Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Reprezentacijos kaip modernizmo sąvokos santykiškas sunykimas sociologijoje. Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai
Get PDFThis article critically examines the notion of representation by specifying the critical aspects of its contemporary development. The concept of “representation” most forcefully advanced by Durkheim has formed the basis for a kind of the social science that stresses the “naturalistica objectivity and externality of so called social facts. The unique and external character of what Durkheim terms reality sui generis is equivalent of Parsons\u27 concem with what he called the “emergent properties” of social systems. The turn of latter-day sociological inquiry shows that under the new perspective the sociology undergoes a radical reframing of “representationalism”. As the self-sufficient social facts or the reality sui generis is treated with distrust, the emphasis is laid upon contextual, pragmatic aspects of an academic activity. The relationship between text and reality is reformulated and Challenges the representationalist paradigm prevalent in sociology. Furthermore, the narrative approach forces us to explore our understanding of the moral origins of sociological theory.Šio straipsnio tikslas - istorinės raidos atžvilgiu išnagrinėti tris teorinius - Durkheimo, Parsonso ir Giddenso - modelius, įvertinant reprezentacijos kaip modernizmo sąvokos santykiško sunykimo sociologijoje požymius. Daroma išvada, kad neapibrėžtumas įsiskverbia į pačias sociologijos prielaidas: nūdienos socialinių teorijų skiriamasis bruožas yra tas, kad atsisakoma paprasčiausio ankstesniųjų teorijų rekonstravimo, bet veikiau siekiama į naująsias sociologinio mąstymo formas kritiškai įtraukti bemaž visų socialinės srities ir humanitarinių mokslų komponentus, nes klausiama apie lemiamą vaidmenį, kurį konstruojant tikrovę vaidina naratyvas. Naratyvo sąvoka darosi svarbi šiandienos sociologijoje, skatindama svarstyti santykį tarp reprezentacijos ir tikrovės. Kadangi nūdienos sociologija vis dažniau savo veiklą sieja su viešąja, praktine, kritinė sfera, stiprėja ir reflektyvusis svarstymų pagrindas. Šiandieną pasirenkamas standartas, anksčiau plačiai taikymas meno kritikoje, - kilęs iš skirtumo tarp “vaizdinio" ir “vaizdavimo”, tariamai natūralios suvokimo savybės ir gebėjimo įvardinti šią savybę kaip istorinę ir socialinę konstrukciją. Svarbiausia, jog tai nėra perskyra, kuri kritiškai ir vienpusiškai vertina tik vieną empirinį - lygmenį. Vaizdinio ir vaizdavimo perskyra ne tik pabrėžia, kad stebėjimu pagrįstas naivusis empirizmas iš tikrųjų visuomet turi numanomas vertybines ir teorines prielaidas, bet ir nurodo tiek empirinio, tiek teorinio vaizdinio - reprezentacijos - problemiškumą. Anthony\u27io Giddenso požiūris į klasikinį - Durkheimo ir Parsonso - reprezentacijos modelį iš esmės skiriasi. A. Giddenso struktūros samprata yra glaudžiai susijusi su praktine sąmonė, kurią sudaro abipusiai “numanomo pažinimo ” kamienai: struktūrinimo teorija ypač pabrėžia, kad individai pažinimu atkuria socialinę sistemą. Norėdamas paaiškinti socialinės sistemos atkūrimą neužgoždamas pažinių socialinių veikėjų, Giddensas pertvarka struktūros sampratą, susiedamas ją su tam tikromis taisyklėmis ir ištekliais, kuriuos individai pasitelkia savo socialinėje praktikoje. Socialinės struktūros dvilypumas keičia ir ”išorinio pasaulio” apibrėžimą. Anot A. Giddenso, pati struktūra nėra diurheimiška prasme “išoriška” individams. Kritikuodamas struktūrinio funkcionalizmo ”ortodoksinį konsensą Giddensas parodo, kad funkcionalizmo hegemonija nukreipia sociologiją klaidinančią kryptimi, padėdama institucionalizuoti natūralistinį socialinės tikrovės tyrimo modelį. Svarbi Giddenso analizės išvada: tiek funkcionalizmas, tiek empirinė sociologija, nepaisant to, kad egzistavo priešinguose ašigaliuose, sukūrė tą patį racionalistinį-empiristinį reprezentacijos modelį, kuris į pirmą vietą iškėlė ”natūralistinį” arba teorinio, arba empirinio \u27fakto" objektyvumą ir savaime suprantamumą. Esminis sociologinės analizės uždavinys yra pasiūlyti sudėtinį teorinį pagrindą siekiant paaiškinti šių dienų socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo transformacijas
Transcendentiniai kritinio reflektyvumo pagrindai
No full textIt is a premise of this paper that phenomenological social science is not nor aspires to be phenomenological philosophy. Phenomenological social science has more than sufficient tasks before it to dissuade it from extending itself into philosophical domains of inquiry. Furthermore, it is our assumption, or rather, the goal of demonstration that phenomenological social scientific reflection does not need to be paradoxical; but that the way out of the paradox presupposes the validity and the effectiveness of the transcendental orientation. The following analysis is abbreviated; it merely sketches some of the main points for clarification. The paper has two sections. The first attempts to demarcate the domain of social scientific reflection and provides a listing of significant theoretical and semantic considerations pertinent to the lifeworld grounding of social scientific inquiry. The section draws attention to the systematic function of transcendental reflection in phenomenological social science.Straipsnyje laikomasi prielaidos, jog fenomenologinė sociologija nėra fenomenologinė filosofija. Fenomenologinė sociologija negali įtraukti filosofinių klausimų vien dėl esamų užduočių. Straipsnyje siekiama parodyti, jog fenomenologinės sociologijos reflektyvumas neturi būti suvokiamas kaip paradoksalus: šiam tikslui reikia pripažinti transcendentinę orientaciją. Mėginama apibrėžti fenomenologinės sociologijos objektą, susijusį teorine ir semantine gyvenamojo pasaulio analize. Šioje analizėje transcendentinis reflektyvumas turi sisteminę reikmšę
Sovietinė globalioji modernybė ir globalumo-lokalumo suvokimas sovietinėje Lietuvoje
Get PDFThis paper has several analytical perspectives. The subject of paper is the social and cultural processes of the former Soviet society. The analysis depends upon the ideas of the modernization theory (Z. Bauman, A. Giddens, R. Inglehart, S. Hall). It is argued that the former Soviet society could be analyzed as the specific case of modern society. On the one hand, it could be characterized by the features of the modern society such as industrialization, urbanization, rationalization, bureaucratization. On the other one, Soviet society lacked several features, which are the important features that describe modern societies (the priority of individual, civic participation). The paper suggests that the general opposition soviet-national could be changed by opposition global-local and analyzed from the theoretical perspective of global modernity. In addition, the interaction between soviet and national is analyzed by the Dumont’s hierarchical complementary principle. From this point of view, the Soviet nation was higher in comparison with any other national group in the Soviet Union. But since the Russians were identified as Soviet nation they were a part and a whole at the same time. The decisions and choices of individuals were constructed by this general opposition. For this analysis the concept of discursive practices (M. Foucault) is applied.Straipsnyje, remiantis Z. Baumano, A. Giddenso, R. Ingleharto S. Hallo idėjomis, parodoma, kad Sovietų Sąjungą būtų galima traktuoti kaip atskirą ir specifinį modernios visuomenės (industrializuotos, urbanizuotos, racionalizuotos, biurokratizuotos ir t.t.) atvejį, kuriam trūko kai kurių esminių bruožų, būdingų demokratinei moderniai Vakarų visuomenei (individo prioriteto valstybės ir visuomenės atžvilgiu, visuomenės dalyvavimo valstybės gyvenime). Kartu parodoma, kad sovietiškumo-tautiškumo priešprieša, buvusi viena svarbiausių sovietinėje visuomenėje, gali būti analizuojama kaip globalumo-lokalumo priešprieša. Sovietiškumo ir tautiškumo santykį siūloma analizuoti remiantis Dumont\u27o hierarchinio komplementarumo principu, leidžiančiu identifikuoti kuriamą socialinę tvarką. Šia prasme sovietinėje ideologijoje sovietiškumas tampa aukštesnis už dalinį tautiškumą, bet kartu rusiškumas, kaip dalis, gali būti sutapatinta su sovietiškumu, kaip visuma. Individų laikyseną šios fundamentalios sovietinės visuomenės priešpriešos akivaizdoje siūloma analizuoti Foucault vartotos diskurso ir diskursyvinių praktikų koncepcijos kontekste
Sociologinis požiūris į visuomenę
No full textReview: Matulionis, Arvydas Virgilijus. 2002. Sociologija.
Vilnius: Homo Liber.Recenzija: Matulionis, Arvydas Virgilijus. 2002. Sociologija. Vilnius: Homo Liber
Politika ir moters karjera
Get PDFOn the basis of qualitative research (over 20 semistructured interviews) study concerning interrelations between women’s career and political environment, political-cultural norms as well as organizational situations and factors has been carried out. The main assumption is that career associates a person and the public sphere, reflects personal self-realization in society, community (career here is understood as personal trajectory to socially important positions in the decision making structure). Politics is analyzed through three axes. First, politics is a social game of legitimacy, influence, and authority. Second, politics is a concrete set of instruments (laws, regulations, unwritten rules, etc.) operating in a society in order to solve conflicts and to secure functioning of communal life. Third, politics is a structure of influences and value orientations in a close personal environment that is always vibrant, dynamic and open. Such politics means efforts, intentions and orientations of a concrete person to self-realize and to consolidate personal position in any concrete environment. In the present study life histories and stories of women from the middle class in the post-soviet Lithuania are being analyzed with an attempt to recognize how they operate in their environment and what are peculiar “feminine” political moves. Recommendations how it could be possible to change the existing situation into more career women favorable direction are provided at the end of the text.Kokybinio tyrimo pagrindu (daugiau negu 20 pusiau struktūruotų interviu) atliktoje studijoje gilinamasi į moters karjeros ir politinės aplinkos, politinių-kultūrinių normų bei organizacinių situacijų ir veiksnių tarpusavio sąryšius. Pagrindinė sąvoka - karjera - sieja asmenį su viešąja sfera, išreiškia asmens savirealizaciją visuomenėje, bendruomenėje (karjera čia suvokiama kaip asmens trajektorija į socialiai reikšmingą poziciją visuomenės sprendimų priėmimo struktūroje). Politika nagrinėjama pasitelkus trejetą pjūvių. Pirma, politika kaip galios, teisėtumo/neteisėtumo, autoritetingumo, įtakingumo ir t.t. žaidimas visuomenėje. Antra, politika – tai konkreti sąranga, veikianti visuomenėje ir pateikianti vienokius ar kitokius instrumentus (įstatymus, potvarkius, nerašytas tradicijas ir pan.) konfliktams reguliuoti ir visuomenės funkcionavimui garantuoti. Trečia, politika – tai įtakų, vertybinių orientacijų asmens artimoje socialinėje aplinkoje struktūra, kuri dėl savo politiškumo esmės yra gyva, dinamiška ir atvira. Tokia politika iš esmės reiškia konkretaus asmens įsitvirtinimo ir savirealizacijos konkrečiomis aplinkybėmis pastangas, užmojus, orientyrus, aplinkybes. Pateikiamoje studijoje minimais aspektais nagrinėjamos posovietinės Lietuvos viduriniosios klasės moterų gyvenimo istorijos ir pasakojimai, atkreipiant dėmesį į tokių moterų veikimą savo aplinkoje ir atpažįstant savitą “moteriškų” politinių judesių repertuarą. Pateikiamos rekomendacijos, kaip būtų įmanoma keisti esamą situaciją moters karjerai palankesne kryptimi
Ekspertai viešosios politikos formavimo procese: kriminologinis žinojimas ir nepilnamečių justicijos reformos ateitis
Get PDFThe aim of this paper was to acquire a deeper understanding of the processes during which a construction of criminological knowledge is taking place and to analyse the complex relationships between experts and other agents in the formation of a particular task, that of juvenile criminal justice reform. Juvenile justice is regarded as one of the components of the Lithuanian criminal justice policy. Juvenile justice as a public policy is closely linked to various groups of experts such as lawyers, criminologists, police administrators, social workers, etc. My intention was to examine ways by which criminological knowledge has been mobilised by the Lithuanian political authorities when tasks are allocated to experts. An analytical theoretical model of public policy that included analysis at three levels (state, professionals and individual) illustrates a process during which the state mobilises criminological knowledge and certain professional groups monopolise spheres of influence. Qualitative methods (semi-structured interviews with experts), document analysis and secondary data served as major sources for the analysis of this case study. Knowledge-power discourse as a Foucaultian truism about criminology\u27s utility to power sheds light on the mutual relationship and interaction between academics and policy makers. This relationship has yet to become a research agenda in post-soviet societies. A case-study of the Lithuanian juvenile justice reform demonstrates that criminology as a discipline is being institutionalised and is achieving an advisory role in the decision making process. On the one hand, the close connection to power creates favourable conditions for applications of legitimised academic knowledge, which consequently can encourage social change and reform. On the other hand, the adaptation of academic knowledge to that of powerful groups strengthens the historical tendency in criminology, that is, to become merely administrative and utilitarian to power.Šio straipsnio tikslas - analizuoti kompleksnius ekspertų ir kitų agentų santykius, kurie atsiranda formuojant viešąją politiką ir įgyvendinant tam tikrą politinę užduotį, - aptariamuoju atveju nepilnamečių justicijos reformą. Nepilnamečių kriminalinę justiciją bendrame vaikų teisių apsaugos ir nusikaltimų kontrolės kontekste galima būtų įvardinti kaip sritį, kurios reformos yra labai reikalingos, tačiau dėl įvairių priežasčių teisinė ir institucinė reforma šioje srityje nedaug tėra pasistūmėjusi į priekį ir tik neseniai įgavo pagreitį. Kuriant ir įgyvendinant nepilnamečių justicijos politiką dalyvauja įvairios ekspertų grupės - teisininkai, policininkai, socialiai darbuotojai, medikai, perauklėjimo specialistai ir t.t. Jų atstovai "viršuje" artikuliuoja strateginius reformos planus ir priemones manipuliuodami savo profesinėmis žiniomis ir akademiniu diskursu, šitaip suaktyvindami reformos tempus tose srityse, kurios yra naudingos ne tik politikos plėtrai, bet ir tolesniam jų profesinės veiklos tobulinimui ir karjerai. Straipsnyje siekiama paaiškinti, kaip vyksta socialinių žinių apie nepilnamečių justiciją mobilizavimas, kai Lietuvos politinė valdžia deleguoja užduotis ekspertams. Pasitelkdamas kokybinį metodą (pusiau-struktūruoti interviu su ekspertais) ir Feirig (1998) analitinį modelį trijuose lygiuose - viešosios politikos formavimo (valstybės lygis), ekspertų įtakos (interesų grupių lygis) bei individų karjeros (individo lygis) - bandžiau paaiškinti procesą, kai, viena vertus, valstybė mobilizuoja žinojimą, kita vertus, tam tikros ekspertų grupės, siekdamos valdžios arba/ir karjeros, monopolizuoja įtakos sferas
Rizikos bei dvigubos rizikos visuomenės teorija ir jos taikymas sociologinei Lietuvos visuomenės raidos diagnostikai
Get PDFThis paper aims at diagnosing the current state and change of Lithuanian society from the perspective of a theory of risk-society (Beck, 1992) and reflexive modernization (Beck, Giddens, Lash, 1994). Paper illuminates a ‘double-risk’ character of Lithuanian society arguing that contemporary transitional and developing societies, e.g. Lithuanian, are turning into ‘risk-societies’ not after the urgent issues of social distribution of ‘goods’ are resolved, as the risk-society theory would suggest in the case of Western affluent societies. By contrast, a ‘double-risk’ society is characterised by mutual acuteness and inter-twined importance of both kinds of societal issues: creation and distribution of social welfare (‘goods’) as well as reduction and social distribution of risks (‘bads’). A double-risk society, similarly as a risk society is characterized by decreasing unquestionable faith in the modern institutions of science and technology, whereas a double risk-society is characterized by the painful and complex processes of transition from state-socialism that leads to disillusionment in other institutional pillars of modern society, namely the market economy and democratic governance. At the same time, a double-risk society encompasses and reflects most of the features pertaining to the risk-society – depleting social and geographical ‘boundaries vis-a-vis societal exposure to the variety of risks (environmental, nuclear); increasing importance of sub-politics with its characteristic aspects-vested interests and manipulative capacity of certain professions to shape social perceptions of risk; and decreased societal faith in the capacity of modern institutions of science and technology to cope with the globalizing risks.Straipsnio tikslas – išnagrinėti rizikos visuomenės teorijos (Beck 1992) teiginius apie šiuolaikinės visuomenės raidos ypatumus bei skirtumus lyginant su „paprastosios modernybės“ (simple modernity) raidos etapu ir ištirti šios teorijos tinkamumą posovietinių visuomenių raidos sociologinei diagnostikai. Siekiant šio tikslo, straipsnyje taip pat gvildenama glaudžiai susijusi refleksyvios modernizacijos teorija (Beck, Giddens, Lash 1994). Šių teorijų perspektyvoje analizuojami šiandieninės Lietuvos visuomenės raidos bruožai. Nagrinėjami empiriniai atvejai bei jų sociologinė interpretacija patvirtina rizikos visuomenės teorijos teiginių pagrįstumą Lietuvoje vykstančių procesų atžvilgiu, tačiau kartu atskleidžia poreikį šią teoriją plėtoti. Viena iš svarbiausių tokios plėtotės sričių - didžiosios politikos bei subpolitikos struktūrinė įtaka visuomenės požiūriams, ekologinių bei kitokių grėsmių suvokimui ir atitinkamai elgsenai, priklausančiai nuo visuomenės į(si)bauginimo. Tarpusavyje persipynęs abejojimas tiek gerovės teisėto paskirstymo visuomenėje, tiek ir ekologinių grėsmių išvengimo institucine geba leidžia apibūdinti Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenę dabartiniu raidos laikotarpiu kaip dvigubos rizikos visuomenę. Tokioje visuomenėje branduolinio, ekologinio bei kitokio pobūdžio nesaugumo ir neapibrėžtumo pojūtis bei suvokimas persipina su dvejonėmis bei mąžtančiomis iliuzijomis dėl svarbiausių modernios visuomenės institucijų – rinkos, mokslo ir technologijos, valstybės demokratinių institucijų - gebėjimo spręsti kylančias naujo pobūdžio problemas
Socializacijos modeliai lietuvių biografijose: lyties ir laiko aspektas
No full textThe article explores models of socialisation and gender identity at different stages of life-course
and in different historical periods. Considerations are based on biographical approach and use data
of the biographical contest “Story of My Life”.
During the process of socialisation gender identity is institutionally transmitted to individuals as a
pattem of social behaviour. Gender identity embodies its own ideology and strategies of interpersonal interactions, where personal biography is a narrative about these interactions shaped by gender. Socialisation evolves as a constant interaction between author and his/her social milieu shaping identity of a person. Each member of society is involved in the process, but their age and in some respect the historical circumstances differently sets their status of a subject or an object of socialisation.
Time (in this case a time period when individual was born and was more intensively engaged in socialisation) is a feature of modern bio graphy (a concept of V. Kavolis) and it allows to identify different worldviews of narrating individuals. Time demarcates traditional and modern worldviews and deterrnines reflexivity of the author. Nevertheless, analysing the collected biographies it is hard to differentiate pure traditional or pure modern ones. To be more precise, the features of modern biographies are usually incorporated into traditional-epic narratives of life stories. On the one hand the relationship of traditional/modem can be understood as a constituent of the narrative, on the other hand it is a representation of the modern worldview in reflexive narration. The traditional framework of narrative contains definite models of gender identities. Traditional duality differentiation of gender roles and structure of patriarchal opposition - is presented as social reality in biographical narratives. The differentiation is imperative and is a warrant of social order and gender identity. But several narratives about the self neglect such manifest differentiation of gender roles. Main distinction of feminine or masculine biographies is based on different perception of self-estimation and social integration.Straipsnyje nagrinėjami lyties socializacijos modeliai, lyties identifikacija skirtingų brandos tarpsnių ir laikotarpių kontekste. Analizė atliekama biografinės metodologijos rėmuose, remiantis biografijų konkurso-tyrimo „Mano gyvenimo istorija “ duomenimis. Lyties pagrindu struktūruotos socialinės veiklos šablonai, kaip lyties identitetas, socializacijos metu instituciškai perduodami individams. Šiam identitetui būdinga savita ideologija bei veiklos ir tarpasmeninės sąveikos strategijos. Pati biografija yra šios sąveikos istorija. Socializacija skleidžiasi kaip nuolatinis sąveikos procesas tarp autoriaus bei jo aplinkos. Jo metu formuojasi asmens tapatybė. Visi sociumo atstovai yra įtraukti į socializacijos procesą, kur priklausomai nuo jų amžiaus, o iš dalies ir nuo laikotarpio, jie skirtingu laipsniu yra šio proceso objektai ir/ar subjektai. Čia laikas nubrėžia ribą tarp tradicinės/moderniosios pasaulėžiūros ir lemia autoriaus savivokos lygį
Lyčių politika Lietuvoje. Smurto prieš moteris šeimoje atvejis
No full textOne of the main objectives of this article is to discuss the different social variables of soviet past as well as post-soviet present in relation to a continued form of direct and intended social control in. Lithuania - gender based violence against women in the family. It starts with a cursory review of women\u27s roles and opportunities in the context of shifting boundaries of the public/private dichotomy and soviet egalitarian ideology followed by the discussion of the re-traditionalization process and its implications for family life and gender-based violence within it. The way gender was organized under the socialism figures importantly in all aspects of family interaction and organization during the last decade of democratization. The way the gender equality was legislated served to reinforce the significance of gender difference even while ostensibly undermining it. The further analysis includes a brief discussion of women \u27s attitudes towards gender based violence as they were revealed in the survey on the social context of women abuse in Lithuanian families that was carried out in Lithuania in May, 2000. The survey was completed using a direct structured interview method. It represents the opinion of all Lithuanian women within the age group from 18 to 74 years. Sample size is 517 respondents. Women included in the survey were selected using multilevel random sampling procedure. The response rate of the survey was 66.3%.Viešosios ir privačios sferų rekonceptualizacija yra vienas pagrindinių posovietinės transformacijos procesų, sąlygojamas ir sąlygojantis lyčių politiką regione. Lyčių santykiai yra istoriškai struktūruoti pasitelkiant viešo/privataus sektorių dichotomiją kaip esminę ideologiškai ir socialiai konstruojamą egzistavimo formą, neatsiejamą nuo vyriškumo ir moteriškumo socialinių reikšmių, skirtingų lyčių veiklos formų, santykių dinamikos ir normatyvinės tvarkos. Kompleksinė sovietmečio viešosios ir privačios sferų tarpusavio priklausomybė ir sovietinė egalitarinė ideologija sustiprino vyrų ir moterų diferenciaciją bei sąlygojo probleminį moteriškumo pripažinimo kontekstą. Posovietiniam lyčių vaidmenų retradicionalizavimo diskursui būdingas privačios sferos idealizavimas ir izoliavimas, perėjimas nuo universalistinio, "egalitarinio" į esencialistinį, paremtą natūraliaisiais lyčių skirtumais, modelį. Tokiame "naujame" diskurse vyriškumas ir moteriškumas atrandamas iš naujo priešinant jį sovietinės egalitarinės normos belytiškumui. Šiame straipsnyje ideologinės ir kultūrinės viešo/privataus diskurso dilemos sudaro konceptualinį prievartos prieš moterį šeimoje reiškinio analzės pagrindą
Moderniųjų socialinių teorijų problemos
No full textReview: Radžvilas, Vytautas. 2001. Moderniosios socialinės teorijos apmatai. Įvadinių paskaitų kursas TSPMI bakalaurams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Recenzija: Radžvilas, Vytautas. 2001. Moderniosios socialinės teorijos apmatai. Įvadinių paskaitų kursas TSPMI bakalaurams. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla