Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Vartotojas nebūtinai esti pilietis
Get PDFCivil society is a remedy for the alienation that has been spawned by the market. Because the market has been differentiated categorically from civil society, the intersubjective origin of this economic regulator has been seriously distorted. Hence returning organizations to their base in civil society can have a very positive impact on the development of citizens. For example, when order is established on this foundation, persons have intimate knowledge of one another, build their relationships on interpersonally validated trust, and generate solidarity through their regular intervention into public space. As a result, associations that are grounded in civil society provide persons with a terrific sense of security. Constant engagement that encourages persons to defend one another is essential to the creation and preservation of an open and free society. This intervention is a virtue, rather than a nuisance. Consumers are crippled in this respect, and thus are incapable of achieving any security. There are no lasting relationships at the marketplace, but instead tenuous friendships that may have to be sacrificed at any moment to the demands of the so-called bottom line. Citizenship, on the other hand, cannot be this ephemeral. Therefore, democracy is in serious trouble in modern societies, if the citizen is replaced by the consumer. For without trust, mutual defense, and collective responsibility, a society is condemned to devolve into a morass of accusations, suspicions, and insecurities. None will assume that there is any benefit to engaging others in a long-term, collective project. Why, therefore, should society exist at all?Šiame straipsnyje nagrinėjamos socialinės pilietinės visuomenės formavimosi sąlygos, svarstomi požiūriai į dabartinę ekonominių idėjų kaitą, aptariami prieštaravimai, kurie kyla dėl to, kad netinkamai suplakami vartotojo ir piliečio terminai. Daugiau dėmesio skiriama kolektyvinės praktikos sampratai.Pilietinė visuomenė esti socialinio solidarumo pagrindas. Nors šis požiūris nėra naujas, čia pabrėžiama, kad pilietinė visuomenė svarbi priimant įstatymus bei kitas normas, kurios siekia išvengti susvetimėjimo, kad pilietiškumo samprata apima kur kas daugiau negu tik organizacijas, egzistuojančias už pagrindinių visuomenės institucijų. Pilietinė visuomenė nėra savaime suprantamas dalykas. Tai nėra tik profsąjungos, vietiniai klubai ir neformalios organizacijos. Daug svarbiau yra tai, kaip šios organizacijos, kurios išreiškia darnią diskutuojančių ir polemizuojančių piliečių veiklą, susijusios su kolektyvine praktika.Per pastaruosius dvidešimt metų, silpnėjant Johno Maynardo Keyneso idėjų poveikiui, susiformavo naujas – neoliberalus – požiūris į ekonomiką. Vienas pagrindinių Keyneso principų yra tas, kad prekyba ir kiti mainų būdai yra socialinė veikla. Visi yra tos pačios sistemos dalis, taigi visoms socialinėms klasėms (tiek darbininkų klasei, tiek elitui) būdingas bendras likimas. Vadinasi, siekiant bendrojo gėrio, turi būti laikomasi kooperacijos principų. Kadangi subalansavimo galimybė esti gana trapi, būtinos darnios pastangos.Tačiau nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios šios koncepcijos pamažu atsisakoma, o tarpusavio priklausomybės idėja suprantama kaip ekonominės raidos ir asmeninės laisvės suvaržymas. Keyneso idėjas keičia Friedricho von Hayeko koncepcija, teigianti, kad kolektyvinis pradas yra mitas, o socialinė tvarka formuojasi spontaniškai rinkos sąveikų aplikose. Hayeko požiūriu, kolektyvinė atsakomybė yra ne tik beprasmis dalykas, bet ir esminis ekonomikos stabdis. Neoliberalizmo plitimas daro nebemadingą socialinės sutarties sampratą, nes, Hayeko požiūriu, santykiai tarp individų yra prekiniai ir trumpalaikiai. Atsisakoma minties (kaip pasenusios ideologijos), kad žmonės yra esmingai tarp savęs susiję ir turi bendrus interesus. Tuo tarpu Keyneso koncepcinis vaizdinys – visiškai kitoks. Svarbiausias dalykas tas, kad asmenys vaizduojami kaip piliečiai, kurie susiję su kaimynais ir platesne visuomene. Kaip tik todėl tikimasi, kad jie laikysis teisingumo ir nešališkumo idealų. Šioji koncepcija nėra abstrakti, ji reikalauja nuolatinio budrumo ir noro veikti, kai tik šito prireikia. Šiandieną šie požiūriai yra nesuderinami. Problema ta, kad asmenys, kurie yra socializuoti kaip vartotojai, raginami gana sparčiai tapti piliečiais. Hayeko požiūriu, individai tampa piliečiais tik dalyvaudami rinkoje. O Keyneso teigimu, toks pilietinio įsitraukimo būdas yra nepakankamas, jis negali sukurti lanksčios ir demokratinės visuomenės. Veiksmingam pilietiškumui reikia gerokai platesnio požiūrio ir aktyvesnio socialinio dalyvavimo negu tik rinkos nauda grindžiamos taisyklės. Stingant aktyvios socialinės sutarties, pilietinė veikla yra labai apribojama.Rinka yra klaidinanti – pilietinio lavinimo ir švietimo požiūriu – metafora, kuri vaizduoja pernelyg atsijusius, atomizuotus ir abejingus individus. Rinkos reguliuojama visuomenė sudaryta iš besivaržančių ir priešiškų asmenų, o socialinė sritis apibūdinama kaip darinys, susidedantis iš „kliūčių“, kurias turį įveikti sėkmės siekiantys individai. Sakykim, socialiniai įsipareigojimai tariamai riboja individų gebėjimą greitai ir veiksmingai prisitaikyti prie rinkos pokyčių.Tačiau galima plėtoti ir kitas metaforas. Juk netinka sakyti, kad visuomenė esti tik netiesiogiai – geriausiu atveju – susiję atomai. Naujieji modeliai atsižvelgia į tiesioginę sąveiką tarp visuomenės dalių. Be to, jie neįtraukia „aukštesnės tvarkos“ principų, kurie vadinami nematoma rinkos ranka, koordinuojančia savarankiškų elementų veiksmus. Šie modeliai rodo, kad socialinės tvarkos principai yra intersubjektyvūs – socialiai konstruojami ir diskursyviai plėtojami. Kadangi socialinė aplinka nėra laisvai pasirenkama ir išorinė (kaip, sakykim, rinkos – nematomos rankos - atveju), svarbu tai, kaip asmenys įvertina savo veiksmų poveikį kitiems asmenims. Jie turi įsipareigojimą išsaugoti socialinės asociacijos integralumą, vadinasi, negali nepaisyti kitų asmenų egzistavimo būdų. Išsaugoti tokį bendravimo stilių – tolygu tartis ir diskutuoti dar prieš imantis veiksmo.Pilietinė visuomenė, priešingai negu abstrakti rinkos erdvė, sudaro įsipareigojančią sritį, kurią išsaugo kolektyvinis, intersubjektyvus veiksmas. Todėl ne rinka, bet pilietinis diskursas yra ekonominės sąveikos pagrindas. Sugrįžimas į šią sritį yra teisėtas ir gali atnaujinti gyvenamąjį pasaulį. Vadinasi, pilietinė visuomenė yra galimybė išvengti susvetimėjimo, kurį diegia rinka. Kadangi rinka ir pilietinė visuomenės griežtai atskiriamos, intersubjektyvi ekonominio reguliavimo kilmė yra iš esmės deformuojama. Pilietiškumas negali būti efemeriškas dalykas. Kai pilietį pakeičia vartotojas, demokratija susiduria su rimtomis problemomis, nes be abipusio pasitikėjimo, saugumo ir kolektyvinės atsakomybės visuomenė pasmerkta ištirpti į daugybę atomų, kurie vieni kitus kaltina, įtarinėja ir kurie yra nesaugūs. Taigi pakartotinai verta kelti esminį sociologijos klausimą: kaip ir kodėl egzistuoja visuomenė
Lietuvos gyventojų kultūriniai poreikiai: kultūros įstaigų vertinimas ir lankymas
Get PDFThe article is devoted to the problems of cultural sociology. Methodological premises and actual directions of sociological research on culture are discussed. The importance and practical advantage of investigation of cultural needs of inhabitants is stressed. The aim of the paper – to describe actual cultural needs of Lithuanian inhabitants presenting repre sentative and statistically reliable data on their at tendance and evaluation of varies cultural institutions.
According to the data obtained the most positive ratings and highest attendance is given to such cultural institutions or events as festivals/fairs and concerts. It was ascertained that the necessity of some cultural institutions is not directly related with their attendance. The interdependence between cultural needs and age, education level and living location of respondents is analysed.Straipsnyje nagrinėjama kultūros sociologijos problematika. Aptariamos galimos metodologinės kultūros tyrimų prielaidos bei aktualios sociologinių kultūros tyrimų kryptys. Pabrėžiama gyventojų kultūrinių poreikių tyrinėjimo svarba bei praktinis pritaikymas. Straipsnio tikslas – remiantis reprezentatyviais ir statistiškai patikimais kiekybiniais duomenimis (2003 m.) nusakyti būdingą kultūros įstaigų vertinimą ir lankymą, šitaip atskleidžiant Lietuvos gyventojų kultūrinių poreikių ypatumus bei jų pasiskirstymą įvairiose socialinėse demografinėse informantų grupėse. Remiantis apklausos rezultatais konstatuojama, jog Lietuvos gyventojai palankiausiai vertina ir aktyviausiai lankosi tokiuose kultūros renginiuose, kaip šventės ar mugės ir koncertai. Stebima, kad kultūros įstaigų reikalingumo vertinimai ne visada siejasi su jų lankymu. Taip pat atskleidžiama kultūros poreikių savitumo priklausomybė nuo informantų išsilavinimo, amžiaus bei gyvenamosios vietos
Lytis, globa ir kultūriniai gerovės kapitalizmo barjerai Lietuvoje
Get PDFThe research aims to evaluate the opportunities for the welfare capitalism in the Lithuanian society and is directed toward the analysis of cultural conditions, which largely determine the success and efficiency of the social policy actions. The research objective is the analysis of gender inequalities, which are produced and reproduced in the family. Unequal distribution of care in family influences the gender opportunities, discriminatory attitudes and the development of gender modernization. The institutionalisation of care in most EU states is seen as one of the key factors in solving gender and family policy problems. The interplay of prevailing modern gender identities and the institutionalisation of care promote the equality of social rights, enhance women’s participation and help solving the family policy issues. The research examines the positioning of care in Lithuanian gender identities and questions to what extent the care institutionalisation in Lithuania may facilitate the overcome of gender inequalities and stimulate the development of equal opportunities and welfare capitalism. The research is structured upon several main lines. First, it discusses the theoretical issues of welfare capitalism and gender modernization, second, the sociological dimensions of the care concept. The third theme is dedicated to the analysis of the Lithuanian society’s values and attitudes toward gender and care.Straipsnio tikslas – aptarti kultūrinius barjerus, kurie gali įtakoti gerovės kapitalizmo, užtikrinančio lygias lyčių galimybes, sukūrimo galimybes Lietuvoje ir sumažinti teisinių bei struktūrinių socialinės lyčių politikos veiksmų sėkmę. Straipsnyje teigiama, kad gerovės kapitalizmui būtina ne tik politinė valia, struktūriniai ištekliai, bet ir modernios lyčių tapatybės, kurios abiems lytims tolygiau paskirto praktines ir emocines globos užduotis. Modernios lyčių tapatybės užkerta kelią moters marginalizacijai visuomenėje, sukuria prielaidas visapusiškai jos socialinių teisių realizacijai, o globos institucionalizacijos priemonės veiksmingai įtakoja lyčių lygybę. Remiantis sociologinės apklausos rezultatų analize teigiama, kad kultūrinės lyčių tapatybės Lietuvoje atkartoja patriarchalinius modelius, todėl kuriant gerovės kapitalizmą būtina reikiamą dėmesį skirti ne tik struktūriniams, bet ir kultūriniams veiksniams
Socialinių sluoksnių matrimonialinės ir prokreacinės elgsenos strategijos: bruožai ir jų kaita
No full textSociological and demographical theories on matrimonial and procreational behaviour of social stratum presented in the article. Social status in relation to family formation and methods of social control in the premodern societies were discussed at the beginning. After that new forms of family formation and maintenance in the modern societies were discussed. The main conclusion of the article is that matrimonial and procreational behaviour of social stratum is on the permanent change. It changes form domination of family and community interests on individual behaviour in the premodern societies to toleration of individual behaviour in respect to family formation in the modern societies. It was stated that family formation became one of the segments of individual self-realization in the new conditions.Straipsnyje pateikiamos sociologinės ir demografinės teorijos, kuriose šeimos kūrimas siejamas su šeimos interesais, siekiančiais išsaugoti socialinį statusą ir perduoti jį ateinančioms kartoms. Straipsnyje aptariami šios elgsenos kontrolės būdai ikimoderniose visuomenėse. Taip pat svarstomos šeimos kūrimo strategijos moderniose visuomenėse, kur svarbiausią reikšmę įgyja individualumo principas, o šeimos kūrimas tampa individualios saviraiškos segmentu. Apibendrinant teigiama, kad socialinių sluoksnių matrimonialinės ir prokreacinės elgsenos strategijos nuolatos kinta; drauge pertvarkomi šeimos ir bendruomenės dominavimo individui modeliai žymiai didesnį dėmesį skiriant individų pasirinkimui ir šio pasirinkimo toleravimui
Identiteto tyrimo metmenys: kartų identiteto paieška XX a. lietuvių autobiografijose
Get PDFAny empirical research of identity confronts a serious methodological issue. If social scientists categorise different human settings in society with assignment of certain social features as a base of collective identity, is it appropriate to talk about a certain identity as a really existing phenomenon at all? Our attempts to answer this question are based on the examination of specific character of a qualitative research of cohort generation identities in the XX century’s Lithuania. The article discuses a general meaning of identity concept and its connections with autobiographical narrative, defines concepts of collective and individual identity, theorises the process of social identity construction within social group and in the cases of social category, analyses dimensions of nominal and real identity.
Discussion of social identity construction is based on the idea of Anselm Strauss that life story narratives involve both personal and collective / social history. Biographical processes refer not only to individual but also to collectivities. Individual experiences are very often shaped by similar events. Similar experiences are treated as a symbolic universe, in the words of P. Berger and Th. Luckmann. It is a realm of common values advanced and shared due socialization. This universe in biographies is expressed through individual perception and narration or, according to A. Strauss, through symbolic representations. Those representations are experiential perceptions of certain structural social and historical circumstances. Such premise allows us to treat autobiography as narrative, where individual representations of identity intermingle with a general structure of social identity through merge of personal feelings, common historical experience, and shared worldview. The common experiences consolidate humans into social units called cohort generations. Mentioned theoretical assumptions give us a good reason to search for a common identity of cohort generations in the individual biographies.
Consequently, scientifically exploring identity of cohort generations, social scientists have to comprehend and focus on social categories and practices, which are empirically represented by the authors in autobiographies. It means that such point of view acknowledges a real appearance of identity and gives a nominal dimension to it.Sociologams empiriškai nagrinėjant socialinį identitetą, kyla klausimas, ar mokslininkų įgyvendinama socialinė kategorizacija, konkrečiam socialiniam dariniui priskirianti skiriamuosius socialinius požymius, kaip šio darinio identiteto pagrindą, suteikia teisę kalbėti apie tokio identiteto egzistavimą? Į šį klausimą ieškoma atsakymo, pasitelkiant kokybinį generacijų (kohortinių kartų) identiteto – XX a. Lietuvoje – tyrimą. Straipsnyje aptariama bendroji identiteto sąvokos samprata ir jos sąsajos su autobiografiniu pasakojimu, apibrėžiamos kolektyvinio ir individualiojo identiteto sąvokos, teoriškai įvardijamas socialinio identiteto konstravimo procesas socialinės grupės ir socialinės kategorijos atvejais, analizuojamas nominalusis ir realusis identiteto matmenys
Sociologiniai nusikaltimų prevencijos padariniai: mažinant atotrūkį tarp teorijos ir praktikos
No full textThe sociological research becomes an important source of information providing knowledge for the social-policy advice, which should terminate the ignorance of social dimensions in crime prevention. This essay, therefore, attempts to examine, what sociological perspectives in criminology offer for the “new science of crime prevention”. It will demonstrate the development of sociological thought in criminology from traditional to modern argumentation emphasizing the significance of theoretical approaches to the rebirth of “the social” in crime prevention.Nusikalstamumo kontrolės teorijos ir praktikos šalininkai dažnai kritikuoja socialinės prevencijos metodus dėl jų neapibrėžtumo ir nepraktiškumo. Todėl politikai bei nusikalstamumo prevencijos strategijos kūrėjai pirmenybę teikia situacinės prevencijos priemonėms, kurių poveikis, siekiant eliminuoti nusikalstamumą skatinančias situacijas, yra lengviau pamatuojamas. Tačiau nusikalstamumo prevencijos tyrimai patvirtina faktą, kad prevencijos efektyvumas priklauso nuo pokyčių tiek fizinėje, tiek ir socialinėje aplinkoje. Kaip rodo naujausi nusikalstamumo prevencijos tyrimai, tik derinant socialinės ir situacinės prevencijos metodus galima sumažinti ilgalaikį nusikalstamumo lygmenį. Todėl „naujasis nusikalstamumo prevencijos mokslas“, tiriantis socialinės prevencijos reikšmę kontroliuojant nusikalstamumą, nukreipia kriminologų ir prevencijos praktikų dėmesį sociologinių teorijų link. Pastarosios nusikalstamumo priežasčių ieško socialinėje individo aplinkoje. Sociologinių teorijų, aiškinančių nusikalstamumo priežastis, gausa ir įvairovė patvirtina socialinių nusikalstamumo prevencijos metodų svarbą. Sociologinių teorijų pliuralizmas kriminologijoje rodo, kad svarbu nusikalstamumą apibrėžti. Kartu išryškėja apibrėžimo reliatyvumas bei kintamumas. Pavyzdžiui, Christie apibūdina nusikalstamumą kaip sąvoką, kuri sukuriama tam tikros visuomeninės grupės interesams tenkinti. Kitaip sakant, nusikalstamumas egzistuos tol, kol egzistuos juo suinteresuotų, tiesiogiai ar netiesiogiai su juo susijusių, individų grupės (Christie 1982; 72). Nepaisant to, nusikaltimas apibrėžia įvairovę veiksmų ir yra tik viena iš deviacijos formų. Plačiąja prasme nusikalstama veikla turėtų būti apibrėžiama tokia veikla, kuri būtų laikoma nusikalstama bet kurioje visuomenėje ir kultūroje. Todėl nusikalstamumo nagrinėjimas siejasi su universalaus apibrėžimo ieškojimu, nesivadovaujant tik teisiniu ar elgesio sutrikimų aspektais, tačiau apimant kultūrinį veiksmo kontekstą. Šis ieškojimas taip pat atspindi teorinio nusikalstamumo dėmens svarbą ir glaudų ryšį tarp veiksmo apibrėžimo ir jo priežasčių išaiškinimo. Galima teigti, kad kriminologijos mokslo šaknys slypi sociologinių teorijų prielaidose. Tradicinė nusikalstamumo sociologija remiasi žymiaisiais Durkheimo teiginiais apie anomijos („benormiškumo“, ar normų krizės) situaciją visuomenėje ir su ja susijusią socialinę patologiją, kuri, autoriaus teigimu, yra neišvengiamas bet kurios „normalios“ visuomenės reiškinys. Durkheimo mintis pratęsė kriminologinės „įtampos“ krypties šalininkai: Mertonas, Albertas Cohenas, Clowardas ir Ohlinas. Pagrindiniai šių autorių teiginiai aiškina nusikalstamumą kaip individų nesugebėjimo prisitaikyti prie esamų socialinių sąlygų bei ribotų galimybių pasiekti norimą tikslą (žemo statuso, ekonominės bei socialinės padėties) padarinius. Šiais teiginiais taip pat remiasi „subkultūrų“ teorija, teigianti, kad nusikalstamą elgesį lemia nusikalstamų „sub-kultūrinių“ grupių susidarymas (Vold et al. 1998; 167–168). Meado simbolinės sąveikos idėjos atsispindi Sutherlando bei Gressey „skirtingos asociacijos“ teorijoje, kuri teigia, jog nusikalstamas elgesys išmokstamas siekiant susitapatinti su nusikalstama grupe. Matza sujungia šiuos teiginius, siekdamas atskleisti socialinę nusikalstamumo konstrukciją. Autorius teigia, jog nusikalstama veikla atliepia individo reakciją į neigiamą visuomenės požiūrį jo atžvilgiu. Millso, Scotto ir Lymano požiūriu, svarbūs pasakymai bei gestai, kurie naudojami apibūdinant individus ar jų elgesį. Neigiami, žeminantys posakiai ar gestai gali neigiamai paveikti individo savęs suvokimą ir vertinimą. (Cullen ir Agnew 1999; 88–90). Pastarosios mintys plėtojamos Beckerio „etikečių klijavimo“ teorijoje. Ši teorija įvardija moderniosios „sociologinės kriminologijos“ pradžią. Beckeris teigia, jog nusikalstamumą apibūdinantį elgesį (pavyzdžiui, deviacijos) lemia neigiamų etikečių (visuomenėje naudojamų neigiamų apibrėžimų, apibūdinimų) „klijavimas“ individams ar grupėms. Visuomenės reakcija į šią etiketę sustiprina individo nusikalstamo elgesio tendencijas (Rock 1997; 257). „Etikečių klijavimo“ teiginiai atskleidžia glaudų ryšį tarp nusikalstamos veiklos apibrėžimo bei šią veiklą sukėlusių priežasčių. Nusikalstamumo „etikečių klijavimo“ įtaką visuomenės reakcijoms bei tolimesnes šių reakcijų pasekmes individų elgesiui iliustravo Stanley Cohen (Stanley Cohen 1972). Vienas esminių „naujosios sociologinės kriminologijos“ uždavinių siejamas su galimybėmis kontroliuoti ir koreguoti nusikalstamą elgesį siekiant eliminuoti anksčiau paminėtas socialines priežastis. Þymiausias kontrolės teorijų atstovas Hirshi teigia, jog, kalbant apie nusikalstamumo kontrolę, svarbiausia atsakyti į klausimą, kodėl kai kurie individai nenusikalsta? Nusikalstamumą autorius aiškina susilpnėjusiais socialiniais saitais tarp individo ir pagrindinių socialinių institutų. Hirshi ir Gottfredson teorinis socialinės kontrolės modelis sieja asmens savikontrolę ir nusikalstamumą skatinančią aplinką. Kiekvienas individas kitaip reaguoja į aplinką, o tai susiję su savikontrolę išreiškiančiomis asmens savybėmis. Pavyzdžiui, pagal Hirshi ir Gottfredson, silpnos savikontrolės individai yra aktyvūs, paviršutiniški, nesugebantys užmegzti ilgalaikių ryšių, siekiantys trumpalaikio pasitenkinimo. Tokie individai yra jautresni aplinkos pokyčiams, greičiau tampa deviantinės grupės nariais (Hirshi ir Gottfredson 1990; 4). Ši teorija yra kritikuojama dėl tyrimais nepagrįstos savikontrolės sampratos apibendrinimo: stiprios savikontrolės individai taip pat gali pasukti nusikalstamu keliu. Nusikalstamumo prevencijai svarbūs socialinės kontrolės teorijos teiginiai, siejantys individo amžiaus pokyčius (individui bręstant savikontrolės požymiai kinta) ir ankstyvąją jo socializaciją. Pasak Hirshi ir Gottfredson, silpna savi-kontrolė yra netinkamos ankstyvosios socializacijos pasekmė. Todėl socialinės prevencijos metodai pirmiausia turėtų apimti šią sritį. Daugelis kriminologų, ieškančių koreliacijos tarp teorijos ir praktikos, teigia, kad nusikalstamumo prevencijos strategijos kūrėjai turėtų atsižvelgti į teorinių teiginių įvairovę. Vis dėlto tokios teorinių modelių įvairovės pritaikomumas praktikoje – abejotinas, pirmiausia dėl to, kad reikalauja ne tik aukštos strategijos kūrėjų kompetencijos, bet ir ypatingų praktinių įgūdžių. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad socialinės nusikalstamumo prevencijos praktika yra tas žinojimo šaltinis, iš kurio „semia“ žinias kriminologijos teoretikai. Daugiausia informacijos „nusikalstamumo prevencijos teorijos“ kūrėjams suteikia strategijų, metodų bei programų stebėjimas ir vertinimas. Toks vertinimo tyrimas turi prasmę tik tada, kai jis pagrįstas moksliniais tyrimo metodais, apimančiais tiek raidos, tiek ir rezultatų vertinimą. Tačiau moksliškai pagrįsti vertinimai dažnai yra nepriimtini prevencinių strategijų kūrėjams. Siekdami išvengti kritikos, politikai ir strategai verčiau atsisako socialinės prevencijos, kaip netinkamo nusikalstamumo mažinimo metodo. Moksliškai pagrįstų socialinės prevencijos programų vertinimo trūkumas riboja žinių, reikalingų socialinės prevencijos metodų kūrimui, generavimą ir perdavimą bei mažina pasitikėjimą socialinės prevencijos programomis
Ar Lietuvos visuomenė jaučiasi saugiai?
Get PDFReview: Dobryninas, Aleksandras and Gaidys, Vladas. 2004. Ar saugi Lietuvos visuomenė? Vilnius: UAB „Petro ofsetas“.Recenzija: Dobryninas, Aleksandras ir Gaidys, Vladas. 2004. Ar saugi Lietuvos visuomenė? Vilnius: UAB „Petro ofsetas“
Lyčių lygybės vertinimai ir Lietuvos viešoji nuomonė
No full textThe main goal of the article is to analyze public attitudes towards gender equality and issues of normative and empirical equality in Lithuania. Following theoretical assumptions, it is aimed at examining of what kind of attitudes people have impact towards gender equality, how sociodemographic characteristics, particularly gender, differentiate them and what kind of factors may explain these differencies. The analysis is based on the empirical data collected in the framework of the sociological research EU Enlargement and Its Commitment to Women carried out by the Department of Sociology, Vytautas Magnus University in 2004. The authors discuss different aspects of gender equality in public opinion, as well as recommendations regarding the improvement of gender policy that are interesting and valuable from the practical, as well as theoretical points of view. What kind of theoretical models and measurements can help to avoid the most frequently made mistakes when analyzing public opinion on the issues of gender equality and policy recommendations? How important is the research on the assessment of gender equality from the methodological point of view? The authors aim at answering the questions by examining the factors that foster or weaken traditional and liberal attitudes towards gender relations on individual and structural levels and shape gender policy recommendations.Šio straipsnio tikslas yra analizuoti Lietuvos gyventojų požiūrius ir nuomones apie lyčių lygybės problemas Lietuvoje. Remiantis teorinėmis prielaidomis siekiama paaiškinti, koks yra gyventojų požiūris į lyčių lygybę skirtingose socio-demografinėse grupėse (visų pirma tarp vyrų ir moterų) ir kokie veiksniai lemia šiuos skirtumus. Analizuodami VDU Sociologijos katedros 2004 m. atlikto sociologinio tyrimo “Europos Sąjungos plėtra ir jos įtaka moterims” duomenis, straipsnio autoriai tiria Lietuvos gyventojų požiūrius į lyčių lygybės aspektus, o taip pat aptaria lyčių politikos tobulinimo problemas, kurios yra įdomios ir vertingos ne tik praktiniu, bet ir teoriniu požiūriu (gali pasitarnauti lyčių politikos formavimo procesui). Èia keliami klausimai: kokie teoriniai modeliai bei matavimo priemonės gali padėti išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų, vertinant viešosios nuomonės požiūrį į lyčių lygybės problemas, rekomendacijas politikai? Kokia yra metodologinė lyčių politikos vertinamojo tyrimo svarba? Siekiama paaiškinti kokie veiksniai sustiprina arba susilpnina respondentų tradicinį ir liberalų požiūrį į lyčių santykius Lietuvoje, o tuo pačiu daro įtaką ir lyčių lygybės politikos rekomendacijoms (be visiems gerai žinomų socio-demografinių aspektų, čia skiriami struktūrinis ir individualus lygmenys)
Naujosios klasės diskursas ir jo poveikis diskusijoms apie intelektualų vaidmenį posovietinėse šalyse
Get PDFIn this paper will be presented the main arguments of the New Class theories as well as some relevant critics and further elaboration of issue that appeared in later discourse on Western intellectuals mainly by theoretical assumptions in Jacoby and Lash works. And the last part of paper will be devoted to the fruitful use of this approach in works of well known researches of post-communist transformation such as I. Szelenyi and G. Konrad in Hungary, M. Kempny, J. Kurczewska and E.Mokrzycki in Poland, I.Bernik in Slovenia and L. Donskis in Lithuania, L. Greenfeld and L. Gudkov in Russia.Šis straipsnis siekia apžvelgti vieną iš pagrindinių Vakaruose plėtojamų diskursų, susijusių su intelektualais ir jų vaidmeniu šiuolaikinėse išsivysčiusiose visuomenėse, o taip pat apsvarstyti šio diskurso atgarsius posovietinėje sociologijoje. Šio diskurso ištakose - Bello ir Gouldnerio teorinės įžvalgos apie naujosios klasės atsiradimą keičiantis visuomenės poreikiams šiuolaikinių aukštųjų technologijų kontekste. Bellas pabrėžia vis didėjančią šios klasės įtaką ir galią, susijusią su monopolistiniu žinių ir sugebėjimų valdymu bei vyraujančiu šios klasės vaidmeniu, kuriant, platinant ir diegiant žinojimą. Tuo tarpu Goudneris, visiškai pritardamas tokios klasės spartaus formavimosi koncepcijai, gerokai praplečia diskursą teigdamas, kad šioji klasė nėra apolitiška, be to, ji turi dvejopą prigimtį: viena vertus, ji yra inovacijų šaltinis, tačiau, kita vertus, ji turi elitistinių kultūrinės buržuazijos bruožų gindama savo materialinius bei galios siekimo interesus. Naujosios klasės teorija apie vis didėjančią intelektualų bei techninės inteligentijos galią bei vaidmenį sulaukė plataus atgarsio tarp Vakarų mokslininkų. Vieni plėtojo ir gilino šias teorines įžvalgas, ypač pabrėždami vis stiprėjančią elitistinę naujosios klasės laikyseną, jos kosmopolitizmą, narcisizmą ir savi-izoliaciją nuo likusios visuomenės dalies (Lasch, Freedman, Pels). Kiti (Jakoby, Eva-Etzioni) atskleidžia naujus neigiamus šios klasės bruožus: konformizmą, priklausomybę nuo pajamų šaltinių, atitrūkimą nuo visuomeninės veiklos. Tačiau nemaža dalis tyrėjų (pvz., Flack, Goldfarb ir kiti) randa ir teigiamų tendencijų: pvz., didėjančią įtaką naujiems socialiniams judėjimams, pilietinei visuomenei bei demokratijos stiprinimui. Naujosios klasės diskursas rado stiprų atgarsį ir tarp posovietinių šalių sociologų, tiriančių inteligentijos ir intelektualų vaidmenį šiame regione. Daugelis jų įvairiai panaudoja ir praturtina šį diskursą: ieško panašumų, kritikuoja ar kelia hipotezes apie posovietinių intelektualų ateitį, turėdami mintyse, kad visuomenės raida gali priartėti prie išsivysčiusių demokratinių šalių situacijos. Nors vyrauja pesimistinės šios grupės nykimo ir vaidmens mažėjimo prognozės, naujosios klasės diskurso teorinės įžvalgos suteikia galimybes giliau pažvelgti į intelektualų prisitaikymo prie naujųjų sąlygų procesą ir jų savi-realizaciją kuriant pilietinę visuomenę