Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Ekonominio ir sociologinio požiūrio jungties galimybė analitinėje socialinio mokslo paradigmoje, arba Maxo Weberio suprantančiosios sociologijos eksplikavimas Zenono Norkaus metodologiniame racionalaus pasirinkimo modelyje
Get PDFReview: Norkus, Zenonas. 2003. Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Vilnius: Margi raštai.Recenzija: Norkus, Zenonas. 2003. Max Weber ir racionalus pasirinkimas. Vilnius: Margi raštai
Mokslas ir socialinės inžinerijos idėja (I): Karlas Raimundas Popperis
No full textThe main objective of this article is critical reconsideration of Popper’s ideas, concerning the influence of science on society and the social engineering. Our aim is the reconstruction of Popper’s counter-arguments against utopian social engineering and arguments for rational and scientific control of open society with the help of the piecemeal social engineering. He claims that the open society has many features in common with the science: both are based upon critical thinking, both are ready to admit their mistakes, both progress through critical discussion. If, according to Popper, reason is the only alternative to violence so far discovered, then the politics of the open society is strongly dependent on the science. Science provides methods and ideas for piecemeal social engineering that successfully solves majority of social and political problems. Therefore, without science, a society cannot be open. We seek at the critical evaluation of practical possibilities to exercise piecemeal social engineering and its obstructions.Šiame straipsnyje nagrinėjama ir kritiškai analizuojama K. R. Popperio socialinės mokslo įtakos bei socialinės inžinerijos idėjos. Straipsnio tikslas – rekonstruoti Popperio argumentus, pasisakančius prieš utopinę socialinę inžineriją, bei argumentus, pasisakančius už racionalų, moksliniais standartais pagrįstą, atviros visuomenės tvarkymą pasitelkiant nuosaikią socialinę inžineriją. Popperio teigimu, atvira visuomenė ir mokslas turi daug bendrų bruožų: abu yra paremti kritiniu mąstymu, abu pasiryžę pripažinti savo klaidas, abu vystosi kritinių diskusijų dėka. Jei protas yra vienintelė iki šiol atrasta prievartos alternatyva, tuomet atvira visuomenė yra labai priklausoma nuo mokslo. Mokslas teikia metodus ir idėjas nuosaikiai socialinei inžinerijai, kuri, Popperio manymu, sėkmingai sprendžia didžiąją dalį socialinių ir politinių problemų. Taigi be mokslo visuomenė negali būti atvira. Straipsnyje taip pat siekiama kritiškai įvertinti praktinio nuosaikios socialinės inžinerijos įgyvendinimo galimybes bei kliūtis
Pilietinės visuomenės dilemos Lietuvoje
Get PDFThe article offers an attempt to reconstruct the concept of civic society and, with the help of new instrumentation, to analyze the dilemmas of the appearance and development of the civic society in Lithuania.
In the concept of the civic society, the emphasis on its non-political and self-building character predominates. The basic motive of the attempt to reconstruct the civic society, as presented in the article, accentuates the necessity of the appearance of the political component in the civic society. The political connections of the civic society have been labeled as sub-politics or non-state politics. Not only the potential of the political connections of the civic society, but also their limits have been analyzed: the civic society is able not only to take over some of the state functions that are managed inefficiently, but, by doing it in a resolute way, to stimulate the society’s fragmentation. It has also been emphasized that the concept of the civic society implies two not identical, but simultaneous actions: the civic society is not built by the state “from above”, however, it is not the result of a mere self-building process, either.
The dilemmas of political - non-political, system - anti-system, consolidated- fragmentary, local – global characteristics are typical of the appearance and development of the civic society in Lithuania. Beside the universal content of the dilemmas in question, the unique character of their development in Lithuania is quite obvious.
Lithuania has not yet managed to escape from the “non-synchronic circle” of the (self)-building of the state and the civic society. The statement that the civic society in Lithuania is arising anew each time after the formation of the national state would be too categorical. However, Lithuania does not have any substantial experience of the non-interrupted co-existence of the civic society and the state, its development has been discrete. The civic society in Lithuania fails to get rid of the anti-system approach with respect to their own country, although anti- system values usually form with regard to foreign states. The lack of synchronism is not favorable to any newly – developing system, and the more effort is made to consolidate the non-political character of the civic society, the less favorable it becomes.
The motive of the building of the politicized civic society, of the realization of its political component remains unattractive in Lithuania, as it is identified with the striving of the state to control the society. In fact, one might expect the alienation of the civic society from the state, but not its total de-politicizing. Unless the civic society is politicized, i.e. unless attempts are made to solve certain common problems of the society without the state’s interference or with its minimum interference more and more frequently, the interventionist strivings of the state will never in any way yield to restriction.
Thus, the gap between the civic society and the state in Lithuania leaves no serious chance for their interrelation, and simultaneously for their modernization. The present situation results from the contradiction of nationalism and an anti-system approach, which historically is no longer promising. The anti-system approach determines the absence of widely-spread civic movements that would aim to introduce changes in the life of the society, but not merely seek for state power, in Lithuania. The inertia of the anti-system approach caused unjustifiable strivings to de-politicize the civic society and not to collaborate with the state. The anti-system approach is a serious obstacle to the appearance of self-activating, i.e. irretrievably strong, civic society.
The rudiments of the civic society in Lithuania experience not so much the necessary support from the state, but rather intensive interventionism. The duty of political democracy with regard to the civic society - to open the possibility for a free individual to set their own goals independently and together with their compatriots to establish one or another type of social order - remains unfulfilled. In its turn, the civic society retains a strict anti-system approach. All that witnesses the weakness of both levels - the state and the civic - of the organization of our society. In such a situation, not only the internal consolidation potential of the Lithuanian civic society, but also its openness for global processes remains problematic. However, with Lithuania becoming integral part of the fast-progressing world, it cannot avoid the new factors that influence the development of the civic society: post-materialism and information, and that can become a weighty argument for the appearance of a “loyal division” between the civic society and the state.Šiame straipsnyje dėstomas pilietinės visuomenės sąvokos rekonstrukcijos atvejis ir, pasitelkus naują teorinį instrumentarijų, analizuojamos pilietinės visuomenės tapsmo ir raidos dilemos Lietuvoje. Lietuvos plėtotės modeliuose nesunku įžvelgti pilietinės visuomenės perspektyvos konstravimo pastangas, tačiau pilietinę visuomenę “paskelbus” neišvengiamybe, stokojama lygiaverčio jos esmės supratimo. Masinis formulės “pilietinė visuomenė” vartojimas nusako net jos devalvaciją. Pilietinės visuomenės sampratoje vyrauja nepolitinio pobūdžio akcentai. Straipsnyje, kitaip negu nepolitinės pilietinės visuomenės analitinės dimensijos atveju, siekiama aktualizuoti pilietinės visuomenės ir politines sąsajas, šių sąsajų potencialą, o taip pat ir ribas. Pilietinė visuomenė – tai nesuskaičiuojama daugybe mažų, laikinų susivienijimų, nuolat besiformuojančių, žlungančių ir vėl susidarančių pačių keisčiausių judėjimų, pereinančių net prie dramatiškų akcijų ir vėl atlėgstančių, ir tik šitaip - natūraliai - socialiai koordinuojami. Pilietinė visuomenė čia suvokiama ne tik kaip visuomenės gebėjimas keistis ar būti stabilia “iš apačios”, bet ir kaip potencialus visuomenės fragmentacijos šaltinis. Todėl prasminga nagrinėti pilietinės visuomenės aktualijas pasitelkus ne tik jos ir valstybės takoskyros, bet ir jų sąveikos (greta kitų jos formų - ir politinės) kategorijas
Smurto prieš vaikus tematika dienraštyje “Lietuvos rytas” (2002 m.)
No full textIt is hard to analyse a theme about violence against children because of the lack of the trustworthiness data, which reflect the real situation. The statistics we have at present day reflect only cases, which come to light. Because of this situation the only source of knowledge – mass media. The themes of articles, their size, the style of writing and intensity control the thought of society and form a public criminal discourse, which is often based on myths, stereotypes and opinions. Mass media gives us distorted view of real situation. This article analyses what view of violence against children presents Lithuanian press, concretely daily paper “Lietuvos rytas”.Analizuoti smurto prieš vaikus tematiką gana sunku, kadangi nėra patikimų, realią situaciją atspindinčių duomenų. Pateikiama tik viešumon iškilusių atvejų statistika, kuri tėra tik ledkalnio viršūnė. Dėl šios susidariusios situacijos vienintelis visuomenės žinių šaltinis – žiniasklaida. Joje pateikiamų straipsnių tematika, apimtis ir rašymo stilius kontroliuoja visuomenės mąstymą, formuodama viešąjį kriminologinį diskursą, kuris dažniausiai yra paremtas stereotipais, mitais ir nuomonėmis. Trumpai tariant, žiniasklaida pateikia iškreiptą realybės vaizdą. Straipsnio tikslas yra paanalizuoti, kokį smurto prieš vaikus paveikslą piešia žiniasklaida , o konkrečiai - dienraštis “Lietuvos rytas”
Tyrimas dalyvaujant kaip socialinių inovacijų technologija
No full textThe article analyzes the arguments for the placing of participatory research in the practice of sociology. The changing societal conditions have forced social scientists, of which sociologists are a prime example, to alter the way sociology has been conceptualized and has been practiced in relation to social change. As practitioners of participatory research are maintaining traditional sociology is producing narratives and practices that are not in the interest of the excluded and marginalized people. In order to live up to the potential of sociology as a technology for the social innovation and social inclusion, it must include the interest and the wisdom of the people in its researching and theorizing activities. Participatory research provides an opportunity to realize this possibility.Straipsnyje analizuojamas tyrimo dalyvaujant metodas. Tai palyginti naujas sociologijos metodas, jo šalininkų nuomone, pretenduojantis pakeisti klasikinei akademinei sociologija būdingus dominavimo santykius. Tyrimo dalyvaujant metu sociologas ne tik tiria kokį nors socialinį reiškinį, dažniausiai nedidelę marginalizuotą bendruomenę, bet ir bendradarbiauja su ja ieškodamas būdų, kaip keisti marginalizuotos socialinės grupės gyvenseną, o pats tyrimo dalyvaujant metodas siejamas su žinojimo generavimo procedūrų demokratizavimu bei su socialinių pokyčių inicijavimu. Straipsnyje kritiškai analizuojami du tyrimo dalyvaujant pagrindimo būdai: vienas jų susijęs su išlaisvinimo ideologija, kitas – su kritine teorija
Psichinių sutrikimų teorizavimas: sociologinė perspektyva
No full textThe article introduces and critically discusses major sociological ideas on the concept of mental disorder. Starting with Parsonian ‘sick role’ and illness as deviance, the article proceeds with labelling theory and further on with Foucault’s conceptualisation of madness as an opposition to reason. Conflict approach on mental disorder is presented as based on belief that structural inequality is one of the major sources of suffering in modern society. Constructivist critique makes an emphasis on the fragile, incoherent nature of the categories of mental disorder. Finally, the introduction of the concept of emotion into sociology of mental disorder is presented as providing new analytical tool to account for the ways mind and body are linked in a disordered condition. Sociological perspective explores dominant concepts of mental disorder and offers different ways of thinking about mental phenomena, while locating them within a broader social context and an analysis of social relations. This helps to understand better the social organisation of mental health care, patterns of psychiatric practice and the process of becoming mentally disordered.Straipsnyje yra pristatoma ir kritiškai aptariama keletas sociologinių psichikos sutrikimo perspektyvų: Parsonso ligos kaip deviacijos bei kaip negalėjimo atlikti įprastus socialinius vaidmenis modelis, etikečių teorija ir ligos, kaip socialiai priskirtos etiketės samprata, konflikto teorija bei ligos kaip socialinės nelygybės pasekmės modelis, Foucault beprotystės ir racionalaus proto priešpriešos diskursas, socialinio konstruktyvizmo ir ligos kaip socialinio konstrukto teorija. Kadangi sociologinė analizė ilgą laiką ignoravo biologinį psichikos sutrikimo aspektą, straipsnyje supažindinama ir su nauja teorine kryptimi, bandančia spręsti sąsajos tarp socialinio ir biologinio psichikos sutrikimo pagrindų problemą, pasitelkiant emocijas kaip analitinį įrankį. Sociologai vyraujančias psichikos sutrikimo sampratas bei psichiatrines praktikas sieja su platesniu socialiniu kontekstu bei socialinių santykių analize. Šitaip yra praplečiamas psichiatrinis psichikos sutrikimo suvokimas, sociologinė analizė padeda geriau suprasti psichikos sveikatos priežiūros organizaciją, psichiatrines praktikas, specialisto - paciento santykius bei vaidmenis, tapimo psichiatriniu pacientu procesus
Delinkvencijos raiška neformaliose jaunimo grupėse
No full textThis paper presents empirical research about delinquency in informal youth groups in Lithuania. The theoretical basis of this research - theory of delinquency and drift, created in the midst of the XX th century by David Matza - famous USA criminologist, whose efforts to combine positivist point of view with classical ideas gave way to a new - critical School of criminology. Empirical research was carried out in three youth groups: football fans group “ultra”, nationalistic group - skinheads and motorbike club - “Vorai”. The main tasks of this research were to identify, what kind - “delinquent subculture” or “subculture of delinquency” - these groups are and to explore the process of drifting from conventional to delinquent behavior by using techniques of neutralization.
The results show, that these groups are an integral part of conventional society and have no features of “delinquent subculture” as it was depicted in positivistic theories. The members of the groups are normal teenagers, who by definition (but not by nature) are delinquents as far as they do infractions. To make an infraction these teens use different techniques of neutralization.Straipsnyje pristatomas trijų neformalių Lietuvos jaunimo grupių: futbolo fanų “ultrų”, nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo “skinhead\u27ų” ir baikerių klubo “Vorai” kokybinis tyrimas. Čia, vadovaujantis JAV kriminologo Davido Matza’os delinkvencijos teorija, analizuojama delinkvencijos raiška šiose grupėse siekiant dviejų pagrindinių uždavinių: pirma, išsiaiškinti, kokiai – “delinkventinei” ar “delinkvencijos”- raiškai priskirtinos grupės; ir antra, išnagrinėti, kaip vyksta socialinių normų neutralizacijos procesas ir dreifas nuo konvencinių normų laikymosi iki nusižengimo. Tyrimo metodas – giluminiai struktūrizuoti interviu. Darbo rezultatai parodė, jog grupės turi “delinkvencijos”, bet ne “delinkventinės” subkultūros bruožų, o grupių nariai yra normalūs, neutralizavę socialinių normų poveikį, paaugliai, kartais darantys nusižengimus
Vyriškų vaidmenų ypatumai dabarties Lietuvoje
No full textThe article analyses problems related to gender sociology. The main attention is focused on the importance of man’s studies, as the masculine aspect of gender issues is frequently given less attention than feminine problems. In Western countries, the importance of male studies is now being emphasised in particular. Three basic conceptual directions of investigation, which could be found in scientific sociological literature devoted for men and masculinism, could be pointed out. It is noted that currently scientific masculine researches that avoid one-sided ideological interpretation are more common. The concept of masculine studies could be defined as a very wide scope of investigation, which covers problems both caused and experienced by men.
Still, systemic masculine studies are not numerous, and the need for them remains urgent. The article presents the results of an empirical study carried out in Lithuania; the findings of the study allow describing the criteria of masculinity that are currently dominant. In addition, the article attempts disclosing limitations faced by men when they aim to match the stereotypical roles attached to them. Filling of the present gap in the masculine studies would help to restore equality in the field of knowledge about both genders, which is particularly important in order to be better aware of specific problems of each gender and to initiate a constructive dialogue about both genders, which is particularly important in order to be better aware of specific problems of each gender and to initiate a constructive dialogue.Straipsnyje nagrinėjama lyčių sociologijos problematika. Pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų studijų svarbai, kadangi maskulininiai lyčių (gender) problemų aspektai svarstomi žymiai rečiau, palyginti su moterų problemų nagrinėjimu. Skiriamos pagrindinės konceptualinės vyrų problemų tyrinėjimo kryptys, aptinkamos socialinių mokslų literatūroje. Pabrėžiama, kad pastaruoju metu labiau paplitę moksliniai vyrų tyrinėjimai, vengiantys vienpusiško ideologinio traktavimo ir apimantys tiek pačių vyrų sukeltas, tiek jų išgyvenamas problemas. Nurodoma, jog sistemiškų vyrų studijų, ypač Lietuvoje, nėra daug ir jų poreikis tebėra aktualus. Pristatomi Lietuvoje atlikto empirinio tyrimo rezultatai, kurie leidžia nusakyti dabartiniu laikotarpiu dominuojančius vyriškumo apibrėžimo kriterijus. Kita vertus, bandoma atskleisti ir tuos apribojimus, su kuriais susiduria vyrai, siekdami atitikti jiems priskiriamus stereotipinius vaidmenis
Nuosaiki proto kritika Jürgeno Habermaso socialinėje teorijoje
Get PDFReview: Habermas, Jürgen. 2002. Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius: Alma littera.Recenzija: Habermas, Jürgen. 2002. Modernybės filosofinis diskursas. Vilnius: Alma littera
Postmodernizmas ir epistemologinio reliatyvizmo spąstai
Get PDFThis essay is an excerpt from the forthcoming book - Critical Discourse in Sociology. Between Positivism and Postmodernism. The essay deals with the dilemmas of relativism. The sociological concept of relativity of last decades was formulated as the integral part of sociological inquiry, aimed at the methodological complexity and some critical character of sociological thought. The intellectual transformation of recent sociology has been accompanied by a proliferation of alternative theories and concepts. Given the acute understanding of socially determined and arbitrary character of knowledge, the new sociological identity is being shaped by the pluralist context of latter-day sociological inquiry. This essay attempts an appraisal of differences in alternative modes of knowledge by exploring critically its various thematic features. As sociology‘s ongoing internal struggles continue, it is appropriate to ask whether the multidimensional approach is able to employ its own relativistic elements and maybe analytic techniques in the process of keeping itself more useful to the social sciences. It is possible to identify some postmodern trends in contemporary sociology that are becoming quite diverse internally. It is clear, however, that sociologists attach a little deal of significance to these differentiating changes as one of the crucial criteria of the arrival of new and the more complex forms of theorizing. Sociologists devote also too little attention to the relationship between contemporary social transformations and the restructuring some basic concepts in sociology. Furthermore, the current debates on relativism in sociology do not account for the fact that “postmodernism”, as a distinct and multiparadigmatic intellectual activity, is unequally distributed throughout the history of the social sciences.
The paper examines the problematic relationship between positivistic and postmodern sociology, using the recent development of the social sciences in Lithuania as a case study and discussing the alternative models of sociology and their implications for intellectual reflexivity and critical reconstruction in social sciences. The dilemmas of relativism are clear in Lithuanian social scientists’s treatment of what they calls “postmodernism”. The aim of this essay is to explore the dual relations between the positivistic and postmodern trends in sociology by specifying the historical aspects of its contemporary development. As a consequence of one-sided, undifferentiating understanding of postmodernism, the more narrow, monist and “purist” concept of science is shaped. The central thesis is that pursuit of a „pure” science model restricts the potentiality of sociological enterprise. The paper argues specifically for the differentiation of the concept of postmodernism and suggests a need for sociology to more thoroughly integrate postmodern insights into its theory and practice while highlighting such key aspects of the sociological tradition as the need to ground its discoursive forms in dialogical, conventional and communicative attempts. The main goal of this paper is to demonstrate and make explicit some positive connections between explanatory and discursive forms of sociology examined from the perspective of critical social theory.Šiame straipsnyje įrodinėjama, kad postmodernizmo sąvokos diferenciacijos stygius trukdo giliau suprasti svarbius šiandienos socialinių mokslų pokyčius, kurie, visų pirma, susiję su pažinimo būdų pertvarkymu ir skirtingų teorinių požiūrių koegzistavimo įteisinimu. Itin svarbus pastarasis aspektas, nes skirtingų teorinių požiūrių koegzistavimo įteisinimas nusako pažinimo reliatyvizacijos procesą. Pastaraisiais dešimtmečiais socialinių mokslų filosofija gebėjo parodyti svarbias – ne tik negatyvias, bet ir pozityvias – reliatyvizmo puses pažinimo sferoje, į pirmą vietą iškeldama šiai sferai būdingą klausimą „kaip?” ir skatindama didesnį skeptiškumą „naiviojo realizmo” tezių atžvilgiu (kadangi socialinių mokslų objektai nėra tiesiogiai stebimi, žymiai svarbesnė darosi diskursyvi ar metateorinė socialinių mokslų praktika bei specifiniai tyrimo metodai, susiję su numanomų prasmių ir intencijų interpretavimu). Nepaisant vidinės krypties įvairovės, „postmodernizmo“ terminas dažnai vartojamas tik kaip neigiama etiketė, kuri dažniausiai pateikiama kaip esminis absoliutaus reliatyvizmo šaltinis, net nesvarstant šiųdviejų reiškinių tarpusavio ryšių. Nors postmodernizmas dažnai tapatinamas su absoliutinio reliatyvizmo laikysena, vis dėlto svarbu kompleksiškai nagrinėti skirtingus atvejus ir jų įnašą į socialinių mokslų raidą. Reliatyvizmo ir postmodernizmo ryšių nagrinėjimas galėtų atskleisti žymiai daugiau ir įvairesnių pusių, leidžiančių diferencijuoti postmodernizmą, kuris dažnai klaidinančiai suprantamas kaip homogeniškas reiškinys. Daugiausia dėl šios priežasties postmodernizmui linkstama priskirti pirmiausia neigiamus epitetus, susiejant šį reiškinį su absoliutiniu reliatyvizmu moralės sferoje. Tačiau svarbu prisiminti, kad tariamas postmodernizmo radikalumas (būtent naiviojo realizmo ar sociologinių „reprezentacijų“ atžvilgiu) turi savo pirmtakus sociologinio pragmatizmo ir mikrosociologijos tradicijose bei reliatyvistinėje socialinėje antropologijoje (jau nekalbant apie ankstesnę itin turtingą specifinę filosofijos tradiciją); visos šios kryptys dar anksčiau negu postmodernizmas ir netgi poststruktūralizmas įtraukė kokybinės prigimties klausimus į socialinių mokslų apyvartą. Kitaip tariant, neretai „užmirštama“, kad postmodernizmas, be ontologinio ir moralinio aspektų, turi ir epistemologinį aspektą, kuris gali ir turi būti nagrinėjamas santykinai atskirai nuo dviejų pirmųjų. Tinkamas postmodernistinio pažinimo problematikos įvertinimas leistų geriau suprasti moralės (pvz., vertybių ir normų pliuralizmo) bei ontologinę (pvz., kultūros pliuralizmo) sferas. Kadangi reliatyvizmas, kurio supratimas tarp socialinių mokslų per pastarąjį dešimtmetį pasidarė gerokai „šiltesnis“, yra būdingas postmodernizmo aspektas, pastarojo reiškinio diferencijavimas skatintų pozityvesnį (įvairiapusiškesnį) jo supratimą. Nors Lietuvos socialiniai ir humanitariniai mokslai specialiai nesvarsto epistemologinės modernizmo/postmodernizmo problematikos, tačiau kai kurių tekstų analizė rodo, kad netgi aptariant pažinimo klausimus, moraliniai vertinamojo pobūdžio kriterijai iš esmės nusveria visus kitus argumentus. Neneigiant pastarojo klausimo svarbos, bandoma parodyti, kad nuosaikesnis ar netgi pozityvus požiūris į postmodernizmo multidiskursyvumą leistų diferencijuoti šiuos klausimus pakartotinai bandant susieti juos pažinimo požiūriu turiningesnėje vienovėje