Politologija
Not a member yet
726 research outputs found
Sort by
Apriorizmo galimybės socialiniuose moksluose: prakseologinio metodo taikymas politikos analizėje
Full text linkThis article explores the potential of applying a priori deductive reasoning within political science. Contemporary social science methodology relies heavily on empirical research, which is often insufficient for uncovering the universal structure of human action. The article argues that praxeology, the method developed by Ludwig von Mises and grounded in the axiom “man acts”, can provide a suitable epistemological foundation for political science. It emphasizes that pure reason can serve as a valid source of knowledge for certain social phenomena, since all social sciences may begin with analysis of the axiom of human action.To substantiate this argument, the article draws on Immanuel Kant’s account of a priori reasoning, the distinction between historical and philosophical sciences, and the principle of methodological dualism. It maintains that, when combined with a value-neutral definition of the state and politics, praxeology allows political science to be reconceptualized as a branch of the broader science of human action. The article concludes that such an approach opens the possibility of reinterpreting the unique functions and limits of the state, as well as reflecting on the normative dimension of politics.Straipsnyje nagrinėjama a priori dedukcinio samprotavimo taikymo galimybė politikos moksluose. Šiuolaikinė socialinių mokslų metodologija daugiausia remiasi empiriniais tyrimais, kurie neatskleidžia universalių žmogaus veikimo dėsningumų. Todėl siekiama parodyti, kad prakseologija, Ludwigo von Miseso suformuluotas metodas, grindžiamas aksioma „žmogus veikia“, gali tapti tinkamu epistemologiniu pagrindu politikos mokslams. Pabrėžiama, kad grynasis protas yra pakankamas pažinimo šaltinis tam tikrų socialinių reiškinių analizei, nes socialinių mokslų tyrimas gali būti pradedamas nuo žmogaus veikimo aksiomos.Siekiant pagrįsti prakseologinį metodą, remiamasi Immanuelio Kanto a priori samprotavimo samprata, Miseso taikyta skirtimi tarp istorinių ir žmogaus veiklos mokslų bei metodologiniu dualizmu. Argumentuojama, kad pasitelkus vertybiškai neutralų valstybės ir politikos apibrėžimą, prakseologija leidžia nagrinėti politiką kaip žmogaus veiklos mokslo atšaką. Prieinama prie išvados, kad tokia prieiga galėtų atverti galimybes naujai paaiškinti valstybės ribas, unikalias funkcijas ir apmąstyti normatyvinį politikos aspektą
Daugialypės krizės poveikis viešosios politikos ir instituciniams pokyčiams: analizės pagrindas ir metodika
Full text linkThis article introduces a special issue dedicated to examining the management of the polycrisis and the policy responses of Lithuanian governments and public sector organisations between 2021 and 2025. We analyse operational practices in public sector governance and strategic decisions made by national and international/supranational authorities in the domains of migration, energy, and sanctions policy, all within a broader geopolitical context. The article presents the theoretical framework for analysis and research methodology employed in the policy-specific articles of this special issue. Our research also seeks to uncover any spillover effects among individual crises, to identify differences in policy response and crisis management across different policy areas, and to provide suggestions for future research on resilience in public management in the evolving geopolitical context.Šiame įvadiniame straipsnyje pristatomas specialus numeris, skirtas daugialypės krizės valdymo ir Lietuvos valdžios institucijų atsako 2021–2025 m. nagrinėjimui. Platesniame geopolitiniame kontekste analizuojamos operacinės praktikos viešojo sektoriaus valdyme ir nacionalinių bei viršvalstybinių / tarptautinių institucijų strateginiai sprendimai migracijos, energetikos ir sankcijų politikos srityse. Straipsnyje pristatomas teorinis analizės pagrindas ir metodika, taikoma šiame specialiame numeryje publikuojamuose, į atskiras politikos sritis orientuotuose straipsniuose. Šiame tyrime taip pat siekiama atskleisti galimus persiliejimo tarp individualių krizių efektus, nustatyti galimus politikos atsako ir krizės valdymo skirtumus tarp įvairių viešosios politikos sričių, taip pat pateikti siūlymų dėl būsimųjų tyrimų, orientuotų į atsparumo stiprinimą viešajame valdyme besikeičiančioje geopolitinėje aplinkoje
Krizės mums leido daryti dalykus, kuriuos buvome numatę Vyriausybės programoje. Interviu su Ingrida Šimonyte
No full textInterview conducted by Ramūnas Vilpišauskas on January 16, 2025, in Vilnius. Transcribed by Justė Giedraitytė. Interview was edited for brevity and clarity
Ukrainos strateginės kultūros kaita reaguojant į Rusijos keliamas grėsmes
Full text linkThe article focuses on strategic culture as an analytical tool that provides a deeper understanding of a state’s behavior and its strategic choice to use force, whether for aggression or self-defense, using Russia’s full-scale war against Ukraine as a case study. While strategic culture is generally resistant to change, we identified shifts in Ukraine’s strategic culture in response to external shocks in 2014 and 2022. This was based on an analysis of military-political behavior patterns, components, and manifestations of strategic culture, as reflected in state strategies on national security and defense, as well as in other relevant documents and texts. We argue that Russia’s aggressive military-political behavior, shaped by Soviet-imperial revanchist sentiments, has become an existential threat to Ukraine. This study contributes to a better understanding of why some conflict resolution measures and strategies have proven ineffective in addressing the ongoing Russian war.Straipsnio dėmesio centre yra strateginė kultūra kaip analitinė priemonė, kuria naudojantis galima geriau suprasti valstybių elgseną ir strateginius pasirinkimus tiek kalbant apie agresiją, tiek apie savisaugą. Kaip atvejo studija yra nagrinėjamas Rusijos karas prieš Ukrainą. Nors strateginė kultūra paprastai vertinama kaip menkai kintanti, straipsnyje nurodomi Ukrainos strateginės kultūros poslinkiai, kurie įvyko dėl išorės spaudimo 2014–2022 metais. Tai daroma nagrinėjant karines-politines elgsenos tendencijas ir elementus, taip pat strateginės kultūros, kuri išsakoma valstybės nacionalinio saugumo ir gynybos strategijose bei kituose dokumentuose, apraiškas. Teigiame, kad Rusijos politinė-karinė elgsena, tapusi egzistencinės grėsmės Ukrainai priežastimi, buvo suformuota sovietinio-imperinio revanšistinio siekio. Straipsnis taip pat padeda geriau paaiškinti, kodėl kai kurios konflikto sprendimo priemonės ir strategijos buvo neefektyvios Rusijos pradėto karo metu
„Atrastos“ senos istorijos: sovietmečio mitai apie 1918–1919 m. Vakarų sąjungininkų intervenciją į Rusijos šiaurę karo Ukrainoje kontekste. Mudjugo koncentracijos stovyklos muziejaus atvejis
Full text linkThe mythology of the foreign interference into the Russian civil war goes to the heart of the memory politics in Putin’s Russia today, most recently in connection with the invasion in Ukraine. In a bid to unite the country against perceived threats from the NATO alliance, the Russian leadership engages Soviet narratives going back to the Allied intervention into North Russia in 1918–1920, as a deterrent against association with the West. During Soviet times multiple memorials were created in the North to the victims of intervention in support of this narrative. Central to it was the Mudyug ‘concentration camp’ museum, established to demonstrate the atrocities of the intervention forces. Following the collapse of the Soviet Union this museum was branded as propaganda and eventually got decommissioned. Yet after Russia’s annexation of Crimea in 2014 and subsequent war with Ukraine, the old intervention narratives saw a comeback. Backed by the state, the local memory activists in Arkhangelsk in North Russia took to restoring the Mudyug camp museum as a forepost of patriotic tourism in the region. Mitai apie užsienio šalių kišimąsi į 1918–1920 m. Rusijos pilietinį karą yra Putino Rusijos atminties politikos šerdis. Pastaruoju metu jie ypač plačiai naudojami Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste. Siekdamas suvienyti šalį prieš tariamą NATO aljanso grėsmę, Putino režimas kaip atgrasymo nuo ryšių su Vakarais priemonę pasitelkia sovietmečio naratyvus apie 1918–1920 m. sąjungininkų intervenciją į Šiaurės Rusiją. Sovietmečiu Rusijos šiaurėje šios intervencijos aukoms buvo pastatyta daugybė paminklų, kuriais siekta įtvirtinti šį naratyvą. Iš jų svarbiausias – Mudjugo (rus. Мудьюг) „koncentracijos stovyklos“ muziejus, įkurtas norint parodyti Vakarų sąjungininkų intervencijos žiaurumą. Žlugus Sovietų Sąjungai Mudjugo muziejus buvo pavadintas propagandos įrankiu ir ilgainiui panaikintas, tačiau 2014 m., Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus karą Ukrainoje, senieji intervencijos naratyvai atgijo. Valstybės remiami vietiniai Šiaurės Rusijos Archangelsko miesto atminties aktyvistai atkūrė Mudjugo koncentracijos stovyklos muziejų ir pavertė jį patriotinio turizmo šiame regione forpostu