Acta Paedagogica Vilnensia
Not a member yet
957 research outputs found
Sort by
Būsimų darželio auklėtojų pedagoginių kalbos mokymo įgūdžių tobulinimas tarpkultūrinėje darželio aplinkoje
No full textLanguage learning is a prerequisite for successful intercultural communication. Learning the official language of a country is of significant importance for this process as well as for learning English, which is a globally accepted language in the international community. The training of students, prospective teachers, to work in an intercultural environment includes a complex development of linguistic, pedagogical and intercultural competence. This article is dedicated to developing student teachers’ pedagogical skills in teaching the official language of a country (Bulgarian language in this case) as part of their overall training in intercultural education. The theoretical part contains a brief analysis of specialized linguistic, pedagogical and methodological literature as well as an analysis of preschool education programs in the Republic of Bulgaria.Kalbų mokymasis yra būtina sėkmingo tarpkultūrinio bendravimo sąlyga. Svarbi šio proceso dalis yra valstybinės kalbos mokymasis, tačiau taip pat svarbu mokytis anglų kaip visame pasaulyje vartojamos tarptautinės bendruomenės kalbos. Rengiant auklėtojus darbui tarpkultūrinėje aplinkoje reikėtų visapusiškai gilinti jų kalbines, pedagogines ir tarpkultūrines kompetencijas. Šis straipsnis skiriamas darželio auklėtojų valstybinės (šiuo atveju bulgarų) kalbos pedagoginiams įgūdžiams tobulinti kaip vienam iš auklėtojų rengimo tarpkultūrinio ugdymo srityje programos dėmenų. Teorinėje dalyje pateikiama trumpa specializuotos lingvistinės, pedagoginės ir metodologinės literatūros ir ikimokyklinio ugdymo programų Bulgarijos Respublikoje analizė.
Skaitmeninės kultūros transformacijos pedagogikos doktorantūros studijose: Latvijos universiteto atvejis
No full textQuality assurance within higher education studies, in the context of challenges associated with digital culture, requires scientific analysis. The legislation of Latvia predetermines that higher education institutions, being autonomous education and research institutions, are responsible for the quality of education delivered in Latvian higher education establishments. The hierarchic analysis of the most important development and planning documents of Latvia allows to conclude that the digitalization of the higher education area bears only a permissive character; however, the assurance of education quality nowadays is impossible without meaningful integration of ICT in the study process. The research conducted by the European Association of Universities on the transformations of higher education area in the context of digitalization has led to the conclusions that the development of digitalization strategies within the European higher education area has not been put forward as a national level issue remaining the responsibility of the education institutions themselves. Therefore, it is crucial to explore how the changes caused by digitalization are implemented in the concrete study programs. It is particularly important to explore the quality of higher education programs, as the programs within this education cycle comprise both education and research, illustrating the essence of the higher education institution as an autonomous education and research institution. The study, by applying the discourse analysis as a research method, aimed to assess the doctoral program of pedagogy, implemented by the University of Latvia, in order to find out how the discourse characterizing the digitalization of higher education is revealed in the annual self-evaluation reports of the programme.Tyrimo tikslas buvo taikant diskurso analizę ištirti Latvijos universiteto pedagogikos doktorantūros programą ir metines savianalizės ataskaitas nuo 1999–2000 iki 2014–2015 mokslo metų ir išsiaiškinti, kaip vystėsi programos skaitmeninimo diskursas ir kaip jis prisideda prie programos kokybės tobulinimo. Taikoma prieiga apima du etapus: archeologinį ir genealoginį. Pagrindinis archeologinio etapo uždavinys – išanalizuoti teiginių sekas pagal diskurso struktūros formavimo aspektus. Todėl diskursas tiriamas lingvistiniame kontekste vertinant subjektų pateikiamus teiginius apie objektus. Genealoginiame etape dėmesys telkiamas į galios vaidmenį kuriant diskursą, į diskurso kontekstą ir siekiama suprasti, kaip jis formuojamas įgyjant platesnę socialinę vi ziją. Diskurso analizė atskleidžia svarbias pedagogikos doktorantūros programos diskurso skaitmeninimo transformacijas: akademiniais 1999–2000 metais, siekiant gauti informacijos apie programą, ją skleisti ir pan., kaip techniniai ištekliai buvo naudojamos IRT . 2005–2006 mokslo metais skaitmeninimo diskursas transformavosi įgydamas naują struktūrą, kurioje IRT buvo prasmingai integruojamos į studijų procesą išplečiant doktorantams atsiveriančias galimybes tarptautiniame kontekste ir skatinant studijų pasiekimus. Todėl 2010–2011 mokslo metais iš dalies pakito skaitmeninimo diskurso struktūra ir ji gerokai patobulėjo, nes studentams ir dėstytojams buvo suteikta galimybė užsiimti akademine ir mokslinių tyrimų veikla virtualioje mokymosi aplinkoje
Etnografinių tyrimų edukologijoje tarptautinės tendencijos ir raida
No full textThe history of ethnography in social science in Europe dates back to before a 1907 debate in Paris involving leading social scientists, such as Emile Durkheim and René Worms. Worms was one of the first speakers. His account of ethnography was of a descriptive, a-historical method for researching the so-called “primitive societies.” Durkheim, who spoke after Worms, disagreed. Ethnography, he suggested, can provide a basis for both analyzing and synthesizing the understandings of past cultures in relation to the present and, as all human societies have their versijon of civilization, ethnography can be applicable to any of them, he added. Ethnologists and historians in Germany had made this point in fact over a hundred years earlier and most ethnographers have taken this position since Durkheim’s proposition. Martyn Hammersley is amongst them. In his opening article in the inaugural number of the Journal of Ethnography and Education in 2006, he described how ethnography has been used for over 100 years in social science, as a method to investigate cultural meanings and practices influenced by both modern and postmodern epistemologies and a diverse range of theories and methodologies. This article addresses the development sketched by Hammersley and other writers in the field.Kaip teigiama Jeffrey, Walford, Delamont ir Atkinson Wiley tarptautinių edukologijos etnografinių tyrimų vadove (Beach, Bagley and Marques da Silva, 2018) keliuose publikuotuose skyriuose, Hammersley ir Atkinson Etnografija: principai praktikoje – viena iš dažniausiai cituojamų edukologijos etnografinių tyrimų publikacijų Šiaurės Europoje, ypač Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą 1983 metais išleistoje knygoje etnografija aprašoma kaip tyrimo metodas, kuriuo siekiama giliau suprasti lokalias žinias ir kultūrą bei reprezentuoti šią kultūrą ją aprašant. Autoriai pažymi, kad „etnografija apima tiesioginį ir netiesioginį dalyvavimą žmonių gyvenime – stebint, kas vyksta, klausantis, kas sakoma, pateikiant esminius klausimus, renkant visus įmanomus duomenis, kurie padės atskleisti nagrinėjamą problemą – pagrindinį tyrimo objektą“ (1983, p. 1.). Panašių idėjų pateikia ir kiti autoriai. Pasak Trondman, Willis ir Lund (2018), šių idėjų ištakos – 1907 metais Paryžiuje pradėta diskusija apie etnografinius tyrimus, jų galimą vaidmenį ir vertę socialiniam teoretizavimui. Į šią diskusiją įsitraukė tokie socialinių mokslų atstovai, kaip antai Emile Durkheim ir René Worms. Pastarasis pradėjo diskusiją. Pasak jo, etnografija – metodas pavaizduoti „primityvias visuomenes“. Durkheim teigė, kad etnografinis tyrimas yra prasmingesnis ir gali suteikti patikimą pagrindą analizuojant kultūras, kultūros procesus ir jų istorinę raidą visose visuomenėse, ne tik vadinamosiose primityviose. Vėliau šiuo principu vadovavosi Čikagos sociologijos mokykla (angl. Chicago School of Sociology). Pastaraisiais dešimtmečiais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Jungtinėje Karalystėje šiuo principu remiantis nusakomi edukologijos etnografinių tyrimų parametrai. Edukologijos etnografiniai tyrimai pasklido ir kitose šalyse. Šiame straipsnyje apžvelgiama edukologijos etnografinio tyrimo istorinė raida ir šiuolaikiniai iššūkiai, ypač Europoje
Kas archyvuojama etnografiniame archyve? Parodomasis atvejis: iššūkiai tiriant aukštajame moksle besivystančias interdisciplinines programas
No full textThis paper seeks to (re)think what constitutes records within an ethnographic archive by making visible the challenges that our external IE team faced as we entered the records archived by the internal IE team that we were invited to support in the documentation and analysis of a developing Instructional Development Project. Although both teams shared a common conceptual logic-of-inquiry – Interactional Ethnography – It became evident that there were limits to certainty (Green & Baker 2007) that led us to (re)examine why some particular records were archived and what they were records of.Straipsnyje gilinamasi į tai, kokias dedamąsias apima etnografinio archyvo įrašai, ir parodoma, su kokiais iššūkiais susidūrė mūsų interakcinės etnografijos (IE) grupė, tyrusi vidinės interakcinės etnografijos grupės surinktus archyvuotus įrašus, kai buvome pakviesti prisidėti prie vykdomo Mokymo plėtros projekto (MPP, angl. Instructional Development Project) dokumentavimo ir analizės. Išorinėje IE grupėje dalyvavo pagrindinis tyrėjas ir trys doktorantai, o vidinę IE grupę sudarė administracijos direktorius, profesorius iš organizacinės komunikacijos srities, projekto konsultantas ir du etnografai. Nors abi grupės rėmėsi interakcinės etnografijos (angl. Interactional Ethnography (IE) tyrimo logika, vis dėlto atliekant analizę teko susidurti su užtikrintumo ribų (Green, Baker, 2007) problema – kilo klausimas, kodėl buvo archyvuojami būtent tokie įrašai ir kas juose įrašyta. Siekiant atsakyti į šį klausimą, daryta papildomų įrašų, kuriais norėta plačiau išskleisti pradiniame įrašų archyve (vaizdo ir garso įrašuose, lauko užrašuose, dalyvių dialogų stenogramose ir artefaktuose) inskribuotas prasmes, veiksmus ir projekto kūrimo procesus. Įrašus papildžius susirašinėjimais su instruktoriumi el. paštu bei interviu su projekto nariais, tapo lengviau suprasti iteracinius ir rekursinius MPP procesus, kurių pagrindu sukurtas „geriausias šiuo metu siūlomas kursas“. Įsigilinimas į visą IE programos sudarymo procesą, kurio pagrindu sukurtas minėtas kursas, padėjo mūsų išorinei IE grupei geriau suprasti MPP grupės pristatomus įvykius, tekstus, dalyvius, erdves, laiką, prasmes ir konstruojamus veiksmus. Archyvo papildymas buvo naudingas tiriant istorinių įvykių ir institucinių kontekstų lygius, turėjusius įtakos tam, kuria kryptimi vystėsi MPP. Visa tai iškėlė papildomų klausimų: kada archyvas gali būti laikomas pilnu ir ko archyve gali trūkti nuodugniai vertinant konkrečios programos kūrimą skatinančius arba stabdančius veiksnius
Tėvų auklėjimo kompetencijos diskursas Latvijos žiniasklaidos erdvėje (2004–2016 m.)
No full textThe sociopolitical situation in Latvia after joining the European Union in 2004 promoted changes in the society and, as a consequence, substantiated the necessity for the transformation of views and processes in the family as well. This situation initiated the search for and the definition of the new focus within upbringing in the family, all the while stating the dominating discourses both in theory and practice. The change of topical trends also stimulated the discussion on the implementer of the upbringing discourse – the parents – the content and form of the competency in upbringing, thus stating the relevant emphases within the actual situation. This article introduces the analysis of the parents’ competency in upbringing, revealed in the printed medium Mans Mazais (“My Little One”) – a significant and stable promoter of the upbringing discourse among parents and future parents in Latvia since 1994 – with the aim to identify and portray the dominant parenting approaches.Socialinė ir politinė situacija Latvijoje po įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. skatino pokyčius visuomenėje, kurie sudarė prielaidas požiūrio į šeimą ir į joje vykstančius procesus kaitai. Ši situacija skatina atkreipti dėmesį į teorijoje ir praktikoje vyraujantį diskursą ir ieškoti bei apibrėžti naują auklėjimo šeimoje tyrimų centrą. Nagrinėjamų temų kaita skatina diskusiją apie auklėjimo diskurso vykdytojus – tėvus ir auklėjimo kompetencijos turinį bei formą, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į svarbius esamos situaci jos aspektus. Straipsnyje pristatoma reikšmingame Latvijos leidinyje „Mans Mazais („Mano mažylis“), kuriame nuo 1994 m. nuolat skatinamas esamų ir būsimų tėvų auklėjimo diskursas, pateikiama tėvų auklėjimo kompetencijos analizė, kuria siekiama nustatyti ir pavaizduoti dažniausiai taikomus auklėjimo metodus
Kokybinių tyrimų metodologijų mokymas ir mokymasis Lietuvoje besivystančios doktorantų edukacijos kontekste
No full textWith the expansion of available research methodologies, particularly those in qualitative research, scholars began examining the various aspects of doctoral programs, including program design, student experiences and research writing. Recently, more researchers also started investigating research learning and teaching within doctoral programs. However, most of the literature on doctoral preparation is derived from the English-speaking world and research learning in non-English speaking countries remains invisible. To address this inequity, in this study, we examine the teaching and learning of qualitative research within a doctoral qualitative research methods class in Lithuania. In the article, we provide a historical context and present analyses from interviews with one doctoral student and two professors who taught the class. The study demonstrantes a strong potential of Lithuanian scholars to teach, learn and contribute to qualitative research internationally.Kokybinių tyrimų metodologijos mokymasis ir mokymasis doktorantūroje yra mažai tiriamas, bet tai svarbi tyrimų sritis, turint mintyje mokslininkų, gebančių savo kokybiškais tyrimais atliepti lokalios bendruomenės ir globalios visuomenės poreikius bei besivystančias kokybinių tyrimų metodologijas, rengimą. Kita vertus, tarptautiniu mastu mokslinėje literatūroje ypač mažai reprezentuojama besivystančių neanglakalbių šalių doktorantų edukacija. Todėl, siekdami atliepti šią spragą, nagrinėjame kokybinių tyrimų mokymą ir mokymąsi tyrimų metodologijos kurse Lietuvoje. Straipsnyje analizuojami duomenys, gauti vykdant didesnę mokslinių tyrimų programą. Jie buvo renkami, naudojant interviu kaip pokalbį su socialinių ir humanitarinių mokslo krypčių doktorantūroje dėstančiais profesoriais ir doktorantais. Be to, lygia greta buvo atliekama dokumentų analizė, vykdomas formalus ir neformalus stebėjimas, renkami interviu dalyvių reflektyvūs pasakojimai ir kiti kontekstualūs bei kontrastiniai duomenys, reikalingi daugiasluoksnei analizei. Straipsnyje remiamasi vieno interviu su doktorante ir jos dviem dėstytojais analize. Šis atvejis reprezentuoja kitų interviu metų pateiktus pasakojimus tų doktorantų, kurie pastaraisiais metais doktorantūros studijų metu mokėsi kokybinių tyrimų metodologijos kaip studijų dalyko ar jo dalies. Tyrimas rodo jau atsiradusį gana stiprų šalies profesorių potencialą gerai parengti mokslininkus kokybiniams tyrimams atlikti, apgalvotą šiuolaikišką mokymą ir bent dalies jau dabar studijuojančių doktorantų įvairiapusišką bei pasaulinius standartus atitinkantį mokymąsi atlikti kokybinius tyrimus
Daugiakultūriškumas ir tarpkultūriškumas kaip mokymo kompetencijų atskaitos taškai
No full textMulticulturalism is a cultural category typical of the present times, locating the individual within the borderlands of cultures, i.e., in a place of experiencing not only one’s own self and own culture, but also the relation with Others and their cultures. Thus, this is a place of constant choices and cultural identifications, conceptualizing the process of developing multidimensional cultural identity and establishing a community in these cultural borderlands. The frontier character of an individual’s functioning exposes the category of interculturalism by entailing its typical competencies, i.e., social (personal, interpersonal, cross-cultural) and civic ones. The acquisition of such features by the young generation is subject to intentional educational influences, carried out, among others, within the framework of the cross-cultural education. Therefore, the importance is assigned to the role of the teacher and his/her professional competencies (personal, interpretative-communicative, creative-critical, cooperation, axiological, teleological and executive), shaped within academic education.Daugiakultūriškumas yra šiems laikams būdinga kultūros kategorija, nukelianti individą į kultūrų paribius, ten, kur galima patirti ne tik save ir savo kultūrą, bet ir santykį su kitais, jų kultūromis. Tai nuolatinių pasirinkimų ir kultūrinių tapatumų formavimosi vieta, apibrėžianti daugialypio kultūrinio tapatumo kūrimosi procesą ir kurianti bendruomenes kultūros paribiuose. Individo funkcionavimo paribiškumas atveria tarpkultūriškumo kategoriją, kuri talpina savyje įprastas, t. y. socialines (asmenines, tarpasmenines, tarpkultūrines) ir pilietines kompetencijas. Tam, kad jaunoji karta įgytų tokių savumų, ji turi būti kryptingai ugdoma, ir tai, be kita ko, turėtų užtikrinti tarpkultūrinio ugdymo sistema. Todėl daug dėmesio turėtų būti skiriama mokytojo vaidmeniui ir jo(s) akademinio išsilavinimo formuojamoms profesinėms kompetencijoms (asmeninei, interpretavimo-komunikavimo, kūrybingumo-kritiškumo, bendradarbiavimo, aksiologinei, teleologinei ir vykdomajai)
Bendradarbiavimo etnografijos galimybės atskleisti ir kurti vaikų pajėgumą konstruojant gilesnį supratimą apie perkeltųjų vaikų situaciją Kolumbijoje
No full textThe importance of researching children has been recognized by different disciplines; however, this does not necessarily lead researchers to incorporate children’s perspectives and views into the research processes. Traditionally, the understanding of children’s experiences has been conducted from the perspective of adults who are able to speak for them, while children have hardly been taken seriously on their own terms. However, during the 1980s, strategies to combat ways of silencing children expanded in social science research across different disciplinary traditions and paradigms. This paper attempts to delve into the question of active participation of children in the production of knowledge, and the possibilities it opens for both making visible and developing children´s agency. Drawing on a study that examines the ways children displaced by the armed conflict recreate the meanings of their physical and cultural worlds in a violent and impoverished area in Colombia, I will explore the implications of children’s active participation in research. This paper demonstrates that collaborative research provides an opportunity for children to demonstrante their agency in shaping their worlds. Making visible the collaborative research contributions in the Colombian context has a potential of enhancing conceptualizations of research as a form of action that fosters social transformation. Tyrimų apie vaikus reikšmingumą pripažįsta daugelio skirtingų mokslų sričių atstovai, tačiau ne visada tiriamų vaikų požiūris įtraukiamas į tyrimus. Tradiciškai konkrečios vaikų patirties suvokimas buvo formuojamas remiantis suaugusiųjų, kalbančių už vaikus, požiūriu, didesnio dėmesio nekreipiant į tai, ką gali pasakyti patys vaikai. Vis dėlto praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio socialiniuose tyrimuose pradėtos taikyti naujos strategijos, kurias lėmė įvairių mokslo šakų, filosofinių paradigmų kaitos bei pasaulinių organizacijų nuostatų pokyčiai. Šios strategijos skatino kovoti su vaikų sampratos ignoravimu ir siekė įtraukti pačius vaikus ir remtis jų požiūriu į mokslinių tyrimų kūrimą ir vykdymą. Šiame straipsnyje pateikiama etnografinio tyrimo, atskleidžiančio vaikų dalyvavimo kuriant mokslo žinias svarbą, medžiaga. Tyrime nagrinėta, kaip ginkluoto konflikto metu perkeltieji vaikai kuria savo fizinio ir kultūrinio pasaulio prasmę smurto ir skurdo paveiktoje Kolumbijos srityje. Remiantis etnografiniais stebėjimais, interviu ir vaikų sukurtais fotonaratyvais, tyrime buvo plėtojama vaikų aktyvaus dalyvavimo moksliniame tyrime idėja. Šiame straipsnyje pabrėžiama, kad tyrimai bendradarbiaujant su vaikais suteikia jiems galimybę labiau dalyvauti formuojant juos supantį pasaulį. Tyrimų bendradarbiaujant koncepcijos aktualizavimas Kolumbijos kontekste taip pat galėtų stiprinti mokslinius tyrimus ir kaip konkrečią veiklą, skatinančią socialines transformacijas
Formalaus ugdymo atspindžiai informalioje klasės kultūroje: Latvijos atvejis (1964–2004)
No full textThe article describes the reflections of formal education in informal classroom culture in Latvia in the period from 1964 to 2004. The reflections of formal education are considered within different political regimes using two stages of the political system development in the history of Latvia, i.e., starting with the authoritarian regime of the Brezhnevian Stagnation Period to the collapse of the Soviet Union and the democratic period from the restoration of independence of the Republic of Latvia up to the accession of Latvia to the European Union. This article introduces the theoretical interpretation of the concept of informal classroom culture, which provides informatikon on the school of the past, school subjects, the class, classmates etc. up to modern times. Memory albums made by students and photographs were used as written and visual sources for the analysis performed within the research framework by aiming to answer the question of how the components of the education system (e.g., a student, a teacher, study materials and school subjects) are portrayed in the informal classroom culture sources. The research results reveal that the selected elements of formal education are directly or indirectly portrayed in informal classroom culture. Their use and presence are frequent, which substantiates the fact that formal education is a significant component of informal classroom culture.Šiame straipnyje siekiama aprašyti formalaus ugdymo apraiškas informalioje klasės kultūroje Latvijos kontekste. Formalaus ugdymo apraiškų analizė fokusuoja į laikotarpį nuo 1964 iki 2004 metų ir apima du skirtingus Latvijos politinio režimo etapus: autoritarinį nuo Brežnevo stagnacijos iki Sovietų sąjungos žlugimo, ir demokratinį nuo Nepriklausomybės atgavimo iki Latvijos įstojimo į Europos Sąjungą. Straipsnio teorinėje dalyje pristatomas informalios klasės kultūros konceptas, apimantis mokyklos praeities, ugdymo turinio, klasės, klasiokų ir kitus aspektus. Formalaus ugdymo apraiškos informalioje klasės kultūroje atskleidžiamos analizuojant mokinių sukurtus atminimo albumus ir mokyklų fotografijas. Analizės metu siekiama atsakyti į klausimą, kaip skirtingi ugdymo sistemos komponentai (mokinys, mokytojas, mokymo medžiaga ir ugdymo turinys) yra vaizduojami informalios klasės kultūros šaltiniuose. Mokinių atminimo albumų ir fotografijų analizė parodo, kad skirtingi formalaus ugdymo komponentai yra tiesiogiai arba netiesiogiai vaizduojami informalios klasės kultūroje. Formalaus ugdymo minėjimas ir vaizdavimas informalios klasės kultūros šaltiniuose yra dažnas, o tai leidžia teigti, kad formalus ugdymas yra reikšmingas informalios klasės kultūros elementas