Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Tikėjimų kaita pagoniškuose baltuose. Kuršiai
Get PDFThe aim of the article is to analyze the changes of beliefs in Courland. The author takes his departure in a view that the that the changes of burial customs are related with the change in ideology and develops his analysis by overviewing the history of burial by burning in the region. The author argues that the spread of the custom of burial by burning is an expression of change of beliefs that is connected with the social transformations the society underwent. The author argues that the carrier-groups of change of customs are those of the higher strata. The change of beliefs is discussed by looking into the history of the formation and the growing influence of a fellowship in the higher strata in the V-XI centuries.Archeologai konstatuoja kelis kartus tūkstantmečių bėgyje vykusius laidojimo papročių pasikeitimus ir sieja juos su ideologijų transformacijomis. Teigiama, jog deginimo papročio įsigalėjimą inicijavo aukštesniojo socialinio sluoksnio žmonės, įtakingesni ir labiau nepriklausomi nuo bendruomenės tradicijų. Ikivalstybinio laikotarpio baltų visuomenėje randame tik vieną tokį visuomenės sluoksnį – draugiją. Pirmosios draugijos apraiškos baltų visuomenėje pastebimos V-VI a. Nuo X a. prasideda antras draugijos formavimosi etapas. Ši savitai organizuota visuomenės dalis turėjo suformuoti savas ideologines nuostatas ir pretenduoti užimti išskirtinę vietą tiek gyvųjų, tiek ir mirusiųjų visuomenėje. X-XI a. Kurše vykę pasaulėžiūros pakitimai, kurių išraiška buvo deginimo papročio įsigalėjimas, buvo diktuoti visuomeninio-socialinio pobūdžio transformacijų
Politikos ir mokslo santykio sampratos raida: nuo Weberio iki Habermaso
Get PDFThe article seeks to demonstrate the changes in the conception of relations between science and politics in the 20 th century German tradition of social philosophy. This tradition encompasses Max Weber, Karl Mannheim, Frankfurt School and Jürgen Habermas. The analysis of their works revealed that Weber’s neutral attitude towards the political role of science had experienced couple of transformations. First, Weber’s idea of science as a political instrument was radicalized in Mannheim’s sociology of knowledge. In the latter science as an institution is conceived much more positively because it can replace politics by controllable administration. Second, Frankfurt School denies the mannheimian optimism stressing the negative consequences of that substitution: scientific rationalism invades social and political life at the same time ignoring qualitative aspects that are so important in political field. And, finally, trying to breakthrough the one-sided negativism of elder colleagues in Frankfurt School, Habermas restores weberian attitude towards instrumental character of science. In order to elude the dominance of science two steps are of crucial importance: repoliticization of public sphere and removing restrictions on communication.Straipsnyje siekiama parodyti mokslo ir politikos santykio sampratos pokyčius XX a. vokiškoje socialinės filosofijos tradicijoje, kuriai priskiriame Maxą Weberį, Karlą Mannheimą, Frankfurto mokyklą bei Jürgeną Habermasą. Ištyrus pastarųjų teoretikų pažiūras, galima teigti, jog daugmaž neutrali XX a. pradžios Weberio mokslo politinio vaidmens samprata išgyvena keletą transformacijų, t.y. pirmiausia ji įgauna pozityvaus mokslo socialinių galimybių vertinimo pavidalą Mannheimo žinojimo sociologijoje, po to perauga į negatyvų mokslo vaidmens traktavimą Frankfurto mokykloje, kol galiausiai su kai kuriomis pataisomis grįžta į savo pirminę formą Habermaso teorijoje
Tautinės mažumos Lietuvoje ir Latvijoje: tarp politinėskategorijos ir etniškumo
Get PDFRepresentation politics of ethnic minorities in Lithuania and Latvia subsumes different minor ethnic groups under one category of minorities’ ethnicity. This model of common identity is shaped by juridical and political discourses representing an out-group definition. Differences in everyday cultural practices and social distance among ethnic groups set ethnic boundaries and indicate different strategies of social identity construction for each group. An in-group perspective challenges an image of a common identity and demonstrates its fictive nature.Nacionalinių konfliktų paaštrėjimas paskutiniaisiais XX a. metais skatina dar kartą svarstyti tautinės bendrijos vaidmenį daugiakultūrinėje valstybėje. Sąvokos ne tik aprašo tikrovę, bet ir kuria ją. Tai ypač aiškiai rodo tautinės mažumos sąvokos analizė. Ji supriešina vieną neaiškų darinį ir kitą ne mažiau neaiškų darinį. Tautinės mažumos sąvoka, autorių nuomone, neperteikia socialinės realybės; šią išvadą galima daryti remiantis 2000-aisiais metais Klaipėdoje ir Liepojoje padarytu sociologiniu tyrimu. Pastarojo tyrimo duomenis pateikia šis straipsnis
Sionistinio judėjimo tendencijos Lietuvos Respublikoje (1918 - 1940)
No full textThe Zionism movement, as elswhere in the world, was not a united movement in Lithuania. It was divided between competing political factions, more or less influential at different periods, debating means and ends, and its relation with the Lithuanian state. The main goal of the Zionists was to prepare Jews for emigration to Palestine, and to foster the Hebrew language and national culture. The General Zionists and Zionist Socialists had the biggest influence on Lithuanian Jewish communities in the period of 1918 - 1940. The primary Zionist support for Jewish cultural work and national upbringing was through Jewish schools and the press. The prosperity of the Zionist press in the interwar period was weighty proof, that Lithuanian Jewry supported Zionist ideas. The greatest achievement of the Lithuanian Jewish national minority, which was kept up in the whole interwar period, was the independent educational system. The dominant part of the Jewish educational system was the Tarbut school network. There were a whole complex of the historical and political factors, which comprised the environment in which the Zionist movement flourished in Lithuania in the interwar period.Beveik penkiasdešimt metų lietuviškoje istoriografijoje vyravo diametraliai priešinga sionizmo samprata lyginant su vyravusia Vakarų pasaulyje. Informacijos trūkumas iškraipė sionizmo istoriją Lietuvoje: sumenkinamas jo vaidmuo žydų socialiniame, politiniame gyvenime arba, atvirkščiai, pabrėžiama, kad jau savo gyvenimo būdo, tradicinio išauklėjimo požiūriu Lietuvos žydai buvo natūralūs sionizmo šalininkai. Šio straipsnio tikslas - atskleisti esmines sionistinio judėjimo tendencijas Nepriklausomos Lietuvos Respublikoje (1918-1940). Straipsnyje yra tyrinėjama: kokios sionistinės organizacijos veikė tarpukario Lietuvoje, kokie buvo pagrindiniai jų tikslai bei veiklos bruožai, kokie veiksniai lėmė sionizmo įsitvirtinimą ir neginčytiną įtaką Lietuvos žydų bendruomenei
Estetinės sąvokos
No full textTranslation: Sibley, Frank N. “A Contemporary Theory of Aesthetic Concepts” in G. Dickie, R. Sclafani (eds.). 1977. Aesthetics: A Critical Anthology. New York: St. Martins Press.
Translated by Vygandas Aleksandravičius; edited by Antanas Katalynas.Vertimas: Sibley, Frank N. “A Contemporary Theory of Aesthetic Concepts” in G. Dickie, R. Sclafani (eds.). 1977. Aesthetics: A Critical Anthology. New York: St. Martins Press. Vertė Vygandas Aleksandravičius; specialusis redaktorius Antanas Katalynas
Profesinės veiklos lauko tyrimo ypatumai
Get PDFThe article elaborates a programme based on Pierre Bourdieu’s sociology for research into the field of professional activities. This programme is considered from the viewpoint of the development of the sociology of professions. The article analyses the different stages of the development of the sociology of professions and reveals how the typological and functionalistic concept of the profession and research into the professionalisation of occupations become interpretations of professional power. The author argues that the conceptual tools offered by Bourdieu (field, habitus and capital) usefully contribute to the investigation of professions as forms of professional power.Straipsnis yra pirmoji dalis tyrimo, skirto pažinimo veiklos ir jos santykio su vertybėmis analizei. Teigiama, kad pažinimas yra priklausomas nuo savo objekto, priežasties ir padarinio būtino ryšio. Kita vertus, pažinimas yra laisva subjekto veikla, todėl greta objektyvaus turinio jame esama ir vertinamojo aspekto. Šios pažinimo sudėtinės dalies ignoravimas buvo ikimarksistinės gnoseologijos vidinių prieštaravimų pagrindinė priežastis. Straipsnyje nagrinėjamos mechanistinio materializmo ir klasikinės vokiečių filosofijos pagrindinės gnoseologijos metodologinės nuostatos. Teigiama, kad mechanistinis determinizmas, laikydamas dvasią tiesioginiu gamtos produktu, sutapatina subjektą ir objektą. Fichte ir Hegelis, aiškindami pažinimo prigimtį, remiasi subjekto ir objekto tapatumo prielaida: mąstymas turi reikalą vien su savimi, tai ir yra jo laisvė. Straipsnyje analizuojamos pažinimo problemos mokslinio sprendimo marksistinėje filosofijoje prielaidų formavimasis
Tautinių mažumų problemos Stasio Šalkauskio tautiškumo sampratoje
No full textThis article is dedicated to the problem of nationality in the works of Lithuanian philosopher Stasys Šalkauskis. Philosopher was strongly influenced by political changes of that period of time. He was living and working during the time of democracy (till coupe d’eta in 1926), so his concept was more democratic then the concepts of other philosophers who were writhing in the four decade. But generally we can say, that the attitude of there Lithuanian philosophers to the problems of nationality, that consists such parts as the patriotism, national minorities, language, historical conciseness, nationalism, is very close to premordialistic conception, that in national identity emphasises just natural features that man got in the moment of birth. On another hand, Šalkauskis unlike premordialists but more like transformists try to define the evolution of the Lithuanian ethnos. The final part of this evolution is transformation from ethno structure to nation. So, we can detect here three main components that reflect three main tendencies in the theory of nationalism (primordialism, evolutionism and constructivism) in the national theory of Šalkauskis: 1. Emphasis of national nature as a ‘given’; 2. Existence of national evolution and transformation; 3. Formation of modern ethnos to nation, as the most important condition of execution of national vocation, that would lead to a new level of identity. At the end we can say that the Šalkauskis’ concept of nationality sintesize this entire three components ant that guarantee the originalities of the Lithuanian philosophers works.Stasys Šalkauskis (1886-1941) buvo vienas iškiliausių Lietuvos tarpukario filosofų. Be jo, anot B.Genzelio, „sunkiai suvokiamas XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos intelektualusis gyvenimas“. Nepaisant šito, jam skirtą istoriografiją vargu ar galėtume pavadinti plačia. Visų pirma minėtinas išeivijos autorius J.Eretas, pateikęs tiek St.Šalkauskio biografiją, tiek idėjas. Iš vėlesnių autorių, rašiusių apie St.Šalkauskį, minėtinas A.Sverdiolas, kuris atliko išsamią ir bene rimčiausią St.Šalkauskio pažiūrų analizę. Joje nemažai vietos jis skyrė St.Šalkauskio ir Antano Maceinos pažiūrų lyginimui. Prieš pat atgimimą J.Girnius (Amerikoje) išleido St.Šalkauskio raštus, kuriuos įvade pats ir aptarė. 1990-aisiais metais Romoje išėjo atskira šio autoriaus knygelė, skirta lietuvių filosofo moksliniam palikimui. St.Šalkauskio raštų leidimo tradiciją (tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje išleisti filosofo tekstai nesidubliavo) jau nepriklausomoje Lietuvoje (1990 m.) tęsė Giedrė Baltrėnienė-Kadžiulytė, pirmojo tomo įvade aprašiusi St.Šalkauskio kūrybinį palikimą. R.Paulauskas ir O.Tijūnėlienė tyrinėjo St.Šalkauskio filosofinę pedagogiką. Lietuvių filosofo estetinę teoriją, lygindamas ją su V.Sezemano teorija, nagrinėja B.Genzelis savo „Lietuvos filosofijos istorijos bruožuose“. Taip pat minėtinas šio autoriaus apžvalginio pobūdžio straipsnis Lenkijoje „Filosofija zycia Szalkauskisa“. Tačiau trumpai apžvelgus St.Šalkauskiui skirtą istoriografiją tenka konstatuoti, jog jo pažiūros į tautines mažumas ligi šiol nesusilaukė deramo dėmesio. Šis straipsnis ir pabandys užpildyti šią nemenką St.Šalkauskio kūrybos tyrinėjimų spragą. Pažymėtina, jog St.Šalkauskio tautiškumo koncepcija nebuvo unikali Europos idėjiniame lauke, nes tiek Lietuvoje, tiek ir likusioje Centrinėje bei Rytų Europoje vykę modernių tautų formavimosi procesai savo pobūdžiu buvo artimi. Tuo mes galėsime įsitikinti palyginę St.Šalkauskio požiūrį su Vakarų nacionalizmo teoretikų požiūriu. Tai - A.D.Smithas, E.Gellneris, B.Andersonas, K.W.Deutschas ir kiti. Taigi svarbiausias šio straipsnio tikslas yra išsiaiškinti, kuriai iš čia minimų autorių koncepcijų yra artimiausios tarpukario Lietuvos filosofo pažiūros. Kitaip tariant, čia bus pabandyta atlikti istorinės St.Šalkauskio pažiūros į tautiškumą rekonstrukciją, pasitelkiant modernias nacionalizmo teorijas. Šio bendro tikslo bus siekiama atliekant mažesnius uždavinius, kaip antai: St.Šalkauskio žmogaus ir tautinės individualybės, patriotizmo, nacionalizmo problemos suvokimo analizė. Jos metu bus pasiremta analitiniu-komparatyvistiniu metodu, kurio teikiamos loginės galimybės įgalina mus visapusiškai įsigilinti ir objektyviai suprasti esamos šaltinių medžiagos turinį
Klaipėdiškių identitetas ir vokiečių-lietuvių santykiai Mažojoje Lietuvoje XIX ir XX amžiuose
No full textThe aim of this article is to discuss the of a double identity in the Klaipėda region in the first half of the twentieth century. The author develops the discussion around a few questions: how the Lithuanians who lived in Prussia adopted German values and social conventions by simultaneously maintaining their own language and identity; what political factors were influential in the development of identity of Prussia’s Lithuanians; how did the double identity of Lithuania Minor influence the Lithuanian self-understanding.XX a. lietuvių istoriografijoje retai svarstyti Klaipėdos krašto gyventojų (klaipėdiškių/memelenderių), turėjusių dvigubą, panašų į elzasiečių, identitetą klausimai. Paprastai šioji grupė tapatinama su lietuviais, o klaipėdiškių identiteto reiškinys, jų politinė orientacija XX a. pirmoje pusėje aiškinami kaip aktyvios vokietinimo politikos bei lietuvių tautinės sąmonės silpnumo padariniai. Straipsnyje nagrinėjami klausimai: kaip Prūsijoje (Vokietijoje) gyvenę lietuviai, išlaikydami kalbą ir identiteto savarankiškumą, vykstant akultūracijai, perėmė vokiečių kultūros vertybes ir socialines konvencijas; kokie politiniai veiksniai formavo Prūsijos lietuvių identitetą ir kaip skirtingas Prūsijos (ir Klaipėdos krašto) lietuviškumas veikė Didžiosios Lietuvos lietuvių pažiūras
Dvi istorinio aiškinimo alternatyvos: Miroslavo Hrocho ir Czesławo Miłoszo tezės
Get PDFThis article is based upon the basic assumption that the early Lithuanian nationalism can be entirely understood only in the context of close relations between some social, cultural and economic factors. In attempting to understand the discursive context of the early Lithuanian nationalism we rely on theoretical insights drawn from the analysis of multi-dimensional factors. My central position here would be that we should question the usual mode of thinking about the decisive importance of the language for Lithuanian nationalism of the late nineteenth century. One must emphasize that our whole tradition of thinking about nationalism is based on the recognition that during the past quarter of 19th century Lithuanian society had experienced outburst of national-linguistic awakening. It would be hard to find a person in Lithuania today who rejects the role of language in transformational processes of Lithuanian nation. These beliefs now form part of what has come to be called the national identity. The concept of Lithuanian nationalism based on language has also been favored in historical analysis. Language has come to be viewed as the basic component of ‘nationhood’. This is most evident in the intrinsic prerequisites of scientific rhetoric. After sketching out the basic prerequisite, what would be more natural than to speak about ‘linguistic awakening’ in the springtime of the nations? This may be so, though the claim is easy to substantiate. There are several reasons to be sceptical about the prevailing attitude toward the decisive role of language in constructing the early Lithuanian national movement. First, it is not enough to suggest that there was a strong correlation between language and an emotional state of mind of peasants. It is not immediately evident with what justification the linguistic motifs are applied to the ‘nationhood’. This claim would imply that there was the so-called ‘innate’ reason to defend the Lithuanian language regardless of what did people really think of their ‘language’. Second, in order to illustrate the strong correlation between the language and nationalism the concepts of the above-mentioned values are substantiated. In such passages, historians implicitly recognize that there still remains no possibility that there could be the different historical scenario. It can be argued that there are also other aspects in this development which are more contradictory in nature. It is significant that language could be only contingently related to nationality. This certainly does not mean that the symbolic meanings of language were of minor importance. The ideology of nationalism itself in part grew out of a newly emerging significance of language. By the use of ‘language’ members of potential community were remained of their common heritage: the language became a source of ‘accelerated history’. Nevertheless, this question is of a different order: here the main stress falls on the efforts of Lithuanian intelligentsia who ‘evoked’ strong expressions of loyalty and solidarity to their ‘linguistic’ core. In relation to this last point, it is worth here noting that language has played a significant role in shaping how people in transitional period understood their ability to promote the growth of the new opportunities. The emotional importance of language cannot be dismissed as irrelevant. The problem with this approach arises when we try to define the other components of ‘nationhood’ and to distinguish specifically ‘nationalist’ motifs. If we adjust the above-mentioned concepts to the other particular aspects of traditional culture, the predominant relation is no longer a linguistic one: various elements have to be taken into account. In fact, these theoretical implications are never explicitly articulated. It is not immediately evident with what justification the linguistic motifs are applied to the ‘nationhood’. Whereas it is tempting, within this framework to think that Lithuanian nationalism emerged out of the process of attachment to certain linguistic sentiments, the actual situation is much more complex. Because language and religion were so closely intertwined, the national movement gained its strength during the complicated justification for the primacy between ‘language’ and ‘religion’. Holding in view these considerations, I think it is not superfluous, then, to pay attention to the sources of conflicting meanings and shifting boundaries of social environment in constructing national movement.XIX a. paskutiniojo ketvirčio socialinių ir kultūros procesų Lietuvoje interpretavimas duoda pagrindo teigti, kad sociologiniu požiūriu tautinio identiteto simbolinis konstravimas buvo sudėtinis reiškinys, susidedąs iš įvairių, vienas kitą papildančių, o kartais netgi prieštaringų, komponentų. Straipsnio autorius siekė keleto tikslų: 1) pasitelkus esamus istorinio aiškinimo ar literatūrinės įžvalgos pavyzdžius, svarstyti specifinių socialinių ir kultūros veiksnių sutapimą ankstyvuoju lietuvių tautinio sąjūdžio laikotarpiu; 2) aptarti santykį tarp kalbos veiksnio ir praktinio veiksmo, išnagrinėti lingvistinio identiteto raidos socialines priežastis; 3) tikslinti žodžių, vartojamų skirtinguose istorinio aiškinimo pavyzdžiuose, reikšmes. Šie trys aspektai vienas kitą papildo: straipsnyje nėra dalykų, kurių nebūtų aptikę ir įvardiję istorikai ir sociologai. Čia bandoma nauju žvilgsniu pažvelgti į turimus faktus pakartotinai interpretuojant aptariamo istorinio laiko socialinio veiksmo priežastis
Tapatybės diskursai civilizacijų sandūros įtampoje
Get PDFThe article reflects on the role of the principle of Identity in constitution of particular civilizational models. It attempts to demonstrate the monologous character of the particular Western and Balkan civilizational identities, what attributed to their collision in Kosovo. The principal differences in constitution of Western and Balkan civilizations and their close geopolitical situation created high tension, which discharged in the dramatic conflict, impossible to resolve in discoursive mode due to the lack of common discoursive background. The necessities to distance us from direct identification with one or another expansive identity model was the condition for a reflection and evaluation of the conflict. The poststructuralist critique of the principle of identity, favoring the alternative “thinking based on difference”, decisively contributed to the theoretical background of the phenomenological insights of this text. The collision between the Western and Balkan civilizations was depicted through different planes and from diverse angles as inevitable, unless the will to sustain their particular identities in subjecting the Other were not renounced. Deleuzian interpretation of Michel Tournier’s novel “Friday, or the Limbs of Pacific” provided with a broad insight on the possibility of thinking, based on the reality of difference. Ideas of distinctive American thinker Alphonso Lingis and Lithuanian philosopher Arvydas Šliogeris provided with a basis for delineating vectors of the non-violent constitution of dialogue, whereof a new kind of an inaggressive identity might emerge.Straipsnyje svarstomas tapatybės principo vaidmuo, konstituojant civilizacinius modelius. Mėginama parodyti monologišką ypatingų vakarietiškos ir balkaniškos civilizacinių tapatybių pobūdį, nulėmusį šių civilizacijų konfliktą Kosove. Principiniai Vakarų ir Balkanų civilizacijų skirtumai bei geopolitinis šių civilizacijų artumas sukūrė įtampą, išsikrovusią dramatiška kolizija. Pašalinti šią įtampą diskursyviomis priemonėmis buvo neįmanoma, nes nebūta bendro diskursyvaus pagrindo. Ketinimas suvokti ir įvertinti konfliktą reikalavo atsiriboti nuo tiesioginio susitapatinimo su viena ar kita agresyvia tapatybe. Postruktūralistinė tapatybės principo kritika, iškelianti alternatyvų “mąstymą, paremtą skirtumu”, suteikė teorinį pagrindą fenomenologinėms šio straipsnio įžvalgoms. Vakarų ir Balkanų civilizacijų susidūrimas aprašomas kaip neišvengiamas, jei išliekama Kitą pajungiančių tapatybių rėmuose. Deleuziška Michelio Tournier romano Penktadienis arba Ramiojo vandenyno limbai interpretacija pasiūlė plačią mąstymo, paremto realiu skirtumu, perspektyvą. Savito lietuvių kilmės amerikiečių mąstytojo Alphonso Lingio ir iškilaus lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio idėjos suteikė kryptis neprievartiniam dialogui, atveriančiam kitos, neagresyvios tapatybės konstituavimo erdvę