Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Gamtosaugos nusikaltimų politika: Maskvos valdžios praktika
No full textCriminal laws in most countries in most periods envisaged liability for crimes contemporary considered as environmental (poaching, water pollution, etc.). However, before the eighties of the last century, such crimes have never been legislatively consolidated and were generally incorporated in different sections of formal acts, until international community and legislative authorities, as well as scientist have launched certain measures to improve that situation – a common European approach to environmental crime combating activities and implementation of this approach through legislative acts. So the article examines the evolution of criminal environmental legislation system, referring to scientific research and international initiatives undertaken in this concern. It also discusses criminal environmental policy concept and structure, presenting its main components. At the same time the author emphasizes that the formation of criminal environmental policy in general is still in progress and discusses factors which prevent this policy from being stable, formalized and integrated. The author also stresses that reforms in the legislation and establishment of new authorizes bodies undertaken by international community and by certain countries individually did not achieve the main goals, since the number of committed crimes is still increasing and the consequences of such crimes are becoming more severe. These and other circumstances require special research of environmental crime in order to discover new trends of this type of crime and to find new measures to combat it. So the article continues to discuss this problem referring to data presenting current situation with environmental crime in Russia.Nors teisė bene visuomet numatė atsakomybę už nusikaltimus gamtai, tačiau iki maždaug devinto XX amžiaus dešimtmečio tokią atsakomybę apibrėžiantys įstatymai nesudarė vientisos sistemos. Pagrindinis straipsnio tikslas - nagrinėti aplinkosaugos teisės raidą, aptariant aplinkosaugos politiką. Straipsnio autorė pabrėžia, jog aplinkosaugos politika toliau tebėra formuojama, aptaria veiksnius, dėl kurių aplikosaugos politika negali būti stabili, formalizuota, vienalytė. Atkreipiamas dėmesys, jog aplinkosaugos srityje tiek tarptautinės bendruomenės, tiek pavienių valstybių vykdomos reformos nepasiekė pagrindinių tikslų, kadangi nusikaltimų gamtai skaičius auga, nusikaltimų padariniai didėja. Straipnis plėtojamas nagrinėjant situaciją Rusijoje: autorė siekia atskleisti nusikaltimų gamtai tendencijas ir svarstyti aplinkosaugos galimybes
Policijos pastangos mažinti nusikaltimų baimę lokaliose bendruomenėse: dideli lūkesčiai ir abejotini rezultatai
No full textMaking police officers approachable and visible is one of the most important factors in reducing fear of crime. However, the public also requires their effectiveness in crime fighting. Community policing relies on factors such as approachability and visibility of the police, but does not offer solutions for factors like neighbourhood decay. The role of police in the reduction of fear of crime is quite paradoxical – on the one hand their presence in neighbourhoods reassure citizens, while on the other hand their presence can be understood as a response to more crime and disorder.Straipsnyje svarstomas santykis tarp policijos veiklos ir nusikaltimų baimės. Policijos pasiekiamumas ir regimumas yra vieni svarbiausių faktorių, kurie nusako nusikaltimų baimę. Tačiau pasiekiamumas ir regimumas nenurodo veiksmų sprendžiant kaimynistės smukimo problemas. Policijos vaidmuo mažinant nusikaltimų baimę gana paradoksalus: viena vertus, policijos patruliavimas skatina pasitikėjimo jauseną, tačiau, antra vertus, gali būti suprantamas kaip atsakas augančiam nusikalstamumui ir netvarkai
Nenuobodi kriminologija: Vincenzo Ruggiero literatūrinio skaitymo metodas
Get PDFReview: Ruggiero, Vincenzo. 2005. Nusikaltimas literatūroje. Grožinės literatūros ir deviacijų sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.Recenzija: Ruggiero, Vincenzo. 2005. Nusikaltimas literatūroje. Grožinės literatūros ir deviacijų sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika
Pirminis, antrinis ir esamas tretinis lietuvių tautinio identiteto suvokimas: antropologinė perspektyva
No full textThe term ‘national identity’ implies homogeneity, but field research shows that the members of a nation are very heterogeneous in their conceptions of their own national identity. How then can we speak of a national identity when there is significant diversity among the members of a nation? I rely on concepts of ‘first order’ and ‘second order’ components of identity to resolve this question. First order concepts are constructed from the top down by the cultural elite and second order concepts are precipitates of behavior from the bottom up through personal experiences. I also rely on the importance of situated knowledge as the way identity is understood in social practice. Situated knowledge used by ego in social interactions. Situated knowledge creates a common national (or cultural) identity when ego knows not only that alter knows what ego knows but that ego “knows that alter knows that ego knows that alter knows.” It is this third order “Knowing” that creates, expresses, and maintains a national identity that is actually practiced in everyday life. I conclude by noting that a socially just inclusive model of national identity has to be based on this “third order” understanding of national identity.Lauko tyrimai rodo, kad lietuvių tautos nariai tautinį identitetą supranta heterogeniškai, nors pats terminas „tautinis identitetas“ reiškia homogenišką jo suvokimą. Tad kaip galime kalbėti apie tautinį identitetą, jei jo suvokimas tarp tautos narių ryškiai skiriasi? Tai paaiškina „pirminio“ ir „antrinio“ identiteto komponentų konceptai. Kultūrinio elito pirminio suvokimo konceptai yra konstruojami ir nuleidžiami iš viršaus į apačią, o antrinio suvokimo konceptai yra skubotas ir neapgalvotas elgesys, pasireiškiantis per asmenines patirtis. Ne mažiau svarbios yra situacinės identiteto suvokimo socialinėse praktikose žinios, individų naudojamos socialinėse sąveikose. Situacinės žinios sukuria bendrą tautinį (ar kultūrinį) identitetą, kai individas žino ne tik tai, kad jo artimas žino, ką jis žino, bet ir kai individas „žino, kad jo artimas žino, jog jis žino apie savo artimo žinojimą“. Tai ir yra tretinis „žinojimo“ identiteto suvokimas, kuris sukuria, išreiškia ir palaiko kiekvieną dieną praktikuojamą tautinį identitetą. Apibendrinant galima teigti, kad socialiai priimtinas tautinio identiteto modelis turėtų būti pagristas pastaruoju, „tretiniu“, tautinio identiteto suvokimu
Gėjų ir lesbiečių atsivėrimas viešumo ir privatumo sankirtoje: seksualinė pilietybė, slaptumas ir heteronormatyvi publika
No full textThe paper focuses on the relationship between Lithuanian gays and lesbians’ coming out experiences and sexual citizenship. Analyzing Lithuanian homosexuals’ view of public/private divide, it asks how they perform their identities in public and private settings and how they align themselves with being public. What anxieties over citizenship and sexual boundaries are reflected in their life histories? The paper starts from the premise that “sexual citizenship” can be considered a fourth aspect of citizenship in addition to the traditional model of political, social and civic rights. Plummer (1995) conceptualizes it as rights to choose what people do with their bodies, emotions, relationships, gender identities and desires. This citizenship is related to the plurality of multiple and overlapping public discourses on intimacies. Diane Richardson (2000a) emphasizes the “right of identity” as a part of sexual citizenship. This right to have a public identity is particularly relevant when we speak of wider issues of secrecy and disclosure, discrimination and tolerance, and the private and public. Examining 32 interviews with gays and lesbians, in this paper, we argue that their life stories comprise the context for the emergence of the sexual citizen because these stories tell of exclusion based on sexuality, gender, body, and publicity in the post-Soviet Lithuania. Since the public is still exclusive of homosexuality, most interviewed homosexuals attempt to pass as heterosexual in the public sphere. In a society in which heteronormativity is a powerful principle of social and cultural order and heterosexuality, an essential aspect of human nature and intelligibility, the majority of homosexual people hide their sexual orientation from their relatives, colleagues and even friends. The informants’ lives oscillate between pleasure to be open and danger to be stigmatized. On one hand, they strive for greater integration of their sexual experiences into cultural narratives of citizenship; on the other hand, absorbing normative sexual and gender disciplines they succumb to conservative appeals to privatized sexual identities.Straipsnyje, remiantis 32 interviu su homoseksualiais asmenimis, analizuojamos jų atsivėrimo strategijos viešumo ir privatumo sankirtoje. Mėginama atsakyti, kaip Lietuvos gėjai ir lesbietės konstruoja savo tapatybes viešose ir privačiose erdvėse bei kokias įtampas jie jaučia tapdami „viešais“ homoseksualais. Straipsnis remiasi prielaida, kad seksualinė pilietybė yra ketvirtasis pilietybės aspektas, papildantis tradicinį Marshallo politinių, socialinių ir pilietinių teisių modelį. Plummer (1995) konceptualizuoja seksualinę (intymią) pilietybę kaip asmenų teisę rinktis, ką daryti su savo kūnais, emocijomis, santykiais, lytinėmis tapatybėmis ir aistromis. Richardson (2000a) pabrėžia teisę turėti viešą tapatybę kaip seksualinės pilietybės dalį. Straipsnyje teigiama, kad lytinės tapatybės atvėrimas yra vienas iš heterogeniškų procesų, kuriuo konstruojamas seksualinis pilietis. Kasdien susidurdami su heteronormatyvumu, nuolatiniu savo tapatybių ištrynimu iš viešos sferos bei reakcingų politinių jėgų isterija, homoseksualūs asmenys pateikia savo pretenzijas į seksualinę pilietybę ir artikuliuoja diskursus, kuriais siekiama dekonstruoti viešumo ir privatumo takoskyrą
Skurdas ir kriminalizacija
No full textThe article scrutinizes issues regarding the definition of wealth or poverty and reaction to crime as reflected by the number of prisoners in the development of West European countries as well as the development of the new member states, former countries in transition. Authors point out the problem of implementations of the principles of democracy, economic development not only in new member states, but rather globally. They stress that the traditional criterion for measuring wealth (GDP) is not sufficient to understand and evaluate different social phenomena, including crime and crime policy. For the more precise evaluation we need a so-called Human Poverty Index (HPI) which is a multidimensional measure of poverty. The HPI shows deprivation in four basic dimensions: health, education, material standards and social exclusion. Using this tool authors emphasize strong correlation between inequality and the number of prisoners in the transition countries, which leads to a conclusion that countries in transition when establishing democracy do not care much about the welfare state by introducing a safety net. The consequence is that a small part of the population became extremely rich, preventing, thus, democratic development of a political system. Authors criticize that in most cases transition countries blindly follow USA, instead of creating a welfare state. With this regard it should be stressed that widening the gap between rich and poor citizens in transition countries raise threat to democratic system turning into an oligarchy. Furthermore, it leads to the more tough approach towards crime and crime policy.Straipsnyje svarstomi klausimai, susiję su, viena vertus, skurdo ar turto apibrėžimu, bei, antra vertus, reakcija į nusikaltimą Vakarų Europoje bei naujosiose Europos Sąjungos narėse. Autoriai pabrėžia, jog tradicinis bendro vidaus produkto kriterijus nėra pakankamas įvertinti skurdą ir suprasti tokiems reiškiniams kaip nusikalstamumas ir nusikalstamumo kontrolė. Šiam tikslui reikalingas žmogaus skurdo indeksas, daugiamatis skurdo rodiklis. Žmogaus skurdo indeksas atskleidžia atskirtį keturiuose lygmenyse: sveikatos, išsilavinimo, materialaus aprūpinimo standartų bei socialinės atskirties. Naudodamiesi šiuo įrankiu autoriai parodo stiprią koreliaciją tarp nelygybės ir įkalintųjų skaičiaus naujosiose Europos Sąjungos narėse. Daroma išvada, jog šiose valstybėse demokratijos įgyvendinimas atsietas nuo gerovės valstybės formavimo. Dėl to maža populiacijos dalis virsta ypač turtinga, o demokratijos raida ribojama. Autorių požiūriu, dažniausiai Jungtinės Amerikos Valstijos, o ne gerovės valstybė, yra laikomos raidos modeliu. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina obligarchijos grėsmė, kylanti dėl didėjančio atotrūkio tarp turtingai ir skurdžiai gyvenančių piliečių
Atstatomasis teisingumas kaip efektyvios nusikaltimų kontrolės priemonė ir įkalinimo alternatyva: konfliktas kaip nusikaltusio asmens savybė
No full textThe article presents the route of restorative justice in Poland – from the very idea towards its implementation in criminal law, criminal procedures, and also as an alternative for imprisonment. It discusses the processes of the development of mediation institute and other forms of restorative justice in Poland, emphasizing the problems that have been faced and the ways to overcome those difficulties. It also stresses the possible dangers that, the author argues, we are not willing to see yet. Perceiving a crime as a conflict, and conflict as property that should belong to parties involved in it, the author points out to the danger within benign developments of rational policy, which might also lead to stealing the conflict from those it belongs to. Voting for more severe punishment and, thus, using victims as a pretext for making criminal law to serve political interests – is one of the identified risks. So the article, on one side, highlights the importance to keep restorative idea and practice as a tool to help the victims to regain their voices, and on the other – to be able to see a human being in a person who committed an offence. Other important agents in the mediation process are mediators. They should also be aware of the dangers and do everything to prevent themselves from stealing the conflict and act like those who share the space and life in Vidaråsen. Thus, Conflict as property will be just like a warning for us to leave the room for victim’s and other party’s wants and needs.Straipsnyje aptariama atstatomojo teisingumo raida Lenkijoje nuo idėjos formavimosi iki įgyvendimo teisinėje sistemoje. Sutaikomojo instituto ir kitų atstamojo teisingumo formų raida aptariama išryškinant iškilusias problemas ir jų sprendimo būdus. Pabrėžiamos grėsmės, kurios, autorės požiūriu, nėra aiškiai įžvelgiamos. Jeigu nusikaltimas suvokiamas kaip konfliktas ir konfliktas suvokiamas kaip šalių "nuosavybė", teisės raida sukuria galimybes atimti konfliktą iš tų, kuriems jis priklauso. Politiniai griežtesnių bausmių pasinaudojant aukomis kaip pretekstu yra viena tokių grėsmių. Straipsnio autorės tikslas dvilypis. Parodyti atstamojo teisingumo idėjos ir praktikos svarbą siekiant įgalinti aukas ir, antra vertus, atskleisti žmogišką būtybę veikėjuje, kuris atliko nusikaltimą. Toks dvilypis tikslas suprantamas kaip reikalavimas tarpininkaujantiems veikėjams nepasisavinti konflikto ir sukurti aplinką skleistis dalyvaujančių šalių norams ir poreikiams
Analitinės Ralfo Dahrendorfo kategorijos
Get PDFThe aim of the article is to identify and critically assess the key concepts, ideas and the epistemological principles of Ralf Dahrendorf as a theorist of social conflict. Dahrendorf tries to combine the insights of Marxian sociology with the new 20th century realities and develops the beginnings of a systematic theory of conflict which emphasizes the existence of a plurality of “imperatively coordinated associations” and therefore of conflicting classes engendered by them. The article goes on to show how the conceptual framework of Dahrendorf can be more fruitfully pursued by emphasizing that Marx’s notion of social class is not so outmoded, and specifying the conceptual connections between the various class definitions and criteria.Šio straipsnio tikslas – panagrinėti analitines vokiečių-britų sociologo Ralfo Dahrendorfo sąvokas. Čia aptariamos sociologinės konflikto, klasių, imperatyviškai koordinuotų asociacijų, valdžios, padėčių, vaidmenų ir laisvės kategorijos; kritiškai apibrėžiamas jų santykis su teorine marksizmo tradicija; parodoma, jog marksistinė klasių apibrėžimo problema tebėra aktuali ir šiomis dienomis tiriant nelygybės tarp latentinių intereso grupių ir potencialių socialinių klasių problemas, analizuojant santykį tarp socialinės nelygybės ir pilietiškumo. Straipsnyje atskleidžiami Dahrendorfo sociologinio požiūrio privalumai ir trūkumai. Viena vertus, Dahrendorfas parodo, kad valdžios santykiai yra svarbūs organizaciniai šiuolaikinių visuomenių principai. Todėl Dahrendorfo konflikto koncepcija yra tinkama analizuojant stratifikacinę visuomenės grupių ir organizacijų sandarą. Analitinės Dahrendorfo kategorijos padeda suprasti ir paaiškinti konfliktus tarp socialinių grupių (kvazigrupių), formuojančių potencialius interesus specifinėse valdžios organizacijose. Kita vertus, jis a) pernelyg racionalizuoja valdžios santykių, kaip socialinių vaidmenų, struktūrą, b) nepakankamai įvertina į Marxo tezę, įvardijančią glaudžias nuosavybės ir valdžios sąsajas, c) pernelyg susiaurina asmens laisvės problemą, traktuodamas ją kaip socialinių vaidmenų, stratifikacijos ir diferenciacijos lygmenų, konfliktą. Daroma išvada, kad Dahrendorfas formuluoja veikiau aprašomąją, o ne analitinę socialinių pokyčių teoriją. Jei Marxo visuomenių pokyčių teorija analitiškai apibrėžia visuomeninių pokyčių priežastis ir prognozuoja pokyčių kryptį, tai Dahrendorfo koncepcija aprašo idealias liberalios demokratijos sąlygas
Kelio korupcijai užkirtimas baudžiamosios teisės priemonėmis
Get PDFThe article provides an analysis of the issues relating to corruption problems – the social conditionality of corruption, the definition of this phenomenon, and types of corruption. The problems relating to the definition of corruption are analyzed through the prism of criminal law, with the provision of a list of criminal offences and account taken of the requirements of international instruments. Corruption is analyzed as a social problem, while exploring the causes of this phenomenon. It is stated in the article that corruption is still more becoming a modern topic, the causes of this phenomenon may be explained by the provisions of various theories. The term of corruption does not coincide with the terms used for bribery and bribe. Bribery means separate cases that consist of bribe giving, receiving or soliciting, whereas corruption means the condition related to those phenomena, which is negatively assessed in a certain environment or the entire society. The limits of the term of corruption encompass the whole syndrome of this phenomenon. Therefore for efficient prevention of corruption the complex of civil, financial, banking, tax, customs, inheritance, housing, trade, family, ecological, etc. legal norms and only then administrative, criminal proceedings, and criminal law is necessary. However, in terms of human rights the criminal law should be one of the most important guarantees against the criminal encroaching on them and against self-will of the state authorities and officials. Criminal offences of corruptive nature are divided into corruptive criminal offences sensu stricto and sensu largo. Corruptive criminal offences sensu largo are committed committing corruptive criminal offences sensu stricto. A close interaction exists between them in respect of the subject and object, since in many cases a bribe may be a stimulus to another crime, encouragement, reason. Taking into account the provisions of international instruments, corruptive criminal offences sensu stricto would include taking of a bribe (passive corruption), giving of a bribe (active corruption), intermediary bribery (trade in influence) as well as criminal offences of corruptive nature in the private sector. Corruptive criminal offences sensu largo would include, for example, abuse, registration of illicit rights to the item, disclosure of the state secret, disclosure of the secret of office, abuse of power, criminal offences in the field of political corruption, disclosure of commercial secret, etc. This list is incomplete, taking into consideration the complicated nature of corruptive crimes. In terms of corruption prevention it is necessary to stress that social legal control of corruptive activity is not possible without the active cooperation of state anticorruption structures and the civil society. It is possible to seek for formation of the anticorruptive opinion of the society, the role of which is, though slowly, increasing. Therefore it is necessary to prepare the ways and measures.Straipsnyje analizuojami aktualūs korupcijos problematikos klausimai – korupcijos socialinis sąlygotumas, šio reiškinio apibrėžimas, korupcijos rūšys. Kelio korupcijai užkirtimas analizuojamas per baudžiamosios teisės prizmę, pateikiant korupcinių nusikalstamų veikų sąrašą, atsižvelgiant į tarptautinių dokumentų reikalavimus. Straipsnyje taip pat akcentuojama korupcijos kaip sudėtingo latentinio socialinio reiškinio tyrimo problematika, pateikiami Vokietijos ir Lenkijos gyventojų apklausų apie korupcinius reiškinius, atliktų 2003 ir 2000 metais rezultatai. Analizuojamos galimybės užkirsti kelią korupcijai baudžiamosios teisės priemonėmis
Įkalinimas Lietuvoje: praktika ir prasmė
Get PDFThe aim of the article is to analyse the practice of sentencing in Lithuania, its changes and tendencies. The incanceration rates in Lithuania are one of the highest among the European Countries despite the minor difference in reported crime rates. The questions the dominant "corrective" conception and suggest that clearly defined purpose of re-socialization could the grounds to reform the system of imprisonment.Straipsnyje baudžiamuoju politiniu ir tarptautiniu aspektu analizuojama įkalinimo praktika Lietuvoje, esminiai pokyčiai ir tendencijos. Kalinių skaičiumi Lietuva lenkia didžią ją dalį Europos valstybių, ir to priežastimi nėra išskirtinis užregistruotų nusikaltimų lygis. Aiškus resocializacijos tikslo laisvės atėmimo bausmei iškėlimas padėtų tinkamai sustyguoti visą įkalinimo sistemą, o vis dar tebevyraujanti asmens „pataisos“ koncepcija atrodo nepagrįsta jokiais socialiniais, kriminologiniais ar teisiniais argumentais