Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Užsienio latvių finansinė pagalba karo aukoms ir Latvijos valstybinėms institucijoms 1917–1921 metais
No full textAlthough patriotic Latvians were not a majority among the socially active foreign Latvians, this fact was largely offset by their activity, and the patriotic Latvians achieved significant results. Collecting and sending of financial help to Latvia was one of the areas of activity where these results are most demonstrable.Individual donors addressed their support directly to structures of the Latvian state, such as the Information Office in London or the Latvian delegation at the Paris Peace Conference. However, the majority of consignments was sent to support war victims, people in need and refugees. These resources mainly reached their recipients via the largest relief organisations in Latvia: the Latvian Red Cross, the Latvian Women’s Relief Corps, Latvian War Invalids Society and the Society for the Reevacuation of Latvian Refugees. It is impossible to calculate the exact total amount of the donations; however, the available figures allow one to conclude that the total amount was rather significant. The amount of individual donations sent by organisations tended to be small or medium; however, the total amount of money sent to Latvia by foreign Latvians was large and could – according to hypothetical calculations – even significantly exceed 100,000 Latvian roubles per year (total amount for all organisations).Collecting donations for Latvia not only demonstrated the positive attitude of the particular group of foreign Latvians towards their homeland, but was also a factor that energised the social life of diaspora Latvian communities themselves. A number of new organisations were founded in the USA, Canada and Brazil for collecting donations. The existing organisations also focused their efforts in this area.Nors ne visi patriotiškai nusiteikę užsienio latviai buvo socialiai aktyvūs, vis dėlto jų veikla buvo labai reikšminga. Finansinės pagalbos rinkimas ir siuntimas į Latviją – viena iš veiklos sričių, kurios rezultatai buvo akivaizdžiausi ir labai svarūs.Individualūs aukotojai skyrė savo paramą tiesiogiai Latvijos valstybės struktūroms: informacijos biurui Londone, Latvijos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje ir kt. Daugiausia siuntų buvo išsiųsta karo aukoms, vargstantiems žmonėms ir pabėgėliams paremti. Ši pagalba gavėjus dažniausia pasiekdavo per pagalbos organizacijas Latvijoje: Latvijos Raudonąjį Kryžių, Latvijos moterų pagalbos korpusą, Latvijos karo suluošintų žmonių draugiją, Latvijos pabėgėlių grąžinimo draugiją.Tikslios bendros aukų sumos apskaičiuoti neįmanoma, tačiau turimi duomenys leidžia daryti išvadą, kad bendra suma buvo tikrai reikšminga. Organizacijų siunčiamos individualios aukos paprastai sudarydavo nedidelę arba vidutinę dalį visų pajamų, tačiau bendra suma, kurią į Latviją atsiųsdavo užsienio latviai, buvo kur kas didesnė – galėjo net gerokai viršyti 100 tūkst. Latvijos rublių per metus.Aukų Latvijai rinkimas ne tik parodė teigiamą tam tikros užsienio latvių grupės požiūrį į savo tėvynę, bet ir buvo veiksnys, paskatinęs išeivijos latvių bendruomenių socialinį gyvenimą. Aukoms rinkti JAV, Kanadoje ir Brazilijoje buvo įkurta nemažai naujų organizacijų. Esamos organizacijos taip pat sutelkė savo pastangas šioje srityje.Latvijai atsiųsta finansinė pagalba yra pavyzdys, iliustruojantis ryšį tarp išeivijos ir gimtosios šalies: jis visada egzistuoja, tik ne visada būna taip akivaizdžiai matomas
Regioninės atminties raiška Lietuvoje 1918–1940 metais: du Žemaitijos atvejai
Get PDFIn Lithuania in 1918–1940 it is possible to state the aspirations to strengthen the Samogitian region and the Samogitian identity. The strengthening of the Samogitian identity had to be accompanied by the creation of a Samogitia/Samogitian regional memory culture. The article seeks to answer the questions: whether there have been targeted efforts to form a regional Samogitia/Samogitian memory culture and what signs confirm these processes in the public space. In search of answers to these questions, two case studies were carried out, the objects of which were selected: the Samogitian museum “Alka” and the monument “Žemaitis” built in Raseiniai.Based on the case studies, it is stated that there were purposeful efforts to form a regional Samogitia/Samogitian memory culture. This was due to the perception of the representatives of the regional elite with a Samogitian identity that Samogitian identity is not possible without a culture of memory that confirms and supports it. It is recognized that the regional memory culture of Samogitia needs institutions representing it, for example, a museum, whose expositions will embody the narrative of Samogitian history and it will help to maintain and establish Samogitian identity. The process of formation of Samogitian memory culture is witnessed by the manifestations of this culture with the help of monuments in public space. This expression is confirmed by the monument “Žemaitis” built in Raseiniai. This monument, with the help of a depersonalized Samogitian peasant image, presented a historical narrative about how in the 19th century during the national revival, the awakened nation restored the state of Lithuania through armed struggles and the Samogitians were active participants in this historical process. At the same time, the monument told the history of Lithuania in recent times and the role of Samogitia/ Samogitians in this history. It can be as an example of how regional and national historical narratives intertwine and how a regional memory culture is formed under the influence of a national memory culture.Lietuvoje 1918–1940 metais galima konstatuoti siekius stiprinti Žemaitijos regiono ir žemaitišką tapatybę. Žemaitiškos tapatybės stiprėjimą turėjo lydėti ir Žemaitijos ir (ar) žemaičių regioninės atminties kultūros kūrimas. Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimus, ar buvo kryptingų pastangų formuojant regioninę Žemaitijos ir (ar) žemaičių atminties kultūrą ir kokie ženklai viešoje erdvėje patvirtina šiuos procesus. Ieškant atsakymų į šiuos klausimus atlikta dviejų atvejų studija, kurios tyrimo objektais buvo pasirinkti muziejus „Alka“ ir Raseiniuose pastatytas paminklas „Žemaitis“.Remiantis atliktomis atvejų studijomis teigiama, kad būta kryptingų pastangų formuoti regioninę Žemaitijos ir žemaičių atminties kultūrą. Tai lėmė žemaitišką tapatybę turinčio regioninio elito atstovų suvokimas, kad žemaitiška tapatybė negalima be ją patvirtinančios ir palaikančios atminties kultūros. Pripažinta, kad regioninei Žemaitijos atminties kultūrai reikia ją reprezentuojančių institucijų – tokių kaip, pavyzdžiui, muziejus, kurio ekspozicijos įkūnytų Žemaitijos istorijos naratyvą, o jis padėtų palaikyti ir įtvirtinti žemaitišką tapatybę. Žemaičių atminties kultūros formavimosi procesą liudija šios kultūros apraiškos viešoje erdvėje – paminklai. Tokią raišką patvirtina Raseiniuose pastatytas paminklas „Žemaitis“. Šis paminklas per nuasmenintą žemaičių valstiečio vaizdinį perteikė istorinį naratyvą apie tai, kaip XIX a. tautinio atgimimo metu atbudusi tauta ginkluotų kovų keliu atkūrė Lietuvos valstybę, o žemaičiai buvo aktyvūs šio istorinio proceso dalyviai. Paminklas vienu metu pasakojo ir naujausių laikų Lietuvos istoriją, ir Žemaitijos ir žemaičių vaidmenį šioje istorijoje. Jis gali būti pavyzdys, kaip susipina regioninis ir nacionalinis istoriniai naratyvai, kaip regioninė atminties kultūra formuojasi veikiama nacionalinės atminties kultūros
Moterų įvykdyti nužudymai Lietuvoje: 1922–1940 metų Šiaulių apygardos teismo bylų analizė
No full textThe aim of this paper is to analyse the homicide cases committed by women in Lithuania, which were examined in Šiauliai District Court of the first instance. Since its establishment in 1922, the jurisdiction of Šiauliai District Court included approximately one-third of the interwar Lithuania territory and population. Therefore, its surviving material is significant to the reconstruction of features of the crime in Lithuania, which have not been included in official statistical publications.
The definition of criminal acts and sanctions were regulated by the Penal Code of the Russian Empire, which was enacted in 1918 and was valid until 1940 with slight modifications in order not to conflict with the constitution and laws of the State of Lithuania. Deprivation of life was described in the 22nd chapter of the Penal Code and specified the killing of a person, the killing of a newborn, assisted suicide, and the destruction of a fetus.
The research of 163 court cases and 115 convicted women made it possible to reveal the most common circumstances of murdering a person, to identify what were the motives that prompted the woman to commit the crime, and what was the prevailing social characteristic of female criminals. The investigation found that 87 women were convicted of neonaticide, causing asphyxiation of a baby. Another 20 cases involved intentional homicide and 8 involved involuntary manslaughter of an adult.Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Lietuvoje moterų įvykdytas žmogžudystes, kurias pirmąja instancija nagrinėjo Šiaulių apylinkės teismas. Nuo pat įkūrimo 1922 metais Šiaulių apygardos teismo jurisdikcijai priklausė apie trečdalis Lietuvos Respublikos teritorijos ir gyventojų, todėl jo išlikusi medžiaga yra reikšminga rekonstruojant oficialiuose statistiniuose leidiniuose neaprašytų nusikaltimų Lietuvoje bruožus.
Nusikalstamų veikų ir sankcijų apibrėžimą reglamentavo 1903 metų Rusijos imperijos Baudžiamasis kodeksas, priimtas Lietuvoje 1918 metais ir su nedideliais pakeitimais galiojęs iki 1940 metų, neprieštaraudamas Lietuvos Valstybės Konstitucijai ir įstatymams. Gyvybės atėmimas buvo aprašytas Baudžiamojo kodekso 22-ame skyriuje, kurį tikslinga tipologizuoti į suaugusio žmogaus nužudymą, naujagimio nužudymą, pagalbą nusižudyti bei žmogaus vaisiaus sunaikinimą.
Ištyrus išlikusias Šiaulių apygardos teismo 163 bylas ir 115 teistų moterų atvejus, pavyko atskleisti dažniausiai pasitaikusias žmogaus nužudymo aplinkybes, nustatyti, kokie motyvai paskatino moteris nusikalsti ir koks buvo vyraujantis nusikaltėlių socialinis portretas. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad 87 moterys buvo nuteistos dėl neonaticido, sukėlus kūdikiui asfikciją. Kiti 20 atvejų buvo susiję su tyčiniu ar 8 su netyčiniu suaugusio asmens nužudymu
Katalikiškų pamaldų lituanizavimas Vandžiogalos parapijoje 1918–1940 metais
No full textIn the Republic of Lithuania in 1918–1940 the Lithuanian political elite sought the dominance of the Lithuanian language in all areas of public life, including churches. There were also conflicts over the use of language in Catholic churches during services – in ethnically mixed parishes, disputes arose over which language should dominate during services. In Catholic parishes, there was a dispute over the use of Lithuanian and Polish languages in church services. The article examines the conflict regarding the use of Polish and Lithuanian languages during services in St. Trinity Church of Vandžiogala Catholic parish in 1918–1940, the congregation of which was absolutely dominated by Polish-speaking believers. It is said that the effort to Lithuanianize the service in Vandžiogala parish, where most of the parishioners spoke Polish, was the initiative of the ethnically Lithuanian local elite that formed in the local town. Acting from nationalistic motives and ignoring the ethnic composition of the parishioners, they sought to exclude the Polish language from services in the parish church and ensure the dominance of the Lithuanian language. This became the reason for the conflict in the parish between the Polish and Lithuanian believers. The political regime did not directly intervene in the resolution of the conflict, but indirectly supported Lithuanianization. The church and the clergy basically supported the aspiration to Lithuanianize the service in the parish church. All proponents of the Lithuanianization course were united by their attitude towards the Polish-speaking inhabitants of the parish – the latter were considered not Poles, but Polish-speaking Lithuanians whose ancestors were Polonized, so the real ethnic composition of the parish inhabitants was ignored and the effort to Lithuanianize them was justified.Lietuvos Respublikoje 1918–1940 metais lietuvių politinis elitas siekė lietuvių kalbos dominavimo visose viešojo gyvenimo srityse – tarp jų ir bažnyčiose. Pasitaikydavo ir konfliktų dėl kalbos vartojimo katalikų bažnyčiose pamaldų metu – etniniu požiūriu mišriose parapijose ginčytasi dėl to, kokia kalba turi dominuoti per pamaldas. Katalikų parapijose ginčytasi dėl lietuvių ir lenkų kalbų vartojimo pamaldose. Straipsnyje nagrinėjamas konfliktas dėl lenkų ir lietuvių kalbų vartojimo pamaldų metu Vandžiogalos katalikų parapinėje Švč. Trejybės bažnyčioje 1918–1940 metais, kurios bendruomenėje absoliučiai dominavo lenkiškai kalbantys tikintieji. Teigiama, kad siekis lituanizuoti pamaldas Vandžiogalos parapijoje, kur dauguma parapijiečių vartojo lenkų kalbą, buvo vietos valsčiuje susiformavusio etniškai lietuviško vietos elito iniciatyva. Jis, veikdamas iš nacionalistinių paskatų ir ignoruodamas parapijos tikinčiųjų etninę sudėtį, siekė lenkų kalbą pašalinti iš pamaldų parapijos bažnyčioje ir užtikrinti lietuvių kalbos dominavimą. Tai tapo konflikto parapijoje tarp lenkų ir lietuvių tikinčiųjų priežastimi. Politinis režimas tiesiogiai į konflikto sprendimą nesikišo. Bažnyčia ir dvasininkija iš esmės palaikė siekį lituanizuoti pamaldas parapijos bažnyčioje. Visus lituanizavimo kurso šalininkus vienijo požiūris į lenkiškai kalbančius parapijos gyventojus – pastarieji laikyti ne lenkais, bet lenkiškai kalbančiais lietuviais, kurių protėviai buvo sulenkinti, todėl reali etninė parapijos gyventojų sudėtis buvo ignoruojama ir buvo pateisinamas siekis juos „atlietuvinti“
Moterys ir lytinės transmisinės ligos sovietų visuomenėje: Latvijos SSR Daugpilio odos ir veneros ligų dispanserio medicinos ataskaitų medžiaga (1953–1964)
No full textIn the Soviet period during the “Khrushchev thaw” (1953–1964), in the territory of Latvian USR, social and economic problems and decline of moral values in Soviet society became the foundation to the spread of venereal (sexually transmitted) diseases – trichomoniasis, gonorrhea, and syphilis – among women and their family members. In Soviet society exposed to risk were not only women with pronounced marginal behavior (women with alcohol addiction, women of deviant sexual behavior), single women, but also housewives, married women with husbands who did not avoid casual sexual behavior. Social and economic problems, low wages, shortage of goods made women available for casual relationships for reward. In Soviet society, not only women infected with sexually transmitted diseases were stigmatized, but also the people with whom they had contact, their families, and their children. The paper reveals and analyzes the statistics on the prevalence and incidence of three types of venereal diseases – trichomoniasis, gonorrhea and syphilis – and the nature of incidents between 1953 and1964 among women and their families in Daugavpils. Children were at particular risk of becoming infected with a disease due to non-compliance with hygiene standards in cramped apartments. The research is based on the material of medical reports of the Daugavpils Regional State Archives (LNA DZVA) of the Latvian National Archives of the Daugavpils City Skin and Venus Diseases Dispensary of the Latvian SSR (1953–1964), 916th fund, description no. 1, medical reports for the years 1947–1972. Fund 916 examines the problem of women’s transmission of sexually transmitted diseases in Soviet society during the study period in the Latvian SSR: factors influencing the spread of venereal diseases provoked by women’s prostitution, free sex and unprotected sex during this period of Soviet history. This trend is related to the low level of awareness of urban women.Vadinamuoju „Chruščiovo atšilimo“ laikotarpiu (1953–1964) sovietų visuomenėje Latvijos teritorijoje socialinės ir ekonominės problemos ir moralės normų nuosmukis veikė kaip pagrindas plisti tarp moterų ir jų šeimose venerinėms (lytinėms transmisinėms) ligoms – trichomonozei, gonorėjai ir sifiliui. Rizikos grupėje atsidūrė ne tik daugybė marginalaus elgesio (turinčių alkoholio priklausomybę, pasižyminčių deviantiniu seksualiniu elgesiu) vienišų moterų, bet ir namų šeimininkės, ištekėjusios moterys, kurių vyrai nevengė laisvų seksualinių santykių. Socialinės ir ekonominės problemos, maži atlyginimai, prekių deficitas lėmė, kad moterys dažnai rinkdavosi atsitiktinius santykius už atlygį. Sovietinėje visuomenėje stigmatizuotos buvo ne tik lytinėmis transmisinėmis ligomis užsikrėtusios moterys, bet ir asmenys, su kuriais jos turėjo kontaktų, jų šeimos ir vaikai. Straipsnyje analizuojami trijų tipų venerinių ligų – trichomonozės, gonorėjos ir sifilio – išplitimo ir sergamumo statistiniai duomenys bei incidentų pobūdis Daugpilyje 1953–1964 metais. Ypač didelė rizika užsikrėsti buitiniu keliu dėl higienos normų nesilaikymo ankštuose butuose grėsė vaikams.Tyrimo pagrindas – Latvijos nacionalinio archyvo Daugpilio zonos valstybinio archyvo (LNA DZVA) Latvijos SSR Daugpilio odos ir veneros ligų dispanserio medicininių ataskaitų medžiaga (1953–1964), 916-asis fondas, aprašas Nr. 1 – 1947–1972 metų medicininės ataskaitos. Straipsnyje analizuojama odos ir veneros ligų dispanserio1953–1964 metų 368-ių bylų medžiaga.916-ojo fondo medžiagoje išnagrinėta moterų užsikrėtimo lytinėmis transmisinėmis ligomis sovietinėje visuomenėje tyrinėjamu laikotarpiu Latvijos SSR problema: veiksniai, sąlygojantys venerinių ligų plitimą, prie kurių prisidėjo moterų užsiėmimas prostitucija, laisvi seksualiniai santykiai ir nesaugūs lytiniai santykiai. Ši tendencija susijusi su miesto moterų žemu informuotumo lygiu
Terminologijos komisijos Latvijoje (1919–1921) ir Lietuvoje (1921–1926): gretinamasis tyrimas
No full textThe first Terminology Commissions were established in Latvia in 1919, and in Lithuania in 1921. The article discusses the establishment of the Terminology Commissions of Latvia and Lithuania, the organisation of the work and its results based on the research carried out so far, publications in the press and the minutes of the Terminology Commissions meetings.
Many similarities were found between the Latvian Terminology Commission and the Lithuanian Terminology Commission, for example, subcommittees of various fields were created to consider terms and the accepted terms were later reviewed by the general commission. However, the main difference is that the Latvian Terminology Commission had more subcommittees and members in them, which allowed to cover a larger number of areas. In both Latvia and Lithuania, lists of terms under consideration were published in the press – mainly in journals Izglītības Ministrijas Mēnešraksts (Monthly of the Ministry of Education) (Latvia) and Švietimo darbas (Work of Education) (Lithuania). The public could also express their opinion.
The results of the work of both Terminology Commissions have a lasting value: the dictionaries of Latvian and Lithuanian terms: in Latvia Zinātniskas terminoloģijas vārdnīca (Dictionary of Scientific Terminology) in 1922, in Lithuania Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos (Terms, Approved by the Terminology Commission) in 1924. However, they differ both in scope and quality of preparation.
Specialists from various fields, as well as famous linguists – Latvian Jānis Endzelīns (1873–1961) and Lithuanian Jonas Jablonskis (1860–1930) participated in the work of the Lithuanian and Latvian Terminology Commissions. Although none of them left behind any theoretical works on terminology, their consulting, coining of new or correcting existing terms in their languages was a significant contribution to the development of scientific terminology in their countries.
The research shows that the establishment of the first Terminology Commissions and their role in each of the countries should be evaluated similarly, but it is regrettable that due to financial, organisational and personal problems, the activities of Latvian Terminology Commission and Lithuanian Terminology Commission did not last long.Pirmosios Terminologijos komisijos įsteigtos Latvijoje 1919 metais, o Lietuvoje 1921 metais: straipsnyje aptariamas komisijų įkūrimas, darbo organizavimas ir rezultatai, remiantis iki šiol atliktais tyrimais, publikacijomis spaudoje ir komisijų posėdžių protokolais.
Nustatyta nemažai panašumų, pavyzdžiui, ir Latvijoje, ir Lietuvoje terminams svarstyti buvo sukurti įvairių sričių pakomitečiai, o jų priimtus terminus vėliau tvirtino bendroji komisija. Pagrindinis skirtumas, kad Latvijos Terminologijos komisijoje buvo daugiau pakomitečių ir narių juose, kas leido aprėpti daugiau sričių. Tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje apsvarstytų terminų sąrašai buvo skelbiami spaudoje – Latvijoje daugiausia žurnale Izglītības Ministrijas Mēnešraksts (Švietimo ministerijos mėnraštis), o Lietuvoje – Švietimo darbas. Savo nuomonę galėjo pareikšti ir visuomenė.
Abiejų pirmųjų Terminologijos komisijų veiklos rezultatai apibendrinti terminų žodynuose: Latvijoje 1922 metais išleistame Zinātniskas terminoloģijas vārdnīca (Mokslinės terminijos žodynas), Lietuvoje – 1924 metų leidinyje Įvardai, arba terminai, priimti Terminologijos komisijos. Tačiau jie skiriasi tiek apimtimi, tiek parengimo kokybe.
Terminologijos komisijų darbe dalyvavo įvairių sričių specialistai, taip pat žymūs kalbininkai – latvis Jānis Endzelīns (1873–1961) ir lietuvis Jonas Jablonskis (1860–1930). Nors nė vienas iš jų nepaliko teorinių darbų terminologijos klausimais, jų konsultavimas, naujų terminų kūrimas ar esamų terminų taisymas buvo reikšmingas indėlis į savo kalbų terminijos raidą jų šalyse.
Tyrimas rodo, kad pirmųjų TK įkūrimas ir jų vaidmuo kiekvienoje iš šalių vertintini panašiai, tačiau jų veikla – Latvijoje dėl finansinių, Lietuvoje labiau dėl organizacinių ir asmeninių problemų – truko neilgai
Latvijos ir Lietuvos Rericho draugijų kontaktai ir teosofinio antisovietinio judėjimo veikla 1940-aisiais: remiantis Latvijos TSR MGB bylos medžiag
No full textOn June 1, 1949, the Ministry for State Security of the Latvian SSR (LSSR MGB) initiated an investigation case, which within five months until October 29, 1949, grew into an accusation against fourteen persons for belonging to the “Theosophical anti-Soviet underground”. The members of the Latvian Roerich Society were accused and dissolved by the Soviet authority in 1940. However, they continued their activities illegally during the Nazi occupation and later the second Soviet occupation. MGB investigation paid special attention to the contacts of the “Theosophical anti-Soviet underground” outside Latvia, including the USA and Russia. However, especially close contacts since the 1930s united the followers of Nicholas Roerich’s ideas in Latvia with like-minded people in Lithuania. They continued their meetings and cooperation in the second half of the 1940s.This investigation case – almost simultaneously by similar charge the investigation against 18 persons happened in Lithuania – blaming prominent Latvian and Lithuanian intellectuals of distributing theosophical literature and of trying to preserve cultural values, was a vivid illustration of the Soviet regime policy to suppress any expressions of intellectual freedom. At the same time, this investigation case showed that the forms of society’s resistance to the repressive policy of authority were various, and among other forms and manifestations of resistance, there was another one: intellectual resistance. Its main specific features were following the broader, universal human values and, simultaneously, its ‘apoliticism’, not by choosing the “better” of the two occupying regimes, but by opposing the efforts of any political authority to restrict human freedoms and rights, and firstly – the freedom of thought. It is clear that at the level of whole nation, this intellectual resistance did not play a significant role – it was the resistance of an individual or narrow group of like-minded people, which can be partly explained as an “escape” from the existing political reality. However, judging by the sentences handed down by the court, this intellectual resistance in the eyes of the regime was not less dangerous as armed opposition.1949 m. birželio 1 d. Latvijos TSR valstybės saugumo ministerija (LTSR MGB) iškėlė bylą, kuri per penkis mėnesius iki 1949 m. spalio 29 d. išaugo į kaltinimus keturiolikai asmenų priklausymu teosofiniam antisovietiniam judėjimui. Kaltinamieji buvo 1940 m. tarybų valdžios likviduotos Latvijos Rericho draugijos nariai, tęsę savo veiklą nelegaliai nacistų ir antrosios sovietų okupacijos metu. Ypatingas dėmesys MGB bylos tyrime buvo skiriamas teosofinio antisovietinio judėjimo kontaktams už Latvijos ribų, tarp jų ir JAV bei Rusijoje. Tačiau ypač artimi ryšiai nuo 1930-ųjų suvienijo N. Rericho idėjų pasekėjus Latvijoje su bendraminčiais Lietuvoje: pogrindyje tęsė susitikimus ir bendradarbiavo iki 1940-ųjų pabaigos.Ši MGB baudžiamoji byla buvo nagrinėjama beveik tuo pačiu metu, kai Lietuvoje vyko panašus kaltinamasis procesas, apimantis 18 asmenų bylos tyrimą, – paremtas kaltinimais garsiems Latvijos ir Lietuvos intelektualams dėl teosofinės literatūros platinimo ir pastangų išsaugoti kultūros vertybes. Tai buvo ryškus tarybinio režimo politikos slopinti bet kokias intelektinės laisvės išraiškas pavyzdys. Baudžiamasis procesas ir byla pademonstravo, kad visuomenės pasipriešinimo formos represinei valdžios politikai buvo įvairios, tarp jų ir intelektualios. Pagrindiniai intelektualinio pasipriešinimo tikslai – siekis universalesnių žmogiškųjų vertybių ir apolitizmas, ne pasirenkant „geresnį“ iš dviejų okupacinių režimų, o priešinantis bet kokioms politinės valdžios pastangoms riboti žmogaus laisves ir teises, pirmiausia – minties laisvę. Akivaizdu, kad nacionaliniu lygmeniu šis pasipriešinimas neatliko reikšmingo vaidmens – tai buvo atskirų asmenybių ar nedidelės bendraminčių grupės pasipriešinimas, kurį iš dalies galima suprasti ir kaip bėgimą nuo esamos politinės tikrovės. Tačiau vertinant pagal teismo nuosprendžius ir paskirtas bausmes, šis intelektualinis pasipriešinimas režimo akyse buvo ne mažiau pavojingas nei ginkluota opozicija
Periodinė Latvijos spauda apie Lietuvos kariuomenės mūšius Daugpilio apylinkėse (1919 m. birželis – 1920 m. sausis)
No full textLithuanian, Polish and Latvian armies participated in driving the Bolsheviks out of the vicinity of Daugavpils. The Latvian press of that time is a serious source for investigating these events. In 1919, 65 editions – newspapers, journals, magazines and bulletins – were published in Latvian. Out of these, the materials from 10 editions have been used in this paper.In order to reflect the events of the battles near Daugavpils, periodicals employed official information sources as well as republished information from other newspapers and magazines. A novel feature in the development of the press was the foundation of Latvian Press Bureau (LPB) “Latopress”.The battles at Daugavpils took place in three phases: August, 1919, September, 1919, and January, 1920. Latvian, Lithuanian, Polish and Red Armies were engaged in them. The information provided by the press on the battles of Lithuanian army at Daugavpils can be relatively classified into several groups. First, newspapers published reports from the General Headquarters of different armies about the advance of the Lithuanian army towards Daugavpils (reaching the border of Kurzeme province in June, 1919; occupying the line of the lakes of Ilūkste – Svente and Medumi; approaching the left bank of the river Daugava; occupying a 25km-wide bank line), and about battles of this army at populated places near Daugavpils (Ilūkste; occupation of Zarasi; battles at Eglaine station; single combats of artillery at Ribaki village and in the direction of Kalkūni; bombardment of Daugavpils). Second, the readers were informed about the collaboration between Lithuanian and Polish armies and their competition in the struggle for the influence in the region as well as in the battles for Daugavpils. Third, newspapers highlighted the opinions of Latvian diplomats about the important role of the Lithuanian army in the battles for Daugavpils, despite the fact that it did not take part in the liberation of the town.At the same time, it should be acknowledged that due to objective reasons (confidentiality of military information) several themes were not discussed by the press, for example, the armament and atmosphere in the Lithuanian army, surnames of unit commanders. However, Latvian newspapers extensively discussed the enemy – armament of the Red Army, atmosphere among commanders and soldiers, and propaganda widely spread by the enemy.At the same time, it should be acknowledged that due to objective reasons (confidentiality of military information) several themes were not discussed by the press, for example, the armament and atmosphere in the Lithuanian army, surnames of unit commanders. However, Latvian newspapers extensively discussed the enemy – armament of the Red Army, atmosphere among commanders and soldiers, and propaganda widely spread by the enemy.Lietuvių, lenkų ir latvių kariuomenės dalyvavo išvejant bolševikus iš Daugpilio apylinkių. Rimtas šaltinis tyrinėjant šiuos įvykius yra to meto latvių spauda.1919 m. Latvijoje ėjo 65 leidiniai – laikraščiai, žurnalai, biuleteniai. Straipsnyje remiamasi dešimties iš jų medžiaga. Informuodami apie mūšius prie Daugpilio, periodiniai leidiniai rėmėsi oficialiais informacijos šaltiniais, bet perspausdindavo informaciją iš kitų laikraščių ir žurnalų. Reikšmingas įvykis buvo Latvijos spaudos biuro (LSB) „Latopress“ sukūrimas.Mūšiai prie Daugpilio vyko trimis etapais – 1919 m. rugpjūčio, 1919 m. rugsėjo ir 1920 m. sausio mėnesiais. Juose dalyvavo Latvijos, Lietuvos, Lenkijos kariuomenės ir Raudonoji armija.Spaudoje atspindimą informaciją apie lietuvių kariuomenės mūšius prie Daugpilio iš dalies galima suskirstyti į tris grupes. Pradžioje laikraščiuose buvo publikuojami pranešimai iš pagrindinių štabų apie lietuvių kariuomenės judėjimą link Daugpilio (išėjimas prie Kuržemės gubernijos sienos 1919 m. birželyje; Medumų ir Ilūkstės–Sventės ežerų linijos užėmimas; artėjimas prie kairiojo Dauguvos kranto; 25 km pločio kranto linijos užėmimas), apie kariuomenės mūšius prie Daugpilio esančiose gyvenvietėse (Ilūkstėje, Zarasuose, Eglainės stotyje, artilerijų susirėmimai, Daugpilio apšaudymas). Vėliau skaitytojai buvo informuojami apie Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių bendradarbiavimą ir konkurenciją dėl įtakos regione ir mūšiuose už Daugpilį. Galiausiai laikraščiuose perteikiamos latvių diplomatų nuomonės apie svarbų lietuvių kariuomenės vaidmenį mūšiuose už Daugpilį, nepaisant to, kad kariuomenė nedalyvavo išlaisvinant miestą.Reikia pripažinti, kad dėl objektyvių priežasčių (karinės informacijos konfidencialumo) kai kurios temos spaudoje aptarinėjamos nebuvo, pavyzdžiui, lietuvių kariuomenės ginkluotė ir nuotaikos, dalinių vadų pavardės. Kita vertus, buvo plačiai aprašinėjamas priešas – Raudonosios armijos ginkluotė, vadų ir kareivių nuotaikos ir kt
Adolfo ir Jono Mekų laiškų „romanas“: gyvenamojo pasaulio vieta ir asmuo
Get PDFThe book Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai, published in 2020, is not the first book co-written by Mekai brothers. In 1947, a collection of fairy tales, Knyga apie karalius ir žmones, was published. Another creative context is also important for understanding the letters: books by Jonas Mekas Semeniškių idilės, Dienų raštai, films, etc. The letters of Adolfas and Jonas Mekai are another monument to Semeniškiai (a village in Biržai district), at the same time showing the significance of another place in the consciousness of the creators. The aim of this article is to discuss the book of letters of Jonas and Adolfas Mekai by revealing the specifics of local experience in the consciousness of two brothers and other persons involved in communication with them, showing their significance in the history of Semeniškiai myth. For the methodological perspective, the social phenomenology of Alfred Schütz and his conception of the living world were chosen. When reading letters, the importance of space is primarily determined by the book compiler’s special attention to the visual and sensory expression of the publication: the pursuit of authentic reading, the abundance of photographs and other images. Almost every letter begins and ends with Semeniškiai, which face is showed up through the interaction of certain actions, persons, specific local realities and things. One letter from Adolfas Mekas and one of the strongest representations of Semeniškiai reflect on the ambiguous place of memories in the experience of space and place, highlighting the importance of “my” and “other” body, actions of a certain person in local identity. To understand a place, the writer’s attention is important not only to specific realities, but also the openness to the world, the ability to take root in any place. Although the book does not contain the letters of the mother, her figure is formed from the memories of one or another addressee, the answer to her questions, retellings of her stories, etc. By allowing different storylines to unite, the mother becomes one of the most striking “characters” in this epistolary “novel”. Such things as a specific value field of writers, a complicated post-war period, a narrative of an artist who is modern and at the same time rooted in certain traditions, could appear only in her presence.2020 metais išleista knyga Jonas ir Adolfas. Gyvenimo lai(š)kai – ne pirmoji bendra brolių Mekų knyga. 1947 metais išleista pasakų rinktinė Knyga apie karalius ir žmones. Laiškams suprasti reikšmingas ir kitas kūrybinis kontekstas: Jono Meko knygos Semeniškių idilės, Dienų raštai, filmai ir kt. Adolfo ir Jono Mekų laiškai – dar vienas paminklas Semeniškiams, tuo pat metu rodantis ir kitos vietos reikšmę kūrėjų sąmonėje. Šio straipsnio tikslas – Jono ir Adolfo Mekų laiškų knygą aptarti atskleidžiant vietos patirties specifiką dviejų brolių ir kitų komunikacijoje su jais dalyvaujančių asmenų sąmonėje, parodant jų reikšmę Semeniškių mito istorijoje. Metodologinei perspektyvai pasirinkta Alfredo Schützo socialinė fenomenologija ir jo gyvenamojo pasaulio samprata.Skaitant laiškus, vietos svarbą pirmiausia lemia ypatingas knygos sudarytojo dėmesys vizualiajai ir jutiminei leidinio išraiškai: autentiško skaitymo siekis, fotografijų ir kitų vaizdų gausa. Beveik kiekvienas laiškas prasideda ir baigiasi Semeniškiais, kurių veidas išryškėja per tam tikrų veiksmų, asmenų, konkrečių vietos realijų ir daiktų sąveiką. Viename Adolfo Meko laiške ir vienoje stipriausių Semeniškių reprezentacijų apmąstoma dviprasmiška prisiminimų vieta erdvės bei vietos patirtyje, išryškėja tam tikro asmens veiksmų, „mano“ ir „kito“ kūno svarba vietos tapatybėje. Vietai suprasti svarbus rašančiojo dėmesys ne tik konkrečioms realijoms, bet ir atvirumas pasauliui, gebėjimas įsišaknyti bet kurioje vietoje. Nors knygoje mamos laiškų ir nėra, jos figūra formuojasi iš vieno ar kito laiškų adresanto prisiminimų, atsakymo į jos užduotus klausimus, perpasakotų mamos istorijų ir kt. Leisdama susijungti skirtingoms siužetinėms linijoms, mama tampa vienu iš ryškiausių šio epistoliarinio „romano“ „personažų“. Tik jos akivaizdoje galėjo pasirodyti konkretus vertybinis rašančiųjų laukas, sudėtingas pokario laikas, modernaus, šiuolaikiško ir kartu tam tikrose tradicijose, konkrečiose vietose įsišaknijusio menininko naratyvas
Afganų etninės tapatybės atspindys Khaledo Hoseinio romane Tūkstantis saulių skaisčių
No full textThe article deals with a modern phenomenon, which is identity and its kinds. The presented research is set in Afghanistan and is based on an analysis of the novel A Thousand Splendid Suns by the Afghan-American physician Khaled Hosseini, who is currently the most famous and popular author writing about Afghanistan. A Thousand Splendid Suns is Hosseini’s second novel, which tells the story of two women, Mariam and Laila, from different generations and social classes, whose lives are united by marriage to one man and the war that forced millions to flee abroad. Violence, fear, the injustice treatment of women, and identity issues, as well as faith, hope, the protection of the family and lasting values, are concretized in the struggle for survival. In the presented research, we examined two kinds of identity, particularly ethnic and religious ones as they are essential for forming an Afghan identity. We concentrated on the formation of Afghan identity in the historical context, because the history of Afghanistan has greatly influenced its development. Several nations have tried to conquer this country and its people, but without any success. Afghanistan is considered a cemetery of great empires. Moreover, geographically, it is a mountainous country with a harsh climate, in which it can be difficult for foreigners to live or survive. Even Alexander the Great, the Mongols, the British, the Soviets, or NATO forces did not have it easy in Afghanistan. In the research, we focused on two significant historical events that strongly influenced the formation of Afghan identity, especially in the era from the Soviet invasion to the Taliban up to the present days. For Slovak readers, due to a similar experience with the Soviet invasion (1968–1989), the topics of unfreedom, hiding personal identity, persecution, adapting and accepting a regime and living under the domination of another nation are well-known. It necessary to acquaint readers with the recent history of Afghanistan so that they could identify with the fates of the main characters who lived in an unstable, ever-changing, and multi-ethnic society, where the government regime, name and symbols are constantly changing, thus, making it difficult to create a unified national identity. Afghanistan is a “troubled country” that gives the impression of enduring constant chaos, freedom, conflicts and war. At the same time, it is an exotic and oriental country that is still unknown for Westerners. Hosseini’s role is not to question the Western view of Afghanistan, but rather to enrich it. The writer brings new knowledge to readers and turns ordinary Afghans into loving people who long for a dignified life.Straipsnyje kalbama apie šiuolaikinį reiškinį – tapatybę ir jos tipus. Aptariamas tyrimas siejamas su Afganistanu: remiasi afganų ir amerikiečių gydytojo Khaledo Hoseinio, šiuo metu garsiausio ir populiariausio autoriaus, rašančio apie Afganistaną, romano Tūkstantis saulių skaisčių analize. Tai antrasis Hoseinio romanas, pasakojantis apie dvi moteris, Mariam ir Lailą, skirtingų kartų ir socialinių sluoksnių atstoves, kurių gyvenimą vienija santuoka su tuo pačiu vyru ir karas, privertęs milijonus žmonių bėgti iš savo šalies. Smurtas, baimė, neteisingas elgesys su moterimis ir tapatybės problemos, tikėjimas, viltis, šeimos apsauga ir ilgalaikės vertybės atspindimos kovoje dėl išlikimo. Straipsnyje aptariama dviejų tipų tapatybė – etninė ir religinė; šios dvi tapatybės iš esmės formuoja afganų identitetą. Afganų tapatybės formavimasis analizuojamas istoriniame kontekste, nes Afganistano istorija daro stiprų poveikį tapatybės raidai. Ne viena tauta bandė užkariauti šią šalį ir jos žmones, tačiau nesėkmingai. Afganistanas laikomas didžiųjų imperijų kapinėmis. Geografiškai tai yra kalnuota šalis, kurioje vyrauja atšiaurus klimatas, – dar ir dėl to svetimšaliams čia turėtų būti sunku gyventi. Net Aleksandrui Didžiajam, mongolams, britams, sovietams, NATO pajėgoms Afganistane nebuvo lengva. Slovakų skaitytojams dėl panašios patirties, siejamos su sovietų invazija (1968–1989), nelaisvės, asmens tapatybės slėpimo, persekiojimo, prisitaikymo prie režimo, gyvenimo, valdant kitai tautai, temos yra gerai žinomos. Būtina supažindinti skaitytojus su naujausia Afganistano istorija, kad jie galėtų susitapatinti su likimais pagrindinių veikėjų, gyvenusių nuolat besikeičiančioje ir daugiaetninėje visuomenėje, kur nuolat mainosi valdžios režimas, pavadinimas, simboliai. Tai sunkina nacionalinio identiteto sukūrimą. Afganistanas yra „audringas kraštas“, sukeliantis nuolatinio chaoso, laisvės ir konfliktų įspūdį. Kartu tai egzotiška, vakariečiams vis dar nepažinta Rytų šalis. Hoseinio vaidmuo yra ne suabejoti vakarietišku požiūriu į Afganistaną, bet jį praturtinti. Rašytojas skaitytojams suteikia naujų žinių ir paverčia paprastus Afganistano gyventojus mylinčiais žmonėmis, besiilginčiais oraus gyvenimo