Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Koks kapitalizmas, tokia ir demokratija
Get PDFReview: Norkus, Zenonas. 2008. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.Recenzija: Norkus, Zenonas. 2008. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla
Globalizacija ir intelektualo atsakomybė II
Get PDFThe question of intellectual responsibility in confrontation with globalization is the philosophical question from Socratic to modern philosophies. In brief, it is impossible to practice philosophy and not to raise this question. It is well known that Socrates stood his ground unto death with the demand that he and others have a duty to interrogate all claims to truth regardless of their origin. Intellectual honesty was for him a requirement to keep open the discursive domain – called the polis – wherein the search for truth could be pursued. This means that the task of philosophy as such is identical with the maintenance of an open polis wherein all theories and propositions can be tested and contested. Hence, when we raise the question of the responsibility of the intellectual, we must recall the task for philosophy set by Socrates. Yet our situation is quite different from that of classical Athens. We are confronted by modern philosophy in its ontological and metaphysical guises that require a serious consideration whether we can even think of the relationship between intellectual and responsibility. It is our task, then, to consider what sort of position will open up for an intellectual that would be worthy of philosophy.Intelektinės atsakomybės, siejamos su globalizacijos procesais, klausimas yra filosofinė problema (nuo Sokrato iki moderniosios filosofijos). Negalima filosofuoti neatsakant į šį klausimą. Gerai žinoma, kad Sokratas iki savo mirties tvirtai stovėjo savo žemėje kalbėdamas apie savo ir kitų pareigą – diskutuoti dėl tiesos apibrėžimų, kad ir kokia būtų jų kilmė. Intelektinę dorybę jis suprato kaip reikalavimą atverti diskursyvią sritį, vadinamą poliu, kuriame dikutuojama dėl tiesos. Tai rodo, kad filosofijos uždavinys – išsaugoti polio atvirumą. Polyje turi būti tikrinami ir svarstomi visi teiginiai ir visos teorijos. Vadinasi, kai kalbame apie intelektualo atsakomybę, turime prisiminti filosofijos uždavinius, kuriuos apibrėžė Sokratas. Tačiau mūsų padėtis yra visiškai kitokia negu klasikiniuose Atėnuose. Ontologinės ir metafizinės moderniosios filosofijos formos skatina svarstyti, ar mes apskritai galime mąstyti apie santykį tarp intelektualo ir atsakomybės. Todėl mūsų paskirtis – diskutuoti apie tai, kokios dabartinės aplinkybės, vertos minėto filosofijos uždavinio, atsiveria intelektualui
Nušvitimų beieškant: Walteris Benjaminas ir literatūros sociologija
Get PDFReview: Benjamin, Walter. 2005. Nušvitimai. Esė rinktinė. Vilnius: Vaga.Recenzija: Benjamin, Walter. 2005. Nušvitimai. Esė rinktinė. Vilnius: Vaga
Teleologija ir utopija Alasdairo MacIntyre\u27o etikoje ir politikoje
No full textThe paper explores Alasdair MacIntyre’s political philosophy vis-à-vis his critique of the Enlightenment project and of modernity. MacIntyre’s political thought in the Anglo-American academic world is often reduced to his critique of the critique of the institution of modern nation state. The paper provides a critique of such reductionionist interpretation. It argues that MacIntyre’s critique of modern liberal democracy will not be properly understood without taking into account his conceptions of teleology and utopia.Straipsnyje nagrinėjama Alasdairo MacIntyre’o politinė filosofija, pabrėžiant jos glaudų ryšį su MacIntyre’o filosofine modernybės ir Švietimo projekto kritika. MacIntyre’o politinė mintis anglų-amerikiečių akademinėje terpėje dažnai redukuojama į moderniosios nacionalistinës valstybės kritikos kritiką. Ši redukcionistinė interpretacija – kritikuojama. Teigiama, kad MacIntyre’o modernios liberalios demokratijos kritikos nesuprastume neatsižvelgdami į MacIntyre’o teleologijos ir utopijos sampratas
Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimasis
No full textThe paper analyzes the process of homeless social exclusion, its stages, also main levels and factors of exclusion. In the article it is maintained that not only heavy economic situation (destitution of home, unemployment, low incomes) of the homeless, intermitted social links and insufficiently effective social policy of the state condition their exclusion, but also individual spiritual and mental features of the homeless themselves that determine their stigmatization and ostracism. Social exclusion of homeless is a double-sided process: firstly, it is predetermined by the peculiarities and conduct of the individual, secondly – by the social environment where he lives.Straipsnyje analizuojamas benamių atskirties procesas ir jo etapai, nagrinėjami pagrindiniai atskirties formavimosi lygmenys ir veiksniai. Parodoma, kad benamių atskirtį lemia ne tik jų sunki materialinė padėtis ir nutrūkę socialiniai ryšiai, bet ir nepakankamai efektyvi valstybės socialinė politika bei pačių benamių asmeninės dvasinės savybės, lemiančios jų stigmatizaciją ir atstūmimą. Socialinė benamių atskirtis yra dvipusis procesas: viena vertus, ją sąlygoja paties žmogaus asmenybės struktūra ir elgsena, kita vertus – socialinė aplinka, kurioje jis gyvena
Klimato kaita: socialinio rizikos suvokimo ir žiniasklaidos diskurso Lietuvoje konfigūracijos
Get PDFThis article aims at analysing public perceptions and mass-media discourse of climate change in Lithuania. Global discourse on climate change stretches from alarmist to sceptical discourses, reaching far behind political and scientific agendas. The empirical evidence, presented in this article, is based upon representative public opinion survey and mass-media monitoring. The results identify, that public discourses on climate change in Lithuania are prevailed by reproducing of knowledge and opinions of foreign sources. That leads to social perceptions of climate change as more threatening to the world in general than to Lithuania in specific. The urgency of climate change problem is situated as least important among other social and economic problems in public consciousness. The debates on climate change in mass media in Lithuania is lacking the critical discussions on climate change causes and effects on the one side, and the issues of social consequences and adaptation to climate change on the other side. Climate change remains as a minor issue of concern both in public perceptions and in mass media discourse.Straipsnyje siekiama atskleisti klimato kaitos – kaip nūdienio aktualaus globalaus socialinio ir politinio klausimo – suvokimą Lietuvos visuomenėje pastaraisiais metais. Tyrimu siekiama atsakyti į klausimus: kokios Lietuvos gyventojų nuostatos, požiūriai į klimato kaitą, jos priežastis bei sprendimo galimybes; koks diskursas artikuliuojamas Lietuvos žiniasklaidoje klimato kaitos tematika; kaip žiniasklaidos diskursas siejasi su Lietuvos gyventojų viešąja nuomone. Sociologinė pastarųjų klausimų analizė nagrinėjama rizikos ir aplinkosaugos sociologijos teorijų kontekste, interpretacijas pagrindžiant visuomenės nuomonės apklausos, atliktos VMSF remiamo projekto RINOVA 2008 m. duomenimis ir analogiško laikotarpio žiniasklaidos turinio monitoringo tyrimų rezultatais. Straipsnio išvadose konstatuojama, kad nors pasauliniame kontekste klimato kaitos klausimai yra socialinio ir politinio diskurso centre, Lietuvoje globalias rizikas užgožia vietos problemos, o klimato kaitos klausimai, ypač žiniasklaidoje, neretai paliekami paraštėse
Europinio tapatumo sunkumai: diskursas, kultūra, politika ir post-nacionalizmas
Get PDFThe paper expresses constructivist approach to the issue, asking the question: what there are essiantialdiscourses on European identity problem? The cultural, national, philosophical and political discourses shape European identity.
The analysis of each of them shows that the efforts to universalise common European culture in the cultural-political discourse result in European Union as transnational state with actually the same
features as of a national state only on the higher supra-national level. The final result is either unfavourable Euronationalism and Eurocentrism, or everlasting confrontation between national and euro identity. The alternative way is to cunstruct postnational identity, which means that European identity definition should contain any cultural references (because all cultural meanings still remain national). Postnational European identity receives constitutional face, because people recognize constitutional values as universal while still owning national identities.Straipsnyje išryškinami svarbiausi specifiniai europinį tapatumą formuojantys diskursai: nacionalizmo, kultūrinis, filosofinis, politinis. Atskleidžiamas ir analizuojamas ryšys tarp atskirų koncepcijų ir politinio europinio tapatumo modelio, o taip pat jų tarpusavio sąveika. Daroma išvada, jog, atsižvelgiant į skirtingų Europos regionų kultūrines tradicijas, esamos tendencijos – sukurti transnacionalinę ES – yra neadekvačios. Todėl būtina svarstyti postnacionalinio tapatumo galimybes; tai reiškia, kad europinis tapatumas neturi įgauti nacionalinės kultūros bruožų ir tapti eurocentriniu. Europinis tapatumas turi teigti universalias konstitucines vertybes, išlaikant nacionalinį tapatumą pirmine tapatybe
E. Durkheimo ir M. Foucault idėjos sintetinėje D. Garlando bausmės teorijoje
Get PDFThe article presents American penologist’s David Garland’s social theory of punishment. The main aim is to show the background of his ideas and the theoretical foundations of his studies. Article shows what ideas of E. Durkheim and M. Foucault have been introduced into penal theory of American penologist. Article describes and highlights these aspects: E. Durkheim regards punishment as an outcome of collective consciousness and gives tools for its sociological analysis; theoretical approach of M. Foucault shows punishment as the tool of power in disciplinary society of the XXth century. These ideas on punishment were neatly synthesized and introduced into D. Garland’s approach to punishment. Article also analyses the concept of “culture of control” that is suggested by D. Garland to name the culture of crime prevention field in the second half of the XXth century. This analysis makes a conclusion that punishment is not the tool of crime control in a narrow penal sense but has wider social and cultural background.Straipsnyje analizuojamos JAV sociologo ir penologo Davido Garlando socialinės bausmės teorijos ištakos ir pristatomos Emilio Durkheimo ir Michelio Foucault bausmių koncepcijos, kurios turėjo įtakos D. Garlando teorijai. Lyginamojoje analizėje dėmesys skiriamas E. Durkheimo aptariamoms bausmės funkcijoms bei jos sąsajoms su kolektyvine sąmone bei, remiantis M. Foucault, išryškinamas bausmės kaip galios įrankio vaidmuo disciplinarinėje XX a. visuomenėje. Straipsnyje taip pat pristatoma D. Garlando „kontrolės kultūros“ samprata, kurioje atsispindi sociologijos klasikų idėjos ir sociologinis/kultūrinis požiūris į bausmės institutą. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad bausmė nėra vien nusikaltimų kontrolės instrumentas siaura penologine prasme, bet turi platesnę socialinę kultūrinę paskirtį
Globalizacija ir intelektualo atsakomybė
Get PDFThe question of intellectual responsibility in confrontation with globalization is the philosophical question from Socratic to modern philosophies. In brief, it is impossible to practice philosophy and not to raise this question. It is well known that Socrates stood his ground unto death with the demand that he and others have a duty to interrogate all claims to truth regardless of their origin. Intellectual honesty was for him a requirement to keep open the discursive domain – called the polis – wherein the search for truth could be pursued. This means that the task of philosophy as such is identical with the maintenance of an open polis wherein all theories and propositions can be tested and contested. Hence, when we raise the question of the responsibility of the intellectual, we must recall the task for philosophy set by Socrates. Yet our situation is quite different from that of classical Athens. We are confronted by modern philosophy in its ontological and metaphysical guises that require a serious consideration whether we can even think of the relationship between intellectual and responsibility. It is our task, then, to consider what sort of position will open up for an intellectual that would be worthy of philosophy.Intelektinės atsakomybės, siejamos su globalizacijos procesais, klausimas yra filosofinė problema (nuo Sokrato iki moderniosios filosofijos). Negalima filosofuoti neatsakant į šį klausimą. Gerai žinoma, kad Sokratas iki savo mirties tvirtai stovėjo savo žemėje kalbėdamas apie savo ir kitų pareigą – diskutuoti dėl tiesos apibrėžimų, kad ir kokia būtų jų kilmė. Intelektinę dorybę jis suprato kaip reikalavimą atverti diskursyvią sritį, vadinamą poliu, kuriame dikutuojama dėl tiesos. Tai rodo, kad filosofijos uždavinys – išsaugoti polio atvirumą. Polyje turi būti tikrinami ir svarstomi visi teiginiai ir visos teorijos. Vadinasi, kai kalbame apie intelektualo atsakomybę, turime prisiminti filosofijos uždavinius, kuriuos apibrėžė Sokratas. Tačiau mūsų padėtis yra visiškai kitokia negu klasikiniuose Atėnuose. Ontologinės ir metafizinės moderniosios filosofijos formos skatina svarstyti, ar mes apskritai galime mąstyti apie santykį tarp intelektualo ir atsakomybės. Todėl mūsų paskirtis – diskutuoti apie tai, kokios dabartinės aplinkybės, vertos minėto filosofijos uždavinio, atsiveria intelektualui
Sovietinės modernybės virsmas: nuo Černobylio bei Ignalinos iki Žaliųjų judėjimo ir Sąjūdžio
Get PDFThe modern governments are conceived as to draw their legitimacy based on universal rational knowledge and the concept of controllable and calculable risks as a tool for ensuring progress and welfare of society. The multiple risks and uncertainties of modernisation that the governments were incapable to deal with caused a deficit of legitimacy and institutional ambiguity (or the institutional void as Hajer suggested calling it). Consequently, new actors and new political arenas or spaces have emerged and are expected to lead to institutional innovation. The Soviet system represents the version of the modern state which based its legitimacy on the principle of rationalism applicable towards external nature and was challenged by multiple risks and side effects of its industrial development that led to the deficit or even absence of legitimacy. The crisis of legitimacy of the Soviet state and institutional void, this paper argues, was a key premise for the former Soviet republics such as Lithuania to restore its’ statehood and independence in search of new democratic participatory modes of governance. The theoretical perspective based on governance transformations induced by the crisis of legitimacy, uncertainties of modernisation and institutional void in the former Soviet system of governance is illuminated by two empirical cases rooted in the nuclear energy sector, namely the accident at Chernobyl Nuclear Power Plant in Ukraine in 1986, and public controversy around the Ignalina Nuclear Power Plant in Lithuania.Modernios valdžios institucijos grindžia savo institucinius pamatus bei legitimaciją universaliu racionaliu žinojimu, o šis žinojimas neatsiejamas nuo kontroliuotinos ir apskaičiuotinos rizikos, – neatsiejamo visuomenės pažangos atributo. Iš Apšvietos laikotarpio kildinama racionalaus pažinimo, objektyvaus, racionalaus mokslo ir progreso samprata buvo pasitelkiama modernių valstybių, siekiant pateisinti jų vykdomą politiką, sprendimus bei prievartą individo atžvilgiu. Vėlyvuoju modernybės laikotarpiu sparti mokslo raida ir intensyvi industrinė plėtra sąlygojo naujų rizikų atsiradimą, kurių modernusis mokslas nepajėgė išspręsti. Daugialypė modernybės rizika ir neapibrėžtumai, su kuriais susidūrė šiuolaikinių valstybių valdžia, ėmė ilgainiui kelti jų legitimumo stoką bei tam tikrą institucinę krizę, kurią kai kurie autoriai (Hajer 1995) pavadino instituciniu vakuumu (tuštuma). Savo ruožtu, į politinės viešosios raiškos erdvę ėmė kilti nauji veikėjai, naujos politinės terpės, kuriose per naujas legitimacijos paieškas, naują socialinių veikėjų raišką, ėmė rastis naujo pobūdžio socialinių arba institucinių naujovių – inovacijų – prielaidos ir galimybės. Dėl daugialypių modernizacijos rizikų ir neapibrėžtumų, iš esmės keičiasi politinis landšaftas: galia jau nebėra sukoncentruota formaliose valdžios institucijose, o plėtojama pilietiniu įvairių suinteresuotų grupių dalyvavimu grindžiamais sprendimų priėmimo procesais. Šiame straipsnyje nagrinėjami du sovietinio laikotarpio paskutiniųjų metų atvejai: Černobylio katastrofos bei Ignalinos atominės elektrinės dilemos, atspindinčios tiek institucinės tuštumos (ar bent neįgalumo) tezę, taip pat naujo pobūdžio socialinių bei institucinių erdvių, kuriose galima įžvelgti naujo pobūdžio pilietines naujotvaras, užuomazgas. Straipsnyje Černobylio ir Ignalinos atvejai nagrinėjami remiantis moderniomis bei postmoderniomis socialinėmis teorijomis, kurių interpretacijai pasitelkiama gana gausi, ypač lietuviškosios realybės, empirinė medžiaga