Acta Academiae Artium Vilnensis
Not a member yet
268 research outputs found
Sort by
XIX a. terakotos skulptūros originalios tapybos ir auksavimo technikos tyrimas
No full textConservation research has a main role to play during the decision-making process of restoration – how an object should look, what should be removed, what should be clearly exposed, and how to connect history and conservation with the aesthetic effects expected by the owner. In many situations we do not have enough historic material to fully establish this. In this article we would like to describe the process and steps taken during microchemistry research to identify the original technology used in the painting and gilding layers of a terracotta sculpture, dated to the late nineteenth century.Šiame straipsnyje išsamiai pristatomi tyrimai, atlikti siekiant nustatyti Šv. Margaritos Antiochietės terakotinės skulptūros iš Gostynio (Lenkija) pirminius ir antrinius dekoro sluoksnius. Originalūs dekoro sluoksniai sudaryti iš polichromijos (iš pradžių buvo uždėti dviejų spalvų sluoksniai) ir auksavimo. Aliejinių dažų sluoksniai buvo laikomi antriniais. Taip pat antrinė buvo skulptūrinė forma, papildyta cemento skiediniu, galbūt su natrio silikato priemaiša. Pirminių dažų sluoksnių technologija buvo pagrįsta angliavandenių aliejiniu rišikliu ir švino pigmentais: raudono švino (red lead) ir švino baltuoju (lead white), taip pat geležies geltonos (iron yellow) priedu. Originali polichromija buvo atlikta dviem sluoksniais: oranžinės spalvos (vidinis) ir pilko smėlio spalvos (išorinis). Auksavimas buvo atliktas ant aliejinio pagrindo aukso folijos technika. Dažų sluoksniams identifikuoti buvo atlikti šie instrumentiniai tyrimai: Furjė transformacijos infraraudonųjų spindulių spektroskopija (FT-IR), rentgeno fluorescencija (XRF) ir fluorescencinė mikroskopija. Be to, atliktos mikrocheminės reakcijos su anilinu (angliavandenių rišiklio aptikimas), sudano juodu (aliejinio rišiklio aptikimas), amido juodu (baltymų rišiklio aptikimas), ninhidrinu (baltymų rišiklio aptikimas) ir muilinimo reakcija (aliejinio rišiklio aptikimas). Siekiant nustatyti auksavimo būdus ir technologijas, atlikta FT-IR analizė ir mikrocheminė reakcija su koncentruota azoto rūgštimi (V) ir aqua regia (koncentruotos druskos ir azoto rūgšties mišinys tūrio santykiu trys su vienu).
Šis objektas nagrinėjamas Agatos Ogińskos meno kūrinių konservavimo ir restauravimo krypties magistro darbe, specializacija – architektūra ir skulptūra. Mokslinis vadovas – Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto profesorius Piotras Niemcewiczius
Migration and Fashion: Lithuanian Emigrant Women and Their Daughters in France, 1940s–1970s: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje aptariami 1940–1970 m. Paryžiuje gyvenusių lietuvių likimai ir tai, kaip gyvenimas pasaulio mados sostinėje atsispindėjo jų aprangoje. Pristatomi keli skirtingi atvejai. Tai Paryžiuje gimusių, gyvenusių Lietuvoje, vėliau atgal į Paryžių grįžusių lietuvių (Angelės Masiulienės, Elenos Turauskienės) situacija. Antra – karo pabėgėlių šeimose augusių merginų ir moterų (Ugnės Karvelis, Živilės Bačkis) istorijos. Du atskiri atvejai – 1949 m. Paryžiuje lietuvių karo pabėgėlių šeimoje gimusi Caroline Nendrė Paliulis ir Elena Jankauskienė, Paryžiuje gyvenusi nuo 1905 m., kur persikėlė iš Rusijos bėgdama nuo neramumų. Visus aptartus atvejus vienija tai, kad skirtingomis aplinkybėmis Prancūzijos sostinėje atsidūrusios lietuvės čia gyveno 1940–1970 m. ir siekė pritapti prie vietinės aplinkos, perimdamos išvaizdos kriterijus ir aprangos stilių. Straipsnis remiasi dizaino krypties meno doktorantūros disertacijos „(Ne)surinkos kolekcijos paslaptys: kasdienybės refleksija, interpretacija ir kontekstai lietuvių moterų aprangoje XX a. 5–8 dešimtmečiais“ medžiaga (kūrybinės dalies vadovė prof. Eglė Ganda Bogdanienė, tiriamosios dalies vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė, konsultantė prof. Laura Stasiulytė-Gudaitė).The article, “Migration and Fashion: Lithuanian Emigrant Women and Their Daughters in France, 1940s–1970s,” is part of a larger research project based on the art dissertation titled “Secrets of the (Un)Collected Collection: Reflection, Interpretation, and Contexts of Daily Life in the Clothing of Lithuanian Women from the 1940s to the 1970s.” It serves as a comparative study alongside narratives of Lithuanian women’s clothing from the same period described in the thesis. The article offers insights into the lives and everyday clothing of six Lithuanian women who resided in France during the mid-20th century: Ugnė Karvelis (1935–2002), Živilė Bačkis (1938–2022), Elena Jankauskienė (1887–1979), Angela Masiulienė (1912–1974), Elena Turauskienė (1906–1986), and Caroline Nendrė Paliulis (born 1949). Its aim is to explore the evolution and cultural significance of the clothing of Lithuanian women who lived in France in from the 1940s to 1970s in the context of shifting political, economic, and cultural landscapes, to present the biographies of the above-mentioned women, as well as to compare the cultural situation of clothing in Lithuania and Paris in the given period. Drawing upon social culture theory, which posits that clothing reflects historical realities and social contexts, moral convictions and aesthetic tastes, the research compares the experiences and attire of six women from different generations with those of Lithuanian women residing in their homeland during the same period, as well as with the broader culture of clothing. The study is rooted in oral history and extends beyond the 1940s-1970s timeframe. The article is structured chronologically, with each section dedicated to one of the featured individuals, starting with the eldest, Elena Jankauskienė, and concluding with the youngest, Caroline Nendrė Paliulis
Kauno tarpukario kavinės ir restoranai: restauravimo galimybių studija ir atgaivinimo pasiūlymai
No full textIn the research, the case study deals with the interiors of catering establishments reflecting different models of the décor styles of the time. Government institutions have preserved the public interiors of buildings characterized by recurrent academic and historical motifs complemented by elements of the National style. On the contrary, the interiors of privately owned buildings of this period have been altered to fit new trends, with the dominance of the modernist style perceived to be part of Western culture. Furthermore, newly built structures were furnished following the modern trends of pure functionalism, hygiene, and light, with fragmented elements of the National style. The research assesses the importance of café culture in the formation of the Kaunas Phenomenon and proposes a project for revitalization and possible uses for the café and restaurant.Pasikeitusios politinės aplinkybės formavo tarpukario Kauno maitinimo įstaigų interjerus: išsivadavimas iš Rusijos imperijos, nepriklausomos valstybės kūrimas su nauju politiniu centru, visuomeninės struktūros kaita bei miesto kultūros augimas lėmė sparčiai besikeičiančius poreikius. Skirtingai nuo architektūros, visuomeniniai interjerai, kurie buvo susiję su juose veikiančių žmonių poreikiais ir finansinėmis galimybėmis, buvo nuolatinių ir spontaniškų pokyčių vietos. Miestas tapo šalies centru, kurio misija – atstovauti valstybei. Tautinis stilius visuomeniniuose interjeruose pasirinktas siekiant pabrėžti politinės galios statusą. Privačiuose interjeruose kosmopolitiškų idėjų elementai buvo dažniau plėtojami interpretuojant art deco ir modernizmą.
Straipsnyje interjero atvejo studijoje nagrinėjamos maitinimo įstaigos, atspindinčios skirtingus nagrinėjamu laikotarpiu vyravusius interjero stiliaus modelius. Rusijos imperijos laikotarpiu statytuose pastatuose tarpukariu buvo įsikūrusios valstybės institucijos. Šių pastatų interjerams būdingi pasikartojantys akademiniai ir istoriniai motyvai, papildyti tautinio stiliaus elementais. Privatūs interjerai pasižymėjo naujomis tendencijomis, vyravo art deco stilius, suvokiamas kaip vakarietiškos kultūros dalis. Be to, naujai statomi pastatai buvo įrengiami vadovaujantis moderniomis grynojo funkcionalizmo, higienos ir šviesos tendencijomis, su fragmentiškais tautinio stiliaus elementais
The Organ of the Augustinian Church in Vilnius: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje sprendžiama XVIII a. antroje pusėje Vilniaus augustinų bažnyčioje pastatyto, vėliau į Vilniaus katedrą, o iš ten – į Naujojo Daugėliškio bažnyčią perkelto vargonų instrumento autorystės byla. Apžvelgus nuo seno turimus duomenis (1861 m. užfiksuotą perstatyto instrumento dispoziciją) ir jais remiantis pasiūlytą Girėno Povilionio interpretaciją, pristatoma ir įvertinama naujai atrastame 1808 m. autentiško instrumento apraše pateikta informacija. Remiantis ja ir Povilionio atradimu Naujojo Daugėliškio vargonų instrumente, Vilniaus augustinų bažnyčios vargonai priskiriami meistro Mikalojaus Jantzono autorystei, drauge išryškinant savitus jų bruožus.The article aims to resolve the authorship puzzle surrounding the organ of the Augustinian church in Vilnius from the late 18th century. During the mid-19th century, this organ underwent a transfer to Vilnius Cathedral, accompanied by a reconstruction. Later in the 19th century, the components of the instrument – namely, the organ pipes and bellows – found their way to the parish church in Naujasis Daugėliškis, while the original organ case remained at the Cathedral. Subsequent reconstructions of both the instrument and its case left the initial concept of the organ shrouded in mystery until the discovery of the archival description dating back to 1808. Building upon this historical account and the recent findings of Dr. Girėnas Povilionis, the article posits that the Augustinian church organ in Vilnius was crafted by Nicolaus Jantzon, the eminent figure in the Late Baroque Vilnius organ building school. Furthermore, by considering the prevailing local organ building traditions of the time, the article identifies distinctive features of the aforementioned instrument
There Is No Treasure More Precious Than Books for Study: The Development and Heritage of the Vilnius Augustinian Library: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textStraipsnyje pristatoma vienuolių augustinų bibliotekos prie Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kilmė, rinkinio sudėtis, knyginio paveldo tyrimų rezultatai, augustinų vienuoliškosios knygos kultūros kontekste aptariamos bibliotekos istorinio-bibliografinio atkūrimo galimybės. Nustatyta, kad 1808 m. perdavus augustinų vienuolyno patalpas Vyriausiajai kunigų seminarijai prie Vilniaus universiteto, prasidėjo knygų migracija tarp Vilniaus ir Kauno, kur augustinai mainais gavo Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios dalį su parapijos namais. Nepaisant to, 1820 m. Vilniaus augustinų vienuolyne tebebuvo 1251 tomas knygų. Šiuo metu knygos su augustinų proveniencija saugomos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešojoje bibliotekose.The historical memory of the Augustinian monastery in Vilnius, founded between 1673 and 1675, traces its roots back to the Middle Ages. The community believed that Grand Duke Vytautas of Lithuania established the Augustinian monastery in Brest in 1380. The founder’s portrait was preserved in the Vilnius monastery, fostering a cult around Vytautas. Duke Butautas, also known as Henrikas, Vytautas’s brother and a former courtier of the Holy Roman Emperor Charles IV of Luxembourg, who was believed to have died of the plague in 1380, was buried in St. Thomas Church, belonging to the Augustinians of Prague. In gratitude, Vytautas donated church utensils to them. The Vilnius Augustinians inherited the historical memory of Vytautas, documented in the monastery’s chronicles and in a portrait of the Grand Duke brought from Brest.
During the 14th and 15th centuries, Augustinians settled in Central Europe, and the monk Sebastian from the Brest monastery participated in the formation of the independent Polish Augustinian province in 1547. In Prague’s St. Thomas Augustinian Monastery, general studies for the Augustinian Province of Bavaria, which included Polish and Lithuanian monasteries until the early 16th century, operated from 1300. In Vilnius, the Augustinians developed studies in theology, philosophy, logic, and grammar, and ran a novitiate. From the 17th to the 19th centuries, they engaged in studies at Vilnius University. In 1686, Augustinian D. Grabiński, the future provincial of the Polish Augustinians, earned his Doctor of Theology diploma there. In the 19th century, Augustinians W. Gineyt, K. Wychorowski, and R. Pietkiewicz attended the University’s Senior Priest Seminary. In 1820, studies in moral and dogmatic theology and church history were active at the Vilnius monastery. Like the Prague monastery, which had about 350 book titles in the early 15th century (now with 18,000 volumes), the Vilnius monastery assembled a collection necessary for the community’s spiritual and intellectual culture. In 1804, the main library of the Vilnius monastery had 956 volumes, growing to 1,257 books in 1848, divided into 12 sections, including sermons, asceticism, moral theology, rhetoric, poetry, and literature. Besides religious writings, the Augustinians in Vilnius expanded their knowledge in philosophy, history, literature, and medicine, collecting works by authors belonging to their order (Giovanni Lorenzo Berti, Engelbert Klüpfell, Carol Van Hoorn, Benignus Sichrowski, Cornelius Curtius) and possessing around 40 books printed in Vilnius. In addition to the main library, the Augustinians in Vilnius assembled collections in the novitiate, church, and confraternity, including books bound in velvet and saffiano leather with silver bindings. The library experienced growth until the 18th century, as a result of the increasing number of monks, which reached 60 in 1786. According to the Augustinian eremitic tradition, the library in Vilnius was situated in the church, above the treasury, in a locked room of approximately 20 sq. m., accessible via a wooden staircase through a two-panel door. Library management adhered to the Rule and Constitutions, directing that the main library’s books should be kept separately from liturgical ones, which found their place in the sacristy. A 1627 constitution emphasized that “there is no treasure more precious than books for study,” detailing storage, librarian’s duties, cataloguing, and reading protocols. The book collection was assembled from private library donations ( J. Mojski, M. Birukiewicz), monks’ savings, and voluntary donations (F. Ro- koczewski). It is likely that the library in Vilnius was augmented by the Bernardines of Dotnuva, and books may have been acquired during the Augustinians’ travels to Italy to take part in general chapters. The future prior of the Vilnius monastery and the Augustinian provincial Erasmus Bartold was friends with the rector of Bibliotheca Angelica in Rome, Giovanni Lorenzo Berti.
In 1808, after the transfer of the monastery’s premises to the Senior Priest Seminary, part of the Vilnius book collection was moved to the newly established Kaunas monastery. However, in 1820, 337 titles, including philosophy and theology manuscripts, returned to Vilnius. In 1865, 2,032 volumes from the Kaunas Augustinian monastery, which was closed in 1864, were handed over to the Kaunas gymnasium, among them those that were previously held in Vilnius, including A Thesaurus of Medical Practice (Venice, 1733), A Guide to Medical Practice (Nuremberg, 1714), The Vilnius Dispute (Torun, 1599). Z. Wasilewski’s Logics or Dialectics (1784), J. Stanislawski’s Compendium of Logics (1686), and M. Birukiewicz’s Key Philosophical Postulates (1800) also travelled from Vilnius to Kaunas. Some books from the Vilnius Augustinian library were confiscated by the tsarist authorities in 1847. In 1852, the Vilnius Augustinian church was placed under Carmelite auspices, and in 1854, it was closed. The monks likely took some books to the still-operating Kaunas monastery, which was eventually closed in 1864.
During the current research, books of 9 titles (10 storage units) from the Vilnius Augustinian library were identified in Vilnius and Kaunas memory institutions: Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (4 publications), Kaunas County Public Library (2), and Vilnius University Library (3). Surviving books include religious works and those reflecting intellectual ties with the European Augustinian tradition. Notably, Miguel Bartolomé Salon’s work On Justice and Law, originating from the Augustinian library, eventually found its way to the Jesuit College in Kražiai and then to Kaunas. This highlights connections between Vilnius, Kaunas, and the monasteries of Samogitia, showcasing elements of the early national revival in the 19th century, particularly a predominant Samogitian-Lithuanian influence within the Augustinian order
Asmeninės ir viršasmeninės perspektyvos čekų ir slovakų ekokritiniame kine
No full textInspired by the concept of “transpersonality” in contemporary psychology, this study seeks to expand its possible meanings – not only in relation to the sometimes overly mystical current ecocritical strands of thought, but even more significantly, in relation to contemporary trends in essayistic or experimental cinema. The study achieves this by analysing the films of three Czech and Slovak female directors, who are united by their ecological concerns stemming from the theme of (the planet as) home. Compared to more traditional examples of ecocriticism in these two local cinemas, the films analyzed here shift away from an objective viewpoint and the expository mode of documentary cinema toward essayistic narratives with a strong personal perspective. However, this shift occurs within a broader context of the need to overcome the personal as well – in favour of a multiperspectival perception of the fate of humanity, and toward a “transpersonal perspective” as an ecological choice. Through the analyses of selected films, the study shows different stages of this process and suggests that the transpersonal perspective can be understood precisely as a deliberate ecological choice – one that embraces a personal viewpoint in order to transcend it in a post-anthropocentric fusion between human perspective, nature, and the universe.Straipsnyje nagrinėjami penki čekų ir slovakų moterų režisierių filmai, atspindintys naujos kartos požiūrį į ekokritiką. Veronikos Liškovos filme Návštevníci (Lankytojai, 2022) pabrėžiama asmeniška, netgi intymi individualios perspektyvos prigimtis, kai ištrinamos ribos tarp protagonistės – socialinės antropologės, jos pašnekovų ir režisierės požiūrių. Čekų ir švedų režisierės Gretos Stocklassos debiutiniame filme Kiruna – překrásný nový svět (Kiruna – šaunus naujas pasaulis, 2019) taip pat pabrėžiamas poreikis atsižvelgti į įvairias kelių protagonistų perspektyvas, tačiau filme naudojami formalūs vaizdavimo būdai ir kalbantys pašnekovai vengia plačiai atskleisti asmeninius prisipažinimus ar autorinius (t. y. „asmeniškus“) režisierės ir jos bendrakūrėjų ženklus. Pagaliau slovakų režisierės Vieros Čákanyovos eksperimentinė trilogija apie dirbtinį intelektą ir klimato kaitą, kurią sudaro jos debiutinis FREM (2019) ir du vėlesni filmai Biela na bielej (Balta ant balto, 2020) bei Poznámky z Eremocénu (Užrašai iš Eremoceno, 2023), pristato dialogišką santykį tarp asmeninės ir viršasmeninės, žmogiškos ir nežmogiškos ar netgi viršžmogiškos perspektyvos. Čákanyovos kūryba, kaip ir Liškovos filmas, išradingai sujungia abiejų režisierių asmeninį požiūrį su jų protagonisčių (arba, Čákanyovos atveju, jos autofikcinės projekcijos) perspektyva. Tuo tarpu Stocklassos filme Kiruna – šaunus naujas pasaulis dominuoja neutralus stebėjimo režimas, o režisierės požiūris ir asmeninis įsitraukimas nėra išryškinami. Nors visuose straipsnyje nagrinėjamuose filmuose pabrėžiamas poreikis peržengti žmogišką, asmeninį požiūrį, siekiant multiperspektyviškumo, ir tam tikra viršasmeninė perspektyva išties pasitaiko atskiruose epizoduose, vis dėlto, straipsnio autorės manymu, unikali viršasmeninė perspektyva atsiranda dėl specifinio ekologinės temos pasirinkimo, kuris yra nuosekliausiai išreikštas Čákanyovos filme
The Transformation of the Mistress of the Copper Mountain: "The Malachite Casket" at the EXPO’70 World Fair in Osaka
Get PDF1970 m. pasaulinė EXPO paroda vyko Osakoje, Japonijoje. Sovietų Sąjungos paviljone buvo eksponuota Malachitinė dėžutė, kurią suprojektavo Tadas Baginskas (g. 1936), architektas ir dizaineris, Vilniaus dailės akademijos profesorius emeritas. Šiam projektui dailės kūrinių sukūrė ir kiti žymūs Lietuvos menininkai: Romualdas Mizgiris (g. 1940) ir Algimantas Mizgiris (1940–1990), Kazimiera Zimblytė (1933–1999), Gintautėlė Laimutė Baginskienė (1940–2021), Laimutis Ločeris (1929–2018), Arvydas Každailis (g. 1939). Sovietų Sąjungos paviljono ekspozicijos kontekste lietuvių menininkų Malachitinė dėžutė išsiskyrė originalia estetika, atsiskleidė savitas ją kūrusių menininkų braižas. Straipsnyje siekiama atkurti Malachitinės dėžutės ekspozicijos dizainą, nustatyti jos vietą Sovietų Sąjungos paviljone, aptarti dizaino koncepciją ir atskirus kūrinius, šio kūrinio ekspozicijos dizaino sąsają su Vario kalno valdovės, Malachitininkės, Malchito tarnaitės, Žaliaakės akmeninės mergelės, įvaizdžiu.In 1970, the EXPO world fair was held in Osaka, Japan. In this exhibition, The Malachite Casket designed by the architect and designer, professor emeritus of the Vilnius Academy of Arts, Tadas Baginskas, was exhibited in the Soviet Union’s pavilion. Artworks for this project were also created by other renowned Lithuanian artists – Romualdas and Algimantas Mizgiris, Kazimiera Zimblytė, Gintautėlė Laimutė Baginskienė, Laimutis Ločeris and Arvydas Každailis.
From the cultural viewpoint, it should be noted that while creating the design for The Malachite Casket, Baginskas tended to West-oriented design solutions, more abstract artistic expression and Scandinavian aesthetics. When Vassilyev remarked that his design would have been more suitable for the Scandinavian rather than Soviet pavilion, Baginskas took it as a great compliment showing his resolution to develop the West-oriented Lithuanian design trend
Dreams
Get PDFPublikuojamas šaltinis – dailininko Vincento Slendzinskio sapnai, jo paties užrašyti 1868 m. gyvenant tremtyje Charkove. Rankraštis saugomas Slendzinskių galerijoje Balstogėje tarp kitų dailininko archyvo dokumentų ir literatūrinių kūrinių. Literatūrinė dailininko kūryba (taip pat ir sapnai) originalo kalba yra publikuota 2006 m. parengtoje rinktinėje. Čia skelbiamas sapnų aprašymų vertimas iš lenkų į lietuvių kalbą. Publikaciją parengė Rūta Janonienė.Wincenty Sleńdziński (1837–1909) is a prominent representative of the dynasty of Vilnius artists, the son of Aleksandrer Sleńdziński (1803– 1878) and the father of Ludomir Sleńdziński (1889–1980). A highly versatile painter, he won fame for his landscapes, portraits, religious, historical and mythological compositions. Besides painting, Sleńdziński was engaged in other forms of artistic activity – he made music (professionally played the piano and violin), wrote vaudevilles and created poetry. The published source is the dreams of the artist Wincenty Sleńdziński, which he wrote down in 1868, while living in exile in Kharkiv. The manuscript is held in the artist’s archive in the Sleńdziński gallery in Białystok among other documents and works of literature. His descriptions of dreams are very painterly and dynamic, steeped in the premonition of threat and mystery. They reflect some unfamiliar aspects of the artist’s inner world and by their strangeness counterbalance the realism of his paintings. The artist’s literary work (including dreams) in the original language was published in the collection prepared in 2006 (Sleńdziński Wincenty, W chwili zwątpienia, Utwory zebrane, opr. Eugeniusz Szulborski, ilustracje Katarzyna R. Hryszko, Białystok: Galeria im. Sleńdzińskich, 2006). This publication is the translation of Sleńdziński’s descriptions of dreams into Lithuanian
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės augustinų bažnyčių architektūra: Acta Academiae Artium Vilnensis
No full textThe Order of St. Augustine, along with the Canons Regular of the Penitence of the Blessed Martyrs and the Canons Regular of the Lateran, constitutes “the family of St. Augustine” – religious congregations rooted in the Rule of St. Augustine and actively developing the spirituality inspired by the bishop of Hippo.
This paper aims to explore the churches affiliated with these orders in the Grand Duchy of Lithuania. It seeks to address the question of whether the communal spirit is reflected in the formal solutions employed in these churches, and whether these orders adhered to typical architectural forms, or each order developed its own distinctive architectural character.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „Šv. Augustino šeimos“ bažnyčių architektūra yra gana nuosekli. Jos buvo stačiakampio plano sienų ir kolonų konstrukcijos su kukliu vienanaviu interjeru, trumpu dviejų arba trijų tarpsnių korpusu ir jame išskirta presbiterija. Nesant tikslių statybos reglamentų ar netgi bendrų gairių, kanoninių kongregacijų bažnyčios buvo statomos atsižvelgiant į fundatoriaus galimybes ir lūkesčius bei konkrečios bendruomenės poreikius. Taigi, nors mūrines bažnyčias daugiausia statė bajorai ir magnatai, jų lokacija nedideliuose miesteliuose ir kaimuose nulėmė nedidelį tūrį ir skurdžius, dažniausiai vienanavius interjerus. Be to, kai kurių architektūrinės programos buvo itin minimalios. Pavyzdžiui, nors Lietuvos Brastos bažnyčia stovėjo svarbiame politiniame centre, pastatas buvo suprojektuotas stačiakampio plano, o salės interjere nebuvo išskirta presbiterija. Tokiame kontekste Slanimo vienanavės bažnyčios lotyniško kryžiaus planas yra unikalus. Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Laterano kanauninkai perėmė šią bažnyčią tuomet, kai ji jau buvo pastatyta, ir todėl nebegalėjo turėti įtakos jos formai. Lotyniško kryžiaus planas būdingas ir didžiausiai bei didingiausiai Vilniaus Antakalnio Šv. Petro ir Povilo Laterano kanauninkų bažnyčiai. Ji vienintelė buvo uždengta kupolu.
Daugumos bažnyčių fasadai neturi bokšto arba turi vieną varpinę. Šiuo požiūriu išsiskiria dvi Laterano kanauninkų šventovės Vilniuje ir Michališkėse. Antakalnio bažnyčios fasadas yra ypatingas, nes jį sudaro du bokštai. Tuo pačiu šis fasadas, kurį puošia kolonos ir chiaroscuro, su balkonu ir dideliu langu ant ašies, dekoruotas stiuko lipdyba, yra romėniško pobūdžio.
Dažniausiai kukliai „Šv. Augustino šeimos“ bažnyčių architektūrai yra būdingas viduramžių erdvės organizavimas, daugiausia eremitų bažnyčiose. Tiek Abiejų Tautų Respublikos, tiek Europos Naujųjų laikų architektūros kontekste šios bažnyčios išsiskiria nebent savo akivaizdžiai mažu tūriu. „Šv. Augustino šeimos“ bažnyčios, viduramžiais statytos Centrinėje Europoje ir modernizuotos XVII–XVIII a., suvaidino ypač svarbų vaidmenį įtvirtinant kuklias architektūrines formas