Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Pozityvusis neabejojimo principas
Get PDFReview: Nekrašas, Evaldas. 2010. Pozityvus protas. VU: VU leidykla.Recenzija: Nekrašas, Evaldas. 2010. Pozityvus protas. VU: VU leidykla
Sąjūdžio tapatybės beieškant: sovietinėsreflektyviosios modernybės bruožai Lietuvoje
Get PDFThis article aims to present the case for a distinctive Sąjūdis identity (Sąjūdis is the Reform Movement of Lithuania) as the basis for consolidating a social movement capable of integrating otherwise diverse networks and social groups in Lithuania during the Perestroika era. Following M. Castells, it explores the self-definition, adversaries and societal goals of the movement as presented by Sąjūdis officials in the first months of its activity, when Sąjūdis actually became ‘the movement of all Lithuania’. The article’s basic claim is that the popularity of Sąjūdis can be explained by its self-representation as a neo-Soviet and multi-issue social movement. In the first case, Sąjūdis was developing a critique of the ‘stagnating Soviet regime’ by using arguments already approved by reformist wing of the Communist party, and thus representing a specific Soviet reflexive modernity. At the same time, as a multi-issue social movement, Sąjūdis took in diverse problems (mainly ecological, social, economical, educational and last and least political), and did not focus on questions of national or state independence as is usually claimed.Straipsnyje nagrinėjamos Sąjūdžio kaip socialinio judėjimo populiarumo pirmaisiais jo veiklos mėnesiais prielaidos. Ginama tezė, kad Sąjūdžio oficialiai deklaruota tapatybė buvo viena iš priežasčių paskatinusių įvairiausių Lietuvos socialinių tinklų ir grupių vienijimąsi siekiant tuometinės sovietinės sistemos pertvarkos. Specifinę, įtraukiančią Sąjūdžio tapatybę galima suprasti nagrinėjant du veiksnius – a) judėjimo santykį su režimu bei visuomene ir b) siekiamus tikslus. Pirmuoju atveju jis ne tik kritikavo tuometinį sovietinį režimą, bet ir siūlė pokyčių programą, kuri iš esmės rėmėsi reformistinio komunistų partijos sparno argumentais. Tokiu būdu galima kalbėti apie ypatingą neosovietinės reflektyvios modernybės fenomeną. Antruoju atveju Sąjūdį galima matyti kaip daugiatikslį socialinį judėjimą, siekusį įtraukti skirtingas problemas (pagrinde ekologines, socialines, ekonomines, švietimo ir tik iš dalies politines) nedeklaruojant politinės nepriklausomybės siekio ar nesikoncentruojant tik į tautinius klausimus
Visuomeninės nuostatos ir (nepastebima)rezistencija Kaune vėlyvuoju sovietmečiu
Get PDFThis article deals with the main oppositional stances and their manifestations in Kaunas during the late Soviet period, employing the theoretical model of ‘unobtrusive practices of contention’ as formulated by H. Johnston and C. Mueller.
During the analysed period the main oppositional groups in occupied Lithuania were of a rather non-conformist nature. One of the socially recognisable and visible forms of ideological protest was
represented by ethno-cultural and Catholic movements, based on traditional values, another, by prowestern subcultures or artists’ gatherings. Even though the activities of these groups allow us to comprehend them analytically as the main hotbeds of resistance, strong negative stances towards the Soviet regime were widespread in the rest of society. Such stances didn’t acquire the form of evident, declarable or socially visible practices, yet they contributed to the success of Sąjūdis as a social movement. Social movements are largely connected with a collective identity and the securing or preservation of it. The oppositional stances discussed in the article grounded such a collective identity. Its existence provides an explanation of the rapid mobilisation of the movement – in just three weeks after its establishment in the rallies of Sąjūdis tens of thousands and very soon afterwards hundreds of thousands participated.Remiantis teoriniu H. Johnstono ir C. Mueller pasiūlytu nepastebimų opozicinių praktikų modeliu, straipsnyje siekiama aptarti, kokios buvo pagrindinės opozicinės laikysenos bei jų socialinė raiška Kaune vėlyvuoju sovietmečiu. Analizuojamu laikotarpiu okupuotoje Lietuvoje egzistavusioms esminėms opozicinėms visuomenės grupėms būdingas nesusitaikymas su esama situacija. Vieną socialiai atpažįstamo ir matomo ideologinio protesto formą atitiko tradicinėmis vertybėmis grįsti etnokultūriniai ir katalikiški sąjūdžiai, kitą – provakarietiškos subkultūros ar menininkų sambūriai. Nors šių grupių raiška leidžia jas analitiškai suvokti kaip svarbiausius rezistencijos židinius, stiprios neigiamos nuostatos sovietinio režimo atžvilgiu buvo išplitusios žymiai gausesniuose visuomenės sluoksniuose. Tokios visuomeninės nuostatos neįgijo akivaizdžių, deklaruotinų ar socialiai matomų opozicinių praktikų formos, tačiau jos prisidėjo prie Sąjūdžio, kaip socialinio judėjimo, sėkmės. Kadangi socialiniai judėjimai susiję su kolektyvine tapatybe ir jos įtvirtinimu arba išsaugojimu, straipsnyje atskleidžiama, kaip aptariamos opozicinės nuostatos kūrė socialinę terpę, leidusią atsirasti Sąjūdžio kolektyvinei tapatybei. Opozicinio konteksto egzistavimas leidžia paaiškinti sparčią Sąjūdžio kaip socialinio judėjimo mobilizaciją – praėjus vos trims savaitėms po susikūrimo, Sajūdžio demonstracijose dalyvavo dešimtys, o kiek vėliau – ir šimtai tūkstančių žmonių
Etnometodologijos programa
Get PDFTranslation: translated from English by Gracija Pleikienė. This text by Harold Garfinkel – Ethnomethodology’s Program – was published in Social Psychology Quarterly (1996, Vol. 59 No. 1, 5–21). American Sociological Association (ASA) gave permission to republish the text in VU and KU scientific journal Sociologija. Mintis ir veiksmas (Permission No. 005833, July 5, 2011).Vertimas: iš anglų kalbos vertė Gracija Pleikienė. Šis Haroldo Garfinkelio tekstas – Ethnomethodology’s Program – publikuotas žurnale Social Psychology Quarterly (1996, Vol. 59 No. 1, 5–21). Amerikos Sociologijos asociacija (ASA) suteikė teisę publikuoti šį tekstą VU ir KU mokslo žurnale Sociologija. Mintis ir veiksmas (Permission No. 005833, July 5, 2011)
Haroldas Garfinkelis ir socialinio veiksmo postfenomenologija (II)
Get PDFThis article is written in honour of Harold Garfinkel (October 29, 1923–April 21, 2011), a thinker who has been greatly influential, directly and indirectly, in shaping many fields of academic study. The aim is to explicate the question ‘What is Ethnomethodology?’ by making explicit the early (1967) and late (2002) versions of Garfinkel’s ethnomethodology. This is done in two parts: the first looks at Garfinkel’s attempts to articulate and operationalise different sociological conceptions of social action; the second turns to Harold Garfinkel and Anne Rawls’s re-specification of Durkheim. The article argues that this ‘radical new beginning’ represents an opportunity for sociologists to focus on the unexamined relations between the various postphenomenological conceptions of social action, the critical tradition of social theory, and the ‘visible, however unnoticed’ core of ethnomethodological ‘theory’.Straipsnis parašytas pagerbiant Haroldo Garfinkelio (1923 10 29 – 2011 04 21), mąstytojo, dariusio didžiulį, ir tiesioginį, ir netiesioginį, poveikį formuojantis įvairiems akademiniams diskursams, atminimą. Straipsnio paskirtis – išnagrinėti klausimą „Kas yra etnometodologija?“ eksplikuojant ankstyvąją (1967 m.) ir vėlyvąją (2002 m.) Garfinkelio etnometodologijos versijas. Tekstas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje analizuojamos Garfinkelio pastangos artikuliuoti ir operacionalizuoti skirtingas sociologines socialinio veiksmo koncepcijas. Antroje dalyje nagrinėjamas Haroldo Garfinkelio ir Anne’s Rawls Durkheimo sociologijos pa-tikslinimas. Straipsnyje įrodinėjama, kad ši „radikali nauja pradžia“ teikia galimybę sociologams sutelkti dėmesį į neištirtus ryšius tarp įvairių postfenomenologinių socialinio veiksmo koncepcijų, kritinės socialinės teorijos tradicijos ir „matomo, tačiau nepastebimo“ etnometodologijos „teorijos“ pagrindo
Metodologinės abejonės meistrai ir jų įrankių dėžė (apie Z. Norkaus ir V. Morkevičiaus vadovėlį)
Get PDFReview: Zenonas, Norkus; Morkevičius, Vaidas. 2011. Kokybinė lyginamoji analizė: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas: Lietuvos HSM duomenų archyvas (LiDA)Recenzija: Zenonas, Norkus; Morkevičius, Vaidas. 2011. Kokybinė lyginamoji analizė: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Kaunas: Lietuvos HSM duomenų archyvas (LiDA
Nematomas miestas, arba Geriausio Klaipėdos kultūros gido paieškos
Get PDFThe aim of this article is to find the best guide to Klaipeda’s culture. “Guide” means an appropriate narrative, which constructs urban and cultural identity. The main questions are to be answered: How Klaipeda’s culture changed from 1990 to 2010? What is the best representation of cultural transformations in post-soviet Klaipeda? What kinds of narratives are told on Klaipeda’s culture? Who are their authors? What is their content? Are those narratives commensurable? Is it possible to find the most appropriate guide to Klaipeda’s culture? Four narratives are investigated: narratives provided by historian, writer, philosopher and journalists (with the help of experts and vox populi). Those narratives about Klaipeda’s culture are deconstructed applying Italo Calvino’s metaphor of invisible cities, i.e. the cities that never existed, do not exist anymore or do not exist yet. These narratives instead of dealing with reality of current situation project an invisible city, which manifests as orientation towards past or future; fiction or abstraction; lost or projected etc. Different perspectives analyzed are incommensurable; therefore, these narratives present Klaipeda as an invisible city.Pagrindiniai šiame straipsnyje keliami klausimai: kaip keitėsi Klaipėdos kultūra 1990-2010 metais? kas geriausiai reprezentuoja posovietinėje Klaipėdoje vykusias kultūrines transformacijas? kokios naracijos pasakojamos apie Klaipėdos kultūrinį gyvenimą? kas yra jų autoriai? koks šių naracijų turinys? ar tos naracijos bendramatės? ar įmanoma rasti tinkamą Klaipėdos kultūrinės situacijos gidą? Žodis „gidas“ šiame kontekste suprantamas kaip informacijos šaltinis, kuriame pateikiamos daugiau ar mažiau išsamios žinios apie konkrečią vietą ar apibrėžtus jos aspektus. Kitaip tariant, gidas – tai naracija, konstruojanti kultūrinę miesto tapatybę. Straipsnyje nagrinėjamos keturios naracijos, vienaip ar kitaip susijusios su Klaipėdos kultūrine reprezentacija: istorinė, literatūrinė, filosofinė ir žurnalistinė (bandanti apjungti ekspertinį žinojimą su vox populi). Šios naracijos analizuojamos Italo Calvino nematomų miestų, t.y. miestų, kurie niekuomet neegzistavo, jau nebeegzistuoja ar dar neegzistuoja, metaforos šviesoje. Nė viena iš keturių naracijų nėra pakankama Klaipėdos kultūrinėms reprezentacijoms atkoduoti, nes jose, užuot susitelkus į aktualią situaciją, žvelgiama arba į praeitį, arba į ateitį, orientuojamasi arba į fikciją, arba į abstrakciją ir t.t. Šios keturios perspektyvos perteikia nebendramates naracijas apie kokybiškai skirtingus miestus: nė viena naracija negali būti redukuota į kitą ar išreikšta jos priemonėmis. Tokiu būdu nagrinėtos naracijos apie Klaipėdą sudaro tekstų rinkinį apie „nematomą miestą“
Šeimos žemėlapio metodas
Get PDFThe article presents the author’s analytical method for qualitative family mapping which was created by bringing together elements of psychology and sociology. Although created inductively, this method has two sources: Kvebaek’s sculpture technique and Jorgenson’s research into young families with children. The family mapping method is based on an open concept of the family, the ‘definition of situation’ and is associated with the interpretive tradition in sociology and symbolic interactionism. The gathering of the data includes three steps: listing, mapping and in-depth interviewing. Four characteristics of the method can be distinguished: visualisation of individual conceptualisations, the gathering of verbal and non-verbal information, triangulation within the method and the active (creative) participation of an individual. Examples from empirical data show that the method is contemporary and offers innovative tools for social research. However, the method’s advantages have implications both for the researcher and for research ethics.Straipsnyje pristatomas analitinis autorių požiūris į psichologijos/sociologijos sandūroje sukurtą Šeimos žemėlapio metodą; nurodoma jo vieta kokybinių socialinių tyrimų metodologijoje; aptariamos metodo ištakos bei duomenų rinkimo procedūros. Parodoma, kad taikant Šeimos žemėlapio metodą vadovaujamasi simbolinio interakcionizmo įkūnytais metodologiniais principais, duomenų rinkimo ir interpretavimo procedūrose pasitelkiama atvira šeimos samprata bei diadine šeimų tyrimo samprata. Duomenų rinkimas apima tris pakopas: šeimos narių sąrašą, žemėlapį bei giluminį interviu. Šeimos žemėlapio metodas metodologinio požiūrio ir tripakopės struktūros dėka kokybinių tyrimų gausoje išsiskiria keliais ypatumais: tiriamojo apibūdinimų vizualizacija, trianguliacija, verbalinės ir neverbalinės informacijos derinimu, tiriamojo įveiklinimu. Pateikiami empirinių tyrimų pavyzdžiai liudija apie metodo galimybes, atliepiančias šiuolaikinį žinojimą ir integruojančias inovacines sociologinio tyrimo strategijas. Aptariami metodo keliami specifiniai reikalavimai tyrėjui bei tyrimo etikai
Stipriųjų ir silpnųjų ryšių svarba protesto mobilizacijai: Sąjūdžio genezė ir raida 1987–1988 metais
Get PDFIn analysing the dynamics and mechanisms of mass protest from 1987 to 1988 in Lithuania, this article explores what kind of social ties – strong or weak – are conducive to the mobilisation of collective action in a (post-)totalitarian society. The empirical analysis is based on data collected as part of the 2009-2011 research project ‘The Phenomenon of Sąjūdis: Network Analysis of a Civic Movement’. First, the article defines the distinction between strong and weak ties, and highlights the importance of social networks for the mobilisation of collective action. Second, it analyses the micro-structure of Lithuanian society in the Soviet period. Based on the type of network ties, three distinct social arenas are distinguished: underground society, alternative legal society and official society. Finally, the article analyses which of these arenas could be seen as the seedbed of the Sąjūdis movement. Also demonstrated is the distinct role of different kinds of social ties at different stages in the development of the movement.Analizuojant kolektyvinio protesto dinamiką Lietuvoje Atgimimo laikotarpiu, straipsnyje nagrinėjama, kokia socialinė terpė yra palankesnė kolektyvinio veiksmo mobilizacijai, – ar socialiniam judėjimui susikurti reikalingi silpnieji, ar stiprieji socialiniai ryšiai. Pirmoje dalyje apibrėžiamos stipriųjų ir silpnųjų ryšių sąvokos bei aptariama socialinių tinklų reikšmė kolektyvinio veiksmo mobilizacijai. Antroje dalyje analizuojama sovietmečio visuomenės socialinė mikro struktūra, skirtingos socialinės terpės – oficialioji, alternatyvioji legalioji ir pogrindžio visuomenė – ir jų vaidmuo Atgimimo laikotarpiu. Pabaigoje parodoma, kurioje iš terpių gimė Sąjūdis, kokie veikė socialiniai protesto mechanizmai ir koks vaidmuo teko silpniesiems bei stipriesiems ryšiams skirtinguose kolektyvinio veiksmo mobilizacijos etapuose
Pietų Amerikos visuomeninių sąjūdžių tyrimų sociologija ir epistemologija
Get PDFThis paper aims to show that changes in social-scientific approaches are needed as a way to explain and understand social protest and movements in the South American context; it also aims to point up the possibilities for getting lost in the logic of a geo-politically centred rationality. To this end, first, I will summarise the social context of different social movements and protest forms since the 60s. Second, I will present a synthesis of the theoretical perspectives on social protest and movements. Third, I will highlight some epistemological and methodological issues in studies on collective action. And finally I will explore the connection between the historical context and studies of collective action in South America today, in order to identify a current agenda for such studies.Straipsnyje siekiama parodyti, kad norint suprasti bei paaiškinti dabartinius visuomeninius protestus bei judėjimus Pietų Amerikoje, būtinas naujas socialinių mokslų požiūris į juos. Taip pat norima pademonstruoti geopolitiškai įtakoto racionalumo logikos trūkumus, vedančius link klaidinančių išvadų. Pirmoje straipsnio dalyje, pradedant 1960-aisiais, apibendrinamas skirtingų visuomeninių judėjimų bei protestų formų socialinis kontekstas. Antroje dalyje pasiūloma skirtingų teorinių požiūrių sintezė, kurie domisi visuomeniniais protestais ir sąjūdžiais. Pabaigoje aptariamos istorinio konteksto ir kolektyvinio veiksmo tyrinėjimų studijų sąsajos dabartinėje Pietų Amerikoje ir bandoma identifikuoti tolimesnes šių studijų kryptis