Acta humanitarica academiae Saulensis
Not a member yet
80 research outputs found
Sort by
Šiaulių miesto ir apskrities gyventojų šeimų sudėtis XVIII a. pabaigoje
No full textThe article presents a comparative analysis of the structure of the families of the nobles, free people and peasants living in the towns of Šiauliai and Žagarė, as well as the small towns of Šiauliai county, which aims to answer the question of how much the family structure of the residents of the county center Šiauliai differed from other cities and towns in the county, so as well as families of village residents. In addition, the aim is to find out whether at the end of the 18th century, there was an “urban” family model. Using Eugene Alfred Hammel ir Peter Laslett’s (1974) typology, established in historical demography, families are classified into solitary, non-family, nuclear, extended and multiple families, paying attention to the proportion of single and nuclear families. In the analysis, families are divided not only by class, but also into those with and without immovable property. Empirical analysis shows that among residents with and without immovable property, the largest number of nuclear families was among the residents of the cities of Šiauliai and Žagarė. Meanwhile, among the freedmen and peasants who owned the immovable property, although nuclear families made up a significant proportion, there was no single dominant family model. However, landless free people and peasants mostly lived only in nuclear families. On the other hand, solitaries were more common among Šiauliai and Žagarė residents who did not have immovable property than among rural residents. The results of the study suggest that non-agricultural activities and lack of immovable property encouraged living in nuclear families, but this family model did not necessarily depend on whether the family lived in the city or the countryside.Straipsnyje pristatoma Šiaulių ir Žagarės miestų, taip pat Šiaulių apskrities miestelių ir kaimuose gyvenusių bajorų, laisvųjų žmonių ir valstiečių šeimų struktūros lyginamoji analizė, kuria siekiama atsakyti į klausimą, kiek apskrities centro Šiaulių gyventojų šeimos savo struktūra skyrėsi nuo kitų apskrities miestų ir miestelių, taip pat – kaimų gyventojų šeimų. Be to, siekiama išsiaiškinti, ar XVIII a. pabaigoje egzistavo miestietiškas šeimos modelis. Pasitelkiant istorinėje demografijoje įsitvirtinusią Hammel ir Laslett (1974) tipologiją, šeimos klasifikuotos į viengungių, bešeimių, branduolines, išplėstines ir sudėtines, labiausiai dėmesį kreipant į tai, kokią dalį sudarė viengungiai ir branduolinės šeimos. Atliekant analizę šeimos skirstytos ne tik pagal luomus, bet ir į turinčias ir neturinčias nekilnojamojo turto. Empirinė analizė rodo, kad tarp turėjusių ir neturėjusių nekilnojamojo turto gyventojų daugiausia branduolinių šeimų būta tarp Šiaulių ir Žagarės miestų gyventojų. Tuo tarpu tarp laisvųjų žmonių ir valstiečių, kurie turėjo nekilnojamojo turto, nors branduolinės šeimos sudarė ženklią dalį, nebuvo vieno vyraujančio šeimos modelio. Tačiau neturintys nekilnojamojo turto laisvieji žmonės ir valstiečiai dažniausiai gyveno tik branduolinėse šeimose. Kita vertus, tarp nekilnojamojo turto neturinčių šiauliečių ir žagariečių buvo labiau paplitęs viengungiškas gyvenimo būdas, nei tarp kaimo gyventojų. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad ne žemės ūkio veikla ir nekilnojamojo turto neturėjimas skatino gyventi branduolinėse šeimose, tačiau toks šeimos modelis nebūtinai priklausė nuo to, ar šeima gyveno mieste ar kaime
Juozo Balčikonio tarminės nuostatos: tarminė ir vaizdingoji leksika jo raštuose
No full textIn 2025, the 140th anniversary of Juozas Balčikonis is being commemorated – a historian of language, dialectologist, grammar specialist, toponymist, folklorist, promoter of linguistic purity, and lexicographer. Juozas Balčikonis was born in Panevėžys region, which belongs to the expansive and vibrant Eastern Aukštaitian (Panevėžys) subdialect. He repeatedly expressed – both directly and indirectly – a positive attitude toward dialects, concern for their future, and emphasized the significance of dialectal forms for linguistic science. Numerous such remarks can be found throughout his published works dealing with language issues.
This article discusses Balčikonis’s dialectal views and examines dialectal vocabulary, vivid words, and expressions that appear in his writings. The analysis draws on examples from the two-volume Collected Works (Rinktiniai raštai), published in 1978 and 1982 (compiled by Aldonas Pupkis), the memoir book Add Word to Word – You’ll Have a Dictionary (Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną), compiled by Birutė Goberienė and Aldonas Pupkis (2006), as well as on various folktale translations carried out by the linguist himself. The study shows that Balčikonis most often addressed the importance of dialects in articles written for the Dictionary of the Lithuanian Language, and he frequently treated the linguistic features – lexical or grammatical – of his native dialect as benchmarks, viewing them as unquestionable when proposing or validating certain grammatical forms or toponymic equivalents in the standard Lithuanian language. Moreover, Balčikonis made abundant use of dialectal features and vivid lexicon in his own work – both in folktale translations and non-fictional texts.2025 metais kalbos istorikui, dialektologui, gramatikos specialistui, vietovardžių tyrinėtojui, tautosakininkui, kalbos grynumo puoselėtojui, leksikografui Juozui Balčikoniui sukako 140 metų. Kalbininkas J. Balčikonis yra kilęs iš Panevėžio krašto, kuris yra didelės ir gyvybingos rytų aukštaičių – panevėžiškių – patarmės dalis. Balčikonis ne kartą tiesiogiai ar netiesiogiai yra išreiškęs savo teigiamą požiūrį į tarmes, susirūpinimą dėl jų likimo, į tarminių formų svarbą kalbos mokslui. Daug tokių pastebėjimų galima rasti įvairiuose jo kalbos klausimais spausdintuose darbuose.
Straipsnyje, remiantis Balčikonio „Rinktinių raštų“ dvitomiu, išleistu 1978 ir 1982 metais (sudaryt. Aldonas Pupkis), atsiminimų knygos „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną“ (sudaryt. Birutė Goberienė ir Aldonas Pupkis, 2006) pavyzdžiais, taip pat kalbininko atliktais įvairių pasakų vertimais, aptariamos Balčikonio tarminės nuostatos, jo darbuose aptinkama tarminė leksika, vaizdingi žodžiai ir posakiai. Tyrimas parodė, kad dažniausiai apie tarmių svarbą Balčikonis rašė „Lietuvių kalbos žodynui“ skirtuose straipsniuose, o gimtosios tarmės kalbines ypatybes – leksines ar gramatines – dažnai traktuodavo kaip atramines, nediskutuotinas, teikiant ar įteisinant ne vieną bendrinės lietuvių kalbos gramatinę formą ar vietovardžio atitikmenį. Ir pats Balčikonis savo darbuose – pasakų vertimuose ar negrožiniuose darbuose – gausiai vartojo tarmines formas, vaizdingąją leksiką
Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų darybiniai sinonimai (darybiniai variantai)
Get PDFIn the Lithuanian language, the persons can be named by synonymous words (simple words and derivatives). A variety is revealed by lexical, derivative, syntactical synonyms as well as other language means. Derivative synonyms, which are one of the type of synonyms, are such derivatives of the Lithuanian language that have the same root, the same derivative meaning, but which are formed with different derivative means. Derivative variants should be distinguished from derivative synonyms: they are the derivatives formed from the same underlying word (or from the same underlying words) with the same derivative formative. They are formed by means of secondary derivative means, i.e. a vowel or a consonant of the root, variation of prefix, a connecting vowel, etc. The nominal derivatives indicating persons fall into five categories of noun formation. According to the features of the underlying words given to a derivative as well as derivative and lexical meanings, the compounds and derivatives with prefixes have synonymic relationship with the suffix and ending derivatives of traditional derivational categories. Applying the methods of derivative and semantic analysis as well as statistical, descriptive analytical, substitution methods, the derivatives of one derivative category – the names of the persons possessing nominal features – are discussed in the present article. The derivatives were drawn from LKŽ and LKŽe: 2,894 derivatives were selected, out of them 704 rows of derivative synonyms (derivative variants) were formed. Analysing the collected examples, it was revealed that the rows of derivative synonyms (derivative variants) can be divided into semantic groups according to some part of the body, similarity, character feature, etc. (barzdainis – barzdyla / barzdila – barzdylis – barzdylius – 2 barzdočius, -ė – barzdotis, -ė – barzdokas, -ė – barzdolė – barzdonas 1 – barzdukas 1 – barzduolis, -ė – barzdžius – velniabarzdis); according to family or mutual relationship (gentainis, -ė – gentininkas – gentaitis – gentbrolis); according to the meeting or gathering of people, participation in some joint events (vestuvininkas / vestuvinykas, -ė); according to inclination to one or another behaviour (juokininkas / juokinykas – juokorius – juokadaris, -ė / juokdarys, -ė / juokdaris, -ė / juokadara – juokbernis); according to favourite meal, drink or a person (druskininkas, -ė / druskinykas, -ė 2 – druskius, -ė – druskis, -ė); according to the place of participation somewhere, place of work (girtuvininkas, -ė / girtuvinykas, -ė / girtuvninkas, -ė / girtuvnykas, -ė); according to a person (or group of people), an organization, whose supporter or follower is a person (varpietis, -ė – varpininkas, -ė 2); according to a disease or an unhealthy part of the body (raupsuočius, -ė – raupsuotis, -ė); according to the received award or an achieved result (pirmūnas, -ė – pirmuolis, -ė); according to the work or rest time (2 nakti̇nis, -ė 2 – naktinyčia 8 – naktadarbis, -ė – nakti̇bauža 2 – 2 nakti̇žibis, -ė / nakti̇žiba – ži̇banaktis). The biggest part of derivatives is composed of derivatives with the suffixes (they make 70 per cent of the total number of all derivatives).Lietuvių kalboje asmenis galima įvardyti sinonimiškais žodžiais (paprastais žodžiais ir dariniais). Įvairovė atskleidžiama leksiniais, darybiniais, sintaksiniais sinonimais, kitais kalbos priemonių konkurentais. Darybiniais sinonimais, kurie yra vienas iš sinonimų tipų, tikslinga laikyti tokius lietuvių kalbos darinius, kurie turi tą pačią šaknį, tą pačią darybos reikšmę, bet kurie padaryti su skirtingomis darybos priemonėmis. Nuo DS skirtini darybiniai variantai – iš to paties pamatinio žodžio (arba iš tų pačių pamatinių žodžių) su tuo pačiu darybos formantu sudaryti dariniai, besiskiriantys šalutine darybos priemone − šaknies balsiu ar priebalsiu, priešdėlio varijavimu, jungiamuoju balsiu ir pan. Vardažodiniai asmenis vadinantys dariniai yra priskiriami penkioms daiktavardžių darybos kategorijoms. Pagal dariniui suteikiamus iš pamatinių žodžių kylančius požymius, darybos ir leksines reikšmes su tradicinių darybos kategorijų priesagų ir galūnių vediniais sinonimiškai (ar variantiškai) santykiauja ir į juos panašūs dūriniai ir priešdėlių vediniai, mišriosios (priešdėlių-priesagų) darybos dariniai. Taikant darybinės, semantinės analizės, skaičiavimo, aprašomąjį analitinį, substitucijos metodus straipsnyje aptariami vienos darybos kategorijos – vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų – dariniai, rasti LKŽ, LKŽe (išrinkti 2894 dariniai, iš jų sudarytos 704 darybinių sinonimų (darybinių variantų) eilės). Analizuojant surinktą medžiagą matyti, kad DS (DV) eiles galima suskirstyti į semantines grupes pagal kokią nors kūno dalį, panašumą, būdo ypatybę ir pan. (barzdainis – barzdyla / barzdyla – barzdylis – barzdylius – 2 barzdočius, -ė – barzdotis, -ė – barzdokas, -ė – barzdolė – barzdonas 1 – barzdukas 1 – barzduolis, -ė – barzdžius – velniabarzdis); pagal giminystės, tarpusavio santykius (gentainis, -ė – gentininkas – gentaitis – gentbrolis); pagal pobūvį, susibūrimą, dalyvavimą kokiame nors (bendrame) veiksme (vestuvininkas / vestuvinykas, -ė); pagal palinkimą į kokį poelgį (juokininkas / juokinykas – juokorius – juokadaris, -ė / juokdarys, -ė / juokdaris, -ė / juokadara – juokbernis); pagal mėgstamą, patrauklų valgį, gėrimą ar asmenį (druskininkas, -ė / druskinykas, -ė 2 – druskius, -ė – druskis, -ė); pagal dalyvavimo kur nors, susibūrimo, darbo vietą (girtuvininkas, -ė / girtuvinykas, -ė / girtuvninkas, -ė / girtuvnykas, -ė); pagal tą asmenį (ar grupę asmenų), organizaciją, kurių šalininku ir sekėju yra vediniu pasakomas asmuo (varpietis, -ė – varpininkas, -ė 2); pagal turimą ligą ar nesveiką kūno dalį (raupsuočius, -ė – raupsuotis, -ė); pagal gautą apdovanojimą ar pasiektą rezultatą (pirmūnas, -ė 1 – pirmuolis, -ė); pagal darbo ar poilsio laiką (2 nakti̇nis, -ė 2 – naktinyčia 8 – naktadarbis, -ė – nakti̇bauža 2 – 2 nakti̇žibis, -ė / nakti̇žiba – ži̇banaktis). Didžiausią tiriamų darinių dalį sudaro priesagų vediniai (69,9 proc. viso darinių skaičiaus)
Kiaušinio simbolika Mažosios Lietuvos Velykų šventėje
No full textThe biggest Lietuvininkai holiday connected with the ceremonial act of egg painting was Easter. In general, rites of a communal nature dominated in the calendar holidays of Lithuania Minor: attending church in the morning of the holiday, whipping with juniper or birch branches on the first day of Easter (in some locations – on the second), giving of painted Easter eggs and so on. It should be noted that from the very first descriptions of the Easter celebration in Lithuania Minor and to the present day, the main holiday symbol has been an egg and ceremonial acts related to it. Thus, the Easter egg and its related ritual actions in the Easter traditions and rites in Lithuania Minor constitute the object of the article.The archaic model of the Easter celebration in Lithuania Minor is characterized by the elements related to the symbolism of the egg, which include the ritual function and archaic semantics of egg painting, the custom of Easter egg gifting and well-wishing, and various games with eggs (breaking, rolling). Rituals with this main holiday attribute – the egg – played an exceptional role, so custom and tradition in Lithuania Minor changed very slowly.In the late 19th – early 20th centuries, in Lithuania Minor, the ritual tradition noticeably loses its existential significance; rituals become customs, and ritual functions are replaced by traditions that form regional ethnic identity. The magical meaning of egg gifting is gone, the tradition of Easter greetings is gaining popularity, and a new element is emerging – hiding eggs in the nests made in the garden and telling children that they are brought by the Easter bunny.The modern model of Lithuania Minor holidays tries to combine ethnic traditions with the needs of the consumer-oriented modern society. Easter in Lithuania is unimaginable without Easter eggs. Of course, the techniques of egg decoration have slightly changed, but the activities remain identical – Easter eggs are given as presents and various games are played with them – rolling and trying to crush the opponent’s eggs.Thus, based on the written sources recorded in the territory of Lithuania Minor and on modern ethnographic narratives, it becomes obvious that the interpretations of Easter celebration provided by the informants are related to the social and cultural environment in which they live. Therefore, the data about Easter in Lithuania Minor obtained from surviving descriptions and living witnesses are interesting and studied as a monument of history and ethnography, a testimony to the evolution of spiritual values of the area’s population.Straipsnyje, pasitelkiant autentišką lietuvininkų medžiagą, chronologiniu aspektu analizuojami Velykų papročiai ir tradicijos Mažojoje Lietuvoje, susijusios su vienu iš pagrindinių šventės elementų – kiaušiniu ir su juo atliekamais apeiginiais veiksmais: dovanojimu, dažymu, daužymu, ridenimu, velykavimu.Lietuvininkų Velykų šventės archajiškajam modeliui būdingi su kiaušinio simbolika susiję elementai, kuriems priskiriama apeiginė funkcija – tai archajišką semantiką turintis kiaušinių dažymas ir velykaičių dovanojimo paprotys bei įvairūs žaidimai su juo (daužymas, ridenimas). Ritualai su šiuo pagrindiniu šventės atributu – kiaušiniu – atliko išskirtinį vaidmenį, todėl lietuvininkų paprotinės tradicijos kaita buvo lėta. XIX a. pab.–XX a. pr. Mažojoje Lietuvoje galima pastebėti, jog lietuvininkų ritualinė tradicija praranda turėtą egzistencinę svarbą, ritualai virsta papročiais, o apeiginių funkcijų vietą užima tradicijos, formuojančios regioninę etninę tapatybę. Nebelieka kiaušinio dovanojimo maginės reikšmės, išpopuliarėja velykavimo tradicija bei atsiranda naujas elementas – kiaušinių slėpimas sode padarytuose lizduose vaikams pasakojant, kad juos padėjęs Velykų zuikis.Sugretinus Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos XX a. pab.–XXI a. pr. etnografinius duomenis matyti, kad Velykų papročių, susijusių su kiaušiniais, bendrybių yra daug: marginimo specifika, įvairūs veiksmai su margučiais (dovanojimas, žaidimai). Informantų pateikiamos tam tikrų tradicijų interpretacijos visuomet susijusios su socialine ir kultūrine aplinka, kurioje jie gyvena. Taigi sulyginus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos Velykų šventės struktūrą ir apeiginius veiksmus su pagrindiniu šventės atributu – kiaušiniu, galima teigti, jog šie papročiai iš esmės yra tapatūs, pasitaikantys pakitimai yra gana smulkūs, daugiau susiję su socialine šeimų aplinka ir religiniu aspektu.XX–XXI a. šimtmečių sankirtoje kultūros ir švietimo institucijos tapo bene svarbiausiu veiksniu, palaikančiu simbolinių etninės kultūros formų gyvybingumą. Nors instituciškai organizuojama Velykų šventė vyksta pagal daugiau ar mažiau visai Lietuvai būdingą scenarijų, tačiau išskiriant tipiškus lietuvininkų regionui būdingus šventės elementus, centralizuotas kultūros institucijų veiklos organizavimas gali būti palankus puoselėjant vietines lietuvininkų tradicijos formas
Joninių šventės reikšmė palatvijo sociokultūrinėje erdvėje
No full textThe object of the article is St. John’s Day in the socio-cultural space of the Lithuanian-Latvian borderland. The aim is to find out what significance the St. John’s Day had in different border areas. Empirical material collected by the author in several stages (in 2008–2019) as well as the press were used to reveal the topic. The methods applied in this research were quantitative content analysis, case analysis, interpretive, and comparative methods. The theoretical approaches of anthropologists and sociologists talking about the construction of identity were relevant for the analysis of the topic.
St. John’s Day is an important cultural attribute of the Lithuanian-Latvian borderland, reflecting the ethnic and social processes that took place and are still taking place here. In the socio-cultural space of the borderland, St. John’s Day performed functions related to the formation of both Latvian and Lithuanian ethnic identity. In some places, this festival acted as a very clear ethnic boundary marker, which also had a physical form – a festive attribute of fire, i.e. Joninės expressed the identity of the Latvian ethnic group. In other places, Joninės was an important sign of ethnic identity for both Lithuanians and Latvians, but ethnic difference was expressed through the national language, i.e. during the festival it was important not only to speak the relevant language, but also to use the cultural attributes related to it – songs, dances or games. It has also been observed that St. John’s Day celebration served a social capital function, i.e. it was a tool that helped to rise in the social hierarchy. In other words, it is typical for actors in the socio-cultural space of the Lithuanian-Latvian boderland to strive to be culturally equal to the Latvian ethnic group, which had a significant role in this border region, and in some areas even a higher status. Finally, this festival played an important role of ethnic tolerance –- it united the community of a particular village or town, and at the same time helped to form a distinctive and multi-layered local identity of the borderland resident.Straipsnio objektas – Joninių šventė Lietuvos ir Latvijos pasienio sociokultūrinėje erdvėje. Siekiama išsiaiškinti, kokią reikšmę Joninių šventė turėjo skirtingose palatvijo vietovėse. Straipsnio pagrindas – 2008–2019 metais keliais etapais autorės surinkta empirinė medžiaga Lietuvos ir Latvijos pasienio savivaldybėse bei periodinė spauda. Naudoti metodai – kokybinis turinio analizės, atvejo analizės, spaudos analizės, interpretacinis, lyginamasis. Analizei buvo aktualios antropologų ir sociologų teorinės prieigos kalbančios apie identiteto konstravimą.
Joninių šventė yra svarbus palatvijo kultūrinis atributas, atspindintis čia vykusius ir tebevykstančius etninius ir socialinius procesus. Palatvijo sociokultūrinėje erdvėje Joninių šventė atliko funkcijas, susijusias tiek su latviško, tiek su lietuviško etninio tapatumo formavimu. Vienur ši šventė veikė kaip itin ryškus etninis riboženklis, turėjęs ir fizinį pavidalą – šventinį ugnies atributą, t. y. Joninės išreiškė latvių etninės grupės tapatumą. Kitur Joninės buvo svarbus tiek lietuvių, tiek latvių etninio tapatumo ženklas, tačiau etninė skirtis reiškėsi per tautinę kalbą, t. y. šventėje buvo svarbu ne tik kalbėti atitinkama kalba, bet ir naudoti su ja susijusius kultūrinius atributus – dainas, šokius ar žaidimus. Taip pat pastebėta, kad Joninių šventė atliko socialinio kapitalo funkciją, t. y. ji buvo įrankis, padedantis pakilti socialinėje hierarchijoje. Kitaip tariant palatvijo sociokultūrinės erdvės veikėjams būdinga siekti kultūriškai prilygti latvių etninei grupei, šiame paribio regione turėjusiai didelį vaidmenį, o kai kuriuose arealuose – ir aukštesnį statusą. Galiausiai ši šventė atliko svarbų etninės tolerancijos vaidmenį – vienijo konkretaus kaimo bendruomenę, o kartu padėjo formuoti savitą ir daugiasluoksnį lokalinį paribio gyventojo tapatumą
Latgaliečių savimonės pasireiškimas emigracijoje Vakarų šalyse po Antrojo pasaulinio karo
No full textThe article deals with some aspects of Latgalian identity and perception in emigration, their origin and the key issues.At the end of the Second World War about 120,000 –140,000 residents of Latvia found their asylum in the West. About 7,000 of them were Latgalians. Despite their common sense of belonging to the lost Latvia, common aspiration for freedom and an independence of Latvian state, the Latvian intelligentsia was not united in emigration. It was composed of different social and scientific organizations, etc.The lack of unity is based on historical heritage and stereotypes. Historically, various socio-economic circumstances have formed in Latgale, different development of sociopolitical events and then the formation of national consciousness. Even after the creation of an independent state (1918), Latvians still lacked a unified national awareness. The Latvians of Latgale (Latgalians) were often treated as contrasted to other Latvians – the “Balts”.However, Latgalians in emigration were not united. Their beliefs were very different ina number of issues:1. The written language and the language of worship (Latvian or Latgalian). Representatives of the Catholic Church in emigration believed that services should be conducted in the Latvian language, as there were Catholics among Latvians, and some Latgalians believed that services should be conducted only in Latgalian;2. The historical concept (authoritarian regime of Karlis Ulmanis and Latgale). Some sharply criticized Karlis Ulmanis for the restriction of the Latgalian language and literature in the second half of the 30s of the 20th century, whilst others supported his economic policy and other activities in favour of Latgale.The most active and important organizations that defended everything Latgalian were Vladislavs Locis Publishing House and Latgale Resarch Institute (LRI). The main issue and at the same time the problem was why the continuity of these selfless efforts disappeared already in the second generation of emigrants? Understanding of the Latgalian self-awareness in the first generation of the Latgalian emigration was largely reduced only to the use of the Latgalian language. Unlike Latvians from other regions, who saw in the Latvian life quite broad prospects for their activities, the Latgalian language and literature seemed a narrow and unpromising sphere to the new generation of Latgalian emigrants.However, the continuity, to a greater or lesser extent, was preserved after the restoration of Latvia’s independence. In 1991, with the official consent and with the support of the members of the Latgale Research Institute, who were in emigration, it was decided to continue the work of the Institute in Daugavpils. Currently, the Latgale Research Institute is the branch of Daugavpils University. Latgale Cultural Centre Publishing House continues traditions started by V. Locis in Rezekne.Straipsnis atspindi atskirus latgaliečių savimonės pasireiškimo ir supratimo aspektus emigracijoje, jų kilmę ir esminius probleminius klausimus.Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui maždaug 120000–140000 Latvijos gyventojų rado prieglobstį Vakarų šalyse. Apie 7000 iš jų buvo latgaliečiai. Nepaisant bendro suvokimo apie priklausymą prarastajai Latvijai, bendros vilties dėl Latvijos valstybės laisvės ir nepriklausomybės, latvių inteligentija tremtyje nebuvo vieninga, priklausė skirtingoms visuomeninėms ir mokslo organizacijoms. Vienybės nebuvimo pagrindas – istorinis paveldas ir stereotipai. Latgaloje istoriškai susiformavo skirtingos socialinės ir ekonominės aplinkybės, kitaip plėtojosi visuomeniniai ir politiniai įvykiai, todėl kitokia formavosi ir tautinė savimonė. Sukūrus Latvijos valstybę (1918) latviams dar trūko bendros nacionalinės savimonės. Latgalos latviai (latgaliečiai) neretai būdavo priešinami likusios Latvijos latviams – „baltiečiams“.Latvių emigracija irgi nebuvo vieninga. Latgaliečių pažiūros gerokai skyrėsi keletu klausimų:1) dėl rašytinės ir mišių bažnyčioje kalbos (latvių ar latgaliečių). Tremtyje esantys Katalikų bažnyčios atstovai manė, kad mišios turi vykti latvių kalba, nes ir tarp latvių yra katalikų, o dalis latgaliečių manė, kad mišios turi vykti tik latgaliečių kalba;2) dėl istorijos koncepcijos (Karlio Ulmanio autoritarinio režimo politikos Latgaloje traktavimo). Vieni aštriai kritikavo Ulmanį dėl latgaliečių kalbos ir literatūros ribojimų antroje XX a. ketvirtojo dešimtmečio pusėje, kiti pripažino šio veikėjo ūkinę veiklą kaip naudingą Latgalai.Emigracijoje pačios reikšmingiausios latgaliečių organizacijos, aktyviausiai pasisakiusios už viską, kas latgališka, buvo Vladislavo Locio leidykla ir Latgalos tyrimų institutas (LTI). Tačiau antroje emigrantų kartoje nebeliko tokių pasiaukojančių kovotojų. Latgaliečių savmonės suvokimas latgaliečių emigracijos pirmoje kartoje daugiausia koncentravosi į latgaliečių kalbos vartojimą. Skirtingai nuo kituose kraštuose gimusių latvių, kurie vertino buvimą latviais kaip veiklai naudingą aspektą, naujajai latgaliečių emigrantų kartai latgaliečių kalba ir literatūra atrodė siaura ir neperspektyvi sritis.Perimamumas daugiau ar mažiau išliko atkūrus Latvijos nepriklausomybę. 1991 m. Latgalos tyrimų instituto nariams, esantiems emigracijoje, oficialiai sutinkant ir palaikant, buvo nuspręsta darbą tęsti Daugpilyje. V. Locio leidyklos pradėtas tradicijas iš dalies tęsia Latgalos kultūros centro leidykla Rėzeknėje
Latvijos Žiemgala: ką liudija vietovardžiai
Get PDFThe article summarizes hypotheses of the origin of place names and the primary semantics of toponyms of the current Semigallia (Lat. Zemgale) – one of the historical ethnographic regions of Latvia. The short history of Semigallian cities and the possible etymology of names are introduced: city names such as Auce are discussed (mentioned in historical documents in 1426, place name of Baltic/Lithuanian origin), Bauska (mentioned in 1443, a city name possibly of Baltic/Latvian origin), Dobele (mentioned in 1254, toponym of Baltic/Latvian origin), Jelgava//Mītava (mentioned in 1265, place name of hypothetical – Livonian? Latvian? origin), Kalnciems (mentioned in 16th c., a place name of clear Latvian origin), Tukums (mentioned in 1253, a place name of very obscure – possibly Livonian, or Latvian – origin). Names of the largest rivers in Latvian Semigallia are also analyzed – Lielupe, Mūsa, Mēmele, as well as the names of some tributaries (Kaucīte, Īslīce, Svitene, Sesava, Platone, Svēte, etc.). Particularly distinctive is the derivative suffix -aine: Cērpaine, Svēpaine, Skujaine, Svētaine, Krievaine, Govaine, etc.The article also briefly discusses the oikonyms and microtoponyms of Semigallia, among which there are a number of borrowings. The main attention is paid to Lithuanianisms, which are most abundant on the Lithuanian-Latvian border: river names Ģirupe, Žare, Žurele, meadow name Ežerelis, home-stead names Karvišķe, Veršūns. Possible Lithuanianisms are evidenced by both the phonetics of names (homestead names Ķišķi, Žinduls) and morphology (Adžūni, Gaidžūni, Juknišķi).The phonetic feature of the Semigallian dialect – anaptyxis (insertion of a short vocal sound after tautosyllabic r/l) – is recorded in the Semigallian placenames: Zirega dzelme, Stirenu pļavele, Karepu dīķis. Semigallian toponyms (especially microtoponyms) stand out with a characteristic suffix -ene: oikonyms Blīdene, Spārnene, Zebrene, Dobele < * Dobelene, Tērvete < *Tērvetene, meadow names Cepurene, Griķene, Puķene, Talcene, Līdzumene, Mazā dakterene and many others.Straipsnyje apibendrinamos dabartinės Žiemgalos (latv. Zemgale) – vieno iš Latvijos istorinių etnografinių regionų – vietovardžių kilmės hipotezės, pirminė toponimų semantika. Supažindinama su Žiemgalos miestų trumpa istorija ir pavadinimų etimologija: aptariami tokie miestų vardai kaip Aucė (Auce, istoriniuose dokumentuose minėta 1426 m., baltiškos / lietuviškos kilmės vietovardis), Bauskė (Bauska, minėta 1443 m., galimai baltiškos / latviškos kilmės vardas), Duobelė (Dobele, minėta 1254 m., baltiškos / latviškos kilmės toponimas), Jelgava // Mintauja (Jelgava // Mītava, minėta 1265 m., hipotetiškos – lyviškos? latviškos? – kilmės miesto pavadinimas), Kalnciemas (Kalnciems, minėtas XVI a., aiškios latviškos kilmės toponimas), Tukumas (Tukums, minėtas 1253 m., labai neaiškios – galimai lyviškos, gal latviškos kilmės vardas). Analizuojami ir Latvijos Žiemgalos didžiausių upių pavadinimai – Lielupė (Lielupe), Mūša (Mūsa), Nemunėlis (Mēmele), kai kurių intakų vardai (Kaucīte, Īslīce, Svitene, Sesava, Platone, Svēte ir kt.). Ypač išskirtina potamonimų darybinė priesaga -aine: Cērpaine, Svēpaine, Skujaine, Svētaine, Krievaine, Govaine ir kt. Straipsnyje trumpai aptariami ir Žiemgalos oikonimai bei mikrotoponimai, tarp kurių yra nemažai skolinių. Didžiausias dėmesys skiriamas lituanizmams, kurių daugiausia Lietuvos ir Latvijos pasienyje: tai potamonimai Ģirupe, Žare, Žurele, pievos pavadinimas Ežerelis, oikonimai Karvišķe, Veršūns. Galimus lituanizmus liudija ne tik leksika, bet ir fonetika (sodybų pavadinimai Ķišķi, Žinduls), ir morfologija (Adžūni, Gaidžūni, Juknišķi). Žiemgalos vietovardžiuose užfiksuota žiemgalių tarmei būdinga fonetinė ypatybė – anaptiksė (trumpo vokalinio garso įterpimas po tautosilabinių r / l): Zirega dzelme, Stirenu pļavele, Karepu dīķis, kurios gyvojoje kalboje nebėra. Žiemgališki toponimai (ypač mikrotoponimai) išsiskiria charakteringa priesaga -ene: oikonimai Blīdene, Spārnene, Zebrene, Dobele < * Dobelene, Tērvete < *Tērvetene, pievų pavadinimai Cepurene, Griķene, Puķene, Talcene, Līdzumene, Mazā dakterene ir daug kitų
The Characteristic Trends in Latvian Regional Press: Changes in the Traditional Functions of the Press, the Aspects of Identity and Cultural Diversity
Get PDFLatvian regional press has been a staple of the state media environment for decades despite the fact that its readership is shrinking with each year due to objective reasons: young people move away in search for a better life in accordance with their education and professional capabilities, the already aging population is growing older; moreover, in rural Latvia, most residents have a lower income and purchasing power in comparison to the urban population, especially Rigans. However, in spite of these factors, many Latvians still try to save money especially for “their local paper”, thus ensuring the viability of regional press that has been enjoying the readers’ support for decades as a traditional value. In these pages readers find advice on how to take care of both their own and their animals’ health, how to grow in their garden something that the neighbour does not have, how to economise and save enough from one’s small income to visit Lithuania and Estonia, and, if one wants to dream of far-off lands, it is made possible at a tourism evening, when a traveller’s tale and videos transport the audience to Guatemala. Moreover, when reporting on regional news, local dialectal words are used, reminding the readers both not to forget and use them. Regional press teaches to accept life as it is. In it the readers can learn how to make an annual visit to a sanatorium and prepare meals for 2 euros a day – and not to complain about it; they are advised not to wait for miracles and find joy in the little things, as true strength can be found within, and one can learn to manage, not to complain, and set an example to the neighbours.Heads of regional newspapers admit that nowadays regional press has attained a special status: it informs its audience on everything of importance in the rural areas of Latvia, thus acting as a modern source of cultural environment, language and community togetherness. Moreover, being acutely aware of the limited cultural event and socialisation options, the newspapers also fulfil social, welfare, and healthcare functions; thus, the postman often becomes the most welcome weekly guest in the lonely homes that are cut off from the problems of urban life. Many people have left the rural areas and gone into economic exile; therefore, nearly every newspaper prints a story both on those locals who have found happiness and success elsewhere and those who have come back to Latvia and try to use their experience to strengthen their region and Latvia as a whole. These different personal stories make it possible to examine the identity of the new generation and its sense of belonging to Latvia and the Latvian language.Regioninė spauda yra nuolatinė Latvijos žiniasklaidos sudedamoji dalis, nors jos skaitytojų skaičius Latvijoje kasmet dėl objektyvių priežasčių mažėja: jaunosios kartos gyventojai pagal išsilavinimo ir darbo galimybes, ieškodami geresnio gyvenimo, renkasi kitą gyvenamąją vietovę, vyresnioji karta sensta, be to, Latvijos kaime daugumos gyventojų pajamos yra nedidelės ir jų perkamoji galia ribota, palyginus su miestiečiais, ypač – su rygiečiais. Vis dėlto, nepaisant šių aplinkybių, daugelis latvių vis dar stengiasi skirti pinigų būtent „mūsų vietiniam laikraštėliui“, taip užtikrindami regioninių laikraščių, kaip dešimtmečiais stiprintų tradicinių vertybių, gyvavimą.Čia skaitytojas gauna patarimų, kaip prižiūrėti savo ir naminių gyvūnų sveikatą, kaip užsiauginti savo darže tai, ko neturi kaimynas, kaip taupiai šeimininkauti ir, pasinaudojus menkomis pajamomis, nuvykti į kelionę po Lietuvą ir Estiją, o pasvajoti apie tolimus kraštus galima turizmo vakaronėje, kai į Gvatemalą vykstama klausantis keliautojo pasakojimų ir stebint filmuotą medžiagą. Svarbu ir tai, kad pasakojant krašto naujienas vartojami savos aplinkos vietovardžiai – taip mokoma jų nepamiršti ir vartoti. Regioninė spauda moko gyvenimą priimti tokį, koks jis yra. Čia galima pasimokyti, kaip iš pensijos, žemesnės už pragyvenimo minimumą, kasmet nuvykti į sanatoriją, kaip pavalgyti už 2 eurus per dieną ir nesiskųsti dėl to. Nelaukti stebuklų, džiaugtis smulkmenomis, nes jėga slypi tavyje! Gebėti šeimininkauti, nedejuoti, būti pavyzdžiu aplinkiniams!Kaip pripažįsta regionų laikraščių vadovai, regioninė spauda mūsų dienomis yra įgijusi ypatingą reikšmę – ji informuoja apie viską, kas svarbu Latvijos kaime, tokiu būdu tapdama šiuolaikinės kultūrinės aplinkos, kalbos ir bendruomenės susitikimo šaltiniu. Suvokdami ribotas kultūros renginių ir socializacijos galimybes, laikraščiai vykdo ir socialines, gerovės ir sveikatinimo funkcijas, nes dažnai laiškanešys tampa pačiu laukiamiausiu savaitės svečiu vienišuose ir nuo miesto gyvenimo problemų atskirtuose namuose.Į ekonominę emigraciją iš Latvijos kaimų išvyko nemažai gyventojų, todėl beveik kiekviename laikraštyje esama pasakojimų apie tuos kraštiečius, kurie laimę ir sėkmę rado svetur, apie tuos, kurie sugrįžo į Latviją ir įgyta patirtimi stengiasi sutvirtinti gimtąjį kraštą ir valstybę. Tai įvairūs pasakojimai iš patirties, leidžiantys tarsi ant svarstyklių pasverti jaunosios kartos tapatumą ir priklausymo Latvijai ir latvių kalbai jausmą
Daiktavardžio kaimietis sinonimai dabartinėje lietuvių kalboje
Get PDFEarlier, dictionaries of the Lithuanian language would record only one entry of the meaning of the noun kaimietis, -ė (‘a male / female villager’ in Lithuanian): “a village inhabitant”. Presently, the Dictionary of the Literary Lithuanian Language (Lith. Bendrinės lietuvių kalbos žodynas) indicates another meaning of the word: “pejorative meaning – an uneducated, of bad taste, etc. person who not necessarily comes from a village”. Acknowledging the latter meaning, it remains stating that kaimietis (as a dominant) falls not only to the row of synonyms with the concept “a village man”, but also to the row of similar words (synonymous) bearing a pejorative meaning. Therefore, it is purposeful to review the extended synonymy of the noun kaimietis. The dictionaries of synonyms display the most characteristic synonyms of the first meaning: sodietis (‘a homestead peasant’) and valstietis (‘a peasant’). The word valstietis is included in the row of synonyms characterising the notion “a village man”’, with reference to “a word with a distant meaning”; its definition in the dictionary is “the one who is engaged with the earthwork, agriculture work”. Such definition allows the row of synonyms žemdirbys (‘an agriculturalist’) (as a dominant) joining the row of synonyms of kaimietis meaning “a village inhabitant”: laukininkas (‘a field peasant’), ūkininkas (‘a farmer’), etc.; valstietis is the link between these two rows of synonyms.The second row of synonyms with a similar meaning to that of kaimietis would comprise prastuolis (‘a lowbrow’), prasčiokas (‘a hick’); also, outside the limits of the literary language, it includes a barbarism mužikas (‘a kern’), a jargon word runkelis (‘a person as mindless as a beetroot’).The article maintains a broad notion, meaning, connotation and use of synonyms of the noun kaimietis, -ė; thus, the following words are compared: sodietis; valstietis; žemdirbys, laukininkas, ūkininkas, prastuolis, prasčiokas, mužikas; runkelis. The material was collected from all texts of different styles presented in the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (Lith. Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas), also from other texts of the contemporary Lithuanian language.Iki šiol lietuvių kalbos žodynuose buvo fiksuojama viena daiktavardžio kaimietis, -ė reikšmė: „kaimo gyventojas“. Dabar Bendrinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma ir kita šio žodžio reikšmė: „menk. sakoma apie neišsilavinusį, prasto skonio ir pan. žmogų, kuris nebūtinai kilęs iš kaimo.“ Pripažįstant pastarąją reikšmę tenka konstatuoti, kad kaimietis (kaip dominantė) patenka ne tik į sąvoką „kaimo žmogus“ reiškiančių sinonimų eilę, bet ir į menkinamąją reikšmę reiškiančių artimos reikšmės (sinonimiškų) žodžių eilę. Todėl tikslinga apžvelgti išsiplėtusią kaimiečio sinonimiką. Sinonimų žodynuose 1-osios reikšmės būdingiausi sinonimai yra sodietis ir valstietis. Valstietis įtrauktas į sąvoką „kaimo žmogus“ nusakančių sinonimų eilę su nuoroda „nutolusios reikšmės žodis“; jo žodyninis apibrėžimas yra „kas verčiasi žemės darbu, žemdirbyste“. Toks apibrėžimas leidžia prie kaimiečio „kaimo gyventojo“ sinonimų eilės prišlieti žemdirbio (dominantė) sinonimų eilę: laukininkas, ūkininkas ir kt.; valstietis susieja tas dvi sinonimų eiles.Antrajai kaimiečio reikšmei artimą sinonimų eilę sudarytų prastuolis, prasčiokas, taip pat, išeinant už bendrinės kalbos ribų, svetimybė mužikas, žargonybė runkelis. Straipsnyje su daiktavardžiu kaimietis, -ė, laikantis plačios sinonimų sampratos, reikšmė̃s, konotacijos ir vartojimo atžvilgiu gretinami šie žodžiai: sodietis, valstietis, žemdirbys, laukininkas, ūkininkas, prastuolis, prasčiokas, mužikas, runkelis. Medžiaga rinkta iš visų Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne pateikiamų stilių kontekstų, taip pat iš kitų dabartinės lietuvių kalbos tekstų