Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Šiuolaikinis klajoklis ir kolonizmas
No full textThe aim of the article is to discuss the distinction between the East and the West or Orient and Occident and the importance of geographical demarcations for the civilizational analysis. The author notes the cultural grounds of the distinction and questions its uses to understand and the democratic modes of life on the hand and despotic on the other. The author develops the analysis of the liberalizing and constraining aspects of modes of life by discussing the role of the everyday discourse, imagination, mass media, arts and aesthetic taste in the formation of the stratified societal relations.Civilizacijos tyrinėtojų šiandien sutartinai pripažįstama, kad dvipusio geografinio skirstymo (Rytai/Vakarai, Orientas/Okcidentas) pagrindas yra veikiau kultūros, bet ne geografiniai veiksniai. Straipsnyje bandoma atsakyti į svarbų civilizacijos analizės klausimą: kiek iš nuolatinio Rytų ir Vakarų gretinimo galima daryti išvadų apie universaliuosius despotizmo ir demokratijos modelius, kuriuose savitai atsiskleidžia istoriškai sudėtinga galios įteisinimo istorija, derinanti du prieštaringus - laisvės ir suvaržymų - pradus. Pateikiami argumentai, susiję su ideologiniais "reikšmių racionalizavimo" veiksniais, kurie rodo kasdienio diskurso ir vaizduotės, žiniasklaidos, populiariųjų menų ir estetinių skonių svarbą formuojantis reikšmingoms socialinėms padėtims šiuolaikinėse visuomenėse
Ekonomikos Sociologija - praeitis ir dabartis, žvilgsnis į ateitį
No full textThe article aims to discuss the "New Economic Sociology" by developing a comparative analysis of two sociological approaches: the New Economic Sociology and the Societal Approach. The author takes his departure in a historical overview of the development of the New Economic Sociology, central to which are the ideas of Mark Granovetter and Rose whose critique of the Societal Approach is similar to Granovetter\u27s programme. The author suggests that it is best to understand the difference between the two appraoches as a discussion over the principles of the sociological theory and develops his analysis by questioning the possible concequences that the approaches may have both politically and for the practice of empirical research.Šiandienos mokslinėje literatūroje vis labiau įsigali termino naujoji ekonomikos sociologija vartojimas. Visuotinai pripažįstama, kad šis terminas atsirado kartu su Marko Granovetterio straipsniu "Ekonominis veiksmas ir socialinė struktūra: steigties problema", kuris pasirodė 1985-aisiais metais. Verta pažymėti, kad tais pačiais, 1985-aisiais, metais pasirodęs Michaelio Rose\u27o kritinis straipsnis apie bendruomeninį požiūrį (societal approach) į ekonomikos institutus buvo daug kuo panašus į Granovetterio programą. Šiame straipsnyje nagrinėjami teorinių ir metodologinių aspektų panašumai ir skirtumai tarp anksčiau minėtos programos ir europinės kilmės "bendruomeninio požiūrio". Keliamas klausimas ir apie šių dviejų koncepcijų poveikį empirinių tyrimų praktikai. Kartu pabrėžiama, kad tokia analizė padeda paaiškinti skirtumus bei panašumus tarp naujosios ekonomikos sociologijos ir kitų požiūrių į ekonomikos mokslą. Ir dar vienas svarbus dalykas: čia svarstomi ir aptariamųjų koncepcijų ryšio su bendrosiomis sociologijos kryptimis klausimai. Apibendrinant pasakytina, kad vienas iš svarbiausių tokios analizės uždavinių - kuo išsamiau įvertinti įvairius, tiek praeities, tiek dabarties, sisteminius principus, kuriuos turėtume laikyti esminiais bendrojo sociologijos projekto atramos taškais. Be to, kalbėdami apie mokslinės analizės principus, neturėtume apeiti ir politinio konteksto specifikos
Meno sociologijos istorija ir jos išgalės
No full textReview: Gaižutis, Algirdas. 1998. Meno sociologja. Vilnius: Enciklopedija.Recenzija: Gaižutis, Algirdas. 1998. Meno sociologija. Vilnius: Enciklopedija
Petras Leonas ir sociologijos mokslų užuomazgos Lietuvoje
Get PDFThe aim of the article is to analyze the historical development of sociology in Lithuania in the beginning of the twentieth century. The author notes that despite the interest in sociological analysis the institutional grounds were lacking. The author argues that the development of sociology as a discipline in Lithuania is closely connected with the work of Petras Leonas. While Mykolas Riomeris might be considered as the first to apply sociological methods for the analysis of social phenomena, it was Petras Leonas who started to lecture sociology at the end of his life.Tyrinėjant mokslo istoriją, svarbu atskleisti kiekvienos mokslinės disciplinos vietą krašto intelektualiniame gyvenime. Sociologijos istorija Lietuvoje ganėtinai mažai tyrinėta sritis. Tuo tarpu sociologinės problemos pradėtos gvildenti mūsų publicistikoje dar XX a. pirmame dešimtmetyje, t.y. tuo laiku, kai šis mokslas buvo embrioninėje stadijoje. Tada lietuvius labiausiai viliojo pozityvistinė sociologijos samprata, nors iki valstybingumo atstatymo mūsų krašte nebuvo sociologų profesionalų (sociologija buvo publicistikos žanras). Bene pirmasis Lietuvoje sociologinius metodus pradėjo taikyti M.Riomeris, susiedamas juos su konkrečių socialinių reiškinių analize. Tuo tarpu profesionaliai ir visapusiškai sociologija susidomėjo Petras Leonas, kuris šią discipliną ir pradėjo dėstyti savo gyvenimo saulėlydyje. Šiam veiksmui jį paskatino aktyvus dalyvavimas šalies politikoje, suvokimas, jog būtina apibendrinti vykstančius procesus
Šiandiena kaip transinformatiškumas
No full textThe article aims to discuss the postmodern knowledge and to understand the dynamic nature of the discursive formation. The author argues that the postmodern knowledge is connected with the theory of information, in which the difference between epistemological and philosophical discourses diminishes. The author suggests that the theory of information itself justifies the informational postmodern knowledge and defines the object of both theoretical and philosophical analysis.Šis straipsnis toliau tyrinėja hipotezę apie pomodernaus žinojimo prigimtį. Šiuo atveju svarbu suprasti, kaip atsiranda pats dinamiškas diskursas, susijęs su mokslo informacijos problematikos sandaros kaita. Toji sąsaja nuolat legitimuoja patį žinojimą ir yra suvokiama kaip informacinė filosofija, kuri suponuoja informacijos teoriją. Tai - jungtis, kuri sutapatina epistemologinį ir filosofinį diskursus, sujungia mokslinį ir filosofinį žinojimą, įteisina pomoderniojo žinojimo informacinį visuotinumą. Tad informacijos teorijos klausimas tampa žinojimo informacinės teorijos ir apskritai informacinio filosofavimo klausimu. Čia reikėtų daryti prielaidą, kad pačią informacijos teoriją galima plėtoti tik remiantis žinojimo visuma. Metodologiniu požiūriu visa tai susiję su pomoderniojo filosofavimo metateorine grinda
Įvadinis žodis
No full textThe stage of development of sociological thought is grounded on the development of principles of scientific explanation and the ability to define current issues. However, in Lithuania the model of scientific sociology is not being followed: ‘sociology’ means, it might be said, an overview of the statistical data and repetitive calculations. The influence of the quantitative tradition is of special notice. However, it is the conceptual level that lacks attention – the level of comparative analysis and argumentation.Kaip bet kurio dalyko, taip ir sociologijos brandą lemia du dalykai: išsamus mokslinio aiškinimo principų pažinimas ir nuoseklus esamų problemų (sociologijos santykio su pačiu gyvenimu) apibrėžimas. Vis dėlto Lietuvoje nesilaikoma aiškaus, griežto, tiksliau kalbant, nusistovėjusio sociologijos mokslo apibrėžimo. Dabartinėje lietuvių kalbos vartosenoje žodis sociologija, galima sakyti, reiškia statistinių duomenų įvardijimą ir pakartotinius perskaičiavimo veiksmus. Taip stengiamasi išskirti pagrindinius dalykus - šiuo atveju didžiulę įtaką esamos mokslines krypties pasirinkimui turi vyraujanti kiekybines analizes tradicija. Kur kas rimtesnių abejonių kelia sąvokų lygmuo – lyginimo ir įrodinėjimo dalis. Turbūt neabejotina, kad sistemiškos ir įvairiapusės aiškinimo pastangos iš principo turėtų remtis skirtingais mokslinės analizės pradais ir braižyti sudėtinį intelektinį žemėlapį
Akademinės tuštumos nikis
No full textThe article discusses the cultural situation in Lithuania: the monologic nature of intellectual discourse, lack of alternative thought traditions. Apart from the episodic cases of international recognition, the field of art is dominated by commercial journalism, aesthetic freedom is perceived as legalization of destruction. The art is left with the function of provocation and irritation, but excludes the questions of meaning. The social science plays a secondary role in the consumer society. In the search for the alternatives to fill the intellectual emptiness, the ideas of Emile Durkheim could be considered. The notion of an intellectual as a critic whose task is to think of the collective aims is of special importance. Its justification comes not from scientific argument. It is rather an essayistic attempt to provide an image that is not bound by the pragmatic political and economic interests.Straipsnyje aptariama nūnai Lietuvoje susiklosčiusi kultūros padėtis ir analizuojamos jos ydos - intelektinio diskurso monologiškumas, alternatyvaus mąstymo ir sprendimų stoka, akademinio gyvenimo uždarumas, teorinių ir metodologinių išteklių skurdumas. Meno sferose, nepaisant epizodinių tarptautinio pripažinimo faktų, įsigali bergždžias reklaminis žurnalizmas, estetinė laisvė suprantama kaip destrukcijos legalizavimas, meno kritika paviršutiniška ir vienadienė. Menui paliekama tik dirginimo ir provokavimo funkcija, išstumianti jo socialines-egzistencines prasmes (didžioji dalis mūsų prozos yra apie nieką, arba, tiksliau kalbant, apie tai, kuo mus kasdien sotina spauda ir televizija). Vartotojiška tampančioje visuomenėje ydingai įteisinamas humanitarinių mokslų antraeiliškumas, skursta filologija, apskritai galima pasigesti racionalios mokslo strategijos. Ieškant alternatyvų susidariusiai intelektinei tuštumai, be kitų dalykų, atsigręžiama ir į sociologijos klasiko E.Durkheimo visuomeninio idealo idėjas bei brėžiamą galimą perspektyvą: jei intelektualai suvoks save kaip kritišką, dinamišką jėgą, jie grąžins prasmę aukštiems kolektyviniams tikslams, kuriems verta nesavanaudiškai tarnauti. Kaip alternatyva kultūrinio mąstymo intencijai suvoktinas ir šių svarstymų eseistinis laisvumas, netelpantis į griežto akademiškumo rėmus. Atkreipiamas dėmesys į kasdienės, praktinės sąmonės sąsajas su bendruoju kultūriniu sąmoningumu, konstatuojant esamą šių lygmenų nelygiavertiškumą ir atotrūkį. Šiandieną, kai strateginę krašto reikalų viziją stelbia pragmatiniai ekonominiai ir politiniai interesai, kritiško intelekto argumentai darosi itin svarbūs. Valstybė turėtų pasitikėti kultūros žmonėmis, jų kritiniu protu, veikla, nesiekiančia privilegijų. Tada ir kultūros žmonės pasitikės valdžia, jeigu ja nebus piktnaudžiaujama ir ji nepraras moralumo matmens
Indiškos epistemos metmenys
No full textIn this article, the author develops a civilizational analysis of the postmodernity. In his attempt, the author departs from the image of postmodernity as a romanticist critique of modernity that redefines the modern self-understanding built around the ideas of progress. Throughout the paper the author develops a comparative analysis of the Indian episteme and the postmodern culture. In his view, such an analysis provides a possibility of a better understanding of postmodernity on at least a few levels: postmodern conception of time, human relation with the nature, meaning and others.Gali susidaryti įspūdis, kad indiškosios epistemos tyrinėjimas, gilinimasis į klasikinį vedinio ir induistinio laikotarpio raštiją esąs specifinis istoriko darbas, asmeniško pasirinkimo sąlygotas nukrypimas į egzotiką, į Rytų išmintį. Tačiau taip turėtų atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Man archainio ir klasikinio indiškojo mąstymo studijos reiškia mėginimą išsiaiškinti visų pirma mūsų šiuolaikinę kultūros padėtį, ir ypač pastangas suprasti postmoderniąją Vakarų sąmonę, joje vykstančius reiškinius - pats induizmas su visais savo kultais, galima sakyti, čia yra tik "tarp kitko". Domėjimasis Indija tik dėl Indijos - siauras interesas ir ribotas požiūris. Indiškoji epistema nėra tik istorijos dalykas - tai išliekantis, nekintantis sąmoningumo tipas, šiuo metu pradedąs veikti, gaivališkai atgimstantis Vakarų civilizacijos kontekste. Modernioji tolygiai progresuojančios istorijos bei kultūros idėja, matyt, yra neteisinga. Laikas sukasi ratu, ir tai, kas tarytum liko praeityje, netikėtai atsiveria prieš mus. Postmodernizmo kultūra - ne tik skirtingų civilizacijų, kultūrinių patirčių, centro ir marginalijų konvergencija, - tai ir reikšmingi imanentiniai vertybinių sistemų bei episteminių principų pokyčiai. Tam tikru būdu interpretuojama "gyvenimo filosofija", "gyvybes etika", reliatyvizmas ir intuityvizmas, ekofeminizmas, naujoji pagonybė, gamtos galių kultas, etines kūno identiteto nuostatos, padidėjęs dėmesys mitui, pasąmonei, įsigalintis tikėjimas karmos teorija, kosminiu determinizmu, astrologija, netradicine medicina ir visu tuo, kas liudija moderniosios transcendentiškai orientuotos epistemos nykimą ir imanentizmo įsigalėjimą, verčia atsigręžti į atitinkamas tradicijas ir pažiūrėti, kaip tie dalykai buvo artikuliuojami "laiko pradžioje"
Igno Šlapelio meno sociologijos bruožai
No full textThe article aims to analyze the sociological insights of Ignas Šlapelis, a Lithuanian art criticist, art historian and a pedagogue. The author argues that Ignas Šlapelis develops important sociological ideas to understand the cultural situation of Lithuania in the first half of the twentieth century. The author attempts to reconstruct the perspective of Ignas Šlapelis about the functions of art and its role in society. It is claimed that Ignas Šlapelis develops his sociology by discussing the role of art in the context of education. The author of the article suggests Ignas Šlapelis to be held as a founding father of Lithuanian sociology of art.Dailėtyrininkas, meno istorikas ir pedagogas Ignas Šlapelis - ryški asmenybė XXa. pirmosios pusės Lietuvos kultūriniame gyvenime. Savo kritiniuose straipsniuose jis nuosekliai plėtojo svarbias meno sociologijos idėjas, susiedamas jas su to meto menu. Kertinė meno sociologijos problema - meno funkcijos ir jo padėtis visuomenėje - buvo itin aktuali tuometinėje kultūrinio gyvenimo situacijoje, kurią gvildeno filosofai, literatai, menotyrininkai. I. Šlapelio teigimu, pagrindinė meno funkcija yra estetinė, o estetinio išgyvenimo tikslas - ugdyti dvasingą ir kūrybingą asmenybę. Socialinė meno funkcija glaudžiai siejasi su estetine - kartu išgyvendami estetinius potyrius žmones tampa dvasiškai artimesni. I. Šlapelis vienas pirmųjų Lietuvoje iškėlė estetinio lavinimo būtinybę. Remdamasis Europos ir Amerikos mokyklų patirtimi, jis pasiūlė naują konkretų dailės dėstymo mokykloje metodą. Taigi Igną Šlapelį pelnytai galėtume laikyti meno sociologijos pradininku Lietuvoje
Etniniai ir politiniai pokyčiai buvusios Sovietų Sąjungos respublikose
Get PDFThe collapse of the USSR resulted in a decline of institutions which had supported the dominance of ethnic Russians throughout the periphery of the country. In their place new institutions and mechanisms have been developed to regulate the access of people of different nationalities to power, resources and prestige. This paper provides a comparative analysis of ethnic transformation in 10 of the 14 successor states of the former Soviet Union. The analysis identified five types of ethnic transformation in the successor states. In the Baltics the attempts of titular ethnic groups to secure predominance over ethnic Russians and radically transform institutions of the Soviet state resulted in the creation of exclusive ethnic democracies. In Central Asia an elite-negotiated transformation led to t h e emergence of ethnocracies in Turkmenistan, Tajikistan and Uzbekistan, while the regimes formed in Kazakhstan and Kyrgyzstan were characterized by a mixture of ethnocratic and consociationalist features. In Moldova a failed attempt at unification with Romania eventuated in policies directed toward the creation of a Moldovan ethno-territorial federation. Finally, in Ukraine gradual reforms and attempts to abolish any ethnic hierarchy have led to the creation of consociationalism, in which ethnic Russians and Ukrainians, Russophones and Ukrainophones share power over the state.Žlugus komunistiniam režimui Maskvoje, sunyko ir socialiniai institutai, daug prisidėję įteisinant rusų dominavimą buvusioje Sovietų Sąjungoje. Suirus Sovietų Sąjungai, pradėjo formuotis nauji institutai, paskirstantys turtą, valdžią ir prestižą tarp skirtingos etninės kilmės žmonių. Šiame straipsnyje analizuojami etniniai-politiniai pokyčiai dešimtyje iš penkiolikos buvusių sovietinių respublikų. Čia aprašomi penki etninių-politinių pokyčių tipai. Baltijos šalyse pagrindinės etninės grupės siekė subordinuoti čia gyvenančius rusus, o kartu radikaliai pertvarkyti sovietinės valstybės institutus. Šitaip šiame regione buvo sukurti "išskirtinės demokratijos" režimai. Centrinėje Azijoje etninius-politinius pokyčius inicijavo elito grupės, kurios sudarė tarpusavio koalicijas ir susitarimus. Šitaip etnokratiniai režimai buvo sukurti Turkmenijoje, Tadžikistane ir Uzbekijoje. Kirgizijoje ir Kazachstane susikūrusios valstybės įgavo etnokratinių ir konsocionalizmo bruožų. Nepavykusios Moldovos pastangos susivienyti su Rumunija 1991-1992-aisiais metais parodė, jog šitas uždavinys vėliau buvo pertvarkytas į siekimą sukurti etninę-teritorinę federaciją. Ukrainoje privilegijuotą rusų padėtį pakeitė konsocionalizmo principai, kai rusai ir ukrainai tolygiai pasidalijo valdžią šalyje