Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Šiaulių parapijos gyventojų namų ūkio dydis XIX a. pirmoje pusėje (vizitacijų duomenimis)
Get PDFThe article aims to reveal the possibilities of the data contained in the parish visitations in determining the average household size of the residents of Šiauliai parish. Firstly, the data on visitations allows us to learn about the number of residents who came to catholic confession and those who did not come to catholic confession. Secondly, the source allows us to learn about the number of households in all parish settlements. The data is important for calculating the number of residents in the settlements and in the whole parish. The data on the number of residents allows us to calculate the size of the households in separate settlements and in the whole parish. Moreover, this data can be used for the reconstruction of parish geographical territory. On the other hand, the data on parish visitations can be incorrect as usually statistical information was rewritten from the earlier sources. Considering Šiauliai catholic parish visitations, it should be noted that later visitations were rewritten from the visitations of the year 1820, thus this research only deals with the situation of the year 1820. The analysis revealed that the geographical territory of Šiauliai parish has not significantly changed since the middle of the 17th century. Also, those settlements that were the largest in terms of population in the middle of the 17th century, remained the largest in the first half of the 19th century. After calculating the ratio of those who went to confession and those who did not go, it was found that in the visitations of Šiauliai parish, only the number of Catholics was given, and in some settlements far from the center of the parish, there was a high number of those who did not go to confessions, most likely it indicates pastoral problems, and not the population of other denominations. On average, 9.7 people lived in one household in Šiauliai parish, 7.98 lived in Šiauliai city, 14.5 lived in Kužiai town, and 11.35 lived in Meškuičiai town. After comparing the results of the research with the data of other cities and towns, it can be said that larger cities were characterized by smaller households, while small towns were characterized by larger households. Meanwhile, it is not easy to compare the obtained research results with the household data of the Central and Eastern European population, because the research results are highly dependent on the concept of the household. Nevertheless, it can be said that the average household size of Šiauliai parish was close to the household size of the residents of Nereta (Latvia).Straipsnyje pristatomos katalikų parapijų vizitacijose esančių statistinių duomenų apie parapijos gyventojus panaudos galimybės tiriant gyventojų namų ūkį. Katalikų parapijų vizitacijose esantys duomenys apie konkrečioje parapijos gyvenvietėje einančiųjų ir neinančiųjų išpažinties skaičių, taip pat apie dūmų skaičių leidžia sužinoti, kiek iš viso parapijoje buvo gyventojų ir kiek gyventojų gyveno konkrečioje gyvenvietėje. Be to, gyvenviečių sąrašas leidžia rekonstruoti parapijos teritoriją. Tiesa, katalikų parapijų vizitacijų duomenys dažnai būna netikslūs, o vėlesnių vizitacijų duomenys neretai būna nurašyti nuo ankstesniųjų. Tokią situaciją tenka konstatuoti kalbant apie Šiaulių parapijos vizitacijas, kurios, spėjama, buvo nurašytos nuo 1820 metų vizitacijos, tad šiame straipsnyje pateikiami tyrimo rezultatai iš esmės leidžia kalbėti tik apie tų metų situaciją. Atlikus tyrimą buvo pastebėta, kad parapijos teritorija iš esmės nekito nuo XVII a. vidurio arba kito nežymiai. Taip pat tos gyvenvietės, kurios buvo didžiausios pagal gyventojų skaičių XVII a. viduryje, didžiausios išliko ir XIX a. pirmoje pusėje. Apskaičiavus einančiųjų ir neinančiųjų išpažinties santykį nustatyta, kad Šiaulių parapijos vizitacijose buvo pateiktas tik gyventojų katalikų skaičius, o nuo parapijos centro nutolusiose kai kuriose gyvenvietėse buvęs didelis neinančiųjų išpažinties skaičius greičiausiai rodo sielovados problemas, o ne kitų konfesijų gyventojų skaičių. Vidutiniškai viename namų ūkyje, kai laikoma, kad namų ūkis buvo lygus dūmui, Šiaulių parapijoje gyveno 10,19 asmens, Šiaulių mieste – 7,98, Kužių miestelyje – 14,5, Meškuičių miestelyje – 11,35. Gautus tyrimo rezultatus palyginus su kitų miestų ir miestelių duomenimis, iš esmės galima teigti, kad didesniems miestams buvo būdingas mažesnis namų ūkis, o mažiems miesteliams – didesnis namų ūkis. Tuo tarpu gautus tyrimo rezultatus nėra lengva palyginti su Vidurio ir Rytų Europos gyventojų namų ūkio duomenimis, nes tyrimų rezultatai labai priklauso nuo namų ūkio sampratos. Nepaisant to, galima teigti, kad Šiaulių parapijos vidutinis namų ūkio dydis buvo artimas Neretos (Latvija) gyventojų namų ūkio dydžiui
Švietimas kaimo statybos klausimais Lietuvoje 1918–1940 metais
Get PDFIn this article the education of farmers and craftsmen about the construction of modern farmsteads during interwar period is assessed. Information on the subject was collected from interwar press and archival documents. The main features of modern interwar farmsteads are rational structuring, compliance with hygiene requirements, comfortability and aestheticism. These ideas were propagated by state institutions, although up to the 3rd decade it was not fully established. When the administration of rural construction matters was commissioned to the Žemės ūkio rūmai, the most important works in this direction were carried out. The Construction Department was established in 1929, and the construction technicians who worked there were the key players in the promotion of the conceptual framework. Therefore, their proper training and the provision of the necessary number of specialists was an essential prerequisite for the purposeful education of farmers and building tradesmen.
Organising education for farmers one of the main goals was to achieve the largest possible number of persons and thus promote the importance of the implementation of the ideas of modernization of rural construction. Therefore, for this, the periodical press, educational publications, short-term courses and lectures on the issues of improving rural construction and the management of homesteads, as well as exhibitions where construction technologies were demonstrated and specialist advice was provided, were actively used for this. Given the gradual increase in farmers’ interest in the ideas promoted, as well as their active participation in the educational programmes, there is no doubt that the measures chosen were quite successful.
Rural craftsmen also played an equally important role in the modernisation campaign. Therefore, since the end of the 1930s, short courses have been organised annually to raise their qualifications. The scope of these works was rising, although it affected only part of craftsmen and did not solve the lack of qualified specialists. In the 4th decade, the new laws and rules of rural building regulation were implemented. Also, the necessity for higher number of qualified construction craftsmen that would be able to implement modern building principles was realized. This resulted in first specialized craft schools for carpenters, masons and furnace workers. It was thought that these schools together with earlier courses had to form construction craftsmen education system. Although work in this direction was halted shortly afterwards, the establishment of the specialised schools was an indication of the prioritisation of construction issues and thus of the implementation of modernisation principles.Straipsnyje, remiantis tarpukario Lietuvos periodinėje spaudoje teikta informacija ir archyviniais dokumentais, aptariamas bei vertinamas tuo laiku vykdytas ūkininkų ir kaimo statybos amatininkų švietimas apie moderniais principais paremtų, t. y. racionaliai suplanuotų, higienos reikalavimus atitinkančių, patogių ir estetiškų kaimo sodybų kūrimą. Už pastarųjų idėjų propagavimą, kaimo statybos reguliavimą bei priežiūrą buvo atsakingos valstybinės institucijos, tačiau iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos šios sritys nebuvo itin išplėtotos ir reikšmingiausi darbai vykdyti po to, kai kaimo statybos reikalų tvarkymas buvo perduotas Žemės ūkio rūmams. 1929 metais įsteigtas Statybos skyrius, čia dirbę specialistai – statybos technikai – atliko svarbiausius darbus propaguojant formuotą idėjinę koncepciją, todėl jų tinkamas parengimas ir reikiamo specialistų kiekio užtikrinimas buvo esminė sąlyga norint vykdyti tikslingą ūkininkų bei statybos amatininkų švietimą.
Organizuojant ūkininkų švietimą, vienas pagrindinių tikslų buvo pasiekti kuo daugiau asmenų ir tokiu būdu propaguoti kaimo statybų modernizacijos idėjų įgyvendinimo svarbą, todėl tam aktyviai panaudota periodinė spauda, mokomieji leidiniai, trumpalaikiai kursai ir paskaitos apie kaimo statybos gerinimo ir sodybų tvarkymo klausimus bei parodos, kuriose demonstruotos statybų technologijos ir teiktos specialistų konsultacijos. Atsižvelgiant į palaipsniui augusį ūkininkų domėjimąsi skelbiamomis idėjomis, taip pat aktyvų dalyvavimą švietimo programose, neabejotina, kad pasirinktos priemonės ganėtinai sėkmingai atliko savo funkciją.
Įgyvendinant modernizavimą ne mažesnis vaidmuo teko ir statybos amatininkams. Siekiant pakelti jų kvalifikaciją, nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos kasmet buvo organizuojami trumpalaikiai kursai. Nors pastarųjų darbų apimtys vis augo, tai palietė tik dalį statybų srityje dirbusių asmenų, todėl tai iš esmės neišsprendė visu laikotarpiu egzistavusios kvalifikuotų amatininkų trūkumo problemos. Pastaroji padėtis ir ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje parengti išsamesni kaimo statybas reglamentavę įstatymai vertė ieškoti tinkamesnių būdų, kaip parengti kuo daugiau statybos amatininkų, išmanančių ir gebančių įgyvendinti propaguotus modernius statybos principus. Tad jau laikotarpio pabaigoje įsteigtos pirmosios specialios dailidžių, mūrininkų ir krosnininkų statybos amatų mokyklos kartu su iš anksčiau organizuotais kursais turėjo suformuoti kryptingą naujų ir jau dirbančių statybos amatininkų ugdymo sistemą. Nors šia linkme pradėti darbai neilgai trukus buvo sustabdyti, tačiau specializuotų mokyklų įsteigimo faktas rodė statybos klausimų, o kartu ir modernizacijos principų įgyvendinimo, prioretizavimą
Kuršininkų kalbos būdvardiniai lituanizmai rašytiniuose šaltiniuose
Get PDFIn the 15th and 18th centuries, part of the Curonian population moved to the Curonian Spit. The settlers brought their own dialect, which became a separate ethnic minority language when they mixed with Lithuanians, Germans, and descendants of Prussians. It was mainly used in fishing and in fishermen’s homes. It did not have its own script, but various linguists and ethnographers have tried to record it using the scripts of other languages (German, Lithuanian, Latvian). Monuments of the Kursenieki language are sparse. In order to investigate the influence of the Lithuanian language on the adjectival lexis of Kursenieki adjectives from the point of view of etymology, and to examine how the impact of the Lithuanian language on Kursenieki adjectival lexis has changed over the last 150 years, the adjectival inventories of the Kursenieki language at the end of the 19th century, the beginning of the 20th century, and the end of the 20th century are compared in the article. The descriptions of adjectives done by linguists who have studied the Kursenieki language are not exhaustive, as the descriptions of the loanwords of the Kursenieki language from the Lithuanian language tend to focus on nouns and verbs.
The first dictionary in the study material is Maximilian Voelkel’s dictionary Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung, published in Tilsit in 1879. Its adjectival inventory is the smallest of the three dictionaries taken as the study material. The second source is a glossary compiled by Juris Plāķis and included as an appendix to his study Kursenieku valoda, published in 1927. The inventory of adjectives in this glossary is the largest. The third glossary was published in 1993 in Christliebe el Mogharbel’s dissertation, Nehrungskurisch. All three dictionaries contain a combined total of 272 adjectival lexemes. The distinction between the borrowings and inheritances was based on the Latvian dictionary (Mīlenbahs ir Endzelīns, 1923–1932), the Lithuanian dictionary (Naktinienė, 2017), and the following criteria: phonomorphological, lexical, formation, semantic, and geographical. A total of 50 lexemes were identified, which can be considered Lithuanianisms. Among them, there are some problematic cases that could be assumed to be Curonisms. In total, nine Slavisms have been identified from the identified Lithuanianisms (since Kursenieki language did not have direct borrowings from Slavic languages, they are classified as Lithuanianisms). Slavisms have been divided into adapted and non-adapted Slavisms. It has been observed that the semantic group of the Christianity discourse is particularly prominent in the adjectival inventory under study.
In order to better observe the interaction between Lithuanian and Kursenieki languages, additional material from a period older and later than the period under study was taken for comparison – Peter Pallas’ dictionary Linguarum totius orbis Vocabularia comparativa of the late 18th century; and the decoded material of one audio recording recorded by Dalia Kiseliūnaitė at the beginning of the 21st century, collected during expeditions in Sweden.XV–XVIII a. dalis Kuršo gyventojų kėlėsi į Kuršių neriją. Atsikėlėliai atsinešė savo dialektą, kuris, jiems susimišus su lietuviais, vokiečiais bei prūsų palikuoniais, tapo atskira etninės mažumos kalba. Ji daugiausia buvo vartojama žvejyboje ir žvejų namuose. Ji neturėjo savo rašto, tačiau įvairūs kalbininkai ir etnografai bandė ją fiksuoti, tam naudodami kitų (vokiečių, lietuvių, latvių) kalbų rašmenis. Kuršininkų kalbos paminklai yra negausūs. Straipsnyje lyginami kuršininkų kalbos XIX a. pabaigos, XX a. pradžios ir XX a. pabaigos žodynėlių būdvardiniai inventoriai, siekiant etimologijos požiūriu išsiaiškinti lietuvių kalbos įtaką kuršininkų kalbos būdvardinei leksikai ir patikrinti, kaip jai per maždaug 150 metų keitėsi lietuvių kalbos poveikis. Kuršininkų kalbą tyrinėjusių kalbininkų būdvardžių aprašymai nėra išsamūs, kadangi, aprašant kuršininkų kalbos skolinius iš lietuvių kalbos, dažniausiai dėmesys kreipiamas į daiktavardžius ir veiksmažodžius.
Pirmasis tyrimo medžiagą sudarantis žodynėlis yra 1879 metais Tilžėje išleistas Maksimiliano Voelkelio Die lettischen Sprachreste auf der Kurischen Nehrung. Jo būdvardinis inventorius yra mažiausias iš trijų paimtų žodynų. Antrasis šaltinis – Jurio Plakio sudarytas žodynėlis, pridėtas kaip priedas prie jo studijos Kursenieku valoda, išleistos 1927 metais. Šiame žodynėlyje pateiktas būdvardžių inventorius yra gausiausias. Trečiasis žodynėlis paskelbtas 1993 metais Christliebės el Mogharbel disertacijoje Nehrungskurisch. Visuose trijuose žodynėliuose iš viso užfiksuotos 272 būdvardinės leksemos. Skoliniai buvo atskirti nuo veldinių, remiantis latvių kalbos žodynu (Mīlenbahs ir Endzelīns, 1923–1932), lietuvių kalbos žodynu (Naktinienė, 2017) bei šiais kriterijais: fonomorfologiniu, leksiniu, darybiniu, semantiniu ir geografiniu. Bendrai buvo atpažinta 50 leksemų, kurias galima laikyti lituanizmais. Tarp jų pasitaikė problemiškų atvejų, kuriuos galima spėti esant kuronizmais. Iš tų atpažintų lituanizmų dar buvo išskirti 9 slavizmai (kadangi kuršininkų kalba tiesioginių skolinių iš slavų kalbų neturėjo, jie priskiriami prie lituanizmų). Slavizmai buvo paskirstyti į darybiškai adaptuotus ir neadaptuotus slavizmus. Pastebėta, kad tiriamajame būdvardiniame inventoriuje ypač pasireiškia krikščionybės diskurso semantinė grupė.
Norint geriau pastebėti lietuvių ir kuršininkų kalbų sąveiką, palyginimui papildomai buvo paimta medžiaga iš senesnio ir vėlesnio už tiriamąją medžiagą laikotarpio – XVIII a. pabaigos Peterio Pallaso žodyno Linguarum totius orbis Vocabularia comparativa ir XXI a. pradžios Dalios Kiseliūnaitės užfiksuotą vieno garso įrašo iššifruotą medžiagą, surinktą ekspedicijų Švedijoje metu
Nuo žvejų kaimo iki kurorto: poilsiautojų ir šeimininkų santykiai Kuršių nerijos kuršininkų tekstuose
Get PDFThe article aims to reveal the attitude characteristic of the residents of the Curonian Spit towards interwar-time (1923–1939) holidaymakers whom they provided with hospitality services. Regarding the ethnocultural space of the Curonian Spit, it is usual to refer to the published impressions from the 19th and the first half of the 20th century. Despite the political accents and different interpretations, the impressions are conveyed through the eyes of holidaymakers or short-term guests. So far, little attention has been paid to the social self-awareness of the local population amid significant political and social changes in the region. This interdisciplinary research is based on linguistic and ethnographic material. In the narratives based on the subjective experience of the residents, the regional concepts of “recreation”, “holidaymaker”, “one’s own/stranger”, “hospitality”, content and linguistic expression come to light.
Texts and their fragments reflecting the topic were selected from the linguistic and ethnographic material collected in the field research between 1980 and 2004 and analyzed using the methods of text and, partially, concept analysis.Straipsnio tikslas ‒ atskleisti būdingą Kuršių nerijos gyventojų požiūrį į tarpukario (1923‒1939) poilsiautojus kaip turizmo paslaugų klientus. Kalbant apie Kuršių nerijos etnokultūrinę erdvę įprasta remtis XIX–XX a. pirmosios pusės publikacijose pasirodžiusiais keliautojų ir poilsiautojų įspūdžiais. Nepaisant politinių akcentų ir skirtingų interpretacijų, įspūdžiai perteikiami vasarotojo arba trumpalaikio svečio akimis. Iki šiol mažai dėmesio buvo skiriama pačių vietos gyventojų socialinei savivokai, vykstant reikšmingiems politiniams ir socialiniams pokyčiams regione. Šis tarpdalykinės krypties tyrimas remiasi kalbine ir etnografine medžiaga. Subjektyvia gyventojų patirtimi paremtuose pasakojimuose ryškėja regionui būdingų konceptų poilsis, poilsiautojas, savas / svetimas, svetingumas turinys ir kalbinė raiška.
Iš 1980‒2014 metų ekspedicijose surinktos kalbinės ir etnografinės medžiagos buvo išrinkti temą atspindintys tekstai ir jų fragmentai ir ištirti taikant teksto ir iš dalies konceptų analizės metodus
Lietuvos ir Latvijos pasienio (Palatvijo) regiono samprata
Get PDFThe object of the article is the border territory on the side of the Republic of Lithuania, called Palatvijys, and its concept. The aim is to find out what criteria can be used to distinguish this Lithuanian-Latvian border region and reveal the most significant features. Information found in dictionaries, the press, legal documents, various scientific literature, as well as empirical material collected by the author in several stages (in 2008-2019) were used to reveal the topic. The methods applied in this research were qualitative content analysis, case analysis, interpretive methods, and quantitative analysis. The theoretical approaches of geographers, anthropologists, and sociologists talking about the construction of regions and identity were relevant for the analysis of the topic.
The Lithuanian-Latvian border is undoubtedly a unique territory, where the cultural environment of the border and the “sense of place” of the inhabitants have been formed for many centuries. We can accurately define only the length of the Lithuanian-Latvian border region, which coincides with the state land border – 588.09 km, and its width differs both in the concepts of residents and in the studies of scientists. However, social and humanities sciences allow us to talk about a region that is not defined by physical boundaries and is changing, constructed according to various socio-cultural criteria. For this reason, the boundaries of the Lithuanian-Latvian region are relative, in their concept it is important to take into account the emic approach, i.e. how the local people understand and value the boundaries. This article is the first attempt to present the Lithuanian-Latvian border area or Palatviiys as a region. In further research, it would be appropriate to delve more deeply into the cultural features of this region, which were formed by the interaction of Lithuanians, Latvians, and Germans, as well as to analyse social relations – communication between Lithuanians and Latvians, movement on both sides of the border, and the expression of regional identity, especially semi-Latvian (skerslatviai) identity.Straipsnio objektas – Lietuvos Respublikos pusėje esanti pasienio teritorija – Palatvijys ir jo samprata. Siekiama išsiaiškinti, kokiais kriterijais remiantis galima išskirti šį Lietuvos ir Latvijos pasienio regioną. Tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: (1) aptarti paribio / pasienio regiono sampratas; (2) atskleisti reikšmingesnius Lietuvos ir Latvijos pasienio (Palatvijo) regiono bruožus. Temai atskleisti pasitelkta žodynuose, spaudoje, teisiniuose dokumentuose, įvairioje mokslinėje literatūroje pateikta informacija, taip pat autorės 2008–2019 metais keliais etapais surinkta empirinė medžiaga. Surinktiems duomenims nagrinėti taikyti kokybinės turinio analizės, atvejo analizės ir interpretacinis metodai, taip pat kiekybinė analizė. Analizei buvo aktualios geografų, antropologų ir sociologų teorinės prieigos, kalbančios apie regionų ir identiteto konstravimą.
Palatvijys neabejotinai yra savita teritorija, kurioje ilgus amžius formavosi paribio kultūrinė aplinka ir gyventojų „vietos jausmas“. Tiksliai apibrėžti galime tik Lietuvos ir Latvijos pasienio regiono ilgį, kuris sutampa su valstybine sausumos siena – 588,09 km, o jo plotis skiriasi tiek gyventojų sampratose, tiek mokslininkų darbuose. Tačiau socialiniai ir humanitariniai mokslai leidžia kalbėti ir apie fizinėmis ribomis neapibrėžtą ir kintantį regioną, konstruojamą pagal įvairius sociokultūrinius kriterijus. Dėl šios priežasties Palatvijo regiono ribos yra reliatyvios, jų sampratoje svarbu atsižvelgti į eminį požiūrį, t. y. kaip jas supranta ir vertina vietiniai gyventojai. Šis straipsnis – tai pirmas bandymas Palatvijį pristatyti kaip regioną. Tolesniuose tyrimuose būtų tikslinga išsamiau pasigilinti į šio regiono kultūrinius bruožus, kuriuos formavo lietuvių, latvių, vokiečių sąveikos, taip pat analizuoti socialinius ryšius – lietuvių ir latvių komunikaciją, judėjimą abipus sienos bei regioninio tapatumo, ypač skerslatviškos tapatybės, raišką
Pietų aukštaičių patarmės paribiai: dvibalsių tarties kaita Šalčininkų apylinkėse
Get PDFIn this article, from a synchronic point of view, the particularities of the change in the pronunciation of the diphthongs ie and uo are analyzed in the dialect of Šalčininkai area, which is located on the border of the Southern Aukštaitians dialect. The audio recordings of the second half of the 20th century have been analysed. They are consistent Lithuanian texts recorded by the last representatives of this dialect. The research aims to reveal the possible reasons for the change in the pronunciation of the diphthongs ie and uo, considering the fact that the Lithuanian language was and still is not the only language in this region.The research considers the sociolinguistic situation in the region, which influenced the development and change of language functioning in the analysed area. The surroundings of the entire Šalčininkai district were enslaved at different rates. In the surroundings of Butrimonys, Gudeliai, Eišiškės, Kalesninkai, and Turgeliai, the Lithuanian language remained less compact and began to disintegrate faster, so the results of the diversification of ie and uo dialects are not the same. Instead of diphthongs, the frequent pronunciation of long vowels is fixed here – accented and unaccented ie, uo is pronounced as i, u. In Vėžionis, Didžiosios Sėlos the situation is different, so here both vowels are pronounced in these diphthongs.The research revealed that the pronunciation of diphthongs ie, uo in Šalčininkai dialect varies in various positions: from ie, uo or ie, uo to completely long i, u. The tendency of representatives of the Lithuanian dialect to unify these diphthongs is observed in Lithuanian dialects that are in contact with East Slavic languages. In the case under consideration – with Polish and local Belarusian dialects. Due to the population’s longterm bilingualism and the internal development of the language, the long vowels in the Lithuanian language have become shorter, and their quality has changed. The dephonologisation of accusatives recorded in the dialect also accelerated the process of monophtogization of diphthongs. In the studied dialect of Šalčininkai, the unison of diphthongs becomes universal. Most native speakers almost systematically monophthongize stressed and unstressed ie, uo. In rare cases, both vowels in the diphthongs were pronounced only by the oldest representatives of the language.Straipsnyje siekiama sinchroniniu požiūriu išanalizuoti dvibalsių ie, uo tarties kaitos ypatybes pietų aukštaičių patarmės paribyje esančioje Šalčininkų apylinkių šnektoje. Analizuojami XX a. antros pusės garso įrašai – paskutinių šios apnykusios šnektos atstovų lietuviški rišlūs tekstai ir dialogai. Pagrindinis tyrimo tikslas – atskleisti tiriamuose arealuose, kur buvo (ir tebėra) vartojama ne vien lietuvių kalba, galimas ie, uo tarties įvairavimo atsiradimo ir plitimo priežastis.Tyrime atsižvelgiama į sociolingvistinę regiono situaciją, turėjusią įtakos tiriamajame plote funkcionuojančių kalbų raidai ir kaitai. Viso Šalčininkų rajono apylinkės slavėjo skirtingais tempais. Kalesninkų ir Vėžionių apylinkėse lietuvių kalba išliko mažiau kompaktiška, pradėjo greičiau irti, todėl ir ie, uo tarties įvairavimo rezultatai yra nevienodi. Vietoj dvibalsių čia fiksuojamas daug dažnesnis naujųjų įtemptų balsių tarimas – kirčiuoti ir nekirčiuoti ie, uo tariami i, u. Apie Didžiąsias Sėlas – atvirkščiai, todėl čia šie dvibalsiai dažniau ištariami sveiki.Tyrimas parodė, kad Šalčininkų apylinkių šnektoje dvibalsių ie, uo tarimas įvairiose pozicijose svyruoja: nuo ie, uo arba ie, uo iki visiškai ilgų i, u. Lietuvių šnektos atstovų polinkis vienbalsinti šiuos dvibalsius – nesenas reiškinys, pastebėtas lietuvių tarmėse, kontaktuojančiose su rytų slavų kalbomis. Tiriamuoju atveju – su vietine baltarusių tarme ir lenkų kalbos atmaina. Dėl ilgalaikės gyventojų dvikalbystės ir dėl vidinės šnektos raidos ėmė trumpėti ilgieji balsiai, kito jų kokybė. Šnektoje fiksuojama priegaidžių defonologizacija taip pat paspartino dvibalsių monoftongizacijos procesą. Tiriamoje Šalčininkų šnektoje dvibalsių ie, uo vienbalsinimas tampa visuotinis – didžioji dauguma vietinių kalbėtojų kirčiuotus ir nekirčiuotus garsus beveik sistemingai vienbalsino. Sveikus ie, uo retais atvejais ištarė tik patys seniausieji šnektos atstovai
Baltijos jūros pakrantės latviškai kalbančios bendruomenės Latvijoje ir Lietuvoje leksika: objekto virtuvė įvardijimas
Get PDFUntil now, little attention has been paid to studies of Latvian language vocabulary on a thematic aspect related to the traditional homestead on the Baltic Sea coast once inhabited by the Curonians. This article presents names denominating the object of a kitchen in a traditionally built dwelling house, their diversity, origins, and prevalence in Latvian-speaking communities on the coast of the Baltic Sea in Latvia and Lithuania. The analysis is based on Latvian material from various written sources, using descriptive, partly historical and mapping methods. The vocabulary analysed in the sources of this article shows lexemes that denominate both the separate, enclosed room and the part of the room used for food preparation and cooking. The prevalence of analysed lexemes in the meaning of a ‘kitchen’ is not uniform. In the coastal areas of Kurzeme, the names ķēķis, kukņa, plītsistaba, virtuve and their variations were identified, but in the vocabulary of the Latvian dialect of Šventoji, the morphological variant ķēķe inherited from the dialectal vocabulary of Kurzeme has been recorded. In the vocabulary of Kurzeme, names denominating a kitchen are mainly of Germanic and Slavic origin. The emergence of Germanisms in the Latvian vocabulary related to the kitchen is directly related to the material cultural peculiarities, which were encouraged to Latvian peasants in Kurzeme by the German nobility, and to the Baltic German everyday speech. The impact of Lithuanian as an intermediary language has been recorded mainly in the Latvian dialect of the Curonian Spit. The borrowed names with the meaning of a ‘kitchen’, such as kukne || kukine, can be explained by the close contact of New Curonians with the Lithuanian-speaking community on the eastern coast of the Curonian Lagoon; New Curonians not only had economic ties with them, but also formed mixed families.Iki šiol nedaug dėmesio buvo skiriama latvių kalbos žodyno tyrimams tema, susijusia su tradicine Baltijos jūros pakrantės sodyba buvusioje kuršių teritorijoje. Šiame straipsnyje pristatomi tradicinės statybos gyvenamojo namo virtuvę įvardijantys pavadinimai, jų įvairovė, kilmė ir paplitimas latviškai kalbančiose Baltijos jūros pakrantės bendruomenėse Latvijoje ir Lietuvoje. Analizuojama latviška medžiaga iš įvairių rašytinių šaltinių. Tyrimas remiasi aprašomuoju, istoriniu ir iš dalies kartografiniu metodu.Šio straipsnio šaltiniuose aptinkama leksemų, kuriomis įvardijama ir atskira, uždara patalpa, ir patalpos dalis, skirta maistui ruošti. Analizuojamų leksemų, reiškiančių virtuvę, paplitimas nevienodas. Kuržemės pajūrio vietovėse užfiksuoti pavadinimai ķēķis, kukņa, plītsistaba, virtuve ir jų variantai, o Šventosios latvių tarmės žodyne užfiksuotas iš kuršiškųjų tarmių paveldėtas morfologinis variantas ķēķe. Kuršiškose tarmėse virtuvę įvardijantys pavadinimai daugiausia yra germaniškos ir slaviškos kilmės. Germanizmų, susijusių su virtuve, atsiradimas latvių kalbos leksikoje tiesiogiai susijęs ir su materialinės kultūros ypatumais, kurie Kuržemės latvių valstiečių buityje buvo perimami iš vokiečių bajorų, ir tiesiai iš Baltijos vokiečių buitinės kalbos. Lietuvių kalbos, kaip tarpinės, įtaka daugiausia užfiksuota Kuršių nerijos latvių dialekte. Pasiskolintus pavadinimus, reiškiančius ‘virtuvė’ (kukne║kukine), galima aiškinti glaudžiais gyventojų kontaktais su Kuršių marių rytinės pakrantės lietuviais, su kuriais kuršininkus siejo ne tik ekonominiai, bet ir šeimų ryšiai
Slovakijos visuomenės ir slovakų tapatybės pereinamasis laikotarpis ir pokyčiai
Get PDFThe aim of this paper is to disseminate partial results of the Europe for Citizens / Share EU – Shaping of the European citizenship in the post-totalitarian societies: Reflections after 15 years of European Union enlargement project. The project focuses on linking the educational process, historical memory, and social change 15 years after EU enlargement. Based on in-depth interviews, we have examined the transformation of Slovak society since the Velvet Revolution (1989) and joining EU (2004). The focus is given to the historical background that led to the change of a regime. The transformation to a democratic society resulted in the formation of a new Slovak identity, which was examined through Hofstede’s cultural dimensions. Respondents provided facts, thoughts, and their views of living in Slovak society since these two significant milestones.Šio straipsnio tikslas – supažindinti su daliniais projekto Europa piliečiams / Pasidalinti ES – Europos pilietybės formavimas posttotalitarinėse visuomenėse: atspindžiai po 15 metų ES plėtros rezultatais. Projektas skirtas susieti ugdymo procesui, istorinei atminčiai ir socialiniams pokyčiams, praėjus 15 metų po Europos Sąjungos plėtros. Remdamiesi nuodugniais interviu, nagrinėjome Slovakijos visuomenės perėjimą nuo aksominės revoliucijos (1989 metai) iki įstojimo į Europos Sąjungą (2004 metai). Dėmesys skiriamas istoriniam fonui, lėmusiam santvarkos pasikeitimą. Virsmas į demokratinę visuomenę sąlygojo naujos slovakų tapatybės formavimąsi, kuri buvo nagrinėjama per Hofstedo suformuotus kultūrinius aspektus. Respondentai pateikė faktus, mintis ir savo požiūrį į gyvenimą Slovakijos visuomenėje per šių dviejų reikšmingų įvykių prizmę