Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Legum omnes servi sumus, ut liberi esse possimus
Get PDF...Visi esame įstatymų vergai, kad galėtume būti laisvi.(Cicerono kalba „Už Kluencijų“, 146 skyrius)[...
Tinklų Europa ar Europos viešoji erdvė? Keturios ir viena perspektyvos
No full textThe main argument in this article is that instead of attempting to establish the existence or the non-existence of the European public sphere or public spheres, we could think of Europe as consisting of a multiplicity of networks, each having a public sphere or spheres of their own. The idea of seeing the public sphere from the point of view of networks is critical to the traditional Habermasian idea of conceiving the public sphere as something intrinsically restricted to national boundaries.
The social and cultural networks operate in all areas of life. They have developed, transformed, and vastly expanded in time. It is difficult to make clear distinctions between different networks today as they can operate locally, nationally, trans-nationally, regionally, trans-regionally as well as globally. However, from the point of view of democratic theory it is still important to make a separation between these different spatial embodiments of the networks as they all indicate different modalities for democratic polities. Democracy needs to be thought differently on a local or national scale than on the trans-national or global scale. The idea of seeing the public sphere from the point of view of networks is critical to the traditional idea of conceiving the public sphere as something intrinsically restricted to national boundaries.Pagrindinė straipsnyje plėtojama idėja yra ta: užuot siekę įrodyti, kad Europoje egzistuoja viešoji erdvė, arba, priešingai, kad viešoji erdvė ar viešosios erdvės dar nesusiformavusios, turėtume žvelgti į Europą kaip į daugialypių tinklų darinį. Šiuose tinkluose – daug savitų viešųjų erdvių. Koncepcija, kuri viešąją sritį siūlo tirti remiantis daugialypių tinklų idėja, kritiškai vertina tradicinį Jürgeno Habermaso po žiūrį, kuris traktuoja viešąją sritį kaip darinį, iš esmės ribojamą nacionalinių sienų. Socialiniai ir kultūriniai tinklai plėtojami visose gyvenimo srityse. Laikui bėgant, jie bręsta, kinta, gerokai išsiplečia. Šiandieną sunku aiškiai skirti įvairius tinklus, kurie tinkamai funkcionuoja vietiniame, nacionaliniame, transnacionaliniame, regioniniame, viršregioniniame, taipogi ir globaliame, lygmenyse. Vis dėlto, remiantis demokratijos teorijos principais, svarbu apibrėžti erdvines skirtingų tinklų formas, nes jos visos nusako skirtingus demokratinės politikos modalumus. Demokratija vietiniame arba nacionaliniame lygmenyse turi būti traktuojama kitaip, negu demokratija transnacionaliniame arba globaliame lygmenyse
Kultūrinė kritinės kriminologijos transformacija
Get PDFThis article discusses aspects of cultural criminology that are a continuation of the critical tradition on one hand and aspects that constitute qualitatively new insights on the other. Cultural criminology emerged in the 1990s as a branch of criminology building on the heritage of critical criminology and adapting it to changing social and political conditions. In attempting to respond to the analytical and ideological crisis in critical criminology, cultural criminologists have adapted new concepts (such as transgression and edgework), found new methods for researching liquid and complex phenomena, and engaged in activism to counter processes of othering in the public sphere. Cultural criminology focuses on several major problems: the tensions of late modernity in interactions between individuals and groups negotiating norms by and in upholding or breaking them; the presentation and reification of crime in the media; the spatial analysis of power relations. The article argues that the main focus of the field is understanding (Verstehen), based on the principle of sensitive criminological understanding, and enabling a discussion of multiple normativity and a praxis–oriented application of knowledge.Dvidešimtojo amžiaus devintajame dešimtmetyje kultūrinė kriminologija iškilo kaip atskira kriminologijos šaka, kritinės kriminologijos darbų tęsėja ir atsvara pozityvistinei kriminologijai. Kultūriniai kriminologai pateikė atsakus, analizuodami ideologinius kritinės kriminologijos krizės požymius. Jie konceptualizavo naujas sąvokas (transgresijos, paribių veiklos), pritaikė metodus takių ir kompleksiškų reiškinių nagrinėjimui, o viešojo dalyvavimo praktikas grindė pasipriešinimu svetimo, kito išskyrimui. Kultūriniai kriminologai nagrinėja vėlyvosios modernybės įtampas, įsiterpiančias į susitarimus dėl normų, analizuoja nusikaltimų trajektorijas medijose, ieško erdvės ir galios sankirtų. Straipsnyje nagrinėjama, kokie kultūrinės kriminologijos dėmenys nuosekliai pratęsia kritinės kriminologijos tradiciją, o kokie pateikia kokybiška
Postdemokratija: demokratinė mažuma prieš absenteizmą ar demokratinės daugumos imperatyvas?
Get PDFThe growth of the scale of absenteeism leads to the fact that part of the democracies are ruled, and an even larger number of democracies are approaching the form of rule, when the ruling minority – the representatives – are democratically (?) elected by the minority of the society. In the transformation of the contemporary democracy, the principal issue is not the return of informed and knowledgeable voters, susceptible to inevitable absenteeism, to the political elections, controlled by the “big consensus” of the political parties, business and media, but rather the diversification of the delegation of powers to deal with public problems which would allow the democratic majority to form and become recognized not merely by way of political elections. That can be called post-democracy, and still better, a bifurcation point when one never knows which direction the process may turn. With the growing scale of absenteeism, the political science models the transfer of the accents of political participation and the majority of the society, necessary for democracy, from the stage of politics to the stage of policy. That is the case of the permanent quest for the harmony of the representative and direct democracies. By means of contemporary information and communication technologies, it is necessary to learn to qualitatively establish the preferences of solution of specific public problems of those citizens who participate in public life in other ways and more independently than in political elections, i.e., of the neo-majority. As much as we are unable to cope with the issue, as much de-democratisation is possible. Democratic minority tends to degenerate sooner or later.Absenteizmo masto augimas lemia, kad dalyje demokratijų valdo, o dar daugiau demokratijų artėja prie tokio valdymo, kai valdančiąją mažumą – atstovus – išrenka visuomenės mažuma. Dabarties demokratijos transformacijoje esminiu laikytinas ne į neišvengiamą absenteizmą linkusių informuotų ir žinančių rinkėjų grąžinimas į politinių partijų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos „didžiojo konsensuso“ kontroliuojamus politinius rinkimus, bet toks įgaliojimų spręsti viešąsias problemas delegavimo diversifikavimas, kuris leistų susidaryti ir atpažinti demokratinę daugumą ne tik politinių rinkimų būdu. Galima tai vadinti postdemokratija, o dar geriau - bifurkacijos tašku, kai nežinia kokia linkme gali pasukti procesas. Augant absenteizmo mastui modeliuojamas būtinų demokratijai politinio dalyvavimo ir visuomenės daugumos akcentų perkėlimas iš politics fazės į policy fazę. Tai – permanentinio siekio ieškoti atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos dermės atvejis. Pasitelkiant modernias informacines komunikacines technologijas reikia išmokti kiekybiškai nustatyti piliečių, dalyvaujančių viešajame gyvenime kitais būdais ir savarankiškiau nei politiniuose rinkimuose, konkrečių viešųjų problemų sprendimo preferencijas – neodaugumą. Kiek to padaryti nemokame, tiek galima dedemokratizacija. Demokratinė mažuma anksčiau ar vėliau išsigimsta.
Kriminalinės justicijos poveikis nepilnamečiams teisės pažeidėjams
Get PDFThe aim of the article is to discuss the relationship between juvenile offenders and system of criminal justice. The author takes her point of departure in an overview of the different ways of interpreting the deviant behaviour. The author argues for an understanding of juvenile offense as form social action that cannot be understood without the contextual sociological analysis and questions the possibility of crime prevention by means criminal justice alone.Šiame straipsnyje nagrinėjama iki šiol mažai aptarta, tačiau labai aktuali problema - nepilnamečių teisės pažeidėjų santykis su kriminaline justicija bei jos poveikis nuteistiems nepilnamečiams. Įvairių sričių specialistai - kriminologai, teisininkai, psichologai, psichiatrai bei pedagogai - daug pastangų ir laiko skyrė kriminalinių nusikaltėlių asmenybės tyrimams. Psichologus labiau domino nusikaltėlio asmeninės savybės, psichiatrai ieškojo galimų psichikos sutrikimų, pedagogai akcentavo auklėjimo stoką, teisininkai į nusikaltėlį žiūrėjo baudžiamosios teisės akimis. Šis straipsnis - tai bandymas sociologo akimis pažvelgti į nepilnamečių teisės pažeidėjų santykį su kriminaline justicija
Komunikacijos reikšmė J. Habermaso teorijoje
Get PDFThe article is aimed at a discussion of Habermas\u27 theory of communicative action on two levels: the level of principles of Habermasian ethics and the question of relevance of Habermas\u27 ideas for democratic order. The author develops her argument by reconstructing Habermas notion of communicative rationality and the normative idea of the ideal speech situation. The author discusses the thesis of colonization of the lifeworld by the system and overviews the critiques of the abstract and idealistic form that Habermas illuminates the possibilities of a dialogue between competent agents. In the face of the critiques, the author attempts to discuss the relevance of Habermas\u27 ideas for understanding the practical issues in contemporary societies by overviewing the possible ways that Habermas\u27 ideas were applied.Pilietinės visuomenės kaip demokratijos sąlygos problema yra aktuali tiek realiame, tiek akademiniame pasaulyje. Jürgeno Habermaso sociologinės teorijos apie komunikacinį veiksmą pateikimas šiame straipsnyje turi dvejopą tikslą: pirma, padėti atsirasti naujam socialiniam suvokimui, jog komunikacinis kompromisas ir dialogas yra būtini priimant bendrus sprendimus; antra, atkreipti dėmesį i vokiečių sociologo Habermaso, kuris yra laikomas vienu iš ryškiausių ir įtakingiausių šios krypties atstovų, komunikacinės etikos principus. Habermaso komunikacinio veiksmo teorijos sąvokos padarė dideli poveikį teisės sociologijai, studijoms apie moderniosios visuomenės teisę, etiką, dalyvavimą ir racionalumą. Habermasas priima prielaidą, kad tik komunikacinis veiksmas vartoja kalbą kaip priemonę, kurią pasitelkdami individai gali pasiekti abipusį sutarimą kaip socialinės bendruomenės nariai. "Idealiosios kalbos situacijoje" argumentai ir įrodymai lemia tai, kas yra teisinga. Tačiau, kaip pažymi Habermasas, moderniame pasaulyje galimybė kompetentingai argumentuoti bei komunikacijai būti nevaržomai, kai visi dalyviai turi vienodas galimybes dalyvauti komunikacijos procese, dažnai žlugdoma. Habermaso intelektinės pastangos nukreiptos į komunikacinio veiksmo tobulinimą, siekiantį žmonių kalbinio ryšio kardinalaus suintensyvėjimo ir kokybės pagerėjimo. Nors Habermasą kritikuoja dėl pernelyg abstrakčios ir idealistinės teorijos, jau yra žinomi komunikacinės etikos teorijos pritaikymo eksperimentai praktikoje: konsultacinėse ir verslo tarnybose. Straipsnis sudomins tuos, kurie gilinasi į sociologijos teoriją, kurios pagrindinė idėja yra ta, kad socialinė integracija visuomenėje tiesiogiai susijusi su konsenso kalboje formavimosi procesu. Čia nagrinėjamos Habermaso pagrindines sąvokos turėtų padaryti įtaką naujam komunikacijos esmės suvokimui, pritaikymui ir tolesnei teorinei ar empirinei plėtotei
Kriminaliniai mitai
Get PDFThe aim of the article is to analyze the notion of myth of criminality, a view on the conditions of justice built around stereotypes that are formed in the interaction between the members of society, mass media and the institutions of power. The author attempts to develop the analysis on a few levels giving special attention to issue of death penalty in Lithuanian society: the relation between social understanding of the conditions of justice and the reality of justice; the role of the mass media and institutions of power in constructing knowledge of the crime situation; the way that the myths depict the situation; the main features of myth of criminality; the functions of myth of criminality in social life. The author argues that the task of conceptualizing the process of the formation of myths of criminality cannot be separated from the critique of those myths. Yet, the risk of recreating the myths in other forms requires to understand the development of the critique as a reflexive task.Esminė straipsnyje nagrinėjama problema - kriminalinių mitų samprata, savybės, funkcijos, padariniai. Kriminaliniai mitai - tai socialinių mitų forma, kurių turinį sudaro stereotipinis žinojimas apie nusikaltimus, teisėsaugos pareigūnus, nusikaltėlius, aukas ir t.t. Nors toks žinojimas neretai yra gerokai nutolęs nuo realybės, vis tik jis sėkmingai konkuruoja su moksliniu žinojimu ir daro įtaką ne tik paprastų visuomenės narių emocijoms ir esamos situacijos suvokimui, bet ir mokslininkų, politikų priimamiems sprendimams ir formuojamam nusikaltimų kontrolės politikos pobūdžiui. Problema dabar yra labai aktuali ir Lietuvoje, kur kriminalinio pobūdžio naujienoms žiniasklaidoje skiriamas didžiulis dėmesys. Straipsnyje bandoma atsakyti į tokius klausimus: kas apskritai yra mitas? Kokie galimi mitų analizės būdai? Kas yra kriminalinis mitas? Kokios yra kriminalinio mito savybės ir funkcijos? Straipsnyje nagrinėjamas ir Lietuvoje gana paplitęs kriminalinis mitas apie mirties bausmę. Remiantis atlikta analize daromos tokios išvados: 1. Kriminalinis mitas - tai kolektyvinis problemų, susijusių su nusikalstamumu, aprašymas besiremiantis realiais socialiniais faktais, tačiau juos iškraipantis, "išpučiantis" iki socialinės problemos lygmens, akcentuojantis tik siaurą tam tikro reiškinio aspektą. Kriminalinis mitas pateikiamas kaip natūralus, savaime suprantamas dalykas, todėl visuomenė perima jį netikrindama. 2. Kriminalinius mitus neretai kuria žiniasklaida ir oficialioji valdžia. Mitų kūrimas ir jų stiprinimas yra susijęs su komerciniais, ideologiniais, politiniais ir kt. tikslais. 3. Kriminaliniai mitai kuriami sureikšminant problemos svarbą, nuolat ją akcentuojant. Kriminalinių mitų kūrimui naudojamos tokios priemonės ar jų deriniai: atrenkamasis faktų pateikimas; kriminalinių stereotipų kūrimas; nuomones kaip fakto pateikimas; žurnalisto nuomonės pateikimas pasitelkiant kitus šaltinius; tendencingas aprašymas, etikečių klijavimas; rėmimasis nepagrįstu autoritetu; fakto atskyrimas nuo jo konteksto; atrenkamasis interviu ir kt. 4. Kriminaliniai mitai pasižymi tokiomis savybėmis: paprastai jie susiejami su nepopuliariomis visuomenėje grupėmis, kurių atžvilgiu jau egzistuoja tam tikras neigiamas nusistatymas; kriminalinių mitų elementas - nekalta, bejėge auka; kriminaliniai mitai teigia, kad nusikaltėliai kelia rimtą gresmę visuomenės saugumui, tradiciniam gyvenimo būdui, normoms, vertybių sistemai, gali sugriauti "normalų" gyvenimą. 5. Kriminalinių mitų funkcijos: jie deformuoja realybę, parodydami ją tokią, kokios pageidauja kriminalinių mitų kūrėjai; klasifikuoja mūsų požiūrius į nusikalstamumą, teisėsaugos sistemą, nusikaltėlius, aukas; palaiko jau susiklosčiusius požiūrius į šią problemą, keisdamiesi, prisitaikydami prie pakitusių sąlygų; užpildo mūsų žinojimo spragas, pateikdami supaprastintas schemas, atsakymus į rūpimus klausimus; leidžia prasiveržti emocijoms ir nukreipia jas tam tikra linkme, "nuleidžia garą" ir šitaip apsaugo visuomenę nuo socialinių neramumų 6. Kriminalinių mitų padarinys - baimės, nesaugumo jausmas, uždarantis visuomenę į užburtą ratą ("viktimizacijos baimė - socialinis atskyrimas - didėjanti rizika tapti auka - didėjantis nusikaltimų skaičius - dar labiau išaugusi baimė"). Mitai maskuoja realias socialines problemas, kliudo moksliniams nusikalstamumo tyrimams. Kriminaliniai mitai yra patvarūs ir ilgaamžiai, jie lengviau įsigali negu "nublanksta". Būdami dinamiški,jie nesunkiai prisitaiko prie naujų sąlygų ir visuomenės poreikių. Kita jų gajumo priežastis yra ta, kad pati visuomenė neretai nori "būti apgauta". Šiuolaikinėje visuomenėje, kur žiniasklaida atlieka tarpininko tarp informacijos ir jos vartotojų vaidmenį, praktiškai neįmanoma gauti tikslios, neiškraipytos informacijos apie mus supantį pasaulį. Tuo tarpu žiniasklaidos platinami mitai, siūlydami nesudėtingus stereotipus apie tai, kaip turi būti suvokiama ir kokia yra realybė, pateikia paprastą ir aiškų atsakymą į rūpimus klausimus. Todėl neretai žiniasklaidos transformuota ir pateikta informacija pasitikima labiau nei žiniomis iš pirminio šaltinio. Kriminalinių mitų tyrimas vargu ar gali sugriauti šiuos mitus. Pagaliau pats mitų demaskavimas ir realybės atskleidimas gresia tapti mitologo kuriamu mitu. Vis tik kriminalinių mitų analizė gali bent šiek tiek praplėsti kriminalinės situacijos suvokimo ribas, skatinti atsisakyti senų ir ieškoti naujų, efektyvesnių nusikalstamumo problemos sprendimo būdų
Lietuvos psichosocialines paslaugas teikiančių nvo socialinio ir ekonominio matmens darna
Get PDFIn Lithuania the NGO sector is currently undergoing dramatic changes, alongside the public and private sectors. Its complexity is apparent not only in its relative growth and intrinsic significance, but also in its possibilities for integration into the other sectors. This complexity produces difficulties in understanding and defining third-sector organisations. This article addresses the issue of the compatibility of the social and economic aspects of Lithuanian NGOs with sustainable development. The relation between NGOs and the market is not clearly defined; for instance, it is often said that voluntary NGOs cannot compete with the service sector in terms of incomes. Such notions make an understanding of the role and place of NGOs between public and private sectors even more remote. Qualitative research shows that the concept of the NGO is unclear not only to the public but also to government and business. If the participation of NGOs in the market is becoming problematic, it is because their origin, nature and activities are very complex. Over half of all NGO founders already knew, at the time of inception, that the social programmes or missions of the organisations they had created would involve economic activity. While NGO leaders declare that such activity is necessary for survival, a necessary supplement to the main work of their organisations, informants agree that the sale of services should never become the main impetus of NGOs, since this would risk their ability to question existing social structures, to pose solutions to pressing social problems, and to enter into partnerships with society, the market and the state.Šiuolaikinės Lietuvos visuomenės rinkos, valdžios ir NVO arba pilietinės visuomenės sektoriai bei jų tarpusavio sąveika nuolat patiria įvairius pokyčius. Ypač neapibrėžta ir sudėtinga yra NVO sektoriaus plėtra bei jo santykis su kitais dviem sektoriais. Įvairi ir daugialypė NVO prigimtis bei šio sektoriaus organizacinės struktūros ir fukcionavimo kaita trukdo suprasti ir vienareikšmiškai apibrėžti NVO sektorių. Juo labiau, kad ilgą laiką dominavo nuostata, kad NVO sektoriui yra svetima ekonominė veikla, kad ją gali organizuoti ir koordinuoti tik valdžios ir rinkos sektoriai. Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvos psichosocialines paslaugas teikiančių NVO1 (toliau – NVO) socialinio ir ekonominio matmens tarpusavio santykį darnios plėtros požiūriu. Lietuvoje NVO ir rinkos santykis iki šiol yra labai miglotas ir aiškiai neapibrėžtas, kadangi dominuoja nuomonė, kad NVO ir už įvairias prekes/paslaugos gaunamos pajamos nėra suderinami dalykai. Šis aiškios NVO sampratos nebuvimas neleidžia pačioms ne pelno siekiančioms NVO suvokti savo vietą tarp valdžios institucijų ir rinkos dalyvių. Kokybinio tyrimo rezultatai, kuriais remiamasi straipsnyje, rodo, kad NVO samprata yra neaiški ne tik patiems NVO dalyviams, bet ir valdžios institucijų bei verslo atstovams. NVO dalyvavimas rinkoje tampa problemiškas dėl NVO sampratos ir veikimo lauko kompleksiškumo. Galima teigti, kad NVO socialinio ir ekonominio matmens suderinamumas tampa tam tikru iššūkiu ir dabartinės Lietuvos gerovės valstybės raidai, nes susijęs su NVO sektoriaus išlikimo klausimu
Kvaišalų geografija posovietiniame mieste: nelegali narkotinių medžiagų apyvarta ir narkomanija Klaipėdoje, 1990-2010 m.
Get PDFThis study explores transformations of local drug geography in Klaipeda, 1990-2010. Using spatial analysis of geocoded data about 1351 cases of drug crime (manufacturing, storing, possession, and sale) and 1510 registered drug users, we researched spatial-temporal patterns of drug crime and drug abuse in changing post-soviet urban environment. Data for this study was provided by Klaipeda Police Headquarters and Klaipeda Centre for Addictive Disorders. We found, that key changes within local drug geography started in 1997-1999 and were caused by development of new economy expanding drug sale to anonymous customers. Since the collapse of the Soviet regime, drugs were mostly manufactured, circulated and used within underground social networks of drug users. The main features of those networks were trust and direct communication among drug users and dealers, who regularly were drug users also. Therefore drugs were locally produced, stored, sold and used in the same places; places of drug abuse and drug crime regularly overlapped. Nevertheless spatial patterns of such underground networks were more accidental in their nature, they had not clear attributes of spatial identify within urban environment. But newly emerging drug economy was based on commodity-money relations between drug dealers and drug users and new market regime clearly differentiated places of drug sale and drug use. Drug sale moved from blocks to the night clubs, marketplaces and surroundings of huge shopping centres. Sociologically such change within drug economy of post-soviet city might be interpreted as a shift from subcultural networks, where local knowledge and practices of street pharmacology were transmitted to new users, to the conspicuous consumption of branded and recreational drugs.Studijoje aptariami kvaišalų geografijos pokyčiai, įvykę Klaipėdoje 1990-2010 m. Pritaikius erdvinę analizę, siekiama įvertinti piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis ir nelegalios kvaišalų apyvartos koncentraciją, nustatyti šių reiškinių sąsajas su konkrečiais urbanistinės erdvės režimais ir svarbiausias erdvines slinktis posovietiniu laikotarpiu. Studijoje panaudoti geoduomenys apie 1351 nusikaltimą, susijusį su nelegalia narkotikų apyvartą, ir apie 1510 registruotus narkotikų vartotojus. Duomenys paimti iš dviejų socialinės kontrolės registrų – Klaipėdos priklausomybės ligų centro ir Klaipėdos Vyriausiojo policijos komisariato. Erdvinė analizė parodė, kad svarbiausi kvaišalų geografijos pokyčiai mieste nulemti anoniminės narkotikų platinimo ekonomikos formavimosi, kuris prasidėjo apie 1997-1999 m. Ankstyvuoju posovietiniu laikotarpiu mieste narkotikų vartojimas ir nelegali apyvarta vyko pogrindiniuose socialiuose tinkluose, kur svarbus vaidmuo teko pasitikėjimui ir tiesioginei komunikacijai, o kvaišalų saugojimo, gamybos, apyvartos ir vartojimo vietos dažnai sutapdavo. Tokių socialinių tinklų erdvinė sklaida mieste buvo atsitiktinio pobūdžio, todėl jų negalima buvo lengvai identifikuoti pagal erdvinius atributus. Tačiau anoniminės kvaišalų ekonomikos, grindžiamos tik pinginiais santykiais, formavimasis labai aiškiai diferencijavo kvaišalų vartojimo ir apyvartos vietas. Svarbiausios platinimo vietos tapo miesto prekybos centrų prieigos, turgus ir naktiniai klubai. Sociologiškai tokių kvaišalų geografijos pokyčius galima interpretuoti kaip perėjimą nuo subkultūrinių tinklų, kuriuose cirkuliavo vietinės gatvinės farmakologijos žinios, prie globalių vartotojiškos kultūros nuostatų įsigalėjimo „narkotikų ekonomikoje“
Normatyvinis ir funkcinis kartų solidarumas Lietuvoje
Get PDFCurrent discussions in European countries about welfare policy focus on the issue how rapid social changes undermine intergenerational solidarity as a basic precondition of personal wellbeing. Therefore, intergenerational solidarity becomes a very important research area to explore several issues: (1) functional solidarity, or how exchanges of mutual assistance and support are organized among different generations within family; (2) normative solidarity, or how attitudes of familism/defamilism strengthen/weaken reciprocal support of adult children and their parents and what are expectations towards state’s support for family. The article is a study about social attitudes concerning various welfare regimes, normative and functional solidarity in Lithuanian families. The empirical data is taken from the Generation and Gender Program survey done in Lithuania in 2009. In our analysis of functional intergenerational solidarity we cover three areas of mutual assistance: emotional support, material or financial support, and assistance in taking care of dependent family members – children and elders. The issue of normative solidarity in Lithuania is also explored within the international context and how attitudes about intergenerational solidarity might be interpreted as a functioning social norm.Santrauka. Svarstant išsivysčiusių valstybių socialinės politikos prielaidas vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, kad intensyvūs visuomenės raidos procesai kelia riziką kartų solidarumui kaip asmens gerovės aplinkai. Tai verčia domėtis tiek funkciniu kartų solidarumo aspektu, kaip šeimos viduje organizuojami paramos mainai tarp skirtingų kartų, tiek normatyvine šios paramos mainų aplinka, kiek vertybinės nuostatos stiprina tėvų ir suaugusių vaikų atsakomybę už visapusę vienas kito priežiūrą šeimoje, kas vadinama familizmu, ir kiek tokia atsakomybė traktuojama kaip valstybės prievolė, ką galima pavadinti defamilizmo nuostatomis. Straipsnyje, remiantis 2009 m. atlikto Kartų ir lyčių tyrimo duomenimis, svarstomi klausimai apie tarpgeneracinę funkcinę paramą Lietuvos šeimose, normatyvinį solidarumą ir visuomenėje įsitvirtinusias nuostatas, išreiškiančias visuomenės palankumą konkrečiam socialinės gerovės rėžimo tipui. Funkcinė parama tarp skirtingų kartų, jos teikimas ir gavimas apima tris konkrečios pagalbos rūšis: emocinę paramą, materialinę paramą ir pagalbą prižiūrint nesavarankiškus šeimos narius – mažamečius vaikus bei senus ar neįgalius tėvus. Taip pat straipsnyje įvertintas Lietuvoje egzistuojantis normatyvinio kartų solidarumo lygis kitų šalių kontekste, ir kiek visuomenės deklaruojamos nuostatos gali būti laikomos socialine norma.Pagrindiniai žodžiai: kartų solidarumas, normatyvinis solidarumas, familizmas, defamilizmas, funkcinis solidarumas.Key words: intergenerational solidarity, normative solidarity, familism, dafamilism, functional solidarity.Abstract
Normative and functional intergenerational solidarity in LithuaniaCurrent discussions in European countries about welfare policy focus on the issue how rapid social changes undermine intergenerational solidarity as a basic precondition of personal wellbeing. Therefore, intergenerational solidarity becomes a very important research area to explore several issues: (1) functional solidarity, or how exchanges of mutual assistance and support are organized among different generations within family; (2) normative solidarity, or how attitudes of familism/defamilism strengthen/weaken reciprocal support of adult children and their parents and what are expectations towards state’s support for family. The article is a study about social attitudes concerning various welfare regimes, normative and functional solidarity in Lithuanian families. The empirical data is taken from the Generation and Gender Program survey done in Lithuania in 2009. In our analysis of functional intergenerational solidarity we cover three areas of mutual assistance: emotional support, material or financial support, and assistance in taking care of dependent family members – children and elders. The issue of normative solidarity in Lithuania is also explored within the international context and how attitudes about intergenerational solidarity might be interpreted as a functioning social norm.
Pastaba. Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos nacionalinės mokslo programos Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui projektą Gimstamumo ir šeimos kitimas, veiksniai, pasekmės ir gimstamumo didėjimo galimybės (Nr SIN-01/2010), finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos