Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Šeimų tyrimas žemėlapio metodu: naujas žinojimas ir kokybinio tyrimo kalbėsena
Get PDFKnygos recenzija
Irena Juozeliūnienė, Laura Kanapienienė2012 m.
Šeimos žemėlapio metodas
Mokomoji knyga socialinių mokslų studentams
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 112 p
Šiuolaikinės Lietuvos klasinė struktūra: neovėberiška analizė
Get PDFThis article analyses social inequality and political processes in post-Communist Lithuania, using the neo-Weberian class theory of Robert Erikson, John Goldthorpe and Lucienne Portocarero (EGP). The opening section considers why the analysis of social structure, which was a central concern in classical sociology, has been so neglected in Lithuanian sociology since the restoration of independence. There are just two exceptions to this trend, discussed in the same section – Rūta Brazienė’s 2002 thesis and the 2005 volume edited by Arvydas Matulionis. The first part also compares inductive (data-driven) and deductive (theory-driven) methodologies of social structure analysis to substantiate the advantages of the latter for this article’s empirical analysis. The second part outlines EGP class theory, considered as a creative continuation of Weber’s classical analysis of social structure, and as a genuine alternative to Marx’s theory of classes and class struggle. EGP class theory is compared with two other approaches – Erik Olin Wright’s neo-Marxist class theory, which emphasises exploitation relations between classes, and American social stratification analysis, which focuses on the measurement of socio-economic status (SES). The third section offers a neo-Weberian examination of post-Communist Lithuania’s class structure, represented by four different EGP class types. Diachronic and synchronic comparisons and historical analysis are used to point out the features of Lithuanian class structure that are shared with other similar countries and those features that are nationally specific. To this end, data from Round 4 of the European Social Survey in Lithuania (conducted at the end of 2009) is used. In the last section, which applies statistical methods of correspondence analysis, a slightly modified EGP class model is used to explore manifestations of social inequality (conceived in Weberian terms as an unequal distribution of ‘life chances’), as well as the voting and ideological orientations of the Lithuanian electorate.
Key words: Erikson-Goldthorpe-Portocarero (EGP) class theory,Santrauka. Straipsnio tikslas – pritaikyti socialinės nelygybės ir politinių procesų pokomunistinėje Lietuvoje analizei Roberto Eriksono, Johno Goldthorpe’o ir Lucienne Portocarero (EGP) klasių teoriją, kuri tęsia Maxo Weberio socialinės struktūros analizės tradiciją. Pirmame skirsnyje analizuojamos priežastys, kodėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos sociologai beveik visiškai apleido tyrimų barą, kurį sociologijos klasikai laikė pagrindiniu, – visuomenės socialinės struktūros analizę. Aptariami dviejų tyrimų, skirtų pokomunistinės Lietuvos socialinės struktūros analizei (Rūtos Brazienės disertacijos ir Arvydo Matulionio vadovaujamo autorių kolektyvo parašytos monografijos) rezultatai, palyginama indukcinė ir dedukcinė socialinės struktūros analizės metodologija, išryškinami dedukcinės metodologijos privalumai. Antrame skirsnyje išdėstoma EGP klasių teorija, pateikiant ją kaip kūrybišką klasikinių Maxo Weberio socialinės struktūros idėjų tąsą. Išryškinami Maxo Weberio ir Karlo Marxo klasių sampratų skirtumai, o EGP klasių teorija palyginama su jos pagrindinėmis šiuolaikinėmis alternatyvomis: neomarksistine Eriko Wrighto klasių teorija, orientuota į išnaudojimo santykių analizę, ir amerikietiškąja socialinės stratifikacijos analizės koncepcija, orientuota į individualaus socialinio ekonominio statuso (SES) matavimus. Trečiame skirsnyje neovėberiškai analizuojama pokomunistinės Lietuvos klasinė struktūra, pateikiant jos 11, 7, 5 ir 3 EGP klasių modelius. Šiam tikslui panaudojami 2009 m. pabaigoje atliktos reprezentatyvios Europos socialinio tyrimo (EST) Lietuvos gyventojų apklausos duomenys. Remiantis diachroniniais ir sinchroniniais palyginimais bei istorine analize išryškinami šios struktūros bendrieji (lyginant su panašiomis į Lietuvą šalimis) ir saviti nacionaliniai bruožai. Paskutiniajame skirsnyje modifikuotas 7 EGP klasių modelis pritaikomas statistiškai nagrinėjant vėberiškai apibrėžiamą (kaip „gero gyvenimo šansų“ nelygaus pasiskirstymo) socialinę nelygybę Lietuvoje, o taip pat bandant nustatyti (pasitelkiant statistinę atitikties analizę) klasinės priklausomybės įtaką politinėms orientacijoms bei elgsenai.Pagrindiniai žodžiai: Eriksono-Goldthorpe-Portocarero (EGP) klasių teorija, pokomunistinės Lietuvos socialinė struktūra ir politika, gero gyvenimo šansų nelygybė, atitikties analizė.Key words: Erikson-Goldthorpe-Portocarero (EGP) class theory,
ABSTRACTTHE CLASS STRUCTURE OF CONTEMPORARY LITHUANIA: A NEO-WEBERIAN ANALYSISThis article analyses social inequality and political processes in post-Communist Lithuania, using the neo-Weberian class theory of Robert Erikson, John Goldthorpe and Lucienne Portocarero (EGP). The opening section considers why the analysis of social structure, which was a central concern in classical sociology, has been so neglected in Lithuanian sociology since the restoration of independence. There are just two exceptions to this trend, discussed in the same section – Rūta Brazienė’s 2002 thesis and the 2005 volume edited by Arvydas Matulionis. The first part also compares inductive (data-driven) and deductive (theory-driven) methodologies of social structure analysis to substantiate the advantages of the latter for this article’s empirical analysis. The second part outlines EGP class theory, considered as a creative continuation of Weber’s classical analysis of social structure, and as a genuine alternative to Marx’s theory of classes and class struggle. EGP class theory is compared with two other approaches – Erik Olin Wright’s neo-Marxist class theory, which emphasises exploitation relations between classes, and American social stratification analysis, which focuses on the measurement of socio-economic status (SES). The third section offers a neo-Weberian examination of post-Communist Lithuania’s class structure, represented by four different EGP class types. Diachronic and synchronic comparisons and historical analysis are used to point out the features of Lithuanian class structure that are shared with other similar countries and those features that are nationally specific. To this end, data from Round 4 of the European Social Survey in Lithuania (conducted at the end of 2009) is used. In the last section, which applies statistical methods of correspondence analysis, a slightly modified EGP class model is used to explore manifestations of social inequality (conceived in Weberian terms as an unequal distribution of ‘life chances’), as well as the voting and ideological orientations of the Lithuanian electorate
Haroldas Garfinkelis ir socialinio veiksmo postfenomenologija (III)
Get PDFSantrauka. Paskutinėje, trečioje, dalyje kritiškai svarstomos trivializacijos, reliatyvizmo ir empirizmo dilemos, su kuriomis, kaip teigiama, susiduria vėlyvoji etnometodologija. Taip pat nagrinėjama santykio tarp subjektyvumo ir objektyvumo problema, kuri rodo, kad EM, neproblemiškai taikydama reliatyvizuojančią Alfredo Schützo racionalumo formų analizę, ją radikaliai endogenizuoja, vengdama išorinių palyginamumo kriterijų. Socialinio veiksmo prasmės problema redukuojama į situacinius sveiko proto žinojimo struktūrų aprašymus. Todėl radikaliai keičiasi socialinio veiksmo prasmės, pagrindinės socialinės teorijos kategorijos, statusas: socialinio veiksmo sąlygų supratimo problema pakeičiama konkrečių „aprašomojo mąstymo“ sprendinių sociolingvistika. EM pažadai siekti aiškumo identifikuojant santykį tarp analitinių sąvokų ir sveiko proto sąvokų lieka paraštėse. Į klausimą, kaip atsekti kelią, nueinamą darant sociologines išvadas, vėlyvoji EM neatsako. Kompensuodama „nejaukią tylą“ EM intensyviau eksploatuoja epistemologinio anti-realizmo natūrfilosofiją; Durkheimo fundamentalų principą nominaliai keičia fundamentaliu fenomenu; konstruoja nerealistines dvinares perskyras, kurios neproblemiškai atkartoja jos ankstyvąsias polemines formuluotes. Kritinėse dalyse artikuliuojami konkretūs pavyzdžiai, liudijantys, kad etnometodologija, konstruodama neįprastą ne teorijos sampratą, juda ironijos, teorinio principo, kurio pabrėžtinai vengia, link.ABSTRACTHAROLD GARFINKEL AND THE POSTPHENOMENOLOGY OF SOCIAL ACTION (III)The aim of this essay is to articulate and explicate the latter day radical version of ethnomethodology (EM), and critically assess the ethno-”methodological” presuppositions, main concepts, and especially an uncommunicative distinction between so called classical accountability and natural accountability. There are four dilemmas that confront Harold Garfinkel in his attempts to explicate the epistemological foundations of fundamental “radical phenomenon“. They are following: first, the “dilemma of trivialization”, including an unarticulated relation between the abstractedness and concreteness; second, the dilemma of relativism; third, the dilemma of empiricism; fourth, the contradiction between subjectivity and objectivity. The conclusion is that, despite the very interesting attempts of classical ethnomethodology to explicate empirically the phenomenology of social action, the latter day radical version of ethnomethodology give up the problem of meaningful and intelligible conditions of social action, and instead reflects Garfinkel’s engagement with 1) a radical form of micro-linguistic a-theory and 2) a naturalist version of epistemological anti-realism.Santrauka. Paskutinėje, trečioje, dalyje kritiškai svarstomos trivializacijos, reliatyvizmo ir empirizmo dilemos, su kuriomis, kaip teigiama, susiduria vėlyvoji etnometodologija. Taip pat nagrinėjama santykio tarp subjektyvumo ir objektyvumo problema, kuri rodo, kad EM, neproblemiškai taikydama reliatyvizuojančią Alfredo Schützo racionalumo formų analizę, ją radikaliai endogenizuoja, vengdama išorinių palyginamumo kriterijų. Socialinio veiksmo prasmės problema redukuojama į situacinius sveiko proto žinojimo struktūrų aprašymus. Todėl radikaliai keičiasi socialinio veiksmo prasmės, pagrindinės socialinės teorijos kategorijos, statusas: socialinio veiksmo sąlygų supratimo problema pakeičiama konkrečių „aprašomojo mąstymo“ sprendinių sociolingvistika. EM pažadai siekti aiškumo identifikuojant santykį tarp analitinių sąvokų ir sveiko proto sąvokų lieka paraštėse. Į klausimą, kaip atsekti kelią, nueinamą darant sociologines išvadas, vėlyvoji EM neatsako. Kompensuodama „nejaukią tylą“ EM intensyviau eksploatuoja epistemologinio anti-realizmo natūrfilosofiją; Durkheimo fundamentalų principą nominaliai keičia fundamentaliu fenomenu; konstruoja nerealistines dvinares perskyras, kurios neproblemiškai atkartoja jos ankstyvąsias polemines formuluotes. Kritinėse dalyse artikuliuojami konkretūs pavyzdžiai, liudijantys, kad etnometodologija, konstruodama neįprastą ne teorijos sampratą, juda ironijos, teorinio principo, kurio pabrėžtinai vengia, link.ABSTRACTHAROLD GARFINKEL AND THE POSTPHENOMENOLOGY OF SOCIAL ACTION (III)The aim of this essay is to articulate and explicate the latter day radical version of ethnomethodology (EM), and critically assess the ethno-”methodological” presuppositions, main concepts, and especially an uncommunicative distinction between so called classical accountability and natural accountability. There are four dilemmas that confront Harold Garfinkel in his attempts to explicate the epistemological foundations of fundamental “radical phenomenon“. They are following: first, the “dilemma of trivialization”, including an unarticulated relation between the abstractedness and concreteness; second, the dilemma of relativism; third, the dilemma of empiricism; fourth, the contradiction between subjectivity and objectivity. The conclusion is that, despite the very interesting attempts of classical ethnomethodology to explicate empirically the phenomenology of social action, the latter day radical version of ethnomethodology give up the problem of meaningful and intelligible conditions of social action, and instead reflects Garfinkel’s engagement with 1) a radical form of micro-linguistic a-theory and 2) a naturalist version of epistemological anti-realism
Alfredas Schützas ir atviri fenomenologinės sociologijos horizontai: intersubjektyvumo konstitucija ir orientacija Tavęsp
Get PDFThe aim of this essay is to articulate and explicate the relations between sociological theory and the phenomenological approach. This is done in two parts: the first looks at Schutz’s attempts to articulate a constitutive phenomenology of the natural attitude; the second explicates the methodological postulates formulated by Schutz for the construction of social scientific constructs. It is suggested that the nature of the conventional sociological inquiry in Lithuania must be reconsidered if the subjective view of actor is to be retained as relevant to both philosophical and sociological inquiry.
Key words: a constitutive phenomenology of the natural attitude, Alfred Schutz, social theory, phenomenology in Lithuania, the three relevant horizons of social action: philosophy, sociology and culture.Santrauka. Šio straipsnio tikslas – eksplikuoti fenomenologinės sociologijos ir socialinių mokslų metodologijos tarpusavio ryšius, detalizuoti fenomenologo Alfredo Schutzo įnašą į sociologijos teoriją ir bendrąją socialinių mokslų metodologiją, identifikuoti konstitucinės natūraliosios nuostatos fenomenologijos skiriamuosius bruožus ir teminius analizės lygmenis, o kartu panagrinėti potencialias fenomenologinės sociologijos radimosi Lietuvos socialinių mokslų kultūroje sąlygas ir aplinkybes. Teigiama, kad svarstant šiuos klausimus svarbu atsižvelgti į trinarę analitinę perskyrą tarp filosofijos, sociologijos ir kultūros. Trinarė analitinė perskyra padeda suprasti Schutzo pastangas artikuliuoti gyvenimo-pasaulio tipizacijų, relevantiškumo ir prasmės adekvatumo kriterijus, leidžia griežčiau apibrėžti fenomenologinės socialinės teorijos radimosi, tiksliau, at-minimo sąlygas ir principus.Pagrindiniai žodžiai: konstitucinė natūraliosios nuostatos fenomenologija, Alfredas Schutzas, socialinė teorija, fenomenologija Lietuvoje, trys relevantiški socialinio veiksmo horizontai – filosofijos, sociologijos ir kultūros.Key words: a constitutive phenomenology of the natural attitude, Alfred Schutz, social theory, phenomenology in Lithuania, the three relevant horizons of social action: philosophy, sociology and culture.
ABSTRACTALFRED SCHÜTZ AND THE OPEN HORIZONS OF PHENOMENOLOGICAL SOCIOLOGY: THE CONSTITUTION OF THE INTERSUBJECTIVE STRUCTURE, AND THE THOU-ORIENTATIONThe aim of this essay is to articulate and explicate the relations between sociological theory and the phenomenological approach. This is done in two parts: the first looks at Schutz’s attempts to articulate a constitutive phenomenology of the natural attitude; the second explicates the methodological postulates formulated by Schutz for the construction of social scientific constructs. It is suggested that the nature of the conventional sociological inquiry in Lithuania must be reconsidered if the subjective view of actor is to be retained as relevant to both philosophical and sociological inquiry
Kiekybinis NVO sektoriaus augimas Lietuvoje: organizacijų, bet ne dalyvių
No full textSantrauka. Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus analizė Lietuvoje atskleidžia dvi tendencijas. Pirma, per dvidešimt metų, prabėgusių nuo demokratijos institucionalizavimo šalyje, nevyriausybinių organizacijų skaičius šalyje reikšmingai išaugo. Antra, gyventojų, kurie dalyvauja šių organizacijų veikloje, skaičius, nepaisant organizacijų skaičiaus augimo, išlieka toks pat arba, jeigu auga, tai tik reprezentatyvių apklausų statistinės paklaidos ribose. Straipsnyje, pateikus šiuos kiekybinius, nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raidos Lietuvoje duomenis, dėmesys sutelkiamas į veiksnius, kurie paaiškintų mažą gyventojų dalyvavimo šių organizacijų veikloje lygį. Straipsnyje teigiama, kad be individų ir visuomenės lygio veiksnių, kiekybinį nevyriausybinių organizacijų sektoriaus augimą riboja menkos nevyriausybinių organizacijų pastangos pritraukti naujus narius, jų veiklos mažas matomumas visuomenei, nepakankamas jų dėmesys savo įvaizdžiui bei menkos šių organizacijų finansinės galimybės ir žmogiškieji ištekliai.Pagrindiniai žodžiai: nevyriausybinės organizacijos, dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje, nevyriausybinių organizacijų tvarumasKey words: NGOs, associational involvement, sustainability of NGOs
ABSTRACTAn analysis of the development of the non-governmental sector in Lithuania reveals two trends: first of all, in the 20 years that have passed since democracy was institutionalized in the country the number of NGOs has grown significantly. Secondly, the number of citizens taking part in their activities remained stable or grew only within the boundaries of confidence interval of representatives surveys of population. After a brief review of these quantitative indicators of the development of the NGO sector in Lithuania, the article focuses on factors explaining the low level of citizens’ involvement in NGO activities. It is argued that besides individual and societal level factors, poor NGO efforts to attract new members, their low visibility in the society, inadequate attention to enhancing their public image and low financial capacities and human resources of NGOs constrain the quantitative growth of the NGO sector in the country.Santrauka. Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus analizė Lietuvoje atskleidžia dvi tendencijas. Pirma, per dvidešimt metų, prabėgusių nuo demokratijos institucionalizavimo šalyje, nevyriausybinių organizacijų skaičius šalyje reikšmingai išaugo. Antra, gyventojų, kurie dalyvauja šių organizacijų veikloje, skaičius, nepaisant organizacijų skaičiaus augimo, išlieka toks pat arba, jeigu auga, tai tik reprezentatyvių apklausų statistinės paklaidos ribose. Straipsnyje, pateikus šiuos kiekybinius, nevyriausybinių organizacijų sektoriaus raidos Lietuvoje duomenis, dėmesys sutelkiamas į veiksnius, kurie paaiškintų mažą gyventojų dalyvavimo šių organizacijų veikloje lygį. Straipsnyje teigiama, kad be individų ir visuomenės lygio veiksnių, kiekybinį nevyriausybinių organizacijų sektoriaus augimą riboja menkos nevyriausybinių organizacijų pastangos pritraukti naujus narius, jų veiklos mažas matomumas visuomenei, nepakankamas jų dėmesys savo įvaizdžiui bei menkos šių organizacijų finansinės galimybės ir žmogiškieji ištekliai.Pagrindiniai žodžiai: nevyriausybinės organizacijos, dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje, nevyriausybinių organizacijų tvarumasKey words: NGOs, associational involvement, sustainability of NGOsABSTRACT
Quantitative growth of the NGO sector in Lithuania: when the number of organizations increases without significant effects on participation levelAn analysis of the development of the non-governmental sector in Lithuania reveals two trends: first of all, in the 20 years that have passed since democracy was institutionalized in the country the number of NGOs has grown significantly. Secondly, the number of citizens taking part in their activities remained stable or grew only within the boundaries of confidence interval of representatives surveys of population. After a brief review of these quantitative indicators of the development of the NGO sector in Lithuania, the article focuses on factors explaining the low level of citizens’ involvement in NGO activities. It is argued that besides individual and societal level factors, poor NGO efforts to attract new members, their low visibility in the society, inadequate attention to enhancing their public image and low financial capacities and human resources of NGOs constrain the quantitative growth of the NGO sector in the country
Miesto erdvė ir subkultūrų dinamika Klaipėdoje 1991–2010 m. (2)
Get PDFThe main issue discussed in the article is relationship between urban spaces and subcultural identity: what empirical analysis of subcultural places say about social processes in a city? The present study is empirical reconstruction of the dynamics of musical subcultures as spatial phenomena in a post-Soviet city (Klaipeda, Lithuania) and covers two decades of rapid urban changes. In this issue of the journal is published the second part of the study, mainly focusing on spatial and stylistic differentiation of two subcultures - rock and electronic dance music – from 1997 till 2010. This period witness two stages of subcultural dynamics. In 1997–2002 subcultures leave public spaces and escapes from social control, what leads them to exploration and appropriation of new spaces for ritual performances. Rock music and the electronic dance music subcultures appropriates their own spaces in the city and don’t mix identity rituals together. 2003–2010 are marked by inner differentiation of subcultures, fragmentation, ideological purification of subcultural identity, and seclusion of ritual spaces. These transformation processes of subcultural identity and places in Klaipeda are interpreted within the bigger context of urban and ideological changes.Keywords: subculture, youth, urban space, subcultural identity, ideology, Klaipeda, post-Soviet, social changes.Santrauka. Tekste svarstomas klausimas apie miesto erdvių sąsajas su subkultūrų raiška. Pasitelkus dviejų dešimtmečių empirinę medžiagą, siekiama rekonstruoti muzikinių subkultūrų tapatybės ir subkultūrinių erdvių dinamiką Klaipėdos mieste posovietiniu laikotarpiu. Šiame žurnalo numeryje spausdinama antroji (paskutinė) straipsnio dalis, kurioje aptariama 1997-2010 m. įvykusi roko ir elektroninės šokių muzikos subkultūrų erdvinė ir stilistinė diferenciacija. Analizuojamam laikotarpiui būdingi du ryškūs subkultūrų dinamikos etapai. 1997-2002 m. Klaipėdos muzikinės subkultūros pradeda trauktis iš viešosios erdvės, jaunimo laisvalaikio vietų ir socialinės kontrolės akiračio; visa tai vedė link naujų susibūrimo vietų paieškos ir jų pritaikymo subkultūrinės tapatybės raiškai. Stebima roko muzikos ir elektroninės šokių muzikos subkultūrų erdvinė diferenciacija. 2003-2010 m. stebima vidinė roko ir elektroninės muzikos subkultūrų fragmentacija, ideologinis tapatybių „išsigryninimas“ ir ritualinių erdvių uždarumas. Minėti subkultūrų dinamikos procesai atskleidžiami sutelkiant dėmesį į erdvės ir tapatybės santykį, kuris interpretuojamas platesniame urbanistinių ir ideologinių pokyčių kontekste.Pagrindiniai žodžiai: subkultūra, jaunimas, miesto erdvės, subkultūrinė tapatybė, ideologija, Klaipėda, posovietinis laikotarpis, socialiniai pokyčiai.Keywords: subculture, youth, urban space, subcultural identity, ideology, Klaipeda, post-Soviet, social changes.ABSTRACTURBAN SPACES AND SUBCULTURAL DYNAMICS IN KLAIPEDA IN 1991–2010 (2)The main issue discussed in the article is relationship between urban spaces and subcultural identity: what empirical analysis of subcultural places say about social processes in a city? The present study is empirical reconstruction of the dynamics of musical subcultures as spatial phenomena in a post-Soviet city (Klaipeda, Lithuania) and covers two decades of rapid urban changes. In this issue of the journal is published the second part of the study, mainly focusing on spatial and stylistic differentiation of two subcultures - rock and electronic dance music – from 1997 till 2010. This period witness two stages of subcultural dynamics. In 1997–2002 subcultures leave public spaces and escapes from social control, what leads them to exploration and appropriation of new spaces for ritual performances. Rock music and the electronic dance music subcultures appropriates their own spaces in the city and don’t mix identity rituals together. 2003–2010 are marked by inner differentiation of subcultures, fragmentation, ideological purification of subcultural identity, and seclusion of ritual spaces. These transformation processes of subcultural identity and places in Klaipeda are interpreted within the bigger context of urban and ideological changes
Kriminalinės justicijos recepcija visuomenėje
No full textAbstract. The perception of criminal justice in society is a controversial social problem. Traditionally, criminal justice issues have been treated as a matter of professional interest for criminologists, criminal justice experts and other professionals from related fields. But is expert knowledge the only valid kind when it comes to criminal justice topics? This question, though rhetorical, is aimed at stimulating discussion about the co-existence of different types of social knowledge on criminal justice, and their impact on various discourses concerning crime and punishment in society. In this article a group of researchers from Vilnius University makes use of phenomenological methods to analyse three different types of discourse on criminal justice: professional, political and public. The professional discourse on criminal justice is scrutinised from the perspective of penal law, the political discourse from the point of view of macroeconomics, while the public discourse is analysed using ideas drawn from psychology and media studies. The analysis of these discourses seeks to examine the social construction of criminal justice, and the particularities of its reception among professionals, politicians and a wider public.Keywords: criminal justice, discourses, economic circles, psychological reception, mass media.Santrauka. Kriminalinė justicija suprantama kaip socialinės kontrolės sistema, kuri per atitinkamą įstatymų leidybą, praktikas bei institucijas užtikrina nusikaltimų kontrolę ir prevenciją bei taiko poveikio priemones teisės pažeidėjams. Kriminalinės justicijos paskirtis demokratinėje visuomenėje atitinka jos narius vienijantį bendrą socialinį interesą – gyventi saugioje ir solidarioje visuomenėje, kurioje kiekvienam jos piliečiui yra užtikrinamas tinkamas saugumo lygis, paisoma jų teisių, o teisingumas vykdomas visiems vienodai ir teisingai. Nors Vakarų civilizacijos kriminalinės justicijos principams yra daugiau kaip du šimtai metų, jų įgyvendinimas visuomenėje nėra mechaninis ir priklauso nuo įvairių istorinių, kultūrinių, geografinių bei globalaus vystymosi aplinkybių. Straipsnyje, remiantis fenomenologinės sociologinės požiūriu, analizuojamos kriminalinės justicijos recepcijos konstravimo aspektai profesiniame lauke, jo sąsajos su makro (ekonomikos) bei mikro (psichologijos) socialiniais veiksniais, masinių medijų įtaka kriminalinės justicijos suvokimui visuomenėje. Atsižvelgiama ne tik į relevantiškas šiai problemai teorinius šaltinius, bet ir atliktos fokusuotų grupinių diskusijų rezultatus. Pirmame poskyryje analizuojami profesiniai teisiniai kriminalinės justicijos apibrėžimo aspektai, antrame – demonstruojami, kaip ekonominiai procesai gali keisti politinius kriminalinės justicijos tikslus. Trečias poskyris nagrinėja psichologinius veiksnius, kurie gali įtakoti paprastų žmonių sampratą apie kriminalinę justiciją. Ketvirtas poskyris pristato komunikacinius kriminalinės justicijos recepcijos visuomenėje aspektus.Pagrindiniai žodžiai: kriminalinė justicija, diskursai, ekonominiai ciklai, psichologinė recepcija, masinės medijos.
Keywords: criminal justice, discourses, economic circles, psychological reception, mass media.ABSTRACT
On Perceptions of Criminal Justice in SocietyThe perception of criminal justice in society is a controversial social problem. Traditionally, criminal justice issues have been treated as a matter of professional interest for criminologists, criminal justice experts and other professionals from related fields. But is expert knowledge the only valid kind when it comes to criminal justice topics? This question, though rhetorical, is aimed at stimulating discussion about the co-existence of different types of social knowledge on criminal justice, and their impact on various discourses concerning crime and punishment in society. In this article a group of researchers from Vilnius University makes use of phenomenological methods to analyse three different types of discourse on criminal justice: professional, political and public. The professional discourse on criminal justice is scrutinised from the perspective of penal law, the political discourse from the point of view of macroeconomics, while the public discourse is analysed using ideas drawn from psychology and media studies. The analysis of these discourses seeks to examine the social construction of criminal justice, and the particularities of its reception among professionals, politicians and a wider public
Šeiminio gyvenimo sociologija: pokyčiai ir įvairovė
Get PDFRecenzija
Chambers, Deborah. 2012.
A Sociology of Family Life: Change and Diversity in Intimate Relations.Cambridge: Polity Press.Recenzija
Chambers, Deborah. 2012.
A Sociology of Family Life: Change and Diversity in Intimate Relations.Cambridge: Polity Press
„Pasidaryk pats“ kultūros reprezentacijos neformaliose jaunimo grupėse (pankų subkultūros atvejis)
Get PDFThe main object of this paper is to present representations of DIY culture in Lithuanian non-commercial punk subculture. Ethnographic qualitative research methods were used to obtain empirical data, including interviews, questionnaires, analysis of group documents, audio and video recordings, etc, along with Clifford Geertz’s interpretative anthropological methods. The data was gathered between 2005-2008. During the research, 30 semi-structured in-depth interviews were undertaken. The analysis shows that anti-consumer values in Lithuanian subculture are closely connected with DIY culture. The appreciation of these attitudes derives from protest against ‘the system’, avoidance of the official bureaucratic apparatus and the belief among participants that everything that is done officially can be achieved equally well by themselves. The organisation of concerts, the making of fanzines and other events on the punk scene are based on the enthusiasm and voluntarism the those involved. Subcultural activity enables its members’ self-confidence, and constructs an active, conscious and critical self-image.Straipsnio objektas – „pasidaryk pats“ kultūros raiška pankų subkultūroje. Straipsnio uždaviniai: išanalizuoti, kaip subkultūroje suvokiama „pasidaryk pats“ kultūra, kokios yra jos kūrimo ir palaikymo prielaidos, kaip antikonformistinės nuostatos įtakoja jaunimo identitetą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad antikonformistinė subkultūros filosofija, akcentuojanti asmens savarankiškumą ir kritinį mąstymą, suteikia idėjinį pagrindą kultivuojamai „pasidaryk pats“ kultūrai, o dalyvavimas subkultūros veiklose suvirtina asmens identitetą
Nepragmatiški Lietuvos vyriškumai: praktikos ir fantazijos
Get PDFReview: Tereškinas, Artūras. 2011. Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos.Recenzija: Tereškinas, Artūras. 2011. Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos