos ir studijos, išryškinant jų specifiką sovietinėje ir posovietinėje aplinkoje. Sovietinių laikų visuomenės organizacijos analizei buvo būdingas lyderių, elito objektas, kuris nesiderino su egalitarizmo ideologija. Elito tema išliko svarbi ir posovietinių pokyčių tyrinėjimuose. Posovietinėje geografinėje erdvėje galima išskirti tris elito studijų mokyklas, kurias formavo ir formuoja šioms zonoms būdingas politinio valdymo struktūrų ir visuomenės santykis. Tipologiškai įdomu atpažinti liberaliąją Varšuvos-Budapešto, konservatyviąją Maskvos ir "pilkąją" elitologijos zoną, apimančią posovietinę periferiją. Jų tyrinėjimų projektų ir akcentuojamų temų specifika išlieka ir žlugus komunistinei ideologijai, nes tebeveikia šių zonų mokslinėje bendruomenėje ir šiose politinėse-kultūrinėse srityse išryškėjusios elitologinio domėjimosi tradicijos, kurias dar labiau sustiprina dabartinė Vakarų ekspertų ir fondų politika
Reivo kultūros ypatumai Lietuvoje (apie "tikruosius" ir "netikruosius" reiverius)
Get PDFThe aims of this article is to discuss and interpret the internal hierarchical principles of Lithuanian rave subculture. The article is based on 11 conversations, acquired through an informal interviews with the representatives of Lithuanian rave culture. The interviews were held in January and February of 1998. The analysis of the interviews revealed certain stereotypes defined through binary distinctions: alternative-commercial, underground culture-mass media, center-periphery, male raver-female raver, and true raver-fake raver. The analysis is developed by discussing the role of stereotypic distinctions for the internal hierarchy of the subculture.Šio straipsnio tikslas - nustatyti ir aptarti Lietuvos reivo subkultūros vidinės hierarchijos principus bei interpretuoti juos. Straipsnio šaltinis - vienuolika pokalbių, parengtų vadinamojo nestruktūrinio interviu pagrindu, su Lietuvos reivo kultūros atstovais. Su jais kalbėtasi 1998 m. sausio bei vasario mėn. Interviu analizė atskleidė tam tikrus jaunimo stereotipus, susijusius su tokiomis dvinarėmis priešpriešomis: alternatyvus/komercinis, pogrindžio kultūra/žiniasklaida, centras/periferija, reiveris/reiverė, "tikras reiveris"/"orinis reiveris". Pateikėjai skirtingus asmenis stereotipiškai apibūdindavo kaip "geresnius" ar "prastesnius" reiverius, o tai leidžia kalbėti apie tam tikrą reliatyvią perskyrą tarp "subkultūros elito" ir "subkultūros masių". Siekiant atskleisti subkultūros vidinės hierarchijos principus, straipsnyje analizuojami su minėtomis priešpriešomis susiję stereotipai
Įvadinis žodis
No full textThe articles published in this issue of the journal are devoted to the sociology of history and the history of sociology. A use of such an expression is aimed to note two interrelated issues: first, the historically contextual link between the human action and the social experience; second, the structure of social forms, whose change is connected with the change of values, norms and ideals. To put it simply, the most important task of the social sciences is the attentiveness to the historicity.Šio žurnalo numeryje publikuojami straipsniai skirti istorijos sociologijai ir sociologijos istorijai. Tokiu žodžių deriniu bandoma nustatyti du svarbiausius dalykus: 1) istoriškai pagrįstą žmonių veiklos ir jų socialinio patyrimo santykį; 2) esamos socialinės sandaros bruožus, kurie neišvengiamai kinta keičiantis įvairių laikotarpių vertybėms, normoms ir idealams. Apibendrintai tariant, pagrindinis bet kurio socialinės srities mokslo tikslas turėtų būti - kuo daugiau istoriškai pagrįsto tikslumo
Pasaulio istorija
Get PDFTranslation: Karl, Jaspers. 1957. Vom Ursprung und Ziel der Geschichte. Frankfurt/M., Hamburg: Fisher Bücherei.Vertimas: Karl, Jaspers. 1957. Vom Ursprung und Ziel der Geschichte. Frankfurt/M., Hamburg: Fisher Bücherei
Lietuvių nacionalinis identitetas: etniškumo ir konfesiškumo santykio problema tarpukario Lietuvos Respublikoje (1918-1940)
Get PDFThe aim of the article is to discuss the formation of Lithuanian national identity in the interwar period (1918-1940). The article analyzes the changing relationship between ethnic and religious aspects of Lithuanian identity and considers a thesis of change of Lithuanian self-unerstanding from ethnic-confessional to national-civic. Drawing on Smith, the author argues that the interwar years might be understood as a period of transition which delineates the two dimensions of Lithuanian identity neither of which becomes dominant in the period: the ethnic-confessional and the national-civic.Pagrindinis straipsnio tikslas - panagrinėti lietuviškojo tautinio identiteto raidą tarpukario laikotarpiu (1918-1940-aisiais metais), kadangi tuo metu susiformavo nemaža dalis šių dienų lietuviškojo identiteto bruožų. Straipsnyje yra svarstomas besikeičiantis santykis tarp etniškumo ir konfesiškumo lietuvių nacionalinio identiteto kontekste, mėginant suformuluoti ir pagrįsti lietuviškosios savimonės poslinkių iš etninio-konfesinio į tautinį-pilietinį identiteto lygmenį hipotezę. Pritaikius teorinį A.Smitho modelį tarpukario lietuviškojo tautinio identiteto atvejui, išskirti du identiteto tipai: modernusis tautinis-pilietinis bei tradicinis etninis-konfesinis. Tarpukario laikotarpį galima apibūdinti kaip pereinamąjį laikotarpį, kai minėtieji tipai laipsniškai keitė vienas kitą, tačiau vienas kuris galutinai neįsigalėjo
Trys Lietuvos dienraščiai ("Lietuvos rytas", "Respublika", "Lietuvos aidas") apie tautines mažumas Lietuvoje
Get PDFThe paper analyzes the presentation of the issue of ethnic minorities in the daily papers „Lietuvos aidas“, „Lietuvos rytas“ and „Respublika“. Its concerns are connected with the questions of the relation between ethnic groups, the processes of formation of stereotypes and the relation between the societal self-consiousness and the social reality. The authors view the daily papers as a sites of symbolic power and develop their argument by analysing the problem of representation. The issue of concern here is the readers\u27 trust in the press and the mass media. Authors note that the existence stereotypes is innevitable because they are grounded in the everyday practices. Yet the problem is the social reification of the images that are the result of the process of generalizing particularity (V.N. Parrillo, J.R.Feagin).Šiame straipsnyje nagrinėjami problemiški tautinių mažumų klausimai, kurie atsispindi Lietuvos spaudoje. Tyrimas, kuriuo remiasi šis straipsnis, neapima visos Lietuvos spaudos ir apsiriboja trimis dienraščiais, todėl bus kalbama tik apie tai, ką apie tautines grupes rašo "Lietuvos aidas", "Lietuvos rytas", "Respublika". Tyrimo rezultatai pateikia plačią sociologinę analizę. Išryškėjusios tendencijos bei aspektai gali būti aptariami etninių problemų, stereotipų kilmės ir aiškinimo, kasdienės sąmonės formavimosi ir socialinės tikrovės santykio teoriniuose kontekstuose. Rašytiniai tekstai, t.y. laikraščių straipsniai, suponuoja tam tikrą simbolinę galią. Viena vertus, Čia galime ieškoti socialinės tikrovės konstruktų, jų savybių atspindžio, kita vertus, galime kvestionuoti teksto reprezentatyvumą - t.y. klausti, kiek jis atitinka aprašomą tikrovę, nes kiekvienas tekstas gali iškreipti tikrovės vaizdą. Tačiau tuo pačiu rašytinis tekstas turi galimybę peržengti pačią tikrovę - t.y. sukurti objektinį, sudaiktintą vaizdinį, kuris įgyja naujus ir savitus požymius ir formuoja grįžtamąjį ryšį su auditorija. Šiuos svarstymus derinant su empiriniais duomenimis apie Lietuvos žiniasklaidą, galima daryti tam tikras išvadas. Lietuvoje žiniasklaida ilgą laiką turėjo aukščiausią gyventojų pasitikėjimo reitingą. Taigi Lietuvos gyventojai yra linkę pasitikėti ne realią sprendimo galią turinčiomis institucijomis bei asmenimis, o simbolinės galios atstovais. Tokia žiniasklaidos padėtis suteikia jai galimybę įtakoti ir net formuoti viešąją nuomonę bei nuostatas. Ji gali atsirinkdama dėlioti įvykių, faktų, aktualijų ir nuomonių mozaiką. Vadinasi, svarbu aptarti tam tikrų stereotipų perdavimo klausimą. Žiniasklaida, kaip viena iš bendravimo priemonių, gali sėkmingai skleisti, palaikyti ir įtvirtinti nugludintus ir kasdienes sąmonės sukonstruotus stereotipus bei nuomones. Kita vertus, reikia pažymėti, kad be vienokių ar kitokių stereotipinių nuostatų, vaizdinių arba tiesiog stereotipų yra neįsivaizduojamas kasdienis visuomenės gyvenimas, įskaitant ir aptariamą spaudą. Dauguma teoretikų teigia, kad stereotipai pateikia supaprastinus, apibendrintus bei šališkus socialinės tikrovės vaizdinius ir sampratas, be kurių būtų sunku orientuotis socialinėje tikrovėje. Tautiniai stereotipai susiformuoja tada, kai įvairios tautinės grupės gyvena greta ir sąveikauja tarpusavyje. Tautines mažumos ir gyventojų daugumos tarpusavio santykiai remiasi stereotipais, įvaizdžiais bei nuostatomis. Subjektyvi atskirų individų patirtis, vertinant "kitų" elgseną, charakterio bruožus, gyvenimo būdą ir pan., dažniausiai yra apibendrinama atsižvelgiant į visą grupę. Pavienės nuomonės, vaizdiniai apie tam tikrą vienos ar kitos etnines grupes atstovų perkeliami visai tautai (V.N. Parrillo, J.R.Feagin). Kita vertus, kad atsirastų ir gyvuotų tam tikri stereotipai, visai nebūtina, kad egzistuotų juos pagrindžiantys realūs socialinės tikrovės konstruktai
"Vidutinio" lietuvio tapatybė: sąmoningumo prieštaros ties amžių riba
Get PDFThe article aims to analyze the issues of the ‘average’ – in terms of age, social status and cultural experience – Lithuanian identity. The author suggests that the change of cultural models of identity creates a discontinuity between the structure of identity and the social life. He argues that the discontinuity is especially evident in the six dimensions of self-understanding: the interpretation of history, city, religious affiliations, national identity, power and community. The author argues that the tension is resolved in a model of identity that lacks a civic dimension.Straipsnyje svarstoma amžiaus, visuomeninės padėties bei kultūrines patirties požiūriu "vidutinio" lietuvio tapatybės problematiką. Per pastarąjį dešimtmetį kultūrinio savęs priskyrimo socialinei visumai gairės pakito, atsirado pertrūkis tarp tapatybės struktūros ir aktualių gyvenimo pavidalų. Tapatybės ir visuomeninio kultūrinio konteksto prieštara ypač ryški šešiose savivokos plotmėse: interpretuojant istoriją, miestą, religinį prieraišumą, tautinį savitumą, valdžią ir bendruomenę. Vyrauja anachroniški ir iracionalūs sąmoningumo elementai bei kompensaciniai gynybiniai galvojimo modeliai. Jie trukdo formuotis visuomeninę politinę Lietuvos raidą atliepiančioms pilietinės ir valstybinės tapatybės linkmėms
Maxo Weberio suprantančioji socialinė ekonomika (arba vienos nesuprastos metodologinės programos rekonstravimas)
Get PDFThe author of this article discusses a few questions connected with interpreting the legacy of Max Weber. First, the article poses the question of when did Weber become a sociologist? Second, it considers the way that Weber defines the relationship between economics and sociology. The questions are discussed in the historical context of development of sociology in Germany. The author suggests that Weber’s relationship with the economics is a dual one. Weber develops a sociological programme while retaining institutional affiliation with economics. The author argues that Weber’s heritage can be best understood if thought of as an interdisciplinary approach in the social sciences, now known as a rational choice approach. This issue of the journal presents the first part of the article.Šiame straipsnyje autorius sprendžia keletą mįslių, susijusių su Maxo Weberio kūrybiniu palikimu. Pirma, klausiama, kada Weberis tampa sociologu? Antra, svarstoma, kaip "vėlyvasis" Weberis apibrėžia ekonomikos ir sociologijos santykį. Klausimai nagrinėjami aptariant sociologijos formavimosi Vokietijoje istoriją. Pabrėžiamas dvilypis Weberio santykis su ekonomikos mokslais: Weberis plėtoja savitą sociologijos programą išsaugodamas institucinę priklausomybę ekonomikai. Autoriaus požiūriu, Weberio paveldas geriausiai suprantamas jo darbus siejant su tarpdalykine kryptimi šiuolaikiniuose moksluose, kuri vadinama racionalaus pasirinkimo koncepcija. Žurnale pateikiama pirma straipsnio dalis
Šalpos valgyklos ir muilo operos: ikoninis tautiškumas,žiniasklaida, pop kultura nūdienėje Lietuvoje
No full textThis article aims to theorize the complex relationship between the sublimity of Lithuanian national identity and its everyday happenings by playing with national significations and resignifications extracted from a wide array of texts written in the nineteenth century and in the 90s of the twentieth century. Mass media, pop culture and the everyday are understood as spaces of a new nationness in practice demonstrating how the national imaginary is constructed and deconstructed through the circulation of televisual and print media images. Drawing on the ideas of Benedict Anderson about imagined communities created by the press, the article touches upon the various kinds of media producing, in Anderson\u27s words, a "league of anonymous equals." How does media help the Lithuanian people think the nation? How do the people negotiate their desire for belongings and solidarities through their everyday acts and experiences of national imaginary?Šiame straipsnyje analizuojamos idealaus tautiškumo sampratų, žiniasklaidos, pop kultūros bei kasdienybės sankirtos nūdienėje Lietuvoje. Žvelgiama į tai, kaip žiniasklaidos priemonės, kurdamos anoniminių lygiateisių subjektų lygą, padeda Lietuvos žmonėms galvoti ar negalvoti apie bendruomenę ir tautą. Klausiama apie tai, kokiais būdais įveiksminamos tautinės normos, kai susiduriama su kasdienybe, kaip asmenys, kurie trokšta priklausyti bendrijai ir solidarizuotis su ja, patiria visa tai ne tik pasikartojančiais tautinio vaizdyno išgyvenimais, bet ir savo kasdienybe. Apibūdinant trivialių sensacijų, gandų, banalumo leksikoną, vyraujantį Lietuvos žiniasklaidoje, populiarios pasilinksminimų industrijos ir vartojimo prekių scenas, teigiama, kad kasdienybėje cirkuliuojantys televizijos, radijo, spaudos vaizdiniai išbando idealaus "teorinio" tautiškumo normas ironizuodami jas ir nuplėšdami nuo jų šventumo kaukę. Straipsnyje atskleidžiama, kaip žiniasklaidos priemonės keičia nekritiškas fetišistines "teorinio" tautiškumo normas (kraujo ryšių, aukos, nepriekaištingos moralės ir dorovės, išgrynintos ir skaisčios tautos) daugiareikšmėmis, daugialypėmis tautinio ir visuomeninio solidarumo bei tapatybių galimybėmis. Konkrečiais pavyzdžiais pademonstruojama, kad tautos, erotikos, seksualumo, pilietiškumo diskursai dažnai susikerta ir susipina masinių žiniasklaidos priemonių sukeliamuose bendruose išgyvenimuose ir potyriuose, brėždami naujas normas to, kas vadintina "masiniu tautiškumu": nepreskriptyvinėmis viešų tapatybių ir priklausomybių sampratomis. Pomodernistinės komunikacijos priemonių ir vizualinės technologijos formos, koordinuojančios daugialypes asmeninių troškimų, savo paties vaizdinių ir savęs pažinimo sferas, patvirtina, kad tautinių simbolių ir ženklų sistema nėra stabili ir vienareikšmė: kasdienybes chaose improvizuojama ir deramasi dėl to, ką kiekvienas asmuo įkainos kaip visuomenišką, lietuvišką, tautišką, patriotišką vertybę