Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Dorovė ir humanizmo baigtis: subjektas ir socialumas Habermaso ir Luhmanno teorijose
No full textThis article is concerned with contemporary theories of epistemological uncertainty and their ramifications for our moral lives, and more specifically with how this uncertainty undermines the possibilities for conceiving of, and finding assurance in, humanistic morality. First, the uncertainties brought into knowledge by poststructuralism and Luhmann’s theory of observation are examined, particularly as they relate to the issue of reconciling the double moment of morality as an at once subjective and social phenomena. Next, Habermas’s important and influential work in this area is taken as exemplifying the limits of humanistic morality; it is argued that despite his interest and importance, Habermas’s work cannot support the weight of its own moral orientation, and that this is a direct consequence of the humanist structure of his thought, which cannot be reconciled with the paradoxical nature of the relationship between the subject and the social. Finally, some possibilities for maintaining humanism’s moral orientations through uncertainty are offered, primarily through the preservation of paradox, the acceptance of partiality, and the acknowledgement of the definitively incomplete nature of moral experience.Straipsnyje svarstoma, kaip epistemologinis neužtikrintumas, persmelkiantis mūsų dorovinį gyvenimą, užkardo galimybę suprasti humanistinę dorovę ir atrasti joje pasitikėjimo garantą. Pirmiausia analizuojama, kaip neužtikrintumo problema nušviečiama poststruktūralizmo ir Niklaso Luhmanno stebėjimo teorijose ir kaip ji sprendžiama atsižvelgiant į dvilypę dorovės – kaip subjektyvaus ir kaip socialinio fenomeno – prigimtį. Vėliau pasitelkiami Jürgeno Habermaso darbai, iliustruojantys humanistinės dorovės ribotumą.Straipsnyje teigiama, kad, nepaisant Habermaso ketinimų ir pateikiamų argumentų svarbos, jo svarstymai visgi negali pagrįsti jo asmeninės moralinės pozicijos. Taip nutinka dėl jo minčiai būdingos humanistinio mąstymo struktūros, neleidžiančios išnarplioti paradoksalaus subjekto ir socialumo santykio problemos. Straipsnio pabaigoje siūlomi keli sprendiniai, kurie, nesant užtikrintumo, įgalintų humanizmo dorovinę nuostatą. Tai galima padaryti tik pripažįstant paradoksalią dorovės prigimtį, kuri neredukuojama tik į vieną ar kitą dėmenį ir atsiskleidžia tik kaip netobula patirtis, kuriai visada bus būdingas šališkumas
Politinis išsivadavimas ir „jautrusis subjektas“: lakaniško kairuoliškumo dilemos
No full textThe purpose of this paper is to tentatively explore the plausibility of the application of aspects of Lacanian psychoanalytic theory (and practice) to the purposes of Leftist political discourse. We live in an era when the forces of conservative political reaction are increasingly coming to the fore across Western democracies. In many Western states the reactionary right is in the ascendency: while the Left seems largely mired in political disarray and introspective impotence. Might the theories and insights of Jacques Lacan offer the Left some hope of a revivified intellectual and ideological cogency? This paper will attempt to draw together themes and ideas arising from recent scholarship within the field of Lacanian studies so as to explore ways in which the psychoanalytic theory and practice of Lacan might be utilised in the service of contemporary Leftist politics. In particular recent Lacanian scholarship has suggested that the provocative and fertile work of the scholar Slavoj Žižek might provide the foundation for just such a Lacanian Leftist renaissance. Contrary to this, this paper suggests that psychoanalysis itself should perhaps be regarded as a fundamentally tragic mode of thought – which might thus be intrinsically unsuited to the emancipatory purposes of the Left. Instead the paper will suggest that Lacanian theory might best serve the Left on a tactical level: as a radical interpretative technique whereby the texts and discourses of bourgeois cultural hegemony may be subjected to revivified critical scrutiny.Svarbiausias straipsnio tikslas – įvertinti galimybes, kiek Jacqueso Lakano psichoanalitinė teorija gali būti pravarti kairiųjų politinio diskurso tikslams. Gyvename laikais, kai Vakarų demokratijose politiškai stiprėja reakcingos konservatizmo jėgos. Vakarų valstybėse telkiantis reakcingiems dešiniesiems, kairieji yra įklimpę politiniame sąmyšyje ir apimti introspektyvaus bejėgiškumo. Ar tokioje situacijoje Lakano teorijos ir įžvalgos gali suteikti kairiajai minčiai vilties ir padėti atgauti intelektualią bei ideologinę stiprybę? Straipsnyje glaustai apibendrinsime Lakano tyrinėtojų analizuojamas temas ir idėjas, kurios siekia pritaikyti šio mąstytojo psichoanalizę ir praktiką šiuolaikinėje kairiųjų politikoje. Daugelis tyrinėtojų mano, kad pagrindą lakaniškam kairiosios minties atgimimui galima rasti provokuojančiuose ir stimuliuojančiuose Slavojaus Žižeko darbuose. Tačiau šiame straipsnyje plėtojama visai kitokia idėja: pati psichoanalizė turėtų būti traktuojama kaip tragiško mąstymo modusas, iš esmės nederantis su kairiųjų puoselėjamais išsilaisvinimo siekiais. Lakano teorija kairiesiems galėtų būti naudinga tik taktiniu lygmeniu – kaip interpretacijos metodas, pagyvinantis kritišką buržuazinės kultūros hegemonijos diskursų ir tekstų analizę
Socialinis mobilumas posocialistinėse šalyse: tyrimų būklė ir aktualios problemos
Full text linkThe purpose of this article is to provide an analytical review of the research of social mobility in post-socialist countries. The first section introduces the concept of social mobility and describes certain social mobility measurement techniques based on different models of social structure. In the second section of the article, we outline the features of social mobility research pertaining to the socialist period. Further, social mobility studies are grouped according to an application of different social structure models into class and non-class (status attainment) approaches. The third part of the article analyses the inter-class social mobility studies, with an emphasis on class schemes applied and the distinction between absolute and relative social mobility. The fourth section presents the research, relying on the status attainment model, highlighting the characteristic features and limitations of this methodology of the research on social mobility. In the fifth part of the article, we discuss the less common type of social mobility studies – subjective social mobility research. The final section provides an overview of social mobility research in Lithuania, discussing the social mobility studies both in socialist and post-socialist Lithuania.Straipsnio tikslas yra analitinė socialinio mobilumo posocialistinėse šalyse tyrimų apžvalga. Pirmame skirsnyje pristatomos socialinio mobilumo sąvokos ir tyrimų kryptys, aprašomi skirtingais socialinės struktūros modeliais grįsti socialinio mobilumo matavimo būdai. Antrame skirsnyje nušviečiami socialistinio laikotarpio socialinio mobilumo tyrimų bruožai. Toliau socialinio mobilumo tyrimai grupuojami pagal naudojamus klasinius ir neklasinius socialinės struktūros modelius. Trečiame skirsnyje analizuojami tarpklasinio socialinio mobilumo tyrimai, pabrėžiant juose naudojamas klasių schemas bei absoliutaus ir santykinio socialinio mobilumo skyrimo reikalingumą. Ketvirtoje straipsnio dalyje pristatomi tyrimai, besiremiantys statuso pasiekimo modeliu, išryškinant šių tyrimų metodologijos ypatumus ir jų ribotumus. Rečiau pasitaikančios socialinio mobilumo rūšies – subjektyvaus socialinio mobilumo – tyrimai aprašomi penktame skirsnyje. Paskutinėje straipsnio dalyje apžvelgiama socialinio mobilumo tyrimų situacija Lietuvoje, pristatomi socialinio mobilumo tyrimai socialistinėje ir posocialistinėje Lietuvoje
Nostalgija kaip sociologinio tyrimo objektas: problemos ir teorinės prieigos
Full text linkNostalgia defined as a social phenomenon is an object of this article. The article discusses theoretical nostalgias interpretations and analyses various forms in which nostalgia manifests itself. Author emphasizes a necessity to distinguish between modern and post-modern nostalgias. Modern nostalgia has been conceptualised as yearning for the past. This yearning originates from a disappointment with contemporary life and disapproval of permanent progress idea. However, post-modern nostalgia does not involve sentiments or melancholia. Contemporary culture, characterised by mediated culture, mass production and consumption, creates preconditions for new forms of nostalgia. Idealized images of the past are being used for commercial purposes and retrospective artefacts become tools for creating style and looks. In addition, author criticizes the term “soviet nostalgia” and suggests “nostalgia for socialism” to be used instead. Ostalgia, as the most studied form of nostalgia for socialism, is being discussed with an emphasis on distinction between its modern and post-modern manifestations.Straipsnyje nagrinėjamas nostalgijos fenomenas. Aptariamos nostalgijos teorinės interpretacijos kryptys, sąvokos daugiareikšmiškumas. Analizuojama skirtis tarp modernios ir postmodernios nostalgijos, kuri atliepia skirtingas koegzistuojančias nostalgijos formas. Apžvelgiamos su postmoderniąja nostalgija siejamas nostalgijos suprekinimas, prielaidos ir būdai. Straipsnyje kritikuojama sovietinės nostalgijos sąvoka ir siūloma naudoti socializmo nostalgijos terminą
Tautos istorijos pasakojimo raiška daugiakultūrėje aplinkoje: Pietryčių Lietuvos lenkų etninės grupės atvejis
Full text linkThe article presents the analysis of the empirical data collected during qualitative research conducted by the author in Southeastern Lithuania in 2012–2013. The perception of representations of Polish national narrative (monuments and commemorative practices) in the ethnic group of Poles in Southeastern Lithuania is analysed. A relationship between national and local memory is discussed. The tensions between both levels of memory (national and local) emerging due to domination of one national memory narrative in local memory culture are analyzed.Straipsnyje, remiantis kokybinio empirinio tyrimo duomenims, aptariami moderniojo lenkų nacionalizmo istorijos pasakojimo raiškos Pietryčių Lietuvos regiono atminties kultūroje (paminkluose ir minėjimo praktikose) bruožai. Nagrinėjama, kaip šios kultūrinės pasakojimo reprezentacijos interpretuojamos krašto lenkų tautinėje grupėje ir panaudojamos jų tautinio tapatumo daryboje. Taip pat aptariami tautinio pasakojimo ir lokalios komunikacinės atminties santykio Pietryčių Lietuvoje aspektai. Nagrinėjamos įtampos tarp šių lygmenų, atsirandančios dėl vieno tautinio pasakojimo dominavimo vietos atminties kultūroj
Totalitarizmo inversijos samprata Sheldono S. Wolino politinėje filosofijoje
Full text linkThe main task of this article is to analyze the relationship between totalitarianism and democracy in relation with the concept of inverted totalitarianism by Sheldon S. Wolin. The article argues that the possibilities of inverted totalitarianism are inherent within democracy itself. The tendencies of inverted totalitarianism are not only the trait of concrete political regime, but also intrinsic to global political and economic structure. The article asserts that the disciplinary tendencies in contemporary societies are radically changing the classical idea of „rule by the people“. The main conclusion is that we are witnessing not only the inversions of totalitarianism, but also the inversions of democracy. This new form of democracy can be called a total democracy without demos.Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti problemines sąveikas tarp totalitarizmo ir demokratijos, analizuojant ir išplečiant Sheldono S. Wolino totalitarizmo inversijos sampratą. Teigiama, kad totalitarizmo inversijų galimybės slypi pačioje demokratijoje. Inversinio totalitarizmo tendencijos gali formuotis tiek konkretaus politinio režimo rėmuose, tiek ir globalios politinės ir ekonominės struktūros lygmenyje. Straipsnyje pabrėžiama, kad demokratijos teorijos turi atsižvelgti į šiuolaikinėms visuomenėms būdingas disciplinarinės tvarkos tendencijas, kurios radikaliai keičia klasikinę „liaudies valdžios“ idėją. Daroma išvada, kad kartu su totalitarizmu apverčiama ir demokratija, kuri įgauna totalios demokratijos be demoso formą
Kavoliška Vinco Kudirkos psichobiografija
Full text linkThe article deals with the biography of Vincas Kudirka, one of the leaders of Lithuanian National Revival in XIX century, written by Lithuanian-American scientist Vytautas Kavolis (1930–1996). It is stated that, instead of its overt focus on the person only, the biography, named Žmogaus genezė (The Origin of Man) (1963), actually deals with the whole social group, Lithuanian national movement, and its psychic life. It is argued that scrutinizing life-history of its leader Kavolis aims at disclosing the emotionality shared by the members of the movement. Therefore by its nature the biography is a work of social psychology. Such approach to Žmogaus genezė is based on two arguments. First, in his analysis Kavolis uses the psycho-historical method developed by American psychoanalyst Erik H. Erikson. The main presupposition of this method asserts that intellectual or political leader represents the collective psychic processes taking place in his followers. Second, attention should be paid to the fact that Vincas Kudirka is treated as a figure embodying collective psychic processes by Kavolis in his monographs Sąmoningumo trajektorijos (Trajectories of Consciousness) (1986) and Epochų signatūros (Signatures of Epochs) (1991), summarizing the scientist’s explorations in the field of Lithuanian studies.Straipsnyje nagrinėjama Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio parašyta vieno iš XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių nacionalinio išsivadavimo lyderių Vinco Kudirkos biografija „Žmogaus genezė“. Teigiama, kad ši biografija priklauso socialinės psichologijos sričiai. Įrodinėjama, kad gilindamasis į Vinco Kudirkos gyvenimo istoriją Kavolis siekia atskleisti visam lietuvių nacionaliniam judėjimui būdingą kolektyvinį emocionalumą, kuris yra ne kas kita, kaip jo dalyviams bendros emocinės nuostatos, nukreiptos į jų išorinę aplinką sudarančius objektus. Toks požiūris grindžiamas dviem argumentais. Pirma, nagrinėdamas Kudirkos asmenybės formavimąsi Kavolis taiko amerikiečių psichoanalitiko Eriko H. Eriksono išplėtotą psichoistorinį metodą, kuris paremtas prielaida, jog intelektualinis ar politinis lyderis reprezentuoja savo pasekėjuose vykstančius kolektyvinius psichinius procesus. Antra, atkreipiamas dėmesys, jog Kudirka kaip kolektyvinio emocionalumo įkūnytojas pristatomas Kavolio lituanistinius tyrinėjimus apibendrinančiose monografijose „Sąmoningumo trajektorijos“ ir „Epochų signatūros“
Socialinių ir humanitarinių mokslų vertės paieškos Lietuvoje: monizmas, pliuralizmas ir administracinė kontrolė
Full text linkThe article analyzes the evaluation discourse and practices of Lithuanian social sciences and humanities (SSH). The special attention is also paid at the ways, in which two rival philosophical conceptions of science – monism and pluralism – structure national field of science. The issues of recognition and identification of scientific value are discussed structurally reconstructing the major premises and approaches in the social sciences and humanities evaluation discourse from 1994 to 2015. The article as well reveals what social implications in academia the legal and administrative decisions generated by this discourse had, and what were the reactions to the decisions by the research communities in social science and humanities. We argue that the dynamics of the administrative system is generated not only by the tension between monism (positivism) and pluralism (epistemic variety) but also by resistance of research communities to increasing administrative control. The latter form of control employing its technical decisions implicitly devalues SSH and negates their meaningfulness. Administrative control orients towards global systems of symbolic prestige, which results in reproduction of unequal power relations between different research disciplines as well as between researchers and research administrators.Straipsnyje analizuojamas lietuviškų socialinių ir humanitarinių mokslų (SHM) vertinimo diskursas ir kaip konkuruojančios filosofinės mokslo sampratos – monizmas ir pliuralizmas – struktūruoja nacionalinį mokslo lauką. Mokslinės vertės atpažinimo ir identifikavimo klausimas aptariamas rekonstruojant svarbiausias 1994–2015 m. plėtoto diskurso apie SHM vertinimo kriterijus prielaidas bei pozicijas. Siekiama parodyti, kokias implikacijas akademiniame pasaulyje turėjo šio diskurso generuoti teisiniai ir administraciniai sprendimai ir kokiais būdais SHM bendruomenės reagavo į šiuos sprendimus. Straipsnyje teigiame, kad mokslo administracinės sistemos dinamiką generuoja ne tik įtampa tarp monizmo (pozityvizmo) ir pliuralizmo (epistemologinės įvairovės), bet ir mokslo bendruomenių priešinimasis didėjančiai administracinei kontrolei, kuri netiesiogiai techniniais sprendimais devalvuoja SHM ir dažnai paneigia jų prasmingumą, o skatindama orientuotis į globalias simbolinio prestižo sistemas reprodukuoja netolygius galios santykius tiek tarp skirtingų mokslinių disciplinų, tiek tarp mokslo administratorių ir mokslininkų