Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Agrarinių reformų Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos respublikose lyginamoji istorinė sociologinė analizė
Get PDFSantrauka. Straipsnyje lyginamos tarpukario ir pokomunistinės agrarinių reformų pradinės sąlygos, eiga ir rezultatai, šį diachroninį palyginimą praplečiant ir kontroliuojant sinchroniniais palyginimais su analogiškais procesais kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tarpukario ir pokomunistiniais laikais. Svarbiausius abiejų reformų panašumus lėmė 1949–51 m. kolektyvizacija, visus Lietuvos žemdirbius pastačiusi į padėtį, kurioje iki 1922 m. reformos buvo dvarų darbininkai kumečiai, kurie dalį atlyginimo gaudavo natūra – ordinarija. Jos dalis buvo dvaro inventoriumi bei gyvuliais dirbamas dvaro žemės sklypas, analogiškas kolūkiečių asmeninių pagalbinių ūkių sklypams. Skirtingai nuo Rusijos, Lietuvos kolūkiečiai nebuvo kolūkių baudžiauninkai, o tik kumečiai. Kaip ir dvarų iki 1922 m. reformos darbininkams, sovietiniams kumečiams buvo taikomas represinis darbo jėgos kontrolės režimas, suteikęs kolektyvinių ūkių vadovams faktinę „raudonųjų baronų“ galią. Pagrindiniai tarpukario reformų Rytų Europos šalyse tikslai buvo anksčiau privilegijuotų tautinių mažumų galios apribojimas ir bolševizmo įtakos slopinimas. Tik Baltijos šalyse ji neturėjo neigiamų ekonominių pasekmių, ką Lietuvoje užtikrino kartu su dvarų parceliacija vykęs kaimų skirstymasis į vienkiemius. Palyginti su tarpukario reforma, pokomunistinė agrarinė reforma buvo mažiau nuosekli, nes jos eigą lėmė interesų konfliktas tarp naujos sovietinių kumečių kartos, suinteresuotų įprastų darbo vietų išsaugojimu, ir išėjusių į miestus buvusių žemės savininkų palikuonių. Kadangi Lietuva buvo viena tų pokomunistinių šalių, kuriose stipresnė buvo antroji stovykla, čia buvo įgyvendinta radikali restitucinė žemės reforma ir šeiminį ūkį restauruojanti de-kolektyvizacija. Dėl sovietmečiu įvykusios vienkiemių likvidacijos ir demografinių pokyčių, ji negrąžino Lietuvos kaimo ir žemės ūkio į 1940 m., bet sukūrė būklę, labiau primenančią Lietuvos kaimo situaciją iki 1922 m. reformos: gausus mažažemių („trihektarininkų“) sluoksnis, gatviniai kaimai (buvusios kolūkinės gyvenvietės), fragmentuota žemės valdų struktūra, iš žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) išaugę arba naujai besikuriantys latifundiniai ūkiai, primenantys ikireforminius dvarus. Pačių ŽŪB, įsikūrusių kolūkių gamybiniuose centruose, pokomunistinė raida analogiška 1922 m. reformos apkarpytų dvarų, kurių nuosavybėje liko jų centrai, likimui: dauguma bankrutavo ir buvo išvaržyti, tačiau dalis virto konkurencingomis kapitalistinėms žemės ūkio įmonėmis. Savo ekonominiais rezultatais tarpukario reforma pranoksta pokomunistinę, nes po jos ir bendra žemės ūkio gamybos apimtis, ir jos produktyvumas tik augo, tuo tarpu kai pirmuoju pokomunistinės transformacijos dešimtmečiu abu rodikliai smuko. Ekskomunistinės kairės propaguota nuosaiki agrarinė reforma nebūtų leidusi išvengti gamybos apimties smukimo, nes tą apimtį užtikrino vėlyvuoju sovietmečiu žemės ūkiui sudarytos „ekonominio šiltnamio“ sąlygos (dosnios subsidijos) ir neribota paklausa. Tačiau nuosaikesnė ar palaipsnė reforma veikiausiai būtų leidusi jau pirmajame dešimtmetyje padidinti žemės ūkio gamybos produktyvumą. Lietuvai tapus ES nare ir jos žemės ūkiui vėl patekus į „ekonominį šiltnamį“, žemės ūkio veikla nebegali būti vertinama vien ekonominiais masteliais. Matuojant pokomunistinės agrarinės reformos padarinius Lietuvoje gamtosaugos vertybėmis, jie yra labai pozityvūs.Pagrindiniai žodžiai: 1922 m. žemės reforma Lietuvoje, pokomunistinė agrarinė reforma Lietuvoje, represinė darbo jėgos kontrolė, tarptautinis tarpukario ir pokomunistinių agrarinių reformų palyginimas.Key words: Land reform in Lithuania in 1922, post-communist agrarian reform ir Lithuania, repressive control of labour, international comparison of the interwar and post-communist agrarian reforms.ABSTRACTA COMPARATIVE HISTORICAL SOCIOLOGICAL ANALYSIS OF AGRARIAN REFORMS IN THE FIRST AND THE SECOND REPUBLIC OF LITHUANIAThe paper compares the initial conditions, the course and the outcomes of the interwar (1922) and the post-communist (since 1989) agrarian reforms in Lithuania, controlling and enlarging these diachronic comparisons with synchronic comparisons of the analoguos processes in other Eastern and Central European countries at the same times. Most important similarities between both reforms were created by the collectivization in 1948–1951, which for all Lithuaniam tillers shaped the condition in which before the 1922 reform the wage workers (kumečiai) at the large estates were living and working. They received in money only part of their salaries. Another part was paid in kind, including a land plot which was cultivated using the inventory and draught animals provided by landlord. This is quite similar to the small plots allocation for personal use to collective farms workers, and how they were cultivated. However, differently from the workers of collective farms in Russia, who untill late 1960s had no passports, Lithuanian collective farmers were not made serfs, because the passportization of Lithuanian countryside population was implemented by Soviet auhorities as part of their efforts to suppress resistance movement. Similarly to agrarian wage workers before 1922, collective farm workers were subject to the repressive labour force control regime, providing for managers of collective farms the de facto power of „red barons“. Main aims of the interwar agrarian reforms were the restriction of power of the formerly privileged minorities and suppression of Communism. However, only in the Baltic States the reforms had no negative economic outcomes. In Lithuania, such outcomes were preempted by the dispersion of villages into individual settlement farms, which proceeded along with the parcellization of large estates. Comparing with interwar reform, post-communist agrarian reform was less consistent, because its course was under heavy impact of the interest conflict between the new generation of the collective farms workers, interested to keep their working places, and those descendants of the former land owners, who left villages for cities. As far as Lithuania was one of those post-communist countries, where second group was stronger, in this country a radical restitutive land reform was implemented along with the de-collectivization which has restored family farming. However, because of the interjacent liquidation of the individual settlements (re-concentration of rural population in the villages) and demographic changes in the Communist time, it did restore in the Lithuanian countryside and agriculture the status quo of 1940. Rather, it has created the state that is more reminiscent of situation in the Lithuanian countryside before the agrarian reform of 1922: broad social stratum of small plots (3 ha) owners; villages; a fragmented land ownership structure; and large farms reminiscent of landed estates before 1922 reform. While some of them are new ventures (e.g. huge swine-breeding farms, operated by foreignly owned agrobusiness), many emerged out of agricultural partnerships, which were the fragments of the former collective farms. They were established by former collective workers to operate technological complexes of former collective farms which were too large for using by family farms. The evolution of these remainders of collective farms is similar to the evolution of the former landlord farms after their landholdings were reduced by agrarian reform of 1922. The reform left in ownership of the landlords the buildings and other estate with part of land (up to 80–150 ha). Most of these residual estates went bankrupt and were sold in parts at auctions, while some of the survived becoming competitive agricultural enterprises. Similarly, most efficient partnerships survived, expanded and became competitive large-scale corporate capitalist agricultural enterprises. The economic outcomes of the interwar reform are superior to those of post-communist reform: after the first reform, both the general agricultural output and the productivity increased, while both indicators decreased during the first decade of the post-communist agrarian reform. Ex-communist Left in Lithuania promoted moderate agrarian reform, involving transformation of collective farms into the private corporate capitalist agricultural companies. The author argues that such reform would not be able to prevent the reduction in output, because the output as of in 1989 was possible only under economic hothouse conditions of the late Soviet time for agriculture (lavish subsidies, unlimited demand, „price scissors“ favouring agriculture). However, most probably, a more gradual reform would help to increase the agricultural productivity already during its first decade. After Lithuania was accepted to EU and its agriculture is in the „economic hothouse“ again, the agricultural activites cannot be assessed only by economic criteria alone. If the outcomes of the post-communist agrarian reform are assessed by values of ecology, they are very positive indeed.Santrauka. Straipsnyje lyginamos tarpukario ir pokomunistinės agrarinių reformų pradinės sąlygos, eiga ir rezultatai, šį diachroninį palyginimą praplečiant ir kontroliuojant sinchroniniais palyginimais su analogiškais procesais kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tarpukario ir pokomunistiniais laikais. Svarbiausius abiejų reformų panašumus lėmė 1949–51 m. kolektyvizacija, visus Lietuvos žemdirbius pastačiusi į padėtį, kurioje iki 1922 m. reformos buvo dvarų darbininkai kumečiai, kurie dalį atlyginimo gaudavo natūra – ordinarija. Jos dalis buvo dvaro inventoriumi bei gyvuliais dirbamas dvaro žemės sklypas, analogiškas kolūkiečių asmeninių pagalbinių ūkių sklypams. Skirtingai nuo Rusijos, Lietuvos kolūkiečiai nebuvo kolūkių baudžiauninkai, o tik kumečiai. Kaip ir dvarų iki 1922 m. reformos darbininkams, sovietiniams kumečiams buvo taikomas represinis darbo jėgos kontrolės režimas, suteikęs kolektyvinių ūkių vadovams faktinę „raudonųjų baronų“ galią. Pagrindiniai tarpukario reformų Rytų Europos šalyse tikslai buvo anksčiau privilegijuotų tautinių mažumų galios apribojimas ir bolševizmo įtakos slopinimas. Tik Baltijos šalyse ji neturėjo neigiamų ekonominių pasekmių, ką Lietuvoje užtikrino kartu su dvarų parceliacija vykęs kaimų skirstymasis į vienkiemius. Palyginti su tarpukario reforma, pokomunistinė agrarinė reforma buvo mažiau nuosekli, nes jos eigą lėmė interesų konfliktas tarp naujos sovietinių kumečių kartos, suinteresuotų įprastų darbo vietų išsaugojimu, ir išėjusių į miestus buvusių žemės savininkų palikuonių. Kadangi Lietuva buvo viena tų pokomunistinių šalių, kuriose stipresnė buvo antroji stovykla, čia buvo įgyvendinta radikali restitucinė žemės reforma ir šeiminį ūkį restauruojanti de-kolektyvizacija. Dėl sovietmečiu įvykusios vienkiemių likvidacijos ir demografinių pokyčių, ji negrąžino Lietuvos kaimo ir žemės ūkio į 1940 m., bet sukūrė būklę, labiau primenančią Lietuvos kaimo situaciją iki 1922 m. reformos: gausus mažažemių („trihektarininkų“) sluoksnis, gatviniai kaimai (buvusios kolūkinės gyvenvietės), fragmentuota žemės valdų struktūra, iš žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) išaugę arba naujai besikuriantys latifundiniai ūkiai, primenantys ikireforminius dvarus. Pačių ŽŪB, įsikūrusių kolūkių gamybiniuose centruose, pokomunistinė raida analogiška 1922 m. reformos apkarpytų dvarų, kurių nuosavybėje liko jų centrai, likimui: dauguma bankrutavo ir buvo išvaržyti, tačiau dalis virto konkurencingomis kapitalistinėms žemės ūkio įmonėmis. Savo ekonominiais rezultatais tarpukario reforma pranoksta pokomunistinę, nes po jos ir bendra žemės ūkio gamybos apimtis, ir jos produktyvumas tik augo, tuo tarpu kai pirmuoju pokomunistinės transformacijos dešimtmečiu abu rodikliai smuko. Ekskomunistinės kairės propaguota nuosaiki agrarinė reforma nebūtų leidusi išvengti gamybos apimties smukimo, nes tą apimtį užtikrino vėlyvuoju sovietmečiu žemės ūkiui sudarytos „ekonominio šiltnamio“ sąlygos (dosnios subsidijos) ir neribota paklausa. Tačiau nuosaikesnė ar palaipsnė reforma veikiausiai būtų leidusi jau pirmajame dešimtmetyje padidinti žemės ūkio gamybos produktyvumą. Lietuvai tapus ES nare ir jos žemės ūkiui vėl patekus į „ekonominį šiltnamį“, žemės ūkio veikla nebegali būti vertinama vien ekonominiais masteliais. Matuojant pokomunistinės agrarinės reformos padarinius Lietuvoje gamtosaugos vertybėmis, jie yra labai pozityvūs.Pagrindiniai žodžiai: 1922 m. žemės reforma Lietuvoje, pokomunistinė agrarinė reforma Lietuvoje, represinė darbo jėgos kontrolė, tarptautinis tarpukario ir pokomunistinių agrarinių reformų palyginimas.Key words: Land reform in Lithuania in 1922, post-communist agrarian reform ir Lithuania, repressive control of labour, international comparison of the interwar and post-communist agrarian reforms.ABSTRACTA COMPARATIVE HISTORICAL SOCIOLOGICAL ANALYSIS OF AGRARIAN REFORMS IN THE FIRST AND THE SECOND REPUBLIC OF LITHUANIAThe paper compares the initial conditions, the course and the outcomes of the interwar (1922) and the post-communist (since 1989) agrarian reforms in Lithuania, controlling and enlarging these diachronic comparisons with synchronic comparisons of the analoguos processes in other Eastern and Central European countries at the same times. Most important similarities between both reforms were created by the collectivization in 1948–1951, which for all Lithuaniam tillers shaped the condition in which before the 1922 reform the wage workers (kumečiai) at the large estates were living and working. They received in money only part of their salaries. Another part was paid in kind, including a land plot which was cultivated using the inventory and draught animals provided by landlord. This is quite similar to the small plots allocation for personal use to collective farms workers, and how they were cultivated. However, differently from the workers of collective farms in Russia, who untill late 1960s had no passports, Lithuanian collective farmers were not made serfs, because the passportization of Lithuanian countryside population was implemented by Soviet auhorities as part of their efforts to suppress resistance movement. Similarly to agrarian wage workers before 1922, collective farm workers were subject to the repressive labour force control regime, providing for managers of collective farms the de facto power of „red barons“. Main aims of the interwar agrarian reforms were the restriction of power of the formerly privileged minorities and suppression of Communism. However, only in the Baltic States the reforms had no negative economic outcomes. In Lithuania, such outcomes were preempted by the dispersion of villages into individual settlement farms, which proceeded along with the parcellization of large estates. Comparing with interwar reform, post-communist agrarian reform was less consistent, because its course was under heavy impact of the interest conflict between the new generation of the collective farms workers, interested to keep their working places, and those descendants of the former land owners, who left villages for cities. As far as Lithuania was one of those post-communist countries, where second group was stronger, in this country a radical restitutive land reform was implemented along with the de-collectivization which has restored family farming. However, because of the interjacent liquidation of the individual settlements (re-concentration of rural population in the villages) and demographic changes in the Communist time, it did restore in the Lithuanian countryside and agriculture the status quo of 1940. Rather, it has created the state that is more reminiscent of situation in the Lithuanian countryside before the agrarian reform of 1922: broad social stratum of small plots (3 ha) owners; villages; a fragmented land ownership structure; and large farms reminiscent of landed estates before 1922 reform. While some of them are new ventures (e.g. huge swine-breeding farms, operated by foreignly owned agrobusiness), many emerged out of agricultural partnerships, which were the fragments of the former collective farms. They were established by former collective workers to operate technological complexes of former collective farms which were too large for using by family farms. The evolution of these remainders of collective farms is similar to the evolution of the former landlord farms after their landholdings were reduced by agrarian reform of 1922. The reform left in ownership of the landlords the buildings and other estate with part of land (up to 80–150 ha). Most of these residual estates went bankrupt and were sold in parts at auctions, while some of the survived becoming competitive agricultural enterprises. Similarly, most efficient partnerships survived, expanded and became competitive large-scale corporate capitalist agricultural enterprises. The economic outcomes of the interwar reform are superior to those of post-communist reform: after the first reform, both the general agricultural output and the productivity increased, while both indicators decreased during the first decade of the post-communist agrarian reform. Ex-communist Left in Lithuania promoted moderate agrarian reform, involving transformation of collective farms into the private corporate capitalist agricultural companies. The author argues that such reform would not be able to prevent the reduction in output, because the output as of in 1989 was possible only under economic hothouse conditions of the late Soviet time for agriculture (lavish subsidies, unlimited demand, „price scissors“ favouring agriculture). However, most probably, a more gradual reform would help to increase the agricultural productivity already during its first decade. After Lithuania was accepted to EU and its agriculture is in the „economic hothouse“ again, the agricultural activites cannot be assessed only by economic criteria alone. If the outcomes of the post-communist agrarian reform are assessed by values of ecology, they are very positive indeed
Miesto erdvė ir subkultūrų dinamika Klaipėdoje 1991–2010 m. (1)
Get PDFSantrauka. Tekste svarstomas klausimas apie miesto erdvių sąsajas su subkultūrų raišką. Pasitelkus dviejų dešimtmečių empirinę medžiagą, bandoma rekonstruoti Klaipėdos muzikinių subkultūrų dinamiką posovietiniu laikotarpiu. Šioje studijoje siekiama suderinti britų kultūros studijų įžvalgas apie hegemoninės jaunimo kategorijos santykį su subkultūromis, Kevino Hetheringtono ekspresyvios tapatybės teoriją ir Michelio Maffesoli teorines įžvalgas apie šiuolaikinio socialumo formas. Visos teorinės prielaidos susijusios su erdvės ir tapatybės santykio pažinimo klausimu. Posovietinio laikotarpio Klaipėdos subkultūrinių erdvių tyrimas atskleidžia, kad 1991–1996 m. galima stebėti subkultūrų subordinaciją hegemoninei jaunimo kategorijai, stilių hibridiškumą ir subkultūros suartėjimą su popkultūra. 1997–2002 m. subkultūros pradeda trauktis iš viešosios erdvės, jaunimo laisvalaikio vietų ir socialinės kontrolės akiračio, kas vedė link naujų erdvių paieškos ir jų pritaikymo subkultūrinės tapatybės raiškai. 2003–2010 m. laikotarpiui būdinga subkultūrų diferenciacija, ideologinis išsigryninimas ir ritualinių erdvių uždarumas. Įvardinti subkultūrų dinamikos procesai interpretuojami platesniame urbanistinių pokyčių kontekste. Šiame žurnalo numeryje spausdinama pirmoji straipsnio dalis.Pagrindiniai žodžiai: subkultūra, jaunimas, miesto erdvės, subkultūrinė tapatybė, ideologija, Klaipėda, posovietinis laikotarpis, socialiniai pokyčiai.Keywords: subculture, youth, urban space, subcultural identity, ideology, Klaipeda, post-Soviet, social changes.
ABSTRACTURBAN SPACES AND SUBCULTURAL DYNAMICS IN KLAIPEDA IN 1991–2010The main issue discussed in the article is relationship between urban spaces and subcultural identity: what empirical analysis of subcultural places say about social processes in a city? The present study is empirical reconstruction of the dynamics of musical subcultures as spatial phenomena in a post-Soviet city (Klaipeda, Lithuania) and covers two decades of rapid urban changes. In our study of post-Soviet period we follow Marxists interpretation proposed by CCCS about relationship between hegemonic youth category and subculture, apply Kevin Hetherington’s theory of expressive identity, and empirically explore Michel Maffesoli’s ideas about changing sociality. All theoretical assumptions differently focus on relations of space and identity.The study locates three periods of subcultural dynamics in Klaipeda. In 1991–1996 subcultures were subordinated to hegemonic youth category; pop culture and subcultures were not differentiated; the different styles were mixed in hybrid identities. In 1997–2002 subcultures leave public spaces and escapes from social control, what leads them to exploration and appropriation of new spaces for ritual performances. 2003–2010 are marked by subcultural differentiation, ideological purification of subcultural identity and seclusion of ritual spaces. Identified processes are discussed in a wider context of urban changes. In this issue of the journal is published only the first part of the study.Santrauka. Tekste svarstomas klausimas apie miesto erdvių sąsajas su subkultūrų raišką. Pasitelkus dviejų dešimtmečių empirinę medžiagą, bandoma rekonstruoti Klaipėdos muzikinių subkultūrų dinamiką posovietiniu laikotarpiu. Šioje studijoje siekiama suderinti britų kultūros studijų įžvalgas apie hegemoninės jaunimo kategorijos santykį su subkultūromis, Kevino Hetheringtono ekspresyvios tapatybės teoriją ir Michelio Maffesoli teorines įžvalgas apie šiuolaikinio socialumo formas. Visos teorinės prielaidos susijusios su erdvės ir tapatybės santykio pažinimo klausimu. Posovietinio laikotarpio Klaipėdos subkultūrinių erdvių tyrimas atskleidžia, kad 1991–1996 m. galima stebėti subkultūrų subordinaciją hegemoninei jaunimo kategorijai, stilių hibridiškumą ir subkultūros suartėjimą su popkultūra. 1997–2002 m. subkultūros pradeda trauktis iš viešosios erdvės, jaunimo laisvalaikio vietų ir socialinės kontrolės akiračio, kas vedė link naujų erdvių paieškos ir jų pritaikymo subkultūrinės tapatybės raiškai. 2003–2010 m. laikotarpiui būdinga subkultūrų diferenciacija, ideologinis išsigryninimas ir ritualinių erdvių uždarumas. Įvardinti subkultūrų dinamikos procesai interpretuojami platesniame urbanistinių pokyčių kontekste. Šiame žurnalo numeryje spausdinama pirmoji straipsnio dalis.Pagrindiniai žodžiai: subkultūra, jaunimas, miesto erdvės, subkultūrinė tapatybė, ideologija, Klaipėda, posovietinis laikotarpis, socialiniai pokyčiai.Keywords: subculture, youth, urban space, subcultural identity, ideology, Klaipeda, post-Soviet, social changes.
ABSTRACTURBAN SPACES AND SUBCULTURAL DYNAMICS IN KLAIPEDA IN 1991–2010The main issue discussed in the article is relationship between urban spaces and subcultural identity: what empirical analysis of subcultural places say about social processes in a city? The present study is empirical reconstruction of the dynamics of musical subcultures as spatial phenomena in a post-Soviet city (Klaipeda, Lithuania) and covers two decades of rapid urban changes. In our study of post-Soviet period we follow Marxists interpretation proposed by CCCS about relationship between hegemonic youth category and subculture, apply Kevin Hetherington’s theory of expressive identity, and empirically explore Michel Maffesoli’s ideas about changing sociality. All theoretical assumptions differently focus on relations of space and identity.The study locates three periods of subcultural dynamics in Klaipeda. In 1991–1996 subcultures were subordinated to hegemonic youth category; pop culture and subcultures were not differentiated; the different styles were mixed in hybrid identities. In 1997–2002 subcultures leave public spaces and escapes from social control, what leads them to exploration and appropriation of new spaces for ritual performances. 2003–2010 are marked by subcultural differentiation, ideological purification of subcultural identity and seclusion of ritual spaces. Identified processes are discussed in a wider context of urban changes. In this issue of the journal is published only the first part of the study
How I became a qualitative researcher?
Get PDFAbstract: The present article presents the personal experience of the author with research methodologies.Some limits of the social scientific research are being analyzed, regarding two of the stages of research:theoretical framework and operationalization; this is the way in which the validity of the criteria and theconstruct validity came into discussion. At the same time, the character of sociological theories and theirutility in scientific research are under discussion. Reasons for which qualitative is chosen are listed despitethe constant disapproval of this method in Romanian sociology (and it’s marginalization in Central – EastEurope). The advantages of qualitative research in socio-human sciences are presented (what is being researched,through what methods, with what results). The special case of using the focus-group at a large scaleis being analyzed (its use without following two of the major qualitative principals: theoretical samplingand theoretical saturation). The article advocates for the usage of qualitative and it is written in a personaland provocative style.Key words: sociological research methodology, qualitative research, quantitative research, validity.
SANTRAUKAKODĖL AŠ PASIRINKAU KOKYBINIO TYRIMO BŪDĄ?Straipsnis parengtas remiantis asmenišku autorės, dirbančios tyrimo metodologijų srityje, patyrimu.Analizuojami sociologinio mokslinio tyrimo trūkumai, susiję su dviem tyrimo pakopomis: teorine struktūrair operacionalizacija. Viena vertus, svarbu kriterijų ir konstrukcijų pagrįstumas, kita vertus, sociologiniųteorijų taikymo moksliniams tyrimams patikimumas. Aptariamos kokybinio metodo pasirinkimo priežastysir aplinkybės, rodančios, kad šis metodas Rumunijoje ir Centrinėje Rytų Europoje yra marginalizuojamas.Svarstomi įvairūs kokybinio metodo privalumai, įskaitant plačios apimties focus-grupių pavyzdžius. Straipsnioautorė nevengia kokybinio tyrimo būdo apologijos provokacinio stiliaus.Abstract: The present article presents the personal experience of the author with research methodologies.Some limits of the social scientific research are being analyzed, regarding two of the stages of research:theoretical framework and operationalization; this is the way in which the validity of the criteria and theconstruct validity came into discussion. At the same time, the character of sociological theories and theirutility in scientific research are under discussion. Reasons for which qualitative is chosen are listed despitethe constant disapproval of this method in Romanian sociology (and it’s marginalization in Central – EastEurope). The advantages of qualitative research in socio-human sciences are presented (what is being researched,through what methods, with what results). The special case of using the focus-group at a large scaleis being analyzed (its use without following two of the major qualitative principals: theoretical samplingand theoretical saturation). The article advocates for the usage of qualitative and it is written in a personaland provocative style.Key words: sociological research methodology, qualitative research, quantitative research, validity.
SANTRAUKAKODĖL AŠ PASIRINKAU KOKYBINIO TYRIMO BŪDĄ?Straipsnis parengtas remiantis asmenišku autorės, dirbančios tyrimo metodologijų srityje, patyrimu.Analizuojami sociologinio mokslinio tyrimo trūkumai, susiję su dviem tyrimo pakopomis: teorine struktūrair operacionalizacija. Viena vertus, svarbu kriterijų ir konstrukcijų pagrįstumas, kita vertus, sociologiniųteorijų taikymo moksliniams tyrimams patikimumas. Aptariamos kokybinio metodo pasirinkimo priežastysir aplinkybės, rodančios, kad šis metodas Rumunijoje ir Centrinėje Rytų Europoje yra marginalizuojamas.Svarstomi įvairūs kokybinio metodo privalumai, įskaitant plačios apimties focus-grupių pavyzdžius. Straipsnioautorė nevengia kokybinio tyrimo būdo apologijos provokacinio stiliaus
Vertė – vertinti naudinga, dorybė – turėti vertinga, arba Nepastebima sprendimo galios tiesa
Get PDFRecenzija
Jokubaitis, Alvydas. 2012.
Vertybių tironija ir politika.
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,182 psl.Recenzija
Jokubaitis, Alvydas. 2012.
Vertybių tironija ir politika.
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,182 psl
Simmelis apie socialinių formų autonomiškumą
No full textoai:ojs.www4063.vu.lt:article/391Abstract. This article argues that Simmel’s theories about modern society and culture provide important insights into the issue of the autonomy of the systems that we live under. It begins with a discussion of his ideas about a sense of unity between the self and the external world. It continues by examining the process by which such a sense alters as life fragments into the autonomous formal systems associated with modernity. This leads into an analysis of these forms and their internal functioning. The article concludes with an outline of how these considerations may be relevant to conscious efforts to bring about progressive social change. At issue is how far such critical practice can have an effect on its own terms and how far it is incorporated into a closed system incapable of affecting its environment.Keywords: action and agency, autonomous systems, personal life, social change, social critique, social forms, socio-cultural theory.Santrauka. Straipsnyje įrodinėjama, kad Georgo Simmelio moderniosios visuomenės ir kultūros teorijos teikia reikšmingas įžvalgas, padedančias suvokti sistemų, kurias esame apgyvendinę, autonomiškumo problemas. Pirmiausiai aptariamos Simmelio idėjos, kurių akiratyje – individo savasties ir išorinio pasaulio vienybės jausena. Paskui analizuojamas procesas, kuriame ši jausena kinta gyvenimui fragmentuojantis į autonomiškas formalias sistemas, saistomas su modernybės reiškiniu. Šios formos analizuojamos sutelkiant dėmesį į jų vidinį funkcionavimą. Baigiamojoje straipsnio dalyje artikuliuojami metmenys, kurių paskirtis – atliktą analizę įtraukti į potencialių socialinių pokyčių diskursą. Pagrindinis rekomenduojamo diskurso klausimas yra tas: ar ir kaip tokia kritinė praktika gali būti paveiki ir kaip ji gali tapti uždara sistema, nepajėgiančia keisti savo aplinkos?
Pagrindiniai žodžiai: veiksmas ir veiksnumas, autonominės sistemos, asmens gyvenimas, socialiniai pokyčiai, socialinė kritika, socialinės formos, sociokultūrinė teorija.
Keywords: action and agency, autonomous systems, personal life, social change, social critique, social forms, socio-cultural theory.ABSTRACT
Simmel on the Autonomy of Social FormsThis article argues that Simmel’s theories about modern society and culture provide important insights into the issue of the autonomy of the systems that we live under. It begins with a discussion of his ideas about a sense of unity between the self and the external world. It continues by examining the process by which such a sense alters as life fragments into the autonomous formal systems associated with modernity. This leads into an analysis of these forms and their internal functioning. The article concludes with an outline of how these considerations may be relevant to conscious efforts to bring about progressive social change. At issue is how far such critical practice can have an effect on its own terms and how far it is incorporated into a closed system incapable of affecting its environment
Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija
Get PDFPlanned housing developments are a new phenomenon in post-Soviet cities – cities marked since 1989 by the rapid and wholesale transformation of housing markets, from a situation of overwhelmingly state-owned provision to the development of real estate markets. In this article I explore how this type of dwelling transforms urban space, reflecting the new provisions in the period, but also revealing a dual relationship with socialist space. Planned housing developments are characterised by the continuity of the ‘soviet’, i.e. by modern functionalist urbanism’s architectural practices; but in their symbolic dimension such developments are also associated with an inversion of collective housing practices. This symbolic aspect of planned housing developments can be described in terms of privacy and sameness. In this article I argue that these housing practices are naturalised and affirmed as desirable through representations of space, including representations produced within marketing, mass media and the legal system. Drawing on the concepts of police, politics and the political developed by Rancière and Swyngedouw, the article raises the question of whether in post-socialist Vilnius these new developments indicate the consolidation of a post-political condition.Keywords: new housing developments, urban sociology, political.Santrauka. Posovietiniuose miestuose atsiranda naujas būsto tipas: suplanuoti būsto projektai „rezidenciniai parkai“, palydimi gyvenimą juose nusakančių rinkodarinių žinučių. Lietuvoje šis būsto tipas apibūdinamas kaip „gyvenvietės“, „rezidencijos“, „būsto projektai“. Tai naujas reiškinys posovietiniuose miestuose, kuriuose valstybinį planavimą, apimantį miesto planavimą, būsto finansavimą ir paskirstymą, keičia privati iniciatyva. Šiuos projektus prasminga, taikant Lefebvre’o erdvės sampratą, analizuoti kaip naujo tipo erdvę posovietiniame mieste. Šio tipo erdvės gamybos būdas transformuoja miesto erdvę, atspindi naują nuostatų laikotarpį, tačiau taip pat atskleidžia ir dvilypį santykį su „socialistine erdve“. Naujiesiems būsto projektams būdingas „sovietinių“, t.y. moderniosios architektūros ir funkcionalistinio urbanizmo architektūrinių praktikų, tęstinumas, tačiau kartu simbolinė šių būsto praktikų dimensija susieta su gyvenimo kolektyviniame būste patirties inversija. Simboliniu šių architektūrinių praktikų matmeniu tampa „privatumo“ ir „panašumo“ ideologijos. Šios būsto praktikos natūralizuojamos ir normalizuojamos, įtvirtinamos kaip geistinos ir kartu objektyvios per fizines erdvės reprezentacijas, papildančias verbalines sistemas: rinkodarą, žiniasklaidą, teisinę sistemą. Straipsnyje, remiantis Ranciere’o ir Swyngedouwo politikos ir politiškumo koncepcija, naujųjų būsto projektų natūralizavimo praktikos interpretuojamos kaip po-politinio miesto raiška.Pagrindiniai žodžiai: naujieji būsto projektai, miesto sociologija, politiškumas.Keywords: new housing developments, urban sociology, political.ABSTRACT
SOCIOLOGICAL REFLECTIONSON NEW HOUSING DEVELOPMENTS IN POST-SOCIALIST VILNIUSPlanned housing developments are a new phenomenon in post-Soviet cities – cities marked since 1989 by the rapid and wholesale transformation of housing markets, from a situation of overwhelmingly state-owned provision to the development of real estate markets. In this article I explore how this type of dwelling transforms urban space, reflecting the new provisions in the period, but also revealing a dual relationship with socialist space. Planned housing developments are characterised by the continuity of the ‘soviet’, i.e. by modern functionalist urbanism’s architectural practices; but in their symbolic dimension such developments are also associated with an inversion of collective housing practices. This symbolic aspect of planned housing developments can be described in terms of privacy and sameness. In this article I argue that these housing practices are naturalised and affirmed as desirable through representations of space, including representations produced within marketing, mass media and the legal system. Drawing on the concepts of police, politics and the political developed by Rancière and Swyngedouw, the article raises the question of whether in post-socialist Vilnius these new developments indicate the consolidation of a post-political condition
Judėjimo negalią ženklinantis atributas – vežimėlis. Fenomenologiškai grindžiamo sociologinio supratimo galimybė
Get PDFThe article applies Alfred Schutz’s phenomenologically grounded sociological perspective to explore how people in wheelchairs construct and maintain their significant social reality through subjective meanings, one of the key elements of everyday life being the wheelchair itself. Their personal narratives are based on qualitative in-depth interviews and suggest that due to the different schemes of interpretation applied towards ‘reading’ the same sign – in this case the wheelchair – different individuals assign different meanings, which to them signify different realities. This variety of meanings given to the wheelchair depends on the stock of social knowledge available to each person with a disability, which includes the cultural and symbolic meanings of disability that prevail in a society, as well as the type of disability – congenital or injury-/illnessacquired. The meanings also vary based on personal experience of interactions with other disabled people prior to injury, or on a lack of such experience. Among people with disabilities, such factors (facets) are involved in the formation or adjustment of attitudes towards the wheelchair during the re-socialisation process.
Keywords: motor disability, wheelchair, disabled, subjective meaning, phenomenological sociology.Santrauka. Šiame straipsnyje, pasitelkiant Alfredo Schützo sociologines fenomenologines sąvokas ir asmenines judėjimo negalią turinčių žmonių naracijas, siekiama atskleisti, kaip asmenys, dieną iš dienos praleidžiantys sėdėdami neįgaliojo vežimėlyje, subjektyviomis prasmėmis kuria ir konstruoja jiems reikšmingą socialinę tikrovę, kurios vienas kertinių kasdienybės elementų yra pats vežimėlis. Dėl skirtingų interpretacijos schemų, taikomų tam pačiam ženklui „perskaityti“, skirtingi individai tam pačiam objektui – šiuo atveju neįgaliojo vežimėliui – priskiria skirtingas prasmes, jiems jis ženklina skirtingą tikrovę. Taigi prasmių įvairovė, suteikiama vežimėliui, priklauso nuo kiekvieno neįgalaus asmens turimos socialinio žinojimo atsargos, kuri apima kultūrines, simbolines visuomenėje vyraujančias neįgalumo reikšmes, taip pat nuo negalios pobūdžio (įgimtos ar po traumos/ligos įgytos) asmeninės patirties sąveikose su kitais neįgaliaisiais iki traumos arba tos patirties neturėjimo bei nuo reikšmingų kitų, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja formuojant arba koreguojant neįgaliojo nuostatas vežimėlio atžvilgiu resocializacijos procese.Pagrindiniai žodžiai: judėjimo negalia, vežimėlis, neįgalieji, subjektyvi prasmė, fenomenologinė sociologija.Keywords: motor disability, wheelchair, disabled, subjective meaning, phenomenological sociology.ABSTRACTTHE WHEELCHAIR AS A SIGN OF MOTOR DISABILITY: A PHENOMENOLOGICALLY GROUNDED SOCIOLOGICAL PERSPECTIVEThe article applies Alfred Schutz’s phenomenologically grounded sociological perspective to explore how people in wheelchairs construct and maintain their significant social reality through subjective meanings, one of the key elements of everyday life being the wheelchair itself. Their personal narratives are based on qualitative in-depth interviews and suggest that due to the different schemes of interpretation applied towards ‘reading’ the same sign – in this case the wheelchair – different individuals assign different meanings, which to them signify different realities. This variety of meanings given to the wheelchair depends on the stock of social knowledge available to each person with a disability, which includes the cultural and symbolic meanings of disability that prevail in a society, as well as the type of disability – congenital or injury-/illnessacquired. The meanings also vary based on personal experience of interactions with other disabled people prior to injury, or on a lack of such experience. Among people with disabilities, such factors (facets) are involved in the formation or adjustment of attitudes towards the wheelchair during the re-socialisation process
Architektūrinės ir istorinės Klaipėdos vizijų konkurencija: drąsūs sprendimai ar darnus išsaugojimas?
Get PDFSantrauka. Svarstant aktualius miesto planavimo ir įvaizdžio klausimus bene daugiausia kontroversijų kelia dabarties ir praeities architektūriniai objektai. Šie objektai keisdami miesto veidą tuo pat metu koreguoja ir miesto praeitį. Architektūrinės priemonės praeitį gali pertvarkyti, atnaujinti, išsaugoti, naikinti ir t.t. Tokiu būdu architektų veikla patenka į istorikų akiratį. Straipsnyje remiamasi analitine architektūros istoriko Manfredo Tafuri schema, kurioje aiškiai atribojama architektų ir architektūros istorikų veikla. Jei architektai orientuojasi į veiksmą, praktiką, ateities viziją ir utopiją, tai istorikų veikla siejama su teorija, kritiškumu, praeitimi ir atmintimi. Tarp šių kraštutinių figūrų Tafuri įkomponuoja architektūros kritiką, kuris priklausomas tiek nuo architektūros (kaip tyrimo objekto), tiek nuo istorijos (kaip žinių). Tafuri schema nėra pilna – joje trūksta paveldosaugininko. Įtraukiant šį veikiantį asmenį gaunamas išbaigtas modelis, kurį jungia keturios kategorijos: teorija (istorikas ir kritikas), praktika (architektas ir paveldosaugininkas), praeitis (istorikas ir paveldosaugininkas) ir ateitis (architektas ir kritikas). Pakoreguota Tafuri schema taikoma analizuojant Klaipėdos mieste 1990–2010 vykusias sąveikas, diskusijas ir kontroversijas, atsižvelgiant į dvi dominuojančias miesto planavimo bei materialaus paveldo apsaugos vizijas – architektūrinę ir istorinę.Raktažodžiai: architektūra, istorija, konkurencija, Manfredo Tafuri, Klaipėda.Keywords: architecture, history, competition, Manfredo Tafuri, Klaipeda.
ABSTRACTTHE COMPETITION BETWEEN ARCHITECTURAL AND HISTORICAL VISIONS OF KLAIPEDA: BRAVE DECISIONS VS. SUSTAINABLE PRESERVATIONThe issue of the relation of Klaipeda’s image to urban planning has been the subject of intense debate. Old and new buildings transforming Klaipeda’s image at once correct and adjust the city’s past: its past can for example be reshaped, renewed, preserved or destroyed by architectural means. Thus architecture becomes an object of historical interest. In this article the analytic scheme proposed by the architectural historian Manfredo Tafuri is employed. Importantly, Tafuri dissociates architects from architectural historians: the former is operative, utopian and future-oriented; the latter is critical, memorial and oriented to the past. Between the two extremes Tafuri places the figure of the architectural critic, who is dependent on both architecture (as an object) and history (as knowledge). Such a schema is however incomplete as Tafuri ignores the figure of the expert of heritage protection. In the expert of heritage protection Tafuri’s schema can be refigured around four categories: theory (historian and critic), practice (architect and expert of heritage protection), past (historian and expert of heritage protection) and future (architect and critic). This upgraded framework is applied to the case of Klaipeda city in order to describe recent encounters, controversies and conflicts between two predominant visions – architectural and historical – concerning city planning and the protection of material heritage.Santrauka. Svarstant aktualius miesto planavimo ir įvaizdžio klausimus bene daugiausia kontroversijų kelia dabarties ir praeities architektūriniai objektai. Šie objektai keisdami miesto veidą tuo pat metu koreguoja ir miesto praeitį. Architektūrinės priemonės praeitį gali pertvarkyti, atnaujinti, išsaugoti, naikinti ir t.t. Tokiu būdu architektų veikla patenka į istorikų akiratį. Straipsnyje remiamasi analitine architektūros istoriko Manfredo Tafuri schema, kurioje aiškiai atribojama architektų ir architektūros istorikų veikla. Jei architektai orientuojasi į veiksmą, praktiką, ateities viziją ir utopiją, tai istorikų veikla siejama su teorija, kritiškumu, praeitimi ir atmintimi. Tarp šių kraštutinių figūrų Tafuri įkomponuoja architektūros kritiką, kuris priklausomas tiek nuo architektūros (kaip tyrimo objekto), tiek nuo istorijos (kaip žinių). Tafuri schema nėra pilna – joje trūksta paveldosaugininko. Įtraukiant šį veikiantį asmenį gaunamas išbaigtas modelis, kurį jungia keturios kategorijos: teorija (istorikas ir kritikas), praktika (architektas ir paveldosaugininkas), praeitis (istorikas ir paveldosaugininkas) ir ateitis (architektas ir kritikas). Pakoreguota Tafuri schema taikoma analizuojant Klaipėdos mieste 1990–2010 vykusias sąveikas, diskusijas ir kontroversijas, atsižvelgiant į dvi dominuojančias miesto planavimo bei materialaus paveldo apsaugos vizijas – architektūrinę ir istorinę.Raktažodžiai: architektūra, istorija, konkurencija, Manfredo Tafuri, Klaipėda.Keywords: architecture, history, competition, Manfredo Tafuri, Klaipeda.
ABSTRACTTHE COMPETITION BETWEEN ARCHITECTURAL AND HISTORICAL VISIONS OF KLAIPEDA: BRAVE DECISIONS VS. SUSTAINABLE PRESERVATIONThe issue of the relation of Klaipeda’s image to urban planning has been the subject of intense debate. Old and new buildings transforming Klaipeda’s image at once correct and adjust the city’s past: its past can for example be reshaped, renewed, preserved or destroyed by architectural means. Thus architecture becomes an object of historical interest. In this article the analytic scheme proposed by the architectural historian Manfredo Tafuri is employed. Importantly, Tafuri dissociates architects from architectural historians: the former is operative, utopian and future-oriented; the latter is critical, memorial and oriented to the past. Between the two extremes Tafuri places the figure of the architectural critic, who is dependent on both architecture (as an object) and history (as knowledge). Such a schema is however incomplete as Tafuri ignores the figure of the expert of heritage protection. In the expert of heritage protection Tafuri’s schema can be refigured around four categories: theory (historian and critic), practice (architect and expert of heritage protection), past (historian and expert of heritage protection) and future (architect and critic). This upgraded framework is applied to the case of Klaipeda city in order to describe recent encounters, controversies and conflicts between two predominant visions – architectural and historical – concerning city planning and the protection of material heritage
Tapatybės ideologijų susidūrimas su laiminga pabaiga
Get PDFRecenzija
Safronovas, Vasilijus. 2011.
Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje.
Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.
ISBN 978-9955-847-47-2Recenzija
Safronovas, Vasilijus. 2011.
Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje.
Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.
ISBN 978-9955-847-47-
Kartų solidarumas Lietuvoje: anūkų priežiūros įtaka senelių gerovei
Get PDFUsing theories of intergenerational solidarity and conflict, and data from the Demographic Research Institute’s 2009 survey, ‘Gender and Generations’, this article analyses childcare support provided by grandparents in Lithuania. The survey results revealed that the most active grandparents are aged between 50 and 65, and that half of those grandparents participating in childcare also have a job. The most important factors determining grandparents’ participation in childcare are gender, marital status, subjective health and whether grandparents and grandchildren live together or separately. To assess the connection between grandparents’ well-being and their role in childcare, the Demographic Research Institute’s well-being index, linked to demographic processes, was employed. The results show that childcare provision is related only to some aspects of grandparents’ well-being; this article discusses the distribution of various aspects of wellbeing by the provision or non-provision of childcare and by other crucial predictors: the age, gender and employment status of grandparents.
Key words: grandparents, child care, well-being, multiple roles.Santrauka. Remiantis tarpgeneracinėmis solidarumo bei konflikto teorijomis, straipsnyje analizuojama senelių pagalba prižiūrint anūkus Lietuvoje. Straipsnis pagrįstas 2009 metais Demografinių tyrimų instituto atlikto „Kartų ir lyčių tyrimo“ duomenimis, kurie parodė, kad aktyviausiai senelių vaidmuo yra atliekamas nuo 50-ties iki 65-rių metų, o apie pusė anūkus prižiūrinčių senelių dar ir dirba. Svarbiausi veiksniai, lemiantys senelių dalyvavimą prižiūrint anūkus, yra senelių lytis, santuokinis statusas, subjektyvus sveikatos vertinimas bei tai, ar gyvena kartu su anūkas, ar atskirai. Siekiant nustatyti senelių dalyvavimo prižiūrint anūkus sąsajas su jų gerove, naudotas Demografinių tyrimų institute sukurtas gerovės indeksas, susijęs su demografiniais procesais. Paaiškėjo, kad senelių dalyvavimas prižiūrint anūkus susijęs ne su visais, bet tik tam tikrais senelių gerovės aspektais. Straipsnyje ir aptariama šių skirtingų gerovės aspektų diferenciacija pagal anūkų priežiūros pagalbos teikimą ar neteikimą bei kitus svarbius veiksnius – senelių amžių, lytį bei užimtumo statusą.Pagrindiniai žodžiai: seneliai, vaikų priežiūra, gerovė, daugialypiai vaidmenys.Key words: grandparents, child care, well-being, multiple roles.ABSTRACTGRANDPARENTS’ CHILDCARE SUPPORT IN LITHUANIA: PREDICTORS AND CONSEQUENCES FOR WELL-BEINGUsing theories of intergenerational solidarity and conflict, and data from the Demographic Research Institute’s 2009 survey, ‘Gender and Generations’, this article analyses childcare support provided by grandparents in Lithuania. The survey results revealed that the most active grandparents are aged between 50 and 65, and that half of those grandparents participating in childcare also have a job. The most important factors determining grandparents’ participation in childcare are gender, marital status, subjective health and whether grandparents and grandchildren live together or separately. To assess the connection between grandparents’ well-being and their role in childcare, the Demographic Research Institute’s well-being index, linked to demographic processes, was employed. The results show that childcare provision is related only to some aspects of grandparents’ well-being; this article discusses the distribution of various aspects of wellbeing by the provision or non-provision of childcare and by other crucial predictors: the age, gender and employment status of grandparents