Sociologija. Mintis ir veiksmas
Not a member yet
541 research outputs found
Sort by
Institucinis artumas kaip strategija: Lietuvos ir Lenkijos kairiojo feminizmo išraiškų tipologija
Full text linkThis article examines the strategies and forms of action of leftist feminists in Lithuania and Poland by employing the concept of institutional proximity as an analytical tool. Based on ethnographic research conducted between 2022 and 2024, involving 20 activists, it proposes a tripartite typology that distinguishes the political, parapolitical, and transsocial realms of action. This typology enables analysis not only of political opportunity structures but also of the significance of strategic, ethical, and ideological decisions for the modalities of leftist feminism in the post-socialist context. The article treats leftist feminism as a decentralized social movement whose participants deliberately choose how far from institutional politics to position their actions in order to bring about the desired social change. The study reveals that women’s decisions to act in one realm or another are not static but dynamic, often shifting depending on the political climate, personal circumstances, and changes in power relations. This typology allows for an understanding of how the parapolitical level can become both a springboard into institutional politics and a space of withdrawal; how transsocial practices generate latent movement potential; and how institutional activity often entails compromises and internal conflict. The comparative analysis of Lithuania and Poland shows that, although Polish leftist feminists have a longer tradition of institutional political expression, they also face challenges characteristic of systemic sexism and the discrimination of women within political and social movements. Straipsnyje pasitelkiant institucinio artumo sąvoką nagrinėjamos Lietuvos ir Lenkijos kairiųjų feminisčių veikimo strategijos ir formos. Remiantis 2022–2024 m. atliktu etnografiniu tyrimu, kuriame dalyvavo 20 aktyvisčių, siūloma trinarė tipologija, išskirianti politinį, parapolitinį ir transsocialųjį veiklos laukus. Ši tipologija leidžia analizuoti ne tik politinių galimybių struktūrų, bet ir strateginių, etinių bei ideologinių apsisprendimų reikšmę kairiojo feminizmo raiškai posocialistiniame kontekste. Straipsnyje kairysis feminizmas traktuojamas kaip decentralizuotas socialinis judėjimas, kurio dalyvės sąmoningai renkasi, kaip arti ar toli nuo institucinės politikos pozicionuoti savo veiklą, kad įgyvendintų trokštamus socialinius pokyčius. Tyrimas atskleidžia, kad moterų pasirinkimai veikti viename ar kitame lauke nėra statiški – jų veiklos trajektorijos yra dinamiškos, neretai kintančios priklausomai nuo politinio klimato, asmeninių aplinkybių ir galios santykių pokyčių. Ši tipologija leidžia atskleisti, kaip parapolitinis laukas tampa tiek tramplynu į institucinę politiką, tiek atsitraukimo erdve; kaip transsocialios praktikos kuria latentinį judėjimo potencialą; ir kaip institucinė veikla dažnai suponuoja kompromisus bei vidinį konfliktą. Lyginamoji Lietuvos ir Lenkijos analizė parodo, kad nors Lenkijos kairiosios feministės turi ilgesnę politinės institucinės raiškos tradiciją, jos taip pat susiduria su iššūkiais, būdingais sisteminiam seksizmui ir moterų diskriminacijai politiniuose ir socialiniuose judėjimuose
Mėgėjiškai bėgiojantys vyrai ir atletiškosios tapatybės konstravimas maratono lauke
Full text linkDrawing on Bourdieu’s concepts of field, capital, and habitus, this article examines the construction of athletic identity among amateur male runners. Based on eight semi-structured interviews, it highlights the motivations that lead men into the field of running, shifts in body perception, and the role of gender in identity formation. Running emerges as a crucial means of self-discovery, discipline, and social recognition. Marathon runners often follow a shared trajectory of professionalization: initial goals linked to health and well-being gradually give way to the pursuit of competition, rivalry, and testing of personal limits. Preparing for a marathon involves navigating between positive and negative bodily experiences; when injury occurs, athletic identity may fracture, provoking intense emotional struggles. The article argues that bodily transformation becomes inseparable from identity, enabling men to construct versions of themselves that resonate with contemporary norms of masculinity. The athletic body operates as symbolic capital, reinforcing masculine identity and securing one’s position within the field of running.Pasitelkiant Bourdieu lauko, kapitalo ir habitus sampratas, straipsnyje analizuojamos mėgėjiškai bėgiojančių vyrų atletiškosios tapatybės konstravimo patirtys. Remiantis 8 pusiau struktūruotais interviu atskleidžiami motyvai, atvedantys vyrus į bėgimo lauką, kūno sampratos kaita ir lyties vaidmuo atletiškosios tapatybės formavimuisi. Bėgimas mėgėjiškai sportuojantiems vyrams tampa svarbia savęs pažinimo, disciplinos ir socialinio pripažinimo priemone. Maratono bėgikai pasižymi panašia profesionalėjimo trajektorija: pirminius su bėgimo pradžia siejamus tikslus, kaip antai sveikata ar gera savijauta, pakeičia noras varžytis, konkuruoti ir patikrinti savo galimybių ribas. Varžyboms besiruošiantys asmenys nuolat balansuoja tarp pozityvios ir negatyvios kūno patirties – bėgikui patyrus traumą atletiškoji tapatybė gali sueižėti, o pats sportininkas patirti sunkių emocinių išgyvenimų. Kūno transformacija, kurią patiria bėgikas, tampa neatsiejama tapatybės dalimi, padedančia vyrams kurti savęs versiją, atitinkančią šiuolaikinio vyriškumo normas. Atletiškas kūnas veikia kaip simbolinis kapitalas, stiprinantis vyriškąją tapatybę ir padedantis įsitvirtinti bėgimo lauke
Suvaldyti ar pažinti: metodologinės socialinės erdvės analizės problemos miesto studijose
Full text linkContemporary interdisciplinary urban studies often rely on census data. While analyses based on such data provide insights into territorial and spatial processes, they also present clear epistemological limitations. Generated by the administrative apparatus of the state, these data offer pre-constructed representations of social reality, primarily intended for governance purposes. Consequently, researchers using such data risk accepting them as objective reality. This paper explores how the use of geo-referenced data, particularly its mapping, affects the researcher’s imagination. Drawing on Pierre Bourdieu’s critique of classification, the paper proposes viewing census categories as individual descriptors of a multidimensional social space. Using the case study of the relationship between social and physical space in the city of Stavanger, it discusses possible methodological alternatives for the analysis of geo-referenced census data. In Lithuania, spatial research remains largely dominated by positivist approaches. Moving beyond this paradigm could allow for better use of emerging open data infrastructures and foster a deeper understanding of Lithuanian social structures and their influence on spatial change.Šiuolaikinės tarpdisciplininės miesto studijos dažnai remiasi gyventojų surašymo duomenimis. Ir nors tokiais duomenimis grįsta analizė padeda pažinti teritorinius ar erdvinius procesus, ji dažnai turi aiškių epistemologinių ribotumų. Šie duomenys, kuriuos generuoja valstybės administracinis aparatas, siūlo išankstines su valdymo tikslais susijusias socialinės tikrovės reprezentacijas. O tokius duomenis naudojantys mokslininkai rizikuoja priimti jas kaip objektyvią realybę. Straipsnyje siūloma pažvelgti, kaip georeferencinių duomenų naudojimas, ypač jų kartografavimas, veikia tyrėjų vaizduotę. Sekant Pierre’o Bourdieu plėtota klasifikavimo kritika straipsnyje siūloma į surašymo duomenų kategorijas žiūrėti kaip į atskirus daugiamatę socialinę erdvę aprašančius elementus. O pasitelkiant Stavangerio miesto socialinės erdvės ir fizinės erdvės ryšių analizės pavyzdį straipsnyje aptariamos galimos georeferencinių surašymo duomenų analizės metodologinės alternatyvos. Lietuvos erdviniuose tyrimuose vis dar dominuoja pozityvistinė prieiga. Atsitraukimas nuo jos padėtų išnaudoti naujas atvirų duomenų infrastruktūras, kurios atveria galimybę geriau suprasti Lietuvos visuomenės socialines struktūras ir jų poveikį teritorijų kaitai
Vaizduotė ir kūrybiškumas kaip kultūros vertybės Lietuvos gyventojų sąmonėje
Full text linkImagination and creativity are emerging as human qualities that are seen as essential to finding new solutions to the challenges of the contemporary world. Recognizing that creativity is not only an individual, but also a communal trait, there is an increasing focus on creating a cultural and social environment that is conducive to creativity, where playfulness and imagination are valued, where freedom of expression is encouraged, and where openness to diversity and a tolerance for risk-taking and failure prevail. One of the fundamental elements of such an environment is the common societal perception that imagination is an important part of human activity. Using the data of the European Values Study, this article analyzes the attitude of Lithuanian society towards the importance of fostering of imagination, its socio-demographic differences and the dynamics of this attitude in 1990–2017.Vaizduotė ir kūrybiškumas tampa tomis žmogiškosiomis savybėmis, kurios imamos suvokti kaip esminės, ieškant naujų sprendimų, kaip atsiliepti į šiuolaikinio pasaulio keliamus iššūkius. Pripažįstant, kad kūrybiškumas yra ne tik individuali, bet ir bendruomeninė savybė, vis daugiau dėmesio skiriama jį skatinančios kultūrinės ir socialinės aplinkos, kurioje vertinamas žaismingumas ir vaizduotė, saviraiškos laisvė, vyrauja atvirumas įvairovei bei pakantumas rizikai ir nesėkmėms, kūrimui. Vienas iš pamatinių tokios aplinkos elementų yra bendra visuomenėje vyraujanti nuostata, kad vaizduotė yra svarbus žmogiškosios veiklos dėmuo. Šiame straipsnyje, pasitelkiant Europos vertybių tyrimo (EVT) duomenis, analizuojamas Lietuvos visuomenės požiūris į vaizduotės ugdymo svarbą, skirtingų socialinių-demografinių grupių nuostatų skirtumai ir šių nuostatų dinamika 1990–2017 metais
Smurto prieš translyčius asmenis problema įkalinimo įstaigose
Full text linkThis article analyses the issue of violence against transgender individuals in prisons, focusing on legislative regulation in various countries. According to the study, transgender people are more likely to commit crimes as a result of systemic discrimination, but they are also more likely to face violent attacks once inside prison. It could be argued that international legal instruments aimed at ensuring transgender rights in prisons are not effective, and they regulate the rights of prisoners in a more general manner. Positive examples of legal regulation regarding the protection of transgender rights in various countries can also be viewed as best practices. This study suggests that legal reforms are required in transgender inmate rights policies to prevent incidents of violence. Šiame straipsnyje apžvelgiama smurto prieš translyčius asmenis problema įkalinimo įstaigose, pasitelkiant įvairių šalių teisinio reguliavimo patirtį ir mokslinius tyrimus. Apžvalga atskleidžia, kad translyčiai dėl sisteminės diskriminacijos turi didesnę riziką ne tik nusikalsti, bet ir patekę į įkalinimo įstaigas susiduria su didesniu smurto išpuolių pavojumi. Pavieniai tarptautiniai teisiniai dokumentai, skirti translyčių teisėms užtikrinti įkalinimo įstaigose, nėra efektyvūs ir daugiau bendra tvarka reguliuoja kalinių teises, tačiau galima įžvelgti ir teigiamų kai kurių užsienio valstybių teisinio reguliavimo pavyzdžių, kurie gina translyčių teises įkalinimo įstaigose. Apžvalga rodo, kad siekiant užkirsti kelią smurtavimo atvejams valstybių vykdomoje translyčių kalinių teisių politikoje būtini teisiniai pokyčiai
Socialinis teisingumas XXI amžiuje: ar gerovės valstybė vis dar prasminga teorinė konstrukcija šiuolaikinei demokratijai?
Full text linkThe article examines the ideologem of the decline of the welfare state. The main question is whether the welfare state is still possible in contemporary society. It is argued that the thesis of the impossibility of the welfare state is an ideological statement, and the supposedly objective demise of the welfare state is what M. Foucault called ‘the regime of truth’. The article contrasts the procedural and substantive features of the concept of the welfare state. According to J. Habermas’ theory of legitimation crisis, the welfare state and the social rights it provides are not treated as paternalistic and freedom-restricting measures but rather as the foundation of legitimation
Autokratija ir demokratija
Full text linkThis paper examines the distinction between autocracy and democracy, proposing that these political systems are best understood at the level of civilizations, where cultural traditions provide methodological access to their core principles. It traces the historical connection between autocracy and theocracy, showing how the divinization of rulers—exemplified by doctrines such as the “divine right of kings”—enabled universal claims and underpinned practices of expansion and colonialism. Within this framework, the paper contrasts the relative stability and social welfare associated with aristocratic rule against the volatility and arbitrary power of opportunistic autocracy. The Russian Empire’s transformation into the Soviet Union is analyzed as a paradigmatic case, illustrating how one autocratic form was replaced by a more ruthless successor without producing substantive benefits for the population. In counterpoint, the paper develops the concept of “authentic revolution,” drawing on classical Greek thought and the emergence of the polis as a juridical state grounded in self-awareness, collective responsibility, and mutual consent. Such a revolution aims to safeguard human freedom and rights. By contrast, “second liberation” movements such as Marxism are critiqued for subordinating individual rights and institutions to collective control, thereby undermining the very freedom they claim to achieve.Straipsnyje svarstoma autokratijos ir demokratijos problema, teigiant, kad šias politines sistemas būtina analizuoti civilizacijos lygmeniu, o jų pagrindinius principus metodologiškai geriausia suvokti tik atsižvelgiant į jų kilmės kultūrines tradicijas. Straipsnyje parodomos istorinės autokratijos ir teokratijos sąsajos, kaip valdovų dievinimas, išreikštas „dieviškosios karalių teisės“ doktrinoje, leido formuluoti universalius visuomenės sąrangos principus ir tuo pagrindė ekspansiją ir kolonializmą. Šiame kontekste aptariamas santykinis stabilumas ir socialinė gerovė, susijusi su aristokratine valdžia, su oportunistinės autokratijos nepastovumu ir savavališka valdžia. Rusijos imperijos transformacija į Sovietų Sąjungą pateikiama kaip pavyzdinis atvejis, iliustruojantis, kaip viena autokratinė forma buvo pakeista dar žiauresne, nesuteikdama gyventojams jokios realios naudos. Straipsnyje plėtojama „autentiškos revoliucijos“ koncepcija, grindžiama klasikinės graikų minties tradicija: kartu su polio atsiradimu užgimsta ir unikali teisinė valstybė, grindžiama savimonės, kolektyvinės atsakomybės ir abipusio sutikimo principais. Tokia revoliucija siekia apsaugoti žmogaus laisvę ir teises. O „antrojo išsilaisvinimo“ judėjimai, kaip antai marksizmas, kritikuojami už tai, kad subordinuoja individualias teises ir institucijas kolektyvinei kontrolei, taip pakenkdami tai pačiai laisvei, kurios jie teigia siekiantys
Apie religines mažumas, visuomenę ir valstybę šiuolaikinėje Lietuvoje
Full text linkKnygos recenzija: Ališauskienė, Milda. 2023. Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. p. 213. ISBN 978-609-467-556-0Knygos recenzija: Ališauskienė, Milda. 2023. Religinės mažumos, visuomenė ir valstybė šiuolaikinėje Lietuvoje. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. p. 213. ISBN 978-609-467-556-
Naujas žodis socialinių restauracijų lyginamojoje istorinėje sociologijoje
Full text linkReview of two books: Norkus, Zenonas. 2023a. The Great Restoration: Post-Communist Transformations from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Restorations. Leiden: Brill. p. 436. ISBN: 978-90-04-68332-7. https://doi.org/10.1163/9789004683327
Norkus, Zenonas. 2023b. Post-Communist Transformations in Baltic Countries. A Restorations Approach in Comparative Historical Sociology. Cham: Springer. p. 291. ISBN: 978-3-031-39498-0. https://doi.org/10.1007/978-3-031-39496-6Knygų recenzija: Norkus, Zenonas. 2023a. The Great Restoration: Post-Communist Transformations from the Viewpoint of Comparative Historical Sociology of Restorations. Leiden: Brill. p. 436. ISBN: 978-90-04-68332-7. https://doi.org/10.1163/9789004683327
Norkus, Zenonas. 2023b. Post-Communist Transformations in Baltic Countries. A Restorations Approach in Comparative Historical Sociology. Cham: Springer. p. 291. ISBN: 978-3-031-39498-0. https://doi.org/10.1007/978-3-031-39496-
Vytauto Kavolio ciklinė postmodernizmo samprata
Full text linkStraipsnyje aptariama Amerikos lietuvių sociologo Vytauto Kavolio postmodernizmo koncepcija. Jame gilinamasi į šios koncepcijos teorines ištakas, prielaidas ir vietą platesniuose debatuose dėl postmodernizmo. Atsižvelgiant į tai, kad postmodernizmo koncepciją lietuvių išeivių sociologas formuluoja savo modernizacijos teorijos kontekste, pirmosios ištakų ieškoma svarstant klausimą apie antrosios kilmę. Teigiama, jog modernizacijos teoriją, o kartu ir postmodernizmo koncepciją, mokslininkas plėtoja kritiškai reaguodamas į amerikiečių sociologo Alexo Inkeleso modernizacijos teoriją. Svarstant apie Kavolio vietą XX a. antrojoje pusėje Vakarų moksle vykusių diskusijų kontekste, įrodinėjama, kad originaliausias mokslininko indėlis – ciklinė postmodernizmo samprata. Straipsnyje taip pat aptariami Kavolio pateikti postmodernizmo vietos modernizacijos procese apibrėžimai