“Lituanistika”, International Research Database
Not a member yet
44618 research outputs found
Sort by
Lietuvių literatūros kanono horizontai ir peripetijos : recenzija
No full textKolektyvinės monografijos "Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės" pasirodymas 2022 m. yra svarbus kokybinis žingsnis lietuvių literatūros moksle, reiškiantis mūsų kultūrinės savimonės brendimą, kai bandoma susisteminti, įvertinti, apžvelgti ryškiausių autorių ir svarbiausių kūrinių sąrašą. Meninių tekstų ir kritinių studijų kaupimo etapą papildo jų intelektinė refleksija. Tai tam tikras kūrybinės sąmonės savižinos, savivokos etapas. Monografijoje kanono kaip galutinio iškiliausių knygų sąrašo nerasime. Čia tiriamas lietuvių literatūros kanonizavimo procesas, kuris istoriškai kinta ir priklauso nuo daugelio veiksnių, o meninės kūrinių vertės kriterijus tarp jų nėra pats svarbiausias. Mūsų literatūrinis kanonas nuo pat XIX a. buvo formuojamas remiantis ne estetinės vertės principais, bet edukaciniais, didaktiniais, politiniais ar ideologiniais kriterijais. Svarbiausias literatūros kūrinių sąrašas, ypač toks, koks būdavo teikiamas mokykloms, turėjo stiprinti vienokias ar kitokias ideologines pažiūras, atstovauti vienokioms ar kitokioms politinėms jėgoms, tikslingai formuoti jaunosios kartos idėjinį sąmoningumą. Kadangi politinis ir idėjinis gyvenimas istoriškai kinta, literatūros kūrinių kanonas niekuomet neatsiranda kaip patogus, visuomeniniam vartojimui paruoštas ir užbaigtas knygų ir autorių sąrašas. Todėl, manyčiau, monografijos pavadinime užkoduota esminė veikalo idėja – knyga skirta ne konkrečiam kanonui apibrėžti, bet apmąstyti dinamišką jo formavimosi procesą – jo dirbtuves (pasitelkta Vytauto Kavolio sąvoka), taigi jo gamybą, jo tapsmą, kuris yra reliatyvus ir nesibaigiantis. Tai irgi kultūrinės savižinos žingsnis, nesvarbu, kad nepateikiantis galutinio rezultato. Kanonas yra vertinimo instrumentas: iš semitų kalbų ir graikų vartosenos kilęs kanono (nendrinės lazdelės) terminas, panašiai kaip ir prancūziškas metras, reiškia idealų matą, tarsi metafizinę prieigą, kuria matuojami empirinės realybės reiškiniai. Kanonas kaip idealas nurodo judėjimo kryptį, tačiau pats lieka tik orientyras – tai lyg koks vertybinis horizontas, todėl idealus kanonas neegzistuoja, yra tik jo idėja. Kaip teigia monografijos sudarytoja Viktorija Šeina, kanonas yra tai, ką vadiname masteliu arba skale; perkeltine prasme – taisyklė, idealas, modelis, norma. Taigi monografijoje randame ne kanoną kaip sąrašą, bet kanoną formuojančių veiksnių tyrimus. Tai intriguoja, nes žadamas ypatingas nuotykis – galimybė palyginti mūsų subjektyvius literatūros vertinimus su instituciškai suformuotais, taigi autoritetingais autorių ir kūrinių sąrašais
Teisė, nusikaltimas ir baudžiamosios justicijos sistemos transformacija posovietinėje Lietuvoje: kai kurios tendencijos bei funkcionavimas
No full textTyrimo tikslas – nustatyti, kokie pokyčiai matomi, kokios tendencijos atsiskleidžia posovietinėje Lietuvoje formuojant naują nusikaltimo fenomeno sampratą, permąstant ir reformuojant baudžiamąją teisę ir baudžiamojo persekiojimo sistemą. Chronologinės tyrimo ribos – pirmasis Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetis. Lietuva kontekstualizuojama posovietiniame regione, šitaip siekiant rekonstruoti šios šalies posovietinės baudžiamojo persekiojimo sistemos transformaciją. Šiame regione po SSRS žlugimo nuolat augo įtampa tarp (a) deklaruojamos svajonės apie demokratinį perėjimą; (b) drastiškai augančio nusikaltimų skaičiaus bei jų matomumo. Lietuva, kaip dalis šių procesų, pasitelkė vietos teisės talentus ir Vakarų teisinę pagalbą, kad paspartintų teisinės valstybės atkūrimo procesą. Tačiau kai kuriais aspektais tapusi tikrai sėkminga (pvz., kovojant su matomiausiomis bei grėsmingiausiomis organizuoto nusikalstamumo formomis), šalis nepadarė reikiamos pažangos kitur: pvz., itin lėtas naujo baudžiamojo ir baudžiamojo persekiojimo kodekso priėmimas, ne itin skubi į vakarietiškus teisės principus bei besąlygišką žmogaus teisių užtikrinimą orientuota baudžiamojo persekiojimo proceso reforma.The aim of the research is to identify, what changes, trends and tendencies are visible in defining crime, and rethinking and reforming criminal law and the criminal justice system in post-Soviet Lithuania. The chronological limits are the first decade of Lithuania’s independence. Lithuania is contextualised in the post-Soviet region, thus mapping and tracking the transition of its post-Soviet criminal prosecution system. In this region, after the collapse of the USSR, the tension was constantly growing between: a) the declared dream of the democratic transition; and b) the growing rate and visibility of crime. Lithuania, as a part of these processes, used local law talents and Western legal aid to speed up the process of reestablishing the rule of law. But although successful in some respects ( for instance, in dealing with the most visible and threatening forms of organised crime), the country did not make enough progress in others ( for instance, the adoption of the new criminal and criminal prosecution code took a long time, as did the Western-oriented reform of the criminal prosecution process). Keywords: post-Soviet transformation, decolonisation, law, crime, Lithuania, criminal justice
1905-ieji Rusijos imperijos pakraštyje: tarp patirčių ir atminčių
No full textŠio straipsnio objektas dvejopas. Viena vertus, priklauso darbo istorijos disciplinai, nes tekste aptariami XIX a. pab.–XX a. pr. Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašto darbininkų modernėjimo aspektai ir vieno svarbiausio ano meto politinio įvykio – 1905 m. revoliucijos – patirtis, išryškėjusi jų paliktuose autobiografiniuose tekstuose. Vis dėlto, kadangi dauguma naudojamų šaltinių, leidžiančių kalbėti apie XIX a. pab.–XX a. pr. darbininkijos patirtis ir refleksijas, buvo sukurti ir surinkti visiškai kitoje – sovietinėje – epochoje, antroji tyrimo kryptis tampa neatsiejama nuo atminties temos formuojantis darbininkų klasei bei socialinių judėjimų atminties, taip pat sovietinės istorijos politikos ir istorijos vaidmens kuriant klasės identitetą temos. Pagrindiniai tyrimo šaltiniai yra Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) Partijos istorijos instituto prie LKP CK – Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK filialo fonde (nr. 3377) saugomi atsiminimai. Aptariant jų problemiškumą ir pritaikomumą tyrimui gelbėjo Carlo Ginzburgo pasiūlytos „represijų archyvų“ tyrimų gairės – jos padėjo permąstyti istorinius tokių šaltinių iškraipymo pobūdžius. Skaitant revoliucijos dalyvių autobiografijas ir kitus istorinius šaltinius, ryškėja visuomenės, patiriančios didelę krizę, veikiamos ir klasės, ir kultūrinių konfliktų, spaudžiamos nerimo dėl lyties vaidmenų persiskirstymo, vaizdas. Vienas ryškiausių šių atsiminimų korpuso įvykių – 1905 m. revoliucija, tad analizuojant šį įvykį, aptinkami keli bendri mentaliniai požymiai, iš dalies iliustruojantys tos visuomenės panoramą. Atrinktuose atsiminimuose revoliucija pirmiausia prisimenama kaip pirmoji proga keistis asmeniškai, tad daugelio buvo suvokta ir kaip egzistavusių struktūrų ardymas. Įsitraukimas į politinę veiklą ir pastangos dalyvauti visuomeniniame gyvenime daugelyje aptariamų autobiografijų yra kertinis asmenybės formavimosi aspektas, o dalyvavimas 1905 m. revoliucijoje – nenuostabu – beveik svarbiausias autobiografinis įvykis. Teiginys apie būdingą formos įvairovę Vakarų autobiografiniam diskursui sunkiai patvirtinamas analizuojant šaltinių korpusą: Partijos istorijos instituto prie LKP CK – Marksizmo-leninizmo instituto prie TSKP CK naudota autobiografijų struktūra bei egzistavusios visuomenės viešosios kalbos normos juos suvienodino. Vis dėlto skaitant autobiografijas, kuriose fiksuoti XIX a. pab. ir XX a. pr. įvykiai, aptinkame svarbiausius autobiografinio pobūdžio teksto bruožus, t. y. pasakotojo suvokiamą jo raidos procesą, atpažįstame pasakotojo sąmonėjimą, galvojimą apie save praeityje, dabartyje ir ateityje. Atidesnis tokių tekstų skaitymas tampa tam tikru dialogu: žiūrima, kokios autobiografijų vietos buvo koreguojamos, kas autobiografiniame naratyve išbraukoma, kurios vietos lieka kaip atitinkančios komunistinės ideologijos ir atminties kanoną, o kurios net neįtraukiamos į autobiografinį tekstą.This article has two dimensions: on one hand, it is part of the discipline of labour history, as in the text I highlight the experience of modernisation among workers in the Northwest Region of the Russian Empire in the late 19th and early 20th centuries, and the 1905 revolution, one of the most important political events of that time, as far as this can be discerned in autobiographical writings. But because the majority of the sources I use which allow us to talk about the experiences and reflections of the working class in the late 19th and early 20th centuries were written and collected in a completely different, Soviet epoch, the second direction of my research is integrally connected to the theme of memory in the processes of the formation and memories of social movements of the working class, it is also about the policy of Soviet history and the role of history in the creation of a class identity. I admit that these are very different themes; however, separating these research directions does not appear to be productive, while the decision to select one specific theme without mentioning the other would be unfair in terms of the body of primary sources and its problematic integrity. Keywords: Russian Empire; Russian Revolution of 1905; memory; Soviet memory politics; working class; workers’ memoirs
Rytų Prūsijos vokiečių vaikų ir rusakalbių migracija į pokario Lietuvą
No full textDėl bado 1946-1948 m. įvykusi migracija į sovietų Lietuvą istoriografijoje iki šiol buvo analizuota pasirenkant vieną iš migracijos grupių – Rytų Prūsijos vokiečių vaikus (atminties kultūroje geriau žinomų kaip vilko vaikai) arba atvykusius iš bado paveiktų Sovietų Sąjungos respublikų. Naudojantis žodinės istorijos metodu surinktais interviu, Lietuvos ir Vokietijos archyvų, mokslinių institutų ir atminties institucijų medžiaga straipsnyje atskleidžiamos abiejų migrantų vaikų grupių patekimo į sovietų Lietuvą priežastys, biurokratinio aparato bandymai reguliuoti ir stabdyti migraciją ir po 1990 m. vykusi vilko vaikų kova siekiant socialinio teisingumo Vokietijoje. Tyrimo metu ištirta, kad sovietinė sistema migrantus iš Rytų Prūsijos ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų suvokė visų pirma kaip potencialią grėsmę dėl šiltinės epidemijos Lietuvoje. Raktažodžiai: vilko vaikai, rusakalbiai, badas, priverstinė migracija, šiltinė.The wave of famine-caused migration to Soviet Lithuania (1946–1948) has been a subject of historiographical analysis, focusing selectively on one of the migrant groups: either the East Prussian German children (widely recognised in the cultural memory as the wolf children) or those arriving from famine-affected republics of the Soviet Union. By employing the methodology of oral history, using the interviews collected alongside materials sourced from Lithuanian and German archives, research institutes, and memory institutions, this article aims to uncover the reasons behind the arrival of both groups of migrant children in Soviet Lithuania. It also investigates the attempts made by the bureaucratic apparatus to control and halt migration, as well as the efforts of the wolf children in seeking social justice in Germany after 1990. The study reveals that the Soviet system perceived migrants from East Prussia and other Soviet republics primarily as a potential threat due to the risk of a typhus outbreak in Lithuania. Keywords: Wolf children, Russian-speaking children, famine, forced migration, typhus
Distinction and connections between Dzūkija/ Dainava and Suvalkija/Sūduva as a problem of ethno-regional classification: contradictions and evolution of concepts and images
No full textStraipsnyje gvildenama Lietuvos etnografinių regionų sampratos prieštarų ir kaitos bei viešojo diskurso svarbos šiame vyksme problema. Nagrinėjamos dzūkų ir suvalkiečių bei jų gyvenamų žemių – Dzūkijos / Dainavos ir Suvalkijos / Sūduvos folklorinių vardų ir istorinių pavadinimų bei jų geografinės erdvės sampratų sampynos, tapatumai, sąsajos ir skirtybės etnografinio regionavimo ir etnoregioninės etninės kultūros reiškinių klasifikacijos raidoje. Lietuvių etnografinių grupių – dzūkų ir suvalkiečių įvardijimų ir jų gyvenamų žemių samprata per pastaruosius šimtmečius smarkiai kito. Todėl, siekiant atskleisti Suvalkijos ir Dzūkijos bei jų etnonimų sampratos ir klasifikacijos dilemas ir kontroversijas ankstyvoje raidoje, aktualu, pasitelkus ne tik etnologijos, bet ir istorijos, bibliografijos, kartografijos, geografijos duomenis, išsamiau ir įdėmiau išsiaiškinti šių etnonimų ir žemėvardžių bei jų sampratų kilmės pirmines ištakas; pavadinimų įvairovę ir painiavą; tiriamų etninių grupių ir jų žemių apibrėžimų ir koncepcijų raidos bei įsitvirtinimo moksle ir visuomenėje ypatybes bei ryšį su dabartine samprata. Raktažodžiai: dzūkai, suvalkiečiai, Dzūkija, Dainava, Suvalkija, Sūduva, etnografinis regionavimas.The article deals with the problem of controversies and changes of concepts of the ethnographic regions of Lithuania and the importance of public discourse in this process. The author discusses the intertwining of the concepts, identities, connections, and differences of the historical and folkloric names of the lands inhabited by dzūkai and suvalkiečiai – Dzūkija/Dainava and Suvalkija/Sūduva (English: Sudovia), respectively – and their geographical space in the ethnographic regionalisation and ethno-regional classification. The concept of the Lithuanian ethnographic groups of dzūkai and suvalkiečiai and the lands they inhabit has been changing significantly over the last centuries. Therefore, in order to reveal the dilemmas and controversies of the concept and classification of Suvalkija and Dzūkija and their ethnonyms in the early development, not only ethnological but also historical, bibliographic, cartographic, and geographical data are relevant for a more thorough and careful clarification of the primary sources of the origin of these ethnonyms and toponyms and their concepts, the diversity and confusion of names, and the evolution and consolidation of the definitions and concepts of the sub-ethnic groups and their lands under study in research and society and their relation to the current perception. The current names and concept of the ethnographic regions of Lithuania were formed only in the last two centuries. Sub-ethnic regionalisation is closer to the early tradition of the division of Lithuania into sub-ethnically named tribal lands. The development of the concept of the ethnographic regions of Suvalkija and Dzūkija shows that their evolution was partly based on the tradition of state administrative division but mostly determined by the interaction of folklore traditions, journalistic and literary creativity, and scholarly thought. The conception of the geographical space of Lithuanian and ethnographic regionalisation associated with the naming of local ethnographic groups that determine the cultural uniqueness of Lithuania was especially promoted by journalism, while the scholars in folk art, folklore, architecture, and customs started to classify the marking of the territories of ethnographic groups related to their names as a systemic whole. The analysis of the iconography of old maps shows that their depiction as a wooded and sparsely populated area of the Trans-Nemunas region corresponds to the conclusions of historians about the gradual settlement and colonisation of this region and the importance of forestry industry after the Peace of Melno (1422). The concept of Suvalkija as a synonym of Užnemunė (the Trans-Nemunas region) and historical Sūduva (Sudovia) has been changing. At present, the territorial scope of Suvalkija is not identical to either the former Sūduva or Užnemunė as it is now related only to the northern part of Užnemunė, where Suvalkija, the land of suvalkiečiai, is defined. From the mid-nineteenth century, dzūkai were localised precisely in southern Užnemunė. They were first mentioned in 1856. Initially, Suvalkija was called the land of suvalkiečiai (who subdivide into kapsai and zanavykai) and dzūkai of Užnemunė. It is not clear enough when the dzūkai stopped being called suvalkiečiai (e.g., Rev. Jonas Žilinskas defined kapsai and zanavykai as suvalkiečiai nedzūkai, i.e., suvalkiečiai who are not dzūkai). On the other hand, the simultaneous distinction between dzūkai, kapsai, and zanavykai and the greater kinship of the dialects between the latter two than with dzūkai suggests that the inhabitants of the northern Užnemunė were more often called suvalkiečiai. As a scientific term based on original folk names, the subdialect of dzūkai (as a subdialect of the Aukštaitish dialect) was described by the linguists Antanas Baranauskas (1875) and Antanas Salys (1933). The area inhabited by dzūkai in the eastern part of Lithuania was similarly mentioned by Jonas Basanavičius (1928) and Antanas Smetona (1914, 1930). Later, the narrower original land of dzūkai of Užnemunė, associated with the subdialect and cultural area of dzūkai, was named Dzūkija and expanded considerably to the east. At the same time, Suvalkija came to be identified with the area of suvalkiečiai (kapsai and zanavykai). Considering the complex historical and geographical circumstances of the development of the concept of these regions, along with the placenames of Užnemunė and Suvalkija, the names of Sūduvos Suvalkija (Sudovian Suvalkija), Sūduvos Dzūkija (Sudovian Dzūkija), or Užnemunės Dzūkija (Trans-Nemunas Dzūkija) could also be used for referring to the Trans-Nemunas region, for the sake of accuracy. Meanwhile, it is becoming clear that the name of historical Dainava, which was made famous by the country’s prominent writers, is by no means the only possible allusion to the names of historical lands that existed in the region of Dzūkija: for example, the names of jotvingiai (Yotvingians) and Jotva have become very popular in recent decades. Admittedly, the names of Dainava inhabited by the dzūkai and Sūduva inhabited by the suvalkiečiai, which are spreading in society, are more symbolic both in terms of geographical and historical terminology; they are very inaccurate in terms of historical geography and ethnically, and are therefore insufficiently correct. [...] Keywords: dzūkai, suvalkiečiai, Dzūkija, Dainava, Suvalkija, Sūduva, ethnographic regionalisation
Matters of chemistry in mid-18th century France and their echoes in Lithuania
No full textNagrinėdami XVIII amžiaus vidurio chemijos padėtį Prancūzijoje ir Lietuvoje, matome dvilypį reiškinį: viena vertus, joje vyravo vokiečių chemiko Ernsto Georgo Stahlio prieiga, kuria remiantis, George’o Cuvier nuomone, galima buvo patenkinamai paaiškinti didžiumą tuometinės chemijos faktų, kita vertus, didelį poveikį darė anglų fiziko Isaaco Newtono gamtos samprata, ypač jo eksperimentinė metodologija, palaipsniui, bet užtikrintai išstūmusi kartezietiškąjį racionalistinį mechanicizmą ir spekuliatyvią jo gamtos filosofiją. Tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos autorių filosofinis chemijos pagrindų ir jos principų supratimas mažai kuo skyrėsi. Čia nagrinėjami panašūs klausimai, taip pat siūlomi panašūs sprendimai. Pagrindinis skirtumas tas, kad eksperimentus – svarbiausią, pasak Newtono, gamtamokslinio tyrimo priemonę – Prancūzijos tyrinėtojai atlieka patys, o Lietuvos autoriai, pavyzdžiui, Stanislovas Šadurskis, geriausiu atveju stebi iš šalies ir tik atpasakoja. Eksperimentavimo logikos ypatumai tampa diskusijų apie chemijos bei fizikos santykį ašimi, raktu, padedančiu nustatyti šių disciplinų vietą pažįstant gamtą ir suprantant pasaulį. Chemijos padėtį mėginsime nagrinėti, remdamiesi Jeano-Jacques’o Rousseau veikalu Chemijos pagrindai. Šis kūrinys, parašytas XVIII viduryje, gerai atspindi tuometinę chemijos padėtį ir su ja susijusias diskusijas. Taip pat atveria naują, mažai tyrinėtą Rousseau mokslinės kūrybos profilį ir atskleidžia jo, kaip eksperimentinės filosofijos atstovo, patirtį. Čia matome, kad Rousseau, intensyviai savarankiškai išstudijavęs teorinius bei matematinius gamtamokslio pagrindus, savo filosofinės kūrybos kelią pradeda būtent nuo eksperimentinės gamtotyros, su kuria susiduria, lankydamas žymiausio to meto prancūzų chemiko Guillaume’o-François Rouelle’io paskaitas. Savita eksperimentinio tyrimo epistemologija, tiesioginė jos patirtis suteikia Rousseau svarbių pažintinių įgūdžių, kurie atsiskleidžia, jam toliau kuriant filosofines sąvokas. Susipažinęs su moksline virtuve, Rousseau dėl daugelio dalykų ja nusivilia. Filosofas gan griežtai supeikia šią virtuvę ir toliau ieško savo tiesos, apmąstydamas politinę filosofiją. Tačiau įgyti mokslinės praktikos įgūdžiai nepranyksta – jie tampa konstitutyviais jo tolesnio mąstymo pagrindais. Raktažodžiai: chemija, Stahlis, Newtonas, Rousseau, Dzielkovskis, Dobševičius, eksperimentas, instrumentas.When we look at the state of chemistry in France and Lithuania in the mid-18th century, we see a dual phenomenon: on the one hand, it was dominated by the approach of the German chemist Ernst Georg Stahl, who, according to George Cuvier, was able to satisfactorily explain most of the facts of chemistry at the time, and, on the other hand, it was greatly influenced by the understanding of nature of the English physicist Isaac Newton, and especially by his experimental methodology, which was gradually, but surely, displacing the Cartesian rationalist mechanistic approach and the speculative character of the latter’s natural philosophy. Both French and Lithuanian authors did not differ much in their philosophical understanding of the foundations and principles of chemistry. The issues addressed were similar, as were the solutions proposed. The main difference was that in France, the experiments – the most important tool of natural science research, according to Newton – were carried out by the researchers themselves, whereas in Lithuania, for example, Stanislovas Šadurskis, at best watched from the outside and only reported on their experiences. The peculiarities of the experimental logic of chemistry and physics and the relationship between them were at the centre of the debate. They were the key to determining the place of these disciplines in the knowledge of nature and the understanding of the world. The article examines the situation of chemistry in the light of Jean-Jacques Rousseau’s work „The Foundations of Chemistry“ (Institutions chimiques). Written in the mid-18th century, it gives a good picture of the state of chemistry at the time and of the debates surrounding it. It also opens up a new, little-studied profile of Rousseau’s scientific work and his experience as a representative of experimental philosophy. Here we see that, after an intensive independent acquaintance with the theoretical and mathematical foundations of natural science, Rousseau begins his philosophical career with experimental natural science, which he encounters when attending the lectures of the most famous French chemist of the time, Guillaume-François Rouelle. The specific epistemology of experimental research, and the direct experience of it, provide Rousseau with important cognitive skills that are manifested in the subsequent development of his philosophical concepts. After becoming acquainted with scientific cuisine, Rousseau becomes disillusioned with much of it, rejects it rather harshly, and continues his search for truth in his reflections on political philosophy. The skills he acquired in scientific practice do not fail, but become the constitutive foundations of his further thinking. Keywords: chemistry, Stahl, Newton, Rousseau, Dzielkowski, Dobševičius, experiment, instrument
Integration of the Olympic values education programme into the education process of pre-school children
No full textLietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dokumentuose (2022) pabrėžiama svarba kurti tvarią ir prasmingą visuomenės ateitį, pradedant nuo mažens ugdyti savarankiškus, įsitraukusius ir atsakingus visuomenės narius, galinčius užtikrinti darnų ekonominių, socialinių tikslų įgyvendinimą. Todėl ieškoma būdų, kaip ugdymo(si) procesą padaryti patrauklesnį ir labiau įtraukiantį, kad galima būtų ugdyti fiziškai raštingus, aktyvius asmenis, maksimaliai išnaudojančius savo gebėjimus. Moksliškai įrodyta, kad fizinis aktyvumas prisideda prie normalaus vaikų augimo ir vystymosi, kuris svarbus žmogaus socialinei ir emocinei gerovei (Tucker et al., 2022). Šiuolaikinėje ugdymo aplinkoje šiam siekiui įgyvendinti tampa aktualus olimpinėmis vertybėmis grįstas ugdymas, kuris skatina fizinį aktyvumą visą gyvenimą, visuomenišką socialinį elgesį ir pagarbą kitiems (Tarptautinis olimpinis komitetas, 2017). Šio tyrimo tikslas buvo atskleisti Olimpinių vertybių ugdymo programos integravimo į ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo(si) procesą skatinančius ir sunkinančius veiksnius. Tyrime dalyvavo 104 Lietuvos ikimokyklinio ugdymo mokytojai, integruojantys Olimpinių vertybių ugdymo programą (OVUP, toliau – ir Programa). Kiekybiniam tyrimui atlikti buvo taikomas anketinės apklausos metodas. Statistinė duomenų analizė parodė, kad OVUP integravimo veiklos pradžia svyruoja tarp 2–6 metų laikotarpio. Nuo 2 iki 4 metų Programą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje integruoja 43 proc., iki 1 metų – 32 proc., o nuo 5 iki 6 metų – 25 proc. mokytojų. Daugiausia tarp ieškančiųjų būdų ugdomąsias veiklas padaryti integruotesnes yra ikimokyklinio ugdymo mokytojai (46 proc.) ir fizinio ugdymo mokytojai (35 proc.). Nors atskleista, kad 56 proc. mokytojų jaučia bendraminčių kolegų palaikymo trūkumą ir 25 proc. tiriamųjų įvardijo laiko stoką, bet planuoja integruoti šią Programą ateityje. Iki šiol ikimokyklinio ugdymo įstaigose Programos integravimas vyksta fizinio aktyvumo renginių metu (31,7 proc.), fizinio ugdymo užsiėmimuose (28,7 proc.), bendrose ugdomosiose veiklose (16,8 proc.), įstaigų bendruomenių švenčių metu (12 proc.) bei kasdienėse grupių veiklose (10,8 proc.). 32 proc. mokytojų dažniausiai kelis kartus per savaitę, fizinio ugdymo užsiėmimų metu, vaikams akcentuoja pagrindines olimpines vertybes (tobulėjimas, pagarba, draugystė). Kartą per mėnesį pagrindines olimpines vertybes akcentuoja tuomet, kai numatyti fizinio aktyvumo (sporto) renginiai įstaigos mastu (32 proc.). Fizinio ugdymo mokytojai ne tik inicijuoja OVUP veiklas savo užsiėmimuose, bet ir yra atsakingi už OVUP įgyvendinimą (41 proc.). 30 proc. ugdymo įstaigų vadovų ar pavaduotojų ugdymui koordinuoja ir 14 proc. ikimokyklinio ugdymo mokytojų integruoja OVUP įgyvendinimą įstaigų veiklose. Tad galima teigti, kad didžiąja dalimi Lietuvos mokytojų OVUP integruoja pakankamai sėkmingai (68 proc.). Raktažodžiai: olimpinis ugdymas, olimpinės vertybės, ikimokyklinis amžius, švietimas.The documents of the Lithuanian Ministry of Education, Science and Sport (2022) emphasise the importance of creating a sustainable and meaningful future for society, starting from a young age. This is used to develop independent, engaged and responsible members of society who can ensure the sustainable implementation of economic and social goals. Therefore, it seeks to make the education process more attractive and inclusive, in order to develop physically literate, active individuals who make the most of their abilities. There is scientific evidence that physical activity contributes to normal growth and development in children, which is important for a person’s social and emotional well-being (Tucker et al., 2022). In today’s educational environment, education based on Olympic values, which promotes lifelong physical activity, sociable social behaviour and respect for others, is becoming relevant to achieve this goal (International Olympic Committee, 2017). The aim of this study was to identify the facilitating and hindering factors for the integration of the Olympic Values Curriculum into the educational process of pre-school children. The study involved 104 Lithuanian preschool teachers integrating the Olympic Values Education programme (OVEP). A questionnaire survey method was used for the quantitative research. Statistical analysis of the data showed that the onset of OVEP integration varies between years 2 and 6. 43 % of teachers integrate OVEP in pre-primary education between the ages of 2 and 4, 32 % between the ages of 1 and 1–25 % between the ages of 5 and 6. Those looking for ways to make educational activities more integrated are mainly pre-school teachers (46 %) and physical education teachers (35 %). Although 56 % of teachers revealed a lack of peer support and 25 % of respondents identified a lack of time, they plan to integrate the programme in the future. To date, integration of the programme in pre-primary education has taken place in physical activity events (31.7 %), physical education classes (28.7 %), co-curricular activities (16.8 %), and community celebrations (12 %). 32 % of teachers emphasise the Olympic core values (development, respect, friendship) to children, usually several times a week during physical education classes. Once a month, the Olympic core values are emphasised when physical activity/sport events are scheduled at the institution level (32 %). In addition to initiating PE activities in their classes, PE teachers are also responsible for the implementation of PE (41 %). 30 % of head teachers or deputy head teachers coordinate, and 14 % of preprimary teachers integrate the implementation of PE in the activities of their institutions. Therefore, it can be said that the majority of Lithuanian teachers are integrating OVEP quite successfully (68 %). Keywords: olympic education, olympic values, pre-school age, education
Employee procrastination in light of national cultural traits and corporate social responsibility
No full textCorporate social responsibility (CSR), which operates as a bridge between the interests of employees and those of the organisation, should act as a counter to workplace procrastination. However, the scientific literature has not yet provided an unambiguous explanation of the prevalence of employee procrastination in enterprises that have declared corporate social responsibility that also takes the national culture into account. The main purpose of this paper is to explore employee procrastination in light of national cultural traits and corporate social responsibility. An empirical study was conducted to investigate Polish and Lithuanian private sector organisations (N=995). The surveys featured the Irrational Procrastination Scale (IPS-9), the Unintentional Procrastination Scale (UPS-6), the Susceptibility to Temptation Scale (STS-11), and the General Procrastination Scale (GPS-20). A solution to the problem of employee procrastination in organisations requires special attention be paid to social corporate responsibility, which can be used as a direct tool to activate or deactivate this phenomenon. The results of this research supplement the scientific literature on workplace procrastination with new insights that can improve our understanding of how this phenomenon is related to national cultural traits. The value of this research lies in the fact that it presents new and original data that can serve as a basis for the development of theory on the problem of employee procrastination as well as a reference point for introducing practical measures to eliminate employee procrastination in organisations by changing their CSR status. This research proposes that when introducing CSR, practitioners should develop the internal culture while taking the features of the national culture that can promote employee procrastination into account. Keywords: procrastination, employee procrastination, corporate social responsibility, national culture, cultural differences, private sector, organisations, Lithuania, Poland
Expression of ideologization in post-war Lithuanian linguistics
No full textŠiame straipsnyje, remiantis ankstyvojo pokario publikacijomis, kurių autoriai - žymūs Lietuvių kalbos instituto mokslininkai kalbininkai Juozas Balčikonis, Jonas Kruopas ir Kazys Ulvydas, - siekiama išnagrinėti kalbinėje mokslinėje literatūroje taikytus ideologizacijos būdus ir išsiaiškinti, kaip pokariu buvo formuojamas lietuvių kalbotyros turinys. Atsižvelgiant į kalbotyros darbų specifiką ir struktūrą, bandoma identifikuoti ideologizacijos raiškos įvairovę. Šio straipsnio tikslas - remiantis pirminiais šaltiniais - ankstyvuoju pokariu kalbininkų Juozo Balčikonio, Jono Kruopo, Kazio Ulvydo parašytais straipsniais, - atlikti pasirinktų kalbinių publikacijų analizę ir jos pagrindu sudaryti algoritmą tinkamą išsamesnėms sovietinio laikotarpio kalbotyros darbų studijoms. Todėl išsikelti ir atitinkami uždaviniai: 1) remiantis to meto publikacijomis, išnagrinėti kalbinėje mokslinėje literatūroje taikytus ideologizacijos būdus ir jų raišką; 2) išsiaiškinti, kaip pokariu buvo formuojamas lietuvių kalbotyros turinys; 3) apibendrinti šio tyrimo rezultatus. Atlikta analizė parodė, kad ankstyvojo pokario publikacijoms būdinga beveik vienoda makrostruktūra. Ideologiškai privalomos kalbinės klišės galėjo būti vartojamos visame publikacijos tekste arba tik įvadinėje ir baigiamojoje dalyse. Pirmuoju atveju ideologizuojamas visas mokslinis turinys, antruoju - nors ir ideologiškai „įrėmintas“, straipsnis gali išlikti nepraradęs savosios mokslinės vertės. Iš atliktos analizės matyti, kad to meto publikacijų ideologizacija gali būti atpažįstama iš tam tikrų to meto kalbotyrai būdingų elementų: metodologinių nuostatų, išreikštų nusakytu straipsnio tikslu ir uždaviniais; „teisingo“ objekto, tiriamosios medžiagos bei tyrimo metodo pasirinkimo; mokslinio aparato, t. y. atsižvelgiant į nurodytą ir cituojamą literatūrą; straipsnio struktūros - straipsnio pradžios ir pabaigos klišių; mokslinio turinio sąsajų su to meto ideologija. Pokario kalbotyros straipsniuose gausu ideologizuoto turinio simplifikacijos, išreikštos nutylėjimu ar lingvistinio turinio iškraipymu, atvejų. Lengviausiai atpažįstama simplifikacijos forma yra susijusi su įvairiomis marksizmo-leninizmo dogmomis, pritaikytomis kalbotyriniam turiniui. Mokslinės minties raiškos priemonėmis - specifinėmis (ir simplifikuotomis) stilistinėmis figūromis - dažnai suniveliuojamas paties autoriaus stilistikos savitumas. Todėl, vertinant kalbotyrinius šeštojo dešimtmečio darbus, iš garsiųjų kalbininkų kūrybos ir gyvenimo nereikėtų skubėti trinti autentiškų to laikotarpio klišių. Esminiai žodžiai: lietuvių kalbotyra, leksikografija, dialektologija, kalbos istorija, ideologizacija, simplifikacija.This article aims to analyse the methods of ideologization applied in Lithuanian linguistic academic literature during the post-World War II period. Based on a series of publications by the prominent academic linguists Juozas Balčikonis, Jonas Kruopas and Kazys Ulvydas, the study investigates the shaping of Lithuanian linguistics in the 1950s with a view of identifying the diversity of forms of ideologization reflected in the nature and structure of post-war linguistic activities. The aim of this article is to analyse, with referring to primary sources (articles written during the early post-war period by linguists Juozas Balčikonis, Jonas Kruopas and Kazys Ulvydas), a selection of linguistic publications in order to develop an algorithm for conducting more in-depth studies of the soviet-period linguistic activities. The tasks of the study were to (1) analyse the methods of ideologization and their expression in Lithuanian linguistic academic literature based on the publications on the time; (2) identify the ways in which the content of Lithuanian linguistics was being shaped during the post-war period; (3) summarise the results of the study. The analysis conducted shows that the publications of the early post-war period are all characterised by a near-identical macrostructure. Ideologically mandatory linguistic cliches were used either throughout the entire text or just in the foreword and conclusion of the article. In the first case, the entire academic content was ideologized, while in the second example, publications - although ideologically “framed” - could still retain their academic value. The analysis shows that early post-war ideologization displayed certain characteristic elements used in linguistic publications: methodological provisions expressed through the aim of the article and the tasks set; the “correct” choice of object, material and method of research; the academic apparatus, i.e. referencing the literature listed and quoted; the structure of the article - the cliches in beginning and the ending; the correlation between the academic content and the ideology of the time. Post-war linguistic articles display frequent simplification of ideologized content which is often expressed through ellipsis or distortion of linguistic content. The most recognisable form of simplification is related to various Marxist-Leninist dogmas adapted to linguistic content. The unique style of the author is often steamrolled through the use of specific (and simplified) figures of speech as a means of expressing academic thought. This is why, when assessing the linguistic work conducted by prominent Lithuanian academics in the 1950s, it is helpful not to discard the authentic cliches appearing in their works and biographies. Keywords: Lithuanian linguistics, lexicography, dialectology, language history, ideologization, simplification
Guidelines for the development of the "Word formation guide"
No full textSkaitmeninis dabartinės lietuvių kalbos daiktavardžių darybos žinynas "Žodžių darybos vedlys" (ŽDV), kaip viena iš lietuvių kalbos išteklių informacinės sistemos E. kalba paslaugų, sukurtas pirmiausia siekiant padėti kalbos vartotojams, norintiems pasidaryti naujų žodžių. Jame sukaupti duomenys leidžia pasirinkti tinkamiausius daiktavardžių darybos budus ir priemones, nes būtent daiktavardžių dažniausiai prireikia, pavyzdžiui, į lietuvių kalbą ateinančioms naujoms sąvokoms įvardyti. Tačiau, galvojant apie ateitį, būtų tikslinga ŽDV plėsti, kad jis būtų dar naudingesnis - tiek plačiajai visuomenei, tiek žodžių darybos tyrėjams. Kalbant apie ŽDV plėtrą minėtinos dvi galimybės. Pirmoji - pildyti žinyną naujais duomenimis, naudojantis esama duomenų struktūra. Nauji duomenys - tai pirmiausia darinių pavyzdžiai. Šiuo metu jų pateikta tik tiek, kiek reikia darybos dėsningumams pailiustruoti, darybos eigai parodyti. Daugėjant žinyne darinių, didės ir tikimybė išsiaiškinti konkretaus rūpimo žodžio darybą. Tikėtina, kad ŽDV dėl šios priežasties bus dar plačiau ir dažniau naudojamas. Nemažai naujos informacijos galima pateikti pastabų laukuose - tiek atskiro darybos priemonės aprašo, tiek bendrosiose, jei aprašų yra keli. Pastabos skirtos informacijai, dėl savo specifikos nepatenkančiai į kitus duomenų laukus, pateikti, jomis galima paaiškinti, pavyzdžiui, netipiškos darybos atvejus ar atkreipti dėmesį į kitus svarbius dalykus - naujausius tyrimus, ryškėjančius naujus darybos polinkius, norminimo rekomendacijas ir kt. Antroji ŽDV plėtros galimybė - modifikuoti duomenų bazės struktūrą, jei prireikia kaupti kitokius, nei iki šiol numatyta, duomenis. Nepakoreguotas daiktavardžių darybos struktūrinis modelis kitų kalbos dalių (būdvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių) darybai aprašyti greičiausiai netiktų. Dabartinį darybos kategorijų sąrašą kai kuriais atvejais galbūt užtektų papildyti, nes minėtų kalbos dalių darybos kategorijos yra kitokios (prieveiksmiai darybos kategorijomis apskritai neskirstomi). Tačiau veiksmažodžio darybos reikšmėms pateikti, ko gero, nebeužtektų vieno duomenų lauko - veiksmažodžių darybos aprašuose šalia kategorinių plačiai operuojama grupinėmis darybos reikšmėmis. Skirtingų kalbos dalių žodžiai skiriasi darybos duomenų struktūra, pavyzdžiui, veiksmažodžiai turi nemažai priesagų variantų. Nemenkas iššūkis turėtų būti tam tikras nenuoseklus sinchroniškumo principo laikymasis aprašant būdvardžių darybą gramatikose (pvz., darybos galūnės su priebalsiniais formantais). Tačiau įvairių kalbos dalių darybos duomenys, išplėtojus ŽDV, būtų naudingi ne tik praktiniams visuomenėms poreikiams, bet ir moksliniams tyrimams, nes juos vienoje vietoje sukaupus ir sustruktūrinus, butų galima matyti bendresnį lietuvių kalbos žodžių darybos vaizdą, sisteminius darybos priemonių ryšius, galbūt prognozuoti darybos kaitos polinkius ir perspektyvas. Esminiai žodžiai: sinchroninė žodžių daryba, naujadara, darybos priemonė, duomenų bazės struktūra, gramatika.The digital Lithuanian noun synchronic word formation manual "Žodžių darybos vedlys" (Word Formation Guide, WFG) is one of the e-services of the Lithuanian Language Resources Information System E. kalba (E-Language). This manual is designed primarily to help language users to create new words. The data collected in the WFG allows us to choose the most appropriate patterns and means of noun formation, for it is nouns that are needed, as often as not, to name new concepts coming into the Lithuanian language. In the future, it would be worth extending the WFG to make it even more valuable, both to the general public and to researchers in the field of word formation. There are two possible ways to develop the WFG. The first option is to add new data - firstly, examples of derivatives and compounds - to the manual using the existing data structure. At the moment, the amount of such examples provided is just enough to illustrate the patterns of word formation and show the process of it. As the number of derivatives and compounds in the manual grows, so will the likelihood of finding out the formation of a particular word of interest. The WFG will likely be used even more widely and frequently as a result. A lot of new information can be provided in the comment fields. Comments are designed for information that, due to its specificity, is not covered by other data fields, and can be used to explain, for example, cases of atypical word formation, or to draw attention to other important issues such as the latest research, emerging new word formation tendencies, recommendations on language norms, etc. The second option for the development of the WFG is to modify the structure of the database if it becomes necessary to collect data different from what has been foreseen so far. An unmodified structural model of noun formation to describe the formation of other parts of speech (adjectives, verbs, adverbs) would probably not work. The current list of word formation categories could perhaps be supplemented in some cases (word formation categories are different for different parts of speech). However, for verbs, a single data field for derivational meaning data would probably no longer suffice: there are group derivational meanings widely used alongside categorical derivational meanings in the descriptions of verb formation. Words in different parts of the language differ in the structure of their formational data; for example, verbs have some suffixal variations. Some challenges will probably also arise because grammar does not always closely follow principle of synchronicity in its description of the formation of adjectives. However, word formation data for various parts of speech would be useful not only for the practical needs of society, but also for scientific research as well. Collecting and structuring these data in one source would make it possible to see a more general picture of the formation of Lithuanian words and the systematic relationships between the means of formation, and perhaps predict the tendencies and perspectives of the development of word formation. Keywords: synchronic word formation, new word formation, means of word formation, structure of database, grammar