Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Lietuvių ir žydų santykių istorija XIX a. Socialiniai ir ekonominiai aspektai
Get PDFThe aim of this article is to analyze the development of socio-economical relations between Jews and Lithuanians in the nineteenth century and discuss the influence of the Lithuanian national ideology for the evolution of these relations. The analysis is developed on a few levels: the situation of Jewish community in Lithuania, the development of anti-Judaism and modern anti-Semitism, Lithuania’s catholic’s church attitude towards Jews and the ideas of anti-Judaism in the works of interwar period authors.Pastaraisiais metais lietuvių ir žydų santykių vertinimą koreguoja 1941-1944 m. Holokausto Lietuvoje patirtis ir šiuo klausimu vykstančios diskusijos, post factum įsiterpdamos į istorinį diskursą ir iškreipdamos santykių tarp žydų ir lietuvių istoriją. Dėl išankstinio žinojimo prielaidų tiek lietuvių, tiek užsienio mokslininkai žydų ir lietuvių santykius kartais susiaurina, aptardami tik antisemitizmo raišką, o pastarąja tyrinėtojai domisi dėl galimybės pagrįsti ad hoc hipotezes apie antisemitizmo poveikį Holokausto raidai Lietuvoje. Šio darbo tikslas - išnagrinėti socialinę-ekonominę žydų ir lietuvių santykių raidą XIX a., šių santykių evoliuciją formuojantis lietuvių tautinei ideologijai. Straipsnyje yra tyrinėjama žydų bendruomenės padėtis Lietuvoje, jos specifika lyginant su žydų bendruomenėmis kituose Vidurio Rytų Europos kraštuose, antijudaizmo ir modernaus antisemitizmo formavimasis, Lietuvos katalikų bažnyčios kaip dominuojančios moralinės institucijos požiūris į žydus, antijudėjinių idėjų pasikartojimas tarpukario Lietuvos autorių darbuose
Modernizmas, anti-, post- ir neomodernizmas: socialiniųteorijų pastangos suprasti mūsų laikų „naująjį pasaulį“
Get PDFTranslation: Alexander, Jeffrey C. 1994. „Modern, Anti, Post, and Neo: How Social Theories Have Tried to Understand the „New World“ of „Our Time“. Zeitschrift für Soziologie. 23 (3): 167–197. (Editor\u27s note: the issue presents the first part of the article.)Vertimas: Alexander, Jeffrey C. 1994. „Modern, Anti, Post, and Neo: How Social Theories Have Tried to Understand the "New World" of "Our Time". Zeitschrift für Soziologie. 23 (3): 167–197. (Red. past.: čia pateikiama pirmoji straipsnio dalis.
Europos idėja: Rytai ir Vakarai graikų politinėje filosofijoje
Get PDFThe aim of the article is to develop a critique of Europe as a cultural model for political integration. The author takes his departure in an image of Europe of nations, lands, and regions and grounds the critique of the European civilization on a Ancient Greek model of political community. The author raises a question of what is the main principle of civilization: culture or citizenship. He notes the immanent possibility of the culture to become a universal system of values and attempts to define citizenship as the basis of civilization. The author argues that the idea of human as a political being that is found in Greek philosophy from Solon to Aristotle stands in tension with a hierarchicaly organized political forms built around universalistic cultures. Such an argument is built around the interpretation of the ideas of Isocrates, who, drawing on Gorgias and late sophist philosophers, developed a critique of a notion of natural inequality between the Greeks and the Asian barbarians.Šiame straipsnyje kritiškai įvertinamos pastangos europinio, t.y. vakarietiško, tipo civilizacijas laikyti visa apimančiu ir universaliu raidos pavyzdžiu. Kitaip tariant, siūloma peržiūrėti pasaulinės Europos viziją ir bandyti atkurti tautų, žemių ir regionų Europos sampratą. Dar daugiau: siekiama pažvelgti į graikiškosios Europos idėjos kilmę. Dėl to ir keliamas klausimas: kas yra pagrindinis civilizacijos principas - kultūra ar pilietiškumas. Tai, kad kultūra labai greitai gali tapti universalia vertybių sistema, savotiška žmonijos lingua franca, IV a. pr. Kr. pirmasis suprato graikų rektorius Isokratas. Remdamasis Gorgijumi ir vėlyvaisiais sofistais, jis kvestionavo VI-V a. pr. Kr susiformavusią graikų politinio elito nuostatą, skelbusią apie prigimtinę nelygybę tarp Europos graikų ir Azijos barbarų. Pastaroji nuostata susiformavo tik graikų pasaulyje, kuris nuo VIII a. pr. Kr. pasirinko polio tipo partikuliarios raidos kelią, besiskiriantį nuo imperinio Rytų šalių gyvenimo būdo modelio. Skirtingai negu vertikaliąja hierarchija pagrįsta imperinės valdžios piramidė, kurioje netgi vienas kito nepažįstančių gyventojų sluoksnius kaip vientisą visumą neretai sujungdavo valdovo asmuo ir žynių biurokratija, gyvenimas graikų poliuose rėmėsi pamatine piliečių horizontalios vienybės idėja, istoriškai paveldėta ir išplėtota pagal karinės vyrų bendrijos pavyzdį. Nuo Solono iki Aristotelio graikų politinė mintis plėtojo nuostatą, kad žmonių prigimtis yra politinio pobūdžio - ji gali kisti; be to, ją galima pertvarkyti pačių piliečių pastangomis, o pats polio egzistavimas, savo ruožtu, sukuria unikalias galimybes, kurios leidžia tobulinti čia gyvenančią piliečių prigimtį. Politinė išmintis (sophia) ir įstatymų (nomoi) laikymasis sudarė tikrąją polio galią, kuri įtvirtino piliečių veiksmingumą, agonistikos dvasią ir bendruomenės solidarumą. Polio santvarka galutinai įsitvirtino graikų karų už laisvę metu ir šios naujai sukurtos organizacijos dėka pasiekta pergalė prieš universaliąją Persijos imperiją leido graikams suvokti savo ypatumus ir naujai atsirandančios Europos kokybinį pranašumą
Maxo Weberio suprantančioji socialinė ekonomika (arba vienos nesuprastos metodologinės programos rekonstravimas)
Get PDFThe author of this article discusses a few questions connected with interpreting the legacy of Max Weber. First, the article poses the question of when did Weber become a sociologist? Second, it considers the way that Weber defines the relationship between economics and sociology. The questions are discussed in the historical context of development of sociology in Germany. The author suggests that Weber’s relationship with the economics is a dual one. Weber develops a sociological programme while retaining institutional affiliation with economics. The author argues that Weber’s heritage can be best understood if thought of as an interdisciplinary approach in the social sciences, now known as a rational choice approach. This issue of the journal presents the second part of the article.Šiame straipsnyje autorius sprendžia keletą mįslių, susijusių su Maxo Weberio kūrybiniu palikimu. Pirma, klausiama, kada Weberis tampa sociologu? Antra, svarstoma, kaip "vėlyvasis" Weberis apibrėžia ekonomikos ir sociologijos santykį. Klausimai nagrinėjami aptariant sociologijos formavimosi Vokietijoje istoriją. Pabrėžiamas dvilypis Weberio santykis su ekonomikos mokslais: Weberis plėtoja savitą sociologijos programą išsaugodamas institucinę priklausomybę ekonomikai. Autoriaus požiūriu, Weberio paveldas geriausiai suprantamas jo darbus siejant su tarpdalykine kryptimi šiuolaikiniuose moksluose, kuri vadinama racionalaus pasirinkimo koncepcija. Žurnale pateikiama antra straipsnio dalis
Organizacijos kaip konstitucinės sistemos
Get PDFTranslation: Vanberg, Viktor. 1992. "Organizations as Constitutional Systems". Constitutional Political Economy. 3: 223-253. Translated by Zenonas Norkus. (First part of the article. The second one is published in the next issue of "Sociologija. Mintis ir veiksmas", 2000-1-2).Vertimas: Vanberg, Viktor. 1992. "Organizations as Constitutional Systems". Constitutional Political Economy. 3: 223-253. Vertė Zenonas Norkus. (Pirmoji straipsnio dalis. Antroji - kitame žurnalo numeryje; 2000-1-2)
Teorinių prielaidų ir sąvokų sistema J.Alexanderio sociologijoje. Skiriamieji neofunkcionalizmo bruožai
No full textThe aim of the article is to analyze the conceptual system neo-functionalist sociology, central to which are the ideas of Jeffrey Alexander. One of the main qualities of this project is its multidimensional scope and the attempts to link theoretical considerations with the substantive analyses. The multidimensional character of the project connects Alexander\u27s neo-functionalism with the works of authors like P. Colomy, R. Munch and provides the grounds for social theorizing that is attentive to the processes of differentiation, which generate changes in social, cultural and personality systems.Šio straipsnio tikslas - išnagrinėti mūsų dienomis besiformuojančios neofunkcionalizmo sociologijos sąvokas ir gretinant atskleisti jų tarpusavio ryšius. Kartu bandysime pateikti originalaus ir šiuolaikiško J.Alexanderio sociologijos projekto metmenis. Vienas iš svarbiausių šio projekto privalumų - sugebėjimas išlaikyti skirtingų teorinių atskaitos taškų pusiausvyrą ir aiškiai įvardyti konkrečių sociologijos tradicijų poveikį šių dienų empirinio mokslo raidai. Svarbu pažymėti, kad autoriaus metodiškai parengta sistema pasinaudotina, sudarant ir konkretaus empirinio tyrimo programą. Būtų galima teigti, kad aptariamoji neofunkcionalizmo kryptis atveria naujų perspektyvų įvairioms pastarųjų dešimtmečių sociologijos teorijų - mainų, konflikto (vadinamosios makrosociologijos), simbolinio interakcionizmo, etnometodologijos (vadinamosios mikrosociologijos) - sąsajoms. Tai, kad naujasis sociologijos sąjūdis (J. Aexanderis, P. Colomy, R. Munchas ir kiti) apima įvairius ir pakankamai skirtingus teorinio mąstymo variantus, yra natūralu dėl to, kad sociologija, kaip ir dera, puikiai atlieka savo svarbiausią funkciją, įvardydama šiandienos aktualijas, naujosios jungties užuomazgų bei socialinių sąveikų (tiek mikro-, tiek makro- lygmenyse) pradus. Iš tokios nuostatos kyla ir nuoseklus dėmesys diferenciacijos procesams, kurie skatina pokyčius socialinėje, kultūros ir asmenybės sistemose
Tradicinės etnografijos mokslinės paradigmos dekonstravimas pomodernioje antropologijoje
No full textThe aim of the article is to discuss the historical development of anthropology and to analyze the relationship between the postmodern and modern paradigms of ethnographic study. The author grounds the analysis on a view of postmodern ethnography as a deconstruction of the earlier studies and suggests a notion of creative imagination for understanding the changes in anthropology. The author argues that the postmodern ethnographic study is best understood as experemintal, both scientific and non-scienific practice that transgresses the modern distinctions of genres and disciplines.Kaip rodo Amerikos ir Europos antropologijos istorija, XX a. pradžioje etnografiniai tyrimai tapo pagrindiniu kultūros analizės metodu. Jie įtvirtino tam tikras privalomas kultūros analizės konvencijas, kurias apibendrino mokslinė etnografinė paradigma. Pomodernioji etnografija kritiškai peržiūrėjo ir dekonstravo mokslinę paradigmą etnografijoje. Buvo pasiūlyta alternatyvioji etnografijos kaip kūrybos koncepcija, kurios teigimu, etnografija yra pasakojimas/pasakojimai, pateikiami pasitelkus subjektyvų diskursą. Šiandieninės etnografijos neapibrėžia nei mokslinė, nei kūrybinė paradigma. Pomodernioji etnografija yra eksperimentinė, mokslinė ir nemokslinė praktika, peržengianti žanrų ir disciplinų ribas
Visuomenė/bendruomenė: ekvivalencija ir skirtumai
Get PDFThe aim of the article is to discuss the notion of community in the contemporary French philosophy. The author takes her departure from a notion of a community that is defined negatively - by distinguishing it from society that is built according to the logic of identity or equivalence. The author notes that such a notion is inseperable from the notion of society and is aimed to point out the difference of and behind the equivalence. As such, the author aurgues, the notion of community is to ground a question of pure difference: is there a possibility of a community that is not connected by what is the same?Bendruomenės idėja, užvaldžiusi šiuolaikinės prancūzų filosofijos mintį, yra formuluojama negatyviai atsižvelgiant į visuomenės bei socialumo prigimties teorines sampratas. Mintis apie visuomenę šiame kontekste paprastai siejama su tradiciniu mąstymo modeliu, besiremiančiu "tapatybės" arba "ekvivalencijų" logika. Bendruomenė, priešingai, postuluojama remiantis skirtumo idėja. Bendruomenės kaip skirtumų sąlygotos erdvės patirtis iš esmės reiškia struktūrinės lingvistikos principų perkėlimą į socialinių santykių sferą. Socialinis darinys, kaip ir lingvistinis, gali būti apibrėžiamas tik pagal santykį su tuo, kuo nėra jis pats. Tačiau jei mintis apie visuomenę ekvivalencijos pagrindu linkusi fiksuoti tapatybes, tai bendruomenės mąstymas atkreipia dėmesį į tai, jog kiekvienas ekvivalencijos santykis jau remiasi skirtumu (priešingu atveju būtų apmąstomas vienas ir tas pats dalykas). Taigi jei sutinkame, jog ekvivalencijos santykio negalime mąstyti be skirtumo, iš bendruomenes mąstymo tikimės atsakymo į klausimą, kaip įmanomas grynasis skirtumas – bendruomenė, nevienijama to, kas bendra
Šiuolaikiškas tapatumas. Istorijos ir dabarties vertinimo kriterijai
No full textThe aim of the article is to discuss the meaning of the notion of national identity in contemporary society. The argument is developed by discussing the relation between the social and the individual aspects of identity. First, the author analyzes the connection between the individual and the social aspects of identity in the modern conception of nation. He argues that the idea of an ethnic community served as a centre to relate the individuals before and beyond the nation. Second, the argument is developed by claiming that in the times of intensified communication the relation with the centre undergoes important change. The author argues that the diminishing distance between the centre and the periphery results in a problematization of the national identity: identity is thought of as either over-determined or under-defined by the social actors. Third, because of such changes national identity becomes defined not in terms of centre and periphery but in terms of individual possibilities of choise.Nemažai diskutuota, kaip vertinti šiuolaikišką socialinių saitų požiūriu tautinio identiteto apibrėžimą. Turint galvoje įprastus įvardijimus, butų galima teigti: kultūros bendrumas iki šiol buvo svarbiausia visuomenės ar tautos centro savybė, kuri į pirmą vietą kėlė žmonių įsitikinimų - simbolių, vertybių, normų - visumą. Kaip tik pastaruoju faktu remiamasi teigiant, kad švento naujosios bendruomenės autoriteto (centro) iškilimas buvo pagrindinė valstybės ir tautos formavimosi sąlyga: iki tautinės valstybės atsiradimo, dauguma žmonių gyveno "anapus tautos". Svarbu suprasti ir paaiškinti vieną pasikeitimą. "Oficialiosios religijos" centras, modernybės laikotarpiu tapęs daugelio "periferijos" atstovų, ypač moderniosios ideologijos pradininkų - inteligentų, simboliniu atskaitos tašku, rodos, praranda savo autoritetingą šventybės galią - intensyvaus informacinio žmonių bendravimo laikais paskiras individas nebesijaučia skausmingai nutolęs nuo centro. Šiandienos pasaulyje tautinio tapatumo samprata praranda savo buvusį aiškumą, glaustą ir paprastą įvardijimo pagrindą, taip pat vadinamąsias priskirtines savybes, o drauge ir apibrėžtumą. Įdėmiai pažvelgus į šios problemos istoriją, matyti, kad išlieka ne tik bendrieji bruožai, bet atsiranda ir esminis skirtumas - visos identiteto reikšmės palaipsniui išsivaduoja iš statiškos, "natūralios" būsenos ir yra perkeliamos į nuolat kintančią socialinių sąveikų paribį, kur viešpatauja du priešingi motyvai: arba tapatumo "stygius", arba "perteklius". Tad visai nenuostabu, kad pagrįstai keliamas reikalavimas daugiau paisyti atviro pasirinkimo galimybių. Reikėtų pripažinti, kad identiteto stygius ar perteklius egzistuoja kaip neįgyvendinama pastanga sukonstruoti patvarų tautinio tapatumo modelį. Dėl to randasi ir naujas, skiriamasis, apibrėžimas: visuomenė nėra natūraliai susidariusi vienovė: bet kurio identiteto paribio (periferijos) reikšmėms kaip tik ir trūksta natūralaus pagrindo. Todėl galima formuluoti hipotezę: šią dieną "tauta" yra pakankamai ar netgi labai specializuotų žmonių visuma, kurios funkcinis ryšys su esama socialine struktūra yra sudėtingesnis negu ankstesniais laikotarpiais. Tokia struktūra jau nebesiremia statiškais, priskirtiniais giminystės ar kilmės ryšiais. Specializuoti vaidmenys yra daug lengviau pasiekiami ir pasirenkami. Šiuolaikinė tauta daugiausia dėmesio skiria socialinio tapatumo stygiaus savivokai ir kritinio pobūdžio veiksniams, kurie susiję su asmens atstovavimo visumai esminiais pakitimais. Šiandieną svarbu yra ne tai, kam aš priklausau, bet kuo galėčiau tapti
Bendruomenės savimones raida ir tautos sąvokos reikšmės
Get PDFThe aim of the article is to discuss the relationship between the theoretical concepts and the historical experiences of a community the social sciences are a part of. The analysis is centered around the concepts of the nation and the folk and their relationship with the national self-understanding in Lithuania. The author attempts to show that the meaning of the two concepts is closely connected with the specific development of the Lithuanian state, its social stratification and cultural, social and political identity. The author suggests that the historical experience led to a distinction between the concepts of nation and folk that is widely accepted both in the everyday language and academic discourse.Straipsnyje nagrinėjama socialinių mokslų sąvokų ir bendruomenės, kurioje šie mokslai formuojasi ar yra adaptuojami, istorinio patyrimo sąveika. Konkrečiai aptariamas tautos ir liaudies sąvokų ryšys su lietuvių tautinės integracijos ir tautinės savimonės istorija. Parodoma, kad žodžių tauta ir liaudis reikšmės yra susijusios su savita Lietuvos valstybės, jos socialinių sluoksnių bei jų kultūrinės, socialinės ir politinės tapatybės raida. Ši raida (palyginus jų su artimiausiomis kaimynėmis tautomis - latviais, lenkais, estais, rusais ir t.t.) lėmė dviejų skirtingų žodžių - tautos ir liaudies - paplitimą kasdieninėje ir mokslinėje kalboje