Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Smurto prieš moteris priežastys ir prevencija
Get PDFIn this article are analysed reasons of violence for women in the family: the influence of patriarchalism model, poverty, the view for woman in the contect of history, depresion, discord and conflicts between members of family. On the ground of G. D. Myers, J. Gilligan, P. L. Berger, A. M. Pavilionienė, K. Miškinis and other authors ideas, there are explained origin of violence for women, the whole of values, traditions, customs, habits and attitudes what have influence for inequality of sex. In the modern society the role of woman is very depreciated, because the women are sold to slavery, they are beat, killed.
The results of investigation proved, that women conflict and cross with their husbands, because they drink hard, humiliate wives, don’t agree for education of children, for poverty in their family. Husbands attach a little attention for their wives. They don’t like, that wives don’t take care for them. Women difficulty experience the violence, they feel strain and fear, hatred and humiliation.
Some women aren’t independent and confident, because they married with that man who harmed woman before wedding. Women complain to friends, neighbours, relatives about violence from husband, but only some women inform for police. The facts aren’t solved, because the women forgive for their violenctions, live with them and suffer.
The sociological investigations are the best ilustration of fact, that the women are depended on economy conditions in the family. This depending is connected with physical violence. In this article are explained prevention possibilities (the Women crisis centres, psichology services, ungovernment organizations). Its are explained some standpoints about punishments for thees, who beats and harms women. There are some ideas from Criminal Code of Lithuanian Republic and UNIFEM organization about the violence for women. The author of this article thinks, that the society has to know about problems in the families.Straipsnyje analizuojamos smurto prieš moteris priežastys šeimoje: patriarchalinio modelio įtaka, skurdas, istorijos kontekste suformuotas požiūris į moterį, depresija, nemokėjimas konstruktyviai spręsti konfliktus. Straipsnyje aiškinamos prevencinės galimybės, stengiantis užkirsti kelią smurtui prieš moteris, cituojami straipsniai iš Lietuvos Baudžiamojo Kodekso (1999) apie bausmes smurtautojams, minimas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (1998), nagrinėjama psichologinių tarnybų pagalba moterims, nukentėjusioms nuo smurtautojų. Atlikto pilotinio tyrimo rezultatais įrodoma, kad moterys konfliktuoja ir pykstasi su vyrais šeimoje dėl vyro girtuokliavimo, nepriteklių ir vaikų auklėjimo, dėl nuolatinio žeminimo. Moterys smurtą išgyvena labai sunkiai, jaučia įtampą ir baimę, neapykantą ir pažeminimą. Jos nėra savarankiškos ir ekonomiškai priklauso nuo vyro. Moterys apie patirtą smurtą nuo vyro policijai praneša retai. Visa tai lieka neišsprendžiama, nes moterys atleidžia skriaudėjams ir toliau su jais gyvendamos kenčia. Straipsnyje laikomasi nuostatos, kad visuomenė turi žinoti apie moterų padėtį šeimoje
Socialinės tvarkos problema šiuolaikinėje racionalaus pasirinkimo prieigoje ir Maxo Weberio suprantančioje sociologijoje
No full textThe idea that the utilitarian explanation of social order is dead, established in Talcott Parsons’ major work „The Structure of Social Action“, had been predominating among sociologists for a long time. Indeed, Parsons was commonly thought to be the one who buried the utilitarian explanation. The situation changed after the rise of Rational Choice Approach which could be called a neo-utilitarian social theory. It reanimated utilitarian explanation of social order, recycling it in the framework of the game theory. This article (1) profiles methodological singularity of the neo-utilitarian explanation by describing it as „protosociological“ as opposed to sociological (empirical) application of the rational choice theory; (2) discloses and criticizes the implicit assumption of Parson’s „convergence thesis“ that the problem of social order was conceived in the same way in all significant contributions of the classical sociological tradition; (3) compares Weberian ideas on social order with those in the neoutilitarian works and discusses the significance of Max Weber’s theoretical legacy for the current work on the problem of social order.Po Talcotto Parsonso Socialinio veiksmo struktūros sociologijoje ilgą laiką vyravo nuomonė, kad utilitaristinis socialinės tvarkos aiškinimas yra nebegyvas ir paties Parsonso palaidotas. Situacija pasikeitė atsiradus ir sustiprėjus racionaliojo pasirinkimo prieigai, kurią galima pavadinti „neoutilitaristine“ socialine teorija. Ji reanimavo taip pat ir utilitaristinį socialinės tvarkos problemos sprendimą, panaudodama šiam tikslui lošimų teorijos priemones. Straipsnyje 1) atskleidžiamas šiuolaikinio neoutilitaristinio socialinės tvarkos problemos sprendimo metodologinis savitumas, apibūdinant jį kaip „protosociologinį“ ir skiriant jį nuo empirinių racionaliojo pasirinkimo teorijos pritaikymų; 2) išryškinama ir kritikuojama Parsonso „konvergencijos tezės“ implicitinė prielaida, kad visi reikšmingi klasikinės sociologijos tradiciją reprezentuojantys intelektiniai projektai socialinės tvarkos problemą kelia ir sprendžia vienu ir tuo pačiu būdu; 3) lyginama vėberiškoji ir neoutilitaristinė socialinės tvarkos problemos formuluotė bei samprata ir parodoma Maxo Weberio teorinio paveldo reikšmė šiuolaikinių diskusijų dėl socialinės tvarkos problemos kontekste
Moderniojo Vakarų mokslo ribos (I)
No full textEducation, and above all formal education, has been one of the principle components of modernization and globalization. This is to say that the notion of universal participation in human affairs is by now regarded a necessary condition for national and international relationships and understanding. Without education, as a rational condition, such relationships and understanding are hardly possible. The call for extension of democracy and the production of the good life around the globe is constantly premised on the requirements of formal education. It is advisable to disclose what constitutes this modern education and what sort of human being and a type of reality does it require and in fact construct. While the phrase formal education sounds intellectual, indeed enlightening, we want to argue that such a designation has a preunderstanding that frames the modern Western civilizational understanding of sciences and by extension of human sciences. Indeed, it shapes the way in which human beings must become in their concrete, practical interrelationships, whether intra or international.Švietimas, o pirmiausia – formalusis švietimas, yra svarbus modernėjimo ir globalizacijos komponentas. Tai rodo, kad visuotinis žmogiškų problemų sprendimas esti būtina nacionalinių ir tarptautinių santykių supratimo sąlyga. Demokratijos ir gerovės plėtra pasaulyje remiasi formaliojo švietimo reikalavimais. Tiek vadinamosiose išsivysčiusiose Vakarų šalyse, tiek ir siekiančiose tokio išsivystymo visuomenėse esamas švietimo lygmuo pasitelkiamas kaip vertinimo kriterijus. Šiame straipsnyje nagrinėjamos dabartinės teorinės, metodologinės ir civilizacinės švietimo problemos, siejamos su globalizacija. Taip pat svarstomi Vakarų moderniojo mąstymo, kuris laikomas „globalizuojančiu“, klausimai, o taip pat aptariamos postmoderniojo multidiskursyvumo galimybės sprendžiant švietimo problemas, kurios atsiranda dėl globalizuojančio modernybės modelio poveikio pedagoginėje praktikoje
Oscaro Lewiso skurdo kultūra: kritika ir plėtotė
No full text[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English]
In this article the concept of the culture of poverty as defined by Oscar Lewis, and its critique was reviewed, and methodologies for exploring adaptation to poverty suggested. Lewis described the culture of poverty as a way of life, clusters of traits of some of poor people, that develop as an adaptation to living in poverty in a capitalist society, and from then are passed through generations. Lewis came to this idea from his Marxist background. The wording of the concept, however, was not very successful, as reflected by the number of misunderstandings and criticisms. Some of them, though, rise from a different understanding of culture.The theory behind the Lewis’ concept was not developed well. The concept soon gained popularity among politicians and wider audience, but was largely discarded in the intellectual circles. The researchers, who tried to check the culture of poverty hypotheses, also came to ambiguous conclusions. It was partly due to the vagueness of the definition of the concept, and partly because of the research methods used. The idealistic model of culture as consensus, because of the separation of “what is in the mind” vs. traits, behaviors, way of life etc., could be a clearer way to understand and analyze some of the poverty issues, especially when poverty is defined by consensus. However, for those interested in the issue of poverty, it would require a connection with other, more “materialist” variables in order to understand and explain the issue more fully: the idea of adaptation to the long-term deprivations can help to understand the behavior of people living in poverty better.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje aprašoma JAV antropologo Oscaro Lewiso “skurdo subkultūros” samprata, autoriaus pasiūlyta XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Čia pateikiama ir šios sampratos kritika. Taip pat apžvelgiami “skurdo kultūrą” mėginę matuoti tyrimai. Skurde gyvenančių žmonių elgesį traktuojant kaip prisitaikymą gyventi ilgalaikio skurdo sąlygomis, skurdo ir skurdo poveikio tyrimuose siūloma pasitelkti atitinkamus metodus. Marksistinių pažiūrų Lewisas “skurdo kultūrą” nusakė kaip neturtingiausių sluoksnių prisitaikymą gyventi kapitalizmo sąlygomis, kai susiformuoja būdingi “skurdo kultūros” bruožai ir gyvenimo stilius. Visa tai yra perduodama iš kartos į kartą. Tam tikru laikotarpiu “skurdo kultūros” termino, sukėlusio karštas diskusijas dėl pačios kultūros sampratos, atsisakė dauguma mokslininkų dėl abstraktumo, numanomo skurstančiųjų kaltinimo bei nepakankamo teorinio pagrindimo. Tačiau terminas paplito, jį perėmė politikai ir plačioji visuomenė. Dauguma straipsnyje nagrinėjamų tyrimų “skurdo kultūrą” matavo tik kaip nuostatas bei vertybes ir taip prasilenkė su materialistiniu Lewis\u27o “skurdo kultūros” traktavimu. Tyrėjų išvados dviprasmės, tiek dėl “skurdo kultūros” apibrėžimo miglotumo, tiek dėl naudojamų tyrimo metodų. Aiškesnis prisitaikymo gyventi skurde nagrinėjimo būdas, ypač kalbant apie skurdą kaip konsensą, galėtų būti “idealistinis” kultūros kaip konsenso modelis, nes jis atskiria žmonių mąstymą nuo bruožų, elgesio ar gyvenimo būdo. Tačiau besidomintiems skurdo klausimu tektų šį metodą derinti su kitais, išgaunančiais “materialesnius” kintamuosius dydžius (jei būtų norima plačiau suprasti ir paaiškinti skurdo įtaką)
Demokratijos kontekstualizacija ir socialinio tyrimo praktika
Get PDFPolitical communication is strictly distinguished from social and individual activities that are interest-laden and thus lack the autonomy to be political. The latter belongs solely to political societies that are democratic. Indeed, there must be a strict restriction of the use of political to a public domain in which every member of society participates in public debates and decisions. This participation is the continuous origination and maintenance of the political domain as a guarantee of human autonomy and equality.This equality suggests that the publicly appointed officials are bound by the democratic ethos to maintain such a public domain and thus are called on to communicate the public issues; any communication that is designed for effect, for rhetorical obfuscation, is interest-laden and hence designed to advance the motives of an individual or a group and not the concerns of the public. In various ways, such a communication, and those who in their expertise help in its design, adds to the legitimation crisis that leads finally to public cynicism.Political journalism, as part and parcel of the originating and maintaining of the political society, is designed to serve the public by providing information that is of public concern. This is not to say that gossip columns of social interest are to be excluded from mass media. Rather, the primary task is information – despite the tendency of the public officials and their experts to obfuscate and mislead. One could in fact argue that political journalism and communication is, by now, the primary instrument of continuing the origination and maintenance of political (i.e., democratic) society (Mickunas, Pilotta 1999).Straipsnyje nagrinėjama demokratinės žinojimo visuomenės koncepcija, kuri remiasi metodologinėmis fenomenologinės sociologijos pirmtako Alfredo Schützo prielaidomis, kad kiekvienas mūsų esti 1) kasdienybės pasaulio praeivis, 2) ekspertas ir 3) gerai informuotas pilietis.Socialinio veiksmo metodologijos požiūriu, dialogas yra hermeneutinio interpretacinio supratimo raiška, apibrėžiama pagal dalies-visumos santykį. Hermeneutinis principas rodo, kad socialiniai mokslai remiasi ikiinterpretuotu, ikireflektyviu, ikiteoriniu gyvenamojo pasaulio pagrindu. Kitaip tariant, savaime suprantamos prasmės atsargos, susidedančios iš kasdienio socialinio ir kultūros patyrimo, ir yra toji sąlyga, kuri leidþia kalbėti apie teorinį žinojimą apie patyrimą. Dėl šios priežasties socialinis mokslinis žinojimas yra reflektyvus. Jis priklauso nuo ikisupratimo ar interpretacijos – nuo savo paties egzistavimo sąlygų supratimo.Svarbus politinio autonomiškumo principas – dialogas – esti nuoroda ne į kažką, bet su kažkuo. Tai rodo domėjimąsi kitu. Metodologinėje dialogo koncepcijoje, kuri remiasi bendruomenės supratimu, socialinis patyrimas nagrinėjamas kaip santykis tarp individualios savimonės, kito ir pasaulio. Dialogiškas interpretacijos pobūdis nėra tik nuorodą į kitą. Tai – žiūrėjimas su kitu. Tai – vieta, kur interpretacinis supratimas susiejamas su bendruomenės „metodologija“. Paskiro žmogaus žinojimas yra kolektyvinio teisėtumo, bet ne privataus tyrimo rezultatas. Šį žinojimą įgyjame šeimose, mokyklose, bendruomenėse; skaitydami knygas, laikraščius, žiūrėdami televiziją ir naršydami internete.Siekdami išsaugoti ir stiprinti gerai informuoto pilietiškumo sąlygas, turime kurti tarpinius – viešojo švietimo, žurnalistinio etoso, sutartinės demokratijos – institutus, kurių paskirtis yra bendrasis pilietinis gėris, kuriamas bendromis pastangomis. Šiuo požiūriu politinė žurnalistika ir komunikacija yra pirminės sąlygos, leidžiančios išsaugoti ir tęsti politinės (t.y. demokratinės) visuomenės principus.Reikia skirti, viena vertus, politinę komunikaciją ir, kita vertus, socialinę bei individualiąją veiklą. Pastaroji susijusi su interesais. Kad ji taptų politine ir demokratine, jai stinga autonomijos. Politinė komunikacija – veikla, kuri vadovaujasi autonomiška viešąja diskusija, - atsako už padarytus sprendimus. Šiuo požiūriu privatūs interesai, kurių motyvacija yra iracionali, slepia arba naikina racionalią ir laisvą viešąją diskusiją. O tokia diskusija neturi būti supaprastinta. Be to, ji neturi vengti prieštaravimų. Tai, ko reikia vengti, yra paviršutiniškas požiūris, dažnai pateikiamas kaip „objektyvus“. Paprastai manoma: jeigu pateikiami du priešingi požiūriai, tai „problema“ jau yra suformuluota. Tačiau rimtas dialogas reikalauja kruopščiai išnagrinėti dalyką dar prieš pateikiant vadinamuosius „skirtingus požiūrius“. Paprastas požiūrių pateikimas negali būti esminė žinojimo sąlyga.Griežtai kalbant, politika turi vieną pagrindinį uždavinį – atvirą sritį, kur kiekvienas bendruomenės narys dalyvauja spręsdamas viešuosius klausimus. Tokia laikysena rodo, kad visi bendruomenės nariai yra vienodai įsipareigoję dalyvauti viešuose politiniuose svarstymuose. Tai – pastangos rūpintis politikos etosu, t.y. politiniu būdu, kuris išsaugo ir stiprina viešosios srities galimybę. Kaip tik todėl politinė-žurnalistinė komunikacija, kaip demokratijos etoso dalis, turi suprasti perskyrą tarp viešosios ir privačiosios sričių ir domėtis, ar politinio pobūdžio teiginiai yra susiję su viešaisiais rūpesčiais. Demokratinės politinės žurnalistikos paskirtis – informuoti bendruomenę apie maskuojančią politinio teatro veiklą, jo nemokšiškumą ir sprendimų stygių. Tokia sritis nėra natūrali arba socialinė. Tai – autonomiška politinė sritis
Korupcija: teoriniai bandymai apibrėžti ir paaiškinti
Get PDFThe article focuses on the concept of corruption and the problems defining the corruption. It also discusses the possibilities of theoretical analysis of corruption phenomenon. Law, public interest and public opinion have significant role in defining corruption. The problems of corruption determination is: the differences among „corruption“ as it is defined in the official laws of countries, as it effects the public and „corruption“ as it is defined by public. The preparation of the comparative studies of corruption in different countries also is complicated. The article analyzes political corruption as the example of mentioned issues. The theoretical analysis of corruption in the article is based on two models: a Heidenheimer approach (as a macro level theory) and principal – agent approach (as a micro level theory). The advantages and disadvantages of theses two models are presented. The article evaluates corruption phenomenon not only in the context of law and criminal justice, but also in the broader context of political, social, economical and cultural life.Straipsnyje analizuojama korupcijos apibrėžimo problematika ir teorinės korupcijos reiškinio analizės galimybes. Nagrinėjami įstatymo, viešojo intereso ir visuomenės nuomonės vaidmenys apibrėžiant korupciją. Skiriamos esminės problemos, atsirandančios siekiant apibrėžti korupcijos reiškinį: skirtumai tarp teisinės korupcijos sampratos, praktinio jos poveikio ir visuomenės suvokimo, o taip pat problemos, atsirandančios vykdant lyginamąsias skirtingų šalių korupcijos reiškinio studijas. Kaip iliustracija, susijusi su paminėta problematika, nagrinėjama politinė korupcija. Straipsnyje pateikiami du teoriniai modeliai: A. Heidenheimerio požiūris (makro lygmens teorija) ir atstovaujamojo – atstovo modelis (mikro lygmens teorija). Pateikiami šių teorinių požiūrių privalumai ir trūkumai. Straipsnyje siekiama apibrėžti korupcijos reiškinį ne tik teisės ir kriminalinės justicijos atžvilgiu, bet ir platesniame politiniame, socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame kontekstuose
Išviešintos erdvės
No full textReview: Tereškinas, Artūras (ed.). 2002. Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos.Recenzija: Tereškinas, Artūras (red.). 2002. Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos
Socialinis kapitalas: nuo mokslinių tyrimo perspektyvų prie empirinių pastebėjimų. Gero valdymo klausimas
Get PDFSocial capital is a term, which is widely used in social sciences today. The concept has been coined by the French philosopher and sociologist Pierre Bourdieu and popularized by the American political scientist Robert Putnam. However, the two authors talk of rather different phenomena while using the same term; they assign different importance (cause-effect) to different components and events of the social life; they draw rather dissimilar recommendations concerning actions of the public authorities and individuals.
In this text the two theories are outlined, then some data from the survey “Social capital in Kaunas and Kaunas region” conducted in spring 2003 are presented and interpreted. The interpretation does not allow much hope that the social capital understood as participation in social activities and voluntary organizations might in some automatic (miraculous) way – without changing power relations and increasing material well being of the majority of social groups – lead to enhanced citizenship and community development.
Active and responsible role of the municipalities (local authorities) might be one of the actual leverages to encourage and improve development of civil society (non-governmental organizations). Sociological research shows that the social capital in a constructive way shall be understood as dependent variable, which might be positively influenced (affected) by the “good” governance.Socialinis kapitalas – sąvoka, plačiai ir įvairiai vartojama šiandienos socialiniuose moksluose. Į mokslo terminiją ją įtraukė prancūzų filosofas ir sociologas Pierre\u27as Bourdieu, o ypač išpopuliarino amerikiečių politologas Robertas Putnamas. Šių mokslininkų taikomi analizės vienetai, keliami klausimai ir daromos išvados yra tiesiog radikaliai skirtingos. Ir nors iš jų studijų išplaukiančios rekomendacijos nėra tarp savęs nesuderinamos, – jos papildo ir sustiprina viena kitą, – vis dėlto jos apima skirtingus prioritetus, priskiria nevienodą svarbą įvairiems socialinio gyvenimo reiškiniams. Tekste pristatomos abi teorijos ir jų pagrindu interpretuojami tyrimo “Kauno socialinis kapitalas” duomenys (2003). Išryškinama, kad nėra didelės tikimybės, jog socialinis kapitalas, aptinkamas dalyvavimo visuomeninėje veikloje ir nevyriausybinėse organizacijose dėka, gali kokiu nors reikšmingu ir automatišku (stebuklingu) būdu – nesikeičiant galios santykiams ir nedidėjant bendrai daugumos gyventojų materialinei gerovei – didinti pilietiškumą ar bendruomenės raidą. Aktyvus ir atsakingas vietos valdžios (savivaldos) vaidmuo yra vienas iš svertų, kurie gali paspartinti ir pagerinti pilietinės visuomenės (nevyriausybinių organizacijų) raidą. Sociologinis tyrimas rodo, kad socialinis kapitalas konstruktyviai turėtų būti suvokiamas kaip priklausomas kintamasis dydis, kurį gali teigiamai veikti “geras valdymas”
Filantropija postkomunistinėje visuomenėje: strateginis veiksmas ar socialinio atsakingumo apraiška?
No full textTogether with the national Independence and the free market re-establishment, philanthropic tradition are returning back to the Lithuanian society. However philanthropy already appears in its modern qualities based not only on pure Christian morality, but also having some expressions of corporative social responsibility, strategic action. This paper is dwelling on the analysis of philanthropic phenomenon in post-communist settings revealing the dichotomy between philanthropy as social responsibility and its corporative strategic aspects. The analysis is based on interpretation of empirical and statistical data, as well as theoretical insights.Filantropija kaip pilietinis reiškinys naujai formuojasi Lietuvoje, kaip ir kitose pokomunistinės Europos šalyse, ir pasižymi modernia kokybe, grindžiama ne tik krikščioniška morale, altruizmu, bet taip pat ir korporatyviniais, strateginiais, verslo, viešosios politikos principais. Straipsnyje nagrinėjami moderniosios filantropijos raiškos ypatumai pokomunistinėje erdvėje, analizuojami filantropinio proceso kaip socialinės atsakomybės ir korporatyvaus strateginio veiksmo dichotomijos aspektai. Analizė grindžiama empirinių, statistinių duomenų interpretacijomis bei teorinėmis įžvalgomis
Diskursyvioji galia
Get PDFThe phenomenon of power is implicit in numerous critiques of modern sciences and their methods, resulting in the crisis of rationality. Our analyses will follow two intentionalities, the vertical and the horizontal, showing that the modern scientific rationality assumes principles which exclude the vertical. By “intentionality” we mean a way of experiencing the world at the exclusion of other ways. Thus, intentionality is not a private affair but can be carried from generation to generations. For example, scientists invariably will say “let us look at the world mathematically,” proposing a quantitative mode of perception over poetic, ritualistic, etc. The latter, while equally intentional, will be discarded by science.Thus the scientific conception of mathematical method, as a way of mastering the material world, intimates also a restriction of linguistic sign systems and uses to specific modes, mathematical discourse, at the expense and exclusion of other discursive forms. If not deliberate, there is a specific “bracketing” that was performed by the philosophies and sciences of the modern age that allotted the primacy of all understanding to language, and indeed to a specific language. The result of this development is manifested in the current claims by the semiotics and the deconstructionists that language or discourse is the primary power in all domains of human experience and praxis. While at first sight outlandish, this claim is well justified on the basis of most concrete analyses of modernity, with its ontology and scientific method.Our approach will trace out “bracketing” and show what phenomena become discarded and what phenomena remain in order to be constitutive of power. It is hoped that the result of this investigation will reveal specific formations which belong to no one, are nowhere, and yet comprise the very modalities of our modern awareness. What is meant here by awareness consists of specific noetic practices ruled by, and expressive of, a set of intentionalities. In addition, the noetic practices constitutive of power are also ruled by a specific form of transcendence lending such practices their autonomy. The latter is expressed in numerous ways across various socio-political, economic and scientific formations, aims, and imageries. It lends an appearance of a total transcendental arbitrariness to the noetic practices at all levels. The phrase “noetic practices” encompasses what the human actually does in relationship to the world of objects of whatever type and at whatever level of posited objectivity.Šiame straipsnyje glaustai nagrinėjami galios sampratos formavimosi ypatumai modernioje Vakarų mokslo kultūroje. Teigiama, kad kitų tradicijų įtraukimas į intelektinę diskusiją suteikia pagrindą platesniam ir gilesniam požiūriui į diskursyviosios galios raišką ir politinės retorikos kilmę. Galios samprata neatsiejama nuo moderniųjų mokslų ir jų metodų kritikos, kuri baigiasi racionalumo krize.Todėl čia vadovaujamasi dviem intencionalumo kryptimis – vertikalia ir horizontalia, parodant, kad modernusis mokslinis racionalumas įtvirtina principus, kurie atmeta vertikalumą. Teigiama, kad mokslinė matematinio metodo koncepcija, kaip būdas konstruoti medžiaginį pasaulį, teikia kalbinių ženklų sistemų suvaržymo pavyzdį. Kad ir nesąmoningai, moderniosios filosofijos ir mokslo formos „išskliaudžia“ kalbinės raiškos formas suteikdamos pirmenybę specifinei kalbai.Šio straipsnio paskirtis – atskleisti specifinius darinius, kurie lyg ir niekam nepriklauso, tačiau jie sudaro moderniojo supratimo modalumus. Modernioji galios samprata remiasi savita duotybės sandara, pateikiama kaip transcendencija, kuri yra neprieinama tiesioginei intuicijai. Modernusis filosofinis ir mokslinis mąstymas teigia, kad matematika, ar kiekybinės procedūros, yra ne tik metodologinės gairės, bet pagrindžia teorinį mąstymą. Specifinė tokių procedūrų sandara rodo, kad jos apima struktūras ir taisykles, kurios gali būti formuluojamos neatsižvelgiant į santykį su intuityvia, t.y. kokybine, tiesioginio suvokimo sritimi.Kad šios procedūros ir struktūros įgytų pagrįstumą, remiantis šiomis procedūromis, turi būti sukurtas objektyvus pasaulis. Pirma, procedūros turi būti indiferentiškos suvokimo intuicijos atžvilgiu; jos perteikia visus įvykius kaip iš esmės homogeniškus. Antra, pagal šiuos reikalavimus – teoriškai-metodologiškai reikalaujamo homogeniškumo vardu – apibrėžiama intuicijos, tiesiogiai duotos suvokimui, sritis. Moderniojo amžiaus mąstytojai, siekdami rasti vietą formaliai sričiai, išranda „talpyklą“, pavadindami ją protu. Čia tariamai gyvena minėtikiekybiniai ir formalūs komponentai, kurie priklauso subjekto imanencijai.Postmodernioji semiotika daro prielaidą, kad, viena vertus, nėra „vietų“, kuriose įsikūrusi galia, tačiau, kita vertus, ji visur ir visada įgyvendinama pasitelkiant diskursą. Nors tokia prielaida yra tinkama, vis dėlto svarbu suprasti pagrindžiamuosius galios suvokimo principus. Kaip įrodinėja Edmundas Husserlis, technologizacija numato formalias operacijas, visiškai nepaisydama gyvenamojo pasaulio prasmės struktūrų. Toks formalizmas, suporuotas su homogeniška ir indiferentiška tikrove, galiausiai baigiasi dviem struktūriniais procesais. Pirma, visiškai nepaisoma konkrečių gyvenamojo pasaulio prasmių ir jų horizontų, o antra, formalūs ir technologiniai principai atsiejami nuo konkrečių intencionalumo formų, kurios susieja subjektą su gyvenamojo pasaulio morfologijomis.Kultūra gali stiprinti savo šeimininkavimą ir praktinę kontrolę plėsdama formaliosios diferenciacijos žymenis ir technologinį aplinkos suvaržymą, stiprindama materialiųjų išteklių vartojimo efektyvumą. Tačiau tai – krizės pagrindas, nes mokslas įtraukiamas į žmonių gyvenimą remiantis technologiniu materialiųjų išteklių „vartojimu“, įgyvendinant tas pačias operacijas, kaip ir gamtos pasaulio atžvilgiu