Politologija
Not a member yet
726 research outputs found
Sort by
Gyventi šalia agresoriaus: visuomenės pasiryžimas ginti šalį Lietuvoje, Latvijoje ir Taivane*
Full text linkWhat determines the willingness to defend one’s country in states that live next to an aggressive neighbor? This article analyzes three countries with similar geopolitical situations – Lithuania, Latvia, and Taiwan. The aim of the article is to assess the level of willingness to defend one’s country and the factors influencing it in Lithuania, Latvia, and Taiwan, based on public opinion surveys conducted in all three countries. The article is divided into three parts. The first part discusses the historical, cultural, and sociopolitical similarities of the three countries under examination. The second part evaluates the defense policies of the three countries and the role of society in them. The third part is dedicated to analyzing the survey data. It first presents the data and measurement instruments, then discusses the level of willingness to defend the country according to four indicators, and finally presents the results of a regression analysis that examines the factors influencing the will to defend.Nuo ko priklauso visuomenės valia ginti šalį valstybėse, gyvenančiose agresyvaus kaimyno pašonėje? Straipsnyje analizuojamos trys šalys, panašios savo geopolitine padėtimi, – Lietuva, Latvija ir Taivanas. Straipsnio tikslas – įvertinti visuomenės nusiteikimo ginti savo šalį lygį ir jam įtaką darančius veiksnius Lietuvoje, Latvijoje ir Taivane, remiantis visose trijose šalyse atliktomis visuomenės apklausomis*. Straipsnis sudarytas iš trijų dalių: pirmoje dalyje aptariami trijų nagrinėjamų šalių istoriniai, kultūriniai ir sociopolitiniai panašumai, antroje dalyje įvertinama trijų šalių gynybos politika ir visuomenės vaidmuo joje. Trečioji dalis skirta apklausos duomenų analizei. Joje pirmiausia pristatomi duomenys ir matavimo įrankiai, paskui aptariamas valios ginti šalį lygis pagal keturis rodiklius, galiausiai pateikiami regresinės analizės, tikrinančios valios ginti veiksnius, rezultatai
Lietuvos integracija į Europą: alternatyvos ir pasirinkimai
Full text linkIn the beginning of the article, the author postulates: "Lithuania\u27s belonging to Europe is unquestionable". Thus, the main prospects for satisfying the national interests - namely, national security, economic welfare of the citizens, and maintenance of national identity - of Lithuania are tightly bound with the appertainance and further integration into the aforementioned area. However, G. Vitkus notifies, that in spite of the expressed wish of Lithuania saying that the country seeks entrance into European political, economic, and security organisations, in 1997, and particularly in summer 1997 in Madrid and in December in Luxembourg, it has finally become apparent that the delineated goals are not to be implemented easily. Nevertheless, the author claims that such a make-up of events is not to be viewed as a defeat. He says: "Postponement of the EU perspective, on the one hand, and ambiguity of the NATO perspective, on the other, have not only provided us with a chance to re-contemplate the vitality of our strategic choice, but has made us alert that Lithuania\u27s integration into Europe cannot limit and confine itself to integration into these two structures. <...> Moreover, NATO and the EU membership ought to be taken not so much as goals but as a means in order to achieve higher goals - the implementation of Lithuania\u27s national interests." The author argues that Lithuania, which pursues the goals of deepening integration with Europe, intensifying its security, and managing the economic welfare of the citizens, must take advantage of "all the remaining" opportunities the contemporary situation sets forth. Thus, in this article, Gediminas Vitkus analyses these opportunities in detail.
In the first section, "The integration of Lithuania into Europe and the national security," the author aims at discussing the alternative opportunities for attesting Lithuania\u27s national security. With respect to NATO, the main possible guarantor of security, the author enumerates three main obstacles which vex this "hardly believable" - however strategic - entrance into NATO. According to G. Vitkus, the main of these is the geopolitical location of Lithuania. Further on, by reason of these obstacles, the author propounds five alternative opportunities to NATO. The most viable of these are the first three: first, further participation in the Partnership for Peace with NATO and the non-NATO states; second, membership in the EU; and third, regional co-operation with the Nordic and the Baltic States. The remaining two, Polish and Lithuanian strategic partnership and the lobby activities in Russia, in the author\u27s opinion, can contend with neither membership in NATO nor participation in the North-Baltic security community. G. Vitkus emphasises that both intense and intimate partnership and co-operation with Poland and a lobby in Russia ought not to be abandoned and, especially Poland, should be viewed as a possible precious factor in intensifying Lithuania\u27s security. Having discussed the character of these five propositions, the author proceeds, "as to remember," the nature of Lithuania\u27s relations with Russia and the other CIS (Commonwealth of Independent States) countries. The author argues "that it is Russia\u27s instability and the possible emergence of the revanchist power groups in the government which serve the role of the chief threat to Lithuania\u27s and the region\u27s security". In brief, G. Vitkus concludes the following: "as we may have seen, in the contemporary international situation, in Lithuania and on the regional level, there appear quite a number of tendencies which seem positive to Lithuania\u27s overall security."
The next section deals with an aspect of economic integration and the economic welfare of the state. The author claims that "the integration of Lithuania into the European economic realm is primarily related with its membership in the European Union". However, according to the author, these wishes were overturned by the European Commission in July 1997. Although the opinion of the European Commission deliberating whether to start negotiations with the applicant countries could be influenced by political considerations and the internal problems of the EU, it nevertheless can be stated that the opinion of the Commission concerning the rank of Lithuanian economy is fundamental enough. Therefore, with respect to membership in the EU, the author discusses the problem of economic costs and the benefits of this membership. Before proceeding to the table where arguments "pro" and "contra" of economic integration are enumerated, the author discusses the pillars and goals of intra-EU economic integration and common politics (e.g., agricultural, structural policy) which have been attained by the EU member-states so far.
In conclusion, the author postulates that "the fact that Lithuanian government \u27thirsts\u27 for the membership in the EU not so much due to economic, but political, reasons, is very detrimental. At the first sight, it may seem that several Lithuanian politicians have not yet understood the full complexity of the problem. But this is what the author points with respect to Lithuanian political realities. In general, from security and economic perspective, there are no alternatives to Lithuania\u27s membership in the EU, membership which would not only correspond to demands for guaranteeing the national security. From the standpoint of long-term economic development and state modernisation, this would be a progressive step as well. At last, the author advises: "Before passing the decision, it is essential to first identify and, from the economic standpoint, analyse different pre-access strategies and alternative tactics. Only this would help avoid the above-mentioned tendencies when the pre-access preparation was nearly becoming a technic-bureaucratic demand, but would first of all reflect the demands of the national economic development."Straipsnyje nagrinėjami svarbiausi Lietuvos integracijos į Europą aspektai - saugumas ir ekonominė gerovė. Šalies narystė NATO pripažįstama pačia parankiausiu saugumo problemos sprendimo galimybe, tačiau drauge pabrėžiama, kad jos įgyvendinimas kol kas atrodo mažai tikėtinas. Nepaisant to, dabartinėje situacijoje ir Lietuvoje, ir aplink ją reiškiasi nemažai palankių bendros saugumo situacijos tendencijų, kurios ir dabar teikia pakankamai daug galimybių racionaliai saugumo politikai.Tuo tarpu neigiama Komisijos nuomonė dėl lietuvos paraiškų stoti į ES skatina dar kartą atsigręžti į narystės ES ekonominės naudos ir kaštų problemą. Atlikta analizė rodo, kad stojimo į ES/EB naudos ir kaštų balansas nėra vienareikšmis. Įsijungimas į Europos bendrąją rinką atneštų neabejotinus prisitaikymo kaštus, bet ir atvertų daug didesnių galimybių. Todėl nors ir galima sutikti su teiginiu, kad nėra alternatyvų Lietuvos narystei ES, tačiau prieš priimant sprendimus turėtų būti identifikuotos ir išanalizuotos įvairios stojimo į ES strategijos
Efektyvių politinės komunikacijos tinklų kūrimas: teoriniai modeliai ir Ukrainos praktikos
Full text linkThis article explores the construction of effective social networks for political communication, by combining theoretical modeling with empirical validation through practices adopted by Ukrainian officials. It introduces a framework grounded in structural functionalism, social network constructivism, and normative value approaches with the objective to evaluate the role of trust, engagement, and network structure in enhancing communication effectiveness. The article proposes valuence as a metric for assessing the influence of political actors within online platforms and validates its applicability by using case studies of Telegram and Viber channels. The article’s findings reveal that well-designed network configurations, by balancing centralization for trust-building and decentralization for engagement, can significantly enhance political communication outcomes. The study contributes to the theory and practice of networked political communication, offering actionable insights for policymakers and practitioners.Šiame straipsnyje tiriamas efektyvių socialinių tinklų, skirtų politinei komunikacijai, kūrimas. Tai daroma konstruojant teorinį modelį, kuris empiriškai tiriamas nagrinėjant Ukrainos atvejį. Teorijoje remiamasi struktūrinio funkcionalizmo, socialinių tinklų konstruktyvizmo ir normatyvinėmis prieigomis siekiant įvertinti pasitikėjimo, įsitraukimos ir tinklo struktūros svarbą skatinant komunikacijos efektyvumą. Straipsnyje siūloma kalbėti apie vertybinį valentiškumą kaip rodiklį, kuriuo nustatoma politinio veikėjo įtaka socialiniuose tinkluose. Šis vertinimas pritaikomas tiriant „Telegram“ ir „Viber“ tinklus. Tyrimas parodo, kad apgalvota tinklo konfigūracija, centralizuotas pasitikėjimo kūrimas ir įsitraukimo decentralizacija gali reikšmingai padidinti politinės komunikacijos paveikumą. Tyrimas prisideda prie įtinklintos politinės komunikacijos teorijos ir praktikos analizės, implikuodamas pasiūlymus politikos formuotojams. Straipsniu siūloma vertybinio valentiškumo, kaip būdo matuoti politinių veikėjų įtaką interneto tinkle, idėja ir ji pritaikoma atvejo analizėje tiriant „Telegram“ ir „Viber“ platformas. Analizėje atskleidžiama, kad gerai sukurta konfigūracija tinkle, subalansuotas pasitikėjimo kūrimo valdymas ir decentralizuotas įsitraukimas gali padidinti komunikacijos efektyvumą. Analizė prisideda prie politinės komunikacijos socialiniuose tinkluose teorijos ir praktikos, siūlydama naujus principus politikos formuotojams ir praktikams
Politinio lyderio įvaizdžio formavimo psichologiniai aspektai
Full text linkPranešime nagrinėjama politinio lyderio įvaizdžio formavimo psichologija. Aptariamos visuomenės reakcijos i politinius įvykius ir sprendimus. Analizuojamos politinių lyderių asmenybės bei elgsenos analizės galimybės. Aprašomos įvairios politinių veikėjų savęs pristatymo taktikos
Trauma, apmaudas ir Graikijos politika: Nicolas Demertzis apie emocijų tyrimų svarbą politikos moksluose
Full text linkDemertzis, Nicolas. The Political Sociology of Emotions: Essays on Trauma and Ressentiment. New York: Routledge, 2020
Robertas Spaemannas ir Alexandre‘o Kojeve‘o antropologijos kritika
Full text linkThe paper utilizes a reconstruction of Robert Spaemann’s arguments to critique Alexandre Kojève’s personalism, which is based on a dualistic ontology, and its political implications. Spaemann’s positions are used to prove that the French philosopher’s attempt to interpret the concept of person in a dualistic ontology establishes the dialectic of naturalism and spiritualism, in which the idea of person disappears. This allows us to clarify the fundamental disagreement between Kojève and Leo Strauss: reflections on human nature are inseparable from a teleological understanding of life. Spaemann’s philosophical project presents an opportunity to open up a new perspective on Kojève’s political theory, which is structured by a dialectic in which anthropological spiritualistic personalism in the political sphere transforms into a naturalistic universalism. Spaemann’s arguments allow us to conclude that Kojève’s political philosophy, which is based on the concept of recognition, and in which there is no place for the idea of human nature, leads to the position of totalitarian naturalistic universalism.Straipsnyje Roberto Spaemanno argumentų rekonstrukcija naudojama plėtojant Alexandre’o Kojève’o dualistinės ontologijos suformuoto personalizmo ir jo politinių implikacijų kritiką. Remiantis Spaemanno argumentais įrodinėjama, kad prancūzų filosofo pastanga asmens koncepciją apmąstyti dualistinėje ontologijoje steigia natūralizmo ir spiritualizmo dialektiką, žyminčią šios koncepcijos nunykimą. Tai leidžia patikslinti pamatinį Kojève’o ir Leo Strausso nesutarimą – svarstymai apie žmogaus prigimtį yra neatskiriami nuo teleologinio gyvybės supratimo. Spaemanno filosofinis projektas leidžia atverti naują perspektyvą į Kojève’o politinę teoriją struktūruojančią dialektiką, kai antropologinis spiritualistinis personalizmas politinėje sferoje transformuojasi į natūralistinį universalizmą. Spaemanno argumentai leidžia daryti išvadą, kad pripažinimo koncepcija pagrįsta Kojève’o politinė filosofija, kurioje nėra vietos žmogaus prigimties koncepcijai, veda į totalitarinio natūralistinio universalizmo poziciją
Valdant energijos išteklių kainų krizę: nuo operacinio atsako prie politikos kaitos
Full text linkThe paper examines government responses to the recent energy price crisis in the context of the polycrisis in Lithuania. It adopts a framework which links these responses to the response paradigm followed by the government comprised of two layers: the crisis management paradigm, and the policy paradigm specific to a policy field. The paper explores how these two layers evolved in the energy sector given the polycrisis and historical contexts, and how they interacted in shaping the operational and strategic policy responses to the energy crisis. The paper shows that, to manage the crisis, the government adopted a paradigm based on activist state intervention and principles of fast and simple horizontal relief measures for households and businesses, which is an approach that proved effective during the earlier coronavirus pandemic. In addition, the crisis management paradigm had a clear strategic component in the form of price and investment incentives for the more aggressive expansion of domestic renewable energy sources-based energy generation capacities. While favourable conditions for this strategic component came from EU-wide attempts to cope with the climate crisis, the paper also links it to an energy crisis-provoked shift in the energy policy paradigm among Lithuanian political leaders, which altered the way energy security is perceived. If, prior to the crisis, energy security was mainly perceived as a redirection of energy flows from Russia to the EU, during and after the crisis it started to be increasingly viewed as full energy independence, achieved through the technological transformation of the whole energy system.Straipsnyje analizuojamas Lietuvos vyriausybės atsakas į pastarųjų metų energijos išteklių kainų krizę daugialypės krizės kontekste. Jame pasitelkiamas koncepcinis modelis susieja šį atsaką su vyriausybės pasirinkta atsako paradigma, sudaryta iš dviejų lygmenų: krizės valdymo paradigmos ir konkrečiai politikos sričiai būdingos politikos paradigmos. Straipsnyje analizuojama, kaip šie du lygmenys formavosi energetikos sektoriuje, atsižvelgiant į daugialypės krizės ir istorinį kontekstus, taip pat kaip jų sąveika formavo operacinį ir strateginį politikos atsaką į energetikos išteklių kainų krizę. Tyrimas atskleidžia, kad vyriausybė, siekdama suvaldyti krizę, vadovavosi aktyvistine valstybės intervencijos paradigma, pagrįsta greito veikimo ir lengvai įgyvendinamomis horizontaliomis paramos namų ūkiams ir verslui priemonėmis, pasiteisinusiomis ankstesnės COVID-19 pandemijos metu. Tačiau krizės valdymo paradigma turėjo ir aiškų strateginį komponentą, pasireiškusį kaip paskatos investicijoms į spartesnę energijos gamybos iš vietinių atsinaujinančių energijos išteklių plėtra. Nors šiam komponentui palankias sąlygas sudarė visos Europos Sąjungos pastangos spręsti klimato kaitos krizę, straipsnyje jis taip pat siejamas su energijos išteklių kainų krizės išprovokuotu Lietuvos energetikos politikos paradigmos pokyčiu, pakeitusiu energetinio saugumo suvokimą: iki krizės energetinis saugumas daugiausia buvo traktuojamas kaip energijos srautų iš Rusijos pakeitimas srautais iš Europos Sąjungos, o krizės metu ir po jos jis vis dažniau imtas suprasti kaip visiška energetinė nepriklausomybė, pasiekiama visos energetikos sistemos technologinės transformacijos būdu
