Politologija

Kabakovas, Aleksandras

Nesugrįžėlis. Kino apysaka (pradžia)

Bielinis, Lauras

Redakcinė kolegija ir turinys

Šmulkštys, Julius

English

Politiniai mokslai vakar ir šiandien

Krupavičius, Algimantas

ALGIS KRUPAVICIUS 
POLITIKOS MOKSLAS LONDONE 
(Referuojamoji apžvalga 1) 
Apžvalgos tikslas - pateikti bendrą vaizdą politikos mokslo disci-
plinų, dėstomų tondono ekonomikos ir politikos mokslo mokykloje. 
Minėta mokykla yra autonomiškas Londono universiteto padalinys. 
Londono universiteto pasirinkimas pavyzdžiu nėra atsi-
tiktinis. Svarbiausia priežastis ta, kad vienos seniausių ne tik 
Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje politikos mokslo ir jo 
dėstymo tradicijos sukauptos šioje mokymo įstaigoje. Apie tai galima 
buvo išgirsti susitikimuose su britų politikos specialistais, tą patį tvirtino 
rugsėjo mėnesį Lietuvoje viešėjęs Frankfurto prie Maino universiteto 
politikos profesorius E. Jahn. Jis pažymėjo, kad politikos disciplinos 
VFR buvo formuojamos remiantis anglosaksiškųjų šalių patyrimu. Tą 
_patvirtina ir gausybė politologinės literatoros, parengtos Didžiojoje 
Britanijoje. Tad mosų universitetams ir institutams Lon-
dono universiteto ekonomikos ir politikos mokykla turėtų boti klasiki-
nis politikos disciplinų dėstymo pavyzdys. Didžiausias dėmesys 
apžvalgoje skiriamas disciplinoms, dėstomoms valdymo, arba 
valdžios, fakultete 1988/89 mokslo metais. šio fakulteto tiesioginė 
funkcija kaip tik ir yra politikos disciplinų dėstymas, nors kai kuriuos 
tokius pat kursus turi sociologijos ir valstybės teisės fakultetai. 
Valdymo fakultete studijuojama apie 150 politikos disciplinų. 
šį įspodingą skaičių žymia dalimi sąlygoja tai, kad Londono ekono-
mikos ir politikos mokykla yra labai specializuota ir rengia aukščiau­
sios kvalifikacijos specialistus, todėl dalis disciplinų skirta 
žmonėms, siekiantiems mokslinių laipsnių po universiteto baigimo. 
Studentų (ne bosimų politikos specialistų) krūvis taip pat įspOdingas. 
Jie privalo nuolat studijuoti ne mažiau kaip 8 disciplinas iš daugiau nei 
74 
30 per visą mokymosi laiką. Konkrečius kursus studentai renkasi 
atsižvelgdami į indiviouaių pasirengimą. 
Studemams skirti kursai gana įvairas. Vieni jų istoriniai (kaip 
amai Didžiosios Britanijos XX a. politikos istorija, politinės min-
ties istorija), kiti - teoriniai (lyginamoji politikos analizė, poli-
tikos tiiosofija), treti - empiriniai (Rytų Europos šalių politika, Euro-
pos aaugpaninės sistemos). Kursų apimtis irgi įvairi: nuo 56 
užsiemimų, sKinų pcniiiKos sociologijos studijoms, iki 5 užsiėmimų 
šiuolaiKinėms vaisiybės vaidymo probiemoms. Tai priklauso nuo 
terncn; pobūdžio. Dažniausiai kurso apimtis yra 20-25 paskaitos po 2 
valandas ir tiek pat seminarų. Labiau specializuotiems kursams ski-
riama mažiau užsiėmimų, bet iki jų studentai paprastai privalo lankyti 
bendruosius, t.y. įvadinius kursus. Didesnis valandų skaičius skiria-
mas teorinėms ir filosoįinėms disciplinoms, ypač politinės minties 
klasikai. Pavyzdžiui , specializuoti kursai, skirti Platonui, Aristoteliui, 
Hoosui, ~ėgeiiui ir kt., trunka 15-20 užsiėmimų. Paprastai juos lanko 
studentai, besiruošianiys moksliniam darbui vienoje iš politikos moksio 
sričių. Be.to, valdymo fakultetas, sudėtinė Londono ekonomikos ir 
politikos moKykios dalis, itin išsamių politikos žinių reikalauja iš ekono-
mikos specialybių s-cudentų. Tai visai nebūdinga pas mus, kur kursai 
nėra dnerencijuoti pagal specialybes. Apie tai, matyt, verta pagalvoti 
tiek politikos istorijos irteorijos katedroms, tiek fakultetų dekanatams, 
ypač humanitarinių. 
Ir aar vienas didaKCinis pasamprotavimas. Studentų laisvė 
rinktis discipiinas yra santykinė, nes fakultete dėstomi kursai yra 
tarpusavyje suoordinuoti. Todėl realiai susiklosto tam tikras eiliškumas 
ir pasirinkimo tvarka. Šioje situacijoje didesnę laisvę turi tik studentai 
lyderiai, kurie, turėdami gerą individualų pasirengimą, gali imtis 
sudėtingesnių kursų studijų, praleisdami įvadinius. Be to, studentai 
yra iabiau apkrauti nei pas mus, ypač turint galvoje jų kontrolės 
formas (apie tai - aptariant konkrečius kursus). 
Dabar aptarsime keletą disciplinų, kurios galėtų boti 
75 
pavyzdžiu, siekiant politikos kursų fundamentalumo ir įvairovės mosų 
Respublikos aukštosiose mokyklose. Pradžioje empirinių kursų 
apžvalga, nors apibūdinimas "empiriniai" tėra santykinis, nes juose 
apstu teorinės medžiagos. 
"Šiuolaikinės politikos ir valdymo" kursas iveda i Didžiosios Bri-
tanijos politikos realijas bei supažindina su svarbiausiomis poli-
tikos koncepcijomis. Teoriną kurso dali sudaro šios politikos kon-
cepcijos: legitimacija, pliuralizmas, konsensusas, reprezentacija, 
atsakomybė, teisės, politikos ir valdžios prigimtis, šiuolaikinės valdžios 
formos: autoritarizmas, totalitarizmas, įvairios demokratijos formos, 
ekonominių ir socialinių jėgų ~aka politinei sistemai, politikos ir 
administravimo santykis, valstybės interesų raiška ir reikšmė, de-
mokratinių teorijų santykis su valdymo bodais ir metodais. Empirinė 
kurso dalis skiriama detaliai Didžiosios Britanijos konstitucinio ir 
demokratinio valdymo analizei, tame tarpe atstovaujamųjų institutų, 
partijų ir"spaudimct grupių, parlamento, vyriausybės, politinės kultūros 
ir tradicijų šiandieninėms problemoms. 
Šio kurso apimtis - 23 kassavaitinės paskaitos. Jų pradžioje 
studentai gauna literatūros sąrašą (tai visų kursų ypatybė). Be to, 
kartą per savaitą vyksta užsiėmimai "klasėje", t.y. seminarai. Papras-
tai kartą per 5 seminarus studentas privalo parengti referatą raštu, 
kurio pagrindu ir vyksta diskusija auditorijoje. 
Literatūros šiam kursui išties gausu (1 ). Todėl ją skiriame i dvi 
dalis: teorinę ir empirinę. Teorine_i literatūrai atstovauja: C. 
Pateman, Participation and Democratic Theory; P. Singer, Democ-
racy and Disobedience; R. A. Dahl, Dilemmas of Pluralist Democ-
racy; C. Lindbloom, Politicsand Markets; P. Dunleavy, D. B. O'Leary, 
Theories of the State; S. Brittan, Participation without Politics. 
Empirinę literatūrą, t.y. skirtą einamųjų politinių procesų ana-
lizei, reprezentuoja H. Drucker et. ai., Developments in British Poli-
ties (vadovėlis) ; David Coates, The Context of British Politics; t. 
Mclean, Dealing in Votes etc. 
76 
Kalbant apie literatūrą reikia pažymėti, kad Didžiojoje Britanijoje 
ji nėra vienalytė, todėl konkrečių darbų aptarimas užimtų daug vietos. 
Be to, tam yra kitos formos - galima rašyti anotacijas, o dar 
geriau recenzijas. TSR Sąjungoje yra tuo užsiimančių specializuotų 
mokslinių institutų. Šioje apžvalgoje tikslingiau trumpai aptarti vyrau-
jančias teorines platformas (jų yra 4), kurių pagrindu parengti tie ar 
kiti "Šiuolaikinės politikos ir valdymo" kurso problemas gvildenan-
tys veikalai (2). 
Pirmoji teorinė platforma - reformuotas pliuralizmas. Jo idėjinis 
credo užfiksuotas jau pavadinime. Jos atstovai teigia, kad šiandieni-
nė Didžiosios Britanijos politinė sistema išlaiko pliuralistinius bruo-
žus, kaip antai: daugiapartiškumas ir partijų konkurencija, santyki-
nis liberalinės demokratinės valstybės neutralumas atskirų socialinių 
grupių atžvilgiu bei sąlyginis socialinis konsensusas šalyje, dėl ko 
politiniai konfliktai objektyviai ribojami ir negriauna politinės ir socia-
linės sistemos pamatų. Iš minėtų autorių šiai pozicijai atstovauja 
l. Mclean. 
Antroji pozicija - naujųjų dešiniųjų požiūris. Jų supratimu, ša-
lies politinė sistema veikia rinkos dėsnių pagrindu. Iš čia išeina 
naujųjų dešiniųjų nepasitenkinimas dabartine dvipartine sistema, 
politinių institutų biurokratizavimu, plačiomis vietos valdžios funkcijomis 
ir apimtimi, lobizmo praktika, ypač profsąjungų įtaka ir patyrimu 
šioje srityje. Vienu iš svarbiausių politinio proceso elementų jie lai-
ko laisvas masinės informacijos priemones. Neodešiniesiems at-
stovauja S. Brittan, Participation without Politics. 
Trečioji platforma - neopliuralistinė. Jos credo - konvergencijos 
idėja. Pastarosios krypties atstovai mano, kad valstybės kišimasis į 
ekonomiką yra objektyvus procesas, sąlygotas siekimo racionali-
zuoti ir socializuoti ekonomiką. Neopliuralistai įžiūri natūralų pag-
rindinių politinių partijų programų suartėjimą. Bet rinkėjas partijas 
tegali rinktis pagal savo skon~ tuo būdu susvetimėja partijų atžvilgiu, 
kurios rinkėjų valią tegali reikšti irgi tik reliatyviai. Tarp žymiausių 
77 
šios srovės atstovų yra konvergencijos teoretikas John K. Galbraith, 
The New lndustrial State (JAV). 
Marksistinė interpretacija (ne marksistinė-lenininė) vienaip ar 
kitaip prioritetą politikoje teikia klasiniam faktoriui. Valstybės organi-
zavimas priklauso ruo buržuazi_jos, o valdžios funkcijas atlieka centrinės 
vyriausybės aparatas, pusiau valstybinės agentūros ir vietos valdžios 
organai. Šioje situacijoje parlamento kontrolė vyriausybei virsta fikcija. 
Tuo remdamiesi marksistai daro išvadą apie Didžiosios Britanijos 
politinės sistemos krizę, nors į(Jyvendinus demokratines reformas jie 
mato galimybę pasiekti santykinį sistemos stabilumo lygį. šios kryp-
ties atstovai - jau minėtas D. Coates ir J. Habermas, Legitimation 
Crisis. 
Aptartų teorinių platformų laikomasi konkrečiuose darbuose, 
kuriuose analizuojami tie ar kiti politiniai institutai ar procesai. 
Dabar grjžkime prie "Šiuolaikinės politikos ir valdymo" kurso. 
Lietuvoje socialinių mokslų studijos paprastai baigiasi egzaminu 
žodžiu. Tuo tarpu Londono universitete priešingai - raštu. Egzamino 
metu kiekvienas studentas gauna apie 16 klausimu., iš kurių jis privalo 
atsakyti pasirinktinai į 4 per 3 valandas. Jei kursas susideda iš kelių 
dalių , privaloma rinktis bent po vieną klausimą iš kiekvienos 
dalies. 
Kitas įvadinio pobūdžio kursas vadinasi "Politinė elgsena". Ji 
sudaro 20 paskaitų ir kassavaitiniai seminarai. Pastaruoju metu studen-
tai privalo parengti net po 6 referatus, į kurių lygį atsižvelgiama 
egzamino metu. Pagrindinis dėmesys disciplinoje skiriamas šalies 
politinėms partijoms, atskirų dabarties politinių lyderių veiklai, 
profsąjungoms, bizniui, viešajai nuomonei, rinkimams ir elektoralinei 
elgsenai, socialinių grupių politiniam aktyvumui, masinės informa-
cijos priemonių ir politikos santykiams, politinei kultūrai, politinei 
socializacijai, politinių sistemų teorijai. Kaip rodo temų ratas, šis 
kursas yra pragmatiškas ir paruošia studentą tam, kad jis galėtų 
susivokti ir dalyvauti šalies politiniame gyvenime. 
78 
šios disciplinos literatūra skirstoma i keletą grupių. Ben-
drojo, apžvalginio pobūdžio darbams reprezentuoja: R. Rose, Poli-
ties in England: An lnterpretation for the 1980's; R. E. Dowse, J. 
Hughes, Political Sociology; R. Miliband, The State in Capitalist 
Society. Politinių partijų problemos nagrinėjamos: R. T. McKenzie, 
British Political Parties (tai klasikinis veikalas); R. Blake, The Conser-
vative Party; P. Whiteley, The LabourPartyinCrisis;N. Tracy, Origins 
of the Social Democratic Party; J. Calder, Liberal Party Politics in 
Britain. Viešosios nuomonės apk!ausų ir metodų problemos aiškina-
mos: C. A. Moser, G. Kalton. Survey Methods in Survey lnvestigation; 
R. M. Worcester. Political Opinion Polling. 
Rinkimų ir elektoralinės elgsenos klausimams skirta: A. Heath et 
ai., How Britain Votes; P. Dun!eavy, C. Husbands, British Democracy 
at the Crossroads; bei f\Jafildo serija, smulkiai analizuojanti kiekvie-
nus praėjuslus visuotinius rinkimus nuo 6-ojo dešimtmečio. 
C. Seymour-Ure, Press, Politics and the Media; J. G. Blumler et 
ai., Challenge of E!ection Broadcasting; P. Golding, P. EIiiot, Making 
the News aptariami masinės informaci_ios prie!Tlonių ir politikos san-
tykiai. Šiuolaikinė politinė ku!tora analizuojama palyginti nedauge-
lyje darb1-1., ir prie žymesniq_ priskirtinas Almond, Verba, Civil 
Culture. 
Politinės socializacijos problemos gvildenamos B. Stacey, Politi-
cal Socialisation in Western Society. 
"Politinės elgsenos" kurso pabaigoje studentai laiko egzaminą 
raštu. Pagrindiniai vertinimo kriterijai yra žinios ir sugebėjimas kri-
tiškai įvertinti kurso medžiagą. 
Šių dviejų sąlyginai empirinių kursų apžvalga rodo, kad juose 
remiamasi visų pirma Didžiosios Britanijos politinio gyvenimo praktika. 
Tad ir mūsų Respublikos besiformuojantiems politikos specialis-
tams, matyt, botina kuo greičiau ir kaip galima kvalifikuočiau nagrinėti 
politinius procesus Lietuvoje irTSR Sąjungoje irtą medžiagą skelbti. 
Kol kas tai labiau politikų nei politikos mokslininkų užsiėmimas. Tai ne 
79 
tik aktualu studentų mokymosi požiūriu, bet skatina ir pasaulio dėmesys 
mums, o ypač poreikis mosų visuomenei susivokti politiniuose 
procesuose ir jų perspektyvose. Užsienio šalių politikos mokslų pa-
tirtis, suprantama, pradiniame etape duoda mums tam tikrus teori-
nius karkasus. Bet politikos mokslo kūną dar reikia nulipdyti, o jo pag-
rindas - Lietuvos ir žymia dalimi TSR Sąjungos politinė realybė. Tai 
jgalintų labiau lygiaverčiais pagrindais bendrauti su Vakarų moksli-
ninkais. 
PASTABOS 
1 Didesnė jos dalis yra ir TSRS MA Visuomenės mokslų infonnacijos institute 
Maskvoje. 
2 Cia autorius remiasi Londono universiteto politikos daktaro P. Dunleavy 
klasifikacija. 
80 


Politikos mokslas Londone (Referuojamoji apžvalga 1)

Jankauskas, Algimantas

Mokomės politologijos

Beach, Waldo

WALDOBEACH 
TOLERANCIJA 
DEMOKRATINl:JE VISUOMENl:JE 
Šiuolaikinių demokratų tarpe tolerancija žmonių santykiuose 
yra pripažintas gėris. Politinio liberalizmo šalininkai griežtai ir sutartinai 
smerkia fanatizmą, dogmatizmą ir taip vadinamąją 
'1ašistinę" mąstyseną. Tačiau vyrauja entuziastiški tolerancijos žavesio 
ir teigiamybių pagyrimai, o aiškaus jos tikrosios esmės ir 
prigimties supratimo parodoma retai. .. 
Tolerancijos problema neišvengiamai kyla iš žmogaus buvimo 
socialiniuose santykiuose. Kai tik du ar trys asmenys susitinka kokia 
proga ar atsitiktinai, galima tikėtis, kad jie suabejos vienas kito 
teiginių teisingumu ir susiginčys ... Kiekvienas pokalbis, kiekviena 
publikacija yra tam tikra prasme mėginimas atversti į savo tikėjimą. 
Galima boti gerai išauklėtu pamokslautoju, kaskart pradedančiu kalbėti 
nuo žodžių "man atrodo, kad" arba "aš laikausi tos nuomonės, kad"; 
galima mokėti baigti diskusiją, elegantiškai leidžiant kitiems nesutikti 
su mumis; galima turėti galvoje, kad savo nuomonę verta reikšti 
santoriai ir nekategoriškai, nes ateitis gali parodyti mosų įsitikinimus 
buvus atsitiktinius ar klaidingus. Nors ir siektume bešališko požiūrio 
į istoriją, dėl mosų riboto buvimo laike tai gali pavykti tik iš dalies. Mes 
niekad negalėsime pažvelgti į daiktus taip, kaip jie bus matomi 
po kokio šimtmečio. Gyvename dabartyje, tad norėdami ką 
įvertinti neišvengiamai turime užimti tokią poziciją, iš kurios žvel-
giant priešingas požiūris mums atrodo ne tik kad skirtingas, bet 
ir nepamatuotas, kadangi vertiname ji savo matu. Tas "kitas", besiski-
riąs pomėgiais ir antipatijomis, politinėmis ar ekonominėmis 
pažioromis, odos spalva, tikyba, atrodo mums mažesnės vertės. Tai 
nėra tiesiog žmogiškas trūkumas, tai yra chroniška žmogiškosios 
situacijos liga. 
Aišku, kad ši dilema neturi gatavų sprendimų, nors kai kurie 
55 
naivuoliai ir tikina juos esant. Galima pulti i visišką reliatyvizmą 
bei skepticizmą, galima traukyti pečiais ir du skirtingus ginčo 
sprendimo bodus laikyti vienodai gerais, o prieštaraujančius vienas 
kitam požiOrius - lygiai teisingais. Kadangi nuomonių daug, tai ob-
jektyvios tiesos tuo ar kitu klausimu nėra, kaip nėra ir didesnio ar 
mažesnio priartėjimo prie tiesos. Šis amžinas skepticizmas ... neretai 
ginamas daugelio šiuolaikinių "emancipuotų" protų, kurie, susidur-
dami su prieštaringais ir skirtingais teiginiais, tvirtina, kad niekas 
neturi teisės nurodinėti kitiems ar priekaištauti dėl klaidų. Atseit, 
moralinis smerkimas atvestų i viduramžišką dogmatizmą ir fana-
tizmą. Šios r□šies skepticizmui pati tolerancija yra summum bonum, 
vešli pieva, kurioje gali ganytis i valias visos nuomonės. Savo paties 
nuomonė žmogui esanti aukščiausias istatymas. 
Nereikia daug irodinėti, kad pamatytume šio moralinio solip-
sizmo absurdiškumą. šis skepticizmas griauna pats save, katego-
riškas jo teigimas atsigręžia prieš ji pati. Juk jo pasekėjui galima 
atsakyti: "Jos teigiate, kad niekas neturėtų nurodinėti kitam. Bet 
šitaip jos pats nurodinėjate tiems, kurie nurodinėja. " Arba, tarkim, 
kaip ši "tolerancija" dera su nepakantumu? Ar imanoma boti tokiam 
be galo tolerantiškam, kad net iššoki didžiausiam gėriui sutiktum 
palankiai? Ne, šitoks anarchiškas skepticizmas pasirodys esąs nie-
kam tinkamas, kai prireiks tikrai ir patikimai spręsti skirtingų įsiti­
kinimų žmonių konfliktus. 
Kitas, priešingas šiam skepticizmui kraštutinumas, - tai naivus 
manymas, jog galima rasti paprastą ir greitą šios problemos sprendimą. 
Šią minties krypti galima botų pavadinti autoritariniu dogmatizmu: 
jeigu mes teigiame, kad ginčo tema privalo turėti objektyvią tiesą ir 
kad būtent mosų palaikoma nuomonė yra teisinga ar bent jau 
teisingesnė už oponento, tai kokią poziciją jo atžvilgiu užimsime? 
Jeigu ginčo objektas yra gyvybiškai svarbus, ... mes savo tvirtą 
nuomonę išreikšime su atviru nepakantumu ar tikriausiai, kad ir 
nenorom, griebsimės jėgos. Ir valstybėje, ir mosų aplinkoje esančių 
tam tikrų "nusikalstamų" grupių atžvilgiu mes nė neabejojame, kad 
56 
reikia griebtis tokių visai netolerantiškų priemonių, kaip fizinis 
izoliavimas arba moralinis pasmerkimas. Ar taip elgiamės ne todėl, 
kad esame visiškai tikri, jog yra riba tarp tinkamo ir nepriimtino 
elgesio, kurią peržengusiam kriminaliniam nusikaltėliui taikytinos 
daugiau ar mažiau griežtos priemonės? Jei mes jsitikinę, kad esame 
teisūs, o tas suklydęs "kitas" yra ir neteisus, ir pavojingas, ar jmanoma 
nepasiduoti nepakantumo jausmui? ... Kuo pavojingesnis oponentas, 
tuo stipresnė netolerancija. 
Pakanka tik suformuluoti šį požiūrį, kad taptų akivaizdos jo ke-
liami pavojai ir kad prisimintume siaubingus nusikaltimus, padarytus 
jo laikantis. šis požiūris - tai balsas tos visuomenės, kuri akmeni-
mis užtvatija savo pranašus ir visus Izraelio ramybės drumstėjus. 
Visuomenė niekad nesugeba atskirti nusikaltėlių nuo savo išganytojų. 
Kristus buvo nukryžiuotas kartu su dviem vagimis. šis dogmatizmas 
būdingas daugelio įsitikinimams. štai solidūs Atėnų piliečiai ramia 
sąžine nuteisė Sokratą myriop, inkvizitoriai kankindavo eretikus Dievo 
garbei, puritonai Bostone korė kvakerius, o nacistai troško "likviduoti" 
žydų tautą. šis požiūris kiek švelnesne forma būdingas visiems tiems 
"respektabiliems" piliečiams, kurie gėrį sutapatina su savo grupiniais 
interesais, su respublikonų ar demokratų partija, su darbininkų klasės 
ar kapitalo interesais ar su amerikietiškuoju gyvenimo būdu. Priešin-
gos pusės šalininkas, tas "kitas", yra ipso facto velnio įrankis, kuriam 
patartina nešdintis kuo toliau, kuris bet kuriuo atveju pasmerktas 
tokiam likimui, kokio nusipelno Dievo neprieteliai. 
Šis pasipūtėliškas dogmatizmas visada patiria teorinį fiasko dėl 
tos paprastos priežasties, kad niekas ir niekad negali pamatuotai 
teigti, jog jam geriau už kitus prieinama galutinė tiesa ar dieviškoji 
išmintis. Tik '1otalitarinis" protas nuolat šitai teigia. Opozicijos 
tylėjimas, anot Mill'io, yra neklystamumo prielaida. Istorijos kelias 
nusėtas daugybės neklystamų tiesų duženų ir pilnas įrodymų 
daugybės kažkada atmestų ir paniekintų tiesų. Laiko tėkmė ne tik 
daro praeitį gana keistą, bet ir pasijuokia iš visų tų, kurie išsako 
absoliučius teiginius apie kažkieno ribotus požiūrius ir tampa įnirtin-
57 
gais kovotojais prieš svetimus paklydimus. 
Tad mes, siekdami atskleisti ir pagristi tikrąją tolerancijos 
esmę, turime vengti tiek neatsakingo skepticizmo, tiek fanatiško 
dogmatizmo. Mes ieškome tokios ištikimybės tiesai ir tvirtam jsitikini-
mui, arba dogmatizmo gerąja to žodžio prasme, kuris derintųsi su 
tokiomis savybėmis kaip kuklumas, bešališkumas, sugebėjimas 
jsiklausyti i naują tiesą Tai geriausi skeptiškos dvasios bruožai. Kaip 
sėkmingai suderinti toleranciją ir jsitikinimą? 
Tikra tolerancija sunkiai pasiekiama; bendraudami pernelyg 
dažnai mėgstame tuos, kurie mėgsta mus. O ta abipusiška "toleran-
cija", kurią rodo toks tokiam, nėra sunkiai pasiekiama ar brangiai 
kainuojanti, nes iš tikrųjų ji yra tiktai abipusiškas savimeilės patenkini-
mas. Tikroji tolerancija pamatoma tik tada, kai individas ar grupė 
asmenų sugeba dalykiškai bendrauti su kovinga, priešingus jsitikini-
mus turinčia opozicija. Bet natūralų tokiose situacijose nuomonių 
susidūrimą žymiai dažniau lydi nepakantumas, negu tolerancija. Gaila, 
bet ryšium su tuo tenka pažymėti, kad istorijos "varomoji jėga" jokiu 
būdu nebuvo kompromisas ar taikingumo dvasia. Tikriausiai tai, kas 
vadinama tolerancija, galima manyti buvus tiktai neryžtingumą. 
Kaip ten bebotų, mes čia ketiname parodyti nusiteikimus, kurie 
kartais palaikomi tolerancija, tačiau iš tikrųjų tai tik tariama toleran-
cija. Pats nekenksmingiausias iš jų (jį galima pavadinti prasčiausios 
rūšies tolerancija) yra oportunizmas ž!'l0gaus, kuris reikalauja ar 
pripažjsta toleranciją sau, kol yra mažumos tarpe, tačiau atsisako 
parodyti ją kitų atžvilgiu, jei tik turi galią ją parodyti ar neparodyti. 
šitaip nusiteikę žmonės panaudoja tolerancijos principą savęs 
išaukštinimui, kartais net nuskausdami tuos, kurie pirmieji parodė 
toleranciją ir, vaizdžiai tariant, leido kiaulę prie stalo. ši strategija ne 
tokia jau reta tiek istorijoje, tiek mūsų laikais. Prisiminkime kad ir 
puritonus. Kol jie buvo persekiojami Anglijoje, tol propagavo religinę 
toleranciją, tačiau tapę valdančiąja partija Massachusetts'e pripažinti 
ją kitų atžvilgiu atsisakė. Tokia pat ir Romos bažnyčios politika šioje 
šalyje. Būdami mažumos tarpe, katalikai politiniais sumetimais gindavo 
58 
religijų laisvę, tačiau kur fortonos dėka jie tapo viešpataujančia dau-
guma, ten nebelaikė religinės tolerancijos botinu dalyku .... 
Kita netikros tolerancijos rūšis (arba kiek aukštesnio 
lygio tolerancija) yra nusiteikimas, kuris randasi iš indiferentiškumo. 
Tai santūrumas žmogaus, kuris toleruoja kitokias negu jo paties 
pažioras todėl, kad skirtumai jam neturi didesnės reikšmės .... šios 
rūšies "tolerancija" pasitaiko nuolat, ir smerkti šį abejingumą nėra 
reikalo. Nuolaidi ir maloni pagaila, pakančiai sutinkanti visokiausią 
įvairovę, yra vienas iš esminių demokratiško ir kultūringo gyvenimo 
bado požymių. Teisėtai galima tikėtis tolerancijos priešingiems sko-
niams, pasireiškiantiems polinkiais, elgesio badais, manieromis ir 
papročiais. Oe gustibus non disputandum, kadangi nuo skonių skir-
tumo ne tiek jau daug priklauso. 
Tačiau reikia pažymėti, kad kai kuriose šiuolaikinio gyvenimo 
srityse, kur mes manome pasiekę pagirtiną tolerancijos lygį, tai yra vis 
dėlto tiktai tolerancija iš abejingumo, o ne iš įsitikinimo. Masų lai-
kais, pavyzdžiui, šitaip dažnai būna su religine tolerancija. Tose 
tikėjimo srityse, kur religinės dogmos buvo nepaprastai svarbios, 
kaip antai tikėjimas pomirtiniu gyvenimu ir sielos išganymu, kurio 
nusipelno tik uolos parapijiečiai, religinė tolerancija retai tepasi-
taikydavo. Vienas iš pirmųjų reformatorių tarpo pavadino tolerancijos 
principą velnišku, nes jis leidžia kiekvienam savaip eiti'i pragarą. 
Puikiai yra žinoma, kad katalikiškoji netolerancija buvo ir yra grindžiama 
tradicine doktrina: extra ecclesia nulla salus. Pamažu septynioliktajame 
ir aštuonioliktajame amžiuose, kai nesutaikomos religinės doktrinos 
neteko savo ypatingos svarbos, tada ir tiktai tada tapo galima 
~eisinti religinę toleranciją. Voltaire'as tarp kitko pastebėjo, kad reli-
gijos laisvė atsiranda tada, kai žmonės meta spekuliacijas apie 
tikėjimo laisvę ir užsiima spekuliacija grūdų kainomis. Anglijos 1689 
m. "Ediktas apie toleranciją" atsirado ne iš religinės tiesos ieškojimo, 
bet iš nuovargio nuo teologinių ginčų. Ir Amerikoje Jefferson'o tole-
rancijos politika buvo iš dalies grindžiama sektantišku indiferentizmu. 
"Aš visai neįsižeidžiu, jei kaimynas pasako esant dvidešimt dievų ar 
59 
nesant Dievo iš viso, - rašė jis. -Tai negresia nei mano kišenei, nei 
mano gyvybei." Dvidešimtojo amžiaus pakantumas kitokiems 
tikėjimams bei religijoms pareina nuo to, kad tikėjimai mažai ką 
bereiškia. Eilei sektų būdinga tarpusavio tolerancija pasidarė galima 
todėl, kad seniai nustojo savo reikšmės priežastys, dėl kurių tos 
sektos atsirado. 
Tad greičiausiai... todėl toleruojame tikėjimo dalykus, kad nuo to 
taip maža bepriklauso. Aiški liberalizmo plėtotė tikinčiųjų 
bendruomenėje iš tikrųjų gali ir nereikšti tolerancijos padidėjimo, 
tiesiog keičiasi dalykai, kuriuos mes laikome svarbiais. . .. Požiūrio 
pasikeitimą tikrai galima pateisinti. Galima visai blaiviai suvokti, kad 
''viena religija nėra blogesnė už kitą". Bet vis dėlto prisipažinkime, kad 
iš tikrųjų ši mosu laikų religinė "tolerancija" - tai indiferentiškumas .... 
Trečioji netikros tolerancijos atmaina (arba dar kiek didesnio 
masto tolerancija) yra požiūris, kuri tikriausiai žymi žodis "at-
laidumas". Skirtingai nuo abejingumo, kuris arčiau skepticizmo, at-
laidumas yra arčiau dogmatizmo. Jis suteikia arba leidžia toleranciją 
oponentui ne todėl, kad oponentas botų teisus, o todėl, kad jis 
nepavojingas. Šis požiūris gali vyrauti tarp tų, kurie turi galią pripažinti 
ar nepripažinti tam tikras paskirų asmenų ar mažumų teises. De-
mokratijoje tai paprastai pasireiškia daugumos valia. Galima suteikti 
visišką veiklos laisvę tiems, kurių pažiūros nesutampa su daugumos, 
kol vyraujančiai nuomonei negresia pavojus .... Pozicija, kurią dau-
gumai ramybės neduodančio nonkonformisto atžvilgiu lengviausia 
užJmti - tai apšaukti ji "keistuoliu", ''vargšeliu", ·irenktu". Jis gali 
turėti ištikimų šalininkų, tačiau kol nejprastos pažioros neįgauna 
pavojingos jėgos, ji galima pakęsti, šaipytis iš jo, toleruoti, nes iš 
mėginimų nutildyti ji gali boti daugiau bėdos negu naudos. 
Šios rūšies tolerancija demokratiškoje politikoje vyrauja dažniau 
negu mums norėtųsi manyti. Paimkime, pavyzdžiui, kad ir valdžios 
požiūri karo metu i asmenį, dėl savo įsitikinimų atsisakiusi atlikti 
karinę tarnybą. Kiek tolerancijos valdžia parodys jo atžvilgiu, priklauso 
ne nuo to, ar jis bus pripažintas teisiu, o nuo to, kokio dydžio ir ~akos 
60 
mažumai jis atstovauja, dėl vyriausybės santykių su kuria nenukentėtų 
visuomenės interesai. Tad jis toleruojamas todėl ir tol, kol jis 
ne~akingas .... 
... Amerikoje rasinė diskriminacija stipriausia tų mažumų at-
žvilgiu, kurios yra ~akingos dėl savo gausumo ar jėgos ir kurios gali 
kelti grėsmę "siauro savųjų rato" saugumui. Apskritai kalbant, įvai­
riuose šalies rajonuose egzistuoja atvirkštinė proporcija tarp negrų 
mažumos dydžio ar ~akingumo ir jiems rodomos tolerancijos. Į šiaurę 
nuo linijos tarp Mason'o ir Dixon'o aukštas rasinės tolerancijos lygis 
ne baltosios rasės gyventojų atžvilgiu galimas iš dalies todėl, kad jų 
yra nedaug ir bendruomenės struktūroje jiems pakanka vietos. Pie-
tuose jų gausumas kelia grėsmę baltųjų bendruomenės pranašumui, 
tad jie turi "žinoti savo vietą". Naujojoje Anglijoje (New England) 
azijiečiai toleruojami labiau nei Californijoje. šalies rytuose šie 
"svetimšaliai" sudaro nereikšmingą mažumą, o vakarinėje pakrantėje 
jie kelia realią ekonominę grėsmę. Visi mes žinome daugybę rasinės 
tolerancijos teorijų, kurių laikosi asmenys, niekad nesusidūrę su tais, 
kuriuos jie ketina toleruoti. Jie taip samprotauja todėl, kad laikosi 
atlaidumo pozicijos .... 
Versta iš: The Nature of Politics. - New York: Avon Books, 1962. - P. 451-156. 
Vertė Algimantas LITVINAS 
Lotyniškų posakių vertimas: 
summum bonum - aukščiausias gėris 
ipso facto - vien dėl to, pats savaime 
de gustibus non disputandum - dėl skonio nesiginčijama 
extra ecclesiam nulla salus - be bažnyčios nėra palaimos 
61 


Tolerancija demokratinėje visuomenėje

Not a member yet