Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Pirmasis lietuviškas sociologijos metateorijos veikalas
Get PDFReview: Valantiejus, Algimantas. 2004. Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Recenzija: Valantiejus, Algimantas. 2004. Kritinis sociologijos diskursas. Tarp pozityvizmo ir postmodernizmo. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
Viduriniosios klasės diskursas postkomunistinėse visuomenėse
Get PDFThe focus of this article is to reveal some ambiguities existing in discourse on middle class, particularly on causal relationship between the middle class and democracy, and to show some risk in applying such Western theoretical framework in post-Communist context. Therefore, the essential purpose has been to ask: what explanatory power does the term ‘middle class’ have in the analysis of post-Communist societies? Does the term really help us to understand the actual situation within the rapidly changing societies of the region, or does it serve only as a powerful metaphor of their ‘backwardness’ in comparison with Western ones? The practice of transferring Western theoretical tools to other social contexts is hardly new. We need only think of the transfer of United States modernisation theory to explain the ‘backwardness’ of Latin America. The theory and its constituent elements did not fit these societies precisely because the theory succeeded only in showing them up as backward in terms of the modernisation process. Similarly, if to use the concept of the middle class as purely descriptive tool for analysing post-Communist social reality, then it quickly becomes apparent that such phenomenon as the middle class hardly exist, at least not in the form it takes in Western countries. However, such implication says nothing about particular social realities or about the degree of democratic development in post-Communist countries. The enormous emphasis placed on the middle class in post-Communist intellectual discourse makes one aware that this concept is used not so much as a theoretical tool in explaining social reality than as an ‘ideological artefact’. Therefore, we can speak about signs of an ideological manipulation of theoretical assumptions, employing otherwise quite artificial models for the construction of compliant social structures, or at least presenting a simulacrum of them from above. Besides, the common practice of transferring Western models to the East points towards the dominance of Western political programmes in setting research agendas and in attracting sponsorship for academic work. Such negative effects simultaneously lead us to look critically at any direct application of Western concepts to the post-Communist world and inspire us to look for more adequate approaches and theories with which to explain the social reality of the region.Straipsnyje nagrinėjamos Vakarų teorijų panaudojimo problemos aiškinant socialinius ir kultūrinius pokyčius postkomunistinėse visuomenėse. Viena vertus, tokių teorijų panaudojimas yra grindžiamas šių visuomenių vystymosi link Vakarų išsivysčiusių postindustrinių visuomenių modelio tendencija, kita vertus, teigiama, kad dėl skirtingo konteksto, kuriame buvo sukurtos šios teorijos, jos vargu ar gali paaiškinti postkomunistinių visuomenių raidos savitumus. Vienas labiausiai diskutuojamų – viduriniosios klasės probleminis aspektas, kai dažnai kalbama apie viduriniosios klasės trūkumą ar silpnumą postkomunistinėse šalyse. Šis diskursas tampa ypač politizuotas, kai susiejami viduriniosios klasės vystymosi ir demokratijos stiprinimo veiksniai, teigiant, kad vidurinioji klasė yra būtina sąlyga stabiliai demokratijai sukurti. Todėl kyla klausimas, kiek viduriniosios klasės sąvoka gali paaiškinti pokyčių procesą šiose visuomenėse? Ar tai tik ‘atsilikimo’ metafora lyginant jas su išsivysčiusiomis Vakarų visuomenėmis? Straipsnyje yra argumentuojama, kad viduriniosios klasės susiejimas su stabilia demokratija kelia rūpesčių ir Vakarų teoretikams, nes dažnai tas stabilumas remiasi ne tiek demokratinės politinės sistemos palaikymu, kiek nenoru keisti esamą situaciją, siekiant apsaugoti savo ekonominius, statuso ar vartotojiškus interesus. Be to, toks susiejimas nepaaiškina ir šiuolaikinių industrinių visuomenių, kuriose vyrauja vidurinysis visuomenės sluoksnis, o taip pat polinkio į ksenofobiją, rasizmą ir kitus, su demokratija nederančius, reiškinius. Postkomunistinių šalių atveju, importuojant vakarietiškame kontekste suformuotą viduriniosios klasės sąvoką, susiduriama su akivaizdžiais sunkumais. Visų pirma ši sąvoka turi silpną aiškinamąją galią, nes empirinis viduriniosios klasės nebuvimo ar silpnumo konstatavimas nieko reikšmingo nepasako apie vykstančių procesų savitumus ar demokratijos vystymąsi. Be to, vyraujantis orientavimasis į vakarietiškus teorinius modelius remiasi tyrimų finansavimu (dažnai – Vakarų fondų) ir labai susiaurina tyrimų tematiką, kai lieka neaptartos daug svarbesnės visuomenės problemos. Negana to, tokios sąvokos, kaip ‘vidurinioji klasė’, ,vartotojiška visuomenė’ ar ‘pilietinė visuomenė’ tampa ne teorinėmis priemonėmis, padedančiomis aiškinti socialinę realybę, bet ideologiniais artefaktais, įteisinančiais ekonominius ar politinius interesus. Tokie negatyvūs Vakarų teorinių modelių taikymo skirtinguose kontekstuose aspektai įkvepia poreikį ieškoti labiau tinkamų teorinių prielaidų ir sąvokų, galinčių paaiškinti vykstančius pokyčius
Radikalios mikrosociologijos gairės
Get PDFContrary to the popular definition of qualitative research as “the new mode” of cognition we can see qualitative methods as having at its essence the concepts of hermeneutics, pragmatism, and radical microsociology. The focus of this article is on the historical roots of qualitative method and the methodological tension created by the foundational and discoursive terminology. The goal of this paper is to discuss and suggest a need for sociology to more thoroughly integrate microsociological insights into its theory and practice. It is from this point of view that we must consider the contemporary “demise” of empiricism and make explicit some substantive connections between the new ways of cognition, i. e. qualitative methods, “post-“ insights, and “radical” microsociological trends. Within the larger context of sociology as an academic discipline, a growing breach now exist between the proponents of a so-called quantitative epistemology and those who have identified themselves as qualitative researchers. The transformation of recent methodology has been accompanied by a proliferation of qualitative techniques of research. Its focus shifts from foundational attempts to the discoursive, contextual, and indexical problems. Supposing that the two ways of cognition are based on different sociological traditions and methodological justifications leads to asking the question posed to us by the dualist context of latter-day sociological inquiry: what are the roots of qualitative research? This paper begins by arguing that progress towards a fully articulated sociological practice must proceed now from a historically focused analysis of different methodological ideas. The themes and the principles of the classic methodological works of these traditions reveal the plausibility of the claim that the incorporation of their content is central for recent methodology. The main argument of this article is that the highlighting and criticizing particular arguments relevant to the debate between the quantitative sociologists and the critics of quantitative researches leads to a better understanding of the radical transformation of the contemporary critical sociological thought. From the critical point of view the main task is to ensure the proceeding potency to make sociological discourse negotiable.Istorinė sociologijos raida atskleidžia, kad šiai disciplinai nuo pradžios būdinga metodologinio pobūdžio įtampa, kuri pastaraisiais dešimtmečiais išryškėja kaip dualizmas, o kartais netgi vidinis antagonizmas. Dualizmo priežastis yra iš esmės skirtingų pažinimo būdų – pagrindžiamojo ir diskursyviojo – plėtra. Yra ir papildoma problema. Pažinimo būdų skirtumus dažnai lemia objekto skirtumai, siejami arba su socialinėmis makro (plačios apimties), arba su mikro (siauros apimties) struktūromis. Nepanašūs tyrimo objektai reikalauja ne tik skirtingų pažinimo būdų, bet ir skatina nagrinėti esminius jų skirtumus. Šių skirtumų savivoka skatina užduoti reflektyvų klausimą: kaip pažįstama socialinė tikrovė? Nors dažnai kalbama apie „empiriškai tikrinamus“ santykius tarp „tolimų“ (makro) ir „artimų“ (mikro) struktūrų, tačiau tai tebėra viena pagrindinių disciplinos mįslių. Tiek makro, tiek mikrostruktūrų tyrimai reikalauja skirtingų teorinių prielaidų, metodologinių principų ir metodinių procedūrų. Nors pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas įvairių kokybinių tyrimų programų „atgimimas“, tačiau rečiau aptariamos šio atgimimo šaknys. Čia įrodinėjama, kad mikrosociologija, kokybinių tyrimų pirmtakė, yra savita metodologinė socialinių mokslų programa, kuriai svarbu ne tiek procedūrinė tyrimo technika, kiek individualių tarpdalykinių įgūdžių visuma, leidžianti procedūriškai aprašyti ir interpretuoti svarstomus reiškinius. Mikrosociologams svarbu išsiaiškinti, kuriuos „parankinius metodus“ pasirenka socialinių grupių nariai, tvarkydami savo kasdienius reikalus. Kaip tik todėl svarbu suprasti, kaip patys žmonės apibrėžia reikšmes. Plačiau nagrinėjamas keblus metodinis reikalavimas – laikytis skeptiškos nuostatos, kuri vengia tiek išankstinių teorinių, tiek „visiems miesto taksistams žinomų“ naiviojo realizmo reikšmių
Delinkventų santykiai su policija ir artimiausia aplinka
Get PDFThe article presents sociological research of the at-risk child’s and police officers. By this research the relationships between the at-risk child’s and those police officers directly working with them is analyzed. In addition the following are concerned in causes of delinquency and the relationship between delinquents and their parents, peer group and teachers. The collected data interpretation is based on the contemporary criminological theories.Analizuojant nepilnamečių delinkventinį elgesį ir jį įtakojančius veiksnius atliekama nemažai kriminologinių, sociologinių ir psichologinių tyrimų, tačiau nepilnamečių delinkventų ir kriminalinės justicijos atstovų santykis Lietuvoje dar nepakankamai tyrinėtas. Šiame straipsnyje pateikiami rizikos grupės vaikų ir policijos pareigūnų sociologinio tyrimo rezultatai. Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip nepilnamečiai vertina policijos darbą, pareigūnus, su kuriais asmeniškai bendravo, bei kokie nepilnamečių delinkventų santykiai su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais. Taip pat buvo domėtasi, kaip dažnai policijos pareigūnams tenka dirbti su nepilnamečiais, su kokiomis problemomis jie susiduria bei kaip policijos pareigūnai vertina nepilnamečių nusikaltimų kontrolę ir prevenciją. Straipsnyje sociologinio tyrimo duomenys analizuojami remiantis kriminologinėmis teorijomis, aiškinančiomis nepilnamečių delinkventinį elgesį ir jį įtakojančius veiksnius (Edwino Sutherlando diferencinės asociacijos teorija, Davido Matza neutralizacijos ir dreifo teorijomis, Howardo Beckerio etikečių klijavimo teorija ir Travis Hirschi socialinių ryšių teorija)
Organizacinio identiteto konstravimas mažumų bendruomenėse
No full textThe purpose of this article is to outline the basic methodological, theoretical, and technical issues in the development and practice of organizational identity formation through research.
Power, or more precisely, empowerment is conceptualized as a proper communication variable rather than as a poorly disguised analogue of a dimension of physical calculation. This means that we shall not entertain in this discussion the push-pull metaphors so endemic to analyses presupposing the mechanical triad, force-resistance-change. Instead, we shall make some explicit assumptions about organizations and generate a communication evaluation of power.Šiame straipsnyje nagrinėjama galios raiška ir jos funkcijos, o taip pat svarstoma metodologinė, teorinė ir procedūrinė problematika, susijusi su komunikaciniais santykiais, kurie konstruojami pasitelkiant tiriamąją bendruomenės veiklą. Kartu analizuojamas organizacinio identiteto susidarymas. Galia, tiksliau, galios raiška apibūdinama ne tik kaip blogai slepiamas apskaičiavimo veiksnys, bet ir kaipbūdingas komunikacinis kintamasis. Tokia prielaida rodo, kad kritinė analizė neturi ribotis paplitusiomis „dvitaktėmis“ jėgos–pasipriešinimo metaforomis. Gerokai svarbiau – išsiaiškinti organizacines prielaidas ir komunikacinius galios raiškos bruožus. Galia apibūdina komplikuotą, daugiakryptę santykių raišką, sudėtingą įtakų tėkmę, atsitiktinių veiksnių įgyvendinimą, susijusį su išorinėmis ir vidinėmis socialinių veikėjų kryptimis. Remiantis šiomis prielaidomis, galia – ne individų, o organizacinių reiškinių požymis. Pažymėtina, kad šis straipsnis siejamas su metodologine Ohio (JAV) universiteto Komunikacijos katedros programa – viešųjų interesų komunikacijos tyrimais
Charles Montesquieu ir ankstyvoji sociologinė tapyba
No full textReview: Motesquieu, Charles. 2004. Apie įstatymų dvasią. Vilnius: Mintis.Recenzija: Motesquieu, Charles. 2004. Apie įstatymų dvasią. Vilnius: Mintis
Vytauto Kavolio istorinė sociologija: metodologiniai aspektai
Get PDFThis paper examines the problematic relationship between sociology and history that had a significant place in Kavolis’s historical sociology. In light of the methodological concerns, the paper attempts to provide a conceptual introduction to Vytautas Kavolis’s historical writings.
Vytautas Kavolis was a Lithuanian and American sociologist who is considered one of the founders of the civilizational analysis. Although the concept of “civilizational analysis” has deep roots in the social sciences, Kavolis points out to an urgent need to re-think it for contemporary times. His method of civilizational analysis supports an interesting pluralist perspective. Kavolis suggests a need for sociology to more thoroughly integrate sociological, historical, anthropological, psychological, and philosophical analysis into its theory and practice. He has developed an interdisciplinary method along the lines of a historical, cultural, and existential sociology.
The central thesis is that although Kavolis is often regarded as an nonempirical theorist, existential empirical experience of everyday life is actually central to Kavolis’s work. The relation between sociology and history as academic disciplines is reexamined by comparing the civilizational method of Vytautas Kavolis and the approach of the traditional historiography. In contrast to a conventional historiography that centers attention upon descriptive historical facts, Kavolis urged a sociology that is historically reflexive and that is based on the existential conception of man.
Kavolis‘s historical sociology is contrasted also with the theoretical attempts to build grand historical systems which narrows the “small” causal relations in history. Kavolis applies Norbert Elias’s concept of civilizing processes to problems of modernization, individualization, and humanization of human consciousness. His work is especially noteworthy when he explores the different paths of socio-historical modernization, offering a comprehensive analysis of the cultural significance of the new modes of thought and action.Straipsnyje nagrinėjami metodologiniai Vytauto Kavolio istorinės sociologijos bruožai. Teigiama, kad Kavolio plėtojamas pažinimo būdas, kurio paskirtis – nagrinėti žmogaus ir modernėjančios aplinkos santykį, individualumo ir universalumo dialektiką, humaniškumo savivoką, istorinio egzistavimo paradoksus, leidžia įžvelgti smulkesnius negu plačios apimties (sakykim, „bazės“, „visuomenės“, „tautos“, „kultūros“) priežastinius veiksnius, kuriuos Kavolis įtraukia į etnografinius/antropologinius socialinės raidos žemėlapius. Nors Kavolis metodiškai derina sociologijos ir istorijos disciplinų komponentus, tačiau jo koncepcija skiriasi nuo tradicinės istoriografijos ir yra artimesnė tropų teorijos modeliui, kuris leidžia perteikti objektus pasitelkiant įvairius netiesioginius ir figūrinius diskursus. Kavolio kurta istorinės sociologijos koncepcija yra naracinė, kritiška strategija, kurios svarbi dalis – vaizduotė, pagelbstinti kultūros istorikui atkurti simbolinių formų vaizdą. Svarbiausias Kavolio analizės dėmuo – socialinė antropologinė tematika. Tirdamas tiek socialines, tiek autobiografines gyvenamojo pasaulio trajektorijas, jis remiasi kultūros sociologijos, psichologijos, socialinės ir filosofinės antropologijos pažinimo būdais. Vytauto Kavolio rašymo būdas – struktūrizuojantis. Kitaip negu tradicinė istoriografijos kryptis, kurios pagrindinis klausimas – „Kaip vyko konkretūs istoriniai įvykiai?“, sociologas domisi alternatyviomis šių įvykių naracijomis (įvykių pateikimo, pasakojimo būdais). Kavolio istorinė sociologija gali būti vadinama individų mikroveiksmų istorija, kuri skiriasi nuo holistinės istorinės makrosociologijos modelių
Postmodernioji galios epistema ir jos raiška Lietuvos viešajame diskurse
Get PDFThe aim of this article is to analyze the postmodern episteme of power and its outlines in Lithuania. Postmodern concept of power and discursive regime of truth is analyzed following the theoretical premises of poststructuralist theories by J.–F. Lyotard and J. Baudrillard. Credibility of postmodern discourse in Lithuania is being proved by illuminating and developing the concept of double modernization of Lithuania and devaluation of two projects of modernity, the soviet one and the national one. The model of national modernity replaced the devaluated model of soviet modernity in Lithuania after 1990. The national modern system of signs and symbols, inherited partly from early twentieth century, experienced a deep crisis in approximately 1993: credibility and implied self evidence of the meta language of national rebirth has been destroyed; systematic exploitation of remains of the meta language, its signs and symbols, turned out to normative and commercially successful activity; and finally parody, former shadow of reality, overshadowed the reality itself. The postmodern discursive regime of truth and power emerged in Lithuania from the crisis of modern meta language of national rebirth.Straipsnyje, remiantis poststruktūralistinėmis J.–F. Lyotard’o bei J. Baudrillard’o teorijomis, analizuojama diskursyvi galios raiška Lietuvoje; plėtojama Lietuvos visuomenės dvigubos modernizacijos koncepcija; nagrinėjamas dviejų modernybės modelių nuvertėjimas; aptariama moderniosios ženklų ir simbolių sistemos krizė Lietuvoje ir susiformavęs postmodernus viešasis diskursas, kurį apibūdina referentinio principo atsisakymas, nepasitikėjimas ženklų ir simbolių sistemomis bei simuliacinė retorika
Religijos, kaip socialinės institucijos, samprata
Get PDFThe aim of the article is analyze the characteristics and functions of religion as a social institution in contemporary society. The is built upon the ideas of Durkheim, Weber, Berger and Luckmann, Grigas, Laumenskaitė. A special attention is given to the concpetions of the social construction of reality and symbolic universe of Berger and Luckmann.Remiantis É. Durkheimo, M. Weberio, P. L. Bergerio, Th. Luckmanno, R. Grigo, I. E. Laumenskaitės ir kitų autorių koncepcijomis, straipsnyje nagrinėjami religijos, kaip socialinio instituto, bruožai, religijos funkcijos šiuolaikinėje visuomenėje. Nemažai dėmesio skiriama P. L. Bergerio ir Th. Luckmanno „socialinės tikrovės konstravimo“ ir „simbolinių visatų“ koncepcijoms
Viduržemio garbės samprata ir tai, kas už jos. Socialinis reputacijos valdymas viešojoje srityje
Get PDFThis article aims at reconstructing the logic of honor by analyzing the classic example of Mediterranean societies, which on several occasions have been labeled, rightly or wrongly, “honor and shame societies”. Consequently, we will show that honor strengthens the hierarchic order and class structure of these societies. And, far more important, we will highlight that honor is not so much a moral code as rather a language and set of rational social strategies whose purpose is the skilful management of one’s individual and group reputation by trying to avoid being publicly discredited and humiliated. The struggle for recognition is thus strictly linked to the strenuous defense of one’s mask and façade, both against the constant threats of enemies and rivals acting in the arenas of public opinion. The final part of this article will show how these characteristics of Mediterranean honor – too hurriedly written off as archaic, obsolete, and dying out – can paradoxically be detected in modern societies’ management of reputation. The logic of honor will thus be presented as a transcultural phenomenon that goes beyond the historical context as well as the ethnographic and geographical ones.Straipsnio tikslas – garbės logikos rekonstrukcija pasitelkiant klasikinio Viduržemio visuomenių modelio analizę. Viduržemio visuomenės kai kuriais atvejais – teisingai ar klaidingai – apibūdinamos kaip „garbės ir gėdos visuomenės“. Atsižvelgiant į tokį apibūdinimą, parodyta, kad garbė stiprina šių visuomenių hierarchinę tvarką ir klasių struktūrą. Dar svarbiau, kad atskleidžiama, jog garbė yra ne tiek moralinis kodas, kiek kalba ir racionalios socialinės strategijos, kurių tikslas – personalinės ir grupinės reputacijos, siekimas išvengti viešos diskreditacijos ir pažeminimo. Viduržemio visuomenėse savita „reputacijos politikos“ reikšmė, kaip racionalus apskaičiavimas, apimantis sumanų statuso, padėties ir garbės valdymą, individus bei grupes susieja su „fasado“ ir „kaukės“ problematika. Taigi kova už pripažinimą glaudžiai susijusi su „fasado“ ir „kaukės” gynimu viešosios nuomonės srityje. Baigiamojoje straipsnio dalyje atskleidžiama, kad archainiai Viduržemio garbės požymiai šiandieną paradoksaliai aptinkami reputacijos valdymo strategijose. Taigi garbės logika apibrėžiama kaip transkultūrinis reiškinys, besiskverbiantis už istorinės, etnografinės bei geografinės aplinkos ribų