Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Švenčių ir miesto erdvės santykis: trijų Klaipėdos miesto švenčių sociologija
Get PDFThe article explores complex relationship between festivals, urban spaces and consumption. The study of three city festivals - Sea Festival, Jazz Festival and short films festival ‘Tinklai’ - in Klaipeda, Lithuania, over the period 1991-2010 reveals that changes of festivals’ locations in the city were mainly stimulated by consumption. The festivals gradually move to those urban spaces, which lost their functionality and are easily converted into the temporary places of controlled consumption. Despite the fact that usually festivals set urban spaces for new sociality of emotional community, physical arrangements of festival territories reproduce more general patterns of social distinctions and hierarchies. Urban festivals convert postindustrial territories into places of consumption and shape discourse of consuming city. Methodological assumptions of the study are based on P. Bourdieu’s typology of taste, M. de Certeau’s idea of urban space signification practices, and H. Lefebvre’s theory of urban space production.Straipsnyje aptariamos švenčių, miesto erdvių ir vartotojiškos elgsenos sąsajos. Imant 1991–2010 m. laikotarpį ir tris Klaipėdos miesto šventes – Jūros šventę, Pilies džiazo festivalį ir mažų kino formų festivalį „Tinklai“ – siekiama parodyti, kaip vartojimo galimybės stimuliuoja švenčių geografijos kaitą mieste. Šventės plečiasi į tas miesto teritorijas, kurios praranda savo funkcionalumą ir kuriose lengvai galima sukurti vartotojiškos elgsenos kontrolės prielaidas. Šventės tampa naujo socialumo laukais, nors fizinės erdvės sutvarkymas reprodukuoja bendresnius socialinių skirtumų bei hierarchijų modelius. Miesto šventės kuria miesto tapatybės diskursą, paversdamos buvusias industrines teritorijas vartojimo vietomis. Analizės metodologinės prielaidos grindžiamos P. Bourdieu skonio tipologija, M. de Certeau miesto erdvių įprasminimo praktikų idėja ir H. Lefebvre socialinio erdvės kūrimo teorija
Homo irretitus: politicus, faber, ludens
Get PDFHomo Irretitus, a full-fledged netizen of information society posited as the netting and altogether netted human being, has already turned into the basic embodiment of contemporary homo politicus, homo faber and homo ludens. First, the digital divide ceased to be a universal, both endogenous and exogenous, form of social exclusion. The pace of telematically impelled social change has been accelerating for decades, so that the endogenous digital divide rapidly melted into the manifold patterns of continuous social differentiation, thus making digitally incited polarization more and more distinctively manifest only on the exogenous, international scale. Second, due to the globalising power of telematics, businesses and workplace realities are directly dependent on the pace of technological innovations and obtainable competential resources. The habitual habitat of homo faber has been forcefully translated into the digital format. Third, the telematic fabric of everyday activities and popular culture fused into one indistinguishable whole. Homo irretitus ludens became at once indisputable ruler and humble dependent of the global digital universe. Does this threefold transmutation herald a new beginning and abrupt end, or rather amount to a continuous alteration of basic perennials which have been part of life as we know it for centuries?Įtinklintasis informacijos visuomenės žmogus, homo irretitus, gimęs ir augęs paskutiniajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje, sulaukė pilnametystės pirmojoje šio tūkstantmečio dekadoje – tapdamas nebeatsiejamu nūdienio homo politicus, homo faber ir homo ludens branduoliu. Pirma, visuotinė telematinių technologijų skvarba įtinklino globalinį bendrabūvį tiek Vakaruose, tiek ir kitose sparčiai besivystančiose šalyse. Skaitmeninis sklastas paliovė būti universalia, t.y. ir endogenine, ir egzogenine, socialinės atskirties forma – jis išvirto tolydžia socialine diferenciacija, kuri replikuoja socialinio saito mechanizmus bei laiduoja nuosaikią socialinės susieties dinamiką. Antra, globalizuojanti verslo ir darbavietės telematizacija nulėmė principinę daugumos profesinių veiklų priklausomybę nuo informacinių technologijų potencialo ir jų nuolatinės raidos. Dirbančiojo homo irretitus dabartis ir perspektyvos jau tiesiogiai pareina nuo jo skaitmeninių kompetencijų lygmens, jų įgijimo bei tobulinimo galimybių. Trečia, skaitmeninių kasdienio gyvenimo ir popkultūros pavidalų simbiozė tapo įprastinio bendrabūvio dominante, kurią vadelioja kolektyvinės ir sinchroninės daugiadarbystės žaismo imperatyvas. Taip homo irretitus ludens patapo ir globalinio skaitmeninio pasaulio valdovu, ir jo klusniu pavaldiniu. Ir ką gi tokia trisluoksnė dvidešimtmečio homo irretitus dėlionė žada ateičiai? Ar iš tiesų naujieji spėriai telematizuojamo gyvenimo virsmai yra ne tik nematyti, bet ir negalimi nuspėti
Resocializacijos modeliai ir jų taikymas
Get PDFThe purpose of this article is to analyse the peculiarities of resocialising convicts sentenced to imprisonment, alternative sanctions or community corrections, to identify the model of resocialisation developing in Lithuania, to consider its advantages and disadvantages and to assess the potential within local communities for participation in the re-entry process. The article analyses the attitudes of public officials, NGO experts, local community representatives and individuals with experience of imprisonment and resocialisation. The qualitative research revealed that the attitude of public officials tends to fit with the main principles of risk models, while NGO experts tend to emphasise the importance of individual welfare and social ties. The experience of convicts indicates that the involvement of NGOs in the process of re-integration has a meaningful impact on offenders’ succesful re-entry. Interviews with local community representatives showed that they are not yet ready to participate in the resocialisation process.Straipsnyje analizuojami nuteistųjų laisvės atėmimo ir alternatyvių bausmių resocializacijos ypatumai. Remiantis užsienio šalių patirtimi, siekiama nustatyti, koks modelis formuojamas Lietuvoje, kokie jo privalumai ir trūkumai, kokios bendruomenių įsitraukimo galimybės į nuteistųjų reintegracijos procesą. Straipsnyje analizuojamas valstybės pareigūnų, visuomeninių organizacijų ekspertų, bendruomenių atstovų bei įkalinimo patirtį turinčių asmenų požiūris į resocializacijos galimybes. Kokybinis tyrimas atskleidė, jog valstybės pareigūnų požiūris daugiau remiasi pagrindiniais rizikos valdymo modelių principais, o visuomeninių organizacijų darbuotojai orientuojasi į individo gerovę bei jo socialinių santykių atkūrimą. Atlikusių bausmę asmenų patirtis rodo, kad visuomeninių organizacijų įsitraukimas daro reikšmingą įtaką jų resocializacijos sėkmei. Remiantis interviu su bendruomenių atstovais, galima teigti, jog lokalios bendruomenės dar nėra pasiruošusios įsitraukti į atlikusių bausmę asmenų resocializacijos procesą
Carlas Schmittas ir politinės teologijos problema
Get PDFWhen Western liberalism won the battle over fascism and communism, it declared ‘the end of history’. The fall of the Berlin Wall and WTC towers has shaken this illusion to the ground. Carl Schmitt treated WWII as the beginning of the fall of Westphalian system. For this reason Schmitt proclaimed political theology as the means for Western identity’s renewal. This notion coined by the Stoic Panaetius referred to the essential dependence of political and cultural phenomena on religion. Schmitt’s version of political theology showed a way out of crisis and was at the same time incompatible with liberal dogmas of tolerance, political correctness and multiculturalism.Vakarų liberalizmas, laimėjęs kovą su fašizmu ir komunizmu, paskelbė „istorijos pabaigą“. Berlyno sienos ir Niujorko bokštų-dvynių griuvimas šią iliuziją supurtė iki pamatų. Carlas Schmittas, II Pasaulinį karą įvertinęs kaip Vestfalijos sistemos griūties pradžią, Vakarų tapatybės atnaujinimo priemone paskelbė politinę teologiją. Ši dar stoiko Panaitijo nukalta sąvoka nurodė esminę politikos bei kultūros fenomenų priklausomybę nuo religijos. Schmitto pateikta politinės teologijos versija parodė Vakarų civilizacijai realią išeitį iš krizės, bet pasirodė esanti nesuderinama su liberalizmo tolerancijos, politkorekcijos ir multikultūriškumo dogmomis
Kultūrinės Klaipėdos reprezentacijos: užmigęs miestas, naminiai žmonės, buitinis multikultūriškumas...
Get PDFThe aim of this article is to reconstruct ways in which Klaipeda’s culture and its representations changed during the first two decades of independence. The article is based on media analysis and a series of interviews with representatives of different cultural fields. The interviewees are grouped into four categories: (1) official cultural policy-makers; (2) artists and cultural workers (curators, producers, managers etc.); (3) representatives of different subcultures; (4) culturally informed intellectuals. The qualitative interview analysis concentrates on the following aspects and dynamics: (1) the most influential ‘ambassadors’ of Klaipeda’s culture; (2) culturally significant places and spaces; (3) representative events and cultural institutions; (4) cultural symbols of Klaipeda; (5) representative routes; (6) the (possible) multiculturalism of Klaipeda. The main questions to be addressed by the article are as follows: do current approaches enable us to discover anything that is invisible from the perspective of dominant cultural narratives? Who are the best representatives and representations of Klaipeda’s culture? Who controls the cultural identity of Klaipeda? In what ways are cultural identities and ideologies constructed? Are there any alternatives to dominant cultural representations available?Straipsnio tikslas – rekonstruoti, kaip keitėsi Klaipėdos kultūra ir jos reprezentacijos per pirmuosius dvidešimt atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų. Straipsnio pagrindas – žiniasklaidos tekstų analizė ir kokybinis tyrimas, paremtas atliktais interviu su Klaipėdos „kultūrininkais“. Interviu dalyviai suskirstyti į keturias kategorijas: a) oficialios kultūrinės politikos formuotojai, b) kultūrininkai (menininkai, kuratoriai, vadybininkai, prodiuseriai), c) subkultūrų atstovai ir d) intelektualai. Identifikuojami specifiniai aspektai, išryškinama jų kaita: 1) įtakingiausi Klaipėdos kultūros „ambasadoriai“; 2) kultūriškai reikšmingiausios vietos bei erdvės; 3) reprezentaciniai renginiai ir kultūrinės įstaigos; 4) kultūriniai Klaipėdos simboliai; 5) reprezentaciniai maršrutai; 6) Klaipėdos (galimas) multikultūriškumas. Siekiama formuoti sociologinę alternatyvą dominuojančioms (istorinėms, meninėms, filosofinėms ir žurnalistinėms) Klaipėdos kultūros interpretacijoms. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos siekiama atsakyti straipsnyje: ar taikoma metodika leidžia, remiantis kitokia perspektyva, pamatyti tai, kas nematoma dominuojančiose Klaipėdos kultūros naracijose? kas geriausiai reprezentuoja Klaipėdą ir jos kultūrą? kas kontroliuoja miesto kultūrinę tapatybę? kaip veikia kultūrinės miesto tapatybės ir ideologijos formavimas bei konstravimas? ar esama matomų (paveikių, įtakingų) alternatyvų dominuojančioms kultūrinėms reprezentacijoms
Kaip sociologija gali padėti geriau pažinti Baltijos kelią
No full textThe goal of this article is to identify the lacunae in recent research about post-Communist transformations in the Baltic states, a task for which sociology as a social-scientific discipline is uniquely qualified. The paper starts by periodising the two decades of post-Communist transformation which applies across all three Baltic states, providing evidence for a common Baltic way, with Estonia in a pioneering role. This is corroborated by quantitative evidence comparing post-Communist countries in terms of performance. According to received transitological wisdom, economic or political processes (shock therapy or anti-Communist revolution) were decisive factors in the early success of post-Communist transformation. In contrast, this article argues that economic and political explanations are insufficient in accounting for the running order between Baltic states, and calls instead for sociological explanations focusing on cultural differences described in terms of four orientations of the social imaginary and of social action – continuational, restitutive, emulative and innovative.Straipsnio tikslas yra išryškinti tas properšas tyrimais sukauptose žiniose apie pokomunistinę transformaciją Baltijos šalyse, kurias gali užpildyti tik sociologija. Straipsnis pradedamas dviejų pokomunistinės transformacijos dekadų periodizacija, kuri tinka visų trijų Baltjos valstybių naujausiai istorijai, įrodo bendro Baltijos kelio egzistavimą bei išryškina Estijos pirmavimą. Paskutinę išvadą patvirtina kiekybiniai duomenis apie pokomunistinių šalių transformacijos lyginamuosius pasiekimus. Įtakingiausios tranzitologinės koncepcijos teigia, kad pokomunistinės transformacijos sėkmę lėmė ekonominės (šoko terapija) arba politinės (antikomunistinė revoliucija) priežastys. Autoriai argumentuoja, kad nei ekonominiai, nei politologiniai aiškinimai nėra pakankami atskleisti Baltijos šalių raidos netolygumo priežastis, pasisakydami už sociologinį aiškinimą, kuris nukreipia dėmesį į kultūrinius skirtumus, aprašomus keturių socialinės vaizduotės ir socialinio veiksmo orientacijų (kontinuacinės, restitucinės, mimetinės ir inovacinės) terminais
Mobilizuojančio komunikacijos tinklo plėtra: Sąjūdžio augimas Klaipėdoje 1988 m.
Get PDFThis article explores the structural conditions facilitating the rapid growth of public support for Sąjūdis (the Reform Movement of Lithuania) in Klaipeda in Autumn 1988. Here Sąjūdis is defined as a mobilising communication network; this concept opens the way for research into modes of information communication and for discussion of the issue of the efficiency of social networks. Methodologically, the study is based on the assumption that efficient communication of information within a social network involves reaching larger numbers of recipients, more effectively mobilises citizens for collective action, and increases the size and visibility of civic support. The growth of Sąjūdis is therefore treated as the development of a social communication network, where individualised channels of personal communication, which usually limit information-spread to the small-scale social networks of individuals, were transformed into more formalised modes and channels of communication. The argument is that the sudden growth of Sqjūdis support groups in Klaipeda should be treated not as a collective ideological awakening on a large scale, but rather as a cumulative effect of the formalisation of the movement. The formalisation of Sąjūdis expanded the social network beyond individualised channels of personal communication, solved legitimacy problems within the movement, opened channels for centralised information provision, and led to efficient management of mass support and collective actions. The article draws on materials published in both Sąjūdis and official media in 1988, on the internal records of the movement, and on interviews with former Sąjūdis leaders in Klaipeda.Straipsnyje aptariamas klausimas, kokie struktūriniai veiksniai įtakojo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmėjų gretų augimą Klaipėdoje 1988 m. rudenį. Šioje struktūrinėje analizėje Sąjūdis apibrėžiamas pasitelkus mobilizuojančio komunikacijos tinklo sąvoką, kuri sutelkia dėmesį į struktūrinius informacijos perdavimo mechanizmus ir jų efektyvumo klausimą. Remiamasi prielaida, kad kuo efektyviau perduodama informacija tinklo viduje ir kuo daugiau žmonių ji pasiekia, tuo greičiau jie mobilizuojami kolektyviniam veiksmui, o pilietinė parama įgyja aiškesnę išraišką. Sąjūdžio struktūros augimą Klaipėdoje galima traktuoti kaip socialinio komunikacijos tinklo plėtrą, kai pereinama nuo gana individualizuotų informacijos perdavimo kanalų, dažnai apsiribojančių atskiro individo socialiniu tinklu ir pažįstamų būreliu, prie labiau formalizuotų komunikacijos formų. Tokiomis prielaidomis grindžiama analizė rodo, kad aktyvus Sąjūdžio rėmimo grupių gausėjimas Klaipėdoje prasideda ne nuo ideologinio lūžio visuomenės sąmonėje, o nuo organizacinių klausimų sprendimo. Sąjūdžio formalizavimas leido peržengti individualizuotos komunikacijos tinklo ribas, išsprendė Sąjūdžio vadovybės teisėtumo klausimą, atvėrė platesnius kanalus centralizuotam informacijos perdavimui, kur kas didesnei auditorijai ir leido mobilizuoti masinę piliečių paramą. Šie teiginiai grindžiami 1988 m. Sąjūdžio ir oficialios spaudos analize, Sąjūdžio dokumentais ir Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių interviu medžiaga
Haroldas Garfinkelis ir socialinio veiksmo postfenomenologija (I)
Get PDFThis article is written in honour of Harold Garfinkel (October 29, 1923–April 21, 2011), a thinker who has been greatly influential, directly and indirectly, in shaping many fields of academic study. The aim is to explicate the question ‘What is Ethnomethodology?’ by making explicit the early (1967) and late (2002) versions of Garfinkel’s ethnomethodology. This is done in two parts: the first looks at Garfinkel’s attempts to articulate and operationalise different sociological conceptions of social action; the second turns to Harold Garfinkel and Anne Rawls’s re-specification of Durkheim. The article argues that this ‘radical new beginning’ represents an opportunity for sociologists to focus on the unexamined relations between the various postphenomenological conceptions of social action, the critical tradition of social theory, and the ‘visible, however unnoticed’ core of ethnomethodological ‘theory’.Straipsnis parašytas pagerbiant Haroldo Garfinkelio (1923 10 29 – 2011 04 21), mąstytojo, dariusio didžiulį, ir tiesioginį, ir netiesioginį, poveikį formuojantis įvairiems akademiniams diskursams, atminimą. Straipsnio paskirtis – išnagrinėti klausimą „Kas yra etnometodologija?“ eksplikuojant ankstyvąją (1967 m.) ir vėlyvąją (2002 m.) Garfinkelio etnometodologijos versijas. Tekstas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje analizuojamos Garfinkelio pastangos artikuliuoti ir operacionalizuoti skirtingas sociologines socialinio veiksmo koncepcijas. Antroje dalyje nagrinėjamas Haroldo Garfinkelio ir Anne’s Rawls Durkheimo sociologijos pa-tikslinimas. Straipsnyje įrodinėjama, kad ši „radikali nauja pradžia“ teikia galimybę sociologams sutelkti dėmesį į neištirtus ryšius tarp įvairių postfenomenologinių socialinio veiksmo koncepcijų, kritinės socialinės teorijos tradicijos ir „matomo, tačiau nepastebimo“ etnometodologijos „teorijos“ pagrindo
Besikeičianti sociologija – kelio pradžia ar trypčiojimas vietoje?
Get PDFA look on XVII ISA World Congress of Sociology.Žvilgsnis į 7-ąjį Pasaulio sociologijos kongresą „Sociologija kelyje“
Ryšys tarp radikalios refleksijos, žmogaus laisvės ir etikos
Get PDFThe point of this article is that critical philosophical reflection is vital to human liberation. This sort of philosophy reveals the fundamental (or radical) connection between human action and any resulting reality. In this way, realism is undermined, including any claims that try to diminish utopian thought. New, more humane social imagery and embodied ethics can be proposed that elevate in importance the communal character of social life.Pagrindinis šio straipsnio argumentas yra tas, kad kritinė filosofinė refleksija yra esminė žmogaus laisvės prielaida. Šioji filosofinė paskata atveria kertinį, arba radikalų, ryšį tarp žmogaus veiksmo ir įgyvendinamos tikrovės. Šitaip apribojamas realizmas, įskaitant ir pastangas suvaržyti utopinę mintį. O kartu išlaisvinama žmogaus vaizduotė ir įkūnytoji etika, perteikianti bendruomeninį socialinio gyvenimo pobūdį